literatūros žurnalas

„Nenoriu, kad viskas taip – op, – ir pasibaigtų“

2017 m. Nr. 12

Poetę, rašytoją Agnę Žagrakalytę kalbina Saulius Vasiliauskas


Naująjį poezijos rinkinį „Štai:“ pradedi tekstu: „Man tik / Greičio baisu / Kitokio / Tavęs / nebijau.“ Panašiu, tik sudėtu į dvi eilutes, užbaigi: „Aš tik greičio bijau / Kitoks tu man nebaisus.“ Ar šį knygą įrėminantį motyvą galima laikyti raktu skaitytojui – siūloma eilėraščių interpretavimo kryptimi?

– Ne, tikrai pirmu ir paskutiniu knygos eilėraščiu nieko niekam nesiūlau ir jokių raktų nedalinu. Ak, štai raktas toms pirmoms eilutėms – tai eilėraštis – malda. Kadaise būdavo sakoma „bijok Dievo“, „gyvena Dievo baimėje“, „yra dievobaimingas“. Dievo baimės versija man nepatinka, man labiau Dievo meilės, ne baimės norisi. Bet greičio, pasaulio greičio, laiko greičio – baisu. Todėl, kad nenoriu, kad viskas taip – op, – ir pasibaigtų. Nes man patinka čia būti. Man patinka gyventi, mėgautis gyvenimu, ragauti pasaulį iš visų pusių, uosti, lytėti, klausytis, – bet greitis, koks baisus tų praeinančių pasaulių greitis – man baisus, nes, kaip rašė poetas Henrikas Algis Čigriejus: „Numirt nebijau, bet baisingai nenoriu – geriau kitą metą, geriau kitą kartą.“

O gal tai ir yra raktas, jei apie štai tokią maldą galvosim: visi tie eilėraščiai – įvairūs pasaulio ragavimai, nuogirdos, čiupinėjimai ir tų čiupinėjimų atspaudai.

Paskutinis knygos eilėraštis – tai pirmąjį įkvėpusi situacija: mano mylimas vyras siaubingai greitas vairuotojas, man baisu, kai jis viršija greitį, – tuomet žiūriu ne į pro šalį lekiantį peizažą, bet į spidometrą, kartodama: „Man baisu, prašau lėčiau.“ Taip kartą važiuojant sugalvojau, kad viso gyvenimo su juo norėčiau – dar lėčiau. Lėčiau, daugiau, dar! Ir kadangi neįmanoma prašyti, kad nesibaigtų, tai prašau, kad pabaigą kas nukeltų į kuo pabaigesnę pabaigą.

Kartais Tavo eilėraštį tarsi pertraukia autobiografiniai rutinos, šeiminio gyvenimo elementai, poezija įgyja dienoraštinio rašymo bruožų, pavyzdžiui: „ai, vaikai siunta, reik eit, kitąkart / pabaigsiu pasakot“ („Claudio Bottega“, p. 33). Kaip kūrybą veikia buitis, šeimos aplinka: daugiau blaško, dirgina ar suteikia kūrybai naujų stimulų ir idėjų?

– Niekada nesu turėjusi savo darbo kambario (taip, niekad – net vaikystėje, haha). Daugiausia mano rašliavų parašyta patalpoje, kuri yra virtuvė-skalbykla-valgomasis, kur stovi televizorių atstojantis kompiuteris, kur sofa, ant kurios vaikai susitempia žaislus, šunys kaulus, vyras – knygas ir laikraščius, – niekam neįdomu, tave kas blaško, dirgina ar stimuliuoja, – nori – rašysi ir ant lubų kybodama, viena koja vaiko vežimą supdama, kita koja šunį glostydama ir dar puodo nubėgdama pamaišyt. O jei nenori – tai ir tyliausioje prabangiausioje bibliotekoje nieko neišstenėsi. Buitis, nebuitis, kūryba – visa tai yra vienas didelis dūzgiantis gyvenimo luitas, o gyventi, kaip jau sakiau, man labai labai patinka, amen.

