Aidas Jurašius. Šv. Jurgio atlaidai

2018 m. Nr. 2

Pagaliau atidardėjome į tą kaimą.

Lipau iš galvas skarom apsigaubusių bobučių prigrūsto autobuso. Tiksliau, ne lipau, o buvau nešamas jų srauto. Nesipriešinau: bobutės – nieko blogo, jos man netgi patiko. Tai beveik mokslinė mįslė. Kai miestelyje B. D. su Pauniu įlipome į šitą sukriošusį autobusą, visą kelią svarstėme: o kur diedukai? Bobutės yra, o diedukai kažkur dingę. Stebėjome tuos paslaptingus raukšlėtus veidus, bet atsakymo neįžvelgėme. Bobutės gerai slėpė savo paslaptį. Taip ir nesužinojome, ką jos padarė savo diedukams.

– Čia kažkoks purvinas reikalas, – tarė Paunis autobuse mums siurbčiojant alų. – Matyt, jų pamaldumas ne šiaip sau.

Man patiko ir tai, kad bobutės skuba išlipti atvažiavusios. Taip patiko, kad visai nepykau dėl numindytų kojų ar stebėtinai stiprių smūgių alkūnėmis. Tai irgi buvo mokslinė mįslė. Jos juk atvažiavo susitikti su savo Dievu, o jų Dievas, rodos, amžinas, tad kur skubėti? Juk tos bobutės ne tokios kvailos, kad liptų kitoms bobutėms per galvas tik tam, kad užsiimtų geriausią vietą bažnyčioje.

Išlipęs godžiai įkvėpiau gryno oro. Bobutės – gerai, bet jų kvapas slogus ir taip pat šiek tiek mįslingas.

Laukiau Paunio. Kai autobusui sustojus atsidarė durys, jam pavyko laiku įsitverti į turėklą, taigi bobučių srautas jo nepagavo. Paunis išlipo paskutinis, tada pasirąžė ir žvaliai apsidairė.

Aš taip pat apsidairiau – atsargiai. Norėjosi apsidairyti kaip nors kitaip. Šaltai ir skvarbiai, prisimerkus, lyg būčiau kadais pažinotame užkampyje iš traukinio išlipęs vesterno herojus, žinantis, kad čia vis dar gyvena tie, kuriuos jis ketina suvarpyti kulkomis. Bet šitaip neišėjo. Apsidairiau atsargiai.

– Na? – tarė Paunis nusišypsojęs. – Nostalgija?

Paunis – bene geriausias mano draugas. Bet jo tiesmukumas ir gebėjimas užlipti tiesiai ant nuospaudos kartais erzina. Taip, žinoma: bijojau nostalgijos. Taip bijojau, kad turbūt būčiau išsilupęs akį, jei būčiau pajutęs, kad ji šioje aplinkoje įžvelgia ką nors mielo.

Laimei, luptis akies nebuvo būtinybės. Iš vieno miestelio B. D. į kitą miestelį B. D. vedantis kelias, aptriušusios senos trobos abipus, sena medinė bažnyčia, senos kapinės. Nykuma. Dar nykiau darėsi pagalvojus, kad turės prabėgti kelios valandos, kol tas suklypęs autobusas kažkur apsisuks ir grįždamas paims mus iš šičia. Žinoma, turėjom sutvarkyti reikalą, bet jis, kaip tikėjausi, ilgai netruks.

Laiką mūsų – tiksliau, mano, – reikalui pasirinkome blogą. Jau iš pat pradžių, kai iš sostinės atvykome į miestelį B. D. ir laukėme autobuso į šį šūdkaimį, kilo įtarimas, kad bobutės stotelėje būriuojasi ne šiaip sau. Bet nekreipėme į jas dėmesio ir ramiai svarstėme, kodėl literatūroje visi sušikti miesteliai vadinami miesteliais N. Tačiau paskui, kai priėjome prie išvados, jog N. reiškia vieną negražų trumpų rusiškų žodžių junginį ir kad kalbos tyrumo dėlei privalome N. pakeisti į B. D., įsiklausėme į bobučių tauškalus ir šis tas paaiškėjo. Pasirodo, šiandien mums rūpimame šūdkaimyje vyksta Švento Jurgio atlaidai, taigi čia sugužės bobutės iš visų kitų aplinkinių šūdkaimių.

