literatūros žurnalas

ŠIMTMEČIO ANKETA: Viktorija Daujotytė, Gintaras Bleizgys, Aušra Kaziliūnaitė

2018 m. Nr. 1

Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą, etninės atminties ištvermingumą. Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis – proga apmąstyti mūsų literatūros ir kultūros raidą, įvardyti žymiausius asmenis, prisiminti jų nuopelnus kraštui. Kokie vardai, judėjimai, iniciatyvos, darbai ir kūriniai Jums atrodo iškiliausi mūsų laisvėjimo kelyje?

Kaip apibūdintumėte šiandieninę mūsų literatūros, kultūros ir visuomenės situaciją? Kokios gyvenimo galimybės bei pokyčiai nuteikia viltingai, įkvepia kūrybai? Kokias didžiausias problemas bei iššūkius visuomenei, tautai ir valstybei kelia naujųjų laikų procesai?

Per šimtą metų lietuviška knyga patyrė nepaprastą kokybinį šuolį – iš didaktinės epochos amžiaus įšokome į moderniausios literatūros kontekstus, ir tai mums teko daryti žymiai sparčiau nei daugeliui Europos tautų. Per pastarąjį šimtmetį subrendo lietuvių literatūrinė kalba, išaugo meniškumo reikalavimai. Kokią lietuvių literatūrą įsivaizduojate po kelių dešimčių ir daugiau metų?


 

Literatūrologė, prof. Viktorija Daujotytė

Taip, juntame savo respublikos šimtmečio alsavimą – ir tai guodžia, gal neliks tik tušti šūkiai apie įkvepiančią ateitį ir tokie pat tušti pažvanginimai pabarškinimai griūvančio Gedimino kalno papėdėje.

Vis apeidama, prieidama, kiek galima, matau, kad dirbama, kad kalnas gelbstimas. Norėtume, kad sparčiau, kad patikimiau. Neramu. Norėtume bent kuo prisidėti. Gal po akmenį atnešti, žemės po saują. Kažkokia galia lyg budina gilius instinktus. Mūsų dvasios kalnas. Kai pavojus, imame daugiau suvokti. Ne tik apie kalną.

Neturime tik aimanuoti – ištiko bėda, bet juk ieškoma ir išeities. Ir ji turėtų rastis – gal juda paviršius, paviršiniai, dengti, lopyti, keisti sluoksniai. O kalno stuburas dar bent apysveikis, kaulai dar stiprūs, atlaikys. Neramu dėl požemių, jei net nežinome įėjimo į juos. Ir vėl ženklai. Gyvename name, kuriame yra nežinomų, neįeinamų patalpų. Ženklo pasiaiškinimas, jei tik ir sau – tokia ir respublikos padėtis, nevaldome viso savo turto, nežinome visų talpų ir patalpų, vienur užkalta, kitur užgriuvę. Paviršiai trūkinėja, aiži, iš skandalo brendame į kitą, galiausiai ir nuobodu be skandalų, priprantame; kaip prie prasto, bet gomurį pakutenančio maisto. Bet stuburą tebeturime. Tautos stuburą siečiau su tautine saviverte. Kol dėl jos jaudinamės, svarstome, diskutuojame, tol ji yra, veikia mus, mūsų mąstymą, pasirinkimus, kūrybą. Be stuburo niekas neišsilaiko – bliūkšta ir sąmoningumas, ir etninis (prigimtinis) ištvermingumas.

Prie šimto metų ribos žmogus suklūsta ir todėl, kad tai žmogiškosios tvermės riba. Ir šiandien dar turime šimtamečių. Stengiamės suvokti, kas per tą laiką įvyko. Kas atsitiko su mūsų tėvais, protėviais, su mumis. Įžengdama į respublikos, nepriklausomos demokratinės valstybės kelią, Lietuva įžengė ir į visai Europai dramatišką pavojingų ideologijų, jų sukeltų perversmų, karų, masinių žudynių, kankinimų erdvę. Respublikos šimtmetį apibūdinčiau kaip ištvermės laiką. Ne vienu atveju svarbiausia buvo ištverti – ir atskiram žmogui, ir visai tautai. Lietuvių tauta, o bendresne prasme ir jos bendrapiliečiai, ištvėrė, išsilaikė. Ir okupuoti išlaikė savo kalbą, prigimtinės kultūros atramas, neužmiršo istorijos, valstybės, liko kūrybingi. Jei ir neturime kuo ypač didžiuotis (laisvai gyvenantiems to ir nereikia), tai ištarti, kad pasaulyje esame lygiaverčiai, galime. Ir kitų kalnai ỹra. Ir kitų vandenys tvinsta. Svarbiausia – tinkamai atsakyti į iššūkius. Susitvarkyti. Semtis ištvermės ir kantrybės iš praeities – gyvename tūkstančius metų, esame begalinės gyvybės grandinėje, prasitęsiančioje į ateitį.

