literatūros žurnalas

Jūratė Baranova. Sakmė apie angelus

2018 m. Nr. 2

| Publicistinė apysaka |

Šis pasakojimas grįstas Janinos Šivickaitės-Patkauskienės prisiminimais, t. y. moters, kuri kaip angelas sargas išgelbėjo mano tėvą nuo pražūties. Istorijos tiek kartų girdėtos, kad atrodo, jog visa tai nutiko su manimi.



Angelas taigoje, arba Liūdnosios karvės kelionė

Atsikėliau anksti. Kelias laukė tolimas. Eiti reikės dvi dienas. Pirmą parą keliausiu nuo Barzaikos iki Verchšalo. Ten pernakvosiu. Tada vėl į kelionę. Ir galiausiai antrą dieną pasieksiu Šalą. O Šale rasiu turgų. Buvau ten ne sykį. Pirkau duonos. Šį kartą pirkinys nusimato rimtesnis. Pirksiu karvę. Iš Lietuvos giminės atsiuntė truputį pinigų, šiek tiek mamytė pasiskolino iš Dikšienės. Jie nespėjo sumokėti mokesčių, tai atsivežė pinigų. O tėvelis spėjo: likome be kapeikos. Bet dabar jau kiek reikia surinkta. Ir šalia barakų suręstoje pašiūrėje gyvena jau dvi karvės. Ant stogo priklojome šieno, šiaudų. Apkamšėme šiaudais pašiūrę iš visų pusių. Mūsų karvutė bus trečia. Reikia eiti. Man penkiolika – komendantas neprieštarauja. Brolis jau pilnametis – jo neleidžia. Mama prašo kaimynės, kad ši palydėtų. Bet toji atsisako. Bijo prastą karvę išrinkti. Parsivesi, o pasirodys, kad paliegusi, ir nugaiš. Ne, ne, ji nenorinti tokių bėdų. Einu viena. Lydėti nėra kam. Tėvelis žuvo prispaustas medžio nepraėjus nė metams, kai čia atsidūrėme, o mamytė negaluoja – kenčia nuo išvaržos ir negali dirbti sunkių darbų. Aš galiu. Nuo dvylikos metų, kaip atvažiavome, taip ir dirbu. Pradžioje mus siuntė valyti kelio – į „darožnikus“. Pjovėme medžius, rovėme kelmus. Bet dabar pavasaris. Šilta. Sajanai pasipuošė taigos grožiu. Keliauti į turgų daug smagiau nei pjauti medžius. Einu jau, einu. Mamytė įduoda degtukų. Tam atvejui, jeigu sutikčiau mešką. Reikia uždegti vieną, kitą, ir ji išsigąs. Daugiau kaip ir nėra ko bijoti. Žmonių vis tiek nesutiksiu. Niekas pakeliui negyvena. Visi sako, kad Sibiro šimtas kilometrų tas pats, kaip Lietuvos dešimt. Šauk kiek jėgos leidžia – niekas tavęs neišgirs. Nebent atsilieps aidas nuo Sajano kalnų. Bet ko man šūkauti. Einu sau ir dainuoju. Skubu. Vienas noras gena: kad tik spėčiau su šviesa iki Verchšalo. O tada svarbiausia rūpestingai išsirinkti karvę. Pačią geriausią. Kad mus išmaitintų.

Pasiekiu Verchšalą be ypatingų nuotykių. Pakelės namuose susimoku už nakvynę ir pernakvoju su kita mergina dviese dideliame kambaryje. Kitą rytą vos tik prašvitus einu toliau. Nei žingsnių, nei kilometrų neskaičiuoju. Stulpelių, žyminčių kilometrus, Sajano kalnuose taip pat neteko matyti.

Pagaliau ir Šalas. Turgus virte verda. Ieškau karvės. Pačios gražiausios. Randu. Kalbinu pardavėją. Susideru. Noriu jau vestis. Tik staiga prieina pora. Vokiečiai. „Ką, tu, mergaite, čia perki“, – stebisi. „Argi nematai, kad karvė sena. Visai be dantų.“ Apžiūriu – tikrai be dantų. Ką galiu žinoti. Tėvelio ūkyje buvo dvidešimt karvių, bet negi vaikščiosi paskui jas. Du piemenys bandą ganė. Be to, kai mus išvežė, man tebuvo vienuolika metų. Gyvulių anatomijos neišmaniau. „Ačiū jums“, – dėkoju vokiečiams širdingai. Einu ieškoti kitos karvės. Stengiuosi išrinkti pačią geriausią. Ir būtinai – jauną. Atsigręžiu dar sykį į savo išsižadėtą karvutę. Matau: vokiečiai staiga susidera ir ją nusiveda. Man tik dingt: o kokie gi tie karvės dantys? Kas juos matė? Juk jos lūpomis skabo žolę, tada atrajoja. Neturi karvės dantų. Ir Žibutė jų neturėjo. Ta gražioji. Kurios pienu mus girdydavo vaikystėje, Vainiūnuose. Brolis droždavo tiesiai prie melžiamos karvės ir čia pat gaudavo šilto pieno. Šiltas pienas Sibiro alkyje ir speiguos – ar gali būti didesnė svajonė? Bet mano karvės jau nebėra. Ją nusivedė vokiečiai. Jaučiu, kaip tvenkiasi ašaros. Tada pamatau tamsiai rudą karvutę. Palyginti su lietuviškomis, Sibiro karvės atrodo mažos. Nusiperku tą rudąją, dar paimu porą molinių puodynių. Susikraunu jas į mamytės iš senų paklodžių pasiūtą kuprinę, užsimetu ant kupros ir keliauju namo. Na, namo – tai link Korbiko. Ten, kur barakuose laukia brolis, mama. Tikrieji namai per toli. Ten jau gyvena kiti. Bet namai yra ten, kur kas nors mūsų laukia. Tai ir keliauju. Grįžti kažkaip linksmiau. Nesvarbu, kad mintis apie gražiąją karvutę, kurią nusivedė vokiečiai, vis neduoda ramybės. Pasiekiu Verchšalą. Karvę pririšu. Apsinakvoju tame pačiame dideliame kambaryje. Jis jau pilnas žmonių. Dvi merginos linksminasi su rusų vaikinais. Šūkauja, laksto, tranko durim visą naktį. Staiga girdžiu: jos susišūkauja ir lietuviškai. Aš įėjusi tepasakiau „zdravstvuitie“ – „sveiki“. Lietuviškai neprasitariau, neatpažino. Ir dabar neišsiduodu. Piktinuosi. Ką jos čia daro? Kaip gali? Bjauriuosi jomis dar labiau negu apgavikais vokiečiais. Ir iš kur jėgos tokioms linksmybėms? Juk visą dieną pjovus maumedžius ar pušis vakare vos pavelki kojas. Tik Lietuvoje medžiai atrodo liauni, o čia juos vos gali apkabinti. Derlinga Sibiro žemė. Juodas molis. Net bulvės, sėklai parsisiųsdintos iš Lietuvos, čia užauga neregėto didumo. Naktį skauda visą kūną. Ypač rankas. Dikšienė, mamytei skolindama pinigų, neišpasakytai mane nugąsdino. Išgirdau, kaip sakė: „Atiduoti nereikės, jei suženysim savo vaikus.“ Kokia ženatvė? Jos sūnus klaikiai senas, jam koks trisdešimt, o man tik penkiolika. Ne tas man galvoj. Aš noriu mokytis, pabėgti į Krasnojarską. Bet dabar turiu parvesti karvę. Atsikeliu, susiruošiu ir traukiu toliau. Vakarop jau būsiu Korbike. Ten mama ir brolis mane pasitiks.

