literatūros žurnalas

Tarmo Teder. Ąžuolyno Lyzė

2018 m. Nr. 2

Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė

Tarmo’as Tederis (g. 1958) – vyresniosios kartos estų prozininkas, poetas ir kritikas. Mokėsi Talino politechnikume ir Kuresaarės vakarinėje mokykloje, dirbo padieniu darbininku statybose, taip pat kūriku ir mašinistu, sargavo. 1994–1995 m. buvo kultūros apžvalgininku laikraštyje „Rahva Hääl“ („Tautos balsas“), 1995–1998 m. – laikraštyje „Eesti Päevaleht“ („Estijos dienraštis“). Nuo 1998 m. – laikraščio „Sirp“ kino kritikas. Nuo 1996 m. – Estijos rašytojų sąjungos narys. Išleido keletą romanų ir apsakymų rinkinių, parašė kino scenarijų. Du kartus apdovanotas Friedeberto Tuglaso novelės premija. Pats mano prozoje esąs sprinteris, ne ilgųjų nuotolių bėgikas.


 

Lyzė stovėjo viršaitijos koridoriuje ir laukė savo eilės. Išilgai sienos kėpsojo viena kita taburetė, bet jas buvo apgožę senyvi žmonės. Ant vienos sėdėjo barzdočius nukreiptu į save žvilgsniu, ant kitos – apglėbusi rankinę kuprota senutė, po jos nerta berete spindėjo stori akinių lęšiai. Barzdočius kartkartėmis atsidūsėdavo ir šnarpštelėdavo pro nosį kokią mintį, o senutė tyliai pasimuistydavo it šokti pasirengusi varlė. Pro langą į tamsų koridorių liejosi rudens pavakario šviesa, po dešine ir po kaire durys su lentelėmis vedė į kabinetus. Jos staigiai atšokdavo ir valdininkas siauru perėjimu patraukdavo į kitą kabinetą, iš kurio tarpais dvelktelėdavo kalbų nuotrupos.

Lyzė strėnomis rėmėsi į sieną, spoksojo į savo batų nosis ir grindų raštą, galvodama, kad andai čia buvo arklidė, paskui – kalėjimas, vėliau – kolūkio kontora ir pagaliau dabar – viršaitija. Čia sėdėjo svarbūs protingi žmonės, kurie sprendė daugybę dalykų ir lėmė šimtus likimų. Ir viskas buvo vykdoma laikantis įstatymo, o visokiausių įstatymų juk aibės, tad daryti galėjo ką panorėję, – koks nors straipsnis vis tiek patvirtindavo jų veiksmus ir visas tenykščių žmonių gyvenimas dažnai atsispindėdavo popieriuose. Iš priėmimo kaip tik iššoko vienas įraudęs pilietis ir senikė nutipeno pro neužvertas duris.

Išlipusi iš sausakimšo autobuso Lyzė pakliuvo į liūtį, batai kiaurai permirko, dabar viršaitijoje bent galėjo atsisėsti. Barzdočius šalia jos šnopavo, niurzgėjo lyg trolis ir, pagautas kokios idėjos, caktelėdavo liežuviu. O Lyzė galvojo, ko skanesnio prekybcentryje nupirkti savo paliegusiai motinai. Kitas reisinis autobusas važiuos tik po kelių valandų, tačiau gerokai išretėję autobusai dažnai ir nepasirodydavo, o taksi mikriukui tektų išleisti trečdalį atlyginimo. Kaime negali rinktis darbo, taigi turėjo kasdien važinėti į miestą, apie šimtą kilometrų ten ir atgal, kad pelnytųsi duoną nors mažumėlę mielesniu darbu. Kadaise Lyzė melžė fermoje karves, paskui pusvelčiui plūkėsi bendrovėje, išsiskyrė su girtuokliu, debiliukų mokykloje dirbo auklėtoja, o dabar Talino zoologijos sode liuobė ožkas. Visuomet laikė nuosavą karvę. Bet dabar, kai motina vos nuklibikščiuodavo nuo lovos iki išvietės, greičiausiai turės parduoti Žalutę. Lyzė irgi atsiduso, nors buvo mačiusi ir sunkesnių dienų. Laimei, duktė ištekėjo, sūnus išmoko rimto amato.

