Asta Skujytė. Baltasis postsovietinis hipsteris ir jo klajonių metai

2018 m. Nr. 2

Gabija Grušaitė. Stasys Šaltoka. – Vilnius: Lapas, 2017. – 272 p. Knygos dailininkas – Zigmantas Butautis

Antrasis Gabijos Grušaitės romanas „Stasys Šaltoka“ gana greitai tapo viena tų knygų, apie kurias kalba ir rašo tiek profesionalūs literatūros kritikai¹, tiek tinklaraštininkai², tiek paprasti skaitytojai³. Hipnotizuojančiai ryškus ir provokuojantis viršelis, intriguojanti anotacija ketvirtame knygos viršelyje, prajuokinęs atsitiktinai atsiverstas puslapis – taip šis kūrinys atsidūrė mano pačios rankose, kai dykinėdama per pietų pertrauką tiesiog užsukau pažiūrėti, kas naujo knygyne. Pradėjusi skaityti „Stasį Šaltoką“ supratau, kad turiu reikalą su šiuo tuo daugiau nei vien lengvu popietės skaitiniu (į galvą lenda žodžiai kartos veidrodis). Todėl šis tekstas – bandymas sudėlioti argumentus, kodėl „Stasys Šaltoka“, mano akimis, yra 2017 metų lietuvių literatūros įvykis.

Noromis nenoromis naujausius rašytojo kūrinius pirmiausia imi lyginti su prieš tai buvusiais. Tenka pripažinti, kad „Stasys Šaltoka“ ir 2010 m. pasirodęs G. Grušaitės romanas „Neišsipildymas“ sukasi toje pačioje orbitoje: sociumo kritika, tapatybės problemos, gyvenimo prasmės paieškos ir t. t. Tačiau, kaip teigia Marius Burokas, „Šaltoka“ yra brandesnis romanas, „vientisesnis, labiau suveržtas, geriau parašytas, jame beveik nebėra blaškymosi, stilių kaitaliojimo, istorija turi aiškius rėmus ir pasakojama nuosekliai, siužetas plėtojamas logiškai“⁴. G. Grušaitė vėl po didinamuoju stiklu padeda ir atsargiai, kaulelis po kaulelio, anglicizmų prisodrinta naujakalbe ima narstyti savo pačios kartą. Autorės žvilgsnis – kinematografiškas, atidus detalei, o dėl savo pasakojimo manieros ir dėmesio gastronomijai (tiesa, tai ypač užkliuvo romaną recenzavusiam Marijui Gailiui) primena Harukio Murakamio tekstus (ir dėl pagrindinių personažų meilės viskiui).

Stasys Šaltoka, kurio vardu ir pavadintas romanas, kaip personažas užgimė ir brendo ne knygos juodraščiuose, o G. Grušaitės tinklaraštyje⁵. Stasys vaizduojamas kaip stereotipinis milenialas: jo gyvenimas nėra įspraustas į „nuo aštuonių iki penkių“ darbotvarkės rėmus, jis turi visokeriopą, įskaitant ir finansinę, laisvę, tūkstančius socialinių platformų „Twitter“ ir „Instagram“ sekėjų, yra išvaizdus ir t. t. Tačiau Stasys nesijaučia išsipildęs – jo viduje žiojasi vis didesnė egzistencinė skylė („<…> mano gyvenimas atrodo išsipildęs tik per IG filtrus“, p. 14), kurios negali užpildyti nei pažinčių programėlė „Tinder“ („Į kairę. Į kairę. Keturiasdešimties nuotraukų per minutę greičiu žiūriu į besišypsančias moteris“, p. 19), nei alkoholis („Būna momentų off the record on IG, kai alkoholizmas neatrodo toks smagus“, p. 18), nei draugai. Trisdešimtajam gimtadieniui alsuojant į nugarą, Stasys supranta, kad jo gyvenime stipriai stinga prasmės, todėl, frustracijai pasiekus piką, spjauna į savo gyvenimą Niujorke ir kartu su britu Kenetu (Keniu) Braunu iškeliauja kurpti dokumentikos į Aziją. Tarpinėje stotelėje – Tailande – susipažinęs su rusu Aleksėjumi (Aleksu) Lermontovu (taip, taip, pavardė – ne atsitiktinumas), Stasys & Co nusėda Malaizijoje, kur ir plėtojama didžioji dalis romano veiksmo.