Einu sau, niūniuoju. Kalnai staiga susispaudžia, kelias susiaurėja ir virsta bala. Bet kur dingsi – reikia bristi. Vedu karvę per balą. Staiga ji įklimpsta ir ima grimzti. Tempiu – nė iš vietos. Šaukiu, kalbinu, bandau išjudinti, o ji grimzta vis giliau ir giliau. Verkiu ir meldžiuosi, o karvės vis mažiau matyti. Ima temti. Tuoj sueis meškos. Tai bus joms prašmatni vakarienė. Sudraskys ne tik karvę, bet ir mane. Nepadės nė degtukai. Negaliu karvės palikti. Negaliu be jos grįžti. Juk mamytė ir brolis laukia mūsų abiejų. Kaip šviesos blyksnio tamsos karalystėje. Kaip šiltos oazės speigynuose. Kaip išsigelbėjimo. Kaip Apreiškimo. Iš nevilties pradedu šaukti. Verkiu ir šaukiu. Šauk kiek nori – aplinkui tik Sajano kalnai. Nesutikau nė vieno žmogaus eidama nei pirmyn, nei atgal. Bijau, kad tuoj išsikraustysiu iš proto. Karvė žiūri į mane liūdnomis akimis. Ir niekuo negali padėti. Smengame abi vis gilyn ir gilyn. Kiekviena į savąją bedugnę.

Ir staiga iš kažkur išdygsta mažas berniukas. Pribėga, žiūri, tyli. O aš vis šaukiu. Jis apsisuka ir skuodžia atgal. „Pasilik“, – maldauju. „Pabūk.“ Bet jis nieko nesakęs nubėga. Po kurio laiko grįžta. Jau ne vienas. Su tokiu vyru. Tas apkabina mane ir ramina: „Uspokoisia, uspokoisia“1. Glosto galvą. Pats ėjo iš turgaus. Nusipirkęs telyčią. Tik jau buvo pasukęs kitu keliu. Nes gyvena kitame sovchoze. Toli nenuėjo: išgirdo mano raudą. Jis paima virvės, juosiančios karvės kaklą, galą, apriša ją aplink medį ir traukia, kol pasirodo priešakinės vargšo gyvulio kojos. Pusiau ištrauktą karvę, pasirodo, galima melžti. Žmogus primelžia pieno į puodynes, kurių Šale prisipirkau, ir liepia mums su berniuku gerti. Geriame, kiek telpa. Karvė turi būti išmelžta visiškai. Palengvėjusią šiaip ne taip iškrapštome iš pelkyno. Stveriu už virvės ir noriu karvę kuo greičiau tempti namo. „Palauk“, – šūkteli man žmogus. „Karvė irgi išvargo. Jai būtina pailsėti.“ Atsikvėpę traukiam toliau. Žmogus su berniuku ir savo telyčia lydi mane. Visą kelią. Iki pat Korbiko. Sukardami didžiulį lanką. Juk sakiau, kad Sibire šimtas kilometrų kaip Lietuvoje dešimt. Bet jie keliauja kartu, kol galiausiai pasiekiame mūsų laukiančią mamytę ir brolį. „Kodėl karvė tokia murzina?“ – stebisi mamytė. Pripuolu ir pasakoju springdama, kas atsitiko. Mamytė priėjo prie to nepažįstamo žmogaus, atsiklaupė ir pabučiavo jam kojas. Jo akyse sublizgo ašaros.

