literatūros žurnalas

Alma Lapinskienė. Lietuvoje jaučiausi savimi

2017 m. Nr. 12

Baltarusių poetas filosofas, vertėjas, lietuvių kultūros mylėtojas Alesius Razanavas šių metų gruodį pasitinka neeilinę sukaktį. Viena iš jo įžvalgų byloja: „Kelias, kurį nueiname, lieka ne už mūsų, bet virsta mumis pačiais – nugula ir akumuliuojasi mumyse, tarsi rievėse medžio nugyventi metai, ir tiktai todėl jis nueitas, ir tiktai todėl mes pajėgiame ir norime eiti toliau“1. Taigi 70-mečio proga prasminga pažvelgti į poeto nueitą kelią, juolab kad apie kaimynus paprastai žinome daug mažiau nei apie tolimiausių šalių kūrėjus.

A. Razanavas – pokario kartos vaikas, gimęs 1947 m. gruodžio 5 d. felčerės ir geodezininko šeimoje Sialeco kaime Bresto srityje. Rašyti pradėjo anksti, jau nuo šeštos klasės spausdino savo kūrybą vaikų ir jaunimo periodikoje, o būdamas abiturientu – ir baltarusiškame „Literatūroje ir mene“. Mokyklą baigė 1966 m. sidabro medaliu ir iškart išvažiavo laikyti egzaminų į Baltarusijos valstybinio universiteto Filologijos fakultetą. „Laimės rūsčioje kovoje reikia siekti“ – eiliuotai parašytas A. Razanavo stojamųjų rašinys netrukus buvo publikuotas universiteto laikraštyje. Tema pasirinkta neatsitiktinai, kova, nenuolankumas, nesitaikstymas su tuo, kas nepriimtina, – jaunojo poeto santykio su pasauliu, jo asmenybės esmė.

1968 m. spalį keli šimtai studentų pasirašė kreipimąsi į BSSR vadovybę, prašydami Filologijos fakulteto Baltarusistikos skyriuje dėstyti gimtąja kalba. „Manyta, kad Baltarusijoje iš principo nieko panašaus negali įvykti, – taip mūsų respublika buvo nutolusi nuo tautiškumo. Bet, nepaisant visų direktyvų, įvyko. Galbūt dar ir todėl, kad tai buvo Prahos pavasario metai. Įvykių aidas iš Čekoslovakijos audrino mūsų protus. Ko reikalavo studentai? Svarbiausia, kad baltarusių kalba užimtų deramą vietą mokslo sistemoje. Kad nebūtų tremtinė savo pačios namuose. Turėjome tik pusdienį, kad surinktume parašus. O paskui ėmė veikti „sistema“2, – viename interviu pasakojo poetas.

Pirmieji pasirašę – A. Razanavas ir jo draugai. Šitas parašas mokslo pirmūną, komjaunimo lyderį akimirksniu pavertė maištininku ir buržuaziniu nacionalistu. Prasidėjo persekiojimas, kuris 1969 m. žiemą baigėsi pašalinimu iš universiteto už tai, kad „neišlaikė karinio parengimo įskaitos“.

Jaunasis kūrėjas atsidūrė gatvėje. Pagalbos ranką ištiesė kitas poetas – Maksimas Tankas, mums puikiai pažįstamas kaip tarpukario Vilniaus baltarusių poezijos talentas. Tuo metu jis ne tik vadovavo Baltarusijos rašytojų sąjungai, bet buvo ir respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininku. „Ir kai mano motina parašė jam laišką, prašydama, kad jis, kaip jų apygardos deputatas ir kaip kūrybinės sąjungos vadovas, jai paaiškintų, ką vis dėlto ten, Minske, prikrėtė jos sūnus, Maksimas Tankas atsakė, kad ji gali didžiuotis manimi“3, – pasakoja A. Razanavas. M. Tanko dėka jaunasis poetas galėjo tęsti studijas Bresto pedagoginiame institute. Čia jis tampa studentų filologų lyderiu, imponuojančiu kūrybingu požiūriu į mokslą, užsienio kalbų mokymusi, gilinimusi į egzistencines problemas, žmogaus vidinio pasaulio slėpinius.

1970 m. A. Razanavas baigia studijas ir pradeda mokytojauti kaimo vidurinėje. Tais pačiais metais išleidžia pirmą eilėraščių rinkinį simboliniu pavadinimu „Atgimimas“ („Адраджэнне“). Autoriaus džiaugsmą temdė negailestingas kūrinių atsijojimas, kupiūros, taisymai. Apie tokį „redagavimą“ piktą recenziją parašė A. Viarcinskis, sekęs jaunojo poeto kelią nuo pirmųjų publikacijų. Vis dėlto pirmoji knyga atvedė autorių į Baltarusijos rašytojų sąjungą (1972) ir grąžino į sostinę. „Literatūroje ir mene“ ilgai neišsilaikęs, įsidarbino žurnale „Gimtoji gamta“. Kalbėdamas apie tą laikotarpį, A. Razanavas akcentuoja, jog tai, kas svarbiausia, kilo iš vidaus ir ieškojo išeities: prislopintoje tuometinėje baltarusiškoje realybėje, iš kurios buvo atimta praeitis ir ateitis, jis jautęsis lyg apsiaustyje – kažkieno stebimas, tarsi įskaitoje. Trūkę esminių dalykų – atramos ir kelio.

