Joseph Campbell. Horizontų nebėra

2017 m. Nr. 12

Iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys

Josephas Campbellas (1904–1987) – įžymus JAV mitologijos tyrinėtojas. Lietuviškai išleistas jo fundamentalus veikalas „Herojus su tūkstančiu veidų“. Netrukus leidykla „Tyto alba“ išleis knygą „Mitai mūsų gyvenimui“ – paskaitų rinkinį. Čia J. Campbellas, apžvelgdamas archetipinius mitų motyvus, pabrėžia, kad mitai iškeldavo idealus, kurie padėdavo visuomenėms darniai gyventi, ir klausia, kas tokią funkciją gali atlikti šiais netikėjimo laikais. Filosofiškai žvelgdamas į mūsų laikų Vakarų pasaulį, autorius aiškina, kokie mitų fragmentai ir atspindžiai teigiamai tebeveikia arba gali veikti visuomenę ir individą. Temų ratas platus – tai ir dzenbudizmo koanai, ir indų dailės estetika, ir šizofrenikų išgyvenimai, ir žmonių išsilaipinimas Mėnulyje – viskas siejama su mitologija ir su savitu autoriaus požiūriu į mūsų laikų pasaulį.

 

Knygos „Mitai mūsų gyvenimui“ fragmentas 

 

*

Kokia yra arba turėtų būti naujoji mitologija?

Kadangi mitas siejasi su poezija, pirmiausia paklauskime poeto, pavyzdžiui, Walto Whitmano „Žolės lapuose“ (1855):

Aš esu sakęs, kad siela yra ne daugiau kaip ir kūnas,
Ir sakęs esu, kad kūnas yra ne daugiau kaip ir siela,
Ir niekas, nė Dievas, nėra didesnis kaip kiekvieno iš mūsų „aš“,
Ir kas eina bent keletą žingsnių be atjautos, eina laidot savęs, įkapėm apsitaisęs.
Ir aš arba tu, neturėdami grašio kišenėje, galim nupirkti visos žemės žiedą,
Akis, pažvelgus į žirnio ankštelę, sugriauna visų laikų mokslingumą,
Nėra darbo ar amato, kuris neatvertų jaunuoliui kelių į herojus,
Ir nėra daikto, kad ir paties menkiausio, kuris negalėtų tapt visatos centru,
Ir kiekvienas vyras ar moteris stovės ramus, išdidus prieš milijonus pasaulių.
Ir žmonijai sakau: nesiteiraukite apie Dievą,
Netgi man, kuris domisi viskuo, Dievas neįdomu,
Jokia žodžių daugybė neapsakys, koks ramus aš dėl Dievo arba mirties.

Aš girdžiu ir matau Dievą kiekviename daikte, bet mažiausiai jį suprantu,
Ir suprasti taip pat negaliu, kas būtų daugiau stebuklingas kaip aš.

Kodėl aš turėčiau norėti Dievą regėti geriau nei šią dieną?
Regiu ką nors dieviška kas mielą valandą ir kiekvieną akimirką.
Vyrų ir moterų veiduose aš Dievą regiu, ir savo veide, veidrodin pažiūrėjęs,
Dievo laiškus randu išmestus gatvėje, kiekvieną pasirašytą Dievo vardu.
Ir palieku juos ten, kur yra, nes žinau, kad jie plūs be pertrūkio per amžių amžius¹.

Šios Whitmano eilės gražiai susiskamba su jausmais seniausioje upanišadoje, „Didžiojoje miško knygoje“ (Brihadaranjaka), sukurtoje apie VIII a. pr. Kr.

Šitaip žmonės kalba: „Garbink šitą dievą! Garbink tą dievą!“ – vieną dievą po kito. Visa tai iš tikrųjų kūrinija! Ir jis pats yra visi dievai <…>.

Jis įsiskverbęs visatoje net iki mūsų nagų galiukų, kaip skustuvas skustuvo dėkle arba ugnis malkose. Jo tie žmonės nemato, nes matomas jis būna nepilnas. Kvėpuojant jis tampa „kvėpavimu“, kalbant – „balsu“, matant – „akimi“, girdint – „ausimi“, galvojant – „protu“: tai tik jo veiksmų vardai. Kas garbina vieną arba kitą iš jų – nepažįsta; nes viename ar kitame iš jų jis yra nepilnas.

Garbinti reikia su mintimi, kad jis – tavo pats, nes ten jie visi tampa vienu. Ši Patybė yra pėdsakas to Viseto, nes per jį pažįsti Visetą – kaip juk sekdami pėdsakus randame pradingusius gyvulius. <…> Dera godoti vien patybę kaip brangią. Ir tas, kuris godoja vien patybę kaip brangią, – tai, kas jam brangu, iš tiesų nepražus. <…>

Taigi, kuris garbina kitą dievybę nei savo patybę, galvodamas: „Jis yra tas, o aš esu kitas“, – neišmano. Jis kaip dievams aukojamas gyvulys. Ir iš tikrųjų, kaip kad daugelis gyvulių tarnauja žmogui, taip ir žmonės tarnauja dievams. Ir jeigu vienas gyvulys atimamas, yra nemalonu. O jeigu daug? Todėl dievams nemalonu, kad žmonės šitai žinotų.