Mūsų tai, žinoma, nesustabdė. Net ir Paunis su visu savo geranoriškumu ir kitomis puikiomis savybėmis vargu ar būtų sutikęs dar kartą dardėti į šį užkampį. O be jo kažin ar apskritai būčiau čia kėlęs koją. Žodžiu, nutarėme sutvarkyti reikalą bet kokia kaina. Gal net geriau, jei vietiniai bus užsiėmę atlaidais. Mažiau liudininkų ir visa kita.

Aplink bažnyčią buvo sujudimas. Paunis jau patraukė ton pusėn, bet spėjau jį sulaikyti. Jau važiuojant paprašiau jo užsidėti kepurę, bet jis atsisakė, taigi bobutės autobuse žvelgė į jo skiauterę sunkiai tramdydamos norą žegnotis. Visai netroškau, kad jis užsuktų į tą medinę ir, rodos, kažkokią istorinę, o gal architektūrinę vertę turinčią bažnyčią ir sukeltų skandalą. Paunis buvo visiškai ramus ir taikus vyrukas, bet savo Dievą tame sename pastate įkalinusioms bobutėms to turbūt nepaaiškinsi.

Kiek pasiginčiję sutarėm, kad tiesiog apžiūrėsim, kuo prekiauja prie anos akmeninės tvoros staliukus pasistačiusios bobutės, ir imsimės reikalo.

O jos prekiavo amuletais: kryžiukais ir visokio rango dievybių atvaizdais. Ir dar turėjo įvairių formų saldainių: gaidelių, pypkių, laikrodukų.

Paunis žengė prie vienos prekeivės ir, kaip visada šypsodamasis, ėmė klausinėti kainų.

– Nusipirkim pypkių, – tarė, kai priėjau.

– Kur tu jas kiši? – paklausiau irzliai.

Kiek nerimavau prieš reikalą. Be to, miestelyje B. D. ir važiuodami autobusu gėrėme alų. Cukrinių pypkių dabar norėjosi mažiausiai.

– Galbūt tai paskutinė proga, – atsakė Paunis. – Greitai tokie saldainiai turbūt bus uždrausti. Skatina vaikus rūkyti, o ir prekyba jais greičiausiai nelabai legali.

Gūžtelėjau. Kadaise laukdavau šitų niekučių lauktuvėms. Gal tikrai paskutinė proga.

Paunis paprašė dviejų pypkių, sumokėjo, bet bobutė padavė tris. Gal apspango nuo jo skiauterės, o gal pridėjo į kelnes dėl užuominos apie nelegalią prekybą. Taigi pasiėmėm tas sumautas pypkes, po vieną įsikišome į burnas, o trečią įsidėjau į striukės kišenę.

Patraukėm į vieną iš šalutinių šūdkaimio gatvių. Jei atmintis nemeluoja, čia turėjome rasti tai, ko reikia.

Šalutinė gatvė reiškė, kad abipus jos stovėjo gal šeši namai, o paskui prasidėjo pievos, už jų – miškas. Viskas atrodė beveik kaip vaikystėje, tik gerokai sumažėję. Ypač pievos. Kadaise jos atrodė milžiniškos, lyg prerijos.

Priėjome paskutinį suklypusį namą. Rodos, tas pats. Musių nutupėti langai, aplūžusi tvora ir taip toliau.

Paunis padavė man pistoletą. Pavarčiau jį rankose. Jis buvo žaislinis, bet atrodė kaip tikras. Šaudė kažkokiais plastmasiniais šratukais. Tokiais net varnos nenumuši, bet gal pravers. Net nežinau, iš kur jį sužvejojo Paunis prieš kelionę.

– Norėjau revolverio, – suburbėjau. – Kaubojiško.

– Gavau tik tokį, – atsakė. – Tiks.

Įsikišau pistoletą į užantį ir pažvelgiau į šlykščiai pilkus namo langus.

– O gal nereikia? – tyliai paklausiau čiulpdamas pypkę.

– Reikia, reikia, – atsakė Paunis ir patapšnojo man per petį. – Juk sakiau: jei neužbaigsi šito reikalo, visą gyvenimą nešiosi savy tą šlamštą. Turi išsilaisvinti.

Abejodamas nužvelgiau jo išsišiepusį veidą. Paunis buvo protingas vyrukas. Gal trečius metus mokėsi pirmame matematikos kurse. Nenueidavo į egzaminus, jį išmesdavo, tada jis stodavo iš naujo. Koks nors kvailys seniai būtų nuo to pavargęs ir pagaliau baigęs mokslus, kad visi atsiknistų. O jis ne – nuosekliai ir kantriai. Be to, jis keleriais metais vyresnis, skaitė Kastanedą, pankavo, rūkė „žolę“ ir šiaip geriau išmanė gyvenimą.

