literatūros žurnalas

Jonas Palionis. Nihilistinis požiūris į lietuvių bendrinės kalbos kultūrą

2017 m. Nr. 12

Tai bene tiksliausias apibūdinimas, kylantis galvoje ne vienam mokslo žmogui, paskaičiusiam dviejų autorių – kalbininkės Loretos Vaicekauskienės ir istoriko Nerijaus Šepečio sudarytą ir 2016 m. išleistą knygą „Lietuvių kalbos ideologija. Norminimo idėjų ir galios istorija“, turinčią tris šimtus keturiasdešimt keturis puslapius. Kaip yra pažymėjęs aktyvus lietuvių bendrinės kalbos kultūros teoretikas Pranas Kniūkšta, tai yra prasta dovana paskelbtiems Lietuvių kalbos kultūros metams (žr. „Lietuvos žinios“, 2017 07 21).

Apie šios „dovanos“ prastumą, be P. Kniūkštos, dar yra rašę periodinėje spaudoje kalbininkai Artū-ras Judžentis, Aldona Paulauskienė, Rita Urniežiūtė, taip pat nėra iškentęs to prastumo nematyti ir šios recenzijos autorius. Juolab kad savo mokslinėje bei pedagoginėje veikloje jis buvo ir dar tebėra susijęs su lietuvių bendrinės kalbos norminimo problematika.

Man, kaip ir daugeliui kitų lituanistų kalbininkų, „Lietuvių kalbos ideologija“ rodosi prasta dėl joje skleidžiamų idėjų nepagrįstumo, susijusio su neoliberaliomis kosmopolitinėmis pažiūromis į lietuvių bendrinės kalbos sąmoningą tobulinimą, norminimą bei kodifikaciją, arba, kitaip sakant, į jos kultūrą. Be to, prasta dėl joje esančio netikslių, konkrečiais duomenimis neparemtų istorinio ir lingvistinio pobūdžio teiginių gausumo, terminų painiojimo, kartais ir elementarios logikos stokos bei neaiškių sudėtingų formulavimų. Toliau čia ir bus rašoma apie pastaruosius dalykus, nes nihilistines knygos autorių pažiūras gana plačiai ir pagrįstai yra komentavę savo straipsniuose A. Judžentis (žr. „Respublika“, 2017, Nr. 3) ir P. Kniūkšta (minėtose „Lietuvos žiniose“).

Pirmiausia norėčiau pasakyti savo nuomonę dėl kai kurių terminų vartojimo. Jau pats knygos pavadinimas yra netikslus. Lietuvių kalba, kaip ir bet kuri kita, nėra gyvas padaras, kuris kurtų tam tikras idėjas ar pažiūras, vadinamas terminu „ideologija“. Matyt, tai jausdami, knygos sudarytojai antraštę ir patikslino prierašu, surinktu petitu, – „Norminimo idėjų ir galios istorija“. Bet nepatikslino pagrindinio pavadinimo: nenurodė, kokio lietuvių kalbos tipo ta istorija. Be abejo, turėjo galvoje lietuvių bendrinę kalbą, kurią autoriai pramaišiui vadina tai bendrine, tai standartine, pastarąjį terminą nusižiūrėję į angliškąjį standard language. Kažkodėl minėtame prieraše paliktas ir tradicinis norminimo terminas, kuris straipsnių tekstuose taip pat dažnai keičiamas standartizavimu arba standartizacija.

Apskritai knygoje, ypač L. Vaicekauskienės straipsniuose, netradicinių, bet nepaaiškintų lingvistinių ir nelingvistinių terminų vartojama gana daug. Todėl „nemodernistui“ net kalbininkui nelengva suprasti jų reikšmę. Ypač šokiruoja iš kažkurio dabartinio užsienio lingvisto nusižiūrėti terminai inžinerijos karkasas, kalbos inžinerija, turintys neaiškų technikos terminijos komponentą. Jeigu tie terminai autorei ir jos bendraminčiams yra labai svarbūs, tai „nemodernistams“ būtinai reikėjo juos paaiškinti su konkrečiais kalbos ar šnekos pavyzdžiais (sosiūriškas „kalbos“ ir „šnekos“ sąvokų griežtesnis skyrimas, kurio kalbamojoje knygoje nepaisoma, yra esminio pobūdžio dalykas).

Prie netradicinių (rodos, norvegų lingvisto Einaro Haugeno sukurtų) nevykusių lingvistinių terminų skirtinas taip pat kalbos planavimas, kurį, be L. Vaicekauskienės, įsimylėjęs ir vieno knygos skyriaus bendraautoris Giedrius Subačius. Nevykęs šis terminas dėl to, kad lietuvių kalboje planuoti reiškia „sudaryti planą“ ir nieko daugiau. Bet ar galima sudaryti bet kurios bendrinės kalbos tolesnės raidos planą, nežinant iš anksto to kalbos tipo galimų egzistavimo sąlygų bei aplinkybių, nulemtų tą tipą turinčios tautos ateities? Pagaliau žodis planavimas buvo labai būdingas sovietmečiui, kuriam knygos sudarytojai, kaip toliau matysime, dažnai prikiša visokių būtų ir nebūtų dalykų.

Netradicinis jau „Pratarmėje“ paminėtas ir naujas, lietuvių lingvistinėje literatūroje dar labiau nepaplitęs terminas preskriptyvizmas. Šis terminas nefiksuotas nei 1990 m. Kazimiero Gaivenio ir Stasio Keinio „Kalbotyros terminų žodyne“, nei 2013 m. Zofijos Babickienės ir Reginos Venckutės „Kalbotyros įvado“ vadovėlyje aukštosioms mokykloms, nei 2013 m. lietuviškame „Tarptautinių žodžių žodyne“. To termino reikšmė nusakyta pirmajame L. Vaicekauskienės skyriuje „Kalbos standartizavimo idėjos ir teorijos“, kur sakoma, kad „preskriptyvizmas – kalbos variantų skirstymas į geresnius ir prastesnius, vartotinus ir nevartotinus ir, atitinkamai, kalbos taisymai ar nurodymai vartotojams – remiasi to meto įsivaizdavimais apie normą“ (p. 19–20). Tačiau tai ne mokslinis apibrėžimas, o neaiškiai suformuluotas apibūdinimas. Preskriptyvizmą galėtų atstoti įprasčiausias lietuviškas vertinimas (teigiamas ar neigiamas), juoba kad jis susijęs su labai aiškiu ir reikalingu veiksmažodžiu vertinti, o preskriptyvinti dėl savo semantikos netinkamas vartoti vertinimo veiksmui reikšti.

