literatūros žurnalas

Laurynas Katkus. „Imkiet mani ir skaitikiet“: šimtas lietuvių literatūros metų

2018 m. Nr. 2

Pernai, ruošiantis Leipcigo knygų mugei ir modernios mūsų valstybės šimtmečio minėjimui, Lietuvos kultūros institutas vokiškai išleido literatūros istorijos apybraižą „100 Jahre litauischer Literatur: ein Crashkurs“ („Šimtas lietuvių literatūros metų: įvadas žaliems“). Skirtingų epochų skyrius parašė šių eilučių autorius, Rita Tūtlytė, Mindaugas Kvietkauskas ir Dalia Satkauskytė. Po 2002-ųjų Frankfurto knygų mugės Vakarų kalbomis pasirodė keletas akademinių publikacijų ir straipsnių rinkinių, tačiau, mano žiniomis, toks apibendrinantis veikalas, pristatantis lietuvių literatūrą platesniam skaitytojų ratui, per pastaruosius penkiolika metų yra vienintelis. Pasakojimas apie lietuvių literatūrą taip, kad suprastų kiti, tuo pat metu yra pažiūrėjimas į save iš šalies. Šiaip jau kultūrinė savirefleksija (nepainioti su įvaizdžio formavimu) turi vykti nuolatos, be pertrūkių, iš kuo įvairesnių perspektyvų – tačiau klausimas, ar tempas pagreitės, lieka atviras.

Žurnalo „Metai“ skaitytojų dėmesiui pateikiamame leidinio įvade apie lietuvių literatūrą bandoma kalbėti ne kaip apie „dramblio kaulo bokšto“ gyventoją, o „įmestą į pasaulį“, visad (nors ne visada tiesiogiai) susijusią su neliteratūrinėmis konstantomis ir procesais. Be abejo, dauguma faktų bus žinomi – tačiau gal ne palyginimai ir ne jungiantis siužetas.

Mūsų autoriai, ypač rašydami kitakalbiam skaitytojui, nemėgsta atskleisti savo šaltinių; bet aš išduosiu, kad bene svarbiausias pavyzdys man buvo Walterio Benjamino darbai, kuriuose literatūra nagrinėjama ir socialinių permainų, ir kolektyvinės vaizduotės kontekste. Be tekste paminėtų knygų bei autorių, rėmiausi monografija „Naujausia lietuvių literatūra“ ir LLTI išleista literatūros chrestomatija mokykloms; akiratyje turėjau ir Algirdo Juliaus Greimo prancūziškai auditorijai rašytą apybraižą apie Baltijos šalis.

Save versti į gimtąją kalbą buvo sunkiau, nei maniau – mintyse viskas jau aišku, tačiau skirtumai tarp vokiškos ir lietuviškos raidės vis dėlto nemaži. Keliose vietose pašalinau perteklinę informaciją, kai ką truputį patikslinau ar praplėčiau. Bet tai tik niuansai; pagrindas liko tas pats.

eLKa



„Bralei seseris, imkiet mani ir skaitikiet“ – tokiu gražiu kreipimusi į skaitytojus prasideda pirmoji lietuviška knyga, 1547-aisiais Karaliaučiuje išspausdintas liuteroniškas Martyno Mažvydo katekizmas. Šie žodžiai perteikia ypatingą lietuvių ryšį su raštu ir knyga – pasak Czesławo Miłoszo, lietuviai yra tauta, kuri, vos nepražuvusi istorijoje, atgimė iš filologijos. Todėl literatūra yra glaudžiai susijusi su visais lietuviškos tapatybės pavidalais, todėl ji – geriausias šalies permainingos dvasinės istorijos liudininkas.

Ši knyga skirta paskutiniam lietuvių literatūros šimtmečiui, prasidedančiam nepriklausomos Respublikos paskelbimu 1918-aisiais, paskutiniais Pirmojo pasaulinio karo metais. Prieš pereidamas prie konkrečių laikotarpių, srovių ir kūrinių, trumpai apžvelgsiu istorinį, socialinį ir ideologinį kontekstą, jo persidengimus su literatūros sfera. Tai asmeninis filologo ir literatūros mokslininko išsilavinimą turinčio rašytojo žvilgsnis. Stengiausi aprėpti kiek įmanoma plačiau ir pateikti kuo daugiau palyginimų; kita vertus, vietos plėstis neturėjau. Todėl jei kas pasirodytų mįslinga ar konspektiška, siūlyčiau atsiversti ne tik „istorinius“ skyrius, bet ir kritinės literatūros sąraše išvardytas knygas.

Seniausias lietuvių literatūros klodas slūgso dinamiškame Renesanso ir Reformacijos amžiuje. Lietuviškas žodis skleidėsi erdvėje, kurioje sugyveno įvairios religinės konfesijos ir tautos. Svarbiausią vaidmenį čia vaidino dvi valstybės – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, federaciniais ryšiais susijusi su Lenkijos Karalyste, ir Prūsijos Kunigaikštystė (nuo 1701-ųjų – karalystė). Būtent Prūsijoje iškilo pirmosios literatūrinės viršukalnės – be M. Mažvydo, minėtinas pirmasis Biblijos vertimas, kurį atliko Jonas Bretkūnas, ir, be abejo, grožinės lietuvių literatūros „tėvas kūrėjas“ Kristijonas Donelaitis – vienas reikšmingiausių XVIII amžiaus rašytojų Rytų ir Vidurio Europoje, anot šio regiono literatūrų žinovo, vengrų mokslininko Endre Bojtaro. K. Donelaitis, vyresnis Immanuelio Kanto amžininkas, baigė Karaliaučiaus universitetą ir tarnavo evangelikų kunigu netoli anuometinės Prūsijos–Lietuvos (dabartinės Rusijos–Lietuvos) sienos.

