Juozapas Blažiūnas: „Šiandien archyvas gali tapti įkvėpimo šaltiniu“

2018 m. Nr. 2

Lietuvos literatūros ir meno archyvo direktorių dr. Juozapą Blažiūną kalbina Gediminas Kajėnas

 

– Pokalbį norėčiau pradėti nuo ištakų: kada pradėtas kaupti ir sisteminti šis archyvas?

J. B. Archyvas įkurtas 1968 metais, tad 2018-aisiais minime penkiasdešimties metų sukaktį. Šios įstaigos steigimo iniciatyva, kaip anuomet ir buvo įprasta, atėjo iš viršaus. Beje, analogiški valstybiniai archyvai kelerių metų laikotarpiu įsteigti visose tuometinėse sovietinėse respublikose. Dalis jų gyvuoja iki šiol, kai kurie nunyko arba tapo muziejų bei kitų archyvų dalimi.

Nuo pat pradžių jo užduotis buvo kaupti ir saugoti Lietuvos literatūros bei meno – dailės, teatro, muzikos ir kino – archyvą. Įvairių sričių kūrėjai, taip pat ir meno įstaigos buvo skatinami savo turimus archyvus ne sandėliuoti ar išmesti, bet atiduoti saugoti į šią įstaigą.

– Vadinasi, jau tuomet imti kaupti ne tik garsių mirusių, bet ir gyvų, tuo metu dar aktyviai kuriančių žmonių archyvai?

J. B. Archyvas pradėtas kaupti nuo kūrėjų, kuriems tada buvo penkiasdešimt–šešiasdešimt metų. Taip pat siekta išsaugoti vientisus ir kuo pilnesnius mirusių kultūros veikėjų archyvus.

Tai, kad šiandien visuomenėje paplitęs įsivaizdavimas, jog archyvuose saugomi išimtinai mirusių žmonių dokumentai, yra pačių įstaigų problema. Po Nepriklausomybės atkūrimo ir mūsų archyvas orientavosi išimtinai į, kaip pats tiksliai įvardijai, „garsius ir mirusius“. Matyt, todėl ir dabar dažnai nutinka, kad, paskambinęs vienam ar kitam kūrėjui, prisistatęs, iš kur esi, ir pasakęs, ko nori, gauni atsakymą: „Aš dar nemiriau.“ Tokia reakcija yra vyraujanti. Ir tai visiškai natūralu, nes archyvų įvaizdis šiandien vis dar yra būtent toks – kaupti ir saugoti po mirties…

Tačiau dabar mes bandome keisti situaciją ir praplėsti archyvo veiklos lauką ne tik saugant ir archyvuojant, bet ir aktyviai viešinant sukauptą medžiagą. Taip pat norime grįžti ir prie pirminės užduoties – kurti asmeninius žmonių fondus pradedant jau ankstyvuoju jų kūrybos laikotarpiu.

– Grįžkime į pačią pradžią. Kokia buvo svarbiausia paskata kūrėjams anuomet atiduoti asmeninę gyvenimo medžiagą į tokią įstaigą?

J. B. Be abejonės – tai garbė. Įsivaizduok – tavo asmeninis fondas, kurį saugo valstybė… Skamba garbingai ir išdidžiai, tiesa?

Kita vertus, tai buvo ir praktinė galimybė apsivalyti nuo per gyvenimą susikaupusių visokiausių popierių, dokumentų ir t. t. Juk anuomet žmonės viską kaupė ir saugojo. Kai jau imdavo lūžti lentynos ar per dėžes namuose sunkiai bepraeidavo, viskas keliaudavo į rūsius, sodo namelius ar vasarvietes. Tad anksčiau ar vėliau žmonės pamatydavo, kad tų popierių gausa jau pasiekė kritinę ribą, ir jie imdavo daug ką deginti ar tiesiog išmesdavo. Tad archyvas ir buvo skirtas apsaugoti rašytojus bei kitus menininkus nuo vargo svarstant, „kur dėti tas dėžes, pilnas šlamšto?“

Maža to, pradžioje valstybė net skyrė pinigų daliai archyvų įsigyti. Geras pavyzdys būtų rašytojos Ievos Simonaitytės fondas. Dar gyva būdama dalį medžiagos ji atidavė mūsų archyvui. Tačiau po jos mirties rašytojos sesuo, gyvenusi Kanadoje, pareiškė teisę į kūrybinį palikimą. Po ilgai užtrukusių derybų ir įvairių teisinių procesų galiausiai visas I. Simonaitytės archyvas buvo nupirktas, atrodo, už tuo metu įspūdingą keturiolikos tūkstančių rublių sumą ir tokiu būdu liko Lietuvoje.

