literatūros žurnalas

Friedebert Tuglas. Lietuvos iškilmėse

2018 m. Nr. 2

Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė

Friedebertas Tuglasas (iki 1923 m. – Friedebertas Mihkelsonas, arba Michelsonas; 1886–1971) – estų literatūros klasikas, kritikas, literatūrologas, vertėjas, redaktorius ir žurnalistas. Vienas iš Estijos rašytojų sąjungos steigėjų (1922), ne kartą jai pirmininkavo. F. Tuglaso iniciatyva nuo 1923 m. iš valstybės biudžeto pradėtas leisti literatūrinis žurnalas „Looming“ („Kūryba“). Rašytojo kūrybos branduolį sudaro novelės. Lietuvių kalba 1959 m. buvo išleistas lyriškas autobiografinis F. Tuglaso romanas „Mažasis Ilimaras“ (vertė Eduardas Astramskas), 1986 m. „Pergalė“ publikavo dvi jo noveles „Padangių raiteliai“ ir „Helojės šalis“ (vertė Danutė Sirijos Giraitė), o „Literatūra ir menas“ – apsakymą „Žingsniai į nebūtį“ (vertė D. Sirijos Giraitė).
Šioje publikacijoje pateikiami rašytojo prisiminimai, kai, būdamas Estijos rašytojų sąjungos pirmininku, Lietuvių rašytojų draugijos kvietimu 1938 m. viešėjo Kaune, 20-ojo Lietuvos nepriklausomybės jubiliejaus iškilmėse.



Lietuvos
Respublikos metinės švenčiamos vasario 16 d. Lietuvoje, kaip ir Estijoje, nuo nepriklausomybės paskelbimo praėjo dvidešimt metų. Atsižvelgiant į jubiliejų, šiųmetės sukaktuvės ir tenai buvo paminėtos kur kas plačiau. Juolab kad iškilmėse nepasitenkinta vien valstybės nepriklausomybės šventimu, o buvo įvertinti ir nepriklausomos Lietuvos kultūriniai pasiekimai.

Ligi šiol Lietuvos literatūros apdovanojimai paprastai būdavo teikiami kitą dieną po nepriklausomybės iškilmių. Dabar renginys turėjo įvykti vasario 14-ąją. Be to, vasario 14–16 dienomis dar buvo numatyti teatro ir muzikos renginiai, kurie – taip pat lankant muziejus ir užmezgant asmeninius ryšius su lietuvių meno kūrėjais, – net svečiams suteikė galimybę susidaryti viso kultūrinio gyvenimo apžvalgą.

Lietuvių rašytojų draugija į iškilmes pakvietė ir savo šiaurinių kaimynų atstovus. Taigi iš Estijos tenai atvyko Albertas Kivikas ir šių eilučių autorius, o iš Latvijos – rašytojas Adolfas Ersas ir redaktorius Janis Lapinis (Jânis Lapiņš).

Svečiai iš Estijos nudžiugo jau vasario 14-osios ryte Kauno stotyje susitikę su lietuvių plunksnos broliais, kurių priešakyje žengė mums anksčiau pažįstamas Liudas Gira, Lietuvių rašytojų draugijos dabartinis vicepirmininkas. Ir nuo tos akimirkos trejetui dienų patekome pačių svetingiausių šeimininkų globon. To svetingumo negaliu apibūdinti kitaip nei pačių lietuvių priežodžiu: svečias yra šeimininko nelaisvėje. Tik su belaisviais buvo elgiamasi be galo humaniškai, atsižvelgiant į jų menkiausią pageidavimą.

Tačiau visų pirma susipažinkime su oficialiąja iškilmių programa. Iškart, atvykimo dienos vakare Valstybės teatre įvyko iškilmingas literatūrinis aktas. Tai seno gubernijos miesto teatras, nepriklausomybės laikais ne kartą perstatytas. Todėl jo užkulisiai itin panašūs į labirintus, bet kartu yra intymūs. Dabar tas teatras buvo šventiškai dekoruotas, ypač scena. Joje puslankiu susodino apdovanojimų teikėjus ir gavėjus, kai kuriuos vyriausybės atstovus, literatūros šulus ir užsienio svečius. Ir uždangai pakilus atsivėrė teatro salė, kurios parteris ir daugiapakopio balkono eilės nuo krašto ligi krašto buvo pripildytos šventiškos publikos. Čia sėdėjo visa Lietuvos intelektualų ir valdininkų grietinėlė, su prezidentu Antanu Smetona priešakyje.