„Imkiek mani ir skaitikiet“ – šį raginimą galima interpretuoti ir taip, kad lietuviai ne visada noriai atsiversdavo knygą. Amžių bėgyje taip nutiko dėl keleto priežasčių. Nuo XVI amžiaus prasidėjęs savanoriškas šalies elito lenkėjimas ir XIX amžiuje vykęs prievartinis rusinimas slopino literatūrinį ir intelektualinį gyvenimą. Kai kurios tuo laiku pasirodžiusios religinio turinio knygos parašytos tokia makaroniška kalba, kad kartu su poetu Tomu Venclova galima kalbėti apie klinikinę lietuvių kalbos mirtį. Negana to, 1864-aisiais carinė imperija uždraudė visus spaudinius lotynišku raidynu ir švietimą lietuvių kalba. Draudimo, kuris tęsėsi keturis dešimtmečius ligi pat XX amžiaus pradžios, neigiamus padarinius tik iš dalies atsvėrė knygų kontrabanda iš Rytprūsių bei nelegalios pogrindinės mokyklos. Kaip tik šios istorinės patirtys lėmė ypatingą kalbos išaukštinimą tautinio atgimimo laikais ir vėliau, tapus Tarybų Sąjungos dalimi, kai dėl intensyvios rusifikacijos lietuvių kalba vėl atsidūrė sudėtingoje padėtyje.

Šiuolaikinė literatūros samprata ir literatūrinė praktika Lietuvoje, veikiama romantizmo ir „tautų pavasario“, susiformavo XIX šimtmetyje – kaip ir didžiumoje Rytų ir Vidurio Europos kraštų (retai prisimenama, kad net ir dabartinio literatūrinio sunkiasvorio – Rusijos literatūros istorijoje iki 1800-ųjų esama tik pavienių vardų). Dėl nepalankių sąlygų lietuvių literatūros „griunderystės“ laikas sutampa su paskutiniu amžiaus trečdaliu. Veikiausiai vėlyva branda nulėmė, kad lietuvių kultūrinio atgimimo sąjūdį žymi ne tik karštas, kartais beveik mistinis nacionalinis diskursas, bet ir pozityvistinė-racionalistinė dvasia, pasireiškianti praktiškais sąjūdžio keltais tikslais: kokybiškas ir visuotinai prieinamas švietimas, gyventojų ekonominės situacijos gerinimas, demokratinė savivalda ir t. t. Ši Apšvietos ir romantizmo amalgama – modernybės kultūros formulė, pasak sero Isaiah’os Berlino, – yra viena svarbiausių lietuviškos tapatybės sandų. Tai liudija ir britų žurnalistas Anatolis Lievenas, savo knygoje apie Baltijos šalių revoliucijas 1990-aisiais stebėjęsis, kaip nepaprastai emocionali romantinė lietuvių retorika gali suderėti su blaiviu pragmatizmu.


Kokia kalba kalbėta rojuje?

Populiarus XIX amžiaus lietuvių inteligentijos topas buvo lietuvių kalbos archajiškumas ir jos artumas indoeuropiečių prokalbei, palyginti su kitomis indoeuropiečių kalbomis (dėmesį į šį faktą atkreipė pirmiausia vokiečių kalbininkų tyrimai). Tarp ypač romantiškai nusiteikusių intelektualų sklido legenda, kad lietuvių kalba – tai kalba, kuria kalbėta rojuje.

Norėdami pakelti savosios kultūros vertę, nacionaliniai sąjūdžiai ne tik Rytų ir Vidurio Europoje imdavosi mitų kūrybos. Bene geriausiai žinomas pavyzdys – mistifikuota „Šiaurės Homero“, škotų bardo Osiano, figūra. Tačiau įdomu, kad lietuviškos legendos atgarsiai ataidi iki pat šių dienų. Pasakojama, kad, būdamas garbaus amžiaus, Cz. Miłoszas ėmėsi atšviežinti lietuvių kalbos žinias. Paklaustas kodėl, atsakė: kas žino, galbūt ji pravers man tenai, viršuje…

Šis special relationship su rojumi neapsiriboja vien kalba. Lietuvių kultūroje apstu idilinių svajonių apie tvarką ir darną, apie santarvę su aplinka ir artimaisiais, pirmapradį tyrumą atgavusio pasaulio vaizdinių. Fantazijos gali įgauti materialų pavidalą, virsti noru turėti nuosavą sklypą ir namą. XIX amžiaus pabaigoje prasidėjusią emigraciją į Ameriką labiausiai kurstė siekis užsidirbti pinigų ir, grįžus į tėvynę, įsigyti savo žemės. Pirmojoje Respublikoje didžiausias valstietiškos Lietuvos troškimas buvo išsikelti iš kaimo, apsigyventi vienkiemyje. Visa tai tik sustiprino tarybinė sistema, uždraudusi privačią nuosavybę ir valstiečius vertusi keltis priešinga kryptimi – į kolūkines gyvenvietes ar dar toliau – į pramoninius miestus1.

Arkadiška gija nesunkiai aptinkama ir senesnėje, ir naujesnėje lietuvių literatūroje. Žinoma, jos nereikėtų įsivaizduoti kaip bydermejeriškos idilės; kiekvieną kartą ji apibrėžiama ganėtinai skirtingai. Nors savo valstietiškai-metafizinėje poemoje K. Donelaitis priekaištauja Adomui, kad šis „su savo Ieva, sode pavasarį švęsdams“, žmoniją išvaręs iš Edeno, „Metuose“ rojus yra ranka pasiekiamas – jis glūdi metų laikų kaitoje, kasdieniškuose būrų darbuose ir šventėse. Trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečio neoromantikai įžvelgė rojiškus atspindžius liaudies papročiuose ir tautosakoje, taip pat tautinės valstybės dabartyje. Išeivių literatūroje jusliškus ir ilgesingus prarastosios Arkadijos prisiminimus papildė metafizikos kritika egzistencinės filosofijos dvasioje. Panašiu metu Tarybų Lietuvoje literatūrinis avangardas per nauja iškėlė lietuvių kalbos ir mitologijos pirmapradiškumą.

