literatūros žurnalas

Agnieszka Kosińska. Czesławas Miłoszas: diena iš dienos

2018 m. Nr. 1

Agnieszka Kosińska (g. 1967) – rašytoja, bibliografė, leidėja. Iš rankraščių parengė spaudai paskutinių Czesławo Miłoszo eilėraščių knygą „Paskutinieji eilėraščiai“ („Wiersze ostatnie“) ir romaną „Parnaso kalnai“ („Góry Parnasu“). Pirmos Cz. Miłoszo kūrinių bibliografijos ir knygos „Miłoszas Krokuvoje“ („Miłosz w Krakowie“ autorė. Kai Nobelio premijos laureatas po maždaug pusės šimtmečio tremties odisėjos grįžo į Lenkiją ir apsigyveno Krokuvoje, A. Kosińska 1996–2004 metais – iki paskutinių poeto gyvenimo akimirkų – buvo jo asmenine sekretore, pagalbininke kūryboje, leidyboje, rikiavo jo buitį. Dieną iš dienos rašė dienoraštį, kuriame fiksavo, kaip didis poetas gyveno ir kūrė paskutiniaisiais savo ilgo – mirė eidamas 94-uosius – gyvenimo metais. Ir tie užrašai tapo pagrindu knygai „Miłoszas Krokuvoje“, kurios fragmentus siūlome Jūsų dėmesiui.

 

Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila

 

Apie šventą pradėjimo akimirką

Atsikeldavo rytą ir rašydavo eilėraštį. Bet pirmiausia pasivaikščiodavo Berklio kalvomis, kartais su sūnaus Tonio šunimi, paskui pusryčiaudavo ir sėsdavo prie rašomojo stalo kurti eilėraščio. Rašydamas lyg slibinas rūkydavo cigaretes (paprastai „Gauloise“). Vėliau gydytojai privertė pereiti prie pypkės. Negalėjo visai atsisakyti rūkymo, nes tada nepajėgdavo rašyti (ilgus metus vargęs, puldinėdamas prie pypkės, cigarų, alkoholio ir atgal, rūkyti metė 1974 metais). Intensyviai, vasarą kasdien, plaukiodavo baseine. Daug malonumo, ypač žiemą, jam teikdavo skaitymas prie židinio su viskio („Bourbon“) stiklinaite ir olandišku cigaru, paskui truputį pasižiūrėdavo televizorių. Pats priskaldydavo malkų židiniui, ką labai mėgo. Tą nusistovėjusį ritmą tik kartais vos koreguodavo gyvenimas.

Kai pradėjo dėstyti Kalifornijos universiteto Slavų literatūrų ir kalbų fakultete (kur dirbo 1960–1978 metais), dėl būtinumo ruoštis paskaitoms didesnį kūrybinį darbą nukeldavo į savaitgalius, laisvas nuo užsiėmimų dienas ir atostogas. Mat paskaitoms Miłoszas ruošdavosi labai sąžiningai: sukaupdavo reikalingas knygas, skaitydavo, parinkdavo iš jų citatų, kurias versdavo iš lenkų ar rusų kalbų į anglų, surikiuodavo temas papunkčiui, parengdavo užrašus ir konspektus, neretai sąsiuviniuose surašydavo ištisas paskaitas, kuriomis galėdavo pasinaudoti ir kitais akademiniais metais.

Paprastai vienos valandos paskaitos paruošimui sugaišdavo kelias valandas. Ilgainiui, kai įgijo daugiau įgūdžių dėstyti, vis daugiau laiko likdavo kūrybai. Taip pat mėgdavo šeimininkauti savajame universiteto kabinete, tai yra ofise, kaip buvo pratęs jį vadinti pagal anglišką pavadinimą office. Greitai sutvarkydavo reikalus, susijusius su studentais, ir galėdavo skaityti, truputį rašyti. Su džiaugsmu naudojosi turtinga universiteto biblioteka, iš kur galėdavo skolintis į namus neribotą skaičių knygų, laikyti jas tiek, kiek norėdavo, tad stengdavosi įveikti atsilikimą skaitymo srityje. Taip pat universiteto bibliotekoje paniręs į gilų fotelį per ausines su malonumu klausydavosi patefono plokštelių muzikos. Jis jau galėjo nesekti politinių įvykių uždarbiavimui (be kita ko, pokalbiams per BBC programas, kurioms reguliariai rašinėdavo dėl papildomo skatiko), šeimos išlaikymui uždirbdavo jau ne tik plunksna. Tad galėjo skirti laiko mėgstamoms knygoms, ramiai rašyti naujus kūrinius. Amerika Miłoszo šeimai po karo išgyvenimų, skurdo Prancūzijoje, išsiskyrimo, netikrumo ir bėdos bu-vo lyg stebuklas.

Gana nekantrus kasdieniame gyvenime jis buvo nepaprastai kantrus siekdamas jį tenkinančios kūrinio formos. Ir nors buvo vidinio Balso, daimoniono, įkvėpimo poetas, vertino distanciją ir laiką, kurio suteikdavo sau ir stropiai į aplankus dedamiems kūriniams. Simone Weil1 sakinys „Distancija yra grožio siela“ buvo viena mėgstamų Miłoszo ne tik filosofinių, bet pirmiausia profesinių, praktinių kūrybos taisyklių.

Per maždaug septyniasdešimt penkerius kūrybos metus Miłoszas keliolikoje tomų paskelbė aštuonis šimtus eilėraščių. Tai visai nėra daug, nes, paprasčiausiai paskaičiavus, metams tenka apie dešimt eilėraščių. Taip pat verta priminti, nes tai nėra akivaizdu, kad nors ilgai gyveno užsienyje ir jo kontaktai su Lenkija buvo riboti, kūrė vien lenkų kalba. Tikslumo dėlei pridurkime, kad eilėraštis „To Raja Rao“ pirmiau atsirado anglų kalba, netrukus autorius išvertė jį į lenkų kalbą, taip pat anglų kalba parašė kelias esė.

Ne viską, ką parašė, ryždavosi skelbti. Daug eilėraščių liko rank-raščių pavidalu (ant atskirų lapų ir sąsiuviniuose). Miłoszas manė, kad tai buvo prastesni kūriniai negu paskelbti. Taip pat jis ne visada tikrai žinojo, kas kalba jam kaip vidinis balsas. Blogas ar geras Balsas? Iš to radosi koncepcija „neliūdinti savo brolio“. Negausinti defetizmo, negatyvizmo. Nepridėti blogio trupinių prie ir be to jau įsibėgėjusio Blogio sniego kamuolio. Prie šios koncepcijos kūrinių priskirtinas, pavyzdžiui, gražus Annai Micińskai2 dedikuotas eilėraštis „Dainelė“ („Piosenka“), kuris prasideda žodžiais: „Koks bebūtų skausmas, skausmo bus daugiau“, paskelbtas, kaip rašė Miłoszas laiške redakcijai, „per nesusipratimą“, nes „savo nuodus ir pesimizmus geriau pasilaikyti sau ir pažįstamiems“. Bet vėliau poetas sutiko, kad eilėraštis būtų dedamas į naujus tomus ir „Rinktinius raštus“.

Yra Miłoszui priskiriamų, bet ne jo parašytų eilėraščių. Daugiausia jų pasipylė vadinamuoju „Solidarumo“ laikotarpiu. „Pareiškiu, kad nors jaučiuosi be galo solidarus su „Solidarumu“, jokių eilėraščių šių įvykių temomis nesu skelbęs, tuo tarpu 1939–1945 metų eilėraščiai, jeigu jie neišspausdinti mano knygose, parašyti ne mano plunksna“, – paskelbė poetas. Būdamas gyvas jis oficialiai neigė tokius bandymus, o po poeto mirties daug kartų tai daryti teko man. Gal atkakliausiai prie Miłoszo prikibusi jam nepriklausanti „Odė Stalinui“ – pagiriamasis eilėraštis, kuris, jei skaitytume jį nuo galo, virsta kaltinimu. Interneto amžiuje, kai viskas maišosi su viskuo, turiu vieną paprastą patarimą: tereikia patikrinti rinkinyje „Wiersze wszystkie“, kurį išleido leidykla „Znak“, arba mano išleistoje „Bibliografia druków zwartych“ („Savarankiškų spaudinių bibliografija“), nes dalį eilėraščių ir poetinės prozos Miłoszas išspausdino rinkinyje „Pakelės šunytis“ („Piesek przydrożny“), o ne eilėraščių tomuose – ir jeigu „Bibliografijoje“ tokio eilėraščio nėra, tai reiškia, kad jį parašė ne Czesławas Miłoszas. Dar galima pasitikrinti Andrzejaus
Franaszeko parengtoje rašytojo biografijoje – ten autorius cituoja kai kuriuos eilėraščius arba jų fragmentus, kurių Miłoszas
gyvas būdamas nesiryžo skelbti.