Pirmasis respublikos dvidešimtmetis (iki 1940 m.) – didesnės energijos. Daugiau pasiaukojamo veikimo kitų labui. Dau-giau stiprių, savitų asmenybių. Daugiau dvasinio brandumo, supratimo, ką gali, ką turi ir ką privalai daryti. Dažnai atsiverčiu Igną Končių, fiziką, visuomenininką, etnografą, vadybininką. Dar visai jaunas gimtojoje Žemaitijoje pradėjo domėtis tautodaile, piešti, fotografuoti, rūpintis kultūros paminklų sauga. Klojo kraštotyros pamatus. Pasiekė mokslą, aukštą Lietuvos universiteto profesoriaus statusą. Fizikas, bet ir humanitaras. Atkaklus žemaitis, šeimos tėvas, prigimtinių dalykų puoselėtojas. Pirmasis Vilniaus universiteto, grįžusio Lietuvai, valdytojas, sugebėjęs susitvarkyti su sunkiais uždaviniais, pelnyti autoritetą ir tarp kitataučių. Šaudytas, bet nesušaudytas sovietų. Pasitraukęs į Vakarus. Jau gyvenimo saulėlydyje rašęs knygas-liudijimus apie praeitį, apie prigimtinės kultūros daiktus ir vaizdinius, apie kalbą, apie Lietuvos valstybę, universitetą. Galiausiai ėmęsis medžio drožybos, grįžęs į tautodailės pirmines situacijas. Palikęs formulę – „Mano eitasis kelias“. Ir Lietuvos šimtmetis yra jos eitasis kelias. Nė vieno tarpelio nenueito.

Atrodo, kad tvirčiausiai per šimtą metų laikėsi tie, kurie jautė savąją žemę, jos šaknis. Gamta, žemė yra daugiau, bendriau nei kaimas. Kaimas ir miestas – gyvenimo sanklodos formos, miestą siejant su modernesniu individo gyvenimu, su kultūros centrų įsikūrimu. Lietuvos šimtmetis yra ir jos miestų glaudesnio suaugimo su lietuvių tauta, kultūra šimtmetis. Be miesto negali būti modernios kultūros. Kad Vasario 16-osios Aktas buvo pasirašytas Vilniuje, mums yra lemties palankumo ženklas. Tikriausiai ir sąmoningai Tarybos narių suvoktas. Juk jau nuo XX a. pradžios Vilniuje formavosi nauji lietuvių kultūros centrai. Muzikos, literatūros, scenos rūpesčiai. Pirmosios dailės parodos. Mikalojaus Konstantino Čiurlionio figūra. Aukštas kūrybinis profesionalumas ir liaudies meno, tautodailės, tautosakos pripažinimas. M. K. Čiurlionio harmonizuotos senosios lietuvių dainos. Derinti tai, kas iš prigimties, ir kas iš pasaulio. Kelias, kuriuo galima buvo eiti. Ir kuriame palikti pėdsakai jau-čiami ligi šiol.

Kaip gyvybingiausią, iki šiol tebejaučiamą, išskirčiau žemi-ninkų programą, suprasdama ją plačiau, išeivijos „Žemėje“ ir žemininkuose matydama tik patį centrą. Nemažiau reikšmingi yra ir šios programos išsišakojimai, atsišakojimai. Iki rezistencijos kovose žuvusio Broniaus Krivicko eilėraščių, refleksijų. Ir ne tik poezijoje, bet ir dailėje. Dailėje žemininkų jausenos pradmenis įžvelgiu Juzefos (Jutos) Čeičytės kūryboje, anksty-vuosiuose koliažuose, ypač „Žemėje“ (1951).

„Šimtas žemės apkabinimų“ – jaunos dailininkės Jolitos Vaitkutės paroda Rotušėje, skirta Lietuvos šimtmečiui. Savita vaizdine instaliacija (svarbių Lietuvai asmenų portretavimas žeme kaip medžiaga, panaudojant veidrodžio atspindį įprasminama mintis apie žemę kaip žmogaus ir jo tėvynės jungtį.Konceptualiajam menui svarbios idėjos. Žiūrovui – idėjos patikimumas, susidarantis iš tikrumo, tradicijos pratęsimo ir atnaujinimo. Taip, tai pradžia, pradžių pradžia, bet kažkuo viltinga.

Kas iš tiesų padaroma, padaroma žmonių gerovei ir kultūrai. Vis pabrėžiame skurdą. Bet skurstame ir psichologine prasme – nemokame sau suteikti džiaugsmo. Taip yra ir su užnykusiais vaikais – sunku atkurti jų dvasios pusiausvyrą. Tėvų neglobojami vaikai tebėra didis mūsų valstybės rūpestis. Brangsta viskas, bet dar nesuvokiame, kad labiausiai visoje Europoje brangs vaikai.