1973-iųjų vasarą vienas bičiulis pakvietė važiuoti kartu į Vilnių. „Ir štai ta kelionė, pokalbiai, įspūdžiai to, ką mačiau, miesto, kylančio iš istorijos, ten vyravusios atmosferos fluidų, kalbos, kurią girdėjau gatvėse ir kurios nesupratau, poveikis, – visame kame slypėjo tai, į ką atsiliepiau ir ko man reikėjo. Visai greta buvo kitokia valstybė, kita realybė, ir joje labiau jaučiausi savimi nei kitur. Į tą kitokią realybę ir paprašiau Rašytojų sąjungoje kūrybinės komandiruotės“4, – pasakoja A. Razanavas.

Tokiu būdu jau gruodį jis vėl atsirado Vilniuje ir išbuvo Lietuvoje pusę metų – iki 1974-ųjų vasaros. „Tai buvo naudingas periodas: ir pats daug kūriau, ir aktyviai gilinausi į lietuvišką tikrovę, žavėjausi ja, turtėjau – jau tada pradėjau versti. Na, ir vėliau lankiausi Lietuvoje gana dažnai, dažniau nei kitur“5, – šiltų jausmų Lietuvai neslepia poetas.

Nuo to meto vertimai jam tapo vieni svarbiausių kūrybinių darbų. Vertė ir verčia, aišku, ne tik iš lietuvių, bet ir iš rusų, anglų, vokiečių, bulgarų, latvių, čekų ir kitų kalbų. Viename interviu yra sakęs: „Tikriausiai joks kitas tyrinėtojas taip neįsigilina į eilėraščių struktūrą, jų gelmę kaip vertėjas. Todėl, kad vertėjas pagauna netgi nepastebimus slaptus niuansus. Panorau būti toks įžvalgus skaitytojas ir tapau vertėju“6.

O lietuvių kalbos žinių prireikė vos grįžus iš Lietuvos. Tuo metu buvo pradėta rengti dvitomė lietuvių poezijos antologija baltarusių kalba, ir jos redaktorius patikėjo A. Razanavui pagrindinį vertimų krūvį. Prie lietuvių literatūros vertimų dar stabtelsime, o dabar grįžkime į aštuntąjį dešimtmetį, kada vertimai poetui buvo kone vienintelė galimybė publikuotis, nes jo poezija vis dar nepageidaujama, įtartina. Sunkiai skynėsi kelią „Būties koordinatės“ („Каардынаты быцця“, 1976), o knygos „Kelias – 360“ („Шлях-360“, 1981) leidyba virto politine akcija, prireikė net kompartijos CK leidimo. Ir kritika beveik tylėjo, nes A. Razanavo kūrybos vertinimas kone prilygo politinės pozicijos išsakymui. „Tai buvo mano nebylystės metai“7, – yra sakęs poetas.

Bėgo laikas, politinė situacija keitėsi, atėjo pertvarka. Su ja keitėsi ne A. Razanavo kūryba, o požiūris į ją. 1988 m. išėjus knygai „Strėlės smaigalys“ („Вастрыё стралы“) pasipylė dešimtys teigiamų straipsnių ir recenzijų, nors knyga niekuo ypatingu neišsiskyrė iš ankstesniųjų. O 1991 m. poetas apdovanojamas Valstybine premija. Nuo tada jo knygos ėjo ir eina viena po kitos: „Medžioklė rojaus slėnyje“ („Паляванне ў райскай даліне“, 1995), „Tikrovė“ („Рэчаіснасць“, 1998), „Šokis su gyvatėmis“ („Танец з вужакамі“, 1999), „Molis Akmuo Geležis“ („Гліна Камень Жалеза“, 2000), „Atkūrimų knyga“ („Кніга ўзнаўленняў“, 2005), „Negalimybių suma“ („Сума немагчымасцяў“, 2009), „Iš apokrifo į kanoną“ („З апокрыфа ў канон“, 2010), „Plojimai delnu vienu“ („Воплескі даланёю адною“, 2010), „Ir paskui pradėti iš naujo“ („І потым нанава пачаць“, 2011), „Nežinomas dydis“ („Невядомая велічыня“, 2017) ir kt. Parašyta ne viena jo kūrybai skirta studija, A. Razanavas tapo baltarusių poezijos autoritetu.