– Kokia pagrindinė medžiaga sudaro asmeninius žmonių fondus?

J. B. Jei kalbėtume apie rašytojus, tai, be abejo, rankraščiai, dienoraščiai, vertimai, asmeniniai bei skaitytojų laiškai, susirašinėjimai su įvairiomis įstaigomis bei asmenimis, kvietimai į renginius, jų kūrybos recenzijos, jų pačių tekstų iškarpos, nuotraukos ir pan.

Šiuo metu mūsų archyve yra apie aštuonis šimtus fondų. Jų susisteminimas – nemažai laiko reikalaujantis procesas. Atsižvelgiant į medžiagos kiekius, tai gali užtrukti metus ar net keletą. Visi dokumentai yra rūšiuojami bei datuojami, tikslinami nuotraukų aprašai, taip siekiant turėti išsamų ir plačiai aprašytą konkretaus asmens ar įstaigos archyvą.

Kaip jau minėjau, fondai yra nuolatos papildomi įvairiausiomis medžiagomis. Pavyzdžiui, neseniai, gavę finansavimą, turėjome galimybę Baltarusijos archyvuose ieškoti medžiagos apie Lietuvos rašytojus: susirašinėjimų su kolegomis baltarusiais, jų kūrinių publikacijų išimtinai Sovietų Sąjungos rašytojų antologijose rusų ar baltarusių kalbomis ir pan. Tokiu būdu pavyksta rasti labai įdomios ir netikėtos medžiagos.

Mūsų archyve yra vadinamasis „43-iasis fondas“, arba kitaip „Padrikieji dokumentai“, kur suplaukia pati įvairiausia nesisteminė medžiaga iš asmenų bei institucijų. Neseniai gavome siuntinį – ir tai nutinka nuolatos – ant kurio nebuvo nurodytas siuntėjas. Atidarius dėžę paaiškėjo, kad joje daugybė dokumentų: diplomai, susirašinėjimai ir t. t. Šitoks siuntinys iš karto keliauja į minėtą „43-iąjį fondą“, kuriame, susikaupus tam tikram dokumentų kiekiui, imama rūšiuoti, sisteminti ir priskirti prie jau egzistuojančių fondų. Būtent tokiu būdu per keliasdešimt metų buvo papildyti praktiškai visi mūsų archyve saugomi fondai.

– Bet ar viskas, ką žmonės saugo, ypač kalbant apie vyresnę kartą, išties turi kokios nors vertės?

J. B. Dažnai nutinka taip, kad, prieš atiduodami medžiagą archyvui, paveldėtojai ar patys savininkai, siekdami kuo tauriausių tikslų, bando viską išrūšiuoti, kad patys atskirtų, kas vertinga, o kas, jų nuomone, tėra šiukšlės. Dažniausiai būtent tai, ką jie atrenka išmetimui, yra patys vertingiausi dalykai. Pavyzdžiui: eskizai, korektūros, įvairūs susirašinėjimai. Rodos, čia nieko gero, tačiau kaip tik tai atskleidžia kūrybinį kelią ir gali suteikti labai naudingos informacijos apie patį žmogų, jo darbo metodus, kasdienybę bei meninius užmojus. Tai be galo įdomi tyrimų sfera, kuri iki šiol dar nesulaukia tinkamo dėmesio.