Per pastarąjį nepriklausomybės laiką daug padaryta Lietuvos materialiojo paveldo atkūrimui, dvarų, sakralinių ansamblių, atminties vietų sutvarkymui. Ir ne tik Vilniuje, Kaune, visoje Lietuvoje. Kėlė abejonių mažųjų miestelių centrų rekonstrukcijos, daug kas supanašėjo. Gal ir mažiau juose liko Lietuvos, bet jau daugiau Europos – šviesu, tvarkinga.

Viltingiausia, kad esame Europoje, – visomis galimomis prasmėmis. Nusimename, kai Europos Sąjungos institucijų kartais esame palaikomi kvailesniais, negu esame. Bet turime rimtai suklusti, kai mūsų neūkiškumas ar aplaidumas (imame ir išardome kokią geležinkelio atkarpą, užuot ją sutvarkę) griežtai baudžiamas. Turime mokytis ir iš savo klaidų. Problema, bet ne tik vienai Lietuvai, – kaip išlikti po Europos skėčiu ir kartu savarankiška, kūrybinga tauta tarp tautų, tauta su kitomis tautomis ir tautybėmis, kaip išsaugoti valstybingumą – ir kaip savosios kultūros stogą.

Kai mąžta reikalavimai kalbai, smunka ir meniškumo kriterijai. Lietuvių literatūros prognozės – atskira problema. Nesiryžčiau spėlioti – ar tenkinsimės tik daugiausia moterų rašinėjamais „romanais“, ar bus žmonių, kuriems kalbos kūryba liks kaip pašaukimas (nenoriu šios sąvokos atsisakyti). Bandau įsivaizduoti, kokią įtampą reikės pakelti kūrybingai, tad sunkiai dirbantiems ir dirbančioms, kai kiekvieną dieną didės literatūros verslo ir jam talkinančios žiniasklaidos užimami plotai. Žeidžia, kai aukšti valstybės pareigūnai „žino“, kad Petras Cvirka buvo tik kolaborantas ir plagiatorius. Lyg ir dar kažkas, lyg ir vienas ryškiųjų pirmojo respublikos etapo prozininkų. Paminklas statytas ne už kūrybą, bet dabar kūryba yra jo paramstis.

Lietuvių kalbos likimas – tikrai esame to likimo kryžkelėje, nėra dar taip buvę, kad dalis ir tų, kurie laiko save kalbininkais, tad ir duoną valgo iš kalbos, pjautų šaką, ant kurios ir patys sėdi, neigtų kalbos saugą, rūpestį bendrinės kalbos taisyklingumu, rašyba. Gal tai tik reakcija į pernelyg grubiai primetamus kalbos taisyklingumo reikalavimus. Bet kad tonas tas pats, niekinantis, užgaulus. Bet gal ir su kalba kaip su Gedimino kalnu, tik erzinantys paviršiai, tik netinkamos žemės sampilai, praskydusia pliurze slenkantys žemyn, o stuburas dar atlaikys. Ištvers.

Tono, intonacijų problema. Kovojame, vis dar kovoja-me, priešų vis dar pasigaminame. Neįgyjame autoironijos ir bendresnės ironijos. Ir sau, ir dalies mūsų gyventam laikui. Pernelyg stropiai finansuojame socialistinio realizmo tyrimus, lyg jau neturėtume kitų problemų. Ironija yra ir stilius, bent jau gero stiliaus ženklas. Jei pajėgtume sutvarkyti skverą su P. Cvirkos paminklu pagal buvusią gana ryškią socialistinio realizmo plastinę stilistiką ir pritvirtintume lentelę su paaiškinančiu įrašu. Tai mus labai laisvintų. Vis dar norime griauti sovietinius paminklus, nors atrodo, kad tai, ką būtinai reikėjo, jau nugriovėme. Užsikrėtėme pačiu griovimu, tarsi perimdami ankstyvojo bolševizmo ideologiją.

Ideologinė duona lengva.

Bet ir sprangi – šimtmetis leidžia ir tai suvokti.



Poetas, prozininkas, eseistas Gintaras Bleizgys

Vardų ir pavardžių neminėsiu, nes bijau ką nors praleisti. Iškiliausi ir svarbiausi man atrodo turintys tvirtą stuburą, aiškią pasaulėjautą, krikščioniškas vertybes. Tie, kurie rūpinosi ir / ar rūpinasi savimi ir kitais, suvokdami Lietuvos geopolitinę, geoekonominę, demografinę padėtį, kurie savo kūnu ir krauju gynė tai, ką ginti yra privalu. Labai noriu pabrėžti „kūnu ir krauju“, nes per gyvenimą prisiklausiau tiek tuščiažodžiavimų (literatūros, politikos, ekonomikos, bažnytiniame ir t. t. pasauliuose), kad vertinu tik veiksmą, visa kita yra gerai ir netgi labai gerai, bet be veiksmo lieka tuštybės, snobizmo ar kokio nors srutizmo lygmenyje.