Daugiau nieko apie juos nežinau. Nepaklausėm nei berniuko, nei žmogaus vardo. Gal jie net neturi vardų. Tokių, kaip žmonės. Gal jų vardai įrašyti angelų vardyne. Juk tiems, kurie buvo išvaryti iš savo namų į taigos platybes, kartais gali padėti tik bevardis paguodos angelas…


Angelas su šautuvu ir slėpynės aukštuose rugiuose

Gali būti, kad angelai – klaidžiojančios sielos ugnelės, keičiančios gyvenamąsias vietas ir kūnus. Įtariu, kad jie gali įsikūnyti į pačius įvairiausius žmogiškus pavidalus. Kad ir, pavyzdžiui, – į mūsų ūkyje dirbusį darbininką. Tokį Petrą Nemunį. Sovietams atėjus, jis pasidarė „skrebu“. Taip mūsų kaime vadina tuos, kuriuos kitur šaukia „stribais“. Nuo aštraus rusiško žodžio „istrebiteli“. Pats baisiausias skrebas mūsų apylinkėse buvo Korsakas. Juo gąsdindavo vaikus. Išgirdę, kad ateina Korsakas, visi bėgdavome slėptis. Jis ateidavo su šautuvu. Nušovė du mūsų gandrus. Gal ir žmogų buvo nušovęs. Turėjo rūpestį. Skrebai, ar stribai, turėjo išnaikinti visokias „buržuazines atgyvenas“ ir buožes. O tėvelis net buožė nebuvo. Mes gyvenom dvare. Į mus turėjo nusitaikyti pirmiausia. Man daugiau kaip penkeri. Birželis, prasideda vasaros karščiai. Vaikystės vasaros – neišsenkančios linksmybės. Gali prasimanyti visokiausių gudrybių. Su broliu jau norime lėkti ir siausti. Bet matome: su dviračiu ir šautuvu ant pečių atlekia uždusęs Nemunis. Duoda tėveliui dviratį ir sako: „Važiuok. Nesvarbu kur, tik kuo toliau nuo čia. Jei kas stabdys, sakyk, kad važiuoji rinkti duoklės, nori atiduoti valstybei mokesčius. Namo nakvoti negrįžk.“ Stveria storą pūkinę antklodę, mane po viena pažastimi, brolį – po kita. Pavadina mamytę ir visi lekiame į rugius. Vasara gera, derlinga, pasėliai jau gerokai paaugę. Užtektinai aukšti. Galime juose pasislėpti. Tūnome rugiuose ir stebime, kas vyksta namuose. Rugiuose ties bedugne tiesiogine tų žodžių prasme. Vos spėja grįžti prie mūsų namo Nemunis, atlekia mašina. Iššoka stribai ir skrebai. Petras laksto aplink namą atkišęs šautuvą. Laksto greitai, stropiai atidarinėja visas duris. Šūkauja: „Išlįskite. Kur pasislėpėt?“ Neradęs mūsų sėlina prie langų. Išnaršo klėtį ir tvartus. Pluša uoliai, visas sukaitęs, leidžia suprasti, kad jei klasinis priešas ir yra kur pasislėpęs, vis tiek jį suras, o jei tas bandys priešintis – pirmasis į jį šaus. Ieško, šniukštinėja, neranda. Mamytė šypsosi. Mums irgi smagu. Juk po teatrus niekas mūsų nevežiojo. Pirmą kartą matome tokį gyvai mūsų akyse surežisuotą spektaklį, o Petras vaidina visai neblogai. Vakarop klasinio priešo ieškotojai pagaliau išvažiuoja. Naktį sugrįžtam į namus. Tėvelis kitą dieną pareina. Skrebai nebepasirodo. Girdime, kaip vokiečiai bombarduoja Šiaulius. Karas sugrąžina mus į namus. Vokiečiai Nemunį iš karto suima. Uždaro Pašvitinyje. Tėvelis nuvyksta ir jį išvaduoja. Parsiveža. Toliau Petras dirba pas mus. Tarsi nieko nebuvę.

Tik po mūsų dvarą vis vaikšto vokiečiai. Jie įsisteigia čia karo ligoninę. Aš įsilipusi į medį bandau susirasti saldesnį obuolį. Prakandu, tikrinu: nesaldu. Metu žemyn. Ragauju kitą, bet ir tas nesaldus. Numetu. Prieina vokiečių kareivis ir grūmoja: įkrės man už tokias išdaigas. Kas jam rūpi – obelų daug. Sodas mūsų beveik dešimties hektarų. Suprask, kareivis moko taupumo ir vokiškos tvarkos. Moko branginti kiekvieną kąsnį. Kąsnių nebranginu. Valgyti iš viso nemėgstu. Kai ateina pietų metas, slepiuosi nuo auklės, kad nesurastų. Užsilipu ant „ledaunės“ stogo ir sėdžiu. Tegul valgo pati. Man neįdomu. Aš turiu savų reikalų. Po daugelio metų auklė kažkam prasitars: „Jei ne Sibiras, nežinau, kad iš tos mergaitės būtų išėję. Buvo labai neklusni.“ Na taip, Sibiras labai greitai išmoko gerbti maistą. Badas daug griežtesnis mokytojas nei rūstusis vokietis mūsų sode. Guli naktimis ir vis užplūsta raikomos juodos duonos vaizdai. Taip, kaip ją raikydavo namuose. Ant didelio stalo, su dideliu peiliu, dideliais gabalais. Imi ir valgai, imi ir valgai. Kiek širdis geidžia: iki soties. Netrokšti nieko kito, tik duonos. Nors kąsnelio – bet tos, iš namų. Mamytė eiti į darbą negali, jai neduoda duonos kortelių. Mes su broliu dirbame. Trise prasimaitiname iš dviejų. Bet Simonaitienė turi keturis mažus vaikus. Vyras suimtas ir sušaudytas. Negali jų palikti. Neina į darbą, negauna kortelių, neturi iš ko maitinti. Ir pati alkana. Nebeištveria. Bėga skandintis į Barzaikos upę. Vyrai vejasi. Ištraukia. Bara, gal net duoda į kailį. Kaip drįso palikti vaikus? Kaip drįso pulti į neviltį? Po daugelio metų viena mano draugė, likusi Lietuvoje, pasiskųs, kaip jai buvę sunku tampyti lašinius ir kitas gėrybes iš kaimo į Vilnių, kur tada mokėsi. O jei man kas jaunystėje būtų pasiūlęs lašinių nešinį, būčiau iki jų keliais nušliaužusi. Jau vėliau, kai gyvenome Krasnojarsko priemiestyje, kai mirus Stalinui palengvėjo gyvenimas, valdžia leido pirkti duoną be kortelių, jei tik turi pinigų. Leido auginti po paršiukėlį, tik ne didesnį nei pusės metų. Kad žmonės nepersivalgytų. Saikas yra geros savijautos pagrindas. Gero dalyko turi būti ne per daug. Kitaip nebesugebėsi jo vertinti. Todėl siųsdavo tikrintojus, kurie nustatydavo paršiuko didumą. Mamytė įsigudrindavo su jais susitarti, ir mums leisdavo auginti iki metų. Augino juos ir rusai. Papjovę susikviesdavo kaimynus ir linksmindavosi, kol viską suvalgydavo. Savaitę linksmai šėlioję išvirsdavo pakampėse. Kvietė į vaišes ir brolį. Tik mamytė griežtai tarė: ne. Paklaũsė. Bet kai sėdėjau ant ledaunės Vainiūnų, dvare slėpdamasi nuo auklės, viso to dar nežinojau. Ateitis nesiuntė jokių perspėjančių ženklų. O, kad įstengtum prasiskverbti į ateitį. Bet net tada negalėtum atsivalgyti visam gyvenimui, kad išvengtum bado, laukiančio ateityje. Tad geriau visko ir nežinoti.