Netradicinių terminų vartojimas, žinoma, nėra didelis knygos trūkumas. Jis gali būti pateisinamas ir naujoviškomis vadinamųjų „moderniosios lingvistikos“ ar „moderniosios filosofijos“ koncepcijomis. Trūkumu laikytinas tik tų terminų neaiškinimas ar nepakankamai tikslus jų aiškinimas. Kas kita netikslių, tikrovei prieštaraujančių teiginių nemažas kiekis. Visų jų, žinoma, straipsnyje neįmanoma suminėti ir plačiau pakomentuoti, tačiau kai kurių akivaizdesnių negalima nutylėti, nes jie klaidina skaitytoją.

Jau knygos „Pratarmėje“ rašoma, kad „Lietuvių kalbai nebegresia išnykimas, tačiau jos tvarkyba tebelaikoma kalbininkų kompetencijos ir veiklos erdve“ (p. 9). Kuo pagrįstas toks Lietuvos istorijos faktais ir dabartine realybe neparemtas tvirtinimas? Ar per pustrečio dešimtmečio atkurtos nepriklausomybės metų iš Lietuvos emigravęs apie milijonas žmonių nieko nesako apie lietuvių tautos ir jos kalbos nykimo procesą? Logiškai nesusijusi antroji tvirtinimo dalis taip pat kelia klausimų: kam turi priklausyti kalbos (suprantama, bendrinės) tvarkybos reikalai? Gal žurnalistų, istorikų ar filosofų „veiklos“ erdvei? Gal suteikime „galios“ istorikui Eligijui Railai, kuris 2010 m. „Naujajame židinyje-Aiduose“ teigė, kad „lietuvių tautos drama turbūt yra ta, kad ji prieš 100 metų išlipo, išsivystė iš kalbos. Kalba iš tikrųjų traktuojama kaip kūno, organizmo dalis“ (Nr. 5–6, p. 254). Manau, kad toks, kaip ir daugelis kitų tame žurnale randamų panašių beprasmiškų tvirtinimų nereikalauja komentarų.

„Pratarmėje“ taip pat rašoma, kad numatoma išleisti ir antrą panašaus pobūdžio knygą, kurioje, kaip ir čia aptariamoje, būsią „susitelkta į sovietmetį ir dabartinį Nepriklausomybės laikotarpį“. Įdomu, kodėl, pretenduojant apžvelgti „norminimo idėjų ir galios istoriją“, apsiribota tik šiuo laikotarpiu, o visai atsisakyta liesti kalbininkų nevienodai suprantamą lietuvių bendrinės kalbos kūrimosi pradžios problemą, taip pat tik probėkšmais norima „užgriebti“ prieškarinės nepriklausomos Lietuvos laikus, kuriais visapusiškai suklestėjo bendrinė lietuvių kalba.

Knygos „Pratarmėje“ pažymėta, kad joje neturėta tikslo „atskleisti atskirų individų veikas“, bet siekta „suprasti kalbos reguliavimo idėjų kūrimą ir įtvirtinimą, galios praktikų prigimtį ir raišką, kalbos standartizaciją kaip reiškinį“ (p. 11). Tačiau toks painokas knygos tikslo formulavimas yra netikslus: viename iš knygos skyrių, kaip vėliau matysime, Jono Jablonskio asmenybei ir jo vaisingai norminamajai veiklai yra skirta keletas E. Railos gražiai parašytų puslapių ir įdėta 1930 m. vasario 24 d. „Lietuvos aido“ nekrologinio puslapio faksimilė. Gaila, kad nebuvo įvertintas didelis J. Jablonskio mokinių – Antano Salio, Prano Skardžiaus, Petro Joniko ir pastarųjų redaguoto „Gimtosios kalbos“ žurnalo indėlis į lietuvių bendrinės kalbos normalizaciją bei stabilizaciją prieškario ir pokario metais.

Pirmajame knygos skyriuje „Kalbos standartizavimo idėjos ir teorijos“ (p. 19–49) L. Vaicekauskienės, kaip derėtų laukti iš knygos pavadinimo, nesileidžiama į kalbos norminimo (standartizavimo) istoriją, bet aprašomos kai kurių dabartinių vadinamųjų preskriptyvizmo priešų pažiūros į bendrinės kalbos kultūrą ir kiek plačiau analizuojama Prahos „būrelio“ (ne mokyklos!) reikšmė įvairių kalbų „standartizavimo“ teorijai bei praktikai. Čia randamas ir minėtas „saliamoniškas“ terminas kalbos inžinerija, kuris kelių puslapių poskyryje „Kalbininkai ir kalbos inžinerija“ lieka nepaaiškintas. Nepasidaro aiškesnis tas terminas ir iš autorės 6-ojo skyriaus „Dabartinės lietuvių kalbos inžinerijos karkasas“ (p. 245–307), kuriame rašoma apie kalbos reguliavimo formas, kalbos nacionalizavimą, kalbos institucijas, anglų kalbos pavojus lietuvių kalbai ir tautai, apie kalbos autoritetą, Lietuvos švietimo sistemą ir apie kitus įvairius „kalbos inžinerijai“ priskiriamus dalykus. Bet „kalbos inžinerijos“ sąvoka čia tiksliau neapibrėžiama.

Gerai, kad autorė pirmame savo skyriuje (kaip ir „Prakalboje“) nesuniekino Prahos lingvistinės mokyklos, net pavadino ją „moksline“, plėtojančia „naujas modernėjančio kalbos mokslo idėjas“ (p. 33). Iš tikrųjų be Prahos lingvistų teorinių principų laikymosi būtų sunku įsivaizduoti lietuvių bendrinės kalbos raidą ne tik pojablonskiniu nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu, bet ir sovietmečiu, kai po marizmo (akademiko Nikolajaus Marro „mokslo“) ir Sovietų Sąjungoje imta teigiamai vertinti bei populiarinti prahiškių bendrinės kalbos ugdymo sampratas. Tačiau keista, kad tame skyriuje pateikta gana objektyvi Prahos lingvistinės mokyklos teiginių analizė baigiama tvirtinimu, kad „<…> po 1990 m. Rusijoje, Čekijoje, lygiai kaip ir Lietuvoje, nepaisant socialinių ir politinių transformacijų, kalbos kultūros konceptas praktiškai nepasikeitė: ši disciplina toliau užsiima kalbos gerinimu ir saugojimu, o kalbą vertina pirmiausia kaip nacionalinės tautinės tapatybės ir pasididžiavimo simbolį“ (p. 49). Nors šis tvirtinimas paremtas dviejų užsienio mokslininkų (Jano Chromy’io, 2009 m., ir Michaelio Gorhamo, 2014 m.) teiginiais, bet jame slypi neigiamas požiūris į tautų bendrinių kalbų kultūrą.