Kai aš arba autorius iš rankraščio (ar sąsiuvinio) perrašydavome eilėraštį kompiuteriu, išspausdindavome tą įrašą [savo spausdintuvu], tai būdavo pirma mašininė versija. Sutvarkydavau atskirus lapelius, susegdavau, suteikdavau pavadinimą, užrašydavau datą ir pažymėdavau, kuri tai versija. Mažasis spausdintuvas, kuriuo Miłoszas naudojosi gyvendamas Bogusławskio gatvėje [Krokuvoje], ne visada „išspjaudavo“ puslapius taip, kaip autorius norėdavo, dažnai užsikirsdavo. Stengiausi rinkti viską, kas būdavo parašyta jo plunksna ir išleista spausdintuvu, net ir tai, ką autorius kartais išmesdavo į šiukšlių krepšį. Aišku, jeigu suspėdavau. „Ką jūs, Agnieszka, ten buriate?“ – klausdavo tokiais atvejais pralinksmėjęs, stebėdamas mano plušėjimą, jau pasirengęs imtis kito darbo. Bet ilgainiui pritarė sumanymui rinkti ir rūšiuoti viską, nes tam nereikėdavo sugaišti daug laiko, o medžiaga vėliau labai praversdavo kituose darbuose.

Išspausdintą lapą poetas dėdavo į segtuvą, o segtuvą – į viršutinį arba apatinį stalčių kairėje savo rašomojo stalo pusėje. Tą rašomojo stalo dalį atidarydavome tik autoriui liepus.

Savo poetiniame ūkyje poetas viešpatavo kaip tikras bajoras. Paimdavo eilėraščius iš segtuvo, skaitydavo, kartais su rankine lupa arba skaitytuvu, kartais skaitydavau aš. Kompiuterinio teksto lape taisydavo ranka, dažniausiai plunksna, rečiau raudonu–mėlynu pieštuku, kurį specialiai tam tikslui nupirkau jo liepta. Tada eilėraštis vėl keliaudavo į segtuvą. Kartais prašydavo perrašyti kompiuteriu su jo taisymais. Nauja versija (užrašydavau, kuri ji buvo) vėl patekdavo į atitinkamą jo rašomojo stalo segtuvą; vėliau, siekdama lengvinti reikalingų tekstų paieškas, aš irgi įsitaisiau senų ir naujų eilėraščių variantų segtuvą.

Kartais be įžangų paduodavo man lapelį ir sakydavo: „Prašau skaityti.“ Turėdavau pasirinkti tinkamą toną, suskirstymą eilutėmis, priderinti kvėpavimą ir, kas buvo sunkiausia, per tas keliasdešimt skaitymo balsu sekundžių susidaryti sąžiningą nuomonę apie kūrinį, vertą tos intymios akimirkos. Taip pat turėjo įprotį skaityti naujus eilėraščius susitikimuose su draugais savo bute ar būdamas svečiuose.

Galų gale ištraukdavo eilėraštį iš segtuvo ir klausdavo: „Kam jį duosime?“ Tada skaitydavau eilėraštį balsu, ir jeigu užrašytas tekstas redaktoriui galėjo teikti keblumų, iš naujo perrašydavau jį Miłoszo arba Carol3 kompiuteriu, kuriuo dirbdavau. Paskui dar kartą patikrindavome eilučių ir posmų struktūrą, interlinijas ir interpunkciją, didžiąsias ir mažąsias raides, pastraipas. Eilėraščiuose laikėsi savo interpunkcijos įpročių, ne visada atitinkančių lenkų kalbos skyrybos taisykles, taip pat jam buvo svarbu, kad eilutė lūžtų būtent toje, jo nurodytoje, o ne kitoje vietoje, ką lemdavo skaitovo kvėpavimas arba ypatingas autoriaus sumanymas. Taip Miłoszas parengdavo spausdinimui savo eilėraščius. Siųsdavau juos, dažniausiai faksu, leidiniams, su kuriais jis tada bendradarbiavo: „Zeszyty Literackie“, „Kwartalnik Artystyczny“, „Odra“. Savaitraščiui „Tygodnik Powszechny“ (Tomaszui Fiałkowskiui) kūrinį dažniausiai perduodavo asmeniškai. Visada prašydavo, kad prieš spausdinimą jam pateiktų perskaityti galutinę eilėraščio korektūrą. Czesławo Miłoszo archyve Krokuvoje, Nacionalinėje bibliotekoje Varšuvoje bei minėtų leidinių redakcijose galima pamatyti tuos kompiuteriu rašytus eilėraščius, jei pats juos rašydavo – didelėmis raidėmis, pilnus smulkių klaidelių – bei švarraščius ir išspausdintus po korektūrų.

Kai atsisakė tarnauti ranka, o paskui ir akys, poeto kūrybinis gyvenimas nedaug pasikeitė. Jis diktavo tai, ką manė esant verta padiktuoti. Puikiai girdėjo ir įsimindavo eilėraščio eilutes, prie kurių be paliovos darbavosi jo mintis. Jo galvoje būdavo tikslus eilėraščio žemėlapis ir iš jo veido galėjai išskaityti, kai juo keliaudavo. Ir toliau rytais dirbdavome prie eiliuotų kūrinių. Diktuodavo iš galvos, rečiau iš atskirų lapų, išmargintų kompiuterinio rašto hieroglifais, nes jų matyti jau negalėjo. Eilėraščiai iš galvos daugiausia būdavo užrašytų sąsiuviniuose išplėtojimai. Kai staiga sakydavo: „Prašau užrašyti“, pagal išdykėlišką jo veido išraišką ir tikrą palaimos būseną, kuri persiduodavo kitam žmogui, atpažindavau, kad tai bus eilės. Diktuodavo visada eilutėmis, paprastai pažymėdavo didžiąsias raides ir – nenoriai – nedaugelį kablelių. Galop prašydavo: „Prašau tai kaip nors sutvarkyti.“

Mano sutvarkytą kūrinį visada sunkiai tvirtindavome ir neretai tobulindavome: skaitydavau labai lėtai, eilutę po eilutės, ir viską aptarinėdavome. Jeigu ką keisdavo, paprastai pirmiausia užrašydavau ranka, o paskui kompiuteriu. Išspausdintas tekstas patekdavo į segtuvus: jo (rašomojo stalo stalčiuje) ir mano. Po kurio laiko iš segtuvo išimtas eilėraštis vėl pereidavo skaitymo balsu bandymus.

Miłoszas nepakęsdavo spaudimo ir skubėjimo, ypač poezijoje. Jam buvo būdingas vidinis ritmas ir formos pojūtis, kurią perteikdavo tik tada, kai ji būdavo neatremiama. Galima sakyti, kad kai būdavo pasirengęs, būdavo pasirengęs iš tikrųjų. Gyvenant skubos, greito ir lengvo spausdinimo sąlygomis sunku suvokti, kas yra poetinis amatas žmogui, kuris visą, beveik šimto metų gyvenimą iš esmės tik tuo užsiiminėjo.

Prie Miłoszo kūrybinio proceso vaizdo galima dar pridurti tai, kad „Medžiotojo metai“ („Rok myśliwego“, 1990), vienintelis dienoraštis, kurį Miłoszas ryžosi parašyti, radosi štai kaip. Pirmiausia pasirinko iš savo sąsiuvinių įvairių fragmentų. Įrašė juos magnetofono juostoje, davė Ewai Garcelon perrašyti, ką ji atliko savo elektrine rašomąja mašinėle. Mašinraštis tapo kūrinio pagrindu. Jame Miłoszas atliko fragmentų atranką, redagavo juos. Tą tekstą negailestingai dorojo: jis buvo pilnas išbraukymų, pataisymų ir prirašymų plunksna, ištisos teksto atkarpos buvo užklijuotos popieriaus lapeliais su Miłoszo rašomąja mašinėle iš naujo atspausdintais fragmentais, padalijimais į pastraipas.

Jau Renata Gorczyńska4 mėgino įtikinti Miłoszą naudotis elektrine rašomąja mašinėle IBM, kuria dirbo pati. Tai didelis, sunkus prietaisas, bet jo dviejų spalvų juosta suteikdavo galimybes ištaisyti klaidingą raidę, jos vietoje įrašyti teisingą. Tačiau jo prikalbinti nepavyko. Miłoszas iš esmės iki pat pabaigos geriausiai jausdavosi su plunksna ir sąsiuviniu po ranka bei paprasčiausia rašomąja mašinėle. Prieš pat apdovanojimą Nobelio premija Miłoszas nusipirko naują „Smith Corona“ mašinėlę su lenkišku šriftu – tą patį modelį, kurį turėjo iki tol.

Smulkiai rašau apie tai įžangoje, kad toliau nevarginčiau skaitytojo Miłoszo kūrybinio gyvenimo, kuriam ir skirta ši knyga, monotonija. Bet taip pat ir tam, kad skaitytojas pažvelgtų į tuos slaptus momentus, kurie nėra itin patrauklūs: kasdien daug valandų, nepaisydamas to, kas vyksta aplink jį, už lango, kas dedasi jo viduje, žmogus sėdi prie rašomojo stalo ir margina popierių arba taiso tai, ką išmargino anksčiau. Margina ir taiso. Taiso ir margina. Paradinių momentų pasitaiko retai. Taip pat kūrėjas retai jaučiasi patenkintas savimi. Nors Miłoszas, atrodo, buvo laimingas: jo nevargino kūrybinės blokados, sausmečiai, negalios. Tai buvo jo buvimo čia, žemėje, esmė, kaip apie tai sakė eilėraštyje kaip tik tokia antrašte – „Buvimas“ („Pobyt“) iš knygos „Antroji erdvė“ („Druga przestrzeń“, 2002):

Man iš tikrųjų niekas nerūpėjo,

Kol tik girdėjau balsą, kuris diktavo eiles.

