Saulius Vasiliauskas. Žvelgiant nuo asmeninio kalno

2017 m. Nr. 12

Gintaras Bleizgys. Karmelio kalno papėdėje. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 372 p.

Gintaras Bleizgys užima reikšmingą vietą šiuolaikinės lietuvių poezijos kontekste (pasirodė jau aštuoni eilėraščių rinkiniai, pelnytos įvairios literatūrinės premijos), tačiau personalioji autoriaus eseistika – knygos „Estafetė“ (2009) ir „Jautis“ (2016) – yra palyginti menkiau pastebėta ir įvertinta. Naujoje knygoje „Karmelio kalno papėdėje“, sudarytoje iš 2015 m. rašytų dienoraštinio pobūdžio tekstų, konstatuojama, kad maždaug nuo knygos „Taisyklingumas“ (2014) pasirodymo sumenko kultūrinių leidinių redaktorių, kitų kolegų rašytojų ir kritikų dėmesys jam ir jo kūrybai, priduriama, kad „jau nebėra svarbu būti spausdinamam: jeigu nespausdina, tai niekam savo tekstų ir neduodu“ (p. 82).

Vartydamas ankstesnes G. Bleizgio knygas ir svarstydamas, kuo šis autorius pirmiausia išsiskiria lietuvių literatūros lauke, pamaniau, kad būtent jo kaip kūrėjo laikysena – ryžtinga, beveik nedvejojanti, vengianti išglebimo ir rezignacijos – steigia jo tekstų subjektą – dangaus karalystės pilietį, budrų stebėtoją ir karį, pasižymintį intensyvia vitališka – religiniais, etiniais ir moraliniais imperatyvais grįsta – energija. Tačiau netrukus ėmiau galvoti apie ribą, kurią peržengus rašymas gali tapti pernelyg religiškai (ar kitaip) angažuotas, vienplaniškas, monotoniškas, nuspėjamas, kitaip tariant, virsti savipakankamu autorinių intencijų artefaktu.

Stimulu naujajai G. Bleizgio knygai tapo XVI a. gyvenusio šventojo Kryžiaus Jono skelbti Biblijos komentarai (lietuviškai 2015 m. pasirodė „Kopimas į Karmelio kalną. Smulkieji raštai“): „Jis užrašė tai, ką ir aš šiek tiek galėjau justi savo gyvenime. Jis užrašė tai, ką paskutinius septynerius metus mėginu užrašyti savo kūriniuose“ (p. 65). Turint galvoje ir tai, kad autorius – Vilniaus Biblijos baptistų bažnyčios diakonas, neturėtų stebinti religinio pobūdžio apmąstymų, apibendrinančių kasdienes patirtis ir būsenas, gausa. Vis dėlto dažniau jie atrodo patetiški, tiesmuki, primenantys pamokslininko ištarmę (apie tekstų didaktiškumą svarstoma ir pačioje knygoje – tarsi jį pripažįstant, bet ir teisinant):

Tik Dievas gali įvykdyti įstatymą. Todėl Jis ir yra Dievas. Todėl jokio kito dievo nėra. <…> Todėl kiekvienas krikščionis, manantis, kad dėl gerų darbų ir tinkamo įstatymo laikymosi įeis į Dangaus karalystę, nėra joks krikščionis, yra tik Dievo niekintojas, dievu laikantis save patį. (p. 94)

Visame kame yra tik viena galia, tik viena valia. Yra Dievas ir visa paklūsta Jam. Visa mėgina jį atrasti, būti jo artybėje. Vėjas pučia ir pučia, negalėdamas liautis, nes Jis taip nori. (p. 129)

Knyga smulkiau padalyta į dešimt skyrių („Broliai“, „Švelnioji depresija: palmės“, „Šuniškoji didaktika“ ir kt.), kuriuose vyrauja budėjimo prie bažnyčios, gėlininkystės, deginimosi saulėje, radijo laidų klausymosi, mokymų ir konsultacijų verslo klausimais, pokalbių su žmona, senelio-dziedulio tremties išgyvenimų, Rytų kovos menų ir akistatų su šunimis motyvai. Pastarieji pasirodė vieni įsimintinesnių ir keistesnių, pavyzdžiui, susidūrimas su šunimi Cyganu aprašomas kaip dviejų lygiaverčių varžovų dvikova: „Ypač pasisekė maždaug prieš pusmetį, tada Cyganą tiesiog „nukirtau“: šokantį ant manęs numušiau taip, kad paverstas ant šono ir nespėjęs staigiai atsikelti raičiojosi ant asfalto, visaip demonstruodamas man savo nuolankumą ir „nuoširdžiausius“ ketinimus daugiau niekada su manimi nesipykti“ (p. 154–155). Saviti ir kovų ringe, kovotojų pasirengimo, kasdienių treniruočių aprašymai. Atvira ir intymi pasakotojo (kurį sunku atskirti nuo autoriaus) savistaba ir savianalizė – jų stiprioji pusė.