Visiškai svetima aplinka ir tokia pat svetima iškilmių kalba! Iš pradžių teko pasistengti apsiprasti, kad tik po kiek laiko atskirtume veidus ir žodžių skambesį.

Trijų dalių programoje pirmoji buvo skirta premijų įteikimui. Ceremoniją pradėjo ir įžanginę kalbą tarė švietimo ministras J. Tonkūnas, tada penkiems laureatams buvo įteikti apdovanojimo diplomai su atitinkamomis prakalbomis.

Pirmiausia buvo įteikta Valstybinė premija (5000 litų) Jonui Kossu-Aleksandravičiui už poezijos rinkinį „Užgesę chimeros akys“. Išvydome neaukštą, gudrių akių kaimo vaikinuką, labai mongoloidiškų veido bruožų. Jis gimė 1904 m. Vidurio Lietuvoje. Vienoje lietuvių poezijos antologijoje apie save sako: „Mano gyvenimas labai panašus į karaliaus Edipo gyvenimą, žinoma, tik kol jis siauram kely nebuvo sutikęs savo tikro tėvo. Nei dora, nei yda nepasižymėjau. Jis ganė, ir aš ganiau, jis ėjo pėsčias į Tebus, o aš pėsčias į Kauną. Motina po šiai dienai didžiuojas mane skaityt išmokius.“ Dabar Kossu-Aleksandravičius, gavęs valstybės stipendiją, studijuoja Grenoblio universitete, iš kur apdovanojimo proga buvo iškviestas į Tėvynę. Nors rašyti pradėjo labai anksti, yra išleidęs tik ketvertą nedidelių poezijos knygelių. Naujausia, ką tik apdovanota, ypač kukli: vos dvidešimt septyni trumpi eilėraščiai. Tačiau jo kūryba prilyginama klasikiniam tobulumui, o paties autoriaus vardas šiuolaikinėje lietuvių poezijoje itin ženklus.

Lietuvos raudonojo kryžiaus premiją (1000 litų) pelnė Kazys Binkis už humoristinę poemą vaikams „Kiškių sukilimas“ (nukreiptą prieš lietuvių operos pažibą Kiprą Petrauską, aistringą medžiotoją). Tas pavadinimas ir tema mus nustebino, tačiau poema esanti meistriška, o spaudinys liuksusinis, tuo galėjome įsitikinti patys. Kad jis atspindėjo itin lietuvišką humorą, supratome kiek vėliau, kai linksmo veido autorius, žiūrovų juoko lydimas, perskaitė savo kūrinio ištraukas. Tikrai baisi istorija: sukilę kiškiai renkasi miške, paskui puolą Kauną,

užima tą patį Valstybės teatrą, kuriame Petrauskas kaip tik traukia savo arijas, atima ginklus iš teatro darbuotojų ir priverčia dainuojantį medžiotoją pasigailėtinai kapituliuoti! Binkis gimė 1893 m., kurį laiką Lietuvoje buvo uolus futurizmo iniciatorius, o vėliau sėkmingai kūrė ir vaikų literatūrą. Be kitų, sudarė didelę naujesniosios poezijos antologiją „Vainikai“.

Trečiasis laureatas – Vincas Mykolaitis-Putinas, gerai žinomas ir daugeliui estų nuo viešnagės Estijoje laikų, taip pat didžiausio dėmesio pelnė jo trijų dalių romanas „Altorių šešėly“, neseniai referuotas ir mūsuose. Autorius gimė Pietų Lietuvoje 1893 m., ilgą laiką leido stambų kultūros žurnalą „Židinys“ ir buvo Lietuvos rašytojų draugijos pirmininku, dabar yra literatūros profesorius Kauno universitete. Be galo simpatiškas ir santūrus lietuvių šviesuolis, pasak visuotinės nuomonės, – tai iškiliausias vardas šiuolaikinėje lietuvių literatūroje. Dabar jo romanas „Krizė“ pelnė ir „Sakalo“ leidyklos, ir Ukmergės miesto premiją (iš viso 2500 litų).