Žemaitė užsirišo skarą (tiesiogine ir metaforine reikšme) ir į viešumą ėjo su ta skara, Vytautas P. Bložė (oi oi, pradėjau minėti vardus ir pavardes) sovietmečiu nenusitrumpino plaukų ir nenusirišo juos prilaikančios juostelės – dėl to daugelio sovietinių druskininkiečių (tuo metu kaip tik gyvenau Druskininkuose) buvo laikomas nevispročiu, vieni išėjo į miškus ir savo kūnais patręšė (tiesiogine ir metaforine reikšme) Lietuvos miškus bei klonius, kiti, įmesti į Gulago lauko tualetų duobes, sugebėjo neišsižadėti savo tikėjimo. Tai vadinu veiksmu.

Buvo tokių, kuriems sovietiniu periodu Druskininkų sana-torijose laikytos rezervuotos vietos: tegu tik atvažiuoja ir rašo. Ar jie yra rašytojai, ar sistemos ruporai? Ruporas gali būti dviejų rūšių: savanoris arba toks, kuris nenori būti iniciatyvus – tiesiog leidžia savimi naudotis; šitą, antrąjį, variantą vadinu stručiu (pavojaus atveju strutis slepia galvą smėlyje). Būti stručiu – prasta išeitis. Žmogus negali tapti gyvūnu, gyvuliu, šliužu ar mineralu, nes ne tam jis buvo sukurtas.

Dar man atrodo labai svarbios visos iniciatyvos, kurios Lietuvą ir joje vykstančius procesus gebėjo sieti su regioniniais, europiniais, pasauliniais procesais, visos patirtys ir protai, kurie mūsų šalyje įžvelgė, suprato ir mėgino artikuliuoti bendruosius pasaulinius istorinius procesus. Tai yra tėkmė, gelbstinti kūdrą nuo užpelkėjimo ir išnykimo. Mūsų yra tiek, kiek esame pasaulyje ir toje geopolitinėje erdvėje, kuri mus supa. Mūsų vienų arba mūsų pačių iš savęs nėra. Pasaulyje pilna išnykusių tautų ir valstybių, civilizacijų. Jos nesugebėjo įvertinti epochinių virsmų, nepajėgė integruotis ir integruoti, todėl išnyko. Manau, kad esamuoju laiku dvigubos pilietybės klausimas Lietuvoje – ne prabangos, o mirties arba išlikimo reikalas.

Mirštanti visuomenė. Trečdalis žmonių emigravo. Jaunų, dar-bingų, tvirtų. Vaikus jie gimdo ne Lietuvoje, o Didžiojoje Britanijoje, Airijoje, Ispanijoje, Belgijoje. Dirbu investicijų į Lietuvos infrastruktūrą pritraukimo sektoriuje, todėl kasdien susiduriu su siaubingais emigracijos padariniais: Lietuvos regionuose (dėl drastiškai sumažėjusios populiacijos) uždaromos ligoninės, poliklinikos, mokyklos, vaikų darželiai (prieš šešerius–penkerius metus renovuoti, šiuolaikinius reikalavimus atitinkantys pastatai) – dėl gyventojų trūkumo jie tampa niekam nereikalingi.

Trečdalis Lietuvos emigravo ne iš Vilniaus ir ne iš Kauno, o iš mažesnių miestelių, kita dalis tų miestelių gyventojų atvyko į Vilnių ir Kauną – šių miestų gyventojų skaičius pastaruosius keletą metų auga. Taigi, gyvename Lietuvos regionų mirties laiku: miesteliuose, kuriuose prieš dešimtmetį gyveno trys tūkstančiai gyventojų, dabar liko apie pusantro tūkstančio ir t. t. Liko pensininkai ir tie, kurie dėl sveikatos problemų arba žalingų įpročių negali (nenori) dirbti. Jie nekuria šeimų ir negimdo vaikų. Per keletą ateinančių metų matysime dar radikalesnius populiacijos pokyčius. Į užsienio valstybes emigravę tautiečiai įsikuria ten visam laikui. Pasikviečia ir padeda susirasti darbą savo giminaičiams, o užsienyje gimę Lietuvos piliečių vaikai, de facto, tampa užsienio valstybės piliečiais, su Lietuva turi mažai ką bendra. Noriu pasakyti, kad visuomenės situacija yra katastrofiška.

Į emigravusiųjų Lietuvos piliečių vietas atvyksta skurdesnių šalių gyventojai. Statybos sektoriaus įmonės dėl darbuotojų trūkumo darbininkus veža iš Ukrainos, Baltarusijos, Serbijos, Juodkalnijos, artimiausių Rytų valstybių. Šie žmonės Lietuvoje įsikurs taip, kaip lietuviai įsikūrė užsienyje: ilgainiui pasikvies čia gyventi savo šeimos narius, giminaičius, padės jiems susitvarkyti dokumentus, rasti darbą, gimdys ir augins vaikus. Šalies ekonomikai tai nėra blogai, tačiau literatūrai… Nemanau, kad šie žmonės iš esmės domėsis lietuvių literatūra. Komercinės kultūros vartotojais jie veikiausiai taps, tačiau elitinės, profesio-
naliosios kultūros ir literatūros laukas jiems liks svetimas.