Naujas tūkstantmetis atnešė pokyčių į poeto gyvenimą, – prasidėjo kelionės po užsienį. 2001 m. sausį A. Razanavas tapo pirmuoju Hanos Arendt stipendininku ir dvejiems metams išvyko į Hanoverį. 2002 m. pavasarį čia išėjo dvikalbiai „Hanoverio punktyrai“ baltarusių ir vokiečių kalba. Nuo 2003 m. vasario iki gegužės A. Razanavas gyveno Austrijos mieste Grace, tuo metu Vienoje apdovanotas Herderio premija. Nuo 2004 m. vasaros iki 2005 m. vasaros – Bonos miesto svečias. Prieš tai ir po to, iki pat 2009 m. pabaigos, – dirbta įvairiuose kūrybos namuose Vokietijoje, Austrijoje ir Šveicarijoje.

Be „Hanoverio punktyrų“, išleisti net aštuoni jo poezijos knygų vertimai į vokiečių kalbą. O „Wortdichte“ (2003) – paties poeto parašyta vokiškai. „Aš nesiderinau prie poezijos vokiečių kalba – tai neperspektyvus užsiėmimas, o paprasčiausiai prakalbinau vokiškus žodžius, kaip kalbu su baltarusiškais. Knyga „Wortdichte“ buvo parašyta ar, tiksliau, nutapyta vokiškais žodžiais ant Pilies kalno Grace per tris mėnesius“8, – paaiškina poetas.

Suprantama, A. Razanavas verčiamas ne tik į vokiečių kalbą. Jo kūryba skamba lietuvių, rusų, anglų, lenkų, latvių, bulgarų, slovakų ir daugeliu kitų kalbų, jis seniai pripažintas Europos masto poetu. Tokį populiarumą lėmė jo poezijos potencialas, kūrybinių paieškų universalumas, orientacija į įvairių kultūrinių tradicijų dialogą, o paprasčiau kalbant, – didelis kūrėjo talentas. Ne vieno tautiečio intelektualo nuomone, A. Razanavas labiausiai iš baltarusių rašytojų vertas Nobelio premijos.

A. Razanavas – poetas filosofas su sava kūrybos koncepcija. Jam įdomi ne buitis, o būtis, ontologiniai klausimai, jis mąsto ir rašo apie gyvenimo ir pasaulio sudėtingumą, akimirkos ir amžinybės dramatizmą, keisčiausias įvairių reiškinių sąsajas, siekia giliai pažinti, paaiškinti šiuolaikinį žmogų ir pasaulį. Poeto kūrybos tyrinėtojas Ivanas Šteineris teigia, kad A. Razanavas vienintelis iš Europos poetų yra kardinaliai atsisakęs labai palankios ir visais laikais aktualios vyro ir moters meilės temos, kas netiesiogiai liudija jo siekį būties pažinimo procese išsivaduoti nuo antrinių ir trumpalaikių dalykų9.

A. Razanavas nesižavi metaforomis ir kitomis poetinėmis puošmenomis, didžiausia vertybė jam – žodis, fonemose aidinti jo semantinė gelmė. „Žodyje visada esama slėpinio. Jame užkoduota šis tas itin svarbaus, ištisas tikrovės klodas“10, – teigia vienoje knygoje. Jis siekia suvokti žodžio gimimo, atsiradimo procesą, įminti jo kodą: „Visa, kas gyva, auga iš vidaus: medis iš sėklos, žiedas iš medžio, vaisius iš žiedo, sėkla iš vaisiaus… Žodžio kryptis, kaip ir sėklos, – iš vidaus“11. Apskritai kalba, ir ne tik gimtoji, poetui yra pasaulio pažinimo šaltinis, nuostabą keliantis reiškinys: „Kiekviena tauta turi bent vieną genialų kūrinį, ir tas kūrinys – kalba“12.

Baltarusių kalba ir kultūros paveldas jam yra didžiausias turtas, tautos gyvybės, jos ateities garantas. Todėl poetas ėmėsi atnaujinti, perkurti senosios raštijos tekstus. Kaip rašoma „Atkūrimų knygos“ anotacijoje, poetiniu raktu atrakinti nutilę senosios literatūros kūriniai vėl įeina į tikrovę ir vėl kalba tai, ką bylojo kadaise. Šią vasarą poetas rašė: „Po Skorynos knygos „Turime daugiau patys“ ir ankstesnės „Atkūrimų knygos“ eiliuoju-perkuriu kitus senuosius tekstus – ryškėja šis tas panašaus į baltarusišką knygos epą. Nelengvas užsiėmimas, kartais ir dienos negana, kad atnaujinčiau kokį žodį, kuriam šiuolaikinėje kalboje nėra atitikmens“13.