Tą patį paveikiu stiliumi randame dar anksčiau – Egipto „Mirusiųjų knygos“ skyriuje „Išėjimas į dieną požemių pasaulyje“ sakoma taip:

Aš esu Vakar, Šiandien ir Rytoj ir turiu galią gimti antrą kartą. Esu dieviškoji slaptoji Siela, sukūrusi dievus ir kapų penu maitinanti gelmių gyventojus mirusiųjų buveinėje ir danguje. <…> Sveikas, žemės vidury stovinčios šventovės viešpatie. Jis yra aš, o aš esu jis!

Iš tikrųjų, argi ne tai girdime iš paties Kristaus, kaip pasakojama ankstyvojoje gnostinėje Evangelijoje pagal Tomą?

Kuris atsigers iš mano lūpų, bus kaip aš, o aš taip pat tapsiu juo, ir slapti dalykai atsiskleis jam. <…> Aš esu viskas; viskas kilo iš manęs, ir viskas grįžo į mane. Perskelkite pliauską: aš esu ten; pakelkite akmenį, ir ten jūs rasite mane².

Arba štai dar dvi Whitmano eilutės:

Aš skiriu save purvui ir žemei, kad išaugčiau žole, savo mylima,
Jei norėsi vėl pamatyti mane, tai po savo padais ieškoki.

Prieš kokius penkiolika metų Bombėjuje turėjau įspūdingą susitikimą – su nepaprastai įdomiu jėzuitu tėvu H. Herasu, ir jis davė man savo neseniai publikuotą straipsnį apie Dievo Tėvo ir Sūnaus slėpinį, atsispindintį indų mite. Jis buvo ne tik didelis Rytų religijų autoritetas, bet ir maloniai atviro proto žmogus, o tame labai mokslingame straipsnyje senovės indų dievą Šivą ir jo sūnų Ganešą interpretavo kaip tam tikra prasme atitinkančius krikščionių tikybos Tėvą ir Sūnų. Jeigu Šventosios Trejybės antrasis asmuo regimas jo amžinuoju pavidalu, kaip Dievas, ankstesnis už istoriją, palaikantis ją ir atsispindintis (iš dalies) mumyse visuose glūdinčiame „Dievo atvaizde“, tai net ir visiškai tradiciniam krikščioniui nėra sunku atpažinti savosios teologijos atspindį svetimų pasaulių šventuosiuose bei dievuose. Nes juk paprasta tiesa, su kuria, tikiuosi, dabar visi turime susitaikyti, yra ta, kad mitologijos ir jų dievybės yra psichikos dariniai bei projekcijos. Kokie gi yra dievai, kokie kada nors buvo, kurie ne iš žmogaus vaizduotės? Žinome jų istorijas, žinome, kokiomis stadijomis jie vystėsi. Ne tik Freudas ir Jungas, bet ir visi solidūs dabarties psichologijos bei lyginamosios religijotyros tyrinėtojai pritaria požiūriui, kad mito pavidalai ir figūros iš esmės sietini su sapnais. Be to, kaip sakydavo mano senas bičiulis dr. Géza Róheimas, kaip kad nėra dviejų būdų miegoti, taip nėra ir dviejų būdų sapnuoti. Iš esmės tie patys mitologiniai motyvai matomi visame pasaulyje. Visose didžiosiose tradicijose esama mitų ir legendų apie nekaltą prasidėjimą, įsikūnijimą, mirtį ir prisikėlimą, antrąjį atėjimą, paskutinį teismą ir visa kita. O kadangi tokie įvaizdžiai kyla iš psichikos, jie ir orientuoti į psichiką. Jie simboline prasme byloja apie jos sandarą, tvarką ir galias.

Todėl originaliu, esminiu ir prasmingiausiu požiūriu jų negalima tinkamai aiškinti kaip nuorodų į vietinius istorinius įvykius ar veikėjus. Istorinės nuorodos, jeigu apskritai turi kokią nors prasmę, turi būti antrinės – pavyzdžiui, budistų mąstysenoje istorinis karalaitis Gautama Šakjamunis laikomas tik vienu iš istorinių Budos sąmonės įsikūnijimų, o hinduistams Višnaus įsikūnijimų yra gausybė. Šiuo atžvilgiu šiandien krikščionių mąstytojams kyla sunkumas, kad jų doktrina Nazarietį skelbia esant unikaliu istoriniu Dievo įsikūnijimu; ne mažiau kebli ir judaizmo doktrina, skelbianti universalų Dievą, kurio žvilgsnis visame jo sukurtame pasaulyje nukreiptas tik į vieną Išrinktąją Tautą. Tokio etnocentrinio istorizmo vaisius nūnai yra skurdus dvasinis penas; ir tai, kad mūsų dvasininkijai vis sunkiau pritraukti gurmanų į savo vaišes, turėtų būti pakankamas įrodymas, leidžiantis joms suvokti, kad jų siūlomi patiekalai kai kuo nebėra patrauklūs. Jie buvo ganėtinai gardūs mūsų tėvams, gyvenusiems ankštuose tų laikų žinijos pasaulėliuose, kai kiekviena nedidelė civilizacija buvo daugiau ar mažiau sau pakankama. Bet pažvelkime į Žemės planetos atvaizdą, nufotografuotą nuo Mėnulio paviršiaus!