Lyzę dilgė rūpesčių kirbinė, tuo tarpu barzdočius jau pabuvojo priėmime, atėjo ir moters eilė, ji įžengė į kabinetą.

– Sveiki!

Po prezidento su varlike portretu už plataus blizgančio stalo sėdėjo iš anksčiau pažįstamas valdininkas. Žilaplaukis pusamžis vyriškis, vilkįs pilką kostiumą, pro siaurus akinius į ją stebeilijo pilkos it plienas budrios akys.

– Sveiki. Sėskitės, – viršaičio pavaduotojas tingiai mostelėjo į kėdę prie stalo. – Kokiu klausimu?

Lyzė atsisėdo, įkvėpė pilnus plaučius oro ir vėl ėmė aiškinti.

– Aš atėjau dėl to tako arba vadinamojo servituto. Žinot, juk pamenat, aš dar parašiau valdybai raštą, dėl to ąžuolyno, skirto visuomeniniams valsčiaus poreikiams, kurį aptvėrė vieline tvora. Mes, Ąžuolyno gyventojai, dabar negalime prieiti prie autobusų stotelės pakelėje. Turim keletą kilometrų lankstu vingiuoti pro vasarnamius. O tenai…

– Taip, atsimenu tą klausimą, – nutraukė valdininkas, – tačiau viršaitija negali padėti, mes neturime teisės diktuoti tvarkos privačiuose sklypuose. Vystytojas turi teisę į privatumą.

– Betgi jūs žadėjote!

– Aplinkybės pasikeitė, – skėstelėjo rankomis viršaičio pavaduotojas ir nutaisė rūgštoką šypseną, – deja, šiuo klausimu nebegalime jums padėti. – Vyriškis lėtai pakilo nuo krėslo su aukšta odine atkalte, duodamas suprasti, kad priėmimas baigtas. O Lyzei staiga smilktelėjo daugybė klausimų, plykstelėjo maištingos mintys.

– Tačiau viršaitija paliko ąžuolyną viešam naudojimui! Kodėl mes dabar nebegalim ten vaikščioti?

– Tas nutarimas peržiūrėtas iš naujo, aplinkybės kardinaliai pasikeitė.

– Bet kas leido? Kas turėjo teisę taip pasielgti?!

– Klausykite, jūs čia nešūkaukit. Galim daryti ką tik norim ir ką manom esant teisingą. O tai, kas mūsų žemėje teisinga, dažniausiai sprendžiu aš. Taryba patvirtino tą nutarimą, daugiau neverta apie jį kalbėti.

– Velniop! Šito aš taip nepaliksiu.

Akiplėšiškai pašaipus sprendėjas išlydėjo pro duris įširdusią pilietę. Lyzę apėmė pyktis.

Po poros valandų, išlipusią iš autobuso, apkurtino baisus ūžesys. Pakelės ąžuolyne burzgė ekskavatorius su plūgu, gaudė motorinis pjūklas. Vyrai baltais šalmais ir mėlynais kombinezonais dirbo rudens vakaro tamsoje, kurią skrodė budrūs prožektoriaus spinduliai. Dešimtys senų ąžuolų jau buvo pakloti, dabar pjovė stulpus sūpynėms. Joninių aikštelėje ant aukuro akmens plūgas žarstė žemes į didelį gūbrį, kaušas rausė trasą.

– Bepročiai! – sušuko Lyzė. – Ką jūs darot?! Taip nevalia! Juk čia ąžuolynas! – mojuodama rankomis moteris nubėgo prie plūgo, tačiau triukšmas užgožė jos protestą. Paslydusi kniūbsčiomis parvirto į purvą. Ekskavatorininkas prapliupo juoktis, aukštu lanku švystelėjo pro langą degančią nuorūką ir numojo ranka. Vystymas virte virė.