Šis pavyzdys tik parodo, kad žmogaus gyvenimo archyvuose viskas yra vertinga. Todėl tų, kurie mums perduoda medžiagą, primygtinai prašome nieko neišmesti. Atranką ir įvertinimą tegu palieka mums. Juk mes saugome ne tik tai, kas yra tiesiogiai susiję su žmogaus kūryba, bet ir tai, ką, tarkime, jis rinko ar kolekcionavo. Juk jeigu jam atrodė prasminga visą gyvenimą rinkti laikraščių iškarpas, atvirukus ar net autobusų bilietus, vadinasi, jam tai turėjo vertę. Ir jei gyvenimo saulėlydy net jam pačiam tai ima atrodyti kaip visiški niekai, net ir tuomet tai būtina išsaugoti. Visa tai labai daug pasako ne tik apie patį žmogų, bet ir apie jo laiką, tuo metu vykusius procesus. Tokiu būdu išsaugoma unikali istorinė medžiaga, kuri gal niekur kitur jau nėra išlikusi. Ir visos šios „smulkmenos“ taip pat gali tapti atskiru tyrimų objektu. Neseniai į mūsų archyvą kreipėsi mokslininkė iš Šveicarijos, renkanti medžiagą apie vieną šios šalies kurortą. Ji sužinojo, kad tame kurorte lankėsi rašytoja I. Simonaitytė, todėl ją domino nuotraukos, atvirukai bei laiškai, rašytojos siųsti iš šios vietovės. Tai liudija, kad visa žmogaus istorija, jo aplinka, taip pat ir sukaupta medžiaga kalba ne tik apie jį patį, tačiau gerokai plačiau – apie jo santykius su pasauliu bei kitais žmonėmis, apie jo laiką ir erdvę.

Neabejotinai, būna ir taip, kad didžiausią žmogaus archyvo vertę sudaro ne tai, ką jis pats sukūrė, bet tai, ką rinko, kolekcionavo, paveldėjo ar paprasčiausiai rado. Tarkime, nemažos dalies rašytojų fonduose sukaupta medžiaga datuojama ne menininko gyvenimo ir, jei jis jau iškeliavęs anapilin, mirties datomis, bet gerokai ilgesniu laikotarpiu, pavyzdžiui, trisdešimt metų prieš jo gimimą. O tai nutinka labai paprastai: jo archyvuose saugoma medžiaga yra susijusi su jo paties giminės istorija. Tai tampa jo asmeninio fondo dalimi ir tuo pačiu praplečia jo paties gyvenimo istoriją.

– Ar, Jūsų žiniomis, daug praeities rašytojų archyvų yra likę kur nors pas gimines sandėliukuose ar palėpėse?

J. B. Labai labai daug. Kai kuriems paveldėtojams atrodo, kad tokius archyvus galima brangiai parduoti, todėl jie laukia… Štai vienas žinomas kultūros veikėjas irgi taip laukė: penkerius metus gyveno tarp dėžių, kol galiausiai jos įkyrėjo, tada išvežė į sodą ir viską sudegino…

Tokia tendencija – „ugnimi apvalyti“ savo archyvą – yra gana plačiai paplitusi. Patys menininkai labai dažnai taip bando „išgryninti“ savo kūrybą, kad po jų mirties neliktų jokių juodraščių, asmeniškumų, kad jų kūryba būtų vertinama išimtinai pagal tai, kas buvo publikuota.

– O kas šiandien domisi archyve saugoma medžiaga?

J. B. Anksčiau archyvas buvo labai integrali kultūros dalis: tyrėjai, besidomintys tam tikru asmeniu, jo palikimu ar konkrečiu laikotarpiu, ateidavo ir ieškodavo medžiagos tose dokumentų krūvose. Dabar pastebime, kad vyresniosios kartos specialistai pamažu pasitraukia iš aktyvios tiriamosios veiklos.

Didžiausias šiandien archyvo, kaip ir visų atminties institucijų, iššūkis – prisiderinti prie pakitusio laiko. Daug metų šios įstaigos pasyviai laukė, kol kas nors jiems atneš naujos medžiagos ar tyrėjų, kuriems bus įdomu susipažinti su fondais. Tačiau dabar mes patys siekiame kontakto su skaitytojais bei tyrėjais ir bandome juos „suvesti“ su juos dominančia medžiaga. Lygiai taip pat kviečiame studentus, kad jie ateitų į archyvą ir gilintųsi, studijuotų, rašytų mokslinius darbus. Iš esmės, mes jiems siūlome galimybę prisiliesti prie autentiškos ir dar visai netyrinėtos medžiagos.