Ankstesniais laikais, kai aktualus socialinis darinys buvo gentis, religinė sekta, tauta ar net civilizacija, šiam dariniui tarnaujanti vietinė mitologija visus už jo ribų galėjo vaizduoti kaip prastesnius, o savo vietinį visuotinio žmonijos paveldo mitologinės vaizdinijos modelį – kaip vienintelį, tikrąjį ir pašventintą ar bent tauriausią ir pranašiausią. Ir tais laikais grupės tvarkai buvo paranku, kad jaunimas būtų išlavintas į savo sistemos gentinius signalus reaguoti teigiamai, o į visus kitus neigiamai, kad savo meilę skirtų namams, o neapykantą projektuotų į išorę. Tačiau nūnai visi esame keleiviai šio vienintelio erdvėlaivio Žemė (kaip kartą pavadino Buckminsteris Fulleris), didžiuliu greičiu be jokio tikslo skriejančio per milžinišką kosmoso naktį. Ar galime įsileisti pagrobėją?

Beveik prieš šimtą metų Nietzsche mūsų epochą jau pavadino Palyginimų amžiumi. Anksčiau buvo horizontai, kuriuose žmonės gyveno, galvojo ir mitologizavo. Dabar nebėra horizontų. O išnykus horizontams patyrėme ir patiriame susidūrimus, baisius susidūrimus – ne tik tautų, bet ir jų mitologijų. Tarsi būtų nuimta perskyra tarp kambarių su labai karštu ir labai šaltu oru: šios dvi jėgos plūsta viena į kitą. Taigi, dabar esame nepaprastai pavojingame aplinkui siautėjančių griausmo, žaibų ir uraganų amžiuje. Manau, nedera dėl to pulti į isteriją, svaidytis neapykanta ir kaltinimais. Neišvengiama ir visai natūralu, kad susidūrus išdidžioms energijoms, kurios anksčiau nebuvo susitikusios, kyla audra. Kaip tik tai dabar ir patiriame, ir ši audra mus neša – neša į naują epochą, naują gimimą, visai naują žmonijos padėtį, kurios rakto, atsakymo, pranašystės šiandien niekas niekur neturi, į jos aušrą. Ir čia nėra ko smerkti. („Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami!“) Tai, kas vyksta, kartu su visais skausmais, sumaištimi ir klaidomis, yra visiškai natūralu.

Ir štai tarp tų galių, kurios dabar išsviestos į orą susidurs ir sprogs, nemenkai svarbios (galima drąsiai tarti) yra senosios mitologinės tradicijos, pirmiausia Indijos bei Tolimųjų Rytų, šiuo metu visa jėga žengiančios į mūsų europietiškojo paveldo erdves, ir atvirkščiai – racionalaus, pažangaus humanizmo ir demokratijos idealai plūsta į Aziją. Be to, šiuolaikinio mokslo žinios apskritai veikia archajiškus įsitikinimus, esančius visose tradicinėse sistemose, ir, manau, visi sutiksime, kad čia reikia kruopščiai atsijoti, jeigu iš to išminties lobyno, iki šiol palaikiusio mūsų padermę, ką nors ketiname išsaugoti ir perduoti būsimiems, nors ir nežinia kokiems, laikams.

Apie šią problemą esu nemažai galvojęs ir priėjęs prie išvados: kai simbolinės formos, kuriose visur įkūnyti išminties lobiai, aiškinamos pirmiausia ne kaip susijusios su tariamais ar net tikrais istoriniais veikėjais ir įvykiais, o psichologiškai, deramai „dvasiškai“, kaip susijusios su vidinėmis mūsų giminės galimybėmis, tada per visa tai pasireiškia kažkas, ką galima pavadinti žmonijos philosophia perennis (amžinąja filosofija), bet ji dingsta iš akių, kai tekstai aiškinami tiesiogiai, kaip istorija, įprastiniais griežtai ortodoksinės mąstysenos būdais.

Dante filosofiniame veikale „Convito“ teigia, kad kiekvienas šventraščio fragmentas gali turėti tiesioginę, alegorinę, moralinę ir anagoginę (mistinę) prasmę. Imkime, pavyzdžiui, tokį teiginį: Jėzus Kristus prisikėlė iš mirusių. Tiesioginė prasmė akivaizdi: „Istorinis veikėjas, vardu Jėzus, paskelbtas „Kristumi“ (Mesiju), po mirties kilo gyvas.“ Alegoriškai normali krikščioniška traktuotė būtų tokia: „Taip pat ir mes prisikelsime iš mirties amžinajam gyvenimui.“ O iš to ir moralinė pamoka: „Tad nukreipkime savo mintis nuo mirtingų dalykų ir laikykimės to, kas amžina.“ Tačiau kadangi analoginis, arba mistinis, aiškinimas turi orientuotis į tai, kas yra nei praeitis, nei ateitis, o tai, kas pranoksta laiką ir yra amžina, nei šioje, nei kitoje vietoje, o visur, viskame, dabar ir per amžius, ketvirtasis prasmės lygmuo, regis, turėtų teigti, kad mirtyje – arba šiame mirties pasaulyje – yra amžinasis gyvenimas. Šio transcendentinio požiūrio taško moralas, matyt, būtų tas, kad sąmonė, regėdama mirtingus dalykus, turėtų atpažinti amžinumą, ir štai alegorija: būtent šiame kūne, kurį šv. Paulius pavadino „šituo mirtingu kūnu“ (Romiečiams 7, 24), yra mūsų amžinasis gyvenimas – ne „ateisiantis“ kokioje nors dangiškoje vietoje, bet čia ir dabar, šioje žemėje, laiko plotmėje.