Antrojo knygos skyriaus – „Kalba – disciplinarinės galios ir žinojimo taikinys“ (p. 51–111) – autorė yra filosofė Nijolė Keršytė. Kaip rodo jau skyriaus pavadinimas, ji mėgstanti „originaliai“, bet nelabai suprantamai apibūdinti savo tiriamąjį objektą. Tiesa, iš šio skyriaus poskyrių antraščių galima suvokti, kad jame rašoma apie kalbos (žinoma, bendrinės) kontrolę, norminimą, kažkokią neapibrėžtą „galią“ ir kažkokį „žinojimą“ ir kitus neaiškius platesnei visuomenei dalykus.

Nors pirmasis poskyris pavadintas „Kalbos kontrolė disciplinarinėje visuomenėje“, bet terminas disciplinarinė (kodėl ne disciplinuotoji?) visuomenė, sukurtas prancūzų istoriko Michelio Foucault, paaiškintas tik antrame poskyryje. Taip jis pavadinęs XIX ir XX amžiais susiformavusią visuomenę, kuriai būdinga socialinė kontrolė. Tačiau apie kalbos kontrolę jis nekalbąs (kalbąs tik apie „kūno, o kartu – erdvės ir individo disponuojamo laiko kontrolę“). Terminą kalbos kontrolė, kaip vieną iš socialinės kontrolės dalių turbūt įsivedusi skyriaus autorė (žr. p. 53).

Ko verti tame antrajame ir kituose poskyriuose aprašomi su vadinamąja disciplinarine visuomene susiję dalykai, gali pasakyti M. Foucault darbus išstudijavę sociolingvistikos specialistai. Tarp tų dalykų yra nemažai ir tokių, ypač susijusių su lietuvių bendrinės kalbos normų kodifikacijos problematika, dėl kurių pagrįstumo nekyla abejonių. Pavyzdžiui, negalima paneigti, kad „vėlyvuoju sovietmečiu“ kalbos priežiūra, arba kultūra, yra tapusi masiniu reiškiniu (p. 61). Apie tai, kaip matyti iš pateiktos citatos, dar 1984 m. yra rašęs vienas iš kompetentingiausių šios srities kalbininkų Arnoldas Piročkinas „Kultūros barų“ žurnale (Nr. 10). Be to, kalbos kultūros mariškumas labai detaliai aprašytas 2016 m. išleistoje Aldono Pupkio stambioje monografijoje „Lietuvių kalbos sąjūdis 1968–1988 metais“. Joje atskleistos anuometinių lietuvių kalbininkų pastangos gaivinti pokario sovietmečiu apleistą prieškarinėje nepriklausomoje Lietuvoje gerai organizuotą bendrinės kalbos norminamąjį darbą ir įkurti, prisišliejus (taktiniais-politiniais sumetimais) prie Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos, visuose miestuose ir rajonuose Lietuvių kalbos sekcijų tinklą.

„Lietuvių kalbos sekcijos Lietuvoje susikūrė kaip atsvaros šalies rusinimui, lietuvių tautos funkcijų siaurinimui, jos struktūros žalojimui židiniai. <…> 1971 m. sekcijoms buvo iškilęs rimtas pavojus būti valdžios uždraustoms ir išvaikytoms, nuolat sulaukta kritikos iš valdžios institucijų, iš universiteto ir ministerijos vadovų. Ypač sunku dirbti darėsi XX a. 8-ame dešimtmetyje, kada sustiprėjusio prievartinės dvikalbystės diegimo sąlygomis reikėjo stengtis išlaikyti lietuvių kalbą mokslo srityje, studijų ir ugdymo institucijose, apskritai viešajame gyvenime“, – rašo aktyvus tų sekcijų veiklos organizatorius A. Pupkis (p. 451). Savaime suprantama, kad, išsiplėtus bendrinės kalbos kultūros masiškumui ir į sekcijų veiklą įsitraukus nepakankamos lingvistinės kvalifikacijos žmonėms, negalėjo būti išvengta ir tos kalbos norminimo klaidų. Viena iš didžiausių, buvusių ir ligi šiol esančių (turbūt neišvengiamų) klaidų – tai nereikalingų vadinamųjų „kalbos taisymų“ aistra, pagrįstai paminėta N. Keršytės skyriaus 5-ame poskyryje „Kalbinės elgsenos disciplinavimas“ (p. 63). Iš tikrųjų, įsisiūbavus Lietuvių kalbos sąjūdžiui, radosi net tokių bendrinės kalbos grynintojų, kurie siūlė įsisenėjusius vartosenoje visus nelietuviškos kilmės žodžius keisti kitais lietuvių kalbai nebūdingos reikšmės ar naujadarinės (kartais ir netikusios) darybos žodžiais.

Ta aistra nepaliovė siautusi ir atkūrus po sovietmečio Lietuvos nepriklausomybę. Pavyzdžiui, 1997 m. rugpjūčio 16 d. „Lietuvos aide“ (Nr. 160) Jonas P. Kedys savo straipsnelyje „Lietuva – tarp nykstančių tautų“ rašė, kad būtina skelbti visuotinį karą svetimžodžiams – „jie palaipsniui veda į tautos pražūtį“. Prie tokių autorius priskyrė balotiruotis, deputatas, prognozė, brifingas, trauma ir servisas. Ypač jam užkliuvo komisaras, „primenąs Felikso Dzeržinskio laikus, Jagodą, Beriją…“, kuris yra lotyniškos kilmės (commissarius – įgaliotinis), galėjęs patekti į lietuvių kalbą „tam tikro valdžios atstovo“ reikšme ir ne iš rusiškų šaltinių. Tačiau tie pasmerktieji svetimžodžiai, kurių bemaž visi yra tarptautinio pobūdžio, išskyrus brifingą, nepeikiami dabartinių kalbininkų. Šis, žinoma, yra anglų kalbos kilmės ir kai kuriuose norminiuose leidiniuose (pavyzdžiui, 2013 m. „Kalbos patarimų“ knygelėje Nr. 4 „Leksika“, p. 19) neteikiamas vartoti (jo vietoje siūloma trumpoji spaudos konferencija), tačiau dėl atitikmens ilgumo turi tendenciją tapti (jeigu dar netapo?) norminiu tarptautiniu žodžiu. Taigi skelbti „visuotinio karo“, ypač tarptautiniams žodžiams, nederėtų, nes paskelbus nieko nebūtų galima laimėti.