„Stasį Šaltoką“ iš pirmo žvilgsnio galima labai greitai nuvertinti ir visą romaną perskaityti paviršutiniškai – kaip kūrinį, kuriame trys hipsteriai (trys „r“ – rašytojas, reklamščikas ir režisierius), kamuojami first world problems (angl. „pirmojo pasaulio problemų“), bando kaip nors įprasminti savo gyvenimą. Vis dėlto, nors knygos anotacijoje kalbama apie „prasmės paieškas gyvenimo paviršiuose“, zovada pralėkti šio kūrinio puslapiais nerekomenduotina – antraip iš tiesų gali imti atrodyti, jog „G. Grušaitė siužeto traukinį varo be anglių – kūrena vien laikraštine intriga“⁶. „Šaltoka“ turi būti skaitomas pamažu, pageidautina, bent porą kartų – tada į dienos šviesą išlenda saviti šio kūrinio aspektai, neleidžiantys jo nurašyti nei nuviliančiai literatūrai, nei apkaltinti drungnumu.

Vienas iš labiausiai kritikuotų romano aspektų buvo dviejų personažų – Kenio ir Alekso vaizdavimas. Tiek Tomas Vaiseta, tiek Jurgita Žana Raškevičiūtė savo recenzijose juos vadina iliustratyviais, tiesmukai didaktiškais, negyvais⁷. Tačiau aš linkusi tiek patį knygos protagonistą Stasį, tiek jo palydovus laikyti trimis hiperbolizuotais milenialų kartos atstovų modeliais: Kenis yra garbėtroška, tarsi sukurtas pagal Andyʼio Warholo žymiąją frazę: „Ateityje kiekvienas bus garsus penkiolikai minučių.“ Visko jis imasi turėdamas vienintelį tikslą – išgarsėti (romano pabaigoje atskleidžiama šio siekio kaina); jo vykdomi projektai jam nėra vertingi savaime – jie tik tramplinas į pripažinimą. Tiesa, Kenis tiesiog putoja neapykanta kitų rasių, konfesijų ir pažiūrų žmonėms, ir dėl tokių nuostatų šis personažas, bent iš pirmo žvilgsnio, darosi sunkiai įtikinamas (juk sunku patikėti, kad kas nors, baigęs universitetą Niujorke, galėtų būti tokių siaurų pažiūrų). Tačiau užtenka pažiūrėti kad ir HBO laidą „Last Week Tonight with John Oliver“, kad suprastum, jog Kenis tėra apibendrintas atspindys to, kas vyksta JAV ar toje pačioje Didžiojoje Britanijoje („Nėriniuotos servetėlės ir porcelianas tėra fasadas, uždengiantis dorus siaurapročius, kurie visad pasaulio istorijoje būdavo pirmieji, atsiliepiantys į Hitlerio ar Trumpo kvietimus uždaryti sienas, pašalinti ir sunaikinti kitus ir kitokius“, p. 36).

