literatūros žurnalas

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 1

 

Miłoszo laiptai

 

Bekopiant Miłoszo laiptais užplūdo
stiprus religinis jausmas –
kaip su gyva poezijos kalba susidūrus,

jos pamatuotu tikėjimu vėl patikėjus.

Visada, mirusieji, buvau su gyvaisiais
abipus pasaulių ribos –
tik gyvųjų laiptai iš pragaro vedė,

tik jais svirduliuodama sąmonė kilo.

Tikiu universalią kalbą
poezijos neišverčiamos.
Tikiu visuotinę biblioteką.
Bendravimu poetų tikiu.

Laiptai, melskitės už mane.

 

 

Nekreipk dėmesio

 

Gyvenau neteisingai, blogų dalykų daug padariau.
Pasimokyt turėjau,
turbūt pasimokiau.

Ir vis tiek didelį blogį nešiojuos. Egoizmą prakeiktą,
pavydą nenugalėtą, blogumą širdies apsiniaukusios.
Žmonės mylėti mylėjo nevertą mane daug labiau,
nei aš juos, vertus. Išduotus siaubingo savęs išsigandus,
nustėrus. Tave, o ne juos, pasirinkus. Ligi šiol
manyje neužanka bedugnė, prie kurios susitikom,

nesugebėjau, tavęs ištiktas, priimti rimto pasaulio
taisyklių, žmogų darančių žmogumi, niekada manęs
neapleido vaikystė ir nebūtis, patikimesnė už būtį.
Neturiu kuo pasiteisinti, mano mieloji, nežinau kam.
Vienas likčiau net gentyje nusižudžiusių – atskirai,
nenuolankiai
gyvas netikėjimu
tavimi.

Lik šviesi,
poezija mano. Nepasiduok desperacijai ir nihilizmui.
Nekreipk dėmesio į mane.

 

 

Vytis

 

Gūžias tamsos kariaunos –
Vytis, baltasis raitelis,
pasirodė!

Švyti
Aušrinė šalme, himnus
ginkmedis šnara,

kalavijas, įkaltas į dangų,
virpa
sąmone nesudrumsta.

Senovė kraupi ir galinga
gyvenimais nebaigtais
paskui baltąjį raitelį griaudžia.

Dabar tie gyvenimai bus
mūsų gyvenimų pratęsti,

dabar mūsų gyvenimai
tais gyvenimais prasitęs,

raudonuojančioje žaroje apraudoti.

 

 

Ne tą kelią pramyniau

 

Ne tą kelią pramyniau, nukreivojau ne ten.
Pulkas žvitrių sekėjų, senokai pralenkęs,
dingo už horizonto.

Nei juos kada pasivysiu, nei juos įspėsiu,
nei jie manęs paklausys.

Nors nieko niekada nežadėjau, vis tiek
didelę kaltę jaučiu – nuolaidžiaudamas
padariau neatitaisomą skriaudą.
O grįžti ten, kur dar tikra, laiko jau nebėra.

Temsta ir dulkia dirbtiniame peizaže.

Kalbos angele, gelbėk, nenoriu čia mirti.
Aštriais nagais griebk už širdies,
nešk greičiau į namus,
bokštą tą, kur mergelė dar laukia
skaisti, sodink prie poezijos –
kad ši ir vėl man į sąmonę įsitvertų

rilkiškais ūsais.

 

 

Prie atverstos antologijos

 

Pirmieji sakė, kad teisėtai gretinuosi
prie pirmųjų. Paskutiniai pabrėždavo –
velkuosi šimtmečiu atsilikęs.
Ak jūs, manimi, savo aidu,
sprendžiantys apie save!

Visą gyvenimą, kad nebūtų šitaip baisu,
aidžiu, vaidinu, mirguliuoju, apsimetu
poetu – pirmuoju, paskutiniu – net praaugo
mane, sudėtingą,
mano paprasta rolė.

Džiūgauju, kad esu. Apgailestauju,
kad esu apsimetęs.

Bet jei ne šitas apsimetimas, jei ne mano
džiaugsmingas apgailestavimas, jei ne jūsų
balsai ir balseliai –

tai ir nebūtų manęs gyvenime šitame.
Antologijoje, kurią nuobodžiaujantis laikas

užvers.

 

 

Budistinis epizodas

 

Mirusių draugų turiu dar nedaug.
Iš dramos būrelio tik šiuodu.
Robertas mirė beveik prieš dešimtmetį.
Prieš kelias dienas mirė Artūras.