Tai yra ir poeto Williamo Blake’o šio pasakymo prasmė: „Suvokimo duris atvėręs, žmogus kiekvieną daiktą išvystų tokį, koks jis yra, – amžiną ir beribį.“ Manau, tą pačią prasmę galima įžvelgti mano ką tik cituotose Whitmano eilėse, taip pat indų upanišadose, egiptiečių „Mirusiųjų knygoje“ ir gnostinėje Tomo Evangelijoje. „Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad aukštesniųjų religijų simboliai turi mažai ką bendro“, – rašė katalikų vienuolis velionis tėvas Thomas Mertonas trumpame, bet įžvalgiame straipsnyje „Simbolika: bendravimas ar bendrystė?“ „Bet, geriau supratus tas religijas, pamačius, kad patirtis, kuri yra religinio tikėjimo ir praktikos išsipildymas, geriausiai išreiškiama simboliais, galima imti suvokti, kad skirtingų religijų simboliai gali turėtų daugiau bendrumų, negu abstrakčiai suformuluota oficialiose doktrinose.“

„Tikras simbolis ne tik nurodo ką nors kita, – dar jis teigia. – Jame yra struktūra, kuri pažadina mūsų sąmonę naujai suvokti gyvenimo ir pačios tikrovės vidinę prasmę. Simbolis perkelia mus į apskritimo centrą, o ne į dar vieną tašką jo perimetre. Būtent per simboliką žmogus emociškai ir sąmoningai randa ryšį su savo giliausia savastimi, su kitais žmonėmis ir su Dievu.“ „Dievas mirė“ <…> faktiškai reiškia, kad mirė simboliai.“

Poetas ir mistikas apreiškimo vaizdiniją regi kaip fikciją, per kurią anagogiškai perteikiama įžvalga į būties gelmes – savo paties ir apskritai būties. Kita vertus, sektantiški teologai laikosi įsikibę savo pasakojimų tiesioginio aiškinimo, ir tai atskiria tradicijas vienas nuo kitų. Trijų įsikūnijimų – Jėzaus, Krišnos ir Šakjamunio – gyvenimai tikrai nėra tokie pat, bet kaip simboliai, nukreipti ne į save ir ne vienas į kitą, o į juos reginčią gyvybę, jie yra tolygūs. Dar kartą pacituokime vienuolį Mertoną: „Simbolio negalima suvokti nesugebant savyje pažadinti dvasinių virpesių, kuriais reaguojama į simbolį ne tik kaip į ženklą, bet kaip į „sakramentą“ ir „esatį“. „Simbolis yra objektas, nukreiptas į subjektą. Esame kviečiami atverti gilesnį dvasinį suvokimą, toli pranokstantį subjekto ir objekto lygmenį“³.

Mitologijos, kitaip sakant, mitologijos ir religijos, yra didingos poemos ir, šitaip suvokiamos, už daiktų ir įvykių rodo visur esančią „esatį“ arba „amžinybę“ – pilnatviškas ir visa apimančias. Šia funkcija visos mitologijos, visos didžiosios poezijos ir visos mistinės tradicijos sudaro vientisą harmoniją; ir tada, kai civilizacijoje kokios nors tokios įkvepiančios vizijos išlieka veiksmingos, kiekvienas jai pasiekiamas daiktas ir kiekviena būtybė yra gyva. Todėl norint, kad mitologija suteiktų gyvybingumo šiuolaikiniams gyvenimams, pirmoji sąlyga yra ta, kad suvokimo durys atvertų švarų vaizdą į stebuklą, podraug baisingą ir nuostabų, tai yra į mus pačius ir į visatą, kurios esame ausys, akys ir protas. Kai teologai, savo apreiškimus skaitydami, taip sakant, prieš laikrodžio rodyklę, kreipia prie praeities nuorodų (tariant Mertono žodžiais, „į dar vieną tašką perimetre“), o utopistai siūlo apreiškimus, tik žadančius ką nors norimo ateityje, – mitologijos, kilusios iš psichikos, kreipia atgal prie psichikos („centro“), ir kiekvienas, rimtai įsižiūrintis savin, jų nuorodas iš tikrųjų vėl atras savyje.

Prieš kelias savaites paštu gavau psichiatro Stanislavo Grofo, vadovaujančio tyrimams Merilando psichiatrijos tyrimų centre Baltimorėje, įspūdingą rankraštį, kuriame interpretuojami pastaruosius keturiolika metų (iš pradžių Čekoslovakijoje, o paskui mūsų šalyje) jo praktikuotos psicholitinės terapijos rezultatai, – čia kalbama apie nervinių sutrikimų – ir neurozinių, ir psichozinių, – gydymą protingai skiriamomis LSD dozėmis. Ten aprašyti duomenys naujai nušvietė tiek daug mano minčių apie mitines formas, kad šiuose paskutiniuose puslapiuose pabandysiu perteikti šį tą apie sąmonės tipus ir gelmes, į kurias gilinosi dr. Grofas, žvalgydamas mūsų vidinę jūrą. Kai bus publikuotas, šis veikalas vadinsis „Agonija ir ekstazė psichiatriniame gydyme“ (Agony and Ecstasy in Psychiatric Treatment, Palo Alto: Science and Behavior Books, 1972).