Poetinės formos novatorius A. Razanavas rašo ne tik eilėraščius ir poemas. Jis laužo įprastus žanrų kanonus, kuria savus ir savaip pavadina: veršakazai, znomai, kvantemos, versetai, punktyrai.

Kvantemos, paties poeto žodžiais tariant, – greičiau poemos nei eilėraščiai, nors tik trijų–keturių–penkių eilučių. Jos įcentrinės, nukreiptos į patį skaitytoją, į jo gyvenimą, ir skaitytojas – pagrindinis kvantemos veikėjas. Žodžiai priima tiktai savus, tos pačios dvasios ir ženklo žodžius. Todėl iš esmės jos neišverčiamos. Neišverčiami ir veršakazai – poetinės semantinės miniatiūros, kuriose kalbasi, persipina mus supančios realijos, daiktai ir jų pavadinimai, įvardijimai.

Znomai – filosofiniai aforizmai, įžvalgos apie būties ir meno esmę, apie žmogaus ir gamtos amžiną vienybę ir priešpriešą. Znomuose A. Razanavas kondensuotai pasako tiek, kiek kiti straipsniuose ir traktatuose. Ne veltui jo znomų knyga „Negalimybių suma“ vadinama vadovu poetams. Štai znomas apie poeziją: „Poezijos tikslas ir ypatybė: išsakyti žodžiais tai, ko šiaip sau, ne poezijoje, išsakyti neįmanoma, – kas neišsakoma. Poezija prasideda, kai nepajėgiame pasakyti. Ten, kur nutyla ir pajunta pralaimėjęs asmuo, atgimsta poetas“14.

Versetai – trumpi dinamiški aforistiniai pasakojimai, artimi alegorijai, baladei, jungiantys savyje siužeto liniją ir apmąstymą, realybę ir fantaziją. Sintezės žanras, anot poeto. O kritikai teigia, jog originalią versetų formą lėmė poeto mąstymo originalumas.

Punktyrai – miniatiūros, įkūnijančios gamtos atgarsius, gyvus įspūdžius. „Kai žodžiai koncentruojami, suspaudžiami, jie įgyja naują kokybę: tampa turiningesni, įgauna magneto savybių. <…> Punktyrų ir skaityti nereikia: žvilgterėjai – ir punktyras jau įsisąmonintas, jau susipažįstate su juo“15, – aiškina poetas.

A. Razanavas – puikus lietuvių literatūros vertėjas. Kaip minėta, tuoj po kūrybinės komandiruotės Lietuvoje buvo pakviestas į vertėjų grupę rengti dvitomę lietuvių tarybinės poezijos antologiją, kuri išėjo 1977 m. Prie vertimų dirbo keturiasdešimt aštuoni vertėjai, iš jų tik A. Razanavas vertė tiesiai iš originalo, kiti naudojosi tarpiniu, pažodiniu vertimu.

1982-ųjų spalį Minske kalbėjausi su A. Razanavu apie antologiją, vertėjo darbo specifiką, sunkumus. Ir jis mane nustebino lietuvių kalbos jutimu. Paklaustas, kas buvo sunkiausia verčiant lietuvių poeziją, nurodė lietuvių kalbos archajiškumą. Lietuvių kalboje esanti gelmė, kažkas nepajudinama, tikra, tam tikra ramybė, tai esą sunku perteikti. Ir kaip pavyzdį pacitavo Salomėjos Nėries „Anksti rytą parašyta / daug naujų skambių vardų…“ „Argi įmanoma tai išversti?“ – retoriškai manęs paklausė.

„Anksti rytą“ A. Razanavas nevertė, bet iš devyniolikos antologijoje publikuotų S. Nėries karo metų eilėraščių išvertė septynis. Iš jų ypatingu sąskambiu su originalu stebina eilėraščio „Ateik“ vertimas, tikslus tiek semantiniu, tiek emociniu aspektu – puikiai perteikia ilgesio, švelnumo, skausmo nuotaiką. Palyginkime antrojo posmo originalą ir vertimą:

yg vakar – prie kiemo vartelių…
Žvilgsniu palydėjai mane…
Nė karto, nė vieno kartelio
Tavęs neregėjau sapne16.
Бы ўчора – бязмоўна ля лазу…
Праводзіў паглядам мяне…
Ні разу, ніводнага разу
Ты мне не пабачыўся ў сне17.