Anksčiau į mūsų skaityklą ateidavo du trys žmonės per savaitę, dabar kasdien sulaukiame po dešimt penkiolika lankytojų. Jauniems žmonėms tapo įdomu tyrinėti praeitį, pažinti savo tėvų, senelių epochą. Pavyzdžiui, rašytojo Juozo Baltušio pavardė jiems absoliučiai nieko nesako. Mūsų archyve jie gali rasti pusantro tūkstančio jo bylų. Prašom, imkite ir skaitykite, vartykite, žiūrėkite, susipažinkite…

Įdomu tai, kad jaunoji karta į praeitį žiūri be jokių sentimentų, turėdama pasaulio perspektyvą, todėl jos požiūris yra absoliučiai unikalus. Tai, kas mums atrodė labai reikšminga, šiandien jauniems žmonėms gali pasirodyti nieko verta. Ir atvirkščiai: kas mums atrodė neįdomu, nes kasdieniška, nuvalkiota, jaunų žmonių yra atrandama ir tokiu būdu mums patiems atskleidžiama visiškai nauju ir netikėtu kampu.

– Kaip, Jūsų manymu, archyvas gali pasitarnauti šiandieninei mūsų kultūrai?

J. B. Šiandien archyvas gali tapti įkvėpimo šaltiniu. Ieškodamas ir atrasdamas įdomios medžiagos, skaitytojas gali ne tik geriau pažinti jo tyrinėjamą asmenį, suprasti jo laiką, tačiau ir pats plėsti pažinimo lauką, net gauti inspiracijų savo paties kūrybai. Pavyzdžiui, viena studentė domisi dainuojamąja poezija ir pati kuria dainas. Mūsų įstaigoje ji studijuoja įvairių redakcijų archyvus, ieškodama nepublikuotų, atmestų eilėraščių, kurie galėtų tapti dainomis. Tai puikus būdas naujam gyvenimui prikelti tai, kas, rodos, jau buvo mirę.

Arba rašytojo J. Baltušio dienoraščio ištraukų paskelbimas „Metuose“. Man rodos, tai turi labai didelės reikšmės mūsų kultūriniam gyvenimui. Juk Nepriklausomybės pradžioje rašytojas buvo sumaišytas su žeme, paniekintas ir atstumtas dėl atsargios savo pozicijos Atgimimo laikotarpiu. Tačiau jo dienoraščiai atskleidžia autentišką paties rašytojo požiūrį. Šiandien skaitydami jo dienoraštį mes galime pažvelgti į kūrėjo kasdienybę, slapčiausias mintis ir pamėginti suprasti tiek jį patį, jo laikyseną, tiek ir praėjusią epochą. Tad archyvų iškėlimas į dienos šviesą leidžia užduoti naujus klausimus ir ieškoti į juos atsakymų. Tai ir galimybė į praeitį bei žmones pažvelgti nauju žvilgsniu. Kuo greičiau tokie archyvai tampa laisvai prieinami skaitytojams, tuo greičiau mes galime „prisikapstyti“ prie tyrėjus ir visuomenę dominančios tiesos.

– Kiek apskritai archyvas yra atviras? Ar norint susipažinti su kokio nors asmens archyvu užtenka gauti Jūsų leidimą, o gal būtinas ir giminių pritarimas?

J. B. Ne vieną dešimtmetį archyvo paskirtis buvo kaupti ir saugoti. Lankytojus čia priimdavo, tačiau labai nenoriai. Dabar situacija kardinaliai pasikeitė. Mūsų archyvas tapo atviras visuomenei, bet kuriam žmogui, užtenka turėti / žinoti savo asmens kodą ir užpildyti paprastą prašymo formą. Mums net nereikia pateikti jokių pažymų ar motyvacinių laiškų. Esame tartum biblioteka, tik čia skaitomos ne knygos, o rankraščiai bei dokumentai.

Vienintelė išimtis ir apribojimas yra taikomas „Egodokumentams“. Į šią sąvoką patenka asmeninė žmogaus medžiaga: dienoraščiai, laiškai, dalis dokumentų. Norint gauti priėjimą prie šios informacijos, turi būti duotas specialus paveldėtojų sutikimas.

Taip pat kai kuriems dienoraščiams, dažniausiai paties autoriaus nurodymu, yra nustatytas laikotarpis, po kelerių metų galima juos skaityti. Šis laikotarpis būna labai įvairus: dvidešimt penkeri, penkiasdešimt ar net septyniasdešimt metų. Būtent tiek laiko niekas neturi teisės jų atsiversti.