Nors nereikalingų, nepamatuotų „kalbos taisymų“ aistra, atsiradusi minėtoje A. Pupkio citatoje nurodytomis sąlygomis, yra neigiamas reiškinys (čia kabutėmis išskirti „kalbos taisymai“ todėl, kad didžiąją dalį jų būtų teisingiau vadinti šnekos, t. y. atskirų žmonių prasimanytais ir neįsitvirtinusiais bendrinės kalbos sistemoje, taisiniais), bet sovietmečiu jie prisidėjo prie tolydžio vis stiprėjančios rusifikacijos mažinimo.

Kadangi N. Keršytė yra filosofė, tai konkreti bendrinės kalbos norminimo problematika jai nelabai rūpėjo. Todėl tolimesniuose savo poskyriuose ji dėsto minėto M. Foucault samprotavimus apie „disciplinarinę galią“, mėgindama priskirti ją lietuvių kalbininkams, rašo apie „kalbininkų diktatą“, užmiršdama, kad be J. Jablonskio veiklos būtų neįsivaizduojama dabartinė mūsų bendrinės kalbos būklė, apie prieštaravimus, pasitaikančius tarp kalbininkų, apie „gramatiko sapną“. Tiesa, keliuose paskutiniuose poskyriuose ji nemažai vietos skiria ir dabartinių lietuvių kalbininkų, ypač A. Pupkio, pažiūroms bei jo norminamajai veiklai. Bet bemaž visais atvejais jos vertinimai turi neigiamą atspalvį, ir juose slypi troškimas būti visažine bei novatoriška sociolingvistikos problemų specialiste.

Jau konkretesnė ir lingvistiškesnė yra dviejų autorių – Eligijaus Railos ir Giedriaus Subačiaus – trečiojo skyriaus „Lietuvių kalbos normintojai ir norminimo praktikos“ (p. 113–149) problematika. Kaip matyti iš skyriaus pradžioje pateiktos išnašoje pastabos, iš trijų poskyrių du paskutinieji ir pirmojo trumpa įvadinė dalis yra parašyta kalbininko G. Subačiaus, o likusios pirmojo poskyrio keturios dalys – istoriko E. Railos.

Įvadinėje dalyje po keleto bendro pobūdžio pastabų apie S. Daukanto kalbą (su fotokopine jo rankraščio ištraukėle) ir šio rašytojo santykius su aušrininkais, remiantis istoriniais šaltiniais, amžininkų atsiminimais, E. Railos gražiai aprašoma J. Jablonskio asmenybė ir jo kalbinės veiklos reikšmė lietuvių bendrinės kalbos istorijoje. Įdomus čia ir nepriekaištingas taip pat J. Jablonskio ir Kazimiero Būgos veiklos sugretinimas, Jono Balčikonio vertinimas sovietmečiu, skyrelis „Kalbininkas ir grožinė literatūra“. Tačiau galima tiktai apgailestauti, kad žodis nepriekaištingas, mano supratimu, nelabai tinka tolimesniems G. Subačiaus rašytų poskyrių samprotavimams, nors man, kaip buvusiam jo daktarinės disertacijos vadovui ir jo talento gerbėjui, tai ir skaudoka sakyti.

Jau antrojo poskyrio, pavadinto „Sovietinė preskriptyvinė kalbos suvokimo paradigma“, pirmajame sakinyje pavartotas autoriaus susidarytas griozdiškas naujadaras kalbakultūrininkas rėžia skaitytojo ausį. Toliau dėstomas nihilistinis požiūris į sovietmečiu sunkiomis sąlygomis dirbtą lietuvių bendrinės kalbos norminamąjį darbą, į šios kalbos kodifikacijos principus, kurie rėmėsi Prahos lingvistinės mokyklos teorija, populiaria ne tik prieškario nepriklausomoje Lietuvoje, bet ir Vakarų Europoje, taip pat ir pomaristinėje Sovietų Sąjungoje. Tokį požiūrį G. Subačius, matyt, susidarė pastudijavęs, gyvendamas Amerikoje, liberalių globalistinių autorių raštus, kuriems būdinga antinorminė bendrinės kalbos „savaiminės vartosenos“ samprata. Jam užkliūva ir „sovietiniu“ terminu laikomas kalbos kultūros terminas, kuris dar 1932 m. figūravo čekų lingvistinio būrelio leidinio „Spisovna čeština a jazykova kultura“ antraštėje. Laikantis Ferdinando de Saussure’o langue–parole dichotomijos visai tikslinga kalbėti ir apie šnekos kultūrą (šis terminas taip pat neturi jokio ideologinio pamušalo, kurį linkęs visur – kur reikia ir nereikia – įžvelgti autorius). Nežinia iš kur pasigautas tvirtinimas, kad sovietmečiu lietuvių bendrinės kalbos normintojai (autoriaus terminu, preskriptyvistai) siekę „rašomosios ir šnekamosios kalbos vienybės“ (taip ir pavadintas atskiras skirsnelis). Tokio siekimo nerodo net iliustracijai pateiktos citatos, nors tam tikro vieningumo bei vienodumo atskiruose bendrinės kalbos lygmenyse (rašyboje, fonologijoje ir morfologijoje) būtina laikytis, norint būti suprastiems, įvairių tarmių atstovams. Keistai skamba ir autoriaus tvirtinimai, kad anuomet „kliše buvo tapusi mintis, kad tarmės yra bendrinės kalbos šaltinis, kad jos turtina bendrinę kalbą. Tarmė ne vertybė pati savaime kaip kalbėjimo instrumentas, bet kaip norminamos kalbos šaltinis“ (p. 137). Kaip galima kalbėti apie tarmių nevertinimą, kai buvo išleistas didelių organizacinių ir intelektinių pastangų reikalavęs dialektologinis „Lietuvių kalbos atlasas“, Zigmo Zinkevičiaus kapitalinis „Lietuvių dialektologijos“ veikalas? Taip pat kaip galima nevertinti tarmių, kaip svarbiausio bendrinės kalbos turtinimo šaltinio, ypač turint galvoje palyginti nesenas lietuvių bendrinės kalbos egzistavimo tradicijas, be to, tvirtinti, kad „realioji bendrinė kalba“ buvusi Vilniaus ir Kauno miestų kalba (ypač Vilniaus, kurio gyventojų daugumą sudarė nelietuviai)?