Iš pradžių tik teškenimas, tik dūzgimas
šįmet mirusių bičių, tada

pamatau vandenį, verpetuojantį jaunų debesų
kamuoliniuose atspindžiuose, žuvimis žaidžiančius
saulės blyksnius, azijietišką ajero kardą.

Artūrai, kurio nebėra, su Robertu, kurio nebėra,
Žeimenos srovės nešami
ties malūno griuvėsiais vėl iriatės gumine valtimi,

iš tolo balsus išgirstu,
jau girdžiu – linksmai kibinat lieptu einančią
mergužėlę su naščiais:
„ei, malūnininko dukra!“
Ir vėl tas, vėl amžiais nelauktas, vėl nuo liepto
atlieptas, neužmirštamas:
„čevo nada?“

Čevonada, bičiuli, tai tik Bardo, tik mirusiųjų
kelionės pradžia. Draugo nepaisyk, Robakas
suviliotas pradingo,
čiupk už galūnės
mantroje virpantį žodį, stverkis už laumžirgio sparno,

kabinkis, kol demonai negrįžo, į šviesą.

 

 

Išnešt

 

Baigės gegužis. Kaip dera,
ilgėjo dienos.
Ir buvo gyvai negera,
kai prie tos sienos

per daug priartėjau. Jaučiau
stingdantį vėją.
Eilėraščių neišprašiau,
patys išėjo
apgailestaudami. Tie,

kurie pasirašė
manimi, kad leistum, mirtie,
išnešt kudašių.

 

 

Epizodas Varšuvoje

 

Mums, trims lietuvių poetams,
ruošiantis skaityti eiles
knygynėlyje „Švelnusis barbaras“,
paskutinis iš keliolikos susirinkusių
atėjo Oskaras Milašius.

Sakė – rengiąsis dirbti Vilniuje
diplomatu. Minėjo,
kad mokos lietuvių kalbos.
Mėgino šnekėti lietuviškai.

Apsimečiau nematąs, negirdįs,
jaučiausi nejaukiai.
Jurgita, Gintaras tauškė su juo
šį bei tą. Ligi šiol nedrįstu
pasakyti, su kuo jie bendravo.

Išklausęs skaitymus,
Oskaras Milašius atsikėlė, linktelėjęs
padėkojo ir, atsiprašęs,
nes metas į darbą, išėjo. Diskutuoti

neliko.

Neprisimenu tėvo balso – tarsi nebūta jo
pasaulyje šitame.

 

 

Neprisimenu tėvo balso

 

Kiek besistengčiau, kiek beklausyčiau –
girdžiu tik eilėraštį,
tyloje beldžiantį į tikrovę; jį ir rašau –
tarytum nebūčiau prirašęs galybių galybės
kitų.

Eilėraštis šis varganokas, jau aišku, vis tiek
ir į būsimą knygą įsiprašys, teks įtraukti –
lyg eilėraščių, knygai skirtų, nepakaktų.

Į pasaulį tą knygą išleisiu – tarsi pasaulis
dar knygų stokotų! – su viltimi, mano motina,
kad atleis man pasaulis gyvenimą mano –

kada nors,
tėvo balsu.

 

 

Aktualija

 

Su Katalonija mano širdis.
Su Ispanija – protas.

Tiesiai, kaip tu, mintiju,
liūdnojo vaizdo riteri,

kaip tau, protą užgožusi,
daužos širdis neprotinga.

Daužosi, dūžta į šipulius
badančių,
neigiančių viena kitą

aštriabriaunių tiesų.

2017 10 27

 

 

Tėvo gimimas

 

Vakar, gyvųjų laiku,
aštuoniasdešimt septyneri
tau sukako,

Nedaug. Triskart po dvidešimt
devynerius. Vienąkart tiek
turėjai,

kai pradėjot mane. Šiąnakt,
vėjuotą lapkričio antrą, laiku
mirusiųjų

man sapnavais su madingais,
dailiais akinukais.
Pasimatuoti davei,

bet, juos užsidėjęs,
nebemačiau tavęs, o be akinių
ir tu manęs nematei.

Todėl bendravome
kaip gyvenime – vienas kito
išdidžiai nematydami,

nesureikšmindami,
kad nematome, nesusimąstydami,
kad nebematysime niekad.