Aleksas yra visiška Kenio priešingybė – jis (kartais – perdėtai) sentimentalus: „Alekso atsiminimuose nėra daug liūdesio, nes jis matė, su kokia meile ir švelnumu slapta buvo prižiūrimas Juodis, kokia graži ir kilni buvo jo motina (pasakodamas Aleksas bent aštuonis kartus pabrėžė kilnumą ir grožį). Palyginti su kaimynėmis, ji buvo princesė – negėrė, vakarais jiems sumigus siūdavosi sukneles ir visada atrodė taip, kad daugeliui vyrų norėdavosi paimti ją ant rankų ir pernešti per purviną Piterio sniegą“ (p. 62); jis jautrus, dėl to nepritampantis prie paviršiumi plaukiančių bendraamžių rusų; jis ieško artimų santykių susvetimėjusiame pasaulyje, kabinasi į kiekvieną, kuris atrodo tvirtesnio charakterio. Ir dėl viso to – nukenčiantis (Dimos savižudybės istorija, p. 66–69). Romane Aleksas vaizduojamas kaip išlepintas naujasis rusas, tačiau jo prabangiais drabužiais dangstomas nepasitikėjimas savimi sietinas su prisiminimais iš skurdžios vaikystės: „Spalva, kuria buvo dažomi visi koridoriai ir tualetai sovietmečiu. Nejauki, keista spalva, lyg radioaktyvios Černobylio samanos, kuriomis apžėlė socializmo utopija, spalva, kuria nudažyti pirmieji Alekso gyvenimo metai, seniai seniai, dar prieš BMW, prieš namą su granito grindimis priemiestyje, prieš sugriūvant imperijai ir atsiveriant nepriklausomybės žaizdoms; kai jis, sesė ir mama gyveno komunalkėje, o jų kaimynė Baba Vania turėjo dvi kates ir šunį, kurio niekad nešėrė“ (p. 60–61). Panašios postsovietinio gyvenimo patirtys tampa vienu iš Alekso ir Stasio draugystės kertinių akmenų (kaip ir jų meilė iracionaliai brangiems marškinėliams).

Galiausiai pats Stasys Šaltoka atstovauja tai baltų postsovietinių hipsterių kartai, kuri gyvenimo jau vėtyta ir mėtyta (p. 43–44), užsiauginusi ironijos ir cinizmo šarvus, atrodo too cool for school, bet iš tikrųjų – tokie, kokius puikiai apibūdina japoniškas terminas tsundere, nusakantis personažo vystymąsi, kai pradžioje pasirodęs atšiaurus ir šaltas ilgainiui jis atveria savo jautrų vidų (palyginkite Stasį pirmame ir paskutiniame romano skyriuose). Stasys, save pateikiantis kaip neklystantį visuomenės kritiką, įsitikinęs, kad jis neturi sielos arba ji jau pūva (p. 55), teigiantis niekada nieko nemylėjęs (p. 83), iš tikrųjų bando save apsaugoti nuo skausmo, kuris neišvengiamas, kai save atveri kitam, kam nors įsipareigoji (t. y. jis elgiasi priešingai nei Aleksas). Maliarijos epizodą (p. 190–198) būtų galima laikyti Stasio asmenybės lūžio tašku, savotiška tikrojo „aš“ pergale prieš jo paties konstruktą. Lyg tarp kitko paminima iš tikrųjų svarbi (ir kartu iki skausmo elementari) Stasio mintis: „Visi tenori būti mylimi, tenori šeimos ir ramios užuovėjos, kur bus vertinami, išklausyti ir suprasti. Gal laimei tik tiek ir reikia?“ (p. 193). Atsiradus kalytei Ninai, ji, Stasys ir Aleksas suformuoja tarsi savotišką šeimą („Kokia mes graži sulaužyta šeima be kontūrų, pagalvoju pasišlykštėjęs, kai vedini Nina įžengiame į konferencijų rūmus. Du gražūs vyrai, gerai apsirengę, su labai besivizginančiu, neįgaliu šunimi“, p. 190), kurioje šuo tampa vaiko pakaitalu, leidžiančiu vyrui išreikšti švelnumo, rūpesčio, meilės jausmus – nesibaiminant būti palaikytam silpnu.