Taigi, labai trumpai: pirmąją savo aprašytą sužadinamos patirties rūšį dr. Grofas pavadino „estetine LSD patirtimi“. Ji daugiausia atitinka tai, ką 1954 metais „Suvokimo duryse“ aprašė Aldousas Huxley’is, prarijęs keturias dešimtąsias gramo meskalino ir patyręs jo poveikį. Čia išgyvenamas toks stulbinantis visų potyrių pagyvėjimo, pakitimo ir suintensyvėjimo jausmas, kad, kaip užfiksavo Huxley’is, net paprastas sodo krėslas saulėje atrodo „neapsakomai gražus, toks gražus, kad beveik grėslus“. Kaip teigia primityvūs šamanai, būna ir kitų, esmingesnių poveikio formų: fizinio persimainymo, lengvumo, levitacijos, aiškiaregystės ir net galios prisiimti gyvūnų pavidalus pojūčiai ir pan. Indijoje tokias galias (vadinamas siddhi) teigia turį jogai, ir jos esą gaunamos ne iš išorės, o kyla iš vidaus, sužadinamos mistinio lavinimo ir potencialiai esančios visuose mumyse. Aldousas Huxley’is panašią mintį suformulavo vakarietiškais terminais – apie tai ketinu šį tą tarti kiek vėliau.

Antrąjį reagavimo tipą dr. Grofas apibūdino kaip „psichodinaminę LSD patirtį“, susiedamas ją su sąmonės išplėtimu į tai, ką Jungas pavadino asmenine pasąmone, ir su joje aktyvinamu tuo emocionaliai perkrautu turiniu, kurio tipologija aptariama froidistinėje psichoanalizėje. Nuožmios įtampos ir baugaus priešinimosi sąmoningam gvildenimui atvejai, su kuriais susiduriama šioje plotmėje, kyla iš įvairių moralinių, socialinių ir pilnų puikybės infantiliškų ego gynybos atmainų, netinkamų suaugusiam žmogui; ir mitologinės temos, kurios psichoanalitinėje literatūroje profesionaliai susietos su šių sesijų konfliktais, – Oidipo kompleksas, Elektros kompleksas ir t. t., – iš tikrųjų (aptariamais atvejais) visai nėra mitologinės. Šių infantiliškų biografinių asociacijų kontekste jos neturi jokio anagoginio, tarpasmeninio aktualumo, o tiktai alegoriškai atspindi vaikiškus norus, sužlugdytus tikrų arba įsivaizduotų tėvų draudimų bei grasinimų. Negana to, netgi tada, kai šios froidistinės stadijos fantazijose pasirodo tradicinės mitologinės figūros, jos tėra asmeninių konfliktų alegorijos – dažniausiai, kaip pabrėžė dr. Grofas, „konfliktų tarp seksualinių jausmų arba veiksmų ir religinių tabu, taip pat primityvių fantazijų apie velnius ir pragarą arba angelus ir dangų, susijusių su suaugusiųjų pasakojimais arba grasinimais bei pažadais“. Ir tik tada, kai ši asmeninė „psichodinaminė“ medžiaga bus dar kartą aktyviai išgyventa kartu su susijusiomis emocinėmis, juslinėmis ir ideacinėmis ypatybėmis, asmeninės pasąmonės psichologiniai „mazgai“ bus tinkamai atrišti ir nuo asmeninės-biografinės plotmės bus galima judėti giliau į vidų, į deramai transpersonalinius (iš pradžių biologinius, paskui metafizinius-mistinius) išsipildymus.

Dr. Grofas pastebėjo štai ką: kai froidistinėje psichoanalizėje ir psicholitinio gydymo „psichodinaminėse“ stadijose ligoniai „išgyvena“ nesąmoningai įsišaknijusių afektinių ir elgesio modelių pamatines fiksacijas (ir šitaip išsivaduoja iš jų), palikę šį asmeninės atminties lauką, ir psichologiškai, ir fiziškai jiems pasireiškia visai kito pobūdžio išgyventų potyrių simptomatika, būtent – savojo gimimo agonija: pasyvaus, bejėgiško siaubo akimirkos (netgi valandos), kai staiga prasideda ir niekaip nesibaigia gimdos sąrėmiai; arba aktyvesnės kañčios – antrõsios gimdymo stadijos, kai atsidaro gimdos kaklelis ir prasideda stūmimas gimdymo takais, – tai tęsiasi nepaliaujamai stiprėjant gryniausiai baimei ir baisiausiai agonijai iki kulminacijos, praktiškai prilygstančios sunaikinimo potyriui; ir staiga – atpalaidavimas, šviesa! – smarkiai suskausta nupjaunant bambagyslę, dūstama, kol kraujotaka suranda naują kelią į plaučius, ir tada – oras, savarankiškas kvėpavimas! „Ligoniai ištisas valandas kęsdavo didelį skausmą, gaudydavo orą, jų veido spalva kisdavo nuo mirtinai blyškios iki tamsiai violetinės, – pasakoja dr. Grofas. – Jie raitydavosi ant grindų, raumenų virpesiais, traukuliais ir sudėtingais judesiais išliedavo nepaprastą įtampą. Pulso ritmas dažnai padvigubėdavo ir būdavo banguojantis, juos dažnai pykino, retkarčiais iki vėmimo, ir išpildavo prakaitas.“

„Subjektyviai šie potyriai būdavo transpersonalinio pobūdžio, – toliau aiškina jis, – jų aprėptis daug platesnė negu vieno individo kūno ir gyvenimo truk-mės. Šie žmonės vienu metu tapatindavosi su daugeliu individų arba individų grupėmis, kraštutiniais atvejais net su visa kenčiančia žmonija – praeities, dabarties ir ateities.“ „Čia stebimi reiškiniai, – vėl teigia jis, – yra daug fundamentalesnio pobūdžio ir kitokio masto negu toje froidistinėje stadijoje.“ Iš tiesų jie vyksta mitologinėje transpersonalinėje plotmėje ir nėra iškreipti taip, kad sietųsi (kaip froidistinėje sferoje) su individualaus gyvenimo atsitikimais, – jie atsiveria ne tik į vidų, bet ir į išorę, į tai, ką Jamesas Joyce’as pavadino „didelėmis ir tvariomis žmonių kančiomis“.