Kur kas prieštaringesnio likimo rašytojas yra Jonas Marcinkevičius (g. 1900), gavęs „Spaudos fondo“ literatūros premiją (2000 litų). Sunku patikėti, kad tas gyvybingos išvaizdos ir laikysenos vyras vos prieš kurį laiką dešimtį metų praleido kalėjime. Apie įkalinimo priežastis kadaise buvo rašyta ir mūsų spaudoje, bet dabar visuomenė tai užmiršo. Marcinkevičiaus talentas atsiskleidė kalėjime ir jo pirmieji kūriniai, kaip trijų tomų romanas „Mes ateinam“, gvildena gana slogią tematiką. Čia apdovanoto romano „Benjaminas Kordušas“ pagrindinis veikėjas yra smukęs lenkų kilmės Lietuvos dvarininkas, vaizduojamas valstybingumo ir kultūros srityse suklestėjusios valstybės gyvenimo fone. Tad ir mums puikiai pažįstamo tipažo antrininkas!

Galų gale „Spindulio“ spaustuvės premija (2000 litų) buvo įteikta Juozui Grušui (g. 1901), Lietuvos rašytojų draugijos dabartiniam pirmininkui. Jo apsakymų rinkinys „Sunki ranka“ – viena populiariausių praėjusių metų knygų, ir buvo spėjama, kad kaip tik jis pelnys Valstybinę premiją. Tačiau literatūrinis lietuvių skonis vis dėlto suteikė pirmumą šiuo metu tokia netautine laikomai poezijai. Grušas ir anksčiau publikuodavo noveles, tačiau kaip tik naujasis rinkinys vertinamas kaip ypač ekspresyvus ir stiprus.

Pirmąją literatūrinio akto dalį užbaigė Kossu-Aleksandravičiaus ilgesnė kalba ir Lietuvos rašytojų draugijos viceprezidento Liudo Giros žodis.

Kitos dvi dalys buvo skirtos vien laureatų ir užsienio svečių pasirodymams, paįvairintiems muzikinių kūrinių atlikimu. Svečiai, žinoma, galėjo mėgautis prigimtinai senovišku lietuvių kalbos skambesiu, kai laureatai patys skaitė ką tik apdovanotų savo kūrinių ištraukas. Ir jie tai puikiai darė! Svečių atstovas, šių eilučių autorius, akto rengėjams pageidaujant, pirmiausia estiškai pasakė trumpą kalbą ir paskui perskaitė miniatiūrą, kurią poetas Kazys Inčiūra iškart atkartojo lietuviškai, taip pat ir Kiviko padeklamuotą miniatiūrą. O sužavėtų žiūrovų ovacijų – iš esmės palaikant autorius ar dėl vyksmo naujovės – užteko visiems!

Tas lietuvių publikos gyvas dalyvavimas įteikiant literatūrines premijas sukėlė mintį: ar mes irgi negalėtume teikti apdovanojimų kiek kitaip negu ligi šiol? Nors mąstome daug blaiviau ir taip lengvai nepasiduodame akimirkos nuotaikoms, bet vis dėlto mūsų apdovanojimų baigiamasis momentas neturėtų likti vien savitarpio piniginiu atsiskaitymu tarp vertintojų bei vertinamųjų. Dabar platesnę publiką mes galime surinkti vien į rašytojų jubiliejinius minėjimus, tačiau jų iškilminga, praeitimi alsuojanti nuotaika jau virsta vienatone. Argi kasmetinis iškilmingas premijų įteikimas ir su tuo susiję literatūriniai pranešimai nesukeltų gyvesnio susidomėjimo būtent aktualia nūdiene literatūra? Literatūros įvertinimas – tai nė vien pinigų įteikimas rašytojui (tai būtų galima atlikti kur kas paprasčiau!), bet ir pačios vertingos literatūros propaganda.

Savaime aišku, kad literatūros iškilmes Kaune užbaigė prabangus banketas. Jis vyko erdviame „Metropolio“ restorane. Šių eilučių autorius užsibuvo jame gerokai po vidurnakčio, o kiek laiko puota vyko iš tikrųjų, nepamatė dėl savo pastarojo meto miesčioniškų įpročių. Šiaip ar taip, jam ir to visiškai užteko lietuvių temperamentui ir begaliniam vaišingumui įvertinti!