Visi trys pagrindiniai romano personažai, vertinant pagal Abrahamo Maslowo poreikių piramidę, turintys viską ir siekiantys savirealizacijos, yra vienijami gyvenimo prasmės problemos („Daug labiau jį gąsdino kasdienė juodoji skylė tarp to, kuo norėtume būti, ir pro pirštus bėgančio laiko su skvošu, kavos pupelėmis, stovėjimo aikštelės kvitais, kelionių pirma klase, ilgesiu ir žodžiais, kurie taip dažnai nesugeba išreikšti baimės, kad niekas dar net neprasidėjo“, p. 71). Romane nuolat demonstruojama paviršutiniško gyvenimo filosofija („<…> esame it vabalai čiuožikai, švelniai slystantys istorijos paviršiumi, neužkabindami nieko giliau ir netikėdami, kad pasaulį galima pakeisti į gerą ar į blogą“, p. 168) ir savotiškas milenialų motto „mes čia for some fun“ (p. 169) laikytini deklaratyviu blefu. Čia kaip toje pasakėčioje, kurioje lapė nepasiekiamas vynuoges pavadina rūgščiomis, taip ir Stasys Šaltoka, nerasdamas savo buvimo prasmės, nusprendžia nebeeikvoti jėgų ir mažiausiai ambicingą ir pastangų nereikalaujantį dalyką deklaruoja kaip savo tikslą. Apie tūkstantmečio kartos problemas kalbėjęs ir rašęs britų-amerikiečių autorius Simonas Sinekas teigia, kad viena iš problemų, su kuria susiduria ši karta – tai kantrybės stygius, lemiamas aplinkos, kurioje savo norus galima greitai patenkinti (angl. instant gratification). Tačiau nei darbe, nei santykiuose su kitu žmogumi greitas tikslų pasiekimas (t. y. sėk-minga karjera, meilė) nėra įmanomas – čia reikalingas ilgas, atkaklus, nuolatinis darbas, kurio ši karta nėra išmokyta atlikti, o baimė suklysti yra didesnė nei noras ką nors bandyti išvis (jau minėtoji savivertės problema)⁸. Tad kai M. Burokas „Stasį Šaltoką“ pavadino visuomenės diagnoze⁹, šiai įžvalgai telieka pritarti.

Tiesa, kalbant apie personažus būtina atkreipti dėmesį ir į išskirtinai vyrišką romano aplinką – pagrindiniai personažai yra vyrai, o moterys (Izabelė, Džanet, Nadia, Mija) veikia antrame plane, dar dažniau – per atstumą. Nors trijulės žurnalistinio tyrimo objektu tapusi Altantuya Shaariibuu (kurios gyvenimo istorija neišgalvota) yra ryškiausia pasakojime figūruojanti moteris, tačiau ji – mirusi. Ir nors iš pirmo žvilgsnio šis romanas yra ne apie moteris, tekste netrūksta vietų, kuriose išplėtojamos mintys apie sunkumus, su kuriais joms tenka susidurti šiame pasaulyje pagal vyrus (pavyzdžiui, Izabelės istorija, p. 38–40; Altantuyos gyvenimas, p. 85–86; Džanet pokalbis su Stasiu, p. 110 ir t. t.). Šiais dviem aspektais G. Grušaitės kūrinys susisieja su kitos lietuvių prozininkės Undinės Radzevičiūtės romanu „Kraujas mėlynas“ (2017), kuriame vaizduojamos gyvenimo XV a. Livonijos ordine peripetijos¹⁰.