Vienoje iš didžiųjų savo esė knygų „Ulro žemė“ Cz. Miło-szas kalba apie „žemę-sodą“ ir kokiu būdu literatūra ir kiti menai prisideda prie to, kad žemė virsta sodu. Nuo čia visai netoli iki Friedricho Hölderlino „poetiškai gyvena žmogus“.


Grotažymė: valstiečiai

Lietuvių valstietiškumas iki pat šių dienų provokuoja skubotas išvadas. Viena vertus, agrarinė kultūra paskelbiama tapatybės šiboletu ir kiekvienas nukrypimas nuo jos traktuojamas kaip tėvynės ir tautos išdavystė, o tai savo ruožtu iššaukia pranašystes apie artėjantį tautos išnykimą. Kita vertus, valstietiškumą kai kurie lietuviai ir nelietuviai tapatina su atsilikimu ir reakcingumu. Žvilgsnis į pirmąją Lietuvos Respubliką turėtų pakoreguoti tokius vienmačius vaizdinius. Ano meto procesai akivaizdžiai rodo, kad, nepaisant kai kurių savitų bruožų, valstietiška visuomenė nebuvo egzotiška, uždara civilizacija, bet sudėtinė „Europos valstietijos“, kaip tai įvardijo Mircea Eliade, dalis. Maža to, šis sociokultūrinis darinys norėjo ir pajėgė greitai modernizuotis. Sunkiomis sąlygomis per trumpiau nei du dešimtmečius atsirado tankus švietimo įstaigų tinklas, aukšto lygio gimnazijos ir aukštosios mokyklos. Radikali žemės ūkio reforma kaime sukūrė vidurinę klasę, miestuose vystėsi pramonė. Dar ryžtingesnę valią modernizuotis regime literatūroje – ji reiškiasi „nacionalinio stiliaus“ paieškomis, avangardistinėmis, neoklasicistinėmis ir egzistencialistinėmis srovėmis. Kitaip tariant, 1939-aisiais Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys (prie kurių anuomet priskirdavo ir Suomiją), buvo pakeliui į klestinčią modernybę. Tačiau likimas panorėjo kitaip.

Tuo pat metu akivaizdu, kad lietuviai turi žemdirbiškos egzistencijos suformuotų bruožų. Tarp kaimynų sklando legendos apie lietuvių užsispyrimą ir atkaklumą (įdomu, kad ypatingas užsispyrimas laikomas ir litvakų, Lietuvos žydų, skiriamuoju bruožu). Šios savybės pasireiškia, viena vertus, nepriklausoma, neretai ir maištinga laikysena, kita vertus, tam tikru įtarumu naujovių atžvilgiu. Tai ypač pravertė tarybiniu laikotarpiu, kai nuo totalitarinės unifikacijos reikėjo ginti ir nacionalinę tapatybę, ir estetinę autonomiją, o 1990-aisiais prisidėjo prie to, kad Lietuva pirmoji iš sąjunginių respublikų paskelbė nepriklausomybę ir inicijavo neįtikėtinai greitą TSRS suirimą.

Su valstietiškumu sietinas ir bruožas, kurį lietuviai, apibūdindami save, mini bene dažniausiai – tai „artumas gamtai“. Senesnėje prozoje ir lyrikoje randame nemažai šio artumo, kartais dar vadinamo „panteistiniu jausmu“, pavydžių, ir nors ne vienas šiuolaikinis lietuvis tai laiko atgyvenusiu dalyku, aštrėjant globalinėms ekologinėms problemoms ir stiprėjant „žaliajai“ savimonei, šitai, regis, bent iš dalies atgauna aktualumą.


Tikėjimo reikalai

Ne tik lietuviškos raštijos atsiradimas iš Reformacijos ir katalikiškos Kontrreformacijos, bet ir jos kasdienis gyvenimas ilgą laiką buvo neatskiriamas nuo bažnytinės sferos. Iki pat XX amžiaus didžiuma lietuvių literatūros kūrėjų buvo evangelikų arba katalikų dvasininkai, ir tik XIX amžiaus pabaigoje prie jų prisidėjo pasaulietiškų profesijų atstovai, visų pirma gydytojai, taip pat emancipuotos moterys iš smulkiosios bajorijos. Šios aplinkybės natūraliai žadino susidomėjimą lietuvių religingumo ypatybėmis, labiausiai, suprantama, – vietinėmis protestantizmo ir katalikybės formomis (trečioji šalyje nuo seno egzistuojanti konfesija – stačiatikybė – į šių samprotavimų lauką nepakliūdavo, nors ir čia būta tam tikrų sąlyčio taškų).

Lenkų kultūros erdvėje nuo romantizmo laikų paplitusį teiginį, esą lietuviai turi polinkį į misticizmą, be didelių prieštaravimų perėmė ir patys lietuviai. Tačiau kai pradingus cariniams varžymams pirmojoje Respublikoje prasidėjo smarkus religinio gyvenimo pakilimas, didžiausi lietuviškos katalikybės pasiekimai buvo ne mistinės vizijos, bet aktyvi institucinė bei socialinė veikla, taip pat – filosofinių ir estetinių tikėjimo pagrindų pagilinimas; pastaruoju atveju stipriausi impulsai ėjo iš prancūzų katalikiškos kultūros.