Kitą dieną oficiali programa numatė tik Petro Vaičiūno pjesės „Aukso gromata“ premjerą ten pat, Valstybės teatre. Ji ir vėl vyko taip pat iškilmingai, ligi kraštų perpildytoje salėje. Pjesė buvo parinkta atsižvelgiant į nepriklausomybės jubiliejų: ji pasakoja apie 1863 m. lietuvių sukilimą prieš Rusijos imperijos valdžią. Scenoje – didelės masės, gyvas sujudimas ir ryškių spalvų gausa, drama pramaišiui su komedija, siužetas bendrai paėmus toks primityvus, suprantamas net nemokančiam kalbos. Tačiau, kaip dažniausiai būdinga tokioms specialiai užsakytoms pjesėms, ji buvo toli gražu ne pati geriausia. Aktoriai neturėjo progos parodyti savo aukščiausio meistriškumo bei įtaigumo. Bet pastatymas buvo geras, nestigo spalvų ir temperamento.

Išeinančius iš teatro jau pasitiko pasidabinęs šviesomis Kaunas, kaip ir derėjo švenčiant jubiliejų. Pats teatras, jį lenkianti Laisvės alėja ir kitos svarbesnės vietos tiesiog švytėte švytėjo. O kita diena nuo ankstyvo ryto ligi vidurnakčio buvo skirta didžiai datai paminėti…

Mums, svečiams, tas rytas prasidėjo katedroje iškilmingomis mišiomis, kuriose dalyvavo visa respublikos vyriausybė su prezidentu priešakyje, diplomatinis korpusas ir kiti valdžios bei dvasinio pasaulio atstovai. Didelė barokinė katedra grakščių linijų senamiestyje buvo sausakimša maldininkų ar tiesiog ceremonijos stebėtojų. Kai iš jos išėjome, likusį Kauną jau buvo užtvindžiusi eitynių ir vėliavų jūra. Vargais negalais nusiyrėme pro ją į Karo muziejaus aikštę, kur prie Nežinomo kareivio kapo vyko kritusiųjų pagerbimas ir nužygiavo kariuomenės bei visuomeninių organizacijų paradas. Nesuskaičiuojamų ryškiaspalvių vėliavų spinduliuose iš muziejaus bokšto suskambo Amerikos lietuvių padovanotas Laisvės varpas, tolėliau jam atliepė visų bažnyčių varpai ir dar toliau – patrankų pabūklai… Į visa tat lengvai įsijautė net svečiai.

Netrukus po pietų prasidėjo iškilmingas Seimo posėdis nedidelėje, bet stilingoje salėje. Joje susirinko visos Lietuvos politinis ir kitoks elitas. Kažin, kokia logika vadovaujantis šių eilučių autorius buvo pasodintas posėdžių salės apačioje, visai šalia Lietuvoje veikiančių šventovių atstovų. Ten buvo Romos ir graikų apeigų katalikų, protestantų, kalvinistų ir judėjų tikybos vadovai. Nedidukė, o dabartinėmis aplinkybėmis tapusi mažesnės svarbos parlamento narių bendrija vidury salės stačiai pranyko tarp garbės svečių. Šių buvo pilni ir visi balkonai.

Pats posėdis, aišku, tebuvo iškilmingo jubiliejinio minėjimo pobūdžio. Jį pradėjo Seimo pirmininko žodis, paskui ilgą kalbą pasakė respublikos prezidentas, užbaigė valstybės himnas.

Gerai žinome, kad Lietuvoje diktatūra vyrauja kur kas ilgesnį laiką negu kitose kaimyninėse valstybėse, tačiau dalyko esmė užsieniečiui toli gražu nėra aiški. Stebėdamas prezidento Smetonos pasisakymą, iškart turėjau pabrėžti: šis vyras tikrai nėra ir nenori būti toks valstybės vadovo tipažas, kuriuos dabar kai kur matome. Ir patys lietuviai tikina: „Taip, mūsų šalyje diktatūra, tačiau ne asmenybės kultas, nes vadas diktatorius mūsų tautai yra nepriimtinas.“ Tai veikiau santūrus mokslo vyras, dabar už parlamento katedros sakantis savo monotoniškai dalykinę kalbą. Ir kaip tik tokį Smetoną vertina lietuviai, nors politinės pažiūros ir būtų skirtingos. Filosofas, literatas, Platono vertėjas, rodantis didelį dėmesį visiems kultūros reikalams. Ir iš tikrųjų, tą trejetą vakarų, kai turėjome galimybę lankytis Kauno teatre, prezidentas irgi dalyvavo tenai, turėdamas tomis dienomis labai nedaug laisvo laiko. Nuo pirmojo vakaro jis visad pasirodydavo nepastebimas ir dingdavo kaip bet kuris privatus asmuo.