Penkerius metus vadovavau keturiolikos knygynų tinklui, demografinės situacijos pokyčius aiškiai ir vienareikšmiškai regėjau per nuolat krentančius knygų pardavimus. Gali būti, kad mes, rašytojai, rašome mirštančia kalba, jeigu artimiausiu laiku neįvyks esminių pokyčių, atsidursime savotiškame lietuvių kalba kuriamos literatūros vakuume, mūsų veikalai bus reikalingi mu-ziejams ir antikvariatams, o ne lietuvių literatūros skaitytojams.

Tikiuosi, kad įvyks stebuklas ir dabartinė situacija pasikeis. Kiekvieną dieną (kaip ekonomistas) dirbu, kad aukščiau mano aprašytas scenarijus pasuktų kita kryptimi. O kaip rašytojas? Rašau daug, tarsi nujausdamas pabaigą, tarsi į tuštumą, tarsi koks medžiotojų iš miško išvytas, užspeistas vilkas. Kaukti žiūrint į mėnulį – tai reiškia ir nešti garsą, žinią apie nykstančias mūsų dienas, pervartas, apie šalia aukšto kalno ir dviejų upių santakos įkurtą miestą, valstybę, teisę gyventi, kalbėti savo gimtąja kalba.

Visi laike vykstantys procesai yra svyravimai ir tėkmė, bet jokiu būdu ne esminis kokybinis pokytis. Mes turėjome puikią Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų literatūrą, paskui ji sumenko. Žemaitė, Šatrijos Ragana, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Maironis ir kiti sukūrė naują literatūrą ir padėjo pamatus dabartinei. Šiuo metu mūsų literatūra komercializuojasi, vis dažniau taikosi prie prekei, o ne literatūrai būdingų reikalavimų, manau, kad dar kurį laiką mūsų knygos lėkštės. Paskui lėkštes nuims nuo stalo ir sudaužys. Atneš naujus valgius. Literatūra vėl atsigaus. Sovietmečiu didelė literatūros dalis kartojo tą patį, kas buvo svarbu ir didaktinės epochos, spaudos draudimo laiku, išsivadavus iš Sovietų Sąjungos literatūroje atsirado daugiau tų bruožų, kurių ji turėjo tarpukario Lietuvos laikais. Manymas, kad kas nors
pasaulyje keičiasi (o ne kartojasi, atsikartoja) kyla iš Charleso Darwino, Karlo Marxo ir sovietinio muštro pasaulių.

Žmogus neturi galios sukurti ką nors iš esmės, iš prigimties naujo. Visa, ką žmogus daro ar gali padaryti, jis padaro su šešėliu, su priešprieša: antibiotiniai preparatai / auksinis stafilokokas ir antibiotikais mintančios gyvybės formos; branduolinė fizika: atominės elektrinės / atominės bombos (arba baisios atominių elektrinių avarijos); plastikas, kad būtų patogu / plastiko atliekomis užteršti vandenynai ir visa aplinka; konservantai, leidžiantys ilgiau išlaikyti nesugedusį maistą / onkologiniai susirgimai ir t. t. Tai yra nuodėmės pasekmė, iš rojaus sodo išvyto žmogaus gyve-nimo realybė: mes negalime nuveikti nieko gero, nes visa, ką vei-kiame, turi nuodėmės (šūdo) prieskonį. Čia noriu pasakyti, kad šuolis iš „didaktinės epochos amžiaus į moderniosios literatūros kontekstus“ jokiu būdu nėra kokybinis šuolis: tiesiog – tai šuolis iš didaktinės epochos į moderniąją literatūrą, abi „epochos“ ir literatūros turi savas teigiamas puses ir savą šūdo prieskonį. Jeigu mes manome, kad esame protingesni ar pažangesni už buvusius prieš mus, tai esame naivūs, istorijos nesuprantantys vaikučiai. Tokių mūsų dienomis pilna. Ir kaip jau rašiau, manau, kad kurį laiką dar pilnės. Jų rašoma literatūra lėkštės, bet toje literatūroje taip pat bus savų privalumų.