Pavyzdžiui, per psicholitinį gydymą dar kartą išgyvendamas gimimo traumos pirmosios stadijos košmarą, – kai prasideda sąrėmiai ir uždarytas kūdikis, ūmiai apimtas baimės ir skausmo, pabunda suvokdamas esąs pavojuje, – baisiai persigandęs subjektas užvaldomas veriančio potyrio, kad pats būties pagrindas yra kančia. Į galvą ateina fantazijos apie inkvizicijos kankinimus, metafizinė kančia ir egzistencinė neviltis: tapatinimasis su nukryžiuotu Kristumi („Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“), prie kalno uolos prikaltu Prometėju arba Iksionu, pririštu prie besisukančio rato. Mitinis modusas – Budos žodžiai „Visas gyvenimas – kančia“: žmogus gimsta su baime ir skausmu, miršta su baime ir skausmu ir mažai ko kito patiria tarp pirma ir antra. „Tuštybių tuštybė, ir viskas tuštybė.“ Neduoda ramybės „prasmės“ klausimas, ir jeigu šiuo tonu baigiasi LSD seansas, paprastai lieka jausmas, kad gyvenimas – pasibjaurėtinas, beprasmis, nepakenčiamas, bedžiaugsmis pragaras, iš kurio išeities nėra nei erdvėje, nei laike, jokių galimybių, išskyrus nebent savižudybę, ir jeigu jai ryžtamasi, tai pasyviu, ramiai bejėgišku būdu – nusiskandinant, perdozuojant tablečių ar panašiai.

Tačiau, perėjus į gimimo traumos išgyvenimo antrąją stadiją – kankinamos kovos gimdymo takuose, – nuotaika ir vaizdinija darosi smurtingos, vyraujančia patirtimi tampa ne pasyvi, o aktyvi kančia, su agresijos ir sadomazochistinės aistros elementais: apninka baisingų mūšių, grumtynių su didžiulėmis pabaisomis, užliejančių potvynių, vandenų, įtūžusių dievų, baisių aukojimo apeigų, seksualinių orgijų, paskutinio teismo vaizdų ir kitos iliuzijos. Subjektas tapatinasi podraug su tokių konfliktų aukomis ir agresyviomis jėgomis, ir augantis visos agonijos intensyvumas priartėja prie skausmo slenksčio ir galiausiai peržengia jį nepakeliamu apogėjumi, kurį dr. Grofas tinkamai pavadino „vulkaniška ekstaze“. Čia susilieja ir yra pranokstami visi skausmo ir malonumo, džiaugsmo ir siaubo, kraugeriško agresyvumo ir aistringos meilės kraštutinumai. Mitinė vaizdinija ateina iš religijų, aukštinančių kančią, kaltę ir aukojimą: vizijose reiškiasi Dievo įniršis, pasaulinis tvanas, Sodoma ir Gomora, Mozė ir Dekalogas, Kristaus Kryžiaus kelias, bakchanalijos, baisūs actekų aukojimai, griaunantysis Šiva, žiaurus degančios žemės Kali šokis ir Kibelės faliniai ritualai. Su šiuo dionisiniu nusistatymu žudomasi smurtingai: ištaškant smegenis, iš aukštai šokant, puolant po traukiniu ir t. t. Arba imama beprasmiškai žudyti. Subjektas būna apniktas agresyvios įtampos jausmų, sumišusių su katastrofos nuojauta, nepaprastai irzlus ir linkęs provokuoti konfliktus. Pasaulis atrodo kupinas grėsmių ir priespaudos. Gyvenimo būdą, paveiktą šios nuožmios gimimo patirties stadijos, ženklina karnavalai ir šėlionių smagumai, audringi pobūviai su atsitiktiniu seksu, alkoholinės orgijos ir bakchanališki šokiai, visoks smurtas, svaiginančios avantiūros ir protrūkiai. Per terapinį seansą regresija į šį lygį gali pasiekti kulminaciją kuo baisiausiu ego mirties išgyvenimu, visišku sunaikinimu visais lygiais, o paskui užplūsta smarkus, stiprėjantis išsivadavimo, atgimimo ir atpirkimo pojūtis su nepaprastais jausmais bei potyriais – atoslūgio, erdvės išsiplėtimo ir akinančios spindulingos šviesos: su žydrynės ir aukso spalvos, milžiniškų salių su kolonomis ir krištoliniais sietynais, povo plunksnų fantazijomis, vaivorykštės spektro ir panašiomis vizijomis. Subjektus, apimtus išsivalymo ir skaidrumo pojūčio, užvaldo meilė visai žmonijai, naujas gėrėjimasis menu ir gamtos grožybėmis, didelė gyvenimo aistra ir atleidžiantis, erdvus nuostabaus susitaikymo jausmas: Dievas danguje dermėje su pasauliu.