Pavyzdžiui, mūsų įstaigoje saugomas sovietinės Lietuvos veikėjo Justo Paleckio archyvas. Dar visai neseniai norėjusiems susipažinti su šia medžiaga reikėjo gauti jo sūnaus Justo Vinco Paleckio leidimą. Tačiau dabar, paveldėtojui sutikus, šis archyvas yra visiškai atviras.

– Ar galima teigti, kad dar ne taip seniai žmonėms buvo įprasta kaupti, rinkti ir saugoti įvairią dokumentinę medžiagą, o šiandien žmonių archyvai yra daug kuklesni visų pirma todėl, kad yra pakitęs medžiagos vertės supratimas?

J. B. Taip, išties. Vyresnio amžiaus žmonių archyvuose dar gali rasti labai įdomios ir netikėtos dokumentinės medžiagos. Tačiau šiandien visų pirma yra pasikeitęs santykis tarp skirtingų kartų. Dažniausiai jaunosios kartos nedomina tėvų, senelių ar prosenelių dokumentinis palikimas. Tai – kitas, jiems visiškai svetimas pasaulis. Viena priežasčių yra ta, kad nebėra profesinio šeimos tęstinumo: vaikaičiai nebeturi nieko bendro su ta sritimi, kurioje dirbo ir kūrė jų proseneliai, seneliai ar tėvai. Todėl jie lengva ranka išmeta vyresniosios kartos visą gyvenimą kauptas vertybes arba, jei mato galimybę, mėgina jas parduoti. Bet apie išsaugojimą vien todėl, kad tai ir jų pačių istorijos dalis, retas kuris pagalvoja.

Kita vertus, žmonės tapo mažiau sėslūs, jie migruoja iš vienos šalies į kitą, keičia gyvenamąsias vietas, jų gyvenimo tempas yra labai didelis, jų pačių buityje viskas kinta itin sparčiai, todėl praeities samprata taip pat pasikeitė. Šiandien galime kalbėti apie atminties kultūros pokytį žmonių sąmonėje. Mūsų seneliai, tėvai buvo įpratę gyventi praeitimi, semtis stiprybės ir įkvėpimo iš mūsų romantizuotų didvyrių darbų. Šiandien žmonės gyvena dabartimi ir tiki ateitimi. O praeitis – tai jų pačių vakarykštė diena. Žinoma, šiuolaikiškai pateiktas praeities pasakojimas kino filme, spalvingoje publikacijoje žurnale ar knygoje jiems nėra svetimas. Tačiau asmeninis domėjimasis savo paties šeimos istorija, paieškos senelių palėpėse ar dėžėse mažai juos tedomina. Visi tie archyvai jiems yra našta, kuria reikia kuo greičiau atsikratyti, nes tai pančiai jų mobilumui ir laisvei.

Gal todėl vyresnio amžiaus kūrėjai gana dažnai savo archyvus atiduoda mums motyvuodami tuo, kad vaikaičiams tai visiškai neįdomu ir po jų mirties šie viską išmes… Labai gaila, tačiau su tuo tenka sutikti. Mes net neįsivaizduojame, kiek informacijos yra pražuvę vien todėl, kad žmonės nežinojo, ką su ta medžiaga daryti.

Žinoma, yra jaunų žmonių, tyrinėtojų, kurie, priešingai, dega tokiais dalykais, jie turi žingeidumo gyslelę gilintis į prabėgusį laiką ir sugeba į tai pažvelgti naujai, prikelti praeitį, ją aktualizuoti ir transformuoti taip, kad ji imtų kalbėti šiuolaikiniam žmogui.

– Turbūt vienas didžiausių pokyčių asmeniniuose, taip pat ir įstaigų archyvuose įvyko atsiradus kompiuteriui?