Poetė Aušra Kaziliūnaitė

Vengiu hėgeliškų istorijos monumentų. Man kur kas įdomesni ne tie vardai, kurie dėl vienokių ar kitokių plika akimi neregimų galios santykių tapo matomi, o visa tai, kas iki šiol liko mūsų atminties ir mąstymo paraštėse. Istoriją kuria ne tik garsūs rašytojai, politikai, tautos patriarchai, bet ir kiekvienas istorijos dalyvis. Taigi laisvėjimo kelyje yra svarbios ne tik kelios geriau matomos asmenybės ar judėjimai, bet ir tie žmonės, kurie savo kasdieniu buvimu, bendruomenės kūrimu ir asmeniniu veiksmu sugebėjo pasipriešinti fizinėms ir mentalinėms represijoms, skausmingos istorijos sąlygomis išlaikyti žmogiškumą ir juo dalytis su kitais. Dabar ši estafetė yra perduota mums. Lietuvos visuomenės laisvėjimas yra kasdienė asmeninė kiekvieno iš mūsų kova, kurią turime vykdyti savo gyvenimu. Dėl laisvės ir laisvėjimo reikia kovoti nuolat – pirmiausia su savimi.

Ši svarbi kova vyko sovietmečiu, kai žmonės turėjo gana aiškų išorinį orientyrą, kam priešintis. Tačiau kova už laisvę vyksta ne tik individui susiduriant su išore, bet taip pat ir susitin-kant bei vengiant susitikti su pačiu savimi. Vidinė ir išorinė kovos ne tik yra susijusios, jos taip pat ir palaiko viena kitą. Didelė dalis visuomenės geriau matomos išorinės kovos už laisvę šešė-lyje negeba įžvelgti aktyvios vidinės kovos už laisvę svarbos. Tą negebėjimą stengiasi dar labiau pakurstyti ir išnaudoti suinteresuotos jėgos: politikai, žiniasklaida, verslininkai ir t. t.

Manau, kad prie mano kartos matytos ir matomos Lietuvos laisvėjimo daug prisidėjo Tomas Venclova, Leonidas Donskis, Atviros Lietuvos fondas, Jurga Ivanauskaitė, Antanas Škėma.Jų dėka išorinė kova už laisvę neužgožė vidinės. Lietuvos ir jos visuomenės laisvėjimo kelyje labai svarbų vaidmenį suvaidino ir iki šiol vaidina Atviros Lietuvos fondo remtos knygos. Analogų nepriklausomos Lietuvos istorijoje neturinti L. Donskio figūra mums parodė pavyzdį, kaip net sudėtingomis sąlygomis išlikti oriam ir pagarbiam pašnekovui, kaip iš tiesų gerbti ir vertinti kitokią nuomonę. A. Škėmos romanas „Balta drobulė“ ne tik man, bet ir daugybei kitų mano bendraamžių parodė, kad lietuviška literatūra ne tik gali, bet ir turi būti apvalyta nuo didaktikos, pseudopatriotiškumo bei tuščiažodžiavimo. Tai romanas, kurį skaitant iš naujo įsimyli lietuvių kalbą. Tai kūrinys, nenusileidžiantis Albert’ui Camiu ar kitiems pasaulinio lygio meistrams. Neseniai išverstas į vokiečių kalbą jis susilaukė daug dėmesio ir pasisekimo. Smagu, kad profesionalioji Karla Gruodis jį jau išvertė ir į anglų kalbą. J. Ivanauskaitės fenomenas į patriarchalinį lietuvių kultūros lauką įnešė daugiau spalvų ir sukūrė stiprios, drąsios, nepriklausomos moters menininkės paradigmą. Pernai jubiliejų atšventęs T. Venclova iki šiol stebina taikliais kultūriniais bei politiniais komentarais, žavi nekonformistine laikysena.

Jau dabar galime pastebėti lietuvių literatūros atvirėjimą ir kitus teigiamus procesus. Vis mažiau joje tautinio maivymosi. Vis mažiau pseudodvasingo kalbėjimo, už kurio, geriau įsižiūrėjus ir kvestionavus literatūrinį „guru“, veriasi tik seksizmas, homofobija, knesofobija, nepagrįstas savęs išaukštinimas ir neįdomi, vidutinės meninės vertės literatūra. Visi šie dalykai yra pagimdyti mažos tautos komplekso. Paradoksalu, kad kol kas visa tai pateisinama patriotizmu, stokojant suvokimo, kad tikrasis pat-riotizmas ateina tada, kai savimi ir savo kultūra pasitikima tiek, kad nebebijoma tapti atviresniais. Tačiau viskas keičiasi. Jei arti-miausiu metu tarptautiniu lygmeniu neįvyktų drastiškų pokyčių, tikėtina, kad ir Lietuvos demokratija taps stabilesnė, mažiau korumpuota ar reakcinga. Tad ir pseudotautinių pusfabrikačių paklausa literatūrinėje rinkoje gerokai sumažės.