Paskutiniame trumpame savo poskyryje (p. 142–149) G. Subačius smarkokai kritikuoja Valstybinės lietuvių kalbos komisijos patvirtintą vadinamųjų „didžiųjų kalbos klaidų“ sąrašą. Ir čia jo samprotavimai, man rodos, jau pagrįstesni negu ankstesniuose poskyriuose. Iš tikrųjų vadinamųjų „kalbos klaidų“ skirstymas į „didžiąsias“ ir „mažąsias“ neturi tvirtesnio mokslinio pamato, aiškesnio skirstymo kriterijaus. Kas vienam normintojui gali rodytis (ypač leksikos lygmenyje, kuriuo apsiribota sąraše) „didžioji“, kitam – „mažoji“ klaida. Be to, į sąrašą įtraukta nemaža atskirų individų pavartotų (kartais gal ir visai atsitiktinai) nelietuviškų (angliškų) žodžių, kuriems pateiktas visas pluoštas teikiamų lietuviškų atitikmenų, keliančių sąrašo vartotojui nelengvą atrankos problemą.

Ketvirtasis recenzuojamos knygos skyrius rašytas istoriko ir „Naujojo židinio-Aidų“ vyriausiojo redaktoriaus, taip pat tos knygos sudarytojo Nerijaus Šepečio. Jis pavadintas „Norminimo institucijų ideologinė kilmė ir situacijos“. Šiame skyriuje, turinčiame tris poskyrius, nagrinėjama 1961–1990 m. Lietuvių kalbos komisijos veikla, kalbos kultūra sovietmečiu ir leidinėlis „Mūsų kalba“. Kaip ir dera istorikui, čia, remiantis turimais archyviniais dokumentais, atskirų kalbininkų straipsnių ištraukomis ir pokalbiais su kai kuriais iš jų, gana detaliai apžvelgiami tie dalykai, stengiantis kiek galima ryškiau atskleisti savo nihilistinį požiūrį į ano meto lietuvių kalbininkų pastangas gerinti ypač pirmuoju pokario dešimtmečiu dėl istorinių aplinkybių (žymių lietuvių kalbininkų išvykimas iš Lietuvos, okupacinės valdžios politika ir kt.) tolydžio vis blogėjančią lietuvių bendrinės kalbos būklę.

Nebūdamas lietuvių kalbos specialistas ir anuometinės Kalbos komisijos (LKK) narys, žinoma, N. Šepetys negali labai objektyviai vertinti tos komisijos darbų. Tačiau, žvelgiant į jos veiklą iš istorinės perspektyvos, nepaneigiama, kad kai kurios jo kritinės pastabos pravers būsimiems LKK istorijos tyrinėtojams. Būdamas objektyvus autorius turėtų pripažinti, kad ši komisija, kaip tam tikra aktualių lietuvių bendrinės kalbos klausimų svarstytoja bei normų reglamentuotoja, buvo reikalinga institucija ir yra atlikusi vertingų darbų. Bet ji nepretendavo į „teisminę bei politinę galią“ (p. 164) ir jos posėdžiuose, prieš priimant sprendimus, nestigo polemikos. Sovietmečiu dar nebuvo jokios Kalbos inspekcijos.

Antrame poskyryje apie kalbos kultūrą „sovietų Lietuvoje“ (čia neoficialaus pavadinimo pirmasis žodis kažkodėl parašytas mažąja s!), remiantis Olgos Liebich darbu, rašoma apie buvusioje Tarybų Sąjungoje taikytus bendrinės kalbos norminimo principus ir jų adaptaciją lietuvių kalbininkų veikloje. Ypač plačiai ten komentuojamas normų tikslingumo principas, kuris, kaip matyti ir iš anksčiau pateiktos P. Joniko 1937 m. straipsnio citatos, klaidingai traktuojamas kaip „tarybinės (ne sovietinės!) kalbotyros“ įtakos reiškinys (žr. p. 171). Kiti norminimo principai minėtame poskyryje neliečiami, bet pereinama prie A. Pupkio 1980 m. vadovėlio „Kalbos kultūros pagrindai“ kritikos, išsakytos 1982 m. „Kalbos kultūros“ žurnale išspausdintoje kalbininkų P. Kniūkštos ir Vytauto Vitkausko to vadovėlio recenzijoje. Pasigardžiavęs recenzentų kritikos įžvalgumu, tuo, kad „vadovėlis išnarstytas po kaulelį“ (p. 173), autorius su jam būdinga visažinio maniera tvirtina, kad „Pupkio vadovėlis – klasikinis to meto mokslo (minties), ideologinės (kultūros) produktas, tipiškiausias jo pavyzdys“ (p. 174).

Nesileidžiant į N. Šepečio politizuotus svaičiojimus ir nemanant, kad A. Pupkio vadovėlyje yra tokių dalykų, dėl kurių taip pat kalbininkams galėjo ir tebegali kilti abejonių, reikia neužmiršti, kad tai buvo pirmasis lietuvių kalbotyros istorijoje tokio pobūdžio teorinis darbas, nenustojęs savo vertės ir mūsų dienomis. Be to, reikia turėti galvoje, kad ir dabartinėje bendrinės kalbos teorijoje esama įvairavimo, kuris apvilktas naujais, „moderniais“ terminais trikdo ir praktinį, ypač mažųjų tautų, bendrinių kalbų tobulinimo procesą.