Iš antologijoje pristatomų aštuoniasdešimt šešių lietuvių poetų A. Razanavas vertė trisdešimt vieno autoriaus kūrybą, iš jų šešiolikos – vienas. Jo indėlis didžiulis – beveik trečdalis visų vertimų. „Jis puikiai vertė ir klasiką, ir naujuosius poetus“18, – pripažino antologijos redaktorius Vasilis Vitka. Be abejo, atskirai analizuodami kiekvieną iš jo verstų beveik pusantro šimto eilėraščių, aptiktume ir silpnesnių eilučių, tačiau sėkmių persvara akivaizdi. Ji ne atsitiktinė. A. Razanavas – talentingas kūrėjas, nepaprastas jo, kaip vertėjo, imlumas, poetinė jausena, gebėjimas įsigilinti į verčiamo poeto pasaulėjautą, kūrybinį braižą, visa tai suvokti ir atkurti gimtąja kalba.

Virtuoziškai A. Razanavas išvertė dalį Justino Marcinkevičiaus „Ugnies poemos“, Antano Venclovos, Juditos Vaičiūnaitės, Sigito Gedos, Marcelijaus Martinaičio, Onės Baliukonytės eilėraščių. Puikiai perteikė Ramutės Skučaitės posmų dainingumą, švelnų intymumą. Štai eilėraščio „Žemė“ fragmentas:

Ubagėlė nuo kupros išgis.
Ir pavirs erškėtuoge vagis…
Ir toks šiltas lašas nuo pušies
Ties neapraudotu nulašės19.
Ад гарба адлечыцца бядак,
Стане ягадай шыпшынавай жабрак.
І над неаплаканым лаза
Схіліцца, і скоціцца сляза20.

Jam paklūsta ir Vinco Mykolaičio-Putino filosofinė lyrika, ir A. Venclovos dinamiškas lyrizmas. Jo išversta Eugenijaus Matuzevičiaus poezija neprarado poeto pasaulėvaizdžiui būdingo romantikos ir realybės sąskambio, lyriškumo ir dainiškumo.

Netrukus po antologijos A. Razanavo gebėjimo versti iš lietuvių kalbos prireikė kitam įdomiam ir svarbiam, kaip dabar sakytume, projektui. Pačioje aštuntojo dešimtmečio pabaigoje režisierius Valerijus Masliukas, pažiūrėjęs Panevėžio teatre Kazio Sajos pjesę „Devynbėdžiai“, sumanė ją pastatyti savajame Vitebsko J. Kolaso teatre. Kodėl? Nes įžvelgė joje gerokai daugiau, nei regėjo scenoje, nes pajuto, jog pjesė tarsi apie baltarusius: „<…> nuolankią tautą, kuri dėl riebesnio kąsnio atsižada ir kalbos savo, ir dainų, ir laisvės, o dėl to ir Tėvynę praranda“21. Kas išvers? V. Masliukas prisimena: „Abejonių nekilo – tiktai Alesius Razanavas, kurio „Būties koordinates“ sekiau: kvanteminis, filosofinis, žmogiškas egzistencijos sūkurys aidėjo kiekvienoje poezijos eilutėje. <…> Jau pirmo susitikimo metu tapo aišku: šitas – padarys! Ir nuojauta neapgavo“22.

Kalbėdamas apie pjesės vertimą, A. Razanavas pabrėžia, kad vertė ne tik į baltarusių kalbą, bet ir taikydamas prie tuometinės savo šalies atmosferos: „Kai kurios vietos, punktai, pasažai buvo aštrinami, aktualizuojami ir netgi praplečiami. Na, o eilės ar dainos, kurios ten skamba, iš pat pradžių buvo rašomos savaip. Pačioje pjesėje tokių eiliuotų tekstų nėra. Tai buvo Masliuko užsakymas, jis norėjo, kad nuskambėtų ne vertimai, o tikri kūriniai, ir kad dainos jaudintų salę“23.

Baltarusiškai pjesė buvo pavadinta „Klemensas“. Poetas ne tik išvertė pjesę, bet ir perkūrė jos dvasią. Režisierius deramai sudėliojo akcentus ir veikalas suskambo stipria nesitaikstymo gaida. K. Sajos pjesė tarsi įgavo antrą kvėpavimą, jaudino žiūrovą, žadino jo tautines ambicijas. O Skalno atliekamą A. Razanavo dainą „Ir šie laikai, ir ši tvarka neamžinai“ jaunimas persirašinėjo ir mokėsi kaip nesusitaikymo su režimu himną. Spektaklis tapo ne tik kultūriniu, bet ir visuomeniniu įvykiu.

Netrukus A. Razanavas išvertė dar vieną K. Sajos kūrinį – apysaką vaikams „Ei, slėpkitės!“ (1982), o po kelerių metų J. Avyžiaus romaną „Sodybų tuštėjimo metas“ (1989). Tada vėl grįžo prie poezijos ir 1992 m. išleido nedidukę lietuvių poezijos rinktinę „Белы замак на гары“, kurią sudaro M. Martinaičio, S. Gedos ir E. Mieželaičio poezijos pluoštai. Kadangi pavadinimas paimtas iš S. Gedos eilėraščio „Senoji Palanga“, lietuviškai knygą ir derėtų vadinti originalo žodžiais – „Baltos pilys ant kalnų“.