Tokį išradau sau gyvenimo būdą,

Ir taip pildėsi man skirta lemtis.

Ir būtent Miłoszas pats, nors valdomas savo vidinio Balso, paskyrė Balsui pabaigą. Paskutinį kartą prie eilėraščių dirbome 2003 metų gruodžio 22 dieną. Tai buvo Oskarui Milašiui ir poeto tikėjimo ribotumui skirtas eilėraštis, kuris tą dieną gavo pavadinimą „Gerumas“ („Dobroć“). 2004-aisiais, pavyzdingos ars moriendi metais, Miłoszas prie eilėraščių jau nebegrįžo.

Paskutinį tekstą „Japonų pasakos“ („Bajki japońskie“), savaitraštyje „Tygodnik Powszechny“ spausdintam ciklui antrašte „Literatūrinis podėlis“ („Spiżarnia literacka“), padiktavo 2004 metų gegužės 5 dieną. Ir nors dar diktavo asmeninius užrašus, negausius laiškus, skaitėme korektūras, tos dienos ir tuomet užbaigti tekstai užveria jo kūrybą, nors ne kūrybinį procesą.

Iš tiesų viskas buvo taip, kaip jo paskutinės didelės poemos „Orfėjas ir Euridikė“ („Orfeusz i Eurydyka“, 2002) pabaigoje: „Ir jis užmigo, skruostą priglaudęs prie įkaitusios žemės“5.

Apie eilėraščių knygų sudarymą

Jas sudėliodavo pats. Surikiuodavo eilėraščių eiliškumą knygoje, pasirinkdavo atskirų jos dalių antraštes, pačių eilėraščių struktūrą, eilutės laužymą arba jos ilginimą net iki biblinio verseto (tada eilėraščio linija yra sakinys), sujungimus, tarpus tarp žodžių ir eilučių, mažąsias ir didžiąsias raides, nuspręsdavo, ką paryškinti, ką išretinti, nenoriai ir ne pagal taisykles sudėdavo reikalingus kablelius. Svarbios buvo nuorodos: vieta ir data. Pagal šias nuorodas galima pastebėti tam tikrus požymius: nuo devintojo dešimtmečio eilėraščių datų paprastai nerašė, nenurodydavo jų parašymo vietos. Kartais pasitaikydavo ir taip, kad rankraščiuose kūriniai yra su datomis, perrašytuose mašinėle ir išspausdintoje versijose jų nebelieka.

Laiškuose leidėjams (ypač vertingi rašyti Jerzy’iui Giedroy-cui6) išdėstydavo tikslias instrukcijas, kas ir kaip turi būti surink-ta, kartais net nurodydavo, kokiu šriftu. Visada reikalaudavo korektūrų. Ne visada kūrinys išeidavo būtent tokiu pavidalu, kokio pageidavo autorius. Tada jis labai sielodavosi, liedavo nuoskaudas dėl klaidų, ypač tų, kurios iškreipia prasmę. Nuoširdžiai dėkojo bičiuliui Jerzy’iui Turowicziui7 už tai, kad jis atliko poetui labai svarbios knygos „Išgelbėjimas“ („Ocalenie“, 1945) korektūrą ir prižiūrėjo jos spausdinimą, bet nepraleido progos prieš pat išplaukimą į Niujorką (1946 metų sausio 16 d. laiškas) prikišti jam: „Prieš pat išvykimą iš Londono atsitiktinai gavau „Ocalenie“ egzempliorių. Esu nuoširdžiai ir giliai dėkingas tau ir nežinau, kaip dėkoti už vargus, kuriuos įdėjai į korektūrą ir t. t. Išgyvenau nuoskaudas už negausias spausdinimo klaidas, kurių, žinoma, tokiu atveju negalima buvo išvengti.“

Ištisą katalogą tokių klaidų surašė Miłoszas Giedroycui po to, kai jis išleido knygą „Karalius Popielius ir kiti eilėraščiai“(„Król Popiel i inne wiersze“, 1962): ciklo pavadinimas turi būti „Pornic miestelio kronikos“, o išspausdinta „Pornic miesto kronikos“. Eilėraštyje „Paribiai“ („Kresy“) praleistas pirmas posmas. Be to, perstatytos eilutės, trūksta tarpų, taškų. Klaidos ir reikalavimai jas ištaisyti, klaidų atitaisymai, o kartais, kaip eilėraščio „Kresy“ atveju, kategoriškas reikalavimas dar kartą išspausdinti jį naujame tome – buvo dažnos susirašinėjimo su poeto kūrinių leidėjais temos.

Jis pats parinkdavo knygos viršelį, jo spalvą, grafinį apipavidalinimą. Nepakentė abstrakcijų.

Ir pabaigai itin svarbus dalykas: į savo knygas Miłoszas įtraukdavo ir eilėraščių, kuriuos pats vertindavo kaip silpnesnius. Jiems tekdavo keli vaidmenys: sudarydavo foną geriems, papildydavo, buvo būtini, keldavo į viešumą tai, kas turėjo būti iškelta, ir tuo pat metu sudarydavo galimybių pamatyti poeto kūrybinį horizontą. Jo tikslas buvo kalbėtis su skaitytoju, jam visiškai atsiverti. Jeigu atsiskleisti – tai eilėraščiuose ir eilėraščio forma. Norėjo, kad skaitytojas žinotų, kaip bėga ir kuriuose taškuose susitelkia jo mintis. Tokia buvo jo bendravimo forma.
Bet kuri kita jam buvo mažiau paranki. Todėl, be kitų, nesigėdydamas galėjo išspausdinti tokį eilėraštį kaip „Devyniasdešimtmetis poetas pasirašinėja savo knygas“ („Dziewięćdziesiecioletni poeta podpisuje swoje książki“), kuris prasideda žodžiais: „Tai visgi pergyvenau jus, mano priešai!“ Eilėraštį, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip savęs aukštinimas ir puikavimasis vien dėl biologinio fakto – ilgesnio gyvenimo, lemto nepaisant Miłoszo intuicijų, kad turėjo numirti tada ir tada, bet vis dėlto nenumirė. Kita vertus, tai yra specifinės, priverstinės kantrybės ir distancijos eilėraštis. Likimas davė jam ilgą gyvenimą, kurio metu, norėjo to ar ne, privalėjo analizuoti savo klaidas ir nuodėmes bei svetimas klaidas ir svetimas nuodėmes. Kinų posakis moko: „Jeigu kas tave nuskriaudė, atsisėsk ant upės kranto, ir vieną dieną gali pamatyti, kaip pro šalį praplaukia tavo priešo lavonas.“ O Miłoszo išverstas Issa
8 rašo: „Pergyvenus / juos visus, visus / kaip šalta.“

Sąsiuvinyje Nr. 70A (be datų, bet sietiname su 2001 metų pradžia) Miłoszas užrašė: „Tad vis dėlto mirė visi mano priešai. Deja, ir bičiuliai, ir mano senos meilės. Likau tam, kad medituočiau apie laiko esmę.“ Poetas daugybe būdų vertė savo senatvę literatūros tema. Jo kūryboje tai nėra vienintelis tokio tipo eilėraštis, o ši tema aptinkama ir dažnoje jo esė. Taip pat ir faktas, kad į senatvę gali likti vienui vienas su savo priešais, iš kurių pavojingiausias pasirodysi pats sau, Miłoszui nebuvo svetimas. Tad šis eilėraštis kalba ir apie gyvenimo išmintį. Panašiai, nors mažiau pedantiškai, sudarydavo ir esė tomus.

Kai jau sudėliodavo knygą pagal šias taisykles, buvo veikiau prieš jos karpymus ir redagavimus, nors esminių patarimų visada klausydavo ir net jų prašydavo. Ar turėjo partnerį tokiam vaidmeniui? Kas būtų buvę, jeigu jo gyvenime, kaip T. S. Elioto kelyje, būtų pasitaikęs Ezra Poundas?

Sekretorių košmaras, rašytojų džiaugsmas:

korespondencija

Savo rašymą Miłoszas matė kaip quest, ieškojimą, tik tai buvo ieškojimas va banque, iki pasaulio ir gyvenimo galo, o atskirus uždavinius, kuriuos keldavo pats sau, matė kaip operacijas. Taip apibūdino komentare, kurį telefonu padiktavo Elżbietai Sawickai: „Tai yra mano operacijos užuojauta dalis. Žmonės yra vargšai…“ Bet yra ir kita situacija. Niekas, tikrąja to žodžio prasme, nejaučia gilios (ir tragiškos) ironijos sakinyje iš eilėraščio „Įžanga“ (iš knygos „Išgelbėjimas“): „kas gi yra poezija, kuri neišgano / nei tautų, nei žmonių?“9 Kodėl čia nesijaučia ironijos? Nejau troškimas, kad menas, poezija vis dėlto išliktų, būtų bent varteliais – jeigu ne vartais – pažinti meta, pasaulį už šio, laikinojo ribų, buvo stipresnis? O tokiems žmonėms, kaip Miłoszas, „žmonija, kuri pasilieka“ (apibūdinimas eilėraštyje „Campo di Fiori“), užkrauna pareigą būti dvasiniu vadovu, ganytoju, kuris perveda per šią ašarų pakalnę ir turgavietę? Jis neabejotinai juto tą spaudimą ir žmogaus jėgas pranokstančią pareigą.

Pagelbėdavo žmonėms (ir ne tik menininkams) įvairiausiais būdais: rašydavo jų kūriniams įžangas ir baigiamuosius žodžius, užtardavo pas leidėjus, traukdavo autorius iš „kūrybinių duobių“, aiškindavo, remdavo materialiai, drąsindavo, kalbėdavosi. Miłoszo draugiškumas šiuo požiūriu pasaulyje, kur menininkai pasirengę vienas kitam perkąsti gerkles, iš tikrųjų buvo neregėtas. Manau, priežastis, kodėl taip elgėsi, buvo d v a s i n ė s
h i e r a r c h i j o s g e r b i m a s. Tai yra žmogaus, jame glūdinčio (dvasinio) prado gerbimas, nes dėl žmogaus, kaip instinktų valdomo sutvėrimo, iliuzijų jis nepuoselėjo. Taigi žmogus, iš esmės jo dvasia, kuri to verta, nes nusipelnė darbu, turi teisę reikalauti pastangų iš kitų pusės. Aišku, ne kiekviena dvasia.

Su tuo siejasi plačios korespondencijos (nuo popiežių, ministrų, įvairių institucijų aukštų pareigūnų iki vadinamųjų paprastų žmonių) bei korespondencijos, kurią poetas gaudavo, taip pat laiškų su prašymais įvertinti literatūrinius bandymus skaitymo problema. Į tą svetimų reikalų sūkurį, norėjau to ar nenorėjau, patekau ir aš. Manęs prašydavo atkreipti poeto dėmesį į kūrinius, laiškus, „pakišti“ juos Meistrui, pristatyti jų prašymus, užtarti… Ilgainiui tai darėsi vis sunkesnis uždavinys dėl mano abejonių, ar Miłoszas pageidauja būti trukdomas tais laiškais. Dauguma tos korespondencijos nebuvo verta jo dėmesio ta prasme, kad žmonės, be jokių pastangų iš savo pusės, tiesiog norėdavo gauti garsaus žmogaus laiškelį, ir užuot paskaitę, ką jis parašė savo knygose, teiraudavosi autoriaus, nes kam gi patiems gaišti laiką skaitant. Tuo tarpu svetimą laiką gaišinti galima. O, kad jie turėtų vaizduotės! Kita vertus, tie, kurie turi vaizduotę, perdėtai brangindami svetimą laiką laiškų nerašo, nors, kaip paaiškėja – paprastai po laiko – turi iš tikrųjų svarių, vertų išsakyti dalykų.

Žinoma, tikrai malonūs būdavo švenčių, sukakčių momentai, lavina linkėjimų, atvirukų, telefoninių balso įrašų, man pasakytų žodžių, kuriuos turėdavau perduoti. Egzotiški pašto ženklai iš visų pasaulio kraštų, įvairūs adresų rašymo būdai ant vokų ir įvairūs siuntėjai, net ir tokie, kurių laiškų niekada nesitikėjau pamatyti. Pavyzdžiui, laiško iš Baltųjų rūmų, skirto „Mr. and Mrs. Czeslaw Milosz, Author, Poet“ nuo Billo ir Hilary Clintonų, kito – Georgo W. Busho, taip pat popiežiaus laiško. Nepranokstami ir didžiojo poeto namų atmosferą praskaidrinantys buvo Wisławos Szymborskos atvirukai-koliažai bei kitokie tuo tikslu jos sugalvoti dalykai.

Būdavo ir specialių užduočių: Miłoszo prašydavo identifikuoti asmenis archyvinėse nuotraukose, paaiškinti situacijas, kontekstus, kuriuos tik jis galėjo prisiminti ne tik todėl, kad juose dalyvavo, bet ir todėl, kad kiti jau išėjo į nebūtį. Tad matydavau ypatingą to žmogaus sentimentalumą tam, kas jau negrįžtamai praėjo.

Dabar viską laimingai pamirštu“

Rašytoją Saulių Tomą Kondrotą kalbina Saulius Vasiliauskas

Sauliaus Tomo Kondroto (S. T. K.) kūryba užima vieną reikšmingiausių vietų lietuvių moderniosios prozos raidoje. Mįslinga, magiška, mitologinė, biblinė, siurrealistinė, intelektuali, barokiška – tokių ir panašių epitetų sulaukė autoriaus pasakojimo maniera, kritikų vertinta didžiųjų Lotynų Amerikos rašytojų (G. Garcíos Márquezo, J. Cortázaro, J. L. Borgeso, M. Vargo Llosos ir kt.), magiškojo realizmo stilistikos kontekste. Pasak literatūrologės Jūratės Sprindytės, S. T. Kondroto kūryba leido lietuvių prozai pažinti kitokį mentalitetą, atrasti disciplinuotos formos grožį.

Gerbiamas Sauliau, rašau Jums gruodžio pradžioje, viešosioms Vilniaus erdvėms bei prekybos centrams simuliuojant artėjančių švenčių nuotaikas, švietimo lauke netylant diskusijoms apie universitetų ir katedrų jungimą, lietuvių kalbos ir literatūros programos keitimą (tarp privalomų autorių įtraukiant keturis pasaulio literatūros klasikus), o daliai miestiečių nesusitaikant su tuo, jog Lukiškių aikštėje, remiantis viešo balsavimo rezultatais, neiškils monumentalioji Vyčio skulptūra… Ar domitės Lietuvos aktualijomis?

S. T. K. Tiek nesidomiu, kad skaityčiau Lietuvos spaudą kasdien, bet ir nevengiu, taigi per feisbuką ir internetą apskritai tos aktualijos mane pasiekia.

Anksčiau ne kartą buvote kritikuotas už „kosmopolitiškas pažiūras“, nevengėte aštresnės publicistikos, o tautinę savimonę esate apibūdinęs kaip „rimtą akidangtį, proto ir jausmų pančius“10. Ar dėl savo laikysenos jautėtės kiek išstumtas iš lietuvių literatūros, kultūros, švietimo?

S. T. K. Ne, niekada taip nesijaučiau.

Kadaise teigėte, kad „nelaisvė – pirmoji išsiveržimo į laisvę sąlyga“, o „kūryba baigiasi, jeigu kūrėjui pavyksta išsilaisvinti, nusimesti pančius, atsikratyti jį kaustančių varžtų“. Ar nustojęs (jei galima sakyti „nustojęs“) rašyti grožinius tekstus pasijutote nuo ko nors išsilaisvinęs?

S. T. K. Ne. Man, kaip kūrėjui, niekada nepavyko atsikratyti tų varžtų. Kaip žmogui, pavyko išsiveržti iš TSRS į laisvę. Bet kūrėjo pančius pasiėmiau su savimi. Nesvarbu, kad nerašau, pančiai čia. Nerašau, nes neturiu laiko. Galvoje rašymas vyksta be pertraukų.

Apie savo dabartinę profesiją – deimantų fotografavimą – plačiau esate kalbėjęs interviu Valentinui Juraičiui fotografijos žurnale „Vyzdys“11. Tame pokalbyje minėjote, jog dirbate po penkiolika valandų per parą. Kaip apibūdintumėte savo dienotvarkę, ar turite kokių įpročių, ritualų?

S. T. K. Tai ne visai tikslu. Mes fotografuojame viską, kas yra mažo formato. Gali būti medicinos instrumentai, elektronika, gali būti papuošalai… Faktiškai aš pats fotografuoju tik retkarčiais, jeigu daug užsakymų ir mano fotografai nespėja arba kai aš nepasitikiu, kad fotografai išgaus reikiamą kokybę. Mano darbas – ryšiai su klientais, kokybės kontrolė ir kiti nuobodūs dalykai.

Atsakydamas į Laimanto Jonušio klausimus 1994-aisiais, teigėte: „Skonis galbūt iš dalies pasikeitė ir prasiplėtė, nes anksčiau man patikdavo beveik vien dirbtinė, sugalvota literatūra: kuo toliau nuo tikrovės, kuo daugiau fantazijos, tuo man atrodė geriau. Steinbecko ir panašių autorių realistinis stilius man atrodė nepriimtinas“12. O ką skaitote pastaruoju metu? Ar buvo dar kokių estetinio vertinimo pokyčių?

S. T. K. Taip, viskas keičiasi. Šiandien man atrodo, kad Levo Tolstojaus „Ana Karenina“ – geriausia literatūra pasaulio isto-rijoje. Fiodoras Dostojevskis – na, išties visada labai mėgau Dostojevskį. Bet taip pat dabar man atrodo, kad Georgeʼas R. R. Martinas – beveik kaip Dostojevskis. Ką skaitau? Kaip tik dar sykį skaitau „Aną Kareniną“. Na, ir dar kelias knygas simul-taniškai, priklausomai nuo nuotaikos: kvailą detektyvą „Kraujas ant bėgių“ – net nežinau, apie ką, tada dokumentinę knygą apie žmones, kurie suvienijo Ameriką, ir t. t. Viskas elektroniškai, tai lengva šokinėti nuo vienos prie kitos. Popierinių knygų nebeskaitau ir beveik visas jau išmečiau į šiukšlyną.

Ankstesniuose su Jumis rengtuose interviu beveik neradau svarstymų apie vaikystę ir paauglystę. Ką išskirtumėte iš laiko iki studijų? Kas, be knygų, formavo Jūsų pasaulėvoką?

S. T. K. Formavo viskas. Taip susiklostė, kad užuot gyvenęs suodinam mieste su tėvais, aš turėjau turtingą vaikystę plačioj, atviroj erdvėj Seredžiuj, pas močiutę. Dvi upės, Dubysa ir Ne-munas, miškai, kalvos, žiemą su šunimis per sniegus, vasarą – žvejyba, maudynės, dviračiai… Skaityti pradėjau ketverių metų, tai praktiškai nepamenu laiko, kad knygos nebūtų turėjusios įtakos. Buvo turbūt dvylika metų, kai baigiau perskaityti visą Seredžiaus biblioteką, nebuvo tokia didelė. Paskutinė knyga buvo Aristotelio „Apie sielą“. Nesupratau ten nieko. Bet daugiau nebebuvo ko skaityti, tai vis tiek skaičiau. Formavo senelių palikimas. Senelis Kazimieras Kručkauskas prieš karą buvo miestelio fotografas, visas namo aukštas buvo užgrūstas stiklo negatyvais, objektyvais, visokiais fotografijos reikmenimis – atrodė patraukliai. Močiutė iš tėvo pusės, Marija Ambraziejūtė, mirė anksti, jos nemačiau, bet ji studijavo Miunchene, Freiburge ir Londone, buvo filosofijos daktarė, įsteigė pirmą Baltijos šalių moterų žurnalą. Jos palikimas – aibė meno knygų įvairiomis kalbomis. Vėliau, paauglystėj, jau Vilniuj, natūralios gravitacijos jėgos suvedė su Audroniumi Raguočiu, Rimu Steponaičiu, Izolda Keidošiūte, Liutauru Degėsiu – artimiausi draugai tuo metu. Iš tiesų tada Vilniuj buvo visas sluoksnis paauglių, kurie rinkdavosi savose kavinėse, ginčijosi apie viską pasauly iki išnaktų, visa tai labai prisidėjo prie mano formavimosi. Formavo kaimyninės Lenkijos radijas ir televizija, Vakarų radijo stotys, ypač kultūrinės „Amerikos balso“ ir BBC laidos. Pagaliau for-mavo visa tarybinė sistema, sukūrusi izoliaciją, kuriai kažkaip organiškai teko priešintis.

Prieš Jūsų debiutą knygas jau buvo išleidę tokie prozininkai kaip Juozas Aputis, Romualdas Granauskas, Bronius Radzevičius, Icchokas Meras… Ar debiutuodamas jautėtės su jais konkuruojantis, o gal sąmoningai stengėtės atsiriboti nuo lietuvių rašytojų, steigti naujo, kitokio autoriaus įvaizdį?

S. T. K. Ne, aš su niekuo nekonkuravau. Buvau asmeniškai pažįstamas su visais tais rašytojais (išskyrus I. Merą, su kuriuo pradėjau bendrauti jau gyvendamas Vakaruose), visi buvo labai mieli žmonės, mėgau jų kūrybą. Net negalvojau apie to meto literatūros kontekstą. Tiesiog dariau kas patiko.

Sovietmečiu kritikai, be pagyrų, Jūsų kūrybai prikišdavo „abejingumą realybei“, „mokiniško sekimo moderniosiomis mokyklomis įkalčius“, „pagrindinio taikinio neapibrėžtumą“13 (Petras Bražėnas); „perdėtą konstruktyvizmą ir nereikalingą šokiravimą“14 (Albertas Zalatorius), „estetinį vienaplaniškumą“, „gilesnių ir pastovesnių vertybių“15 trūkumą (Vaidotas Daunys) ir pan. Kaip reaguodavote į tokias pastabas? Ar skaitėte savo knygų recenzijas?

S. T. K. Niekaip nereaguodavau. Kaip vanduo nuo žąsies. Matai, man niekada nebuvo svarbu skaitytojas ir ką kas mãno apie parašyta. Aš rašiau sau pačiam. Man pačiam, vėlgi, niekada nepatiko, ką parašiau, tad daug kartų perrašydavau, bandydavau kažką pasiekti, priartėti prie to sumanymo galvoj, kuris ir skatino rašyti. Nė karto nepasisekė. Kol galutinai „neužkankinau“ kūrinių ir jie netapo nepaskaitomi, dėdavau tašką ir atiduodavau spausdinti kur nors. Buvau profesionalus rašytojas, tai buvo pra-gyvenimo šaltinis.

Ne vienas kritikas tarsi siekė Jūsų stilių labiau priartinti prie „realybės“, kuri sieta su nacionaline istorija. Štai, pavyzdžiui, J. Aputis rašė: „Drįsčiau viltis, kad jo kūryboje, šalia įdomaus apibendrinto žmogaus, vis stipriau stosis ir tas, kurį apibrėžia lietuvių istorija“16. Kaip atsakydavote į tokius „patarimus“?

S. T. K. Visi supratom, kad tai tebuvo formalumas – duoklė socrealizmo cenzoriams. Asmeniškai niekas tarybine istorija neti-kėjo. Toks žmogus, kokį apibrėžia tarybinė istorija, niekada neegzistavo. Tai visiems buvo aišku. Tiesiog kritikas negalėjo būti kritikas, jeigu nemokėjo tos formalios duoklės. Skaitytojas tas frazes tiesiog praleisdavo.

Jūsų knygų recenzentai kartais oponuodavo vienas kitam, pavyzdžiui, rašydamas apie „Žalčio žvilgsnį“ A. Zalatorius tvirtino, kad „S. T. Kondrotas siūlo sužaisti žaidimą kone tuščioje aikštelėje. Jos kampuose prikaltos lentelės su vietovardžiais ir metais, bet tai tik dekoratyvūs ženklai“17; „personažai beveik ir ne personažai, o tartum sutartiniai ženklai, turintys archajišką ar egzotišką vardą (Pimė, Anusas, Lizanas), žmogaus išvaizdą, atliekantys žmogiškus veiksmus, bet nesukeliantys gyvo žmogaus iliuzijos“18, o R. Granauskas manė kitaip: „Tuo tarpu pagrindinis S. T. Kondroto novelių veikėjas ir yra detalė. <…> Net datų parašymas skaitmenimis novelėje „Ponas Marženovičius“ yra tiksli detalė. Arba veikėjų vardai novelėje „Vėjas“. Pakeisk juos (rodos, kartą šitaip ir buvo) – ir neliks nei mažo prieškarinio miestelio dvasios, nei daug ko kito“19

S. T. K. Teisūs visi. Pirma, aš nerašiau istorinės prozos, net nepretendavau. Kadangi viskas turi vykti kur nors kada nors, teko savo pasakas įsprausti į kokią nors vietą laike ir erdvėj. Antra, detalės, literatūros technikos požiūriu, sukuria tikrumo, autentiškumo įspūdį, tad aš tuo naudojausi. Ir trečia, visa isto-rija yra prasimanymas, kūrybos produktas. Nelabai aišku, ko
A. Zalatorius būtų norėjęs. Žiūrėkit, kaip istorija keičiasi priklausomai nuo paskirų istorikų, nuo visuomenės santvarkos, nuo politinės valdžios, visuomenės nuotaikų, nuo istorijos kaip mokslokoncepcijų, kaip skirtingai tuos pačius įvykius mato skirtingos tautos. Antai Žalgirio mūšis šiandien mums atrodo istorinis įvykis, apie kurį žinoma kiekviena smulkmena, kai tuo tarpu beveik viskas, ką apie jį žinome, yra fikcija, prasimanymas. Patikimų duomenų apie jį – ar kad jis išvis buvo – beveik nėra.

Ruošdamasis pokalbiui, susitikau su L. Degėsiu, norėdamas kiek paklausinėti apie bičiulių ketveriukę – jį, Jus, R. Gavelį bei A. Raguotį. Pasak jo, jūsų bičiulystė reiškėsi per pasibuvimus (vėliau – bendravimą šeimomis), idėjų mainus („mes netgi atlikdavom viens kitam tokį guglo ir feisbuko vaidmenį: jeigu nori pasikonsultuot, gali bet kada paskambinti, <…> buvo svarbi tokio intelektualinio filtro funkcija“20), diskusijas, tačiau kritikuoti vieniems kitų kūrybą buvo it koks tabu, nepriimtina. Ar išties vengėte pasakyti artimiausiems draugams, ką manote apie vieną ar kitą jų knygą, kūrinį?

S. T. K. Ne, aš kitaip tai prisimenu. Aš pats, L. Degėsio arba An-tano A. Jonyno patariamas, esu nusprendęs nespausdinti kai kurių apsakymų, nes jiems atrodė silpni, o R. Gavelis visą didelį romaną padėjo į stalčių, kai išgirdo, ką apie jį manau. Bet čia vėlgi, kaip ir visa istorija apskritai, niekas netikra, viskas nuomonės. Gal buvo mūsų draugystės etapai, kai buvome atviresni, o vėliau viskas pasikeitė.

Poetas, vertėjas Almis Grybauskas, kalbėdamas apie artimiausius bičiulius, išskyrė Jus ir R. Gavelį: „Kai įsikūriau Viršuliškėse, savaime susiklostė, kad netoliese gyveno keli rašytojai – susidarė tarsi koks trikampis, iš kurio vėliau susiformavo būrelis. Buvo keli nuolatiniai nariai, vėliau keisdavosi. Patys artimiausi man tapo Rašytojų sąjungos jaunųjų sekcijoje sutiktas Saulius Tomas Kondrotas, toje pačioje „Mokslo ir gyvenimo“ redakcijoje dirbęs R. Gavelis (buvo baisus sugėrovas, sunku atlaikyti). Abiejų laikysena – kaip išdidžių miesto žmonių, jie turėjo savo stilių, vertė pasitempti. Ne su kiekvienu buvo galima nebanaliai pasikalbėti, o su jais tai pavykdavo ir iš esmės“21. Kokie dar asmenys buvo Jūsų bičiulių rate?

S. T. K. Daug buvo žmonių, su kuriais leisdavom naktis, visų neišvardinsi. Aišku, jau tie paminėti, tada dar A. A. Jonynas buvo tarp artimiausių. Rašytojas Leonidas Jacinevičius gyveno Karoliniškėse, Saulius Šaltenis ir L. Jacinevičius buvo neišskiriami draugai, taigi kur vienas, ten ir kitas, Bronys Savukynas, Sigitas Geda, Jurgis Kunčinas, kritikas Algimantas Bučys – jie buvo draugai, ne patys artimiausi, kuriuos matydavai kasdien, bet vis dėlto labai artimi. Tada aibės dailininkų, teatralų… Draugavom su visa to meto bohema. Daug laiko esam visi praleidę Rašytojų sąjungos kavinėje. Ta kavinė labai stiprino mūsų visų draugystę.

1973 m. tapote Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijos nariu. Ką atsimenate iš anuometinės oficialiosios LTSR rašytojų sąjungos veiklos? Kiek joje būta neideologizuoto turinio, įsiminusių kritinių kūrybos aptarimų, diskusijų?

S. T. K. Beveik niekas neįsiminė. Diskusijų, neideologizuoto turinio nebuvo. Kritinių kūrybos aptarimų surengdavo, bet jie buvo gana formalūs, nelabai įdomūs. Viskas, kas svarbu, buvo aptariama Rašytojų sąjungos kavinėj, labai neformalioj aplinkoj, kur dalyvavo ir senas, ir jaunas. Arba „Literatūros ir meno“ laikrašty, kur gana dažnai vykdavo įvairios diskusijos: kas nors parašo recenziją, kūrinio autorius arba kas nors kitas su ja nesutinka, na, ir prasideda… Įdomu būdavo ir kūrybinėse stovyklose, kuriose dalyvaudavo visų kūrybinių sąjungų jaunimo sekcijos. Ten va būdavo daug visokių neformalių aptarimų.

A. Bučio rekomendacijoje, rašytoje Jums stojant į LTSR rašytojų sąjungą, teigiama, kad trikdėte „formalizmą ir apsnūdimą Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijos susirinkimuose“22. Štai, pavyzdžiui, viename susirinkime dar 1973-iaisiais buvo svarstoma Birutės Vėlyvytės apysaka „Diena“ ir Jūs gana kritiškai (taip užrašyta protokole) apie ją atsiliepėte: „Kompozicija man nekrito į akis. Skaitant nebuvo už ko užsikabinti, nėra apysakoje gilumo, nesimato autoriaus pozicijos, pramoginė literatūra, dvimatis vaizdas“23. L. Degėsys minėjo, kad, jei gerai atmena, kadaise už savo „išsišokimus“ buvote išvytas iš salės…

S. T. K. Taip, bandydavau pagyvinti tuos aptarimus. Buvau jaunas ir arogantiškas, sakydavau, ką galvojau. Kartais tai nebuvo pagyrimai. Kad būtų išviję iš salės – nepamenu. Tiesa, porą kartų buvau išvytas iš Dramos teatro salės, kai garsiai protestavau prieš prastą vaidybą.

Ar tiesa, kad pas Jus bute sovietmečiu lankėsi Andrejus Sacharovas? Jei taip, gal galė-tumėte trumpai nupasakoti to susitikimo detales?

S. T. K. Kartais išgirstu apie save naujienų, čia bus viena iš jų. A. Sacharovo nepažinojau. Gal šiaip koks kitas Sacharovas buvo, bet nepamenu.

Žymiajame interviu „Akiračiams“, kada Jus kalbino Vytautas Kavolis ir Liūtas Mockūnas, sakėte: „Aš nenorėjau gyventi tokiomis iliuzijomis, nenorėjau tarnauti totalistinei sistemai, pavergusiai tautas ir sukūrusiai tiek blogio. Nesu šventasis ir nesu kankinys. Neturėjau jėgų, neturėjau drąsos garsiai pasakyti „Ne!“, būdamas ten, tos sistemos viduj. Nusprendžiau tiesiog nebedalyvauti tame žaidime, ir tiek“24. Ar 1986-aisiais, išvažiuodamas į Vakarų Vokietiją, jau iš anksto buvote nutaręs nebegrįžti, ruošiatės tam, o pasiūlymas dirbti „Laisvosios Europos“ radijuje tik sustiprino ryžtą?
Ar buvo dar kokių konkrečių asmeninių aplinkybių, paskatinusių šį žingsnį?

S. T. K. – Visada žinojau, kad bėgsiu iš TSRS sulig pirma proga. Ruošiausi turbūt nuo pat vaikystės, kai skaičiau „Kapitono Granto vaikus“ ir veiksmas vyko Patagonijoje. Žiūrėjau į žemėlapį ir buvo aišku, kad niekada ten nepateksiu. Tas pats apmaudas apimdavo skaitant „Kapitono Blado odisėją“, Džeką Londoną, Fenimorą Kuperį ir t. t. Izoliaciją išgyvenau labai asmeniškai. Prieš kelionę į Vokietiją pradėjau skaičiuoti minutes iki laisvės. Beje, man niekas nesiūlė dirbti „Laisvosios Europos“ radijuje, tai irgi vienas iš mitų, kuriuos apie save girdžiu. Praėjus trejiems metams po pabėgimo, kai jau gyvenau Kalifornijoje ir buvau baigęs kompiuterių institutą, mane aplankė Aušra Jurašienė ir pakvietė į „Laisvosios Europos“ radiją. Lig tol niekada su niekuo tokios kalbos nebuvo.

Kai LTSR rašytojų sąjungoje buvo svarstomas Jūsų pabėgimo klausimas ir galimos sankcijos (pašalinimas iš narių), Algimantas Zurba kalbėjo apie maištingą Jūsų būdą, pasireiškusį jau mokyklos laikais: „Prisimenu moksleivišką konkursą, kada jis buvo organizatorių pedagogų aprėktas dėl barzdos. Tada jis nusiskuto ne tik barzdą, bet ir galvą. <…> Protestas buvo būdingas S. T. Kondrotui ir formavo jo asmenybę“25. Kokių dar prieš sistemą nukreiptų maišto formų išbandėte mokyklos, universiteto metais?

S. T. K. Pavydėjau tikriems disidentams, bet neturėjau ryžto… Mano buvo tokie smulkūs maištai, nieko rimta. Mokykloj atrodė natūralu priešintis mokytojams, ginčytis su jais…

Už „chuliganizmą“ nepriėmė į komjaunimą, kai visa klasė urmu įstojo. Po metų pakvietė, bet tada aš jau pats nenorėjau Universitete su A. Raguočiu, kuris irgi nebuvo komjaunuolis, atsi-
sakėm stoti į studentų profsąjungą. Už visokius „debošus“ pro rektorius Bronius Sudavičius neturėjo kaip mūsų nubausti – nei per komjaunimą, nei per profsąjungą. Aišku, būtų galėjęs pašalinti iš universiteto, bet taip toli eiti nenorėjo. Tad siųsdavo mus profesoriui Alfonsui Gučui apsvarstyti. Ogi tas, pats jaunystėj buvęs priešgina ir net dalyvavęs pasikėsinime į Antaną Smetoną, žiūrėjo į mus susižavėjęs. Sakydavo, darykit ką norit, tik ne taip atvirai, kad visi žinotų.

Jūsų patėvis – Kazimieras Motieka, žymus advokatas, sovietmečiu užėmęs svarbias pareigas LTSR teisėsaugoje. Ar tai leido Jums elgtis kiek drąsiau, ar jautėtės turįs „stogą“?

S. T. K. Stogą turįs nesijaučiau, turėjau šeimos užnugarį, taip bū-tų tiksliau. K. Motieka tais laikais nebuvo svarbus teisėsaugoje ir stogu man būti negalėjo. Greičiau jam pačiam reikėjo stogo. Didesnę gyvenimo dalį pamenu jį savotiškoje emigracijoje, gyvenantį kur nors provincijoje, kad nekristų valdžiai į akis po Klaipėdos kunigų bylos. Jis, kaip advokatas, stojo ginti kunigus valdžios užsakytoje byloje. Būtų jį patį kaipmat pasodinę, bet jo tėvas buvo pulkininkas Motieka, 16-tosios divizijos vadas karo metais. Tas jį išgelbėjo, bet karjerą sustabdė, teko verstis smulkiomis bylomis Varėnoje ir pan. Namo į Vilnių grįždavo tik savaitgaliais. K. Motiekos tarybinių laikų karjeros viršūnė buvo vadovavimas Advokatų kolegijai Vilniuje.

Apie Jūsų ir R. Gavelio gretinimą viešumoje šis 1989-aisiais atsiliepė taip: „Literatūra tikrai nėra žirgų lenktynės. Tačiau savotiško mudviejų varžymosi būta. Beje, niekaip negalėjom suprasti, kodėl mudu visąlaik poruoja. Niekaip nesusivaikėm, kaip galima gretinti tokius skirtingus žmones, tokius skirtingus rašytojus. <…> Jis, likimo lyg ir savotiškai pamalonintas, pirmai progai pasitaikius išdundėjo į užjūrius, nors, kaip pasirodė, be išspausdintų romanų, nieko nebuvo parašęs, neturėjo jokio „slapto fondo“. Aš buvau lyg ir skriaudžiamas, bet likau konceptualiai vargti čia“26. Kaip apibūdintumėte čia minimą „savotišką judviejų varžymąsi“? Ar su R. Gaveliu likote artimais draugais, bendravote laiškais, susitikote vėliau Lietuvoje?

S. T. K. Ne, aš nesivaržiau. Net nesuprantu, kokio pobūdžio varžybos tai būtų buvusios. Koks būtų prizas? Mums nereikėjo varžytis dėl vietos žurnaluose ar „Vagos“ leidykloje. Katras ge-
resnis – irgi būtų kvailystė, mūsų kūryba pernelyg skirtinga. Taip, su R. Gaveliu likom draugai, tik aš jo nebepamačiau. Jis mirė dar iki mano pirmo apsilankymo nepriklausomoje Lietuvoje.

Kaip sutikote žinią apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą? Tuo metu buvote Miunchene?

S. T. K. Džiaugėmės. Man tai nebuvo naujiena, aš dirbau „Laisvo-sios Europos“ radijuje ir aktyviai dalyvavau nepriklausomybės procese, taip pat ir vėliau. Už tai turiu porą Lietuvos valstybės ordinų.

Dirbote kartu su kino režisieriumi Arūnu Žebriūnu rašydami scenarijų filmui „Turtuolis, vargšas“ (1982), o Gytis Lukšas ekranizavo Jūsų „Žalčio žvilgsnį“ (1990). Ką įsiminėte iš patirčių bendraujant ir bendradarbiaujant su kino kūrėjais?

S. T. K. – Patirčių daug. Ne tik su A. Žebriūnu ir G. Lukšu, buvom draugai su Vytautu Žalakevičium, su režisierium Andriumi Puipa, operatorium Algiu Mikutėnu, pažinojau visą Lietuvos kino pasaulį. Lietuva maža šalis, visi su visais buvo arba draugai, arba bent jau pažįstami. Daug druskos kartu suvalgyta. Na, ir šiek tiek išgerta.

Kažkur skaičiau, kad iš profesionaliam kinui parašomų scenarijų realizuojamas tik labai nedidelis procentas… Ar tai rodo, kad kūrėjai nebemoka įtaigiai papasakoti istorijos?

S. T. K. Nemanau. Kūrėjai tiesiog neturi kino rašymo įgūdžių. Kinas labiau primena fabriką, kur daiktai gaminami pagal brėžinius. Kino scenarijui neužtenka įtaigiai papasakoti istoriją, ji turi būti parašyta labai specifiniu scenarijaus formatu, kuris neleidžia daug ko, kas galima ar net privalu romane ir apsakyme. Net ir teatro pjesės formatas netiks kinui. Kino scenarijuje siužetas tik apmestas punktyru, svarbiausias dalykas – charakteriai, kurie, savo ruožtu, turi būti pateikti labai lakoniškai. Kine niekada nėra laiko, viskas bėgte. Dvi valandos filmo turi tilpti į daugiausia aštuoniasdešimt puslapių su dvigubais tarpais tarp eilučių.

Jūsų veikėjai patenka į siurrealistines situacijas (vyras įsiurbiamas į motociklo variklį apsakyme „Fececija“) ar užsiima neįprastomis „veiklomis“ (kolekcionuoja saulėtekius; konstruoja laimės mašiną; kare vietoj ginklų naudoja muzikos instrumentus ir kt.). Klausčiau apie kūrybos procesą: pirmiausia Jums kildavo veikėjo ar unikalios situacijos, mistiškos tikrovės, į kurią jis turėtų patekti, vaizdas? Ar buvo atvejų, kai, išgryninęs pirminę situacijos schemą, niekaip jos nerealizavote tekste ir palikote nebaigtiems juodraščiams? Skaičiau, kad turite atskirą elektroninį paštą, kuris skirtas tik kūrybiniams sumanymams, tekstams vienoje vietoje laikyti…

S. T. K. Idėjos ateina savaime, nežinia iš kur. Laikydavau bloknotą ir pieštuką prie lovos, kartais sumanymai kildavo sapne. Dažniausiai palikdavau juos galvoje kuriam laikui, kaip ir antram plane, negalvoji apie juos, bet galvoji, o paskui vieną dieną tik popt! – ir iššoka į sąmonę gatavas daiktas. Belieka užrašyti. Aišku, viskas kur kas sudėtingiau. Turi parinkti kalbėjimo stilių ir t. t. Ilguose tekstuose, kuriuos rašai ne vienus metus, išvis visai kita technika… Išties turėjau tokį atskirą paštą, kur pasiųsdavau sau vienu ar dviem sakiniais sumanymus, kuriuos vėliau galima būtų įgyvendinti. Paskui vieną dieną nuėjau ten tų sumanymų pasižiūrėti. Devyniasdešimt devyniais procentais negalėjau prisiminti, kokia buvo pirminė idėja, kad tai būtų nauja ir įdomu. Pavyzdžiui, skaitau – mano parašyta „The Impostor“, atsimenu, kad beveik visą dieną vaikščiojau su ta genialia idėja, jau vyniojosi siužetas, bet dabar nebepamenu nors užmušk, apie ką visa tai buvo. Jaunystėj nieko niekada neužmiršdavau, jokių smulkmenų, tas tiesiog vargino, galima sakyti. Dabar viską laimingai pamirštu.

Teigėte, kad „negali rašyti priešokiais, laisvalaikiu. Kol susikuri reikiamą būseną, kol įsijauti, kartais praeina savaitės. Procesas trunka ir dieną, ir naktį. Jeigu tuo pat metu turi daryti dar ką nors, jeigu išsiblaškai, viskas šuniui ant uodegos, turi pradėti iš pradžių“27. Kaip, Jūsų nuomone, rašymo procesą gali veikti socialiniai tinklai, aktyvus autoriaus dalyvavimas juose (pavyzdžiui, teksto publikavimas vos jį parašius)?

S. T. K. Nežinau. Žmonės labai įvairūs. Jackas Londonas visada rašė tiesiai į leidyklą, vienintelį variantą, prie kurio negrįždavo ir netaisydavo. Tikriausiai jis ne vienintelis. Taip pat turbūt svarbu, kokius reikalavimus pats sau keli. Man visada patiko rašymo procesas, nelabai rūpėjo užbaigti, padėti tašką ir išsilaisvinti nuo kūrinio. Aš galiu perrašyti dvidešimt kartų. Patinka stebėti, kaip kūrinys auga ir sudėtingėja. Aišku, sykiu tas procesas sunkus ir varginantis.

Jūsų kūryba versta į daugybę kalbų. Esate rašęs, kad knygos „viršelyje turėtų būti vertėjo pavardė, tada pavadinimas, tada originalo autoriaus pavardė“28. Regis, iki šiol vertėjai, bent jau Lietuvoje, nėra labai matomi: rašytojams tenka gerokai didesnis šlovės pyrago gabalas, o Šv. Jeronimo premija ar geriausių verstinių knygų rinkimai padėties pernelyg nekeičia. Ne taip lengva įsivaizduoti, pavyzdžiui, kad kokioj knygų mugėje (dar sunkiau – „Poezijos pavasary“ ar kituose tradiciniuose festivaliuose) greta susitikimų su rašytojais ne mažiau dėmesio sulauktų vertėjams skirti renginiai, kur būtų kalbama ne tik apie profesinius, bet ir asmeninius kontekstus – kitaip tariant, susitikimai su vertėjais kaip įdomiomis, neeilinėmis asmenybėmis… Kaip Jums atrodo, ar pokalbiuose apie literatūrą neturėtų daugiau ir aktyviau dalyvautų kiti jos puoselėtojai – redaktoriai, stilistai, knygų dizaineriai, leidyklų atstovai ir t. t.?

S. T. K. Nežinau, Sauliau. Man atrodo, kad knygų mugėse, kaip antai Frankfurto, kaip tik tai ir vyksta. Ten visi jie susitinka.

Viename romano „Žalčio žvilgsnis“ skyriuje personažai diskutuoja apie Naujųjų Laikų Žmogų ir apibūdina jį kaip pernelyg racionalų: „Racionalų žmogų veikia protingi argumentai, jį galima įtikinti, ir įtikinti visai priešingais dalykais, negu jis iki tol tikėjo. <…> todėl, kaip čia pasakius, kelia abejonių jo moralinis atsparumas“29. Ar šiandienos žmogui tiktų toks apibūdinimas? Kokias tipiškiausias mąstymo, elgesio savybes jam priskirtumėt?

S. T. K. Su amžium stiprėja mano skepticizmas. Kuo toliau, tuo mažiau matau racionalumo. Greičiausiai klydau, manydamas, kad egzistuoja kokie nors protingi argumentai. Panašiau, kad esame tik gyvūnų banda, kurią, laimei ar nelaimei, galima tam tikru laipsniu programuoti. Ką ir daro, dažnai priešingais sumetimais ir rezultatais, įvairios institucijos – religija, mokykla, valstybė, feisbukas, įvairios ideologinės grupuotės, na, ir visokie šarlatanai, žodžiu, visi, kurie turi iš to naudos.

1 Simone Weil (1909–1943) – prancūzų filosofė, mąstytoja. Cz. Miłoszas išvertė į lenkų

kalbą jos „Rinktinių raštų“ tomą.

2 Anna Micińska (1939–2001) – literatūros istorikė, eseistė, leidėja, tyrinėjusi ir pro

pagavusi rašytojo, dramaturgo, dailininko, filosofo Stanisławo Ignaco Witkiewicziaus

(Witkaco) kūrybą.

3 Carol Thigpen (1944–2002) – antroji Cz. Miłoszo žmona.

4 Renata Gorczyńska (slapyv. Ewa Czarnecka) (g. 1943) – rašytoja, publicistė,

literatūros vertėja, kurį laiką buvo Cz. Miłoszo asmenine sekretore.

5 Vertė Danutė Balašaitienė.

6 Jerzy’is Giedroycas (1906–2000) – leidėjas, publicistas, politikas. Paryžiuje ėjusio

mėnraščio „Kultura“ įkūrėjas ir redaktorius. Daugelio Cz. Miłoszo knygų leidėjas.

7 Jerzy’is Turowiczius (1912–1999) – žurnalistas, publicistas, ilgametis savaitraščio

Tygodnik Powszechny“ vyriausiasis redaktorius.

8 Issa Kabayashi (1763–1828) – japonų poetas.

9 Vertimas Juozo Kėkšto.

10 Kondrotas S. T. Tikėjimas – tik pasaulėžiūros aspektas… // Tikėti ir rašyti: 21 šiuolaikinis lietuvių rašytojas apie tikėjimą, kūrybą ir save / Sud. Gediminis Mikelaitis. –

Vilnius: Aidai, 2002. – P. 171.

11 Saulius Tomas Kondrotas: deimantų fotografijos – man pragyvenimo šaltinis // Vyzdys. – 2013. – Nr. 1/2 (104). – P. 36–42.

12 Lietuvos kalbančiųjų klasė nepakenčiama: S. T. Kondrotą kalbino Laimantas Jonušys // Šiaurės Atėnai. – 1994. – Nr. 46. – P. 3.

13 Petro Bražėno vidinė recenzija romanui „Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą“. – LLMA. – F. 611. – Ap. 1. – B. 104. – L. 2–3.

14 Zalatorius A. Žalčio žvilgsnis ir sugestija // Literatūros kritika ir dabartis 1981–1983. – Vilnius: Vaga, 1984. – P. 335.

15 Daunys V. Vertybių kryžkelėse // Literatūros kritika ir dabartis 1981–1983. – P. 352.

16 Sauliaus Tomo Kondroto byla. – LLMA. – F. 34. – Ap. 4. – B. 104. – L. 15.

17 Zalatorius A. Žalčio žvilgsnis ir sugestija // Literatūros kritika ir dabartis 1981–1983. – P. 332.

18 Ten pat. – P. 338–339.

19 Granauskas R. Nei ties riba, nei už jos… ir apie vienintelį 1977 metų prozos debiutantą

 // Pergalė. – 1978. – Nr. 2. – P. 112.

20 Iš asmeninio pokalbio su rašytoju, filosofu Liutauru Degėsiu, 2017 12 04.

21 Bohemoje daugiau nevilties nei žavesio: poetą, vertėją, Masaryko universiteto

dėstytoją Almį Grybauską kalbina Neringa Butnoriūtė // Nemunas. – 2016. – Nr. 19

(979). – P. 9.

22 Sauliaus Tomo Kondroto byla. – LLMA. – F. 34. – Ap. 4. – B. 104. – L. 17.

23 Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijos susirinkimo, įvykusio 1973.V.24, protokolas. – LLMA. – F. 34. – Ap. 1. – B. 625. – L. 73.

24 Lyg gyvenimas prasidėtų iš naujo: Saulių Tomą Kondrotą kalbina Vytautas Kavolis ir Liūtas Mockūnas // Akiračiai. – 1978 (prieiga internete: https://www.15min.lt/kultura

naujiena/asmenybe/lyg-gyvenimas-prasidetu-is-naujo-285-300167).

25 LTSR rašytojų sąjungos valdybos prezidiumo posėdžio protokolas 1986 11 18. – LLMA.– F. 34. – Ap. 1. – B. 1. – L. 4.

26 Esame europiečiai – tokie ir būkime: Ričardą Gavelį kalbina Vytautas Rubavičius //

Bliuzas Ričardui Gaveliui: atsiminimai, užrašai paraštėse, laiškai, eseistika, kūrybos

analizė / Sud. N. Gavelienė ir kt. – Vilnius: Tyto alba, 2007. – P. 243.

27 Kondrotas S. T. Tikėjimas – tik pasaulėžiūros aspektas… // Tikėti ir rašyti: 21 šiuolaikinis lietuvių rašytojas apie tikėjimą, kūrybą ir save. – P. 170.

28 Saulius Tomas Kondrotas: klajoklis pasaulyje be ribų // Ivanauskaitė J. Švelnūs tar dy   mai. – Vilnius: Tyto alba, 2005. – P. 156.

29 Kondrotas S. T. Žalčio žvilgsnis. – Vilnius: Tyto alba, 2006. – P. 77–78.

 

Versta iš:
Agnieszka Kosińska. MIŁOSZ W KRAKOWIE.
Kraków: Znak,
2015

Adam Zagajewski. Poezija kelia baltą vėliavą

2019 m. Nr. 1 / Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila / Gyvename ironijos amžiuje, o reikia ekstazės akto. Eilėraščio rašymas šiandien – jei tai ne dar vienas nusilenkimas ironijos dievukui.

Adam Zagajewski. Istorijos šulinys

2015 m. Nr. 5-6 / Išgelbėti tai, kas buvo, – puiki ir visai nebūtinai praeitį išbalinanti programa, išauganti iš troškimo kaip nors išlaikyti tą pribloškiančią žmogiškąją įvairovę. Ir Kavafis yra vienas iš nuostabiausių gelbėtojų.

Krzysztof Czyżewski. Kitokia Miłoszo ištikimybė

2017 m. Nr. 8-9 / Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila / Kaip galima šitaip užbaigti „Teologinį traktatą“? „Gražioji, Tu… nenusakomas Tavo grožis… Prašiau stebuklo Tavęs…“ Be abejonės, jaunas žmogus tokio traktato neparašys. Ir esmė čia ne tik dekadentizmas,

Adam Zagajewski. Jeigu manęs kas paklaustų

2017 m. Nr. 4 / Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila / O jeigu manęs kas paklaustų – kas iš tikrųjų yra tas dvasinis gyvenimas, kurį taip mėgsti minėti savo tekstuose, patenkintas, gal net išdidus, kad esi toks nemadingas, drąsus… Intelekto, proto, vaizduotės ar net dvasios

Marek Kornat. Giedroycas. Toli į priekį žvelgusi asmenybė

2016 m. Nr. 7 / Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila / Prieš šimtą dešimt metų gimė Jerzy’is Giedroycas (Ježis Giedroicas, Jurgis Giedraitis) – politikas ir kultūros veikėjas, įrašęs iškilų Lenkijos ir Europos XX amžiaus istorijos puslapį. Šiais metais taip pat sukanka

Adam Zagajewski. Turkiška kava

2016 m. Nr. 1 / Vertė Kazys Uscila / Nereikia būti bibliofilu, kad išgyventum emocijas, išvydęs tau priklausančias knygas, kurių nesi matęs daugelį metų. Kai kurias jau esi primiršęs, kitų kartais ilgėjaisi. Tarp senų knygų, kurias neseniai išlaisvinau iš kartoninių