Dr. Grofas nustatė (ir tai man ypač įdomu), kad šių seansų stadijose jo pacientams pasirodo ir juos visaip palaiko skirtingi įvairių pasaulio religijų vaizdiniai. Su išgyvenamomis gimimo traumos kančiomis netiesiogiai siejasi Senojo ir Naujojo Testamentų vaizdiniai, taip pat (retkarčiais) kai kurie graikų, egiptiečių ir kitų pagonių atitikmenys. Tačiau, kančioms pasibaigus ir išsivadavus patiriant „gimimą“, – faktiškai „antrąjį“, arba „dvasinį“, gimimą, išsilaisvinus iš ankstesnės, „kartą gimusiojo“ asmeninės būsenos nesąmoningų baimių, – simbolika smarkiai pasikeičia. Vietoje vyraujančių biblinių, graikiškų ir krikščioniškų temų analogijos krypsta prie didžiųjų Rytų, daugiausia Indijos. „Šių potyrių šaltinis neaiškus, – teigia dr. Grofas, – ir jie stulbinamai panašūs į indiškus aprašymus.“ Jų nuotaiką jis lygina su belaike gimdos būsena prieš prasidedant gimdymui: palaiminga, rami, tuščia būsena su giliais teigiamais džiaugsmo, meilės ir santarvės jausmais arba net jungties su Visata ir (arba) Dievu. Paradoksalu, kad ši neapsakoma būsena yra podraug tuščia ir visa turinti, nebūties, bet ir didesnės būties, be ego ir vis dėlto su tokia plačia savastimi, kuri aprėpia visą kosmosą. Čia į galvą ateina ta Aldouso Huxley’io „Suvokimo durų“ vieta, kur jis pasakoja, ką patyręs per pirmąjį nuotykį su meskalinu, kai sąmonė atsivėrė į tokias nuostabias erdves, kokių jis nebuvo nė įsivaizdavęs.

Mąstydamas apie savo patirtį, suprantu, kad sutinku su garsiuoju Kembridžo profesoriumi dr. C. D. Broadu, teigiančiu, kad „būtų teisinga daug rimčiau, negu buvome iki šiol linkę, apsvarstyti tokio tipo teoriją, kurią Bergsonas pateikė nagrinėdamas atmintį ir pojūtinę percepciją. Siūloma teorija, kad smegenų, nervų sistemos ir jutimo organų funkcija yra daugiausia atmetamojo, bet ne produktyvaus pobūdžio. Kiekvienas žmogus kiekvieną minutę gali prisiminti viską, kas jam kada nors atsitiko, ir suvokti viską, kas vyksta visur visatoje. Smegenų ir nervų sistemos funkcija yra apsaugoti mus, kad mūsų nepriblokštų ir nesupainiotų šios daugiausia nenaudingos ir nereikšmingos žinios, užkertant kelią didumai to, ką mes antraip kiekvienu momentu suvoktume ar prisimintume, ir palieka tik tą mažą ir ypatingai atrinktą dalį, kuri, tikėtina, praktiniu požiūriu yra naudinga.“

Pagal tokią teoriją kiekvienas mūsų potencialiai yra Didžioji Sąmonė. Tačiau tiek, kiek esame gyvūnai, mūsų reikalas yra išlikti bet kokia kaina. Kad būtų užtikrinta biologinio išlikimo galimybė, Didžioji Sąmonė turi būti praleista pro redukuojančią smegenų ir nervų sistemos sklendę. Taigi kitame gale išvarva tik niekingi lašai tokios sąmonės, kuri padės mums išgyventi būtent šioje planetoje. <…> Dauguma žmonių dažniausiai pažįsta tik tai, kas persisunkia pro redukuojančiąją sklendę ir yra vietinės kalbos palaiminta kaip tikroji realybė. Tačiau kai kurie žmonės, regis, gimsta su tam tikra redukuojančios sklendės apylanka. Kiti tokius aplinkkelius gali atverti laikinai: spontaniškai arba pasiekti tiksliniais „dvasiniais pratimais“, hipnoze ar narkotikais. Tais nuolat ar laikinai atvertais aplinkkeliais plaukia ne „visko, kas vyksta visur visatoje“ suvokimas (nes aplinkkelis nepanaikina redukuojančios sklendės, kuri ir toliau neleidžia visam Didžiosios Sąmonės turiniui prasiskverbti), bet šis tas daugiau ir, svarbiausia, šis tas kitokio negu kruopščiai atrinkta utilitarinė medžiaga, kurią mūsų susiaurinti, individualūs protai laiko išsamiu ar bent jau pakankamu tikrovės vaizdu.

Taigi, atsižvelgiant į visa tai, man regis, aišku, kad mitologijos vaizdinija, kylanti iš psichikos ir joje atsispindinti, įvairiais pavidalais simbolizuoja įvairias stadijas arba lygius, kuriuose ego sąmonei gali atsiverti kelias į, tariant Aldouso Huxley’io žodžiais, Didžiąją Sąmonę. Platonas „Timajuje“ (90 c-d) pareiškė, kad „tėra vienas būdas ką nors globoti – teikti jam būtent tą maistą ir tuos judesius, kurie jam artimi. O jeigu esama judesių, panašių į mumyse slypintį dieviškąjį pradą, tai jie yra Visybei būdingi mąstymai ir apsisukimai“. Sakyčiau, kaip tik jie simbolizuojami mituose. Tačiau, kaip matome, įvairiose pasaulio tautų mitologijose universalijos visur yra sukonkretintos pagal vietinį sociopolitinį kontekstą. Kaip sakydavo senas mano bičiulis lyginamųjų religijų studijų profesorius Miuncheno universitete: „Savo subjektyvia prasme visos žmonijos religija yra viena ir ta pati. Tačiau objektyvia prasme esama skirtingų formų.“

