literatūros žurnalas

Valdas Daškevičius. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 1

 

kuo esu dėtas

 

prie vaišių stalo jaunutė mama siuvėja
panirus vidiniame žvilgsnyje
nukreiptame į tuštumą
įtemptos lūpos prieš verksmą

šalimais tėvas nutolęs nuo jos dešimtmetį
šypsosi po taurelės karčiosios
laikydamas plastmasinę lėlę
grubiomis darbininko rankomis

ir aš tarp jų įsiterpęs kaip koks įplyšimas
parudavusiam popieriuje
siejantis juos ir skiriantis
nenutuokiantis kur atsidūręs

tai ko jūs puolate giminės ir artimieji
su pagiežingais priekaištais
su išdidžiais pamokymais
kaip man derėtų stovėti galvoti kalbėti

kuo esu dėtas jeigu tokia fotografija

 

 

svečias nebuvėlis

 

klajodamas laukuose mėnesienos
išgirdau trečiąja ausim
brazdėjo kosčiojo
maigė sugedusį skambutį

kai atvėriau apsisapnavęs
išvydau tik kilimėlį
į kurį kažkas nusivalė kojas

spėju
tai mano prapuolęs gyvenimas
pagaliau užsuko
pasišnekėti apie gyvenimą

gyvas o sklido gandų
kad jį neva aš sugrioviau

nesulaukęs gyventojo
patrypčiojo padūmojo
ir nuėjo tikiuosi ne šunkeliais

regiu pro akutę durų
ponią nesiskundžiančią apetitu
išpūsta šukuosena
su prastokais man rodos popieriais

šita pas mane teįžengs
per mano lavoną

į pašto dėžutę įkrenta pranešimas
prašom grąžinti skolą
savo gyvenimui
antraip jis bus konfiskuotas

antstolė

 

 

žaliasis lietpaltis

 

kur mano žaliasis lietpaltis
pliaupia o negaliu
pasistatyti apykaklės
užsisegti sagų iki smakro

nesaugu nejauku ir liūdna
tarsi be seno šuns
kuris ilgą laiką tarnavęs
pabėgo ar pasiklydo

kur mano žaliasis lietpaltis
buvęs antroji oda
plasnojęs gatvėmis
kartais kartu miegojęs
aišku nenusiavęs batų

gal kaba tvankioj aludėje
zuikiauja autobuse
trinasi prie parduotuvės
drybso ant parko suoliuko

kur mano žaliasis lietpaltis
prisisunkęs girtų ir kvailų
klajonių prakaito
padilusiais rankogaliais
su kraujo dėme

jau niekad neišvalysiu

 

 

susirėmimas

 

pirmiausia anapus širmos
vyko susirėmimas
artimos sielos
gynė mane tačiau pralaimėjo

grįžęs į savo pavidalą
tįsojau bejėgis
lingavo lova
ant skardžio prie prarajos

nuteisė už akių
piktoji dvasia prisidengus toga
įsiveržė nelabieji
užlaužė širdies sparnus
išvilko į gatvę
žiemos alkanai šunaujai

tik neįstengė iš rankų išplėšti
šventojo rašto
priglausto prie krūtinės
ir neiškirto sodo
kurio užveisti nespėjau

vežė balta karieta
į tirštėjantį rūką
neužgydomas vėrėsi įtrūkis

neišprotėjau
nešokau po ratais
vaikštinėjau sode
rasdamas jo paunksmėje
nematytų vietų

žvėrybės triumfo minutę
šakelė nulinkus
yra stipresnė negu akmuo

 

 

laimėjome bylą

 

Kiekvienam, kas turi, bus pridėta, 
o iš neturinčio bus atimta net ir tai,
ką turėjo. 