Netikiu žmonėmis, kurie šiandieninėje Lietuvoje kiekvienam pirmam sutiktam pasakoja apie tai, kokie jie patriotai. Netikiu ir taip besielgiančiomis knygomis. Toks elgesys yra ne tik padiktuotas konformizmo, bet ir gerokai niveliuoja „patriotizmo“ sąvoką apskritai. Manau, kad taip besielgiantys žmonės (ir jų kūriniai) labai lengvai, pasikeitus aplinkybėms, deklaruotų ištikimybę kitiems stabams. Tiesiogiai kalbėti apie meilę Lietuvai ir lietuvių kultūrai sovietmečiu buvo drąsu, rizikinga, tai atvirai darė tik labai stiprūs, pagarbos verti žmonės. Tą darydami rizikavo viskuo, dabar bandantys tą patį atkartoti niekuo nerizi-
kuoja. Netikiu jaunuoliais, kurie, užuosdami galios santykius, bando būti dar konservatyvesnių pažiūrų už senuosius menininkus, vis žvilgčioja per petį, ar už tai susilauks paskatinimo.

Dabartinei Lietuvos visuomenei tenka susidurti su socialinių tinklų lyderių išbandymu. Socialiniai tinklai tam tikra prasme atgaivina gimininės bendruomenės, o ne teisinės visuo-menės metodus. Dėl vieno žodžio čia galì būti nulinčiuotas nuomonės lyderių. Internetas ir internetinės technologijos šiaip yra vienas didelis išbandymas šių dienų žmonijai. Jei per ilgus metus buvo sukurta tarptautinė karo teisė, numatanti, kokie veiksmai yra lygūs karo nusikaltimams, tai internetiniams karo veiksmams mes dar neturime nei reikiamų formuluočių, nei tarptautinės teisės. Vienų valstybių iniciatyva paskleisti kompiuteriniai virusai gali pasikėsinti susprogdinti kitų teritorijoje esančias atomines jėgaines ar pan. Visa tai vyksta beveik nematomai. Kita vertus, guodžia tokių didžiųjų dabartinės žmonijos protų kaip Yuvalis Noah Harari analizės, kuriose tvirtinama, kad pasaulinių karų nebebus, nes tai globaliu mastu jau nebeapsimoka.

Viltingai nuteikia, kad lietuviai pradeda drąsiau kalbėti apie iki tol marginalizuotus dalykus. Donatas Paulauskas išleido knygą apie feminizmą, Artūras Tereškinas parašė pirmąjį homo-erotinį romaną, Lina Buividavičiūtė ir Ramunė Brundzaitė de-stigmatizuoja psichinės sveikatos temą, Gabija Grušaitė savo naujausiame romane kalbą ne apie Lietuvos kaimą, o gerokai praplečia lietuvių literatūros žemėlapį romano įvykius nukeldama į Tolimąją Aziją. Teigiamai vertinu tai, kad 2017 m. portalas „15min“ pradėjo rengti geriausios metų knygos rinkimus, ir tai, kad geriausia lietuviška knyga buvo išrinkta Miglės Anušauskaitės grafinė novelė apie Algirdą Julių Greimą. Knygos dar neskaičiau, tačiau vien ta galimybė, kad Lietuvoje, dalyvaujant rinkimuose „rimtoms“ prozos knygoms, laimi grafinė novelė, nuteikia viltingai. Tai kuria įvairesnį ir spalvingesnį kultūrinį lauką. Manau, kad įvairovė ir gebėjimas ją vertinti yra labai svarbūs stiprios kultūros ir visuomenės aspektai. O stiprios visuomenės garantas ir yra stiprus kultūrinis laukas.Yra daug nepastebimų ar mažai pastebimų literatūros „darbininkų“, kurių sunkus ir pavydėtinai skrupulingas triūsas prisideda prie viso lietuvių kultūrinio lauko gerovės. Iš tokių darbininkų mane žavi poetas, vertėjas Marius Burokas, poetas, vertėjas Ri-mas Užgiris, poetas, fotografas, „Tekstai TV“ kūrėjas Benediktas Januševičius, literatūros kritikė, vertėja Elžbieta Banytė, literatūros kritikė, poetė Virginija Cibarauskė, „Kitų knygų“ leidyklos projektų vadovė, redaktorė Aira Niauronytė, nuostabaus knygyno Vilniaus senamiestyje „Eureka!“ savininkė Eurika Stogevičienė, žurnalistas Paulius Gritėnas, filosofė Audronė Žukauskaitė, radijo laidų vedėjas Karolis Vyšniauskas, muzikos kritikė Emilija Visockaitė, rašytoja, žurnalistė Jurga Tumasonytė, vertėjas Gediminas Pulokas, poetas, atlikėjas Žygimantas Kudirka ir daugybė kitų. Visų šių ir kitų žmonių darbas nuteikia
labai viltingai.

Manau, kad lietuvių literatūra turėtų tapti daug mažiau izoliuota nei yra dabar. Taip pat, tikėtina, atsiras geros žanrinės literatūros. Manau, tai labai svarbi sąlyga mūsų kūrybos brandai. Tik kokybišką žanrinę kūrybą turinti kultūra gali sau leisti kaip atsvara jai mėgautis elitine aukštos meninės vertės literatūra.