Kai praėjus dvidešimčiai metų nuo mūsų slėpynių rugiuose – šešiasdešimt pirmaisiais – pirmą sykį iš Sibiro rengiausi atostogoms į Lietuvą, mamytė išvardijo visus, kuriuos turėjau aplankyti. Petras Nemunis taip pat buvo tame sąraše. Vežiau dovanėlę: žinoma, kokios ten Sibiro dovanos. Bet aplankiau ir iš širdies padėkojau. Išvežtieji 1940-aisiais ar 1941-aisiais beveik visi išmirė. Grįžo tiktai penktadalis. Tėvelį, kaip minėjau, nepraleidus nė metų Sibire, per visų dirbančiųjų solidarumo dieną, Gegužės pirmąją, taigoje užgulė medis. Bet mes trise vis dėlto išgyvenome.


Kelionė per Telšius į Sibirą

Kodėl neišvykome su kitais, sekusiais paskui besitraukiančius vokiečius, kai sovietų armija artėjo link Lietuvos? Palikti Lietuvą sunku, bet gyvenimas tęsiasi. Pusseserė Nijolė, pasitraukusi su tėvais, galiausiai atsiduria Kolumbijoje, jų nepriėmė į JAV, mat vyras Mockus kadaise sirgo tuberkulioze. Ji kuria savo menus Bogotoje, o sūnus Antanas tampa universiteto rektoriumi ir vos per plauką neišrenkamas Bogotos meru. Pasitraukė iš Lietuvos ir tėvelio pusseserė, ištekėjusi už buvusio prezidento Griniaus sūnaus. Tėveliai dar prieš mėnesį šoko jų vestuvėse. Vėliau jos dukra ištekėjo už Smetonos anūko.

Bet tėvelis nenori trauktis. Jis brangina savo dvarą ir ūkį. Kodėl turiu bėgti iš namų, jei nieko nenužudžiau ir niekam nieko bloga nepadariau? – klausia. Iš tiesų, nėra ką atsakyti. Juk logiškai mąstant, ko gi nenusikaltusiam žmogui reikėtų bijoti. Tiesa, kai vokiečiai karaliavo, tai tėvelis iš kažkur, tikriausiai iš Vokietijos, atsivežė tokį paveikslą – stovi Leninas išskėtęs rankas, o aplinkui guli daugybė lavonų. Kabėjo virtuvėje tas atvaizdas. Bet kam gali rūpėti popieriaus lakštas, kai griūva pasauliai. Gal, kita vertus, tai buvo ir įspėjimas? Sunku laiku suprasti. Visada lengviau mokytis iš savo klaidų.

Rusų frontas vis artyn ir artyn. Pasitraukia brolio krikštatėvis Paugė iš Pamūšės dvaro. Išvyksta link jūros, sėda į laivą ir išplaukia į Švediją. Atvažiuoja pusbroliai Kazys ir Jonas Vaičiulioniai. Įtikina tėvelį: negalima pasilikti. Pernelyg pavojinga. Reikia trauktis tuoj pat. Tėvelis svyruoja, bet galiausiai ryžtasi. Pakinko du vežimus, mes juos vadiname pavalkomis. Su mumis keliauja viena iš tarnaičių. Sėdame ir važiuojame. Kartu su kitais pažįstamais besitraukiančiais. Susidaro koks penkiolika pavalkų. Vis linksmiau ir drąsiau.

Man devyneri, broliui dvylika. Mums viskas labai įdomu. Dairomės išpūtę akis. Judame neskubėdami. Privažiuojame kokį bažnytkaimį, išlipame, apžiūrime bažnyčią. Bandome viską įsidėmėti: nebeaišku, ar teks kada grįžt. Nakvojame tai pas žmones, tai šieno kaugėje. Romantika, ir tiek. Kas gali būti vaikams smagiau. Prie ežerų sustojame, išsimaudome. Privažiuojame Telšius. Pirmą sykį išvystu tokį didžiulį ežerą. „Kiek daug vandens“, – džiaugsmingai šaukiu, nė neįtardama, kad manęs laukia dar didesnė galybė vandens: juk keliaujame link Baltijos jūros. Ko gero, irgi plauksime laivu. Bus dar daugiau kvapą gniaužiančių įspūdžių.