Koks kuklus yra asmeninis prezidento gyvenimas, rodo kad ir jo būstas, kuriame teko apsilankyti. Tai, matyt, rusų imperijos gubernatoriaus neįmantrus namas, vadinamas paprasčiausiai prezidentūra, – kaip mes vadiname komendantūrą ar prefektūrą. Esą pats prezidentas kategoriškai atsisakęs reprezentatyvesnio būsto. Lietuvoje dabar gana daug statoma, tačiau visų pirmiausia – švietimo, ūkio ir sveikatos įstaigos.

Voldemaras tikrai buvo pašėlęs, aistringai siekęs įsakinėti šiai tautai, – bet žinome, koks jo likimas. Beje, jis jubiliejaus išvakarėse buvo paleistas iš kalėjimo ir dabar jau išvykęs iš tėvynės. Ištroškęs valdžios maniakas – taip jį vienbalsiai apibūdina visai skirtingų pažiūrų lietuviai. Ir koks nepriimtinas lietuviams bet kurios asmenybės kultas, pamatėme iš jų nuostabos, kurią sukėlė mūsų kolegos latviai, nusprendę savo literatūrinį pasirodymą pradėti nacių pasveikinimui būdingu rankos iškėlimu. Ta nuostaba atsispindėjo ir kitos dienos spaudoje.

Visa tat nereiškia, kad Lietuvoje viešpatauja kažkokia idea-li demokratija. Toli gražu! Dėl savo istorijos kliaučių atsilikusi švietimo ir ekonomikos srityse tauta, su dideliais vargais tarp didelių agresyvių kaimynų atsiradusi maža valstybė, paveldėjusi Vilniaus ir Klaipėdos sprogstamai opius klausimus, – tokiomis aplinkybėmis nelengva rasti demokratinei santvarkai būdingą pusiausvyrą.

Tenorėjau pabrėžti, kad Lietuvos diktatūroje nerėžia akies neribotos valdžios pasireiškimas. Taip pat ir nepriklausomybės jubiliejaus iškilmėse. Tiesa, išdekoruotuose languose kabojo prezidento portretai, kaip būtų buvę ir visų demokratiškiausioje šalyje, tačiau juos supo šio bei praėjusio amžiaus Lietuvos kultūros veikėjų ir kovotojų už laisvę atvaizdai. Jaudinantys tautos atgimimo laikų vaizdai. O ir atgimimas čia jau sklandė ore.

Žiūrint iš to taško buvo aišku, kodėl iškart po Seimo posėdžio Valstybės teatre prasidėjo didelis lietuvių muzikos koncertas. Tiktai lietuvių kūriniai, savi dainininkai ir beveik šimto narių orkestras. Ko gero, buvo pasiektas aukščiausias čia galimas lygis, ir, bent diletanto supratimu, labai aukštas. Šių eilučių autorių ypač sudomino genialaus lietuvių tapytojo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio simfoninė poema „Jūra“. Mes gerai žinome, kad Čiurlionis buvo profesionalus muzikas, tačiau vargu ar kas gali suvokti jo muzikinę kūrybą. Ji be galo intuityvi, kupina regėjimų, taigi labai artima jo tapybos kūriniams. Patys lietuviai sakė, kad net jie pirmąkart girdėjo tokį tobulą Čiurlionio veikalo atlikimą.

Jubiliejaus iškilmių programą užbaigė prezidento rautas tos pačios dienos vėlų vakarą. Pokylio vieta, oficialiai pavadinta Kauno įgulos karininkų ramove, iš tiesų yra be galo erdvios patalpos, tik sujungtos su Karininkų ramove. Visiškai naujas, išskirtinai skoningas, aukščiausio pripažinimo vertas Lietuvos statybininkų darbas, vargu ar galima rasti jam lygų kitose Baltijos valstybėse. Pusantro tūkstančio svečių erdvės turėjo daugiau nei gana. Svečius priiminėjo prezidentas kartu su žmona ir kitais šeimos nariais. O užsibaigus priėmimo ceremonijai ir paskelbus puotą, kiekvienas svečias buvo linkęs laikytis savo įpročių. Galėjome tik stebėtis, kiek daug pažinčių sukaupėme per tas porą dienų. Dar gausesnį derlių surinkome dabar. Vienas bažnyčios vadovų, ką tik iškilmingai sėdėjęs Seime, pamatęs Tartu gyventoją labai nuoširdžiai apsidžiaugė tarsi sutikęs seną pažįstamą. Tiesa, jisai savo teologijos studijas Tartu jau buvo užbaigęs praėjusį šimtmetį, bet dabar buvo gili naktis ir prezidento vynas šitaip gundė…

Tarp oficialių iškilmių daug sužinojome ir šiaip apie kultūrinį Lietuvos gyvenimą, ypač per dvi pirmąsias dienas.