Knyga parašyta sklandžiu, skaidriu, lengvai skaitomu stiliumi, liudijančiu apie autoriaus sukauptą rašymo patirtį ir kalbos jausmą, bet juo kuriamas turinys neretai pristinga intrigos, neveda skaitytojo į priekį, atrodo pernelyg buitiškas, narciziškas ir efemeriškas (Valdemaras Kukulas 2004-aisiais vienoje apžvalgų G. Bleizgio esė kritikavo dėl egocentriškų recidyvų gausos). Net jei orientuojamasi (o gal kaip tik dėl to, kad gana tiesmukai orientuojamasi?) į amžinuosius klausimus, neapleidžia jausmas, kad labiau nei jie čia aktualizuojasi pats įsiamžinimo veiksmas – ryški autoriaus ambicija įtekstinti savo kasdienybę, nesirūpinant, ar ši kasdienybė savaime funkcionuos kaip įtaigus literatūros tekstas (kita vertus, galėtume įžvelgti ir privalumą – pastangą nekonstruoti dienoraščio, nesiekti efekto, nekurti pozos, kaukės).

Šiuo požiūriu iškalbingi ir bemaž grafomaniški apie rašymo procesą liudijantys samprotavimai: „<…> pradėjau rašyti lyg kokį prozos tekstą – lyg kokį dienoraštį. Nežinau, kam to reikia, gali būti, kad čia kažkokia nesąmonė, bet rašau“ (p. 50); „Gali būti, kad mane apėmusi didybės manija. Ir ne bet kokia, o labai didelė“ (p. 104); „Džiaugiuosi, kad rašau šiuos tekstus. 2015-ųjų liepa, kuri štai jau baigiasi, liks mano užrašuose. Po keliolikos metų galėsiu skaityti ir prisiminti, ką šią liepą veikiau, apie ką galvojau“ (p. 144) ir panašiai. Pertekliniai atrodo abstraktūs egzistenciniai svarstymai, pavyzdžiui: „Kas yra jaunystė? Ar vis dar esu jaunas? Esu? Ką reiškia, kai parašau „esu“ ir prirašau klaustuką? Ar tai reiškia, jog abejoju tuo, kad esu jaunas, ar abejoju tuo, kad esu?“ (p. 29). Bereikalingi ir įmantrūs, neskoningi kalbiniai žaidimai: „Ir kuo gi tas mūsų ryžtas numyžtas? (Kad rimuotųsi ir gražiau skambėtų, paskutinįjį žodį kirčiuoju netaisyklingai.)“ (p. 100).

Kur kas labiau intriguoja atsiminimai ir svarstymai apie literatūros, kultūros ir akademinį lauką, pavyzdžiui, hermeneutikos, kurią Vilniaus universitete dėstė profesorius Arūnas Sverdiolas, sugretinimas ir palyginimas su ta, kurios mokytasi Biblijos koledže; situacija, kai 1997-aisiais kartu su Sigitu Geda Vokietijoje Tavemiundės miestelyje godžiai valgytos bulvės; susitikimas su fotografu Algimantu Aleksandravičiumi, nustebusiu, kaip „toks mafijozas gali kurti religinę poeziją?“ (p. 187); 2015 m. „Poetinio Druskininkų rudens“ refleksija ir pan. Literatūros ar literatūros kritikos vertinimuose neretai pristingama motyvacijos: jei rašoma, kad šiuolaikinė lietuvių literatūros „kritika“ [kabutės autoriaus, – S. V.] ir ją atstovaujantys „kritikai yra kirmėlių lygio, todėl ir puola valgyti rožes“ (p. 338), būtų natūralu toliau sulaukti teiginį grindžiančių argumentų.

Apskritai skaitant knygą susidaro įspūdis, kad dalis jos yra tarsi išplėsti rašytojo poezijos kontekstai (beje, čia, be kitų, cituojamos ir komentuojamos paties autoriaus eilės), o toks išplėtimas, veikiamas rašymo automatizmo ir užgožtas ankstesnių rašymų atkaklios praeities (Roland’as Barthes’as), lemia koncentracijos, intrigos, įtampos, paslaptingumo, daugiaprasmiškumo, distancijos ir kitų literatūrai prideramų bruožų stygių. Kalbama apie intymius ir buitinius dalykus, tačiau (beveik) nevartojant jokio specialaus kodo. Stipriausios knygos vietos tos, kuriose imama ne inertiškai fiksuoti ir tokias fiksacijas pildyti abstrakčiais retoriniais postringavimais, bet dinamiškai vaizduoti ir kūrybiškai reflektuoti asmenines patirtis, išgyvenimus, būsenas:

Spalio vidudienį išsišvietusi saulė, kaukėtas žolę pjaunantis kaimynas, nėščia, dideliu, atsikišusiu pilvu tarpduryje stovinti jo žmona, šunys, vaikai, akmenys ir riešutai, lazdynai, vištelės ir vilkai, kaži koks dėl vakar vakare paleisto šildymo ir po ilgo šaltoko periodo vėl įšilusio namo į mano kūną įsimetęs tingulys ir apsnūdimas trina laiko ir erdvės ribas, jaučiuosi tarsi kokios senos pasakos veikėjas ir mano gyvenimas yra nesibaigiantis pasakojimas, o kaimynų vaikai vis bėgioja ir bėgioja gainiodami šunį, neleisdami pasakojimui pasibaigti, neleisdami užpelkėti mūsų gyvenimo (pasakojimo) vandeniui, kuris bėga ir bėga, gargaliuoja nepavargstančios upės srove. (p. 324)

Šitokiu rašymu gali mėgautis ir skaitytojas. Tokio – koncentruoto, vizualaus, melodingo, pulsuojančio, „įkrauto“ intensyviomis būsenomis ir išgyvenimais – rašymo šioje knygoje pasigendu. Balasto, egocentriško komunikavimo su savimi joje gerokai daugiau.