Tačiau Baltijos jūrą pamačiau tik po trisdešimties metų. Besimaudydamas Mastyje nuskęsta vienas berniukas. Skausmas, gedulas. Užtrunkame vaiko laidotuvėse. Jūros nebepasiekėme: mus sustabdo rusų kareiviai. Atima arklius, vežimus ir liepia sukti atgal. Grįžtame pėsčiomis, po kokio mėnesio. Randame namus taip, kaip juos ir buvome palikę. Kambariai sutvarkyti, valgyti paruošta, darbininkai dirba įprastus darbus. Viskas savo vietose, neišvogta, neištampyta. O juk niekas nesitikėjo, kad grįšime.

Pasirodo rusų kareiviai. Palyginti su vokiečiais, atrodo nuskurę. Batų padai atplyšę, drabužiai labai vargani. Mūsų dvare jie, kaip ir vokiečiai, įsteigia karo ligoninę. Užeina karininkai ir prašo tėvelio: „Dai vodki“2. Sėdasi prie stalo. Tėvelis atneša grafiną, pastato mažas taureles. „Što, izdevajiešsia?“3 – pasipiktina karininkas. „Dai normalnij stakan“4, – sako ir trenkia taurelę į sieną. Tėvelis atneša stiklines. Netrukus frontas pasitraukia ir gyvenimas eina toliau. Tėvelis vėl tvarko ūkį, tik turi mokėti valstybei mokesčius.

Kad mus išveš su paskutiniuoju, 1948 metų gegužės 22-osios vežimu, sužinojome iš kaimyno Balčiūno. Jis atėjo pas mus per laukus ir pasakė: spaudė pasirašyti, kad jus išvežtų, bet nepasirašiau. Jis nepasirašė, bet atsirado tokių, kurie taip padarė. Kad ir komjaunuolė Valerija Aleksandravičiūtė iš Šiaulių. Nebuvome jos net akyse regėję. Bet argi tokiam svarbiam reikalui pažintis būtina? Ji tik trukdo. Pažįstami priešinasi, bando gelbėti. O svetimas žmogus – kas jam. Gryna buožių išbuožinimo statistika. Pasirašė dar Grižas ir Nemeikštis, nors keistoka – pats buvo grįžęs iš caro tremties Sibire. Atrodytų, koks gi skirtumas? Jei ne šitie, būtų pasirašę kiti. Bet tai kažkodėl svarbu. Kas išdavė – vienas iš labiausiai kankinančių klausimų, neduodančių ramybės Sibiro speiguose. Kodėl jiems reikėjo būtent trijų, o ne keturių ar penkių išdavikų? Kodėl skaičius trys buvo toks svarbus? Ar čia vis dar veikė dieviškoji trejybė?

Veža. Atvyksta skrebai ir mašina su rusų kareiviais. „Berite zoloto i salo. Vam ponadobitsia“5, – vis kartoja ruseliai. Nėra kam jų imti. Tėvelį ginkluotas sargybinis pastato prie sienos. Brolis mokykloj. Mamytė buvo užmerkusi skalbinius. Nueina ir skalbia toliau. Ruseliai patys susigaudo. Eina į namus ir neša daiktus. Krauna į mašiną šiltus patalus, kailinius, lašinius. „Vam ponadobitsia“, – vis kartoja. Jie žino, kas mūsų laukia. Mes kol kas – nelabai. Mamytė susivokia paimti siuvimo mašiną. „Singer“ – vokiška, gera – tokia visur pravers. Tik staiga pribėga skrebas lietuvis ir išplėšia mašiną jai iš rankų. Paslepia už kaštono ir eina ieškot kitų vertingų daiktų. Iš namo iššokęs kitas skrebas mūsų klausia, ar nematėme, kur pirmasis padėjo siuvimo mašiną. Ir jis jos nori. Ieško. Mamytė mostelėjo kaštono link. Tas nubėgęs stvėrė ir nusinešė paslėpti už namo, kad pirmasis nerastų. Kai jau vėliau, Sibire, po pūkinėmis antklodėmis gelbėjomės nuo neįtikėtino Sibiro šalčio, prisimindami šį epizodą dėkodavom gerajam angelui, kad mūsų išvežti atsiuntė ruselius kareivius. Nes jei mūsų būtų atvykę tik skrebai lietuviai, tai ne tik siuvimo mašiną, bet ir mūsų lašinius, patalus, kailinius būtų pasiglemžę. Į Joniškio geležinkelio stotį mūsų jie nelydėjo. Pasiliko grobti namų. Vykome tik su ruseliais. Nors mums buvo sunku suprasti – kam komjaunuoliams ir komunistams tas turtas? Gal su „Singer“ rankine mašina tikėjosi pasiūti kelią į šviesų komunizmo rytojų? Jie buvo godūs. Žmonės, kuriuos trėmė lietuviai, Sibire atsidūrė be nieko. Petrauskaitė bandė pabėgti pro langą. Ją pagavo ir atvežė kaip stovi – su viena kartūnine suknele. Broliai Vaičiulioniai, įkalbinę mus judėti link Baltijos jūros, į Sibirą su mumis jau nekeliavo. Nespėjo net į mišką išeiti. Vieną, teisės studentą, nušovė tiesiog kelyje iš Pašvitinio į Joniškį, kitas žuvo kalėjime. Joniškyje broliams Vaičiulioniams pastatytas paminklas.