Matai, kokie gimę,
kokie žemiški, kokie nepataisomi
vis dar esame

du idiotai.

2017 11 02

 

 

Samanės keliu

 

Klausi, žmogau, kodėl buvę skaidrūs,
poetai drumsčias, prastėja,
bukina sąmonę, kenkia sveikatai,

kodėl vis žiauriau
apspangus galvelė įskausta?

Iš valstybės Platonas juos varė,
Selindžeris – iš rugių, Šliogeris varo
iš bulvių.

Klausinėki neklausinėjęs – iš proto
neišvarysi.

 

Vietoje autografo

 

Manėme, kad ruduo, o virpėdamas
mirga vos prasidėjęs birželis.
Ak, ir čia, kaip visur, jos jau būta!
Vieversys ją išduoda, gegutė, vėjas
smilgose, debesio veidas, smalsi
šaltinio akis.

Tuoj giraitę, kurią matėm iš tolo,
prieisime,
ten, žinia, sunkiasi pro jauną lapiją
tokia paprasta,
tokia negudri paslaptis:
ne pirmas, ne paskutinis šis kartas.

Liko nedaug, liko tik pora žingsnelių.
Jaunystė, pilna amžinybės,
senatvė, alsuojanti laikinumu –

net sunkiausias gyvenimas, vaike,
praeina lengvai, jei seka jis pėdomis
poezijos nepagautos.

 

 

Poetas esu

 

Meldžiu, padėkite, apvogė,
neturiu už ką grįžti į Marijampolę.
(Elgetautojas prie Akademinio dramos
teatro)

Sunkiai sergu,
kuriu eilėraštukus, padėkite.

Dievas apdovanojo,
gyvenimas apvogė,

pasaulis stebėjo, bet nepamatė.

Noriu namo, pas tėvulį,
noriu į Marijampolę.

Poetas esu,
neturiu kuom keltininkui sumokėti,

duokite, meldžiu, pinigėlį.

 

 

Iš sugrįžimų

 

Grįžo akimirka iš paauglystės,
kai atsivėrė

nenusakoma tuštuma,
skirta
eilėraščiams neparašytiems.

Nei iš šio, nei iš to saulėtą
pavasario dieną

plazdant geltonam drugeliui
laukymėje prie Valakampių
tilto.

Kada nors ten sugrįšiu, ateisiu
išpažinties.

Aidas Marčėnas. Iš naktiraščio

1993 m. Nr. 5 / Manęs dažnai prašo parašyti ką nors proza, pasamprotauti ar protingai atsakyti į kokius nors protingus klausimus. Keista, bet daug pakenčiamai išprususių žmonių mano, kad poetas…

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 1 / Garantas. Pūga, tai pūga – lyg būtum paklaidintas, pamestas eilėraštyje užmirštame, tūkstantmetėje priešmirtinėje haliucinacijoje. Bet ne. Štai pro telžiantį sniegą sulimpa…

Viktorija Daujotytė. Tikrai ir tarsi; Aido Marčėno linkui

2017 m. Nr. 10 / Aidas Marčėnas. KasDienynas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 384 p.

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 1 / Vėl dienos ilgėja. Vėl dienos ilgėja. Tikėkimės – kartą ne paskutinį. O jeigu jau paskutinį – dar labiau džiaukis, būk dar uolesnis pasaulių mylėtojas, gyvenimų mokinys. Budinkis…

Aidas Marčėnas. Kasdienynas. Sakiniai 2012–2014

2016 m. Nr. 4 / Vėl balandis / Balandžio pirmoji, kvailių ir paukščių diena. Atsibudau ir neturiu ko apgauti, kam, kaip vaikystėje, spurdančia širdimi pameluoti: „Sninga, sninga!“ Todėl tenka meluoti sau: „Sninga, Marcelijau..."

Audinga Peluritytė. Juoda katė, baltas katinas

2016 m. Nr. 1 / Aidas Marčėnas. Viename. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 144 p.

Aidas Marčėnas. Iš didžiosios d, iš oriosios O

2005 m. Nr. 1 / Donatas Petrošius. Iš tvermės D. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – 85 p.

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2005 m. Nr. 1 / tapęs vienišas galutinai nušviesėjai, meilės lyriką kurti ėmeisi, gailėjaisi kompozitoriumi nepasidaręs jaunystėje, senas dabar jau ir aš, šitiek metų praėjo ir sunkiai bepamenu mus – apkurtusias…