Lk 19, 11–28

kabu kontoroje
tarp nutukusių kodeksų

laimėjome bylą
man tapšnoja per petį
gerasis gynėjas

o taip o taip
pritaria išsprogusios sesutės
ir ištįsęs mįslių tėvelis

bet tavo antroji pusė
geriau pasirengė kovai
kai buvo laikas
reikėjo dulkinti kad net cyptų

o taip o taip
kinkuoju nusvirusią galvą
dulkinti kad net cyptų

nevaidink palūžusio
supa mane kaip sūpuoklėse
užtarėjas
jaunas esi ir sveikas
rasi turtingą bobą
su mašina ir namu
su didžiuliais papais

o taip o taip
spurdu nesitverdamas kailyje
su didžiuliais papais

ir nevartyk akių iš nuostabos
tai kukli sąskaitėlė

su viskuo sutinku su viskuo
ir paskutinį kartą
džiaugsmingai
sumataruoju galūnėmis

laimėjome bylą

 

 

pro plyšį lubose

 

pluoštas šviesos pro plyšį lubose
krinta ant pagyvenusio vyro
patalpoje be langų ir durų
jis velka kiaules iš kampo į kampą

vienos yra sužalotos kitos vos gyvos
sunkios kaip žemių maišai
žviegia it surūdiję vyriai
tačiau į gyvulius jos tik panašios

susikaupęs ir net sakyčiau laimingas
jis pluša tarsi atliktų misiją
velka kiaules ne kiaules
nesustoja atokvėpio nė sekundei

stebiu ir stebiuosi manęs jis nepastebi
bet netrukdau jam vargti
tavaruoja ant vyro kaklo
apvalus veidrodėlis įskilęs pusiau

 

 

kita rūšis

 

gyvūnas guli po obelimi
kruvinas išsižiojęs
užbadytas šakėmis
priešų kareivis

kovojame su kitarūšiais
spąstais tinklais
verdančiu vandeniu
bangomis ultragarso
pūvančių silkių žiaunomis
šeivamedžio antpilu
maldomis užkalbėjimais
mantromis

bet jie daug geriau
pažįsta požemį

ilganagiai ir gyvaėdžiai
urvų koridoriuose
medžioja kaip sliekus
mūsų mintis
ir jas prieš mus panaudoja
fazėje rem išdarko
juodais kauburiais
tvarkingą sąmonės veją
prisodintą rožių

taršku lyg malūnėlis
įsmeigtas lysvėje
o stalčiuj laikau plaktuką
kritišku atveju
tvosiu sau į makaulę

 

nieko asmeniška
tiesiog būtinoji gintis

 

 

fantominis

 

prislėgtas sunkios naštos
priaugusios prie pečių
slenku pro vaisių kioską

panaši į mano vienintelę
kraujo spalvos švarkeliu
perka dėmėtų bananų

dulkėtam kiosko lange
jos atvaizdas laukia kol
svarstyklės parodys kainą

laikau burnoje sukąstą
pūliuotą žodžio tamponą
tačiau negaliu išspjauti

maudžia išrautą šaknį
ir džiūstančią kiemo alyvą
kitados kartu pasodintą

fantominis skausmas
dėl fantominės mylimosios
mano fantominiam kelyje

 

 

perplauktas ežeras

 

save palikome laukti
ir perplaukėm ežerą kad kitame krante
pririnktume žemuogių

radome menką saujelę rūgštokų uogų
bet atgal nesugrįžome

prie sutriušusio kelmo prirakinta valtis
nutrūko ir nuplaukė sau

tiedu mes paliktieji
pakrantės namelyje
jau nebelaukia ir jau nepažintų mūsų

iškreipė veidus šunvyšnių sultys

 

 

chronologija

 

kada atsisveikinom mano žvaigždute

kai apsikabinome pirmą kartą
kieme po beržu kurį žaibas nukirto

atrodo gyvenome
atrodo po vienu stogu
atrodo daugelį metų

kada susitikome mano žvaigždute

kai vienas kitam prisiekėme negulėti
vienoje duobėje

 

nauji laikai

 

apai skirtingi na tai kas
kaip užkasė taip ir atkas
tas pats prikeltas duobkasys
ir užmokesčio neprašys

nes mes brangioji ir kiti
išties gyvensim pakeisti
tai ką praradome paikai
atgausim bus nauji laikai

ragausim uždraustus vaisius
jie niekada daugiau nepus
du švarūs puslapiai baltuos
mus vėl bažnyčioje sutuoks

jeigu skolas manas tavas
nubrauks pakilsim į kalvas
jei tau teks laukti šeole
ir aš geidaučiau snaust šalia

tiesa dar keletas draugų
ten knarktų tavo ir tegu
juk būsime kaip angelai
nei skylės mums anei galai