Kita vertus, galima pagirti N. Šepetį už tai, kad nesumurkdė vadinamojo „Lietuvių kalbos sąjūdžio“ (1968–1988), kurio vienas iš aktyviausių veikėjų bei pradininkų buvo tas pats A. Pupkis, neseniai išleidęs apie sąjūdį stambią (495 puslapių) monografiją. To sąjūdžio pradžia, kaip rašoma joje, buvo glaudžiai susijusi su 1967 m. gruodyje prie Lietuvos paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos įkurta Vilniuje Lietuvių kalbos sekcija. Kadangi monografija išleista po recenzuojamos knygos pasirodymo, N. Šepetys negalėjo ja pasinaudoti. Todėl savo skyriuje apsiribojo bendro pobūdžio pastabomis apie kai kurių sekcijos narių samprotavimus, apie būsimą veiklos kryptį bei bendrinės kalbos norminimo principus ir platesniu tos sekcijos leidinėlio „Mūsų kalba“ komentavimu. Skyriaus pabaigoje jis dar pridėjo kelių šio leidinėlio skaitytojų laiškuose išsakytas mintis dėl lietuvių bendrinės kalbos norminamojo darbo praktikos. Kai kurios iš tų minčių yra įdomios, atspindinčios anuometinę tikrovę, o kai kurios – nieko bendra su ta tikrove neturinčios. Tačiau bemaž visos jos skyriaus autoriaus yra politizuotos, turinčios neigiamą konotaciją.

Penkto skyriaus (p. 201–244), rašyto dviejų autorių – literatūrologo Pauliaus Subačiaus ir istoriko Tomo Vaisetos, jau pati antraštė „Posovietinė kalbos priežiūra kaip galios monopolis“ gali šokiruoti kalbininkų normatyvinės veiklos „bacilomis“ neužsikrėtusį skaitytoją. Tarsi tie iš kalbininkų, kurie atkūrus nepriklausomybę rūpinosi lietuvių bendrinės kalbos valstybingumo įtvirtinimu ir šios kalbos tobulinimo tradicijų tęsimu, būtų sudarę kažkokį vien tik galia besiremiantį kalbos priežiūros organą. Tiesa, 1990 m. buvo įsteigta Kalbos inspekcija, ligi 2001 m. buvusi kaip Lietuvių kalbos komisijos dalinys, o vėliau pavaldi Lietuvos kultūros ministerijai ir atskaitinga Valstybinei lietuvių kalbos komisijai (VLKK). Bet apie jos vaidmenį bus kalbama vėliau.

Iš literatūrologo P. Subačiaus būtų galima laukti, kad jo tekste bus rašoma apie norminimo problemas, susijusias su grožine literatūra. Tačiau apie tai skyriuje nė neužsimenama. Narpliojami Atkuriamojo Seimo administracinių įstaigų priimti teisės aktai dėl lietuvių kalbos paskelbimo valstybine, dėl lietuvių kalbos vartojimo sferų, dėl 1995 m. paskelbto Valstybinės kalbos įstatymo taikymo, dėl VLKK funkcijų ir kitų, jau ir ankstesniuose skyriuose liestų vadinamosios „teisėkūros“ dalykų. Visa tai lietuvių bendrinės kalbos norminimo istorijos tyrinėtojui ar besidominčiam ta istorija skaitytojui gali būti įdomu, bet maža ką bendro turi su knygos antraštėje paminėtomis „norminimo idėjomis“. O apie P. Subačiaus nepaprastai „modernišką“ požiūrį į teisės aktuose pavartotą pasakymą kalbos globa ir apie paties autoriaus teksto kalbą galima spręsti iš jo rašinio pabaigos: „Ne mažiau slogios mintys apima pažvelgus į aktus, kuriuose globa minima tiesiogine, o ne antropomorfizuojančia reikšme. Tada santykis su kalba atrodo panašus į santykį su senoliais, neįgaliaisiais ir paliktais „gyvybės langeliuose“. Kalba patenka į nesavarankiškųjų, subordinuotojų, o postkolonijinės kritikos terminologija – subalternų, izotopiją. Palyginkime – tais atvejais, kai reguliavimo objektas (tiek žmogus, tiek dalykas) suvokiamas kaip reikalaujantis globos dėl savo vertės ir svarbos, pasitelkiama kita, (ap)saugos sąvoka: darbų sauga, sveikatos apsauga, paminklosauga, gamtosauga. Įstatymų leidėjai vargiai reflektuoja keistą sąmoningumo spragą – karaliene šioje valstybėje paskelbta kalba tebėra laikoma nepilnaverte našlaite, kuriai reikia išmanių normos dvaro regentų globos“ (p. 220).

T. Vaisetos rašytuose poskyriuose gana detaliai apžvelgiama Kalbos inspekcijos atsiradimo istorija, funkcijos, veiklos sritys, jos skiriamos baudos už įvairių įstaigų, įmonių ir organizacijų dokumentuose, viešuose skelbimuose randamas kalbos klaidas, Valstybinio kalbos įstatymo ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimų nesilaikymą. Toji apžvalga paįvairinta atskirų inspekcijos narių pastabomis apie šios kontrolinės įstaigos praktinį darbą, apie jos ataskaitas.

Nors apžvalgoje paminėta, kad, inspekcijos darbuotojų nuomone, dėl jų kontroliuojamosios veiklos viešosios kalbos vartosena nuolat gerėjanti (žr. p. 241), bet toks tvirtinimas vargu ar atitinka realią padėtį. Ypač tas neatitikimas pastebimas Vilniaus mieste ir Vilniaus rajone. Užtenka pereiti Vilniaus Gedimino prospektą, kad pamatytum Kalbos inspekcijos neveiklumą: čia kur ne kur tik su padidinamuoju stiklu galima įžiūrėti parduotuvės ar įmonės lietuvišką pavadinimą. O rajone, kaip matyti net iš televizoriaus ekranų, sulenkinti gatvių pavadinimai puikuojasi pagrečiui su lietuviškaisiais. Tiesa, pastaruoju atveju (tai paminėta ir T. Vaisetos apžvalgoje) Kalbos inspekcijos pastangas paverčia niekais mūsų labai „demokratiški“ teismai, apsiginklavę ne tautiniais, bet politiniais motyvais.

Turint galvoje ne tik ribotą, bet ir neefektyvią Kalbos inspekcijos veiklą (jos efektyvumą lemia, be kita ko, ir tai, kad joje dirba tik aštuoni žmonės), kyla natūralus klausimas, ar ji apskritai yra reikalinga? Tokiu gana pagrįstai metaforiškai paslėptu klausimu ir baigiami T. Vaisetos tekstai, išsiskiriantys iš kitų kai kurių autorių rašinių didesniu objektyvumu.