Rinktinė pradedama M. Martinaičio „Kukučio baladėmis“. A. Razanavas pasirinktinai išvertė daugiau nei trečdalį baladžių ir išdėstė jas savaip, nesilaikydamas originalo sekos. Pradedama nuo Kukučio pasakojimo apie savo trobą. Sugretinkime pirmus posmus:

Tai turiu trobą –
dviem galais.
Žiūriu pro langą –
saulė teka,
žiūriu pro kitą –
jau saulė leidžias24.
Такая ў мяне хаціна –
на два канцы.
Гляджу праз адно акно –
сонца ўзыходзіць,
гляджу праз другое –
заходзіць сонца25.

Kaip matome, vertimas beveik adekvatus originalui. Nėra dėl ko papriekaištauti ir dėl kitų baladžių vertimo. Daugumą jų galima laikyti vertėjo sėk-me – „Neliesti!“, „Pasaulinis skausmas Kukučio nutrauktoj kojoj“, „Kukučio žodžiai“, „Kukutis reicho daboklėje“, „Kukutis atmerkia akis“ ir kt. Jose gražiai atkurtas Kukučio pasaulis, jo moraliniai principai, stilistinė baladžių atmosfera. Skaitydamas vertimus tiesiog jauti, kaip vertėjui buvo smagu Kukutį su jo mintimis ir nutikimais kelti gimtosios kalbos stichijon. Taip smagu, kad keliose baladėse neiškęsta ir prikurta eilutė kita. Antai strofos pradžia „Važiuoja Kukutis ir kalba: / – Kaip Lietuva panaši į Lietuvą!“ išversta: „Едзе Кукуціс на возе / па Жэмайцкім гасцінцы / і дзівуецца ўголас: / – Як жа Літва падобная на Літву!..“ („Važiuoja Kukutis vežimu / Žemaičių plentu / ir stebisi balsu: / – Kaipgi Lietuva panaši į Lietuvą!“). Arba štai baladės „Kumelaitė Kukučio ausy“ gražiai ir tiksliai išversta pirmoji strofa prailginta dviem eilutėmis: „І чуе Кукуціс, / як іржэ яна непрыстойна“ („Ir girdi Kukutis, / kaip žvengia ji nepadoriai“).

Kyla klausimas, kodėl vertėjas, daugelį baladžių tiksliai atkūręs gimtąja kalba, vienur kitur ima ir priduria eilutę, praplečia poetinį vaizdą ar pakreipia jį truputį savaip. Drįsčiau teigti, kad „kaltas“ iš originalo gautas kūrybinis impulsas. O kad jo būta stipraus, rodo tai, jog greta išverstųjų atsirado ir septynios paties vertėjo sukurtos Kukučio baladės. Retas literatūros recepcijos pavyzdys! O gal kūrybinė sąšauka tarp panašaus braižo ir pasaulėjautos poetų?

A. Razanavo sukurtose baladėse „Kukučio moliūgas“, „Kukutis universalinėje“, „Kukutis kalba telefonu“, „Kukutis mokosi“, „Kukutis stotyje“, „Kukutis pasižymi“, „Kukučio norai“ dominuoja to meto ir netolimos praeities realijos bei anomalijos, laikas ir erdvė jose labiau konkretizuoti, bet stilistika, kalbėjimo maniera jos visiškai artimos lietuviškosioms Kukučio baladėms. Nestokoja jų autorius ir humoro. Antai baladėje „Kukutis universalinėje“ Kukutis nori nusipirkti žieminę kepurę. Pardavėja jam pakeltu balsu aiškina, kad žieminių kepurių nebėra, baigėsi. Kukutis supykęs puola ieškoti teisybės į direktorių kabinetus. Bet čia jo paklausia, kas jis toks esąs.

Ir čia truputį sugudravo Kukutis
ir pasivadino:
aš poetas Martinaitis.
Pamąstė kabinetai
ir galiausiai sako:
geresnės nei triušinė negalim…
Duokit bent tokią,
sutinka akimirksniu Kukutis,
o pats sau tyliai galvoja:
va kad poetas Martinaitis būtų, pavyzdžiui,
restorano direktoriumi,
tikrai dabar turėčiau
ondatrinę, audinės arba dar kokią
itin ypatingą kepurę26.

(Laisvas A. Lapinskienės vertimas)

S. Gedos dvidešimt dviejų eilėraščių pluoštui vertėjas paėmė vieno eilėraščio pavadinimą „Beržai ir lelijos“. Kūriniai parinkti taip, kad atskleistų S. Gedos poezijos pasaulio įvairovę.