Nemažai kritikuotas romano siužeto ašies pasirinkimas – dokumentinio filmo apie Altantuyos Shaariibuu žūtį Malaizijoje kūrimas. Vienas iš pagrindinių argumentų – pasakojimų realijų svetimumas lietuviui. Kyla pora klausimų: nejaugi lietuvis skaitytojas taip nuvertinamas ir laikomas žmogumi, kurio pasaulis baigiasi sulig jo namų tvora? Antra, ar tam, kad lietuvis rašytojas sudomintų lietuvį skaitytoją, jis privalo rašyti TIK apie Lietuvą ir reflektuoti TIK vietines aktualijas? G. Grušaitė jau „Neišsipildymu“ parodė, kad ją domina ne tai, kas vyksta gimtojoje šalyje, bet tai, kas su gimtąja šalimi, prigimtine tapatybe vyksta personažo viduje¹¹. „Šaltokoje“ atliekamas Altantuyos žūties žurnalistinis tyrimas tėra tik fonas Stasio ir jo aplinkos dramai išryškinti. O sąsajų su Lietuva šiame romane yra užtektinai: pradedant paties Stasio deklaracija, kad jo kraujyje sulaužyti Rytų Europą yra nelengva (p. 18), baigiant prisiminimais apie Vilnių, kurie Stasį lydi per visą tekstą.

Recenzijos pradžioje minėtoji tapatybės problematika atsiskleidžia per Stasio ir Lietuvos, konkrečiai – Vilniaus, komplikuotą ryšį. Viena vertus, prisiminimai, susiję su gimtuoju miestu, neretai Stasiui taip prustiškai išnyra į sąmonės paviršių („Mintyse iškyla Vilnius, Lazdynų kiemai ir maža virtuvė su rūgščiais obuoliais ant žalsvo stalo“, p. 56), kita vertus, jis puikiai suvokia, kad toks Vilnius, koks yra išlikęs jo atmintyje („<…> švirkštai salomeikės tualetuose, pasivaikščiojimai vienuolynų griuvėsiuose, Šaltupis trylikos ir koncertai tamsiuose prirūkytuose rūsiuose“, p. 35) jau nebeegzistuoja. Per vienų metų laikotarpį, kuris parodomas romane, su Vilniumi pagrindinio veikėjo kontaktas – tik virtualus („Ekrane net Vilniaus gatvės atrodo lyg netikras tolimas saldainis akims“, p. 14), Stasys jaučiasi egzistuojantis šio miesto periferijoje (p. 80), todėl sugrįžimo galimybės nebėra (p. 33). Prarastas Vilnius Šaltoką tarsi išlaisvina nomado gyvenimui, tad namus galima kurtis bet kuriame pasaulio krašte, tačiau kartu jo nepalieka ir pasireiškia kaip Nadia (romane dar vadinama „Ji“) – vizija, šmėkla, savotiška miesto personifikacija. Kad Nadia nėra realus asmuo, patvirtina tai, jog ją mato tik Stasys. O jos ir Vilniaus ryšį parodo jau minėtasis maliarijos epizodas, kuriame susipina Stasio prisiminimai, miesto istorija ir realybė (p. 195–196).

Dėl keliamo tapatybės klausimo ši knyga puikiai įsilieja į emigrantų literatūros kontekstą, yra tarsi dar vienas lakmuso popierėlis, indikuojantis šios skaudžiausios Lietuvos problemos mastus ir atspindintis giluminius išvykstančiųjų, ypač jaunosios kartos, pasąmonės „tektoninius lūžius“.

„Stasys Šaltoka“ yra svarbus ir kaip šiuolaikinio pasaulio realijas reflektuojantis romanas. Ypač daug dėmesio skiriama jau ne sykį minėtiems socialiniams tinklams, kurie, užuot suartinę žmones (ką tarsi ir suponuotų jų pavadinimas), iš tikrųjų padeda kurti laimingo gyvenimo iliuziją, kuri tik dar labiau atitolina vienus nuo kitų („Dienoraštis, kuris nieko nepasako apie realybę ar mano gyvenimą. Tiesa slepiasi giliai už filtrų, blizgių paviršių, tobulai sukomponuotų kadrų ir nepriekaištingų IG iliuzijų“, p. 226). Stasys yra pavyzdinis šios kreivų veidrodžių karalystės žaidėjas, tačiau knygoje neretai apnuoginama tiesa, parodoma, koks kartais būna didžiulis kontrastas tarp realybės ir mūsų pačių kuriamo jos simuliakro, kurio taip nori aplinka (a la #happy):

<…> pirštu slenku žemyn žiūrėdamas nuotraukas kaip savo dienoraštį.