Po šių straipsnių įdėtas dar vienas L. Vaicekauskienės skyrius „Dabartinės lietuvių kalbos inžinerijos karkasas“ (p. 245–310), turintis ultramodernišką, daugeliui lituanistų negirdėtą neregėtą pavadinimą. Kas yra tas „inžinerijos karkasas“, man, nestudijavusiam vakarietiškos naujosios sociolingvistinės literatūros, ir perskaičius tą skyrių neaišku. Nepaaiškėja netgi įveikus priešpaskutinį – 4-ąjį autorės poskyrį „Kalbos inžinerija Lietuvos švietimo sistemoje“ (p. 285–287), kuriame painiai rašoma apie tai, kad „galios lokalizacija skiria lietuviškąją švietimo sistemą nuo vakarietiškos: standartinės kalbos ideologiją pas mus palaiko ne pati mokykla (kaip paskutinis standartizavimo ideologijos bastionas)“ (p. 285–286), kad „neteisinga stigmatizuoti nestandartines (socialines, regionines) kalbos atmainas“ (p. 226), kad iš švietimo nuostatų „nematyti lankstaus santykio su kalbos įvairove, veikiau polinkis reprodukuoti lietuvių kalbos ideologijos siūlomas hierarchines schemas, įtvirtinančias bendrinės kalbos viršenybę prieš kitas atmainas“ (p. 287). Jau iš šių pavyzdžių matyti, kad autorė, labai pamėgusi tarptautinius žodžius, turinčius dažnai ne vieną reikšmę, nesugeba aiškiau ir paprasčiau lietuviškai paaiškinti iš kitų kalbų nukopijuotų „moderniškų“ sąvokų.

Pirmajame minėto skyriaus poskyryje, pavadintame „Kalbos reguliavimo formos ir formatai. Kalbos racionalizavimas“ (p. 246–262), iš pradžių platokai komentuojamos 2002 m. Valstybinės kalbos įstatymo nuostatos, kurioms didelių priekaištų nereiškiama, o paskui pereinama prie „Kalbos praktikos patarimų“, t. y. 2002–2013 m. Lietuvių kalbos instituto darbuotojų parengtų ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos apsvarstytų norminamojo pobūdžio knygelių, kritikos. Ta kritika nėra griežta, ribojasi kelių dešimčių leksikos ir sintaksės dalykų taisymais. Tai retas recenzuojamos knygos atvejis, kai kritiškai vertinami konkretūs kalbos faktai ir nesitenkinama operuoti tik įvairiais teoriniais samprotavimais. Tarp minėtose knygelėse pateiktų, autorės nuomone, be reikalo taisomų žodžių bei žodžių junginių yra ir tokių, kurių vartosena iš tikrųjų netaisytina. Tai tokie bendrinėje kalboje įsišakniję, nors kai kurie ir nelietuviškos kilmės, žodžiai kaip anūkas, barsukas, suokalbis arba tokie nepriekaištingi sintaksiniai junginiai kaip leidimas šautuvui laikyti, nepaisant senyvo amžiaus (nors pastarųjų tose knygelėse nepavyko rasti). Taip pat beprasmiška taisyti kone tarptautiniu tapusį verstinį posakį viskas tvarkoje (plg. vokiečių Alles in Ordnung, rusų Bcё в порядке, lenkų Wszystko w porządku), kurio vargu ar nevartoja patys taisytojai. Tokių konkrečių pavyzdžių pateikimas, ypač jeigu jis būtų palydėtas L. Vaicekauskienės argumentų, padarytų svaresnius jos poskyrio samprotavimus.

Tolimesniuose autorės poskyriuose rašoma apie anglų kalbos pavojus lietuvių kalbai ir tautai, apie kalbos „idealo nuopuolį“, apie kalbininkų autoriteto kūrimą „per galios ir žinojimo monopolį“, apie „mokyklos indoktrinavimą“, mi-

nėtą „kalbos inžineriją“ ir kitus vadinamajai „kalbos ideologijai“ priskiriamus reiškinius. Visų jų neįmanoma plačiau pagvildenti: tam reikėtų nemažesnės kaip autorės skyrius apimties rašinio. Todėl čia vėl tenka ribotis problemiškesniais dalykais.

Vienas iš tokių – anglų kalbos įtakos mūsų bendrinei kalbai ir apskritai lietuvių tautai akivaizdus plitimas. Laikydamasi neoliberalistinių kosmopolitinių pažiūrų ir teigiamai vertindama stambiųjų valstybių globalinę politiką, L. Vaicekauskienė kažkodėl skirtingai vertina lietuvių kalbai atsiradusias grėsmes sovietmečiu ir atgimusios nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu. Sovietmečiu dėl lietuvių kalbai rusifikacijos planų iškilusi grėsmė kvalifikuojama kaip „realesnė“, o atgimusios Lietuvos metais atsiradusi anglizacijos grėsmė – nereali, kone teigiama, atspindinti „naujus kultūrinius kontaktus“, „kalbų rinką ir kardinaliai pasikeitusią situaciją“ (p. 263). Todėl netgi pastarosios grėsmės paminėjimas vadinamas „nacionalistiniu“, „antimoderniu“, „antivakarietišku“. Tai tipiškas bolševikiškos globalistinės retorikos pavyzdys, rodantis autorės panieką atgimusios Lietuvos gimtajai kalbai ir tautai.

Kitas problemiškas dalykas, svarstytas ir labai išpeiktas ankstesniųjų autorių, ypač N. Keršytės, skyriuje, neužmirštas taip pat ir L. Vaicekauskienės „Dabartinės lietuvių kalbos inžinerijos karkase“, – lietuvių bendrinės kalbos kontrolės instancijų buvimas ir jų veikla. Čia autorei užkliūva ir sovietmečiu autoritetingų kalbininkų rengtos per radiją ir televiziją reguliarios „kalbos valandėlės“, laikraščiuose ir žurnaluose skelbiami „kalbos kampeliai“ ar „kertelės“, net ir tai, kad „mokslo ir išmanymo argumentas tampa kertiniu visam kalbininko autoriteto diskursui“ (p. 281). Autorei, nusistačiusiai prieš lietuvių bendrinės kalbos norminimą bei tobulinimą, būtų, matyt, geriau, jeigu tuo rūpintųsi neišmanėliai, nieko nenutuokiantys apie bendrinės kalbos paskirtį bei specifiką žmonės. Žinant, kad pati autorė yra lituanistė, kuriai turėtų rūpėti gimtosios kalbos atšakos – bendrinės kalbos būklė, toks požiūris atrodo labai keistas, atsiradęs veikiausiai dėl nekritiško naudojimosi kai kurių vadinamosios „vakarietiškos kalbotyros“ darbais, o gal ir dėl noro pasipuikuoti savo „naujomis originaliomis“ koncepcijomis. Tačiau dirbtinai perkelti kitų tautų bendrinių kalbų tyrinėtojų teorines inovacijas į lietuvių bendrinės kalbos dar prieškario metais nusistojusios teorijos metmenis ir norminimo praktiką nėra jokio pagrindo.