Iš paskyrimų poemos Fransua Vijonui „Nakties žiedai“ paimti du eilėraščiai: „Septyneilis apie nebyliąją prapultį“ ir „Maro metų giesmė“. Tiek poetika, tiek vaizdų pynė vertimuose labai artimi originalui. Visiškai suprantamas ir priimtinas vienos kitos detalės pakeitimas verčiant, bet pagrindinio motyvo keisti nederėtų, nes kinta eilėraščio idėja. Tie motyvai išvardinti ciklo pirmojo eilėraščio „Pynė: likimas, kaukolė ir rožė“ pavadinime. Tai laiko, mirties ir meilės simboliai, jie šitame viduramžių poetui skirtame cikle turi keleriopą meninį krūvį. Todėl šiaip jau gerai atkurtą „Maro metų giesmę“ menkina vieno iš minėtų simbolių nepaisymas. Eilutės „Klausyk, pamėlus vasara ir rožė“, „Ilgai klausei tu vasaros ir rožės“ išverstos „Пачуй: паблякла лета і цюльпаны“ („Išgirsk: nublanko vasara ir tulpės“), „Ты доўга слухаў лета і цюльпаны“ („Ilgai klausei tu vasaros ir tulpių“).

Apskritai S. Geda, A. Razanavo išverstas, skamba visai gediškai. Tai byloja eilėraščių „Beržai ir lelijos“, „Atsakymas į marsiečių užklausimą“, „Mindaugo nužudymas“, „Žydinti slyva Snaigyno ežere“ baltarusiški tekstai, kuriuose vertėjas pasirodo aiškiai jaučiąs eilėraščio stilistiką, gražiai atkuria meninę eilėraščio visumą. Prie tokių vertimų būtų galima priskirti ir „Vaidevuto valstybės žlugimą“, jei ne netikėtas trečios strofos netikslumas – vietoj „bet riteriai greitai išgnaibė tranus“ čia atsirado „ды захапілі / рыцары / трон“ („…užėmė sostą“).

„Tryliktas šaltinis“ – tokiu pavadinimu pristatomi šeši E. Mieželaičio eilėraščiai. Trys iš jų – „Pirmasis sniegas“, „Nemiga“, „Piešinys“ – buvo spausdinti 1977 m. antologijoje. Trys versti iš naujo: „Ne tas laimi, kas nori griaudamas laimėti“, „Homomaterializacija“, „Dvylika šaltinių“.

Įdomu gretinti „Dvylikos šaltinių“ originalą su vertimu. Šis ilgas, kelių dešimčių posmų monologas apie pasaulio vienumą ir prieštaringumą neįspraudė A. Razanavo į griežtą formą. Verlibras, mieželaitiški minties posūkiai, regis, įtraukė vertėją į kūrybinį eksperimentą: eilučių skaičius dažname posme skiriasi nuo originalo, laisviau elgiamasi su intonaciniais lūžiais. Tačiau tai nesugriovė meninės visumos, nes ji atkuriama tomis pačiomis priemonėmis, kokiomis buvo ir sukurta. A. Razanavui artimas E. Mieželaičio kūrybos braižas, pomėgis eksperimentuoti, kurti netikėtus poetinio teksto lydinius. Visa tai prisidėjo prie vertimų sėkmės.

Baltarusių literatūrologai pripažįsta, jog dešimtmečius trukęs A. Razanavo darbas prie lietuvių poezijos vertimų turėjo įtakos jo paties kaip poeto formavimuisi. Be abejo, ir kalbos pažinimui. Juk vertėjas – įžvalgiausias skaitytojas.

Lietuvių kalba yra išėjusios dvi jo kūrybos knygos „Medžioklė rojaus slėnyje“ (2008) ir „Krikšto motinos dovana“ (2013). Abi verstos šio straipsnio autorės. Šiuo metu ruošiamasi išleisti trečią – „Lietuviškų punktyrų“ knygą, bet ne verstą, o paties autoriaus parašytą lietuviškai. Pluoštas punktyrų publikuojami ir šiame „Metų“ numeryje.

Lietuviškai A. Razanavas pradėjo kurti prieš gerus trejus metus. Paklaustas, kas jį paskatino, atsakė: „Tarp manęs ir lietuvių kalbos radosi kažkas, kas prašėsi išryškinama ir įvardijama. Ėmiausi padėti – gyvi tikrovės pastebėjimai ir lietuvių kalbos fonosemantika pradėjo vieni kitus suprasti. Kiekviena kalba savita, lietuvių kalbos fonosemantika atvėrė erdves, kurių nesiekė nei baltarusių kalba, nei vokiečių, su kuria irgi turėjau reikalų, ir aš žengiau į tas erdves su jauduliu: man jos kažkokiu būdu buvo pažįstamos. Kas dar? Ogi tai, kas buvo anksčiau. Mano vertimai iš lietuvių kalbos, „Poezijos pavasariai“, vertėjų seminarai ir ilgametis mudviejų bendradarbiavimas. Ir tu dar anksčiau per bendrus skaitymus atkakliai mane skatindavai: bandyk… kurk… pabūk lietuvių kūrėju!.. Kažkur, gal Birštone, pasakiau, kad pajutau, jog pradedu šnekėtis su lietuvių kalba: ji po truputį atveria man savo prasmes. Be šio abipusiškumo lietuviški punktyrai nebūtų atsiradę“27.