J. B. Taip, kompiuterio atsiradimas stipriai paveikė archyvų situaciją. Dabar kuriančių, o ir apskritai nemažos visuomenės dalies archyvai yra saugomi skaitmeniniu pavidalu. Šiandien mes gyvename švarraščių epochoje: kompiuteryje niekas nebesaugo juodraščių, o tik paskutinius pataisymus, galutinius kūrinius. Jei anksčiau, kaip minėjau, dalį, o kartais ir visus archyvus sunaikindavo artimieji, tai dabar kompiuteris suteikia galimybę pačiam kūrėjui naikinti savo juodraščius. Taip mes prarandame galimybę matyti kūrinio genezę, o kartu ir paties autoriaus gyvenimo kelią, jo kasdienybę.

Asmeniniai žmonių archyvai siaubingais mastais skurdėja, o ateities kartoms mes paliksime labai daug informacinių spragų. Todėl šiandien ypač svarbūs tampa asmeniniai prisiminimai, subjektyvūs pasakojimai, kurie ateityje galės užpildyti tas spragas. Paradoksalu, bet žiniasklaida, kuri, rodos, skaitytojams suteikia tiek daug informacijos apie kasdienius mūsų įvykius, užgriebia tik patį paviršių. O juk istorija vyksta kitur.

Dabar kuriantys menininkai archyvui praktiškai nebeduoda dokumentinės medžiagos fiziniu pavidalu. Viską jie saugo kompiuteriuose bei kietuosiuose diskuose. Mirties atveju racionaliausia būtų saugoti visą žmogaus kompiuterį, kuriame dar galima atrasti ir dalį jau ištrintos ar į užmarštį nukeliavusios medžiagos. Tačiau šiuo atveju mes susiduriame su kita problema: archyvai, o ir visos kitos atminties institucijos vėluoja, nespėja su kintančiomis naujosiomis technologijomis, todėl ir mes vis dar neturime galimybių saugoti skaitmeninių archyvų. Tiksliau, saugoti jau pradedame, tačiau nėra kaip leisti su šia medžiaga susipažinti skaitytojams. Gaila, bet ši schema jau turėjo būti apgalvota ir pradėta įgyvendinti prieš dešimt penkiolika metų, kai tik prasidėjo masinė kompiuterizacija.

– O ar Jūsų planuose yra archyve saugomų fondų skaitmenizavimas?

J. B. Žinoma, tai neišvengiama, tačiau tai labai ilgas procesas. Beje, šiuo metu mūsų archyvas turi darbo dar mažiausiai dešimčiai metų į priekį vien su popierine medžiaga, kuri patikėta mūsų saugojimui. Tačiau tuo pačiu aktyviai kuriame ir skaitmeninius projektus, kurie galėtų vykti paraleliai visiems kasdieniams darbams.

Pavyzdžiui, vieną tokį būsimą projektą esame pavadinę „Laiškai redakcijai“. Kultūros žurnalų, laikraščių bei leidyklų redakcijų archyvuose yra labai daug įdomios medžiagos – nepublikuotų rankraščių. Tarp tos gausybės atmestų ir pamirštų tekstų yra ir labai gerų, stiprių kūrinių. Planuojame šiai medžiagai sukurti atskirą puslapį ir gavę autorių sutikimus įdomiausius, vertingiausius, taip pat ir šmaikščiausius kūrinius publikuoti.

Dar vienas projektas – „Be cenzūros“. Daugelis sovietmečiu sukurtų kūrinių buvo cenzūruojami. Pavyzdžiui, jei perskaitytumėte Balio Sruogos „Dievų mišką“, labai nustebtumėte, kaip pirminis kūrinio variantas skiriasi nuo šiandien mums visiems gerai žinomo teksto. Net neabejoju, kad pirmasis B. Sruogos romano variantas nebūtų įtrauktas į mokymo programas ir net turėtų būti uždėtas amžiaus cenzas. Tad šiuo projektu skaitytojams norime suteikti galimybę virtualioje erdvėje susipažinti su necenzūruotais mūsų literatūros klasika tapusiais kūriniais.

Na, o kalbant apie paties archyvo perspektyvas, siekiame sukurti šiuolaikišką platformą, kur menininkai, kultūros žmonės patys galėtų pildyti savo archyvus savarankiškai įkeldami medžiagą, dokumentus, nuotraukas, biografinius faktus ir t. t. Tokiu būdu archyvas galėtų tapti tarpininku ne tik tarp praeities kūrėjų ir šiandienos skaitytojų, tačiau ir tarp praeities bei ateities.