– Taip, turbūt, – sumurmėjau. – Bet…

– Tiesiog einam, – paragino ir žengė pro atvertų vartų tarpą.

Aukšta žole apaugęs kiemas, sukiužusi troba, dar labiau sukiužęs tvartas, daržas. Šen bei ten išmėtyti kažkokie rakandai.

Paunis pabeldė į duris. Lange kažkas šmėkštelėjo, bet durų neatidarė. Gal po penkto beldimo jos šiek tiek prasivėrė. Pasirodė beždžioniškas, nuo viršugalvio krentančių retų ir susivėlusių plaukų kiek pridengtas veidas. Baugščiai į mus pažvelgė. Lyg ir moteris, nors nebūčiau lažinęsis.

– Laba diena, – linksmai tarė Paunis. – Mes ieškom vieno žmogaus. Veterinaro. Jis čia gyvena?

– Juozo? – po pauzės paklausė moteris-beždžionė.

Paunis žvilgtelėjo į mane, o aš linktelėjau.

– Taip, Juozo. Jis čia gyvena?

– Jis pensijoje, – tarė galva durų plyšyje.

– Nieko tokio, – nuramino Paunis. – Savo įgūdžių turbūt neprarado. – Tai pasakęs vėl žvilgtelėjo į mane ir gudriai mirktelėjo.

Beždžionė įdėmiai mus nužiūrinėjo, o jos galvoje, rodos, vyko neįprastas ir skausmingas mąstymo procesas.

– O kas jūs? – paklausė. – Gal Juozo sūnus kuris nors?

– Tu ką, bliad, – iškošiau. – Koks dar…

– Ne, ne, – suskubo Paunis. – Mes turim problemų su… gyvuliu. Paklausinėjom žmonių, kas galėtų padėti. Jie rekomendavo Juozą. Kaip gerą specialistą. Kad ir pensijoje. Suprantat?

Moteriškė dar kartą nužvelgė Paunio skiauterę, plėšytus džinsus ir šiaip karmą. Man skyrė mažiau dėmesio. Gal nutarė, kad manimi verta pasitikėti, nes nusikeikiau. Galiausiai išlindo laukan ir mostelėjo, kad sektume iš paskos. Nuvedė prie tvarto. Paklebino duris. Jos buvo užrakintos. Pabeldė. Stipriau.

– Juozai? Juozai? Pas tave atėjo.

Anapus durų kažkas sukrutėjo. Priėjo arčiau. Pagaliau pasigirdo balsas. Lyg ir pažįstamas.

– Ką? Kas atėjo?

– Kažkokie du vyriokai. Iš miesto. Sako, tavęs ieško.

Paunis priėjo arčiau durų ir riktelėjo:

– Mums reikia jūsų pagalbos. Profesinės. Gal galėtumėt išeiti?

Tyla. Matyt, irgi skausmingai svarsto.

– O Katrė turi kirvį? – pasigirdo klausimas.

Katrė? A, čia turbūt ta skarmaluota beždžionė.

Sužiurom į Katrės rankas. Kirvio jose nebuvo.

Bet Katrę Juozo klausimas prajuokino, ji ėmė kvatotis, o tada mes pakėlėm akis į jos veidą. Tai nebuvo geras sprendimas. Katrė neturėjo priekinių dantų, bet štai šoniniai buvo visai neblogai išsilaikę.

– Ne, – tarė Paunis. Nuo besijuokiančios moters vaizdo net ir jo įprastinė šypsena pasidarė kažkokia nesava. – Kirvio Katrė neturi.

Ir žvilgtelėjo į mane. Maždaug: drąsus žmogus tas Juozas, jei bijo Katrės tik tada, kai ji paima kirvį.

Durys prasivėrė. Įsitempiau. Taip, tai buvo jis. Sumažėjęs. Pasenęs. Susiraukšlėjęs. Kaip ir visas kaimas – pradedant bažnyčia ir baigiant štai šita troba. Bet vis dėlto tas pats.

– Sveiki, vyrai, – tarė jis žvaliai ir ištiesė ranką. Paunis paspaudė. Kiek padvejojęs, paragintas Paunio žvilgsnio, ir aš padariau tą patį. – Kas nutiko? – paklausė dalykiškai.