Ta diena, kaip pirmąkart susipažinome su Mija, – panorama iš mano kambario Shangri-La viešbutyje. Atsimenu, kaip drebėjo rankos ir nuovargis smaugė sąmonę, kaip beveik nebuvo ką sakyti ir mintyse ieškojau Nadios, bet nespalvotoj nuotraukoj Honkongas iškyla lyg pažadėtoji žemė.

Tada, kai iš veterinaro pasiėmėme Niną ir Aleksas visą dieną neištarė nė žodžio, – palmių alėja Makalisterio rajone, kurią fotografavau per taksi langą, kai visi bandėme neapsiverkti.

(p. 226)

Romane socialinių medijų galia iliustruojama kalytės Ninos epizodu, kai dėl jos nugalabytų šuniukų Stasys su draugais skriaudėjui surengia virtualų linčo teismą, sugriaudamas jo dukros ateitį („Keli sakiniai mano socialiniuose tinkluose visiems laikams nubraukė šios šeimos šviesią ateitį, viltis išsikapstyti iš skurdo. American dream no more“, p. 151). Kaltės jausmas ir savigrauža Stasį & Co pasiveja išgaravus indiškam viskiui („<…> kurį laiką visi trys tylime mąstydami apie kaimyno dukterį, kuri turbūt bandė pabėgti kaip galima toliau, bet dabar mūsų dėka grįš atgal į psichopato rankas“, p. 152), ir dar sykį patvirtina taisyklę, kad išgėrus nėra ko lįsti į socialinius tinklus, nes vienu paspaudimu prisivirtos košės neišsrėbsi realybėje („Gaila, kad gyvenime nėra Back mygtuko“, p. 153). Ir jeigu kils noras abejoti tokio epizodo įmanomumu, siūlyčiau prisiminti „Twitter“ tinkle kilusį konfliktą tarp JAV ir Šiaurės Korėjos lyderių, kuris iš virtualios plotmės vos nepersikėlė į realią…

Tenka sutikti su J. Ž. Raškevičiūte dėl baltos mišrainės metaforos – temų romane iš tiesų yra daug, ir, be mano aptartųjų, kalbama dar ir apie amžiną priešpriešą tarp Rytų ir Vakarų, religinę nesantaiką, besikeičiančius kartų prioritetus (pavyzdžiui, šeima, vaikai Stasio kartai nebėra tokia pati vertybė kaip jo tėvų, p. 104), skurdą, smurtą, esama literatūrinių ir popkultūros nuorodų (pavyzdžiui, tam tikra užuomina tapęs serialas „Pietų Parkas“) ir t. t. Ši gausa išties trikdo, tampa savotišku triukšmu, kuriame kartais pradingsta svarbesnės romano mintys, tačiau kartu tai rodo ir informacinį foną, su kuriuo susiduria dabartinis žmogus, reiškia į(si)pareigojimą būti up to date, turėti savo nuomonę apie kone viską. XXI a. žmogaus gyvenimas yra sklidinas „to jausmo, kad bėgi maratoną, kuriame visi po truputį tave lenkia. To jausmo, kad nuolat nespėji, kad kažkur nebuvai, kažką praradai“ (p. 48). Dabartinis pasaulis Stasio akimis yra „nuolatinis mūšio laukas, ant šaligatvių, tarp restoranų staliukų ar naminių sofų išsidėsto nematomos fronto linijos ir kasdien vyksta karas, kurio negali laimėti. Ir nors kartais atrodo, jog esi taip arti pergalės, tikslo, svajonės ar dar kokio nors šūdo – galbūt vakar buvai startupo dievas, galbūt buvai vienas geriausiai apmokamų modelių, gal most trendy trendsetter, bet išaušta nauja diena, ir vėl žengi į priešakinę apkasų liniją. Pergalė yra vakarykštė naujiena arba tolima ateitis, o šiandien kiekvienąkart iškyla kaip kalnas, į kurį turi įlipti“ (p. 13–14).

