literatūros žurnalas

„Dabar viską laimingai pamirštu“

2018 m. Nr. 1

Rašytoją Saulių Tomą Kondrotą kalbina Saulius Vasiliauskas


Sauliaus Tomo Kondroto
 kūryba užima vieną reikšmingiausių vietų lietuvių moderniosios prozos raidoje. Mįslinga, magiška, mitologinė, biblinė, siurrealistinė, intelektuali, barokiška – tokių ir panašių epitetų sulaukė autoriaus pasakojimo maniera, kritikų vertinta didžiųjų Lotynų Amerikos rašytojų (G. Garcíos Márquezo, J. Cortázaro, J. L. Borgeso, M. Vargo Llosos ir kt.), magiškojo realizmo stilistikos kontekste. Pasak literatūrologės Jūratės Sprindytės, S. T. Kondroto kūryba leido lietuvių prozai pažinti kitokį mentalitetą, atrasti disciplinuotos formos grožį.

 

Gerbiamas Sauliau, rašau Jums gruodžio pradžioje, viešosioms Vilniaus erdvėms bei prekybos centrams simuliuojant artėjančių švenčių nuotaikas, švietimo lauke netylant diskusijoms apie universitetų ir katedrų jungimą, lietuvių kalbos ir literatūros programos keitimą (tarp privalomų autorių įtraukiant keturis pasaulio literatūros klasikus), o daliai miestiečių nesusitaikant su tuo, jog Lukiškių aikštėje, remiantis viešo balsavimo rezultatais, neiškils monumentalioji Vyčio skulptūra… Ar domitės Lietuvos aktualijomis?

S. T. K. Tiek nesidomiu, kad skaityčiau Lietuvos spaudą kasdien, bet ir nevengiu, taigi per feisbuką ir internetą apskritai tos aktualijos mane pasiekia.

Anksčiau ne kartą buvote kritikuotas už „kosmopolitiškas pažiūras“, nevengėte aštresnės publicistikos, o tautinę savimonę esate apibūdinęs kaip „rimtą akidangtį, proto ir jausmų pančius“1. Ar dėl savo laikysenos jautėtės kiek išstumtas iš lietuvių literatūros, kultūros, švietimo?

S. T. K. Ne, niekada taip nesijaučiau.

Kadaise teigėte, kad „nelaisvė – pirmoji išsiveržimo į laisvę sąlyga“, o „kūryba baigiasi, jeigu kūrėjui pavyksta išsilaisvinti, nusimesti pančius, atsikratyti jį kaustančių varžtų“. Ar nustojęs (jei galima sakyti „nustojęs“) rašyti grožinius tekstus pasijutote nuo ko nors išsilaisvinęs?

S. T. K. Ne. Man, kaip kūrėjui, niekada nepavyko atsikratyti tų varžtų. Kaip žmogui, pavyko išsiveržti iš TSRS į laisvę. Bet kūrėjo pančius pasiėmiau su savimi. Nesvarbu, kad nerašau, pančiai čia. Nerašau, nes neturiu laiko. Galvoje rašymas vyksta be pertraukų.

Apie savo dabartinę profesiją – deimantų fotografavimą – plačiau esate kalbėjęs interviu Valentinui Juraičiui fotografijos žurnale „Vyzdys“2. Tame pokalbyje minėjote, jog dirbate po penkiolika valandų per parą. Kaip apibūdintumėte savo dienotvarkę, ar turite kokių įpročių, ritualų?

S. T. K. Tai ne visai tikslu. Mes fotografuojame viską, kas yra mažo formato. Gali būti medicinos instrumentai, elektronika, gali būti papuošalai… Faktiškai aš pats fotografuoju tik retkarčiais, jeigu daug užsakymų ir mano fotografai nespėja arba kai aš nepasitikiu, kad fotografai išgaus reikiamą kokybę. Mano darbas – ryšiai su klientais, kokybės kontrolė ir kiti nuobodūs dalykai.

Atsakydamas į Laimanto Jonušio klausimus 1994-aisiais, teigėte: „Skonis galbūt iš dalies pasikeitė ir prasiplėtė, nes anksčiau man patikdavo beveik vien dirbtinė, sugalvota literatūra: kuo toliau nuo tikrovės, kuo daugiau fantazijos, tuo man atrodė geriau. Steinbecko ir panašių autorių realistinis stilius man atrodė nepriimtinas“3. O ką skaitote pastaruoju metu? Ar buvo dar kokių estetinio vertinimo pokyčių?

S. T. K. Taip, viskas keičiasi. Šiandien man atrodo, kad Levo Tolstojaus „Ana Karenina“ – geriausia literatūra pasaulio isto-rijoje. Fiodoras Dostojevskis – na, išties visada labai mėgau Dostojevskį. Bet taip pat dabar man atrodo, kad Georgeʼas R. R. Martinas – beveik kaip Dostojevskis. Ką skaitau? Kaip tik dar sykį skaitau „Aną Kareniną“. Na, ir dar kelias knygas simul-taniškai, priklausomai nuo nuotaikos: kvailą detektyvą „Kraujas ant bėgių“ – net nežinau, apie ką, tada dokumentinę knygą apie žmones, kurie suvienijo Ameriką, ir t. t. Viskas elektroniškai, tai lengva šokinėti nuo vienos prie kitos. Popierinių knygų nebeskaitau ir beveik visas jau išmečiau į šiukšlyną.

Ankstesniuose su Jumis rengtuose interviu beveik neradau svarstymų apie vaikystę ir paauglystę. Ką išskirtumėte iš laiko iki studijų? Kas, be knygų, formavo Jūsų pasaulėvoką?

S. T. K. Formavo viskas. Taip susiklostė, kad užuot gyvenęs suodinam mieste su tėvais, aš turėjau turtingą vaikystę plačioj, atviroj erdvėj Seredžiuj, pas močiutę. Dvi upės, Dubysa ir Ne-munas, miškai, kalvos, žiemą su šunimis per sniegus, vasarą – žvejyba, maudynės, dviračiai… Skaityti pradėjau ketverių metų, tai praktiškai nepamenu laiko, kad knygos nebūtų turėjusios įtakos. Buvo turbūt dvylika metų, kai baigiau perskaityti visą Seredžiaus biblioteką, nebuvo tokia didelė. Paskutinė knyga buvo Aristotelio „Apie sielą“. Nesupratau ten nieko. Bet daugiau nebebuvo ko skaityti, tai vis tiek skaičiau. Formavo senelių palikimas. Senelis Kazimieras Kručkauskas prieš karą buvo miestelio fotografas, visas namo aukštas buvo užgrūstas stiklo negatyvais, objektyvais, visokiais fotografijos reikmenimis – atrodė patraukliai. Močiutė iš tėvo pusės, Marija Ambraziejūtė, mirė anksti, jos nemačiau, bet ji studijavo Miunchene, Freiburge ir Londone, buvo filosofijos daktarė, įsteigė pirmą Baltijos šalių moterų žurnalą. Jos palikimas – aibė meno knygų įvairiomis kalbomis. Vėliau, paauglystėj, jau Vilniuj, natūralios gravitacijos jėgos suvedė su Audroniumi Raguočiu, Rimu Steponaičiu, Izolda Keidošiūte, Liutauru Degėsiu – artimiausi draugai tuo metu. Iš tiesų tada Vilniuj buvo visas sluoksnis paauglių, kurie rinkdavosi savose kavinėse, ginčijosi apie viską pasauly iki išnaktų, visa tai labai prisidėjo prie mano formavimosi. Formavo kaimyninės Lenkijos radijas ir televizija, Vakarų radijo stotys, ypač kultūrinės „Amerikos balso“ ir BBC laidos. Pagaliau for-mavo visa tarybinė sistema, sukūrusi izoliaciją, kuriai kažkaip organiškai teko priešintis.

Prieš Jūsų debiutą knygas jau buvo išleidę tokie prozininkai kaip Juozas Aputis, Romualdas Granauskas, Bronius Radzevičius, Icchokas Meras… Ar debiutuodamas jautėtės su jais konkuruojantis, o gal sąmoningai stengėtės atsiriboti nuo lietuvių rašytojų, steigti naujo, kitokio autoriaus įvaizdį?

S. T. K. Ne, aš su niekuo nekonkuravau. Buvau asmeniškai pažįstamas su visais tais rašytojais (išskyrus I. Merą, su kuriuo pradėjau bendrauti jau gyvendamas Vakaruose), visi buvo labai mieli žmonės, mėgau jų kūrybą. Net negalvojau apie to meto literatūros kontekstą. Tiesiog dariau kas patiko.

Sovietmečiu kritikai, be pagyrų, Jūsų kūrybai prikišdavo „abejingumą realybei“, „mokiniško sekimo moderniosiomis mokyklomis įkalčius“, „pagrindinio taikinio neapibrėžtumą“4 (Petras Bražėnas); „perdėtą konstruktyvizmą ir nereikalingą šokiravimą“5 (Albertas Zalatorius), „estetinį vienaplaniškumą“, „gilesnių ir pastovesnių vertybių“6 trūkumą (Vaidotas Daunys) ir pan. Kaip reaguodavote į tokias pastabas? Ar skaitėte savo knygų recenzijas?

S. T. K. Niekaip nereaguodavau. Kaip vanduo nuo žąsies. Matai, man niekada nebuvo svarbu skaitytojas ir ką kas mãno apie parašyta. Aš rašiau sau pačiam. Man pačiam, vėlgi, niekada nepatiko, ką parašiau, tad daug kartų perrašydavau, bandydavau kažką pasiekti, priartėti prie to sumanymo galvoj, kuris ir skatino rašyti. Nė karto nepasisekė. Kol galutinai „neužkankinau“ kūrinių ir jie netapo nepaskaitomi, dėdavau tašką ir atiduodavau spausdinti kur nors. Buvau profesionalus rašytojas, tai buvo pragyvenimo šaltinis.

Ne vienas kritikas tarsi siekė Jūsų stilių labiau priartinti prie „realybės“, kuri sieta su nacionaline istorija. Štai, pavyzdžiui, J. Aputis rašė: „Drįsčiau viltis, kad jo kūryboje, šalia įdomaus apibendrinto žmogaus, vis stipriau stosis ir tas, kurį apibrėžia lietuvių istorija“7. Kaip atsakydavote į tokius „patarimus“?

S. T. K. Visi supratom, kad tai tebuvo formalumas – duoklė socrealizmo cenzoriams. Asmeniškai niekas tarybine istorija neti-kėjo. Toks žmogus, kokį apibrėžia tarybinė istorija, niekada neegzistavo. Tai visiems buvo aišku. Tiesiog kritikas negalėjo būti kritikas, jeigu nemokėjo tos formalios duoklės. Skaitytojas tas frazes tiesiog praleisdavo.

Jūsų knygų recenzentai kartais oponuodavo vienas kitam, pavyzdžiui, rašydamas apie „Žalčio žvilgsnį“ A. Zalatorius tvirtino, kad „S. T. Kondrotas siūlo sužaisti žaidimą kone tuščioje aikštelėje. Jos kampuose prikaltos lentelės su vietovardžiais ir metais, bet tai tik dekoratyvūs ženklai“8; „personažai beveik ir ne personažai, o tartum sutartiniai ženklai, turintys archajišką ar egzotišką vardą (Pimė, Anusas, Lizanas), žmogaus išvaizdą, atliekantys žmogiškus veiksmus, bet nesukeliantys gyvo žmogaus iliuzijos“9, o R. Granauskas manė kitaip: „Tuo tarpu pagrindinis S. T. Kondroto novelių veikėjas ir yra detalė. <…> Net datų parašymas skaitmenimis novelėje „Ponas Marženovičius“ yra tiksli detalė. Arba veikėjų vardai novelėje „Vėjas“. Pakeisk juos (rodos, kartą šitaip ir buvo) – ir neliks nei mažo prieškarinio miestelio dvasios, nei daug ko kito“10

S. T. K. Teisūs visi. Pirma, aš nerašiau istorinės prozos, net nepretendavau. Kadangi viskas turi vykti kur nors kada nors, teko savo pasakas įsprausti į kokią nors vietą laike ir erdvėj. Antra, detalės, literatūros technikos požiūriu, sukuria tikrumo, autentiškumo įspūdį, tad aš tuo naudojausi. Ir trečia, visa isto-rija yra prasimanymas, kūrybos produktas. Nelabai aišku, ko
A. Zalatorius būtų norėjęs. Žiūrėkit, kaip istorija keičiasi priklausomai nuo paskirų istorikų, nuo visuomenės santvarkos, nuo politinės valdžios, visuomenės nuotaikų, nuo istorijos kaip mokslokoncepcijų, kaip skirtingai tuos pačius įvykius mato skirtingos tautos. Antai Žalgirio mūšis šiandien mums atrodo istorinis įvykis, apie kurį žinoma kiekviena smulkmena, kai tuo tarpu beveik viskas, ką apie jį žinome, yra fikcija, prasimanymas. Patikimų duomenų apie jį – ar kad jis išvis buvo – beveik nėra.

Ruošdamasis pokalbiui, susitikau su L. Degėsiu, norėdamas kiek paklausinėti apie bičiulių ketveriukę – jį, Jus, R. Gavelį bei A. Raguotį. Pasak jo, jūsų bičiulystė reiškėsi per pasibuvimus (vėliau – bendravimą šeimomis), idėjų mainus („mes netgi atlikdavom viens kitam tokį guglo ir feisbuko vaidmenį: jeigu nori pasikonsultuot, gali bet kada paskambinti, <…> buvo svarbi tokio intelektualinio filtro funkcija“11), diskusijas, tačiau kritikuoti vieniems kitų kūrybą buvo it koks tabu, nepriimtina. Ar išties vengėte pasakyti artimiausiems draugams, ką manote apie vieną ar kitą jų knygą, kūrinį?

S. T. K. Ne, aš kitaip tai prisimenu. Aš pats, L. Degėsio arba An-tano A. Jonyno patariamas, esu nusprendęs nespausdinti kai kurių apsakymų, nes jiems atrodė silpni, o R. Gavelis visą didelį romaną padėjo į stalčių, kai išgirdo, ką apie jį manau. Bet čia vėlgi, kaip ir visa istorija apskritai, niekas netikra, viskas nuomonės. Gal buvo mūsų draugystės etapai, kai buvome atviresni, o vėliau viskas pasikeitė.

Poetas, vertėjas Almis Grybauskas, kalbėdamas apie artimiausius bičiulius, išskyrė Jus ir R. Gavelį: „Kai įsikūriau Viršuliškėse, savaime susiklostė, kad netoliese gyveno keli rašytojai – susidarė tarsi koks trikampis, iš kurio vėliau susiformavo būrelis. Buvo keli nuolatiniai nariai, vėliau keisdavosi. Patys artimiausi man tapo Rašytojų sąjungos jaunųjų sekcijoje sutiktas Saulius Tomas Kondrotas, toje pačioje „Mokslo ir gyvenimo“ redakcijoje dirbęs R. Gavelis (buvo baisus sugėrovas, sunku atlaikyti). Abiejų laikysena – kaip išdidžių miesto žmonių, jie turėjo savo stilių, vertė pasitempti. Ne su kiekvienu buvo galima nebanaliai pasikalbėti, o su jais tai pavykdavo ir iš esmės“12. Kokie dar asmenys buvo Jūsų bičiulių rate?

S. T. K. Daug buvo žmonių, su kuriais leisdavom naktis, visų neišvardinsi. Aišku, jau tie paminėti, tada dar A. A. Jonynas buvo tarp artimiausių. Rašytojas Leonidas Jacinevičius gyveno Karoliniškėse, Saulius Šaltenis ir L. Jacinevičius buvo neišskiriami draugai, taigi kur vienas, ten ir kitas, Bronys Savukynas, Sigitas Geda, Jurgis Kunčinas, kritikas Algimantas Bučys – jie buvo draugai, ne patys artimiausi, kuriuos matydavai kasdien, bet vis dėlto labai artimi. Tada aibės dailininkų, teatralų… Draugavom su visa to meto bohema. Daug laiko esam visi praleidę Rašytojų sąjungos kavinėje. Ta kavinė labai stiprino mūsų visų draugystę.

1973 m. tapote Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijos nariu. Ką atsimenate iš anuometinės oficialiosios LTSR rašytojų sąjungos veiklos? Kiek joje būta neideologizuoto turinio, įsiminusių kritinių kūrybos aptarimų, diskusijų?

S. T. K. Beveik niekas neįsiminė. Diskusijų, neideologizuoto turinio nebuvo. Kritinių kūrybos aptarimų surengdavo, bet jie buvo gana formalūs, nelabai įdomūs. Viskas, kas svarbu, buvo aptariama Rašytojų sąjungos kavinėj, labai neformalioj aplinkoj, kur dalyvavo ir senas, ir jaunas. Arba „Literatūros ir meno“ laikrašty, kur gana dažnai vykdavo įvairios diskusijos: kas nors parašo recenziją, kūrinio autorius arba kas nors kitas su ja nesutinka, na, ir prasideda… Įdomu būdavo ir kūrybinėse stovyklose, kuriose dalyvaudavo visų kūrybinių sąjungų jaunimo sekcijos. Ten va būdavo daug visokių neformalių aptarimų.

A. Bučio rekomendacijoje, rašytoje Jums stojant į LTSR rašytojų sąjungą, teigiama, kad trikdėte „formalizmą ir apsnūdimą Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijos susirinkimuose“13. Štai, pavyzdžiui, viename susirinkime dar 1973-iaisiais buvo svarstoma Birutės Vėlyvytės apysaka „Diena“ ir Jūs gana kritiškai (taip užrašyta protokole) apie ją atsiliepėte: „Kompozicija man nekrito į akis. Skaitant nebuvo už ko užsikabinti, nėra apysakoje gilumo, nesimato autoriaus pozicijos, pramoginė literatūra, dvimatis vaizdas“14. L. Degėsys minėjo, kad, jei gerai atmena, kadaise už savo „išsišokimus“ buvote išvytas iš salės…

S. T. K. Taip, bandydavau pagyvinti tuos aptarimus. Buvau jaunas ir arogantiškas, sakydavau, ką galvojau. Kartais tai nebuvo pagyrimai. Kad būtų išviję iš salės – nepamenu. Tiesa, porą kartų buvau išvytas iš Dramos teatro salės, kai garsiai protestavau prieš prastą vaidybą.

Ar tiesa, kad pas Jus bute sovietmečiu lankėsi Andrejus Sacharovas? Jei taip, gal galė-tumėte trumpai nupasakoti to susitikimo detales?

S. T. K. Kartais išgirstu apie save naujienų, čia bus viena iš jų. A. Sacharovo nepažinojau. Gal šiaip koks kitas Sacharovas buvo, bet nepamenu.

Žymiajame interviu „Akiračiams“, kada Jus kalbino Vytautas Kavolis ir Liūtas Mockūnas, sakėte: „Aš nenorėjau gyventi tokiomis iliuzijomis, nenorėjau tarnauti totalistinei sistemai, pavergusiai tautas ir sukūrusiai tiek blogio. Nesu šventasis ir nesu kankinys. Neturėjau jėgų, neturėjau drąsos garsiai pasakyti „Ne!“, būdamas ten, tos sistemos viduj. Nusprendžiau tiesiog nebedalyvauti tame žaidime, ir tiek“15. Ar 1986-aisiais, išvažiuodamas į Vakarų Vokietiją, jau iš anksto buvote nutaręs nebegrįžti, ruošiatės tam, o pasiūlymas dirbti „Laisvosios Europos“ radijuje tik sustiprino ryžtą?
Ar buvo dar kokių konkrečių asmeninių aplinkybių, paskatinusių šį žingsnį?

S. T. K. Visada žinojau, kad bėgsiu iš TSRS sulig pirma proga. Ruošiausi turbūt nuo pat vaikystės, kai skaičiau „Kapitono Granto vaikus“ ir veiksmas vyko Patagonijoje. Žiūrėjau į žemėlapį ir buvo aišku, kad niekada ten nepateksiu. Tas pats apmaudas apimdavo skaitant „Kapitono Blado odisėją“, Džeką Londoną, Fenimorą Kuperį ir t. t. Izoliaciją išgyvenau labai asmeniškai. Prieš kelionę į Vokietiją pradėjau skaičiuoti minutes iki laisvės. Beje, man niekas nesiūlė dirbti „Laisvosios Europos“ radijuje, tai irgi vienas iš mitų, kuriuos apie save girdžiu. Praėjus trejiems metams po pabėgimo, kai jau gyvenau Kalifornijoje ir buvau baigęs kompiuterių institutą, mane aplankė Aušra Jurašienė ir pakvietė į „Laisvosios Europos“ radiją. Lig tol niekada su niekuo tokios kalbos nebuvo.

Kai LTSR rašytojų sąjungoje buvo svarstomas Jūsų pabėgimo klausimas ir galimos sankcijos (pašalinimas iš narių), Algimantas Zurba kalbėjo apie maištingą Jūsų būdą, pasireiškusį jau mokyklos laikais: „Prisimenu moksleivišką konkursą, kada jis buvo organizatorių pedagogų aprėktas dėl barzdos. Tada jis nusiskuto ne tik barzdą, bet ir galvą. <…> Protestas buvo būdingas S. T. Kondrotui ir formavo jo asmenybę“16. Kokių dar prieš sistemą nukreiptų maišto formų išbandėte mokyklos, universiteto metais?

S. T. K. Pavydėjau tikriems disidentams, bet neturėjau ryžto… Mano buvo tokie smulkūs maištai, nieko rimta. Mokykloj atrodė natūralu priešintis mokytojams, ginčytis su jais…

Už „chuliganizmą“ nepriėmė į komjaunimą, kai visa klasė urmu įstojo. Po metų pakvietė, bet tada aš jau pats nenorėjau Universitete su A. Raguočiu, kuris irgi nebuvo komjaunuolis, atsisakėm stoti į studentų profsąjungą. Už visokius „debošus“ pro rektorius Bronius Sudavičius neturėjo kaip mūsų nubausti – nei per komjaunimą, nei per profsąjungą. Aišku, būtų galėjęs pašalinti iš universiteto, bet taip toli eiti nenorėjo. Tad siųsdavo mus profesoriui Alfonsui Gučui apsvarstyti. Ogi tas, pats jaunystėj buvęs priešgina ir net dalyvavęs pasikėsinime į Antaną Smetoną, žiūrėjo į mus susižavėjęs. Sakydavo, darykit ką norit, tik ne taip atvirai, kad visi žinotų.

Jūsų patėvis – Kazimieras Motieka, žymus advokatas, sovietmečiu užėmęs svarbias pareigas LTSR teisėsaugoje. Ar tai leido Jums elgtis kiek drąsiau, ar jautėtės turįs „stogą“?

S. T. K. Stogą turįs nesijaučiau, turėjau šeimos užnugarį, taip bū-tų tiksliau. K. Motieka tais laikais nebuvo svarbus teisėsaugoje ir stogu man būti negalėjo. Greičiau jam pačiam reikėjo stogo. Didesnę gyvenimo dalį pamenu jį savotiškoje emigracijoje, gyvenantį kur nors provincijoje, kad nekristų valdžiai į akis po Klaipėdos kunigų bylos. Jis, kaip advokatas, stojo ginti kunigus valdžios užsakytoje byloje. Būtų jį patį kaipmat pasodinę, bet jo tėvas buvo pulkininkas Motieka, 16-tosios divizijos vadas karo metais. Tas jį išgelbėjo, bet karjerą sustabdė, teko verstis smulkiomis bylomis Varėnoje ir pan. Namo į Vilnių grįždavo tik savaitgaliais. K. Motiekos tarybinių laikų karjeros viršūnė buvo vadovavimas Advokatų kolegijai Vilniuje.

Apie Jūsų ir R. Gavelio gretinimą viešumoje šis 1989-aisiais atsiliepė taip: „Literatūra tikrai nėra žirgų lenktynės. Tačiau savotiško mudviejų varžymosi būta. Beje, niekaip negalėjom suprasti, kodėl mudu visąlaik poruoja. Niekaip nesusivaikėm, kaip galima gretinti tokius skirtingus žmones, tokius skirtingus rašytojus. <…> Jis, likimo lyg ir savotiškai pamalonintas, pirmai progai pasitaikius išdundėjo į užjūrius, nors, kaip pasirodė, be išspausdintų romanų, nieko nebuvo parašęs, neturėjo jokio „slapto fondo“. Aš buvau lyg ir skriaudžiamas, bet likau konceptualiai vargti čia“17. Kaip apibūdintumėte čia minimą „savotišką judviejų varžymąsi“? Ar su R. Gaveliu likote artimais draugais, bendravote laiškais, susitikote vėliau Lietuvoje?

S. T. K. Ne, aš nesivaržiau. Net nesuprantu, kokio pobūdžio varžybos tai būtų buvusios. Koks būtų prizas? Mums nereikėjo varžytis dėl vietos žurnaluose ar „Vagos“ leidykloje. Katras geresnis – irgi būtų kvailystė, mūsų kūryba pernelyg skirtinga. Taip, su R. Gaveliu likom draugai, tik aš jo nebepamačiau. Jis mirė dar iki mano pirmo apsilankymo nepriklausomoje Lietuvoje.

Kaip sutikote žinią apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą? Tuo metu buvote Miunchene?

S. T. K. Džiaugėmės. Man tai nebuvo naujiena, aš dirbau „Laisvo-sios Europos“ radijuje ir aktyviai dalyvavau nepriklausomybės procese, taip pat ir vėliau. Už tai turiu porą Lietuvos valstybės ordinų.

Dirbote kartu su kino režisieriumi Arūnu Žebriūnu rašydami scenarijų filmui „Turtuolis, vargšas“ (1982), o Gytis Lukšas ekranizavo Jūsų „Žalčio žvilgsnį“ (1990). Ką įsiminėte iš patirčių bendraujant ir bendradarbiaujant su kino kūrėjais?

S. T. K. Patirčių daug. Ne tik su A. Žebriūnu ir G. Lukšu, buvom draugai su Vytautu Žalakevičium, su režisierium Andriumi Puipa, operatorium Algiu Mikutėnu, pažinojau visą Lietuvos kino pasaulį. Lietuva maža šalis, visi su visais buvo arba draugai, arba bent jau pažįstami. Daug druskos kartu suvalgyta. Na, ir šiek tiek išgerta.

Kažkur skaičiau, kad iš profesionaliam kinui parašomų scenarijų realizuojamas tik labai nedidelis procentas… Ar tai rodo, kad kūrėjai nebemoka įtaigiai papasakoti istorijos?

S. T. K. Nemanau. Kūrėjai tiesiog neturi kino rašymo įgūdžių. Kinas labiau primena fabriką, kur daiktai gaminami pagal brėžinius. Kino scenarijui neužtenka įtaigiai papasakoti istoriją, ji turi būti parašyta labai specifiniu scenarijaus formatu, kuris neleidžia daug ko, kas galima ar net privalu romane ir apsakyme. Net ir teatro pjesės formatas netiks kinui. Kino scenarijuje siužetas tik apmestas punktyru, svarbiausias dalykas – charakteriai, kurie, savo ruožtu, turi būti pateikti labai lakoniškai. Kine niekada nėra laiko, viskas bėgte. Dvi valandos filmo turi tilpti į daugiausia aštuoniasdešimt puslapių su dvigubais tarpais tarp eilučių.

Jūsų veikėjai patenka į siurrealistines situacijas (vyras įsiurbiamas į motociklo variklį apsakyme „Fececija“) ar užsiima neįprastomis „veiklomis“ (kolekcionuoja saulėtekius; konstruoja laimės mašiną; kare vietoj ginklų naudoja muzikos instrumentus ir kt.). Klausčiau apie kūrybos procesą: pirmiausia Jums kildavo veikėjo ar unikalios situacijos, mistiškos tikrovės, į kurią jis turėtų patekti, vaizdas? Ar buvo atvejų, kai, išgryninęs pirminę situacijos schemą, niekaip jos nerealizavote tekste ir palikote nebaigtiems juodraščiams? Skaičiau, kad turite atskirą elektroninį paštą, kuris skirtas tik kūrybiniams sumanymams, tekstams vienoje vietoje laikyti…

S. T. K. Idėjos ateina savaime, nežinia iš kur. Laikydavau bloknotą ir pieštuką prie lovos, kartais sumanymai kildavo sapne. Dažniausiai palikdavau juos galvoje kuriam laikui, kaip ir antram plane, negalvoji apie juos, bet galvoji, o paskui vieną dieną tik popt! – ir iššoka į sąmonę gatavas daiktas. Belieka užrašyti. Aišku, viskas kur kas sudėtingiau. Turi parinkti kalbėjimo stilių ir t. t. Ilguose tekstuose, kuriuos rašai ne vienus metus, išvis visai kita technika… Išties turėjau tokį atskirą paštą, kur pasiųsdavau sau vienu ar dviem sakiniais sumanymus, kuriuos vėliau galima būtų įgyvendinti. Paskui vieną dieną nuėjau ten tų sumanymų pasižiūrėti. Devyniasdešimt devyniais procentais negalėjau prisiminti, kokia buvo pirminė idėja, kad tai būtų nauja ir įdomu. Pavyzdžiui, skaitau – mano parašyta „The Impostor“, atsimenu, kad beveik visą dieną vaikščiojau su ta genialia idėja, jau vyniojosi siužetas, bet dabar nebepamenu nors užmušk, apie ką visa tai buvo. Jaunystėj nieko niekada neužmiršdavau, jokių smulkmenų, tas tiesiog vargino, galima sakyti. Dabar viską laimingai pamirštu.

Teigėte, kad „negali rašyti priešokiais, laisvalaikiu. Kol susikuri reikiamą būseną, kol įsijauti, kartais praeina savaitės. Procesas trunka ir dieną, ir naktį. Jeigu tuo pat metu turi daryti dar ką nors, jeigu išsiblaškai, viskas šuniui ant uodegos, turi pradėti iš pradžių“18. Kaip, Jūsų nuomone, rašymo procesą gali veikti socialiniai tinklai, aktyvus autoriaus dalyvavimas juose (pavyzdžiui, teksto publikavimas vos jį parašius)?

S. T. K. Nežinau. Žmonės labai įvairūs. Jackas Londonas visada rašė tiesiai į leidyklą, vienintelį variantą, prie kurio negrįždavo ir netaisydavo. Tikriausiai jis ne vienintelis. Taip pat turbūt svarbu, kokius reikalavimus pats sau keli. Man visada patiko rašymo procesas, nelabai rūpėjo užbaigti, padėti tašką ir išsilaisvinti nuo kūrinio. Aš galiu perrašyti dvidešimt kartų. Patinka stebėti, kaip kūrinys auga ir sudėtingėja. Aišku, sykiu tas procesas sunkus ir varginantis.

Jūsų kūryba versta į daugybę kalbų. Esate rašęs, kad knygos „viršelyje turėtų būti vertėjo pavardė, tada pavadinimas, tada originalo autoriaus pavardė“19. Regis, iki šiol vertėjai, bent jau Lietuvoje, nėra labai matomi: rašytojams tenka gerokai didesnis šlovės pyrago gabalas, o Šv. Jeronimo premija ar geriausių verstinių knygų rinkimai padėties pernelyg nekeičia. Ne taip lengva įsivaizduoti, pavyzdžiui, kad kokioj knygų mugėje (dar sunkiau – „Poezijos pavasary“ ar kituose tradiciniuose festivaliuose) greta susitikimų su rašytojais ne mažiau dėmesio sulauktų vertėjams skirti renginiai, kur būtų kalbama ne tik apie profesinius, bet ir asmeninius kontekstus – kitaip tariant, susitikimai su vertėjais kaip įdomiomis, neeilinėmis asmenybėmis… Kaip Jums atrodo, ar pokalbiuose apie literatūrą neturėtų daugiau ir aktyviau dalyvautų kiti jos puoselėtojai – redaktoriai, stilistai, knygų dizaineriai, leidyklų atstovai ir t. t.?

S. T. K. Nežinau, Sauliau. Man atrodo, kad knygų mugėse, kaip antai Frankfurto, kaip tik tai ir vyksta. Ten visi jie susitinka.

Viename romano „Žalčio žvilgsnis“ skyriuje personažai diskutuoja apie Naujųjų Laikų Žmogų ir apibūdina jį kaip pernelyg racionalų: „Racionalų žmogų veikia protingi argumentai, jį galima įtikinti, ir įtikinti visai priešingais dalykais, negu jis iki tol tikėjo. <…> todėl, kaip čia pasakius, kelia abejonių jo moralinis atsparumas“20. Ar šiandienos žmogui tiktų toks apibūdinimas? Kokias tipiškiausias mąstymo, elgesio savybes jam priskirtumėt?

S. T. K. Su amžium stiprėja mano skepticizmas. Kuo toliau, tuo mažiau matau racionalumo. Greičiausiai klydau, manydamas, kad egzistuoja kokie nors protingi argumentai. Panašiau, kad esame tik gyvūnų banda, kurią, laimei ar nelaimei, galima tam tikru laipsniu programuoti. Ką ir daro, dažnai priešingais sumetimais ir rezultatais, įvairios institucijos – religija, mokykla, valstybė, feisbukas, įvairios ideologinės grupuotės, na, ir visokie šarlatanai, žodžiu, visi, kurie turi iš to naudos.

 



1 Kondrotas S. T. Tikėjimas – tik pasaulėžiūros aspektas… // Tikėti ir rašyti: 21 šiuolaikinis lietuvių rašytojas apie tikėjimą, kūrybą ir save / Sud. Gediminis Mikelaitis. –Vilnius: Aidai, 2002. – P. 171.
2 Saulius Tomas Kondrotas: deimantų fotografijos – man pragyvenimo šaltinis // Vyzdys. – 2013. – Nr. 1/2 (104). – P. 36–42.
3 Lietuvos kalbančiųjų klasė nepakenčiama: S. T. Kondrotą kalbino Laimantas Jonušys // Šiaurės Atėnai. – 1994. – Nr. 46. – P. 3.
4 Petro Bražėno vidinė recenzija romanui „Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą“. – LLMA. – F. 611. – Ap. 1. – B. 104. – L. 2–3.
5 Zalatorius A. Žalčio žvilgsnis ir sugestija // Literatūros kritika ir dabartis 1981–1983. – Vilnius: Vaga, 1984. – P. 335.
6 Daunys V. Vertybių kryžkelėse // Literatūros kritika ir dabartis 1981–1983. – P. 352.
7 Sauliaus Tomo Kondroto byla. – LLMA. – F. 34. – Ap. 4. – B. 104. – L. 15.
8 Zalatorius A. Žalčio žvilgsnis ir sugestija // Literatūros kritika ir dabartis 1981–1983. – P. 332.
9 Ten pat. – P. 338–339.
10 Granauskas R. Nei ties riba, nei už jos… ir apie vienintelį 1977 metų prozos debiutantą // Pergalė. – 1978. – Nr. 2. – P. 112.
11 Iš asmeninio pokalbio su rašytoju, filosofu Liutauru Degėsiu, 2017 12 04.
12 Bohemoje daugiau nevilties nei žavesio: poetą, vertėją, Masaryko universiteto dėstytoją Almį Grybauską kalbina Neringa Butnoriūtė // Nemunas. – 2016. – Nr. 19 (979). – P. 9.
13 Sauliaus Tomo Kondroto byla. – LLMA. – F. 34. – Ap. 4. – B. 104. – L. 17.
14 Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijos susirinkimo, įvykusio 1973.V.24, protokolas. – LLMA. – F. 34. – Ap. 1. – B. 625. – L. 73.
15 Lyg gyvenimas prasidėtų iš naujo: Saulių Tomą Kondrotą kalbina Vytautas Kavolis ir Liūtas Mockūnas // Akiračiai. – 1978 (prieiga internete: https://www.15min.lt/kultura/ naujiena/asmenybe/lyg-gyvenimas-prasidetu-is-naujo-285-300167).
16 LTSR rašytojų sąjungos valdybos prezidiumo posėdžio protokolas 1986 11 18. – LLMA.– F. 34. – Ap. 1. – B. 1. – L. 4.
17 Esame europiečiai – tokie ir būkime: Ričardą Gavelį kalbina Vytautas Rubavičius // Bliuzas Ričardui Gaveliui: atsiminimai, užrašai paraštėse, laiškai, eseistika, kūrybos analizė / Sud. N. Gavelienė ir kt. – Vilnius: Tyto alba, 2007. – P. 243.
18 Kondrotas S. T. Tikėjimas – tik pasaulėžiūros aspektas… // Tikėti ir rašyti: 21 šiuolaikinis lietuvių rašytojas apie tikėjimą, kūrybą ir save. – P. 170.
19 Saulius Tomas Kondrotas: klajoklis pasaulyje be ribų // Ivanauskaitė J. Švelnūs tar dy   mai. – Vilnius: Tyto alba, 2005. – P. 156.
20 Kondrotas S. T. Žalčio žvilgsnis. – Vilnius: Tyto alba, 2006. – P. 77–78.

„Vertėjas yra ir skaitytojas, ir rašytojas“

2019 m. Nr. 4 / Vertėją Romą Kinką kalbina Saulius Vasiliauskas / Romas Kinka – vienas aktyviausių lietuvių literatūros vertėjų į anglų kalbą. Jo biografija tokia daugiasluoksnė, kad būtų galima kalbėtis vien apie jo asmeninę istoriją

Apie literatūrinį pasaulį su lietuvišku akcentu

2019 05 14 / Pirmojo pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimo atgarsiai: Tomo Venclovos, Antano Šileikos, Evelinos Gužauskytės, Dalios Staponkutės, Vasilij Jaškino ir Akvilinos Cicėnaitės-Charles mintys

„Nei aš svajojau tuo poetu būti, nei planavau“

2019 m. Nr. 3 / Poetą, eseistą, vertėją Kęstutį Navaką kalbina Saulius Vasiliauskas / Jaučiuosi lygiai taip pat, kaip dvidešimt penkerių. Esama posakio, kad daugybė žmonių numiršta būdami dvidešimt ketverių…

„Tylus mano menas, ir taip tegul bus“

2018 m. Nr. 11 / Dailininką, rašytoją Leonardą Gutauską kalbina Saulius Vasiliauskas / Paskambinau į duris. Pasisveikino, pakvietė į vidų. Atrodė kiek įsitempęs, sunerimęs. Liepė nesiauti, eiti tiesiai į kambarį.

2017-ųjų knygos: skaitymo spąstai

2018 m. Nr. 4 / LLTI mokslininkai Jūratė Sprindytė, Aušra Jurgutienė, Gintarė Bernotienė, Saulius Vasiliauskas aptaria 2017-ųjų knygas

Juozo Baltušio dienoraščiai: pamiršti negalima suprasti?

2018 m. Nr. 1 / Petras Bražėnas, Viktorija Daujotytė, Valdemaras Klumbys, Antanas Šimkus, Ieva Tomkutė, Saulius Vasiliauskas. Parengė Gediminas Kajėnas

Saulius Vasiliauskas. Žvelgiant nuo asmeninio kalno

2017 m. Nr. 12 / Gintaras Bleizgys. Karmelio kalno papėdėje. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 372 p.

„Nenoriu, kad viskas taip – op, – ir pasibaigtų“

2017 m. Nr. 12 / Poetę, rašytoją Agnę Žagrakalytę kalbina Saulius Vasiliauskas / – Naująjį poezijos rinkinį „Štai:“ pradedi tekstu: „Man tik / Greičio baisu / Kitokio / Tavęs / nebijau.“ Panašiu, tik sudėtu į dvi eilutes, užbaigi…

„Meilė vietai mums iš tiesų padeda įveikti vienatvę“

2017 m. Nr. 7 / Poetą, literatūrologą, eseistą, vertėją Mindaugą Kvietkauską kalbina Saulius Vasiliauskas / Ne viena esė, patekusi į naujausią Jūsų knygą „Uosto fuga“ (2016), buvo skelbta anksčiau.

„Geram poetui būtini trys dalykai – skonis, santūrumas ir amato mokėjimas“

2017 m. Nr. 5-6 / Poetą, vertėją Tomą Venclovą kalbina Saulius Vasiliauskas / – Gerbiamas Tomai, pasikalbėti pasiūliau jau žinodamas, kad esate paskelbtas 2017-ųjų „Poezijos pavasario“ laureatu.