Nuo jo dvelkė alkoholiu, šienu ir… Kaimu? Kažkuo specifiniu. Nepasakysi, kad tas kvapas geras, bet smarve taip pat nepavadinsi. Keistai malonus ir kartu keistai atstumiantis. Nustebęs pagalvojau, kad tikrai smirdintį žmogų esu sutikęs tik mieste. Štai kad ir tos bobutės…

Bet velniop. Ne laikas mokslinėms mįslėms. Juk žaidžiam vesterną.

Paunis, rodos, pagaliau suvokė, kad mūsų kelionė, prasidėjusi nuo atviravimų kelias dienas geriant alų ir traukiant „žolę“ studentų bendrabutyje, buvo per daug spontaniška. Neapgalvojom, ką tam Juozui sakysim. Išgirdau, kaip Paunis improvizuoja visiškai beprotišką istoriją: neva mudu iš kažkokio kaimo važiavome vežimu ir kažkas nutiko mūsų arkliui. Nukrito pasaga ar koks ten šlamštas. Žodžiu, neįtikėtinas absurdas. Bet nieko keisto – Paunis meluoti nemoka, visiškai. Klausydamasis jo sapalionių atsikvėpiau – pusiau suirzęs, pusiau su palengvėjimu: viskas žlugo. Koks idiotas patikės, kad mes trankomės po kaimus arkliu kinkytu vežimu.

Bet Juozas išklausė patikliai. Gal dar buvo apgirtęs, o gal šiaip davęs įžadus tikėti viskuo, ką jam sako žmonės su skiautere. Žodžiu, jis lyg ir patikėjo. Ypač kai pažadėjom dosniai atsilyginti. Nauji marškiniai už dyką labai padeda spręsti tikėjimo klausimus.

Taigi Juozas nesuabejojo Paunio pasakėle apie kažkur pamiškėje paliktą vežimą ir susižeidusį arklį. Tapo dalykiškas ir nervingai sujudo. Taip, jis padės mums, bet pirma reikia ko nors užkąsti. Jis mat praalko, kol sėdėjo tvarte. Valdingai, kaip ir dera rimtų reikalų turinčiam vyrui, Juozas liepė Katrei paruošti valgyti. O mums užsiminė, kad būtų neblogai ir išgerti. Bet Paunis pasiūlė šitą dalyką atidėti vėlesniam laikui. Kai baigsim su arkliu.

Netrukus su Pauniu stovėjom beždžionės virtuvėje ir toliau čiaumojom savo pypkes. Mums pasiūlė prisėsti, bet nutarėm, kad higienos sumetimais geriau liksim ant kojų. Tuo tarpu Katrė kepė bulvinius blynus, o Juozas godžiai juos rijo. Su uogiene.

Stovėjau toje virtuvėje ir pasišlykštėjęs žiūrėjau į jo lėkštę.

– Gal ir jūs norit? – paklausė keletą kartų.

Purtėm galvas. Paunis žiūrėjo į pajuodusias beždžionės rankas, kuriomis ji tarkavo bulves, o aš į uogienę. Po dar vieno pasiūlymo neapsikentęs iškošiau:

– Klausyk, bulviniai blynai valgomi su grietine…

– Skonio reikalas, – suskubo įsikišti Paunis.

Velniop. Važiuodamas čia abejojau dėl mūsų sumanymo, bet dabar, žiūrėdamas į tą lėkštę su bulviniais blynais ir uogiene, supratau, kad man pavyks. Tikrai. Užbaigsiu tą reikalą.

Juozas pagaliau pasistiprino, o mes baigėme čiulpti savo pypkes. Taigi galėjome imtis darbo. Juozas palėpėj atkapstė kažkokį lagaminėlį. Matyt, ten laikė senus veterinaro reikmenis. Jie turbūt buvo surūdiję ir visa kita, bet koks skirtumas. Arklys juk, laimei, išgalvotas. Žodžiu, pamojavome išeidami Katrei ir staigiai nusisukome, kad nereiktų žiūrėti į jos šypseną.

Kulniavome per laukus. Juozas turbūt buvo visai nukvošęs, jei manė, kad kažkokiu būdu galėjome nusigauti vežimu į mišką, bet nesukome sau dėl to galvos. Taigi ėjome, aš tylėjau, o jie šnekučiavosi. Juozas buvo plepus. Kad aptirptų pirmos pažinties ledai, netgi pasuko kalbą prie intymių temų. Apie Katrę. Nieko tokio, kad ji kartais čiumpa kirvį. Kam nenutinka? Ir nieko tokio, kad ji be dantų. Pasirodo, tai netgi į naudą.