Ligi širdies gelmių sukrėsta Lyzė taku tarp vasarnamių patraukė namo. Keletas sunkvežimių balomis nudardėjo pro moterį, purvu aptėkšdami jai sijoną. Lyzė verkė, ji nekreipė dėmesio net į valkataujančius vilkšunius. Jos galvoje tebuvo viena mintis – ąžuolynas.

Kadaise apie tą įžliugusį kelią plytėjo pievos ir laukai, kurie priklausė jos seneliui su senele, Ąžuolyno Albertui ir Elei. Albertas, būdamas jaunas, prieš septyniasdešimt metų atvyko į pajūrio pasienio kordoną atlikti šauktinio tarnybos ir per vakarėlį senojoje viršaitijoje pakvietė Elę šokti. Pasienio vyrukai tuomet sukirto lažybų, – tas, su kuriuo Elė sutiks pašokti, gaus dėžę alaus, ir Albertui pavyko. Jis gavo dėžę alaus, o po metų ir Elę su Ąžuolynu. Bet čia prasidėjo karas, pasikeitė kelios santvarkos, juos ištrėmė į Sibirą, kur gimė Lyzės motina. Vėliau jiems leido grįžti į savo vienkiemį, tačiau žemė, miškas buvo atiduoti kolūkiui ir sovietiniams pasieniečiams. Keturiasdešimt metų Albertas dirbo eiguliu, kol atkurta nepriklausoma valstybė grąžino jam Ąžuolyną. Už ganyklas, laukus ir kolūkin išvarytus gyvulius jie gavo niekinius investicinius čekius, o apie Ąžuolyną pridygo visokiausių vasarotojų būdelių, palei pušyną plytėjo pionierių stovykla, kurią pasidalijo kažkoks karinės gamyklos pulkininkas ir naujoji Krašto apsaugos ministerija. Teliko vienkiemio sklypas, jame neužteko šieno vienintelei karvei. Aplinkui iš plastiko ir skardos augo namų dėžutės, šaltinį užkimšo srutos iš vamzdžio, vasarą riaumojo tranki muzika ir sklido grilio dūmų smarvė. Vasarotojai bei naujakuriai erzino Ąžuolyno Sargį ir šaipėsi iš ten laikomos karvės. Elė su Albertu spėjo išvysti naujus pinigus ir netrukus iškeliavo ilsėtis į pajūrio bažnyčios kapinaites. Lyzės tėvą tenai, po pušimis, nuginė karčioji, motina galuojasi paskutines dienas.

Padariusi ilgą pasagos pavidalo lankstą, Lyzė pasiekė namus, kuriuos iš kitos pusės juosė tanki ir aukšta vielinė tvora, už jos burzgė vystytojų mašinos. Ji supylė Sargiui ragu likučius, sukrovė malkas į krosnį, pakūrė ir viryklę, pašildė valgį, pamaitino motiną, išsiverkė pagalvėn ir anksti ryte per pažliugusią pasagą dvejetą kilometrų nuklampojo į autobusų stotelę už savo kiemo tvoros, kur plušo vystytojai. Vos prieš mėnesį penkių hektarų ąžuolynas buvo viešasis valsčiaus sklypas, kadaise paliktas bendram naudojimui, kaip pageidavo mirštanti Elė, nes dar Elės tėvo ir senelio laikais sodžius ten švęsdavo Jonines ir kartu ganydavo smulkius gyvulėlius.

Per savaitę ąžuolyną beveik sulygino su žeme, kur ne kur liko styroti pavieniai kamiengaliai, tiesiogiai nekliudę grunto formavimui. Molyje buvo išvagoti grioviai ir įmušti kuolai. Lyzė nė nutuokt negalėjo, kiek už viešosios paskirties žemės pardavimą ir namų valdos sklypus joje pasipelnė skirstytojai. Saugumo policija tik bendrais bruožais galėtų nuspėti tą užslėptų telefonų, slaptažodžių, tarpininkų ir konspiracinės perdavimų procedūros grandininę schemą, per kurią pinigų srautai nusėsdavo į valdininkų ir partijos kišenę.