Skrebai išsitąsė viską, ką rado geresnio. Bet niekam neprireikė mano mažo šuniuko. Buvo labai įdomus – keistos veislės. Tėvelis atvežė iš Šveicarijos, o gal iš Švedijos. Vienas skrebas buvo jam peršovęs kojytę. Miško broliai pas mus nesilankė. Baiminosi – per daug samdinių. Bet skrebai užeidavo. Šunys plėšydavosi. Atėjūnai nepakentė šunų lojimo. Vieną, pririštą, nušovė iš karto. Mano šuneliui peršovė užpakalinę koją. Įprato bėgioti tik ant trijų. Kai apkabinau jį atsisveikindama, suprato, kad nebesusitiksim. Įsikibo į mano medvilninę suk-nelę ir glaudžiasi, nė už ką nesiduoda atplėšiamas. Nori važiuoti kartu. Bučiavau jį ir vilgiau ašaromis. Vienas skrebas priėjo ir atplėšė. Mano suknelėje liko nagų įdrėskimai. Kaimynai rašė, kad, kai mus išvežė, šunelis ilgai dar ilgesingai kaukdavo. Dieną ir naktį. Aš klausiau savęs gulėdama taigos naktyje atmerktomis akimis, kodėl niekas jo nepriglaudė. Niekam nesuvirpėjo širdis? Ar baimės pasaulyje daugiau nei gailestingumo ir meilės? O gal vis dėlto priglaudė. Ką gali žinoti? Juk jeigu baimės pasaulyje būtų daugiau nei meilės, iš kur tada rastųsi angelai? O jie vis ima ir apsireiškia.


Angelas, viską suprantantis be žodžių

Nerimavau: reikia man bėgti į Krasnojarską. Turėjau jau daugiau nei penkiolika. Korbike nebuvo jokios mokyklos. Kam? Visi paaugę ir ant kojų pastovintys vaikai buvo varomi dirbti. Tik miškas, maumedžiai, pušys, speigas ir badas davė mums gyvenimo pamokas. Atsimenu, Karolis Dapkus buvo devynerių. Mūvėdamas trumpomis kelnytėmis, iš kurių kyšojo apdraskytos kojos, jis irgi pjovė medžius. Neturėjome jokių švenčių, savaitgalių ar kitokių linksmybių. Apie atostogas nė nesvajojome. Nedirbsi – mirsi badu. Bet man neramu: kas bus, jei liksiu bemokslė. Juk tėvelio visi broliai kur nors studijavo. Tik tėvelis, vyriausias sūnus, buvo paliktas prižiūrėti ūkio. Antanas tapo gydytoju, Jurgis studijavo architektūrą Švedijoje. Kazimieras – agronomas. O kuo būsiu aš?

Netrukus po to, kai parvedžiau karvę, susiruošiau ir išvykau. Ėjau, važiavau traukiniu. Iki Krasnojarsko buvo gana toli. Jame nieko nepažinojau. Neįsivaizdavau, kur ieškosiu mokyklos. Sėdėjau autobuse ir dairiausi. Štai ir priemiestis, neaišku, ką daryti, kur išlipti. Staiga pamatau užrašą: „Večerniaja škola rabočej molodiožy“6. „Stokit“, – šaukiu autobuso vairuotojui, nors jokios stotelės nėra. Mano nuostabai jis sustoja. Grįžtu gerą kelio gabalą atgal. Įeinu į mokyklą, nežinau, į ką kreiptis. Pasuku į klasę. Ten sėdi mokytoja. Stoviu, tyliu. Rusiškai kalbu, bet nelabai gerai. Neišmanau, kaip apsakyti viską, kas manyje susikaupę: kaip papasakoti apie namus, visiems laikams paliktus už tolimo horizonto, apie savo mažytį šunelį, mirštantį vienatvėje iš ilgesio, apie tėvelį, atgulusį Korbiko kapinėse, apie tai, kad mane pačią du sykius buvo pargriovęs rąstas ir visam gyvenimui sugadino stuburą, apie skausmą visame kūne, kai po dvylikos valandų darbo eini vos pavilkdamas kojas. Ar mokytojai tai rūpi? Be to, aš nelegalė – pabėgau iš barako. Ims ir iškvies miliciją – prievarta sugrąžins atgal. Noriu maldauti: priimkit mane mokytis, bet stoviu ir tyliu, suvokdama, kad ši akimirka nulems mano ateitį. Liksiu beraštė juodadarbė, pjausiu medžius taigoje iki gyvenimo galo ar ko nors išmoksiu? Mokytoja pakelia galvą, įdėmiai mane nužvelgia, įsiklauso į mano tylėjimą ir užduoda paprastą klausimą: „Litovočka?“7 Linkteliu. „Chočeš učitsia?“8 Vėl linkteliu. Du klausimai ir du atsakymai.