Viename laiške A. Razanavas rašė dar turįs norą mėnesiui kitam apsigyventi kokiame nors grynai lietuviškame kampelyje, kad su visa galva panirtų į kalbą: dar ne visi sumanymai esą įgyvendinti. Palinkėkime sukaktuvininkui įgyvendinti ir šiuos, ir kitus sumanymus.

 


1 Razanau A. Medžioklė rojaus slėnyje. – Vilnius: Homo liber, 2008. – P. 227.
2 Разанаў А. Невядомая велічыня. – Мінск: Логвінаў, 2017. – P. 102–103.
3 Ten pat. – P. 104.
4 A. Razanavo 2017 10 23 laiškas autorei.
5 A. Razanavo 2017 10 15 laiškas autorei.
6 Разанаў А. Невядомая велічыня. – P. 68.
7 Ten pat. – P. 152.
8 Разанаў А. З апокрыфа ў канон. – Мінск: Логвінаў, 2010. – P. 118.
9 Žr. Штейнер И. Криница, из которой пил святой: философия поэзии Алеся Рязанова. – Минск: РИВШ, 2010. – P. 90.
10 Разанаў А. З апокрыфа ў канон. – P. 69.
11 Razanau A. Medžioklė rojaus slėnyje. – P. 235.
12 Ten pat. – P. 225.
13 A. Razanavo 2017 08 07 laiškas autorei.
14 Razanau A. Medžioklė rojaus slėnyje. – P. 245.
15 Разанаў А. Невядомая велічыня. – P. 150.
16 Nėris S. Kaip žydėjimas vyšnios. – Vilnius: Vaga, 1978. – P. 227.
17 Літоўская савецкая паэзія. Анталогія ў двух тамах. – T. 1. – Мінск: Мастацкая літаратура, 1977. – P. 25.
18 1983 10 04 pokalbio užrašas.
19 Skučaitė R. Dar šneka vanduo. – Vilnius: Vaga, 1981. – P. 87.
20 Літоўская савецкая паэзія. – T. 2. – P. 152.
21 Маслюк В. P. S. // Сая К. Клеменс. – Мінск: Логвінаў, 2013. – P. 99.
22 Ten pat. – P. 99–100.
23 Разанаў А. Невядомая велічыня. – P. 115.
24 Martinaitis M. Kukučio baladės. – Vilnius: Vaga, 1977. – P. 44.
25 Белы замак на гары. – Мінск: Мастацкая літаратура, 1992. – P. 9.
26 Ten pat. – P. 28–29.
27 A. Razanavo 2017 10 17 laiškas autorei.

Alma Lapinskienė. Dzūkas – filosofas – lyrikas

2019 m. Nr. 3 / Jonas Balčius. Spalio danguos. – Vilnius: Naujosios Romuvos fondas, 2018. – 268 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

Birutė Mackonytė. Atsiminimai apie Tėvą (Pabaiga)

2018 m. Nr. 7 / 1945 m. gegužės devintoji laikoma Antrojo pasaulinio karo pabaigos diena. Sovietų Sąjungos teritorijoje buvo tada ir iki šiol švenčiama kaip Pergalės diena. Visur kitur – iš esmės pirmoji taikos diena.

Birutė Mackonytė. Atsiminimai apie Tėvą (Pradžia)

2018 m. Nr. 5-6 / Savo prisiminimus, kuriuos atiduodame plačiajai visuomenei, ruošiame gana įvairiai – priklausomai nuo to, kiek jų išsaugojome, kas mums buvo minima asmenybė ir, be kita ko, kokį jos įvaizdį ketiname pateikti. Todėl liudijimus apie konkretų

„Poezijos pavasario“ svečių poezija

2018 m. Nr. 5-6 / Poezijos pavasario svečių kūryba: Aleś Razanau. Alí Calderon. Anna Halberstadt. Lone Horslev. Rein Raud. Uldis Berzinš. Vanni Biaconni. Georg Buchner.

Ales Razanau. Lietuviški punktyrai

2017 m. Nr. 12 / Linai mėlynuoja * Linai mėlynuoja: žemė įsimylėjo dangų. * Auštant: lašas po lašo strazdo giesmė laša. * Apsipranta: tarp kranto ir srauto svyruoja nendrės. * Žemė pašalusi: žengiu…