Kita vertus, L. Vaicekauskienė yra teisingai atkreipusi dėmesį, kad, nepaisant ir autoritetingų kalbininkų pastangų tobulinti lietuvių bendrinę kalbą, atgimusios nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu nematyti ryškesnio jos gerėjimo, kad jos vartosenoje esama atotrūkio nuo teikiamųjų normų. Be abejo, tam atotrūkiui atsirasti turi įtakos ne viena priežastis. Tarp jų ir nepakankamas dėmesys gimtajai kalbai švietimo sistemoje (ir gerai parengtų vadovėlių stygius, ir ne itin pagrįsti kai kurių kalbinių reiškinių vertinimai, normintojų nesutarimai, ir politizuotas požiūris į tam tikrų normų nustatymą ir kt.). Tačiau tos priežastys, kaip ir kiti dalykai, dėl gausybės neįprastų tarptautinio pobūdžio retų ir nepaaiškintų specialių terminų vartojimo ir komplikuoto autorės stiliaus kartais nelengvai suvokiamos.

Po antrojo L. Vaicekauskienės skyriaus yra pridėtas dar visą knygos turinį apibendrinantis skyrelis „Perspektyva“ (p. 311–313). Jau pirmaisiais sakiniais autorė diktatoriškai tvirtina: „Knygoje pateikti tyrimai leidžia padaryti ir vieną praktinę išvadą: šiais laikais tokios kalbos priežiūros, kuri Lietuvoje kultivuojama nuo gūdaus sovietmečio ir kurios esmė yra leidimas arba draudimas lietuviams vartoti gimtosios kalbos formas, nebereikia [čia ir toliau mano pabraukta – J. P.]. Nereikia valstybiniu mastu praktikuoti institucinės, normas kuriančios ir privalomas jų vartojimo erdves nurodančios kalbos politikos“ (p. 311). Jeigu aš sekčiau autore, tai galėčiau, atsižvelgdamas į šioje recenzijoje išreikštą jos ir jos bendrininkų bei kitų rašinių kritiką, taip pat padaryti panašią išvadą: tokios nihilistinės, lietuvių bendrinės kalbos kultūrą ir jos puoselėtojus niekinančios knygos taip pat nereikia. Nereikia todėl, kad ji prisideda prie prieškario nepriklausomoje Lietuvoje suklestėjusių ir sovietmečiu lietuvių kalbininkų sunkiomis sąlygomis tęstų mūsų bendrinės kalbos norminimo tradicijų (tarp jų ir institucinių) laužymo ir grįžimo į ankstesnius nekultivuotos, svetimybėmis užterštos raidos laikus.

Tačiau aš nesakysiu, kad knygos „Lietuvių kalbos ideologija…“ visai nereikia, kad ji visai nereikalinga. Ir ne dėl to, kad joje apstu visokių nepagrįstų teiginių, kad joje labai ryški tendencija paneigti bemaž visa, kas buvo padaryta lietuvių bendrinės kalbos srityje sovietmečiu ir atgimusios nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu, ir iškelti abejotinos vertės kai kurių Vakarų Europos šalių novatoriškas pažiūras į kalbos kultūrą. Nesakysiu daugiausia todėl, kad laikausi nuomonės, jog „nėra tokios blogos knygos, kuri tam tikru atžvilgiu nebūtų naudinga“.

Ir iš tikrųjų recenzuojamoji knyga yra naudinga keletu atžvilgių. Visų pirma tuo, kad joje pateikta nemažai faktų lietuvių bendrinės kalbos norminimo istorijai pažinti. Antra, joje atskleista (nors ir nekritiškai, ir nesistemingai, kartais ir labai painiai) užsienio mokslininkų suformuluotos „moderniškos“ pažiūros bendrinių kalbų norminimo bei kodifikavimo klausimais. Trečia, joje iškelta aikštėn ir lietuvių bendrinės kalbos norminimo praktikoje pasitaikydavusių bei pasitaikančių trūkumų, atsiradusių tiek dėl objektyvių, tiek ir dėl subjektyvių (skirtingo teorinių norminimo principų vertinimo, nesutarimo dėl konkrečių kalbinių reiškinių teikimo normai) priežasčių.

Tačiau, kai ir „Perspektyvoje“ rašoma ne apie nuo J. Jablonskio laikų egzistuojančios racionalios lietuvių bendrinės kalbos norminimo teorijos ir praktikos tobulinimą, o apie jų žlugdymą, žalingą lietuvių tautos kultūros plėtrai ir net tautos likimui, tie naudingumai nublanksta. Ypač dėl to, kad ir tame skyrelyje vartojamos tos pačios nihilistinės tirados apie bendrinės kalbos norminimo nereikalingumą, apie prasimanytą „visuomenės normatyvumą“ ir apie „modernios“ kalbos politikos įdiegimo būtinumą, apie dabartinės lietuvių kalbinės politikos „agresyvumą“ ir kitus nebūtus ar retai pasitaikančius „griekus“. Jeigu taip rašytų kokia nors išgarsėjimo trokštanti nusifilosofavusi humanitarė, tai dar būtų galima suprasti. Bet kai taip rašo lituanistiką baigusi ir daktaro laipsnį turinti filologė, tai jau darosi keista ir liūdna. Ypač mums, senūgaliams, suvokiantiems, kad kosmopolitinių liberalizacijos bei globalizacijos (=kolonizacijos) idėjų propaganda tik spartina mažųjų tautų kalbų nykimo procesą.

Jonas Palionis. Mokslo žodis lietuvių kalbos menkintojams

2017 m. Nr. 1 / 2016 m. pasirodė nauja mūsų iškilaus kalbininko profesoriaus Arnoldo Piročkino knyga „Lietuvių kalbos savitumas“ (su prierašu: „Lietuvių kalbos gretinimas su giminiškomis kalbomis“).