Mane priima, mokausi vakarinėje Krasnojarsko mokykloje. Dirbu doke. Gyvenu bendrabutyje, vėliau persikeliu pas mokytoją ir padedu jai auginti sūnų. Pas mane atsikraustė mamytė su broliu. Įsikūrėme mokytojos kieme, daržinėje. Tapome Krasnojarsko priemiesčio gyventojais. Vėliau gyvenome šalia Jenisiejaus, Turistskajos gatvėje. Ta gatve turistai vis eidavo apžiūrėti uolų. Kitame upės krante matėsi Krasnojarskas. Brolis baigė mokyklą, tada aukštąją, tapo inžinierium. Vainiūnuose patingėdavau mokytis. Kai mokytoja klausdavo, kodėl neparuošiau pamokų, paprastai atsakydavau, jog skaudėjo galvą. Įdomiausia būdavo po pamokų. Berniukai varžydavosi, kuris neš mano portfelį iki namų. Turėjome radiją, o grįžus kaip tik transliuodavo valandėlę vaikams. Mane palydėjusį berniuką pakviesdavau paklausyti radijo. Bet dabar viskas kitaip. Mokausi iš visų jėgų. Baigusi mokyklą įstoju į Krasnojarsko universitetą. Būsiu gydytoja. Mokslas tiktai dieną, tad negaliu dirbti. Brolis protestuoja, nenori manęs išlaikyti. Pereinu į akušerių-medicinos seserų kursą. Paskaitos vakarais. Dirbu doke. Baigusi dar įsidarbinu greitojoje pagalboje. Viskas klostosi neblogai. Bet širdis vis gręžiasi į namus. Trokštu gyventi su savais žmonėmis. Nenoriu būti tarp svetimų. Veržiuosi į Lietuvą.


Kur pasislėpė angelai man pirmą sykį parvykus į Lietuvą?

Pagaliau 1961-aisiais per atostogas iškeliauju į Lietuvą. Nuo 1948-ųjų, kai išvežė dvylikos, praėjo trylika metų. Man dvidešimt penkeri ir pagaliau įžengsiu į išsiilgtą žemę. Gal net pavyks užsukti į mūsų namus? Mamytė pamoko atvykus pirmiausia apsistoti Kaune pas dėdę Jurgį, tėvelio brolį. Jis laiku pasikeitė pavardę, ir jo neišvežė. Kaune turi savo namus. Mes jam padėjome pinigais, kai mokėsi Švedijoje, sako mamytė. Dabar jis tau padės.

Atvykstu į Kauną ir susirandu, mamytės pamokyta, Jurgio namus. Jis vedęs. Turi žmoną Oną ir dukrą Jūratę. Vaišina mane pieniškomis dešrelėmis. Nelabai žinau, kaip jas valgyti. Pirmą sykį ragauju tokį prašmatnų patiekalą. Droviuosi, kad esu tokia nevikri. Šnekučiuojamės su dėdės dukra. Ji pasakoja savo ankstyvosios meilės istorijas. Aš vis galvoju: būtų gerai, jei man leistų kur pailsėti. Tyliu. Pamažu ateina vakaras. Vis dar laukiu, kad man pasiūlys pasilikti. Sutemsta. Pakylu ir atsisveikinu. Giminaičiai išlydi į naktį, korektiškai neuždavę nepatogaus klausimo: kur dabar eisi? Nebūčiau žinojusi, kaip atsakyti. Eiti tikrai neturėjau kur. Todėl patraukiau į stotį. Ten budinčiosios paprašiau mane kur nors paguldyti. Ji reikalauja dokumentų, supratusi, iš kur atsibeldžiau, dūsauja: esu jai gyva problema, nelyg raupsuotoji. Vis dėlto pasigaili. Geraširdė moteris. Duoda sudedamąją lovelę ir nusiveda į kažkokį kambarį. Leidžia miegoti tiesiog balkone. Nors naktį lauke šaltoka. Bet kambaryje jau įsitaisiusios dvi merginos. Išeidama moteris jas rūpestingai įspėja: „Saugokite savo daiktus. Ji iš Sibiro.“

Kitą rytą važiuoju namo. Širdis daužosi artėjant prie savo vaikystės dvaro. Viskas lyg ir taip pat. Namai, tvenkiniai, alėjos, obelys gausiai užderėjusios. Nusiskinu obuolį. Gal net nuo tos pačios obels, kaip vaikystėje, kai gavau nuo vokiečio barti. Tik staiga išgirstu naujųjų dvaro gyventojų priekaištą: „Ar tu sodinai? Ar tu auginai? Tai ko dabar skini?“ Taip įprasta Lietuvoje sudrausti neklaužadas, kurie įjunksta landžioti į svetimus sodus. Metu obuolį ir tylėdama spūdinu šalin. Nežmoniškai prasikaltusi. Viskas čia priklauso liaudžiai. O mes esame iš jos išmesti. Net gimtinės obuolio užginta paragauti. Užeinu pas kaimynus Paviliauskus, su kuriais tėveliai draugavo, krikštijo jų vaikus, ir pas juos apsistoju. Jaunasis Paviliauskiukas studijuoja teisę, vežioja mane motociklu ir atrodo nusiteikęs rimtai draugauti. Sako, vyks gyventi kartu su manim. Ar į Sibirą kaip dekabristas? O aš – kaip dekabristo žmona. Ne, jis galvoja apie Kauną. Neprisipažinau jiems, iš kur atvykau. Sakau, kad gyvenu Kaune. Pasimokiau, kad prisipažinusi galiu būti pavaryta nuo slenksčio. Senoji Paviliauskienė linguoja galva, žiūri pro langą mūsiškio dvaro link, mosteli ranka ir sako: „Va, jei gyventum ten, neprieštaraučiau judviejų santuokai. Bet dabar viskas kitaip.“ Ji supranta, iš kur atvykau. Žino. Kaip jau čia nežinosi.

Iš tiesų, dabar viskas kitaip. Todėl išvykstu pas gimines į Pasvalį nepalikusi jokio adreso. Jie jau grįžę iš Sibiro. Kalbina mane pasilikti. Labai norėčiau. Einu į Pasvalio ligoninę prašytis, kad priimtų į darbą. Vyriausiasis gydytojas sutinka maloniai. Jam, pasirodo, trūksta tokių specialistų kaip aš: akušerių-ginekologų. Klausia, kur esu registruota. Sakau, Sibire. Pasvaly registracijos neturiu. „Gailiuosi, kad mudu kalbėjome“, – mesteli ir išeina iš kambario trenkęs duris.