Aplankėme Tautodailės, Karo ir Čiurlionio muziejus. Visi jie yra po vienu neseniai pastatyto modernaus pastato stogu. Dešimtmečius matėme Čiurlionio, to genialaus diletanto, kūrinių reprodukcijas. Tačiau tik didelis originalių darbų rinkinys atskleidžia jo regėjimų galią ir gilumą. Kaip tragiška, kad toks kūrėjas dėl materialaus nepritekliaus tapydamas turėjo naudoti kartono lakštus ir pačius prasčiausius dažus, kurie jau dabar ima blukti! Lygiai taip ir savo muzikinėje kūryboje turėjo apsiriboti tik pavieniais fragmentais…

Taip pat pabuvojome ir pagrindinių laikraščių bei leidyklų redakcijose, ir galų gale automobiliu nuvažiavome net į pakaunės kaimą, kur, be abejo, turėjome susipažinti su lietuvišku medumi ir tautinio lietuvių gėrimo – krupniko – gausiais variantais!

Čia ypač svarbu paminėti lietuviškas knygas. Pagrindinės Lietuvos leidyklos – tai „Sakalas“ ir „Spaudos fondas“. Pirmąją galėtume lyginti su mūsiške „Noor-Eesti“ leidykla, ji išleido didžiumą originaliosios lietuvių literatūros, taip pat daugelį šiemet apdovanotų kūrinių. Pati lietuviška knyga jau ne kokia tautiška brošiūrėlė, ji savo apipavidalinimu lenktyniauja su senesnių kultūrų tautų spaudiniais. Kita vertus, jos kaina, net skaičiuojant litais, yra kiek pigesnė už mūsiškės, tačiau skirtumas padvigubėja ar patrigubėja mūsų nenaudai lyginant su bendru Lietuvos kainų lygiu. Kaip tat įmanoma, juolab žinant, kad Lietuvoje dėl silpnos atitinkamos pramonės popierius tikrai nėra pigus? Pirmučiausia priežastis, be abejo, yra porą kartų gausesnė tauta, nors žemesnis bendrojo išsilavinimo lygis čia daro nepalankią įtaką. Antra, nevertėtų pamiršti maždaug milijoninės lietuvių kolonijos Amerikoje; nors patys lietuviai į ją žiūri gana pesimistiškai, vis dėlto ji kai kuo pasinaudoja. Trečioji priežastis ta, jog, kartu paėmus, Lietuvoje išeina kur kas mažiau knygų nei pas mus, tai mažina jų savitarpio konkurenciją ir padidina kiekvienos knygos paklausą, kaip ir mūsuose pirmaisiais nepriklausomybės metais. Bet – paga-

liau – svarbiausia priežastis turbūt yra gyvesnis visuomenės susidomėjimas literatūra. Todėl Lietuvoje galima išleisti romaną ligi penkių tūkstančių ir poezijos rinktinę ligi tūkstančio su puse egzempliorių tiražu, tuo pačiu taip baisiai nekeliant knygų kainos.

Lietuvių literatūrinio gyvenimo intensyvumą taip pat rodo nė vienas kultūrinis bei literatūrinis žurnalas („Židinys“, „Kultūra“, „Dienovidis“), arba toks didelis literatūrinis laikraštis kaip „Literatūros naujienos“.

Pastarasis primygtinai, tarpais ištisuose puslapiuose skelbia ir estų literatūros apžvalgas, anotacijas bei vertimus, o mes savo ruožtu ligi šiol gan menkai rūpinomės lietuvių literatūros pažindinimu. Šiaip ar taip, Lietuvoje vis auga prielankumas ir simpatija estų literatūrai. Kaip tik mums viešint Kaune išėjo pirmojo estų kūrinio vertimas – atskira knyga – A. Gailito „Nipernadis“ (tiesa, vertimas sutrumpintas, nes buvo verstas iš sutrumpinto vertimo į vokiečių kalbą). O kitas mėginimas bus estų apsakymų antologijos leidimas.