Žymus išeivių kultūros teoretikas Vytautas Kavolis įrodinėjo, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės grįžimas prie katalikybės XVII amžiuje – po to, kai ji beveik buvo tapusi protestantiška, – turėjo fatališkų pasekmių. Vietoje racionalistinio, individualistinio, modernaus civilizacinio modelio šalyje įsigalėjo barokinis mentalitetas, kupinas sentimentalių ir prietaringų ekscesų; jis lėmė kultūrinį bei ekonominį atsilikimą, o galiausiai – ir valstybingumo praradimą. Ši hipotezė, grįsta Maxo Weberio „kapitalizmo atsiradimo iš protestantiškos etikos“ teorija, susilaukė daug šalininkų, bet ir nemažai priešininkų.

Laužant ietis dėl „alternatyviosios istorijos“ scenarijų, šešėlyje neretai atsidurdavo realiai egzistavusi bendruomenė – liuteronų tikėjimo „lietuvininkai“. Prūsijos lietuvių kultūra (kuri rodė didžiulį prielankumą pietizmui) ir iš jos kilę svarbūs tekstai neabejotinai paveikė kai kurias visų lietuvių charakterio savybes. Paminėsiu tik vidybės puoselėjimą, pasireiškiantį polinkiu į savistabą bei moralinius svarstymus – šiandien tai laikoma „prigimtiniu“ išsilavinusios klasės bruožu.

Galingas dvasininkų sukurtos literatūros korpusas kelia intriguojantį klausimą apie erotinį diskursą; iš tiesų, lietuvių literatūros kūriniai iki pat XX amžiaus apie tai kalba retai ir santūriai. Tačiau visą kaltę dėl to suversti krikščioniškai seksualinei moralei nebūtų teisinga. Viena vertus, kai kurių rašytojų

kunigų (pavyzdžiui, Maironio arba Vaižganto) plunksnai priklauso įsimenantys erotinio ilgesio ar net į nusikaltimą pastūmėjančios aistros vaizdai. Kita vertus, atrodo, kad ir ikikrikščioniškame lietuvių tikėjime vaisingumo kultai nevaidino svarbaus vaidmens. Valstietiškoje visuomenėje žmogiškas seksualumas laikytas neatskiriama visuotinio gamtos atsinaujinimo dalimi, o liaudies dainose erotika dažniausiai perteikiama simboliais ir alegorijomis (pavyzdžiui, rūta simbolizuoja nekaltybę).

Ar tai rodo ypatingą lietuvių padorumą, kaip tvirtina kai kurie romantiškai nusiteikę mąstytojai, – neatsakomas klausimas. Bet akivaizdu, kad šitokia padėtis nuo pat XX amžiaus pradžios išprovokavo ne vieną literatūrinį maištą; jie vėl – ir dar stipriau – pasikartojo tarybmečiu, kuriame galiojo gerokai puritoniškesnės moralinės normos.

Kalba apie religijos vaidmenį Lietuvos kultūroje nebūtų baigta, jei nepaminėtume pagonybės. Šiame tope, kuris figūruoja intelektualų diskurse nuo pat ankstyvojo romantizmo, esama keleto lygmenų: tai ir nacionalinė nostalgija pirmajam „aukso amžiui“ viduramžiais, kai karinga pagoniška Lietuvos kunigaikštystė, dar nepaliesta lenkiškų įtakų, buvo valstybė „nuo Baltijos iki Juodosios jūros“; tai ir įsitikinimas, kad nuosava religinė sistema yra kiekvienos kultūros viršūnė ir kartu jos tvermės garantija; tai ir nepasitenkinimas krikščionybe bei technologine civilizacija.

Faktas, kad iš Europos valstybių Lietuva apsikrikštijo paskutinė, interpretuojamas kaip įrodymas, jog paprastoje liaudyje pagoniškos pasaulėjautos branduolys išliko – nors autentiškų ikikrikščioniškos religijos dokumentų nėra gausu, be to, jie gana fragmentiški. Ši aplinkybė savo ruožtu atvėrė kelią kartais labai avantiūriškoms pagoniškų dievybių ir mitologijos rekonstrukcijoms. Paradoksas, bet pagonybei pirmenybė iki tam tikros ribos teikta ir tarybiniais laikais: valdžia ją laikė priemone, silpninančia Katalikų bažnyčios įtaką ir puoselėjančia „liaudiškus“ bei antivakarietiškus jausmus.


Lyrikų ir aktorių kraštas

Antropologai ir tautosakininkai teigia, kad pagrindinė lietuvių tautosakos rūšis yra daina; specifine lietuvių dainų paradigma jie laiko elegijos viršenybę prieš baladę, – kitaip tariant, polinkį net ir tokius įvykius kaip mūšis perteikti ex post, netiesioginiais įvaizdžiais.

Kodėl lietuvių, viduramžiais sukūrusių didžiulę valstybę, folklore nerandame epinio pasakojimų apie žygius cik-lo – ar tai apskritai svetima jų pasaulėjautai, ar epas buvo, bet pražuvo? Paskutiniuosius šimtą metų apie tai daug diskutuota, bandyta jį atkurti literatūrinėmis ar filologinėmis priemonėmis, į jo vietą pasiūlyti ką kita. Kad ir kaip ten būtų, išlikusiame tautosakos korpuse dominuoja daina – be kita ko, pripažįstama folkloriniu pamatu, ant kurio iškyla aukštas lietuvių lyrinės poezijos statinys.

