Regimantas Tamošaitis. Smagiai, bet nieko rimto

2018 m. Nr. 1

Mindaugas Jonas Urbonas.
Šimtmečių melancholija. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017.  – 301 p. Knygos dailininkas –  Zigmantas Butautis

Jaunas autorius Mindaugas Jonas Urbonas praėjusiais metais tapo „Pirmosios knygos“ konkurso laureatu prozos kategorijoje, jo novelių rinkinys „Dvasių urna“ buvo nominuotas Kazimiero Barėno premijai, pelnė Augustino Griciaus literatūrinę premiją, knyga įtraukta į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. Taigi debiutas buvo itin sėkmingas, autorius susilaukė pelnyto pripažinimo ir kėlė vilčių, kad į mūsų literatūrą ateina vis daugiau naujų jėgų, kurios perima ir tęsia lietuviškosios prozos tradiciją. Beje, žiniasklaidoje apžvalgininkų nuomonė buvo kiek paradoksali: buvo stebimasi, kad „Dvasių urna“ dėl „tradicinės raiškos turėjo visus šansus būti užmiršta“, nors ši knyga PK konkursą laimėjo kaip tik dėl tokios brandokos raiškos, dėl autoriaus įsiklausymo į praeitį, kaip ji atsiveria jaunam žvilgsniui, žodžiu, dėl to „palėpių dvelksmo“, kuris yra tiesiog atgaiva ir net savotiška egzotika mūsų efemeriškos turistinės literatūros laikais. Buvo vilties, kad literatūroje radosi „ekologiškas produktas“, kontempliacijos galia pasižyminti rami, šviesi, vartotojiško pasaulio nesutrikdyta sąmonė. Žinoma, kėlė abejonių, ar vaikystės atminties šaltiniai neišseks, ar išrašius visas autentiškas gyvenimo pradžios patirtis kūrybinis procesas neišblės, bet juk gera pradžia, kaip sakoma, yra pusė darbo.

Tačiau antrąja knyga autorius nustebino dar labiau: romanas „Šimtmečių melancholija“, kuris realiai buvo rašomas anksčiau nei „Dvasių urna“, be jokio vargo į knygų pasaulį įšoko kaip Trojos arklys paskui pirmosios knygos šlovę. Taip, toji fejeriška melancholija su orgazmo pliūpsniais, frustracijos nuosmukiais ir depresyviomis sąmonės sutemomis tikrai neturi nieko bendro su lietuvių literatūros „tradicine raiška“. Gal tik egzaltuota stilistika primintų ekscentrišką Juozapo Albino Herbačiausko saviraišką ar mergaitiškai manieringas Jurgos Ivanauskaitės pirmųjų rinkinių noveles, kuriose irgi gausiai žaidžiama geismo klavyrais bei mirties ir mirimo noktiurniškomis improvizacijomis. „Šimtmečių melancholijos“

romantiškas bei gotiškas energinis užtaisas yra apskritai būdingas jaunatviškai kūrybai, tai tarsi vitališkas organizmo fluidas, fiziologinis reiškinys, nuspalvinantis šiaip jau plokščią egocentrinės sąmonės saviraišką. Jaunam žmogui visko reikia: realybės deformacijos, kad išlaisvintų erdvę voliuntaristinei vaizduotei, reikia orgiastinės iškrovos pliūpsnių, sužaidimų mirimo ir savižudybės temomis ir pan. Visa tai – egocentrinės savasties įsitvirtinimas, kuris reiškia esminį modernybės principą: aš esu aš, visa kita – manojo aš atspindys. Mano menas – mano saviraiška. Taigi ir šiame romane vaizdavimo principas, personažų sistemos ir motyvacinių mechanizmų konstravimas yra būtent toks: pasakojime išnyra „herojus su tūkstančiu veidų“. Realiai tekste yra tik vienas veikėjas, vienas veidas, ir tas veidas yra pasakotojo. Beje, veidas šiek tiek moteriškas ar uniseksiškas, kaip ir visa kūrinio stilistika, todėl pasakotojo alter ego kūrinyje laikyčiau Pilies gatvės Roželę, kuri, beje, realiausia iš visų veikėjų, nes kitos figūros yra tik bulvarinės kultūros reprezentacijos arba archeologinės kultūrinės iškasenos. Visas efemeriškas romano pasaulis pamatomas tarsi tos Roželės akimis, nors ji pati, pasakojimo pradžioje sukūrusi intrigą, vėliau iš jo dingsta, atsiranda tik pabaigoje, kad suveblentų prašymą duoti „šlakelį degtinės“.

Taigi „Šimtmečių melancholija“ – valiūkiškas, smagus originalumo bandymas, nors originalumo ar individualios raiškos knygoje nėra, visą laiką skaitant vaidenasi moderniųjų literatūros stabų figūros: Gabrielis García Márquezas, Julio Cortazaras, Ričardas Gavelis, Saulius Tomas Kondrotas, Kristina Sabaliauskaitė (pastarajai vieno veikėjo lūpomis kone meldžiamasi) ir kiti. Tačiau M. J. Urbono tekstas panašus į juos tik formaliai, tik kaip mėgdžiojimas, nes jo vizionieriški istorijų išraitymai neišauga iki koncepcijos, neįgyja nei filosofinio, metafizinio matmens ar egzistencinės psichologinės gelmės. Tai iš tik-rųjų smagūs vaikiški žaidimai, manipuliuojant viskuo, kas yra sužinota, pamatyta, perskaityta, taigi viskuo, kas dirgina jauną vaizduotę, dar nepavargusią nuo pasaulio ir linkusią džiaugtis bei stebėtis tuo, kas patirta ir pamatyta.

Todėl jaunatviškas džiaugsmas yra didžiausias šios knygos privalumas, taip pat, reikia pripažinti, imponuoja kalbos jausmas ir pasakojimo talentas. Tokie gabumai neatsiranda tuščioje vietoje, taip sėkmingai rašyti gali tik toks žmogus, kuris daug skaito. Anot paties autoriaus viename interviu, jo novelių knygai „įtakos turėjo mokyklinės programos autoriai, ypač Vanda Juknaitė, Laura Sintija Černiauskaitė, Danutė Kalinauskaitė… Taip, įtakos tai šiek tiek turėjo, tačiau labiausiai mėgstu verstinę elitinę literatūrą: Salmaną Rushdie, Fiodorą Dostojevskį, J. M. Coetzee, Margaret Atwood, Virginią Woolf, Franzą Kafką, G. G. Marquezą ir dar daugelį kitų garsių ir pripažintų autorių“ (www.15min.lt/, 2017.04.15).

Šitas geros literatūros masyvas – ir didelė dovana kūrėjui, rašymo mokykla, ir kartu pavojus, nes taip galima tapti „knyginiu rašytoju“, „atrajoti“ temas bei stilistikas, išskaitytas kitų knygose, liekant aklam pasaulio tikrovei. Iš autoritetų gravitacijos lauko sunku išsilaisvinti, reikia pačiam turėti jėgos, o ta jėga ateina ne iš knygų lentynų, bet iš gyvenimo realybės, iš egzistencinių išbandymų. Nes literatūra egzistuoja ne dėl literatūros, o dėl žmogaus, kaip jo esmės ir tikrovės reiškėja bei liudytoja.

Autorius romane eksploatuoja visas įmanomas skandalingojo gyvenimo kronikas, visas rezonansines žiniasklaidos temas, todėl problematikos laukas gana plokščias, be metafizinio prasmės aspekto ir be gilesnio egzistencinio mat-mens. Pasakojamos istorijos melodramatiškos, dažnai šaržuotos, J. M. Urbonas turi nenumaldomą aistrą žaisti klišėmis, bet, deja, pats iš tų klišių nebeištrūksta, lieka jose kaip kokiuose spąstuose. Romanas dvelkia pasenusiomis arba tiesiog nusibodusiomis sensacijomis, tai pedofilijos skandalas, lyties keitimo ir transvestitų temos, krišnaitų ir „lenkų sektantų“ be saiko kartojami motyvai, gimdymo namuose problemos – visa tai kaip nesibaigiantys Vilniaus gyvenimo pokštai. Kai kurios tokios temos primena persenusius anekdotus, tarkim, kai Vilniaus miesto meras Drakula važinėja tanku, kai prezidentė kviečia burtininkę Apačų Ašarą užkalbėti tualetinio popieriaus ritinėlių ir pan. Vizionieriška voliuntaristinė pasakotojo valia į Vilniaus šiaip jau civilizuotą pasaulį pritraukia visokių mitinių bei istorinių būtybių, tiesa, be jokios gilesnės prasmės, tik dėl žaidimo (po Vilnių laksto Geležinis vilkas ir Baziliskas, skersgatviuose šmėkščioja Žygimantas Augustas, Ieva Simonaitytė ir kiti). Geidulingos vaizduotės prizmėje Vilnius kartais išnyra kaip gašlus miestas, kur visas gatves užlieja lytinio santykiavimo banga, įtraukianti visus, nes žmonės šiuose pasauliuose neturi savo valios, taigi ir jokio moralinio matmens. Tiesiog tas kolektyvinis Vilnius kartais ima rujoti, jį visą apima kūno niežulys, ir jau čia nieko nepadarysi, pasakotojas ir herojus irgi išsilieja iš esmės, nors kitose vietose vaizduoja save kaip labai drovų, galintį santykiauti tik su somnambule, miegančia moterimi. Šioks toks herojaus nenuoseklumas, bet bendro vaizdo tai negadina, nes ir nėra ko gadinti.

Šis Vilniaus pasaulis yra stebimas iš jo centro – kavinės, pavadinimu „Apokalipsė“, o jos šeimininkas yra pasakotojas ir herojus. Dėl didesnės paslapties knygoje sukuriamas neva kažkoks liukas į transcendentinį Vilniaus matmenį, kuriame gyvena antrininkai, į šį lygmenį norint galima ir išeiti, bet šiaip jis jokio vaidmens nesuvaidina, to liuko funkcija visiškai dekoratyvi. Tarsi kokios sienoje nupieštos durys, kurios nieko naujo neatveria.

Romanas primena didelį karolių – atskirų siužetų – vėrinį, suvertą ant vieno siūlo, tai pasakotojo voliuntaristinis ego. Jei šį vėrinį nutrauktume, karoliukus būtų galima surikiuoti bet kokia tvarka – anei fabulos, anei siužeto tai nepakeistų, nes jų romane tiesiog nėra. Todėl knygos žanrinis pavadinimas labai sąlygiškas, nes pasakojimas neturi romanui būtinos teleologijos, pasakojimo priežasties ir tikslo, judėjimo į kokią nors prasmę. Be to, jame nėra pasakojimą aprėpiančio prasmės matmens ar esmės gelmens, tai tiesiog kalbėjimas dėl kalbėjimo. Šiek tiek artima dzūkų šnekučio Jurgio Kunčino prozai, nors skirtumas irgi būtų didelis. J. Kunčinas vis dėlto sukuria mitą (tarkim, Tūlos mitą), kokia ir turi būti romano struktūra, o šioje knygoje mito paramet-rų nėra, galima kalbėti tik apie mito atplaišas,
iš kurių presuojamas romano kūnas, panašiai kaip iš gintaro drožlių presuojami juodi gintaro karoliukai.

Tai kultūrinės antropologijos eklektika, lyg koks mažasis Niujorkas Claudeʼo Levi-Strausso laikais, – M. J. Urbono Vilniuje susirinkęs visas pasaulis, visų kultūrų ar orientacijų atstovai, tik Lietuvos jame mažiausia. Ir paradoksas toks: kuo keistesni personažai, tuo labiau jie unifikuoti,
supanašėję būtent savo keistumu ir nerealumu.

Kadangi veikėjai yra tik vaizduotės kūriniai, tik fantazmai, jie įdomūs tik pačiam pasakotojui, o skaitytojui, deja, greitai nusibosta ir visą knygą perskaityti yra tikrai sunkus darbas. Taip, smagaus žaidimo, kurį žada knygos pradžia, greitai nebelieka ir skaitymas tampa nelengva prievole.

Kelia nuostabą tai, kad skiriama tiek energijos kurti efemeriškai Vilniaus vizijai. Man atrodo, kad toks impulsas kyla iš kitoniškumo patirties. Kaimiškos kultūros atstovas, turintis savo dvasios gelmes – archajiškas, žemaitiškas, valstietiškas, – Vilniuje pasijaučia kitaip ir pamato jį kitaip, tai jam leidžia be jokios atsakomybės žaisti Vilniaus emblematika ją dekonstruojant – nes ji tokiam žmogui yra svetima. Juk iš panašaus kitoniškumo įspūdžio Vilniaus romantines vizijas kūrė Antanas Ramonas, Marcelijus Martinaitis… Antai miestiškos prigimties Judita Vaičiūnaitė su didele pagarba atvėrė mistinę ir kultūrinę Vilniaus erdvę, kaip sakralinį žmogiškosios kūrybos pasaulį, o „Šimtmečių melancholijoje“ tai tik neatsakingo jauno, iš kitur atėjusio žmogaus žaidimų laukas, kur svarbiausia parodyti – štai, koks aš esu!

Žaidimas stereotipais pavojingas, nes gali atverti kai kuriuos neleistinus, žmogiškąjį orumą žeminančius dalykus. Ar etiška žaisti žydo dvasios tema, ar labai prasminga rodyti lenkų tikinčiuosius kaip fanatiškus flagelantus ir panašiai? Tai lyg kikenimas iš visko, kas mane supa ir kas nėra mano, ką aš suvokiu kaip tolimus sau dalykus.

Vienintelė įmanoma filosofinė šios knygos samprata būtų tokia: pasaulis yra fatalistiškas, taip jis suvokiamas jaunai sąmonei, į jį įkritęs žmogus aptinka save reiškinių tėkmėje ir plaukia kartu su visu srautu, negalėdamas nieko pakeisti, tiesiog gamtiškai cikliškai pulsuodamas su viskuo, kas yra; o yra tik monotoniška laiko kaita, yra aktyvūs vaisingumo, orgiastiškumo periodai, kuriais masiškai džiaugiamasi, ir yra nuosmukio, ramybės, mirties periodai, kai visi kolektyviškai panyra į kažkokias dvasios sutemas. Šitie periodai keičia vienas kitą kaip metų laikai, pavasario ir rudens, žmogus prie tos kaitos yra pririštas, visiškai kaip Vaižganto „Pragiedruliuose“ ar net Kristijono Donelaičio „Metuose“, tik skirtumas toks, kad jaunam žvilgsniui visi pasaulio reiškiniai yra efemeriški, netikri, be esmės ir substancijos, todėl jam tai tik iliuziniai pavidalai, kuriais galima tik žaisti, ir nieko rimto.

Taigi kūrinio visumoje pasimato esminga laikysena, nuostata, vaizduotės tipas, tai žmogus žaidžiantysis, homo ludens, vizionieriškasis solipsizmo fenomenas. Vieno žmogaus fantazuojamame pasaulyje nėra realaus kuriančiosios sąmonės santykio su kitu, todėl nėra moralinių veikėjų sąveikų bei problemų, be ko nesukuriama rimta literatūra. Taigi ši knyga neturi moralinio matmens ir negali patenkinti gilesnių skaitytojų lūkesčių; tačiau ją neabejotinai mėgs nerūpestingas playboy laikysenos jaunimas, randantis joje savo buvimo būdo legitimaciją.

Prie didžiųjų literatūros viršūnių tokia kūryba nekreips. Žinoma, reikia turėti omenyje, kad tai labai jaunas reiškinys, kad knyga, parašyta dar iki „Dvasių urnos“, yra tarytum treniruotės laukas, žodžio bandymo poligonas. Ir šiuo požiūriu, be abejo, bandymas pasiteisina.