Viena veiksmingesnių abipusės literatūrinės propagandos priemonių būtų tokie kaip dabar literatų susitikimai. Kitaip erdvės ir aplinkybių atskirti vardai bei pavadinimai teliks tik vardais ir pavadinimais, juolab kad siekiant suprasti vieniems kitus dideles kliūtis kelia kalbiniai skirtumai. Net jei ką nors išgirsime, žinios gali būti neapibrėžtos. Pažinimui būtinas patirtinis pagrindas ir aiškesni kontūrai.

Taip mano ankstesnę patirtį susipažįstant su lietuvių literatūra nulėmė Vinco Krėvės-Mickevičiaus drama „Skirgaila“, kurios vertimą pravažiuodamas pro Lietuvą aptikau Kauno geležinkelio stotyje. Spręsdamas iš kūrinio klasikinės formos ir išmintingo turinio, vaizdavausi autorių kaip žilabarzdį senolį, seniai atgulusį poilsio po visų savo darbų. Kokia didelė buvo mano nuostaba, kai dabar asmeniškai susipažinau su kone savo bendraamžiu Krėve ir klausiausi jo aštrių pastebėjimų apie šiuolaikinės Lietuvos padėtį! Taigi anuo prieškario laikotarpiu jis tebuvo anksti pasenęs jaunasis autorius. Taip pat jau prieš porą dešimtmečių įsidėmėjau poeto Balio Sruogos vardą – kažkodėl įsivaizdavau jį esant tokią skrajojančią padebesiais trapią būtybę. Iš tikrųjų jis yra solidus Kauno universiteto profesorius. Beje, Krėvė taip pat profesorius.

Čia ir anksčiau jau minėjau pavienius lietuvių rašytojus, su kuriais teko bendrauti viešnagės Kaune metu. Su ypatinga padėka menu tuos, kurie tomis dienomis be paliovos aukojo savo darbo laiką, globodami svečius iš Estijos. Tai jaunas, bet jau visuotinio pripažinimo sulaukęs kritikas Kostas Korsakas-Radžvilas, eseistas ir vertėjas Antanas Vaičiulaitis, poetai Vytautas Sirijos Gira, Jonas Graičiūnas ir Stasys Santvaras (pastarojo doros lietuviškos pavardės prasta estiška reikšmė1 mus smagiai prajuokino!) ar romanistas Petras Cvirka (nemažas jo romanas buvo ką tik pasirodęs rusų kalba). Tie ir daugelis kitų lietuvių rašytojų nuo dabar mums nėra vien gryni vardai. Kad ir Gira vyresnysis, leidęs mums dar geriau patirti savo visapusę draugystę. Per paskutinį pobūvį teko tik bendrai pasigailėti, kad šįkart negalėjau susitikti su savo pirmiausia pažintu lietuvių rašytoju iš andainykščių Berlyno laikų – su poetu Faustu Kirša. Jis atsiskyręs gyvena kaime ir nepasirodė Kaune net per šias iškilmes. Ak taip, dar kur kas senesnė pažintis – lietuvių tautinio atgimimo veikėjas, dvasiškis ir Rusijos lietuvių seimo narys, rašytojas Juozas Tumas, – tačiau jis jau iškeliavo tenai, iš kur paprastai nebesugrįžtama…

Reziumuodamas prisiminimų iš Lietuvos įspūdžius, turiu peržvelgti nė vieną ligšiolinę sampratą apie tą šalį ir jos žmones. Daug kas ten kitaip nei pas mus, bet daug kas bendra. Jų praeities tradicijos kur kas tvaresnės už mūsiškes, o jų netolimų priespaudos laikų būta dar sunkesnių. Mūsų blaivumui ir uždarumui iš ten atliepia daugiau lyrizmo ir medituojamų regėjimų. Tačiau apskritai mus vienija šitiek bendrų jausmų ir minties impulsų, kad, ko gero, tinkame draugėn geriau nei su bet kuriais kitais kaimynais. Teturime labiau pažinti vieni kitus ir žinoti, kokie pasiekimai vyrauja kiekvienoje šalyje. Lietuvoje jų ne mažiau nei Estijoje, skiriasi tik prielaidos.

1938



1 Santvaras (est. – sant varas) pažodžiui – luošas vagis (vert. past.).

 

Versta iš: Friedebert Tuglas. KOGUTUD TEOSED XI. UNDERI JA TUGLASE KIRJANDUSKESKUS. Tallinn, 2014