– Tam tikru požiūriu tai labai gerai, – aiškino Juozas ir sąmoksliškai mums mirktelėjo. – Suprantat? Tam tikru požiūriu.

Net stabtelėjau. Tai buvo šlykščiau už bulvinius blynus su uogiene. Buvau pasiruošęs jį nudėti vietoje. Bet Paunis raminamai paplekšnojo man per petį ir mes nuėjome toliau.

Į savo pasakojimus pasinėręs Juozas net nepastebėjo, kad jau įžengėme į mišką. Toli nėjome. O kam? Juk šiandien Šv. Jurgio atlaidai. Bobutės meldžiasi, o diedukai kažkur dingę. O ir šiaip, koks kvailys klaidžios pamiškėm palaukėm, kai kaime kažkas vyksta.

Žodžiu, sustojau. Paunis su Juozu taip pat.

– Čia? – paklausė Paunis.

– Čia, – tariau.

Juozas nustebęs sumirksėjo savo apdujusiom akim, apsidairė ir, rodos, pagaliau suvokė, kad čia kažkas ne taip. Išsitraukiau pistoletą.

– Ramiai, – sumurmėjau. – Kad nė garso.

Jis išpūtė akis ir žengtelėjo atatupstas.

– Vyrai, jūs ką?

Pistoletas, nors ir nepanašus į kaubojišką revolverį, vis tiek atrodė grėsmingai ir tikrai buvo reikalingas. Be jo šitas kaimo stuobrys, kad ir senas, būtų mus su Pauniu suraitęs viena ranka. Tokie jau tie diedukai, kol nepradingsta.

Nukreipiau vamzdį Juozui į tarpuakį.

– Tiesiog tylėk, – iškošiau.

Paunis ėmėsi darbo. Išsitraukė iš kišenės virves ir ėmė ieškoti tinkamos vietos. Norėjau tikro kankinimų stulpo, bet medžiai čia buvo kreivi, ploni ir šiaip niekam tikę. Viskas baigėsi tuo, kad Paunis pririšo Juozo kojas prie kažkokio kelmuko, o išskėstas rankas – prie šalimais augusių medžių. Vaizdas man visai patiko. Veterinaras atrodė nukryžiuotas ant nematomo kryžiaus.

Priėjau ir atsagsčiau jo purvinų marškinių apačią. Pūpsantis apnuogintas pilvas vaizdą kiek pagadino: tas gauruotas lašinių kupstas kažkodėl atrodė labai linksmas, tad ir nukryžiavimas įgavo parodijos ar karikatūros atspalvį. Bet nutariau, kad šitaip gal net geriau. Svarbu, kad pilvas matytųsi.

– Vyrai, kas čia darosi? – suinkštė Juozas. – Čia dėl tos skolelės? Taigi grąžinsiu. Po kelių dienų. Rimtai. Niekas gi nežudo žmonių dėl kelių skatikų. Jūs mafija?

Mafija? Dievuli. Šitas televizinis žodis iš prasmirdusio kaimiečio lūpų kažkodėl įsiutino. Beveik gailėjausi, kad Paunis negavo tikro pistoleto, – būčiau ištaškęs tam išgamai smegenis.

– Nusiramink, – nusišypsojo Juozui Paunis. – Tuoj viską sužinosi.

Padaviau pistoletą Pauniui, kad saugotų tą galviją, ir nuėjau gilyn į mišką ieškoti tinkamo baslio. Priėjau kažkokį iš žemės styrantį nusususio beržo kamieną. Ploną, be viršūnės, be šakų, gal dviejų su puse metrų ilgio. Pats tas. Stumtelėjau, o jis išgriuvo. Čiupau ir grįžau į bausmės vietą.

Paunis stovėjo susikišęs rankas į kišenes, spoksojo į medžių viršūnes ir šypsojosi. Sykį kelias paras su juo ginčijomės dėl Dievo. Jis sakė, kad mato jį visur. Tada pamaniau, kad jis gerokai apsirūkęs ar šiaip trenktas, bet kartais atrodydavo, jog jis tikrai jį mato. Ir tikrai visur. Ir kartais jam to pavydė-

davau.

Juozas kažką gailiu balsu pratarė.

– Tylėk, – sušvokščiau. – Dabar tylėk ir klausykis.

Paguldžiau kartį ant žemės, Paunis atsistojo man už nugaros, kad nesimaišytų.

– Vyrai, kas čia… vyrai… – inkštė senis.

Sunėriau rankas ant krūtinės, lyg koks indėnų vadas vaikystėje matytuose filmuose, ir rūsčiai į jį pažvelgiau.

– Tu, aišku, manęs nepameni, – pradėjau. – Buvau dar mažas, gal aštuonerių. Mano tėvas gyveno šitam šūdkaimy. Dirbo fermoje. Gerdavot kartu. Ir…

– Aš…

– Užsičiaupk, gyvuly, – užstaugiau. – Tiesiog klausykis. Tai štai. Atvažiuodavau vasaromis pas tėvą. Plavinėdavau po tą prasmirdusią fermą, kol jis dirbdavo. Padėdavau rytais išvaryti karves į ganyklą. Kas, beje, labiausiai patikdavo – įsivaizduodavau, kad tos apsitriedusios karvės yra bizonai. Bet pameni, kaip būdavo? Į ganyklas gindavote tik sveikąsias karves, o sergančias palikdavote fermoje. Pameni? Vaikščiodavau tarp jų, tarp tų ligotųjų, o jos taip gailiai mūkdavo, taip gailiai žiūrėdavo į mane tom savo sumautai liūdnom akytėm. Ką ten akytėm. Tai buvo akys, milžiniškos liūdnos akys. Tarsi visas pasaulio liūdesys jose tilptų. Ir aš prieidavau prie tų karvių, glostydavau joms galvas. Guosdavau, taip sakant. Supranti? Ir štai kartą pasirodei tu, gyvuly. „Dirbti“. Gėrėt su mano tėvu, pameni? O tos sergančios karvės vis gailiai mūkė. Joms turbūt skaudėjo, kaip manai? Ir tu turėjai joms padėti, bet buvai labai užsiėmęs, kitaip tariant, gėrei. O jos mūkė ir tave erzino. Trukdė tau, gyvuly. Neleido susikaupti. Pameni, ką tada darei? Čiupai kartį ir ėmei jos galu vienai mūkiančiai karvei iš visų jėgų tvatyti per šoną. Rėkdamas: „Užsičiaupk!“ Pameni?

Juozas sumirksėjo.

– Vyrai? Dėl karvės?! Jūs ką?

– Turbūt nepameni. Kiek karvių prikankinai per savo gyvenimą? A? Gyvuly? Ar pats pameni? O ar supranti, ką tu tada darei? Štai žiūrėjau aš, kaip tu daužai tą karvę, žiūrėjau, ir galiausiai neištvėręs išpuoliau iš fermos lauk. Bet toli nenubėgau. Supranti? Aš vis dar stoviu prie tos fermos durų, vis dar girdžiu smūgių garsą ir gailų tos karvės mykimą. Supranti, gyvuly? Praėjo gal dvylika metų, o aš vis dar ten stoviu. Ar supranti, ką tu tada iš tikrųjų daužei?

Pritrūkęs oro nutilau, o Juozas vis žiūrėjo į mane tankiai mirksėdamas, galiausiai kaltai sumurmėjo:

– Ne, nesuprantu.

– Bliad, tu tada…

– Bet tave, rodos, pamenu. Tavo tėvas juk irgi Juozas? Paskui jis iš mūsų išsikėlė…

– Taip, gyvuly, bet…

– O kur dabar tavo tėvas? – paklausė staiga.

Sutrikau.

– Tėvas? Tėvas miręs.

– Gaila, – paniuro senis. Ir atrodė, kad jam iš tiesų gaila. – Nuo ko?

– Nuo to, nuo ko ir tau derėtų, jei turėtum bent kiek savigarbos, – sustaugiau. – Tėvas… Žinai, kažkada jis gulėjo ligoninėj, paprašė atnešti kokią nors knygą, ir atnešiau jam didžiausią savo lobį – „Vinetu“. Pirmą tomą. Ir jam patiko, o aš džiaugiausi. Man patiko, kad jam patiko, nes atrodė, kad va – turim nors ką bendro. Ir kai paleido jį iš ligoninės, daviau antrą tomą. Bet jis jo taip ir neperskaitė. Žinai kodėl? Nes grįžo į šitą šūdkaimį ir nebeturėjo laiko. Taip ir pragulėjo tas antras tomas jo spintelės stalčiuje greta kažkokių vaistažolių visą žiemą ir pavasarį. Tokioje pat troboje kaip tavo. Po kurią lakstė panaši bedantė beždžionė. Kepanti jam panašius bulvinius blynus, kuriuos jis valgė su panašia uogiene. Atvažiavęs vasarą pasiėmiau tą knygą ir parsivežiau. Ir žinai ką? Ta knyga vis dar kvepia žolelėm. Supranti? Iš tėvo tiek ir liko – tas antro „Vinetu“ tomo kvapas. Iki šiol grįžęs pas motiną susirandu tą knygą ir pauostau. Ir kvapas kasmet darosi vis silpnesnis, galiausiai turbūt visai išnyks, ir iš tėvo nebeliks nieko. O štai tu tebesi, ir šitas kaimas tebėra, ir šita bažnyčia… Ar bent nutuoki, kas yra „Vinetu“, gyvuly? Kas yra knyga, Juozai? Ar esi matęs knygą? Turbūt tik bažnyčioje? Gal mes tau sutrukdėm? Gal ketinai šiandien, kai nurimusi Katrė pasidės kirvį, o tu prasiblaivysi, išeiti iš tvarto ir savo pajuodusiom kojom žygiuoti į atlaidus? Pažiūrėti į knygą?

Senis pasimuistė. Jis atrodė sutrikęs ir išsigandęs.

– Vyrai, aš paprastas žmogelis, ne iš miesto… Nesuprantu, ką čia kalbat ir ko iš manęs norit. Man gaila tavo tėvo… Geras buvo žmogus. Bet juk visi ten pat eisim.

– Ir taip pat? – iškošiau. – Na? Paguosk mane. Taip, kaip guodžiate vienas kitą šitam šūdkaimy. Pasakyk, kad nieko tokio, jog jis pasikabino, – ne pirmas ir ne paskutinis. Kad geriau šitaip, negu kur nors griovy. O gal… O gal manai, kad jei nebūčiau jam davęs knygos, jis irgi būtų čia? Tokiom pat apdujusiom akim kaip tavo, tokiais pat nervingais alkoholiko judesiais, kaimo smarve ir kitom gėrybėm? Gal būtų likęs toks bukas, koks esi tu, ir visai laimingas, nes niekas nebūtų privertęs pažvelgti į savo pašvinkusį gyvenimą iš kito taško? Gal pasakysi, kad aš jį nužudžiau?

Paunis priėjo ir uždėjo man ant peties ranką. Apsiraminau. Nusišluosčiau nuo kaktos prakaitą. Per daug įsijaučiau.

– Šiaip ar taip, – tariau nurimęs, – tada, išbėgęs iš fermos, daviau sau priesaiką. Kvailą, vaikišką priesaiką: kad užaugęs už tą karvę atkeršysiu. Ir ne tik už karvę. Ir už save, gyvuly, nes tu tada bandei tuo pagaliu užmušti many vaiką. Ar kažkaip taip. Žodžiu, išmušė keršto valanda.

Nuo paskutinių žodžių pasijutau idiotiškai. Droviai pažvelgiau į Paunį.

– Kažkaip knygiškai gavosi… – gūžtelėjau atsiprašydamas.

– Nieko, normaliai, – nusišypsojo jis.

– Trumpai tariant, – vėl kreipiausi į senį, – šiandien tau bus atkeršyta. Tu manyje nužudei vaiką, o aš tavyje nužudysiu gyvulį. Supranti, Juozai? Ir padarysiu tai tuo pačiu būdu.

Pasilenkiau ir paėmiau į ranką beržo kamiengalį.

Juozo akys išsiplėtė. Jo kraujyje alkoholis turbūt be perstojo cirkuliavo mažiausiai penkiasdešimt metų, bet štai dabar lyg ir ėmė sklaidytis. Ir nieko keisto: ta rankos storumo kartis atrodė išties grėsmingai.

– Ar tu pasiruošęs? – paklausiau šaltai.

– Kam pasiruošęs? Vyrai, jūs ką? Išprotėjot? Dėl karvės? Maža ko pridarai girtas! Vyrai, būkit žmonės!

– Būkit žmonės? – suriaumojau. – Būkit žmonės? O ar ne to paties tavęs, bliad, tada prašė karvės akys? Kodėl tu nebuvai žmogus? Kodėl tik dabar pasigedai žmogiškumo, gyvuly?

Nutariau nebedelsti. Ūpas vykdyti vaikystėje duotas priesaikas – ne itin pastovus dalykas. Reikia nepraleisti progos ir užbaigti reikalą.

Mostelėjau Pauniui, jis pasitraukė į šalį. O aš suėmiau kamiengalį abiem rankom ir prispaudžiau prie šono. Rodos, ir senis anąkart panašiai laikė savąją kartį. Paėjau kelis metrus atgal, kad galėčiau įsibėgėti. Jis tada talžė stovėdamas vietoj, bet koks skirtumas. Įsibėgėjus gausis skaudžiau.

Senis neramiai muistėsi, timpčiojo pririštas rankas. Sutelkiau dėmesį į jo pilvą. Atsikišusį, smagiai liumpsintį į šonus. Smogsiu, žinoma, ten. Kur pro prasegtus marškinius juoduoja tamsiais gaurais apžėlusi bamba.

Pagalvojau, kad kažkur to pilvo gilumoje dabar virškinasi bulviniai blynai su uogiene, ir pasileidau bėgti. Su kiekvienu žingsniu pilvas artėjo, o senio riksmas garsėjo. Galiausiai pribėgau ir visa jėga dūriau kartimi seniui į jo linksmąjį pilvą.

Beržas, ar kaip jis ten, turbūt buvo supuvęs. Visiškai. Jis lūžo vos bakstelėjus į senį, o aš, praradęs pusiausvyrą ir susipynus kojoms, parpuoliau ant kelių. Priešais tą gyvulį. Netgi stuktelėjau kakta į jo apžėlusį pilvą.

Buvo gėda. Sumautai gėda. Taip gėda, kad klūpojau užsidengęs veidą rankomis ir negalėjau pakelti akių. Atrodė, kad kažkur aukštai iš manęs nebyliai kvatojasi išpampęs senio pilvas.

– Na, ką tu čia… – išgirdau virš galvos senio balsą. Rimtą, ramų, be pašaipos. – Nurimk, viskas gerai. Nieko tokio…

Ir supratau, kad tas gyvulys nebebijo, nes mano, jog verkiu. Ir dar supratau, kad jei tas žmogus nebūtų surištas, jis mane apkabintų.

Ir sukūkčiojau.

Grįžom į Juozo trobą.

Davėm pinigų, ir Katrė nubėgo parnešti samagono. Taigi sėdėjom virtuvėje prie dėmėm numarginto stalo ir keturiese maukėm tą gėralą. O paskui mudu su Pauniu praalkom. Juozas pasakė, kad pačiu laiku, nes Katrė dar sugebės iškepti blynų. Ir ji tikrai iškepė bulvinių blynų. Grietinės nebuvo, tad valgėm su uogiene.

Pradėję antrą butelį paklausėm Juozo, ar tikrai patikėjo ta nesąmone apie mūsų arklį. Atsakė, kad nėra toks kvailas, bet juk smagu kam nors būti reikalingam. Ir tas jo atsakymas buvo toks juokingas, kad kvatojomės susiėmę už pilvų. O tada pamatėm, kad ir Katrė kvatojasi, prisiminėm, kokia ji naudinga tam tikru požiūriu, ir kvatojomės dar labiau.

Bet paskui Katrei užėjo siutas ir ji čiupo kirvį. Kurį laiką lakstėme jos persekiojami po daržus, o paskui subėgome į tvartą ir užsirakinome iš vidaus. Sušilę ir nusiplūkę sukritome ant šieno kupsto ir sunkiai kvėpuodami žvelgėme į tamsos aptrauktą palubę, o ypač į išsikišusį balkį, rėžiantį prietemą lyg įsak-mus pirštas.

Nuo lakstymo ir samagono vėl praalkom, bet neturėjome nieko, tik trečią prie bažnyčios už dyką gautą cukrinę pypkę. Taigi gulėjome, pakaitom ją čiulpėme ir šnekučiavomės.

Ir buvo graudžiai gera, ir be galo norėjosi visų gailėtis: savęs, Juozo, duris spardančios Katrės, visų tų, kurie dabar kažkur šiame pasaulyje B. D. valgo bulvinius blynus su uogiene, visų, kurie gyvena kvepėdami ir dvokdami, ir negalėdami pajusti savo kvapo, priversti tik viltis, kad tas kvapas – geras, o ypač visų bobučių, kurios taip skuba išlipti iš autobuso, nes, matyt, bijo, kad Dievas iš bažnyčios gali pradingti lygiai taip pat, kaip pradingo jų diedukai.

Ir mes gailėjomės, gailėjomės visų girtu gailesčiu, ir turbūt iš nevilties būtume apsipylę ašaromis, jei ne tas lyg įsakmus pirštas prietemą skrodžiantis palubės balkis – toks tolimas, bet kartu pasiekiamas, teikiantis paguodą.