Recenzuodama rinkinį Elžbieta Banytė teigė: „Kartais to asmeniškumo atrodo netgi per daug – susidaro nejaukus įspūdis, kad kišiesi į nepažįstamo, bet labai artimo ir suprantamo žmogaus privatų gyvenimą, kartais net tiesiogine prasme rausiesi po jo naktinius.“ Norėčiau klausti apie atvirumą, asmeniškumą literatūroje ir jo ribas. Ar yra ko – netgi literatūrinėm priemonėm – esi nutarusi nepasakoti?

– Esu nutarusi nieko apie save nepasakoti. Man neįdomu apie save.

Šiųmetiniame „Santaros-Šviesos“ suvažiavime, literatūros vakaro metu, rašytoja Undinė Radzevičiūtė uždavė klausimą Reinui Raudui, ar jis nebijo, kad jei kas pavogtų ir kaip savo išleistų jo naujos knygos rankraštį, nepavyktų įrodyti autorystės – juk kiekviena R. Raudo knyga rašoma vis kitokiu stiliumi. Pamenu, kai skaičiau Tavo romaną „Eigulio duktė: byla F-117“, menkai susiejau tai su „Agne Žagrakalyte“, kurią labiau pažinojau iš eilėraščių. Svarstau, kiek skaitytojai linkę prikabinti rašytojui stiliaus etiketę, sprausti į tam tikrus rėmus – lūkesčius dėl būsimų knygų (ir ar tai gali veikti autoriaus kūrybinius pasirinkimus)… Antai Roland’as Barthes’as viename savo ankstyvųjų veikalų „Nulinio rašymo laipsnis“ teigė, kad „kalba egzistuoja šiapus Literatūros, o stilius – beveik už jos: vaizdai, individuali kalbėsena kyla iš rašytojo kūno ir praeities, tapdami jo meno pačia savastimi <…>. Stilius visuomet tėra tiktai metafora, taip sakant, jis yra autoriaus literatūrinių intencijų ir jo kūniškos struktūros atitikmuo“1. Kaip Tu apmąstytum grožinės kūrybos stiliaus problematiką: ar laikytumeis stiliaus kaip įkūnyto reiškinio (atsiradusio iš rašytojo temperamento, pasaulėvokos, augimo ir ugdymo patirčių) koncepcijos ar, pavyzdžiui, manytum, jog stilių, kaip ir visa kita fikcijoje, galima susikurti (sukonstruoti, imituoti, suklastoti, „sužaisti“?), jis vis iš naujo formuojamas kiekvieno kūrybinio proceso metu?

– Sukonstruoti, imituoti, suklastoti, sužaisti. Aš net rašysenos, kaipo tokios, neturiu. Rašau ranka į sąsiuvinius, ir kartais net viename puslapyje rašysena visiškai kitokia. Mažos apvalios stačios raidytės, plonos ilgos įkypos kilpos, milžiniškos gremėzdiškos, miniatiūriniai kringeliai, kaligrafija grakšti nors verk, kaip iš to grožio nieko nebeįskaitai žmogus, – jei reiktų rinktis stilių, tai imčiau jų fabriką.

Atsakydama į Jurgos Tumasonytės klausimus2 užsiminei, kad daugelis senesnių knygoje publikuotų eilėraščių perrašyti kone per vieną dieną pernai. Kaip jie, lyginant su originalu, pasikeitė? Į ką kreipi didžiausią dėmesį redaguodama eilėraščius?

– Pasikeitė viskas iš tikrųjų nedaug. Vienur žodį pridėjau, kitur – kablelį, eilėraštyje „žodininkė“ žodį „jopšikmat“ pakeičiau žodžiu „ne-si-keikt“ ir visur kiek telpa pridėliojau dvitaškių. Redaguodama eilėraščius labiau žiūriu, kad jie skambