Agnieszka Kosińska. Czesławas Miłoszas: diena iš dienos

2018 m. Nr. 1

Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila

Agnieszka Kosińska (g. 1967) – rašytoja, bibliografė, leidėja. Iš rankraščių parengė spaudai paskutinių Czesławo Miłoszo eilėraščių knygą „Paskutinieji eilėraščiai“ („Wiersze ostatnie“) ir romaną „Parnaso kalnai“ („Góry Parnasu“). Pirmos Cz. Miłoszo kūrinių bibliografijos ir knygos „Miłoszas Krokuvoje“ („Miłosz w Krakowie“ autorė. Kai Nobelio premijos laureatas po maždaug pusės šimtmečio tremties odisėjos grįžo į Lenkiją ir apsigyveno Krokuvoje, A. Kosińska 1996–2004 metais – iki paskutinių poeto gyvenimo akimirkų – buvo jo asmenine sekretore, pagalbininke kūryboje, leidyboje, rikiavo jo buitį. Dieną iš dienos rašė dienoraštį, kuriame fiksavo, kaip didis poetas gyveno ir kūrė paskutiniaisiais savo ilgo – mirė eidamas 94-uosius – gyvenimo metais. Ir tie užrašai tapo pagrindu knygai „Miłoszas Krokuvoje“, kurios fragmentus siūlome Jūsų dėmesiui.

 

Apie šventą pradėjimo akimirką

Atsikeldavo rytą ir rašydavo eilėraštį. Bet pirmiausia pasivaikščiodavo Berklio kalvomis, kartais su sūnaus Tonio šunimi, paskui pusryčiaudavo ir sėsdavo prie rašomojo stalo kurti eilėraščio. Rašydamas lyg slibinas rūkydavo cigaretes (paprastai „Gauloise“). Vėliau gydytojai privertė pereiti prie pypkės. Negalėjo visai atsisakyti rūkymo, nes tada nepajėgdavo rašyti (ilgus metus vargęs, puldinėdamas prie pypkės, cigarų, alkoholio ir atgal, rūkyti metė 1974 metais). Intensyviai, vasarą kasdien, plaukiodavo baseine. Daug malonumo, ypač žiemą, jam teikdavo skaitymas prie židinio su viskio („Bourbon“) stiklinaite ir olandišku cigaru, paskui truputį pasižiūrėdavo televizorių. Pats priskaldydavo malkų židiniui, ką labai mėgo. Tą nusistovėjusį ritmą tik kartais vos koreguodavo gyvenimas.

Kai pradėjo dėstyti Kalifornijos universiteto Slavų literatūrų ir kalbų fakultete (kur dirbo 1960–1978 metais), dėl būtinumo ruoštis paskaitoms didesnį kūrybinį darbą nukeldavo į savaitgalius, laisvas nuo užsiėmimų dienas ir atostogas. Mat paskaitoms Miłoszas ruošdavosi labai sąžiningai: sukaupdavo reikalingas knygas, skaitydavo, parinkdavo iš jų citatų, kurias versdavo iš lenkų ar rusų kalbų į anglų, surikiuodavo temas papunkčiui, parengdavo užrašus ir konspektus, neretai sąsiuviniuose surašydavo ištisas paskaitas, kuriomis galėdavo pasinaudoti ir kitais akademiniais metais.

Paprastai vienos valandos paskaitos paruošimui sugaišdavo kelias valandas. Ilgainiui, kai įgijo daugiau įgūdžių dėstyti, vis daugiau laiko likdavo kūrybai. Taip pat mėgdavo šeimininkauti savajame universiteto kabinete, tai yra ofise, kaip buvo pratęs jį vadinti pagal anglišką pavadinimą office. Greitai sutvarkydavo reikalus, susijusius su studentais, ir galėdavo skaityti, truputį rašyti. Su džiaugsmu naudojosi turtinga universiteto biblioteka, iš kur galėdavo skolintis į namus neribotą skaičių knygų, laikyti jas tiek, kiek norėdavo, tad stengdavosi įveikti atsilikimą skaitymo srityje. Taip pat universiteto bibliotekoje paniręs į gilų fotelį per ausines su malonumu klausydavosi patefono plokštelių muzikos. Jis jau galėjo nesekti politinių įvykių uždarbiavimui (be kita ko, pokalbiams per BBC programas, kurioms reguliariai rašinėdavo dėl papildomo skatiko), šeimos išlaikymui uždirbdavo jau ne tik plunksna. Tad galėjo skirti laiko mėgstamoms knygoms, ramiai rašyti naujus kūrinius. Amerika Miłoszo šeimai po karo išgyvenimų, skurdo Prancūzijoje, išsiskyrimo, netikrumo ir bėdos buvo lyg stebuklas.

Gana nekantrus kasdieniame gyvenime jis buvo nepaprastai kantrus siekdamas jį tenkinančios kūrinio formos. Ir nors buvo vidinio Balso, daimoniono, įkvėpimo poetas, vertino distanciją ir laiką, kurio suteikdavo sau ir stropiai į aplankus dedamiems kūriniams. Simone Weil¹ sakinys „Distancija yra grožio siela“ buvo viena mėgstamų Miłoszo ne tik filosofinių, bet pirmiausia profesinių, praktinių kūrybos taisyklių.

Per maždaug septyniasdešimt penkerius kūrybos metus Miłoszas keliolikoje tomų paskelbė aštuonis šimtus eilėraščių. Tai visai nėra daug, nes, paprasčiausiai paskaičiavus, metams tenka apie dešimt eilėraščių. Taip pat verta priminti, nes tai nėra akivaizdu, kad nors ilgai gyveno užsienyje ir jo kontaktai su Lenkija buvo riboti, kūrė vien lenkų kalba. Tikslumo dėlei pridurkime, kad eilėraštis „To Raja Rao“ pirmiau atsirado anglų kalba, netrukus autorius išvertė jį į lenkų kalbą, taip pat anglų kalba parašė kelias esė.

Ne viską, ką parašė, ryždavosi skelbti. Daug eilėraščių liko rank-raščių pavidalu (ant atskirų lapų ir sąsiuviniuose). Miłoszas manė, kad tai buvo prastesni kūriniai negu paskelbti. Taip pat jis ne visada tikrai žinojo, kas kalba jam kaip vidinis balsas. Blogas ar geras Balsas? Iš to radosi koncepcija „neliūdinti savo brolio“. Negausinti defetizmo, negatyvizmo. Nepridėti blogio trupinių prie ir be to jau įsibėgėjusio Blogio sniego kamuolio. Prie šios koncepcijos kūrinių priskirtinas, pavyzdžiui, gražus Annai Micińskai² dedikuotas eilėraštis „Dainelė“ („Piosenka“), kuris prasideda žodžiais: „Koks bebūtų skausmas, skausmo bus daugiau“, paskelbtas, kaip rašė Miłoszas laiške redakcijai, „per nesusipratimą“, nes „savo nuodus ir pesimizmus geriau pasilaikyti sau ir pažįstamiems“. Bet vėliau poetas sutiko, kad eilėraštis būtų dedamas į naujus tomus ir „Rinktinius raštus“.

Yra Miłoszui priskiriamų, bet ne jo parašytų eilėraščių. Daugiausia jų pasipylė vadinamuoju „Solidarumo“ laikotarpiu. „Pareiškiu, kad nors jaučiuosi be galo solidarus su „Solidarumu“, jokių eilėraščių šių įvykių temomis nesu skelbęs, tuo tarpu 1939–1945 metų eilėraščiai, jeigu jie neišspausdinti mano knygose, parašyti ne mano plunksna“, – paskelbė poetas. Būdamas gyvas jis oficialiai neigė tokius bandymus, o po poeto mirties daug kartų tai daryti teko man. Gal atkakliausiai prie Miłoszo prikibusi jam nepriklausanti „Odė Stalinui“ – pagiriamasis eilėraštis, kuris, jei skaitytume jį nuo galo, virsta kaltinimu. Interneto amžiuje, kai viskas maišosi su viskuo, turiu vieną paprastą patarimą: tereikia patikrinti rinkinyje „Wiersze wszystkie“, kurį išleido leidykla „Znak“, arba mano išleistoje „Bibliografia druków zwartych“ („Savarankiškų spaudinių bibliografija“), nes dalį eilėraščių ir poetinės prozos Miłoszas išspausdino rinkinyje „Pakelės šunytis“ („Piesek przydrożny“), o ne eilėraščių tomuose – ir jeigu „Bibliografijoje“ tokio eilėraščio nėra, tai reiškia, kad jį parašė ne Czesławas Miłoszas. Dar galima pasitikrinti Andrzejaus Franaszeko parengtoje rašytojo biografijoje – ten autorius cituoja kai kuriuos eilėraščius arba jų fragmentus, kurių Miłoszas gyvas būdamas nesiryžo skelbti.

Kai aš arba autorius iš rankraščio (ar sąsiuvinio) perrašydavome eilėraštį kompiuteriu, išspausdindavome tą įrašą [savo spausdintuvu], tai būdavo pirma mašininė versija. Sutvarkydavau atskirus lapelius, susegdavau, suteikdavau pavadinimą, užrašydavau datą ir pažymėdavau, kuri tai versija. Mažasis spausdintuvas, kuriuo Miłoszas naudojosi gyvendamas Bogusławskio gatvėje [Krokuvoje], ne visada „išspjaudavo“ puslapius taip, kaip autorius norėdavo, dažnai užsikirsdavo. Stengiausi rinkti viską, kas būdavo parašyta jo plunksna ir išleista spausdintuvu, net ir tai, ką autorius kartais išmesdavo į šiukšlių krepšį. Aišku, jeigu suspėdavau. „Ką jūs, Agnieszka, ten buriate?“ – klausdavo tokiais atvejais pralinksmėjęs, stebėdamas mano plušėjimą, jau pasirengęs imtis kito darbo. Bet ilgainiui pritarė sumanymui rinkti ir rūšiuoti viską, nes tam nereikėdavo sugaišti daug laiko, o medžiaga vėliau labai praversdavo kituose darbuose.

Išspausdintą lapą poetas dėdavo į segtuvą, o segtuvą – į viršutinį arba apatinį stalčių kairėje savo rašomojo stalo pusėje. Tą rašomojo stalo dalį atidarydavome tik autoriui liepus.

Savo poetiniame ūkyje poetas viešpatavo kaip tikras bajoras. Paimdavo eilėraščius iš segtuvo, skaitydavo, kartais su rankine lupa arba skaitytuvu, kartais skaitydavau aš. Kompiuterinio teksto lape taisydavo ranka, dažniausiai plunksna, rečiau raudonu–mėlynu pieštuku, kurį specialiai tam tikslui nupirkau jo liepta. Tada eilėraštis vėl keliaudavo į segtuvą. Kartais prašydavo perrašyti kompiuteriu su jo taisymais. Nauja versija (užrašydavau, kuri ji buvo) vėl patekdavo į atitinkamą jo rašomojo stalo segtuvą; vėliau, siekdama lengvinti reikalingų tekstų paieškas, aš irgi įsitaisiau senų ir naujų eilėraščių variantų segtuvą.

Kartais be įžangų paduodavo man lapelį ir sakydavo: „Prašau skaityti.“ Turėdavau pasirinkti tinkamą toną, suskirstymą eilutėmis, priderinti kvėpavimą ir, kas buvo sunkiausia, per tas keliasdešimt skaitymo balsu sekundžių susidaryti sąžiningą nuomonę apie kūrinį, vertą tos intymios akimirkos. Taip pat turėjo įprotį skaityti naujus eilėraščius susitikimuose su draugais savo bute ar būdamas svečiuose.

Galų gale ištraukdavo eilėraštį iš segtuvo ir klausdavo: „Kam jį duosime?“ Tada skaitydavau eilėraštį balsu, ir jeigu užrašytas tekstas redaktoriui galėjo teikti keblumų, iš naujo perrašydavau jį Miłoszo arba Carol³ kompiuteriu, kuriuo dirbdavau. Paskui dar kartą patikrindavome eilučių ir posmų struktūrą, interlinijas ir interpunkciją, didžiąsias ir mažąsias raides, pastraipas. Eilėraščiuose laikėsi savo interpunkcijos įpročių, ne visada atitinkančių lenkų kalbos skyrybos taisykles, taip pat jam buvo svarbu, kad eilutė lūžtų būtent toje, jo nurodytoje, o ne kitoje vietoje, ką lemdavo skaitovo kvėpavimas arba ypatingas autoriaus sumanymas. Taip Miłoszas parengdavo spausdinimui savo eilėraščius. Siųsdavau juos, dažniausiai faksu, leidiniams, su kuriais jis tada bendradarbiavo: „Zeszyty Literackie“, „Kwartalnik Artystyczny“, „Odra“. Savaitraščiui „Tygodnik Powszechny“ (Tomaszui Fiałkowskiui) kūrinį dažniausiai perduodavo asmeniškai. Visada prašydavo, kad prieš spausdinimą jam pateiktų perskaityti galutinę eilėraščio korektūrą. Czesławo Miłoszo archyve Krokuvoje, Nacionalinėje bibliotekoje Varšuvoje bei minėtų leidinių redakcijose galima pamatyti tuos kompiuteriu rašytus eilėraščius, jei pats juos rašydavo – didelėmis raidėmis, pilnus smulkių klaidelių – bei švarraščius ir išspausdintus po korektūrų.

Kai atsisakė tarnauti ranka, o paskui ir akys, poeto kūrybinis gyvenimas nedaug pasikeitė. Jis diktavo tai, ką manė esant verta padiktuoti. Puikiai girdėjo ir įsimindavo eilėraščio eilutes, prie kurių be paliovos darbavosi jo mintis. Jo galvoje būdavo tikslus eilėraščio žemėlapis ir iš jo veido galėjai išskaityti, kai juo keliaudavo. Ir toliau rytais dirbdavome prie eiliuotų kūrinių. Diktuodavo iš galvos, rečiau iš atskirų lapų, išmargintų kompiuterinio rašto hieroglifais, nes jų matyti jau negalėjo. Eilėraščiai iš galvos daugiausia būdavo užrašytų sąsiuviniuose išplėtojimai. Kai staiga sakydavo: „Prašau užrašyti“, pagal išdykėlišką jo veido išraišką ir tikrą palaimos būseną, kuri persiduodavo kitam žmogui, atpažindavau, kad tai bus eilės. Diktuodavo visada eilutėmis, paprastai pažymėdavo didžiąsias raides ir – nenoriai – nedaugelį kablelių. Galop prašydavo: „Prašau tai kaip nors sutvarkyti.“

Mano sutvarkytą kūrinį visada sunkiai tvirtindavome ir neretai tobulindavome: skaitydavau labai lėtai, eilutę po eilutės, ir viską aptarinėdavome. Jeigu ką keisdavo, paprastai pirmiausia užrašydavau ranka, o paskui kompiuteriu. Išspausdintas tekstas patekdavo į segtuvus: jo (rašomojo stalo stalčiuje) ir mano. Po kurio laiko iš segtuvo išimtas eilėraštis vėl pereidavo skaitymo balsu bandymus.

Miłoszas nepakęsdavo spaudimo ir skubėjimo, ypač poezijoje. Jam buvo būdingas vidinis ritmas ir formos pojūtis, kurią perteikdavo tik tada, kai ji būdavo neatremiama. Galima sakyti, kad kai būdavo pasirengęs, būdavo pasirengęs iš tikrųjų. Gyvenant skubos, greito ir lengvo spausdinimo sąlygomis sunku suvokti, kas yra poetinis amatas žmogui, kuris visą, beveik šimto metų gyvenimą iš esmės tik tuo užsiiminėjo.

Prie Miłoszo kūrybinio proceso vaizdo galima dar pridurti tai, kad „Medžiotojo metai“ („Rok myśliwego“, 1990), vienintelis dienoraštis, kurį Miłoszas ryžosi parašyti, radosi štai kaip. Pirmiausia pasirinko iš savo sąsiuvinių įvairių fragmentų. Įrašė juos magnetofono juostoje, davė Ewai Garcelon perrašyti, ką ji atliko savo elektrine rašomąja mašinėle. Mašinraštis tapo kūrinio pagrindu. Jame Miłoszas atliko fragmentų atranką, redagavo juos. Tą tekstą negailestingai dorojo: jis buvo pilnas išbraukymų, pataisymų ir prirašymų plunksna, ištisos teksto atkarpos buvo užklijuotos popieriaus lapeliais su Miłoszo rašomąja mašinėle iš naujo atspausdintais fragmentais, padalijimais į pastraipas.

Jau Renata Gorczyńska⁴ mėgino įtikinti Miłoszą naudotis elektrine rašomąja mašinėle IBM, kuria dirbo pati. Tai didelis, sunkus prietaisas, bet jo dviejų spalvų juosta suteikdavo galimybes ištaisyti klaidingą raidę, jos vietoje įrašyti teisingą. Tačiau jo prikalbinti nepavyko. Miłoszas iš esmės iki pat pabaigos geriausiai jausdavosi su plunksna ir sąsiuviniu po ranka bei paprasčiausia rašomąja mašinėle. Prieš pat apdovanojimą Nobelio premija Miłoszas nusipirko naują „Smith Corona“ mašinėlę su lenkišku šriftu – tą patį modelį, kurį turėjo iki tol.

Smulkiai rašau apie tai įžangoje, kad toliau nevarginčiau skaitytojo Miłoszo kūrybinio gyvenimo, kuriam ir skirta ši knyga, monotonija. Bet taip pat ir tam, kad skaitytojas pažvelgtų į tuos slaptus momentus, kurie nėra itin patrauklūs: kasdien daug valandų, nepaisydamas to, kas vyksta aplink jį, už lango, kas dedasi jo viduje, žmogus sėdi prie rašomojo stalo ir margina popierių arba taiso tai, ką išmargino anksčiau. Margina ir taiso. Taiso ir margina. Paradinių momentų pasitaiko retai. Taip pat kūrėjas retai jaučiasi patenkintas savimi. Nors Miłoszas, atrodo, buvo laimingas: jo nevargino kūrybinės blokados, sausmečiai, negalios. Tai buvo jo buvimo čia, žemėje, esmė, kaip apie tai sakė eilėraštyje kaip tik tokia antrašte – „Buvimas“ („Pobyt“) iš knygos „Antroji erdvė“ („Druga przestrzeń“, 2002):

Man iš tikrųjų niekas nerūpėjo,
Kol tik girdėjau balsą, kuris diktavo eiles.
Tokį išradau sau gyvenimo būdą,
Ir taip pildėsi man skirta lemtis.

Ir būtent Miłoszas pats, nors valdomas savo vidinio Balso, paskyrė Balsui pabaigą. Paskutinį kartą prie eilėraščių dirbome 2003 metų gruodžio 22 dieną. Tai buvo Oskarui Milašiui ir poeto tikėjimo ribotumui skirtas eilėraštis, kuris tą dieną gavo pavadinimą „Gerumas“ („Dobroć“). 2004-aisiais, pavyzdingos ars moriendi metais, Miłoszas prie eilėraščių jau nebegrįžo.

Paskutinį tekstą „Japonų pasakos“ („Bajki japońskie“), savaitraštyje „Tygodnik Powszechny“ spausdintam ciklui antrašte „Literatūrinis podėlis“ („Spiżarnia literacka“), padiktavo 2004 metų gegužės 5 dieną. Ir nors dar diktavo asmeninius užrašus, negausius laiškus, skaitėme korektūras, tos dienos ir tuomet užbaigti tekstai užveria jo kūrybą, nors ne kūrybinį procesą.

Iš tiesų viskas buvo taip, kaip jo paskutinės didelės poemos „Orfėjas ir Euridikė“ („Orfeusz i Eurydyka“, 2002) pabaigoje: „Ir jis užmigo, skruostą priglaudęs prie įkaitusios žemės“⁵.

Apie eilėraščių knygų sudarymą

Jas sudėliodavo pats. Surikiuodavo eilėraščių eiliškumą knygoje, pasirinkdavo atskirų jos dalių antraštes, pačių eilėraščių struktūrą, eilutės laužymą arba jos ilginimą net iki biblinio verseto (tada eilėraščio linija yra sakinys), sujungimus, tarpus tarp žodžių ir eilučių, mažąsias ir didžiąsias raides, nuspręsdavo, ką paryškinti, ką išretinti, nenoriai ir ne pagal taisykles sudėdavo reikalingus kablelius. Svarbios buvo nuorodos: vieta ir data. Pagal šias nuorodas galima pastebėti tam tikrus požymius: nuo devintojo dešimtmečio eilėraščių datų paprastai nerašė, nenurodydavo jų parašymo vietos. Kartais pasitaikydavo ir taip, kad rankraščiuose kūriniai yra su datomis, perrašytuose mašinėle ir išspausdintoje versijose jų nebelieka.

Laiškuose leidėjams (ypač vertingi rašyti Jerzy’iui Giedroy-cui⁶) išdėstydavo tikslias instrukcijas, kas ir kaip turi būti surink-ta, kartais net nurodydavo, kokiu šriftu. Visada reikalaudavo korektūrų. Ne visada kūrinys išeidavo būtent tokiu pavidalu, kokio pageidavo autorius. Tada jis labai sielodavosi, liedavo nuoskaudas dėl klaidų, ypač tų, kurios iškreipia prasmę. Nuoširdžiai dėkojo bičiuliui Jerzy’iui Turowicziui⁷ už tai, kad jis atliko poetui labai svarbios knygos „Išgelbėjimas“ („Ocalenie“, 1945) korektūrą ir prižiūrėjo jos spausdinimą, bet nepraleido progos prieš pat išplaukimą į Niujorką (1946 metų sausio 16 d. laiškas) prikišti jam: „Prieš pat išvykimą iš Londono atsitiktinai gavau „Ocalenie“ egzempliorių. Esu nuoširdžiai ir giliai dėkingas tau ir nežinau, kaip dėkoti už vargus, kuriuos įdėjai į korektūrą ir t. t. Išgyvenau nuoskaudas už negausias spausdinimo klaidas, kurių, žinoma, tokiu atveju negalima buvo išvengti.“

Ištisą katalogą tokių klaidų surašė Miłoszas Giedroycui po to, kai jis išleido knygą „Karalius Popielius ir kiti eilėraščiai“(„Król Popiel i inne wiersze“, 1962): ciklo pavadinimas turi būti „Pornic miestelio kronikos“, o išspausdinta „Pornic miesto kronikos“. Eilėraštyje „Paribiai“ („Kresy“) praleistas pirmas posmas. Be to, perstatytos eilutės, trūksta tarpų, taškų. Klaidos ir reikalavimai jas ištaisyti, klaidų atitaisymai, o kartais, kaip eilėraščio „Kresy“ atveju, kategoriškas reikalavimas dar kartą išspausdinti jį naujame tome – buvo dažnos susirašinėjimo su poeto kūrinių leidėjais temos.

Jis pats parinkdavo knygos viršelį, jo spalvą, grafinį apipavidalinimą. Nepakentė abstrakcijų.

Ir pabaigai itin svarbus dalykas: į savo knygas Miłoszas įtraukdavo ir eilėraščių, kuriuos pats vertindavo kaip silpnesnius. Jiems tekdavo keli vaidmenys: sudarydavo foną geriems, papildydavo, buvo būtini, keldavo į viešumą tai, kas turėjo būti iškelta, ir tuo pat metu sudarydavo galimybių pamatyti poeto kūrybinį horizontą. Jo tikslas buvo kalbėtis su skaitytoju, jam visiškai atsiverti. Jeigu atsiskleisti – tai eilėraščiuose ir eilėraščio forma. Norėjo, kad skaitytojas žinotų, kaip bėga ir kuriuose taškuose susitelkia jo mintis. Tokia buvo jo bendravimo forma.

Bet kuri kita jam buvo mažiau paranki. Todėl, be kitų, nesigėdydamas galėjo išspausdinti tokį eilėraštį kaip „Devyniasdešimtmetis poetas pasirašinėja savo knygas“ („Dziewięćdziesiecioletni poeta podpisuje swoje książki“), kuris prasideda žodžiais: „Tai visgi pergyvenau jus, mano priešai!“ Eilėraštį, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip savęs aukštinimas ir puikavimasis vien dėl biologinio fakto – ilgesnio gyvenimo, lemto nepaisant Miłoszo intuicijų, kad turėjo numirti tada ir tada, bet vis dėlto nenumirė. Kita vertus, tai yra specifinės, priverstinės kantrybės ir distancijos eilėraštis. Likimas davė jam ilgą gyvenimą, kurio metu, norėjo to ar ne, privalėjo analizuoti savo klaidas ir nuodėmes bei svetimas klaidas ir svetimas nuodėmes. Kinų posakis moko: „Jeigu kas tave nuskriaudė, atsisėsk ant upės kranto, ir vieną dieną gali pamatyti, kaip pro šalį praplaukia tavo priešo lavonas.“ O Miłoszo išverstas Issa⁸ rašo: „Pergyvenus / juos visus, visus / kaip šalta.“

Sąsiuvinyje Nr. 70A (be datų, bet sietiname su 2001 metų pradžia) Miłoszas užrašė: „Tad vis dėlto mirė visi mano priešai. Deja, ir bičiuliai, ir mano senos meilės. Likau tam, kad medituočiau apie laiko esmę.“ Poetas daugybe būdų vertė savo senatvę literatūros tema. Jo kūryboje tai nėra vienintelis tokio tipo eilėraštis, o ši tema aptinkama ir dažnoje jo esė. Taip pat ir faktas, kad į senatvę gali likti vienui vienas su savo priešais, iš kurių pavojingiausias pasirodysi pats sau, Miłoszui nebuvo svetimas. Tad šis eilėraštis kalba ir apie gyvenimo išmintį. Panašiai, nors mažiau pedantiškai, sudarydavo ir esė tomus.

Kai jau sudėliodavo knygą pagal šias taisykles, buvo veikiau prieš jos karpymus ir redagavimus, nors esminių patarimų visada klausydavo ir net jų prašydavo. Ar turėjo partnerį tokiam vaidmeniui? Kas būtų buvę, jeigu jo gyvenime, kaip T. S. Elioto kelyje, būtų pasitaikęs Ezra Poundas?

Sekretorių košmaras, rašytojų džiaugsmas: korespondencija

Savo rašymą Miłoszas matė kaip quest, ieškojimą, tik tai buvo ieškojimas va banque, iki pasaulio ir gyvenimo galo, o atskirus uždavinius, kuriuos keldavo pats sau, matė kaip operacijas. Taip apibūdino komentare, kurį telefonu padiktavo Elżbietai Sawickai: „Tai yra mano operacijos užuojauta dalis. Žmonės yra vargšai…“ Bet yra ir kita situacija. Niekas, tikrąja to žodžio prasme, nejaučia gilios (ir tragiškos) ironijos sakinyje iš eilėraščio „Įžanga“ (iš knygos „Išgelbėjimas“): „kas gi yra poezija, kuri neišgano / nei tautų, nei žmonių?“⁹ Kodėl čia nesijaučia ironijos? Nejau troškimas, kad menas, poezija vis dėlto išliktų, būtų bent varteliais – jeigu ne vartais – pažinti meta, pasaulį už šio, laikinojo ribų, buvo stipresnis? O tokiems žmonėms, kaip Miłoszas, „žmonija, kuri pasilieka“ (apibūdinimas eilėraštyje „Campo di Fiori“), užkrauna pareigą būti dvasiniu vadovu, ganytoju, kuris perveda per šią ašarų pakalnę ir turgavietę? Jis neabejotinai juto tą spaudimą ir žmogaus jėgas pranokstančią pareigą.

Pagelbėdavo žmonėms (ir ne tik menininkams) įvairiausiais būdais: rašydavo jų kūriniams įžangas ir baigiamuosius žodžius, užtardavo pas leidėjus, traukdavo autorius iš „kūrybinių duobių“, aiškindavo, remdavo materialiai, drąsindavo, kalbėdavosi. Miłoszo draugiškumas šiuo požiūriu pasaulyje, kur menininkai pasirengę vienas kitam perkąsti gerkles, iš tikrųjų buvo neregėtas. Manau, priežastis, kodėl taip elgėsi, buvo d v a s i n ė s  h i e r a r c h i j o s   g e r b i m a s. Tai yra žmogaus, jame glūdinčio (dvasinio) prado gerbimas, nes dėl žmogaus, kaip instinktų valdomo sutvėrimo, iliuzijų jis nepuoselėjo. Taigi žmogus, iš esmės jo dvasia, kuri to verta, nes nusipelnė darbu, turi teisę reikalauti pastangų iš kitų pusės. Aišku, ne kiekviena dvasia.

Su tuo siejasi plačios korespondencijos (nuo popiežių, ministrų, įvairių institucijų aukštų pareigūnų iki vadinamųjų paprastų žmonių) bei korespondencijos, kurią poetas gaudavo, taip pat laiškų su prašymais įvertinti literatūrinius bandymus skaitymo problema. Į tą svetimų reikalų sūkurį, norėjau to ar nenorėjau, patekau ir aš. Manęs prašydavo atkreipti poeto dėmesį į kūrinius, laiškus, „pakišti“ juos Meistrui, pristatyti jų prašymus, užtarti… Ilgainiui tai darėsi vis sunkesnis uždavinys dėl mano abejonių, ar Miłoszas pageidauja būti trukdomas tais laiškais. Dauguma tos korespondencijos nebuvo verta jo dėmesio ta prasme, kad žmonės, be jokių pastangų iš savo pusės, tiesiog norėdavo gauti garsaus žmogaus laiškelį, ir užuot paskaitę, ką jis parašė savo knygose, teiraudavosi autoriaus, nes kam gi patiems gaišti laiką skaitant. Tuo tarpu svetimą laiką gaišinti galima. O, kad jie turėtų vaizduotės! Kita vertus, tie, kurie turi vaizduotę, perdėtai brangindami svetimą laiką laiškų nerašo, nors, kaip paaiškėja – paprastai po laiko – turi iš tikrųjų svarių, vertų išsakyti dalykų.

Žinoma, tikrai malonūs būdavo švenčių, sukakčių momentai, lavina linkėjimų, atvirukų, telefoninių balso įrašų, man pasakytų žodžių, kuriuos turėdavau perduoti. Egzotiški pašto ženklai iš visų pasaulio kraštų, įvairūs adresų rašymo būdai ant vokų ir įvairūs siuntėjai, net ir tokie, kurių laiškų niekada nesitikėjau pamatyti. Pavyzdžiui, laiško iš Baltųjų rūmų, skirto „Mr. and Mrs. Czeslaw Milosz, Author, Poet“ nuo Billo ir Hilary Clintonų, kito – Georgo W. Busho, taip pat popiežiaus laiško. Nepranokstami ir didžiojo poeto namų atmosferą praskaidrinantys buvo Wisławos Szymborskos atvirukai-koliažai bei kitokie tuo tikslu jos sugalvoti dalykai.

Būdavo ir specialių užduočių: Miłoszo prašydavo identifikuoti asmenis archyvinėse nuotraukose, paaiškinti situacijas, kontekstus, kuriuos tik jis galėjo prisiminti ne tik todėl, kad juose dalyvavo, bet ir todėl, kad kiti jau išėjo į nebūtį. Tad matydavau ypatingą to žmogaus sentimentalumą tam, kas jau negrįžtamai praėjo.

Versta iš:
Agnieszka Kosińska. MIŁOSZ W KRAKOWIE. Kraków: Znak,  2015

---

1 Simone Weil (1909–1943) – prancūzų filosofė, mąstytoja. Cz. Miłoszas išvertė į lenkų  kalbą jos „Rinktinių raštų“ tomą.
2 Anna Micińska (1939–2001) – literatūros istorikė, eseistė, leidėja, tyrinėjusi ir pro  pagavusi rašytojo, dramaturgo, dailininko, filosofo Stanisławo Ignaco Witkiewicziaus (Witkaco) kūrybą.
3 Carol Thigpen (1944–2002) – antroji Cz. Miłoszo žmona.
4 Renata Gorczyńska (slapyv. Ewa Czarnecka) (g. 1943) – rašytoja, publicistė, literatūros vertėja, kurį laiką buvo Cz. Miłoszo asmenine sekretore.
5 Vertė Danutė Balašaitienė.
6 Jerzy’is Giedroycas (1906–2000) – leidėjas, publicistas, politikas. Paryžiuje ėjusio mėnraščio „Kultura“ įkūrėjas ir redaktorius. Daugelio Cz. Miłoszo knygų leidėjas.
7 Jerzy’is Turowiczius (1912–1999) – žurnalistas, publicistas, ilgametis savaitraščio „Tygodnik Powszechny“ vyriausiasis redaktorius.
8 Issa Kabayashi (1763–1828) – japonų poetas.
9 Vertimas Juozo Kėkšto.