Vakarais viryklės liepsnos atšvaituose skaldydama šipulius prakuroms Lyzė glostydavo senelio peilį, prisimindama senąjį ąžuolyną, kuriame pavasarį žydėdavo žibuoklės ir plukės, čiulbėdavo kikiliai, zylės. Lyzė atminė aukojimo akmenį, palei kurį ant čežančių lazdyno lapų šokdavo angys. Labai aiškiai regėjo šiurkštų kamieną, prie kurio sykį buvo prispausta ir pabučiuota pirmąkart gyvenime. Paminė raktažolių ir burbulių auksą, iš samanų kylančius paparčius ir giles lesnojančius kėkštus. Lyzė matė pusnimis liuoksinčius kiškius ir takelį, kurį šimtmečius mynė pajūrio sodiečiai. Dabar iš ąžuolyno jai teliko vien prisiminimai. Greitoji išvežė motiną ligoninėn numirti, o Lyzę gremžė sunkumai ir pagieža.

Vieną gruodžio penktadienį ji atsiprašė iš darbo zoologijos sode, paruošė tortą, apsivilko juodą išeiginę suknelę ir nuėjo viršaitijon į priėmimą. Galų gale sulaukė, kol ją priims, vėl atsisėdo į parodytą jai kėdę, laikydama ant kelių torto dėžę, nutaisiusi šypseną.

– Kokiu klausimu ir vėl?

– Vis dėl to ąžuolyno.

– Tas klausimas seniai išspręstas. Prašome netrikdyti eilės. Juk matote, kiek gyventojų atėjo svarbesniais reikalais.

– Taip, žinoma, bet aš atnešiau tortą. Kad jums sektųsi vystymas, klestėtų nauja veikla.

– Ak taip, ką jūs, – už plieninio valdininko akinių įsižiebė nuostabos kibirkštėlės.

Lyzė nuo torto dėžės nuvožė dangtį, atsistojo ir priėjo prie stalo.

– Prašome priimti Ąžuolyno šviežienos! – ji griebė pilną saują Žalutės mėšlo ir tėškė vyrui į veidą. Tasai subliuvo, užsidengė iškėlęs rankas, skystas karvės mėšlas nuo plaukų varvėjo ant švarko atlapų. O Lyzė – tėkšt ir tėkšt! – šleptelėjo dar kelias saujas.

– Ak tu, lerva, na palauk, gyvate, tuoj aš tau, šliundra, nevidone tu… – vyriškis pašokęs mėgino sugriebti jį apmėčiusią moterį, bet Lyzė iš torto dėžės stvėrė senelio peilį ir staigiai smeigė jį valdininko pagurklin. Iš arterijos kaip iš banginio sprando šovusi čiurkšlė švirkštelėjo į tapetus, vyras sušvogždė, raudonas skystis nutekėjo prezidento portreto stiklu. Valdininkas sudribo ant parketo, Lyzė pabėgo iš viršaitijos.

Policija ėmė jos visur ieškoti jau tą patį vakarą, tačiau vystytojai ją rado tik kitą rytą ir nuėmė nuo to paties šiurkščiažievio kamieno.

Jaan Kaplinski. Ta pati upė

2018 m. Nr. 11 / Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė / Jam dar niekad neteko dalyvauti dvasininko laidotuvėse. Karstas su Mokytoju stovėjo bažnyčioje,

Urmas Vadi. Premija

2018 m. Nr. 4 / Brangioji, aš taip ilgėjausi tavęs. Visuomet, kai būnam skyriumi, manyje atsiveria tuštuma, kurios niekuo nepajėgiu užpildyt. Ištiktas nemigos blaškausi šaltoje viešbučio lovoje, vartausi tarp paklodžių

Friedebert Tuglas. Lietuvos iškilmėse

2018 m. Nr. 2 / Lietuvos Respublikos metinės švenčiamos vasario 16 d. Lietuvoje, kaip ir Estijoje, nuo nepriklausomybės paskelbimo praėjo dvidešimt metų.