Kitas būdingas lietuviškų dainų bruožas – lengvai melancholiška nuotaika. Įdomu, kad ši bliuzinė matrica galioja ne vien dainoms, bet ir lietuviškam kalendoriui, kur viena svarbiausių metų švenčių yra Vėlinės. Vėlinių papročiuose, kurių esmę sudaro mirusiųjų prisiminimas ir apskritai – žmogaus laikinumo sudabartinimas, susijungia pirmykščio baltų tikėjimo reliktai ir tragiški Naujųjų laikų istorijos įvykiai. Todėl nenuostabu, kad netrūksta šią šventę tematizuojančių literatūros kūrinių, pradedant nuo Lietuvos lenkų literatūros klasiko Adomo Mickevičiaus „Vėlinių“ (šiuo požiūriu su Vėlinėmis galėtų konkuruoti turbūt tik nerūpestingo vasariško šėlo persmelktos Joninės). Tikriausiai tai turi omenyje ir Johannesas Bobrowskis, „Lietuviškuose fortepijonuose“ rašęs, jog lietuviai yra „žmonės draugiški ir ūmūs, betgi apkalbami dėl tam tikro fatalizmo“.

Žodis „ūmūs“ (heftig), regis, nurodo artistišką lietuvių prigimties pusę, kuri pasireiškia ne tik pasaulyje vertinamu teatru, bet ir kai kuriomis teatriškomis moderniosios literatūros savybėmis. Tai psichologizmas, bet ne epiškumas (taigi Stanislavskis, ne Brechtas), tai improvizacija, apsimetimas ir maskaradas, kartais – ir mistifikacija, tai ironija ir saviironija, tačiau sykiu ir apsimetimo bei vaidybos priešybė – visiškai autentiško, betarpiško ir spontaniško atsivėrimo siekis, neretai įgyjantis nervingus, ekspresyvius pavidalus. Man regis, vokiečiams tai turėtų būti suprantama, nes ir vokiečių teatre riksmas yra paplitusi išraiškos priemonė.

Šis teatriškumas kyla iš Lietuvos kultūros istorijoje ryškų pėdsaką palikusios barokinės katalikybės (ne veltui lietuviai vadinami Pabaltijo italais). Teigiamai teatras traktuotas ir romantizmo laikais. Galiausiai tai eina iš tarybinės epochos, kai apsimetinėjimas ir mimikrija buvo kasdienio gyvenimo dalis.


Visuomenė ir bendruomenė

Romane apie naujuosius baltų emigrantus Airijoje latvių rašytoja Laima Muktupavela atkreipė dėmesį, kad, skirtingai nei latviai, kurie dirba ir gyvena vieni, lietuviai ilgai nevienišauja: praeina keli mėnesiai, ir, žiūrėk, pas lietuvį jau atvažiavo teta, pusbrolis ar artimas draugas ir įsidarbino kur nors netoliese. Man regis, L. Muktupavela užfiksavo reikšmingą lietuvių mentaliteto konstantą: kokia svarbi ir glaudžiai susisaisčiusi yra šeima ir giminė (beje, valdoma veikiau matriarchališkai nei patriarchališkai), taip pat artimų draugų kompanija, paprastai vadinama iš hebrajų kalbos pasiskolintu žodžiu chebra.

Baisiausiais Stalino valdymo metais giminė ir chebra buvo efektyvi išgyvenimo priemonė; bet ir vėlesniais laikais giminių ir bičiulių ratas teikė emocinę atsparą, stiprino socialinius kontaktus, padėjo keistis deficitinėmis prekėmis – vienu žodžiu, lengvino gyvenimą2.

Kita vertus, dėl to kenčia viešoji erdvė. Kaip rašė britų autorius Josephas Everattas, lietuviai „labai vertina ištikimybę, reikšdami ypatingą prieraišumą artimiausio rato žmonėms; tačiau su tais, kurie jam nepriklauso, jie bendrauja ypač atsargiai“. Todėl sprendimai paprastai priimami už uždarų durų, o skirtingas pozicijas įtraukiančios viešos diskusijos tiek politikoje, tiek kultūroje vyksta pernelyg retai. Vidutinis pilietis netgi aukščiausio rango politikus vertina pirmiausia pagal tai, ar jie sugeba sukurti intymaus bendravimo regimybę.

Rašytojų, norinčių aprėpti šiuolaikinės visuomenės visumą nuo apačių iki viršūnių, pavaizduoti skirtingas klases ir socialinius tipus, užduotis dėl to nepalengvėja. Kita sunkinanti aplinkybė yra iš tarybinių laikų paveldėta alergija bet kam, kas nors kiek panėšėja į „socialinę mimezę“. Būtent toks buvo aukščiausias socialistinio realizmo priesakas (nors, žinoma, omenyje turėti ne realiai egzistuojantys socialiniai santykiai, bet ideologinis jų muliažas). Tačiau pradedant nuo devinto dešimtmečio atsiranda su intravertiška tradicija menkiau susijusių autorių, kurie mėgina dorotis su šia užduotimi, nepasiduodami nei, Susan Sontag žodžiais tariant, popkultūriniam „turtingųjų ir galingųjų spindesiui“, nei „vargšų ir atstumtųjų“ nuopuolio egzotikai. Mažesniu ar didesniu mastu jie remiasi XIX amžiaus ir pirmosios Respublikos realistinės prozos tradicija.


Istorinės traumos ir žodžio terapija

1940-aisiais, kai, pasirašiusi Molotovo-Ribbentropo paktą, Lietuvą aneksavo Tarybų Sąjunga, kairieji lietuvių rašytojai ir intelektualai manė, kad dabar išsipildys jų idealas, sutampantis su bendraminčių visoje Europoje idealu; tai yra, kad bus išsilaisvinta iš varžančių struktūrų – iš Katalikų bažnyčios, iš autoritarinės nacionalistinės valstybės, ne paskutinėje vietoje – ir iš giminės. Tačiau vietoj džiugaus broliavimosi didžiuliame darbo liaudies kūne sekė žudynių, griovimų ir katastrofiškų pervartų metas, neturintis brolių Lietuvos istorijoje. Pirmieji trėmimai į Sibirą 1941-aisiais, Lietuvos žydų holokaustas, sunaikinęs gyvybingą bendruomenę, o su ja – ir raštiją, mūšiai ir kautynės Lietuvos teritorijoje, masinis elito pasitraukimas į Vakarus nuo artėjančios Raudonosios armijos, daugumai virtęs tremtimi iki gyvos galvos3, lenkų mažumos egzodas į Lenkiją, dėl kurio iš puikios Lietuvos lenkų literatūros liko tik atskiros nuotrupos, prievartinė ūkio kolektyvizacija ir visuomenės sovietizacija, dar didesnės suėmimų ir trėmimų bangos, įnirtingas partizaninis pasipriešinimas, tęsęsis ilgiau nei dešimt metų…