„Stasys Šaltoka“ yra romanas, kuris tikrai nepaliks abejingų. Ar norėsis su Stasiu tapatintis, ar jo nekęsti – viskas priklauso tik nuo to, kiek (kaip per vieną interviu¹² užsiminė pati autorė) Šaltokos atpažinsi savyje. Tai kūrinys, kuris nepateikia atsakymų, tačiau į paviršių ištraukia nemažai mūsų visuomenėje po kilimu sušluotų problemų ir kito purvo. Galbūt labiausiai džiugina tai, kad šitas fikcinis hipsteris geba atitraukti skaitytojų akis nuo jų macha latte puodelių, telefonų ekranų ir skatina nuoširdžiai savęs paklausti, ar, for fuck’s sake, esame laimingi?

---

1 Vaiseta T. Karštoka naujiena. – http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2017-10-15-karstoka-naujiena/164843; Gailius M. Vyrų reikalai: trisdešimtmečių knygos. – http://literaturairmenas.lt/2017-10-13-nr-3633/4242-knygu-presas/6470-marijus-gailius-vyru-reikalai-trisdesimtmeciu-knygos; Raškevičiūtė J. Ž. Apie drungnoką „Stasį Šaltoką“. – http://www.satenai.lt/2017/12/01/apie-drungnoka-stasi-saltoka/; M. Buroko knygų apžvalga: korupcija, instagramas ir gyvenimo prasmė“. – https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/m-buroko-knygu-apzvalga-korupcija-instagramas-ir-gyvenimo-prasme-286-845432.
2 „Fantastiškos knygų žiurkės“. – https://knyguziurkes.wordpress.com/2017/10/16/stasys-saltoka-vieneri-metai/; „Strelka Belka“. – http://strelkabelka.lt/kino-klizma/psichoanalize-stasiui-saltokai-arba-meiles-laiskas-gabijai-grusaitei/.
3 Permeskite akimis socialinius tinklus su grotažyme #stasyssaltoka.
4 M. Buroko knygų apžvalga: korupcija, instagramas ir gyvenimo prasmė.
5 Grinevičiūtė A. Prasmės paieškos šiandieniniame pasaulyje, arba Kiek savyje turime Stasio Šaltokos? – http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2017-10-18-prasmes-paieskos-siandieniame-pasaulyje-arba-kiek-savyje-turime-stasio-saltokos/165019.
6 Gailius M. Vyrų reikalai: trisdešimtmečių knygos.
8 Sinek S. This is Why You Don‘t SUCCEED. – https://www.youtube.com/watch?v=3ev7GXzFTPg.
9 M. Buroko knygų apžvalga: korupcija, instagramas ir gyvenimo prasmė.
10 Nors U. Radzevičiūtės romane moterys atsiduria dar didesnėje periferijoje nei „Šaltokoje“, scenos, kuriose jos dalyvauja, konstruoja aiškią moters, kaip daikto, esančio vyro dispozicijoje, sampratą. G. Grušaitės romane moteris turi būti vyrui „patogi“ (pvz., Izabelė), antraip jai gresia atsidurti tokiame pačiame užribyje kaip ir XV a. Graikijos princesėms.
11 Čerškutė J. Perviršio kartos neišsipildymų kronika. – http://www.bernardinai.lt/straips-nis/2011-01-17-jurate-cerskute-pervirsio-kartos-neissipildymu-kronika/56275.
12 Grinevičiūtė A. Prasmės paieškos šiandieniniame pasaulyje, arba Kiek savyje turime Stasio Šaltokos?