Manau, dabar galime sakyti, kad praeityje tos skirtingos formos tarnavo skirtingiems, dažnai ir konfliktiškiems įvairių visuomenių interesams, susaistydamos individus su vietinės grupės akiračiu ir idealais, o Vakaruose šiuo metu esame išmokę atpažinti skirtumą tarp visuomenės, praktinio išlikimo, ekonominių ir politinių tikslų sričių bei funkcijų vienoje pusėje ir grynai psichologinių (arba, kaip sakydavome, dvasinių) vertybių kitoje. Dar kartą sugrįžkime prie Dante’s: „Convito“ ketvirtajame traktate jis kalba apie Dievo nustatytą valstybės ir Bažnyčios atskyrimą, istoriškai simbolizuojamą susaistytose, bet atskirose Romos ir Jeruzalės, imperijos ir pontifikato istorijose. Tai dvi Dievo rankos, ir jų nevalia supainioti, tad jis prieštarauja pontifikatui dėl politinio kišimosi, nes Bažnyčios autoritetas juk „ne iš šio pasaulio“, o iš Dvasios – jos santykis su šio pasaulio tikslais lygiai toks pat kaip Huxley’io Didžiosios Sąmonės su utilitariniais biologinio išlikimo siekiais – šie taip pat yra geri ir būtini, bet kitokie.

Šiandien – ačiū Dievui! – gyvename pasaulietinėje valstybėje, valdomoje žmonių (su visais neišvengiamais trūkumais) pagal teisės principus, kurie dar tobulinami ir yra kilę ne iš Jeruzalės, o iš Romos. Be to, valstybės koncepcija šiuo metu sparčiai užleidžia vietą kitai sampratai – oikumenos, t. y. visos apgyvendintos Žemės, – ir mus suvienys, jeigu ne kas kita, ekologinė krizė. Todėl nebėra nei reikalo, nei galimybių toms lokaliai privalomoms, sociopolitiškai apribotoms, „objektyvia prasme“ skirtingoms religijos formoms, praeityje skyrusioms žmones, atiduoti Dievui, kas ciesoriaus, ir ciesoriui – kas Dievo.

„Dievas – suvokiamas rutulys, kurio centras yra visur, o perimetro nėra niekur.“ Taip sakoma XII amžiaus knygelėje, pavadintoje „Dvidešimt keturių filosofų knyga“. Taigi, kiekvienas iš mūsų – kad ir kas kad ir kur būtų – yra centras, ir kiekviename, net jeigu to nežinome, yra ta Didžioji Sąmonė, kurios dėsniai yra ne tik visų sąmonių, bet ir visos erdvės dėsniai. Mat, kaip jau pabrėžiau, esame vaikai šios gražios planetos, kurią neseniai matėme nufotografuotą iš Mėnulio. Mes į ją nebuvome įkelti kokio nors dievo, – joje atsiradome. Esame jos akys ir protas, rega ir mąstymas. O Žemė kartu su savo Saule – šviesuliu, aplink kurį ji suka ratus kaip drugys, – sakoma, atsirado iš kosminio ūko, o ūkas savo ruožtu iš kosmoso. Tad galiausiai mes esame kosmoso sąmonė. Todėl nenuostabu, kad jo ir mūsų dėsniai tie patys! Panašiai ir mūsų gelmės – tai kosmoso gelmės, iš kurių radosi visi tie dievai, kuriuos praeityje žmonių sąmonė projektuodavo į gyvūnus ir augalus, kalvas ir upelius, planetas su jų orbitomis ir savo pačių ypatingas socialines apeigas.

Todėl mūsų mitologija turi būti iš beribio kosmoso ir jo šviesos, švytinčios tiek viduje, tiek išorėje. Tarsi drugiai, esame apkerėti jos žavesio – skrendame į ją išorėn, iki mėnulio ir toliau, taip pat skrendame vidun. Pačioje mūsų planetoje visos skiriamosios ribos aižėja. Nebegalime mylėti namuose, o agresiją skleisti kitur, nes šiame erdvėlaivyje Žemė nebėra „kitur“. Ir jokia mitologija, tebekalbanti arba tebemokanti apie „kitur“ ir „svetimuosius“, neatitinka nūdienos reikalavimų.

Na, ir grįžkime prie mūsų pradinio klausimo: kas yra – arba kokia turi būti – naujoji mitologija?

Tai yra, – ir bus per amžius, kol egzistuos žmonija, – senoji, nemarioji, amžinoji mitologija savo „subjektyvia prasme“, poetiškai atnaujinama nei pagal atmenamą praeitį, nei pagal įsivaizduojamą ateitį, o pagal dabartį: skiriama ne, taip sakant, „tautų“ išaukštinimui, o tam, kad pažadintų individų savižiną, ne tik kaip gausybės ego, kovojančių dėl vietos šios gražios planetos paviršiuje, bet ir kaip Didžiosios Sąmonės centrų, kurių kiekvienas yra savaip kartu su visais, ir be horizontų.

1971

Versta iš: Joseph Campbell. MYTHS TO LIVE BY