Bet ir vėliau, kada valdžia tapo ne tokia kraugeriška, jos ideologijoje įrašytas siekis – išlaisvinti individą iš visų „reakcingų“ institucijų – iš tikrųjų veikė kaip pavergimo priemonė. Tarybinė sistema naikino individo autonomiją, užvaldė jo propria, griovė jo arkadišką svajonę. Todėl palaimingą, mąstymų apie idilę kupiną lietuvio vienatvę ėmė keisti kitokia vienatvė – tremties, nevilties, girtuoklystės vienatvė.

Beveik pusė amžiaus, praleisto tarybinio totalitarizmo gniaužtuose, reiškė, kad traumuojančių istorijų nebuvo galima pasakoti be ideologinio newspeak (pavyzdžiui, kalbėta ne apie žydų, o apie „tarybinių piliečių“ žudynes), o daugelį svarbiausių įvykių protingiau buvo išvis nutylėti. Išstumtos patirtys, laikui bėgant internalizuotos, tapusios įpročiais ar pasąmonės dalimi, podraug su absurdiška ekonomine ir politine sistema sukūrė specifinį tipą, dažniausiai vadinamą rusų rašytojo Aleksandro Zinovjevo pasiūlytu terminu „homo sovieticus“4.

Tarybų Lietuvos rašytojai turėjo dviprasmišką privilegiją – jie buvo praktiškai vieninteliai, kurie galėjo viešai užsiminti apie šį uždraustą pasaulį (ir apie kitas draudžiamas temas, nuo seksualumo iki religijos), tačiau, žinoma, ribotai ir netiesiogiai, metaforomis ir aliuzijomis. Dėl to atsiradusi rašytojų ir skaitytojų sąmokslo atmosfera buvo ypatingas to meto literatūros bruožas, tačiau sykiu ir jos silpnoji vieta. Dar iki Nepriklausomybės, pertvarkos metu pašalinus cenzūrinius ribojimus, paaiškėjo, kad tik nedidelė oficialiai spausdintos ir skaitytos literatūros dalis išlaikė išbandymą, ir kad išlieka poreikis kūrinių, kurie sąžiningai, nuodugniai ir deramu literatūriniu lygiu gvildentų šias temas.

Taigi vienas iš esminių šiuolaikinės lietuvių literatūros klausimų skamba taip pat, kaip ir anksčiau: kaip pašalinti istorines traumas ir daugialypes, per dešimtmečius susikaupusias jų pasekmes? Ar geriau rašyti rimtai, ar su humoru; kas paveikiau – meninė fikcija ar dokumentinis diskursas? Ar geriau kalbėti atvirai, iškloti viską iki smulkiausių detalių, ar, kaip anksčiau, pasitikėti įvaizdžiais ir aliuzijomis, o gal ap-skritai – visa tai nutylėti, o vietoj to papasakoti ką nors keliančio savivertę, ką nors pozityvaus, idiliško?

Mano įsitikinimu, šis darbas neužbaigtas nei literatūroje, nei kitose srityse. Tačiau visiškai teisėtas yra ir klausimas, ar jis iš viso kada nors gali būti baigtas.


Antroji Respublika: taip, bet ne

Analizuodamas dabartinės Lietuvos būklę filosofas Leonidas Donskis rašė, kad „lietuvių visuomenė mentališkai įstrigusi tarp dviejų polių. Viena vertus, tai vidinė kapitalizmo logika <…>: nepaprastai greitas ekonominis augimas ir aistringas verslo laisvės propagavimas. Kita vertus, turime visus anomijos, socialinės fragmentacijos, didžiulių socialinių kontrastų ir skurdo kultūros simptomus“.

Iš tiesų, rodosi, kad drastiškų priešybių koegzistavimas ir ypač mentalinis „įstrigimas“ tarp jų yra svarbiausi pokomunistinės būklės požymiai. Politinė santvarka, kurioje tarpo „homo sovieticus“, dingo – tačiau eilinis pilietis nesiryžta pašalinti jos liekanų iš savo aplinkos. „Socialinė fragmentacija“, įtarumas visų pirma valdžios atžvilgiu lemia, kad lietuviai, didžiuodamiesi savo darbštumu ir verslumu, kuriuos patvirtina makroekonominiai rodikliai, netiki, jog sąžiningu darbu galima užsitikrinti pasiturintį gyvenimą ir visuomeninį statusą, – kaip rodo sociologiniai tyrimai, dauguma mano, kad šioje šalyje tai pasiekiama per pažintis ir kitais panašiais būdais. Arkadiška lietuvių svaja tebeegzistuoja, ir sąlygos jai realizuoti žymiai palankesnės nei anksčiau; kita vertus, veikiama vartotojiškos ideologijos, ji ima degeneruoti į grynai materialistines fantasmagorijas. Be to, žmonės nėra tikri, kad, net pavykus įgyvendinti svajones, rezultatas nebus sunaikintas jėgų iš vidaus ar iš išorės; šitai tampa dar vienu argumentu už emigraciją. Ypač skaudžiai pesimizmo ir netikėjimo ateitimi mastą rodo savižudybių skaičius: pirmojoje Lietuvos Respublikoje jis buvo vienas mažiausių Europoje, o nuo vėlyvojo tarybmečio iki šių dienų – vienas didžiausių.

Ar „kapitalizmo logika“ pajėgi pataisyti sociokultūrinio „antstato“ deformacijas? Kurį laiką tuo tikėta – tikėta šoko terapija ir „nematoma rinkos ranka“, kuri ne tik sukurs materialinę gerovę, bet ir įkrės visuomenei atsakomybės ir blaivaus proto. Tačiau naujosios verslininkų klasės elgesys viltis pamažu išsklaidė. Viena vertus, nemažą šios klasės dalį sudarė tarybinės nomenklatūros nariai ir jų tinklai (nuodug-ni liustracija Lietuvoje nevyko). Antra, toną diktuojančios stambios figūros dažniausiai rinkosi ne laisvos konkurencijos fair play, o monopolių kūrimą ir politinio aparato pajungimą savo interesams, pasireiškusį, be kita ko, santykinai mažiausiu valstybiniu biudžetu Europos Sąjungoje. Toks oligarchinis kapitalizmas ginamas iki prometėjiškų dimensijų išpučiant verslo nuopelnus; šioje propagandoje, L. Donskio žodžiais tariant, „laukinių Vakarų“ mentalitetui būdingas „laimėtojų garbstymas ir panieka nevykėliams paradoksaliai, nors ir logiškai susijungia su išvirkščiu marksizmu“.

Kaip nesunku nuspėti, iš literatūros neoliberalai reikalavo pramogos ir atsipalaidavimo, ir tuo pačiu – „išsilaikyti pačiai“ ekonominiu požiūriu. Iš tiesų, dešimto dešimtmečio pradžioje pasenę estetiniai modeliai bei programiška savigaila šaukėsi naujų vėjų. Tačiau kai po daugiau nei dviejų dešimtmečių radikalių permainų japių ir hipsterių sluoksniuose kartojamas tas pats apibendrinantis tvirtinimas, jog literatūra, kuri atsisako visa apimtimi spraustis į pramoginių žanrų korsetą, yra atsilikusi ir neįdomi, tai rodo tik rytų europietišką menkavertiškumo kompleksą dėl savo kultūrinės tradicijos ir realių istorinių patirčių, kita vertus – nepermaldaujamą neoliberalizmo mechaniką, trinančią visa, kas netelpa į globalios popkultūros New Economy rėmus.

Tokie blaškymaisi ne pačioje didžiausioje ir turtingiausioje šalyje lėmė, kad dauguma rašytojų, išskyrus keletą bestselerių autorių ir „gyvųjų klasikų“, gyvena nelabai toli nuo socialinio užribio. Tačiau atrodo, kad šią situaciją jie pakelia lengviau nei jų kolegos kai kuriose kitose Rytų ir Vidurio Europos šalyse. Istorinėje perspektyvoje lietuvių literatūros ryšiai su oficialia sfera buvo silpni ir trumpalaikiai; pagal savo genetiką ji yra pogrindinis, subversyvus fenomenas, litterature mineure, anot Giles’io Deleuze’o. XIX amžiuje tie, kurie pasisakydavo už lietuvių kalbą ir literatūrą, vadinti „litvomanais“ – taigi traktuoti kaip keistuoliai, jei ne ligoniai.

Politinės literatūros bangos tai nesukėlė – ir gerai, nes viena svarbiausių tarybmečio pamokų buvo ta, kad šitoks užmojis galiausiai teturi menką įtaką visuomenei, bet literatūros kokybę gali paveikti neigiamai. Tie, kurių tekstuose skamba socialinės kritikos gaida, stengiasi argumentuoti tiksliai ir konkrečiai, kad neatkristų į „sovietalgiją“ ir išlaikytų perskyrą tarp opių šalies problemų ir tebebranginamos laisvės, kuri leidžia ir apie visa tai kalbėti, ir eiti savo keliu, kad ir koks nelengvas jis būtų.

Apibendrinant dabartinės lietuvių literatūros pasiekimus, šalia sąmoningesnio, analitiškesnio požiūrio į naujausią šalies istoriją ir didesnio dėmesio žanrui – tai yra skaitytojui, reikia minėti komizmo ir humoro sužydėjimą. Šiuolaikinėje literatūroje randame vis daugiau humoro apraiškų ir pavidalų: ir šelmiško sąmojaus, ir absurdiško juodo humoro, ir švelnios ironijos, ir kandžios satyros bei sarkazmo, ir situacijų, ir charakterių komizmo. Bet vertingiausia tai, jog turime reikalo ne su konvejerine jokes gamyba, o su „rimtu sąmojumi“, kaip pasakė vienas jaunas rašytojas. Kitaip tariant, komizmas randasi kaip reakcija į svarbiausius Lietuvos įvykius ir problemas, o neretai siūlo ir sprendimus, kuriais lietuviai linkę labiau tikėti ir sekti negu politine retorika ar metodiškomis instrukcijomis.

Netolygi raida, ilgi represyvaus stabilumo laikotarpiai, politiškai, bet iš dalies ir kultūriškai nulemti kartojimosi ir to paties grįžimo periodai, kuriuos staiga keičia revoliucingi perversmai ir nepaprastai sparčių permainų laikai – tokia, apskritai imant, yra XX ir XXI amžių lietuvių kultūros paradigma. Šis fonas labai apsunkina lietuvių literatūros ateities prognozes; jos lieka paslaptimi ir patiems lietuviams. Tačiau peržvelgus literatūrinę Lietuvos istoriją akivaizdu viena: reikšmingiausi veikalai atsirasdavo ne komfortiškoje istorinėje ir socialinėje situacijoje, o dramatiškoje padėtyje, iš aštrių, regis, nesuderinamų priešybių. Todėl labai smalsu patirti, koks gi bus lietuviško pasakojimo tęsinys.