Susikraunu daiktus ir grįžtu į Sibirą. Ten nebesijausiu raupsuotąja. Sibire niekas nesistebi tremtiniais. Ten daug tokių: tremtinių ir jų palikuonių, atvežtų dar caro laikais. Pusseserė Danutė, kurią tas pats dėdė Jurgis parsivežė iš vaikų namų Ulan Dorė ir apgyvendino tuose pačiuose namuose, kur man neatsirado nakvynei vietos, tetos buvo ne į mokslus leidžiama, o į juodus darbus varoma ir vadinama darmojedka, tad apsisuko ir grįžo atgal. Nejaugi tik Sibiras mums buvo likęs, nejaugi tik čia galėjome nebijoti, kad prieš mus užsitrenks visos durys?


Angelas juodu kostiumu Lenino prospekte

Grįžti ryžomės visa šeima. Brolis jau dirbo, buvo gavęs butą Krasnojarske, visi jame gyvenome. Padavėme skelbimą, kad keičiame butą į kambarį Vilniuje. Atsiliepė rusų šeima. Sutarėme, ir jų vaikai atvažiavo iš Vilniaus. Mes iškeliavome į Vilnių. Mamytę palikau pas gimines Pasvalyje, o pati apsistojau pas anksčiau grįžusią draugę. Gyvenome viename kambaryje. Ketinau prisiregistruoti ir įsidarbinti. Nueinu į Vasaros gatvės ligoninę. Vyriausiajam gydytojui iš karto prisipažįstu, iš kur aš atvykau, kad jis, kaip tas pasvalietis, vėliau nesigailėtų tuščiai su manimi kalbėjęs. Tik neapsiverčia liežuvis ištarti – Sibiras. Sakau: iš Rytų. Jis supratingai nusišypso ir tarsteli – aišku. Priima.

Bet kad priimtų į darbą, reikalinga registracija. Valkatų tarybų valdžia nemėgsta. Labai. Kartais – teisia. Tarybinis pilietis privalo turėti konkretų darbą ir aiškią gyvenamąją vietą. O taip nelabai gaunasi. Neregistruoja. Sako: jums uždrausta gyventi Lietuvoje. Uždrausta tai uždrausta, bet kur mums gyventi, juk Krasnojarske jau apsigyveno kiti. Jų tėvams, likusiems Vilniuje, atlapaširdiškai prasitarėme, kad mūsų neregistruoja. Tie apsidžiaugę pareiškė, jog tokiu atveju niekur iš čia nevažiuos. Ratas apsisuko ir likome vėl be namų. Kaip 1948-aisiais. Duokit į teismą, pataria pažįstami. Duodu. Jokios naudos. Teismai vyksta vienas po kito – kaip neregistruoja, taip neregistruoja. Bet tarybinė demokratija veikia: paduoti į teismą gali. Kas iš to, kad, kaskart atėjęs, išgirsti vis tą patį sprendimą. Kunigas Vasiliauskas kartą prisipažino, kad, susidūręs su tokiu tėviškės „svetingumu“, buvo taip dvasiškai sugniuždytas, jog galvojęs apie savižudybę. Išvykęs į Latviją. Bet aš nepasiduodu. Esu užsispyrusi. Į Latviją nevažiuoju. Duodu į teismą vėl. Jau devintąjį kartą. Ir vėl išgirstu tą patį sprendimą: neregistruoti. Išeinu iš teismo, slenkame su broliu Lenino prospektu, įsikimbu jam į parankę ir garsiai verkiu. Gal tik ne taip garsiai, kaip tada, kai traukiau karvę iš pelkės Sajanų kalnuos. Bet vis dėlto mane išgirsta. Sustoja. Aukštas vyras elegantišku juodu kostiumu klausia brolio: „Ko ji bliauna?“ Mosteli man, kad pasitraukčiau: su silpnų nervų moteriškėmis jis nekalba, kalbėsis su broliu. Išgirdęs mūsų istoriją, duoda telefoną ir liepia jam skambinti. Paskambiname, ir viskas išsisprendžia, tarsi pamojus burtininko lazdele. Mes priregistruojami ir net nežinome, kam už tai turėtume būti dėkingi. Įtariame, kad geradariui juodu kostiumu, kurio pavardės taip ir nepaklausėme. Turbūt jis buvo siųstas mums iš aukščiau, kaip tas vyras su telyčia Sajano kalnuos, tik šį sykį įsikūnijęs į aukštą partinį veikėją, po pietų išėjusį pasivaikščioti prospektu.

 


1 Nurimk (rus.).
2 Duok degtinės (rus.).
3 Ką, tyčiojiesi? (Rus.)
4 Duok normalią stiklinę (rus.).
5 Imkite auksą ir lašinius. Jums pravers (rus.).
6 Vakarinė dirbančio jaunimo mokykla (rus.).
7 Lietuviukė? (Rus.)

8 Nori mokytis? (Rus.)

Jūratė Baranova. Prisiminimai apie Biržus, kurių neprisimenu

2017 m. Nr. 7 / Tekstas „Pasivaikščiojimas Širvenos ežeru link Tiškevičių dvaro Astrave“ skaitytas kaip projektas Biržų gatvėse tarptautiniame šiuolaikinės literatūros forume „Šiaurės vasara. Literatūra. Reklama. Vertė“

Jūratė Baranova. Galvakirtystės archetipas: nuo Biblijos iki lietuvių kultūros

2016 m. Nr. 2 / Biblijoje yra dvi moterys, pakėlusios ranką prieš vyro gyvybę. Viena jų jau tapusi nacionaline žydų tautos didvyre. Jai skirta visa Juditos knyga, pasakojanti, kaip „labai graži ir žavi akims“ dievobaiminga našlė Judita…