Lietuvių literatūros sprintas išsiteko labai riboto skonio take. Tikėtina, kad taip nutiko dėl to, kad Lietuvoje literatūrą kuria ir vertina lietuvių filologai. Neturiu nieko prieš lietuvių filologijos studijas baigusius žmones, manau, kad jie taip pat gali parašyti ką nors įdomaus ir verto dėmesio. Tačiau pastebiu, kad Lietuvoje daugiausia dėmesio susilaukia „barokinės“ kalbos kūriniai, kuriuose mėgaujamasi kalbos išlenkimais, užraitymais, puošmenomis. Tokie kūriniai man, kaip ragavusiai istorijos, religijos mokslų ir filosofijos studijų, atrodo lyg filologinė fiesta, kurioje švenčiamas kalbos betiksliškumas. Suprantu, kad kitiems filologams, sėdintiems įvairiose vertinimo komisijose, tai šis tas nuostabaus ir nepaprasto, tačiau mano skoniui tai gana nuobodoka. Nemėgstu neįdomios kūrybos. Franzas Kafka, Virginia Woolf, Wisława Szymborska, Witold Gombrowicz, Albertʼas Camus, Jorge Luisas Borgesas, Johannas Wolfgangas Goethe – visi jie gali būti pavadinti rimtąja literatūra, tačiau nėra nuobodūs. Tikiuosi, kad ateityje Lietuvoje daugės aukštos meninės vertės tekstų, kurie nebus tik nuobodūs vienų filologų „meilės rašteliai“ kitiems filologams.

Viktorija Daujotytė. Poezijos knygos dramaturgija

2019 m. Nr. 7 / Ramutė Skučaitė. Tik ištarti reikėjo. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 135 p. Knygos dailininkė – Jūratė Račinskaitė.

Viktorija Daujotytė. Rašytojų bendruomenės akivaizdoje

2019 m. Nr. 4 / Ne, Lietuvos rašytojų sąjunga nėra „nieko bendra neturinčiųjų bendrija“. Rašytojai yra (ir turi likti) jautrūs profesionalumui.

Gintaras Bleizgys. Psichopato liudijimas

2019 m. Nr. 3 / Nuo kito ryto labai užsidegęs puoliau daryti akių pratimus. Pagrindinis jų kompleksas kaip tik skirtas dienos pradžiai.

Dovilė Kuzminskaitė. Fantasmagoriški poetiniai sausiukai

2019 m. Nr. 2 / Gintaras Bleizgys. Xeranthemum. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 86 p.

Viktorija Daujotytė. Nuo žemininkų iki žemininkų

2019 m. Nr. 2 / irminė mintis būtų tokia: svarbiausia XX a. lietuvių poezijos programa tebėra susijusi su žeme. Amžiaus viduryje ši bendra programa įgyja ryškesnių egzistencinių prasmės akcentų.

Viktorija Daujotytė. Savaime, bet juk ne tik

2018 m. Nr. 10 / Valentinas Sventickas. Dar gurinių. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 397 p.

Viktorija Daujotytė. „Tiktai akimis palydėjai“. Stasys Jonauskas

Stasys Jonauskas – poetas, poetas iš tolimo Lietuvos pakraščio, iš palatvijės, Vilniaus ar Kauno poezijos sambūriuose – nepažįstamasis. Nedaug pasaulio teužsiėmęs

Viktorija Daujotytė. Atsiminti, kol įmanoma

2018 m. Nr. 3 / Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename. Sudarė Valentinas Sventickas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 469 p.

Gintaras Bleizgys. Į Lukiškes

2018 m. Nr. 3 / Romano „Gyvulėliai“ fragmentas / Išvežtas iš teismo rūmų porą valandų praleidau automobilyje. Sunku pasakyti, kur mane vežiojo.

Lietuvos šimtmetis literatūroje

2018 m. Nr. 2 / Dalyvavo eseistas, vertėjas Laimantas Jonušys, poetė Aušra Kaziliūnaitė, kultūros istorijos tyrinėtojas Darius Kuolys, literatūrologė Jūratė Sprindytė, istorikas Aurimas Švedas, literatūrologas Regimantas Tamošaitis.

Viktorija Daujotytė. Mūsų šimtmetis ir amžių siužetai

2018 m. Nr. 2 / Švenčiame Lietuvą, savo Valstybę. Vasario 16-osios respublikos šimtmetį. Šimtmetis – dar mūsų, gyvenančių dabar, laikas. Tėvų, senelių, prosenelių rankomis apkabinamas laikas…

Juozo Baltušio dienoraščiai: pamiršti negalima suprasti?

2018 m. Nr. 1 / Petras Bražėnas, Viktorija Daujotytė, Valdemaras Klumbys, Antanas Šimkus, Ieva Tomkutė, Saulius Vasiliauskas. Parengė Gediminas Kajėnas