 


1 Šios svajos reikšmę lietuvių sąmonėje patvirtina netikėtas liudininkas – Michailas Gorbačiovas. Per savo istorinį vizitą devintojo dešimtmečio pabaigoje, mėgindamas įkalbėti lietuvius atsisakyti Nepriklausomybės siekio, M. Gorbačiovas išpeikė, jo manymu, klaidingą „chutornaja Litva“ (vienkiemių Lietuvos) idėją.
2 Manding tai viena iš priežasčių, kodėl Lietuvos krepšinio rinktinė dešimtmetis po dešimtmečio patenka tarp pasaulio geriausių, o futbolininkų pasiekimai kuklūs net ir regioniniu mastu. Krepšinis – klasikinis bendruomenės žaidimas, futbolas, kad ir kaip žiūrėtum, – kur kas labiau „visuomenės“ sportas.
3 Tuo pat metu nuo Raudonosios armijos pasitraukė ir didžioji Mažosios Lietuvos autochtonų gyventojų dalis. „Lietuvininkų“ ir „memelenderių“ bendruomenės egzodo (išskyrus pavienius asmenis) Vokietijon paskutinis taškas padėtas šeštajame ir septintajame dešimtmetyje.
4 Literatūros kritikas Vytautas Kubilius 1996-aisiais retro-spektyviai apibūdina „homo sovieticus“ aštriais, bet nepasakytum, kad nepagrįstais žodžiais: „Konformistinė laikysena (tik nepabloginkime esamos padėties), pridengianti nelegalų biznį, kyšininkavimą ir karjerizmą, įsigalėjo kaip pragmatinio elgesio norma. Naujos visuomeninės klasės, jau mokykloje atskirtos nuo Lietuvos istorijos ir ideologiškai apdorotos (religija – liaudies opiumas, partizanai – kruvini banditai), vis giliau buvo sovietizuojamos. Dviveidiškumas ir baimė, pilietinis abejingumas ir rezignacija (nieko čia nepadarysi), chaltūriškas darbas ir vienadieniškumas (gerkim, kol žemė apsivers), moralinis kurtumas ir žiauri laikysena, perimta iš sovietinės kariuomenės bei lagerių, išlaikytinio psichologija ir menkavertiškumo kompleksas – šie būdingi „homo sovieticus“ bruožai – įaugo ir į lietuvio psichiką.“

Laurynas Katkus. Sąlyčio linija 2022

2019 m. Nr. 7/ Vytas pradeda mėgdžioti įvairius garsus, jie pasikartoja garsiakalbiuose: ūbavimas, baubimas, riktelėjimas, dejonė, buto signalizacijos cypimas, pasenęs kompiuterio prisijungimo prie interneto garsas, dyzelinio variklio burzgimas…

Atvirumas ir „atviravimas“: dienoraščių rašymo paskatos ir strategijos

2019 m. Nr. 1 / Virginijos Cibarauskės ir Lauryno Katkaus pokalbis / Pernai vasarą Antakalnio „Miesto laboratorijoje“ įvyko Katkų literatūros draugijos organizuota diskusija…

Laurynas Katkus. Georgo Büchnerio „Lencas“

2018 m. Nr. 5-6 / Jei iš literatūros laukiate jaukaus ar glamūrinio „pozityvo“, ši XIX amžiaus vokiečių rašytojo apysaka ne jums. Tai rūstus, egzistencinis pasakojimas apie sielos aptemimą. Kartu tai vienas novatoriškiausių to šimtmečio vokiečių

Lencas. Apysaka

2018 m. Nr. 5-6 / Iš vokiečių k. vertė Laurynas Katkus / 20-ąją Lencas išėjo per kalnus. Sniegas ant viršūnių ir aukštumose, slėniuose žemiau – pilkos uolienos, žali plotai, uolos ir eglės. Buvo šlapia ir šalta, vanduo tekėjo uolomis ir sroveno per kelią.

Kai Hensel. Klamo karas

2017 m. Nr. 8-9 / Iš vokiečių k. vertė Laurynas Katkus / Vokiečių rašytojas Kai’us Henselis gimė 1965 metais Hamburge, dabar gyvena Berlyne. Po mokyklos dirbo įvairius darbus, buvo barmenas, kopiraiteris, teatro režisierius. Nuo 1994-ųjų rašo televizijos serialų,

Laurynas Katkus. Sąvartynas. Apysaka

2017 m. Nr. 1 / Koks oras, ar jau nustojo lyti? Velniai žino. Dangų užtraukusi vienoda debesų masė, o pro plastikinius langus neprasiskverbia jokie garsai. Asfaltuota aikštė yra dar vienas debesis…

Cornelius Hell. Ilga kelionė į Johanneso Bobrowskio Lietuvą

2016 m. Nr. 12 / Vertė Laurynas Katkus / Jau daugiau nei pusę savo gyvenimo esu pakeliui į Johannesą Bobrowskį ir kartu su juo. Austrui tai kiek neįprasta, reikalauja paaiškinimo. Studijuodamas germanistiką antroje praėjusio amžiaus…

Walter Benjamin. Franzas Kafka. Dešimtosioms jo mirties metinėms

2005 m. Nr. 1 / Walteris Benjaminas (1892–1940) – literatūros kritikas, teoretikas, eseistas ir vertėjas, viena žymiausių ir tragiškiausių pirmosios XX a. pusės Vokietijos literatūros figūrų. Spausdinama esė parašyta dešimtųjų Franzo Kafkos mirties…

Onė Baliukonytė. Lig skliauto

1999 m. Nr. 4 / Bleizgys, Gintaras. Vietovė. Šiaurė: eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1998; Katkus, Laurynas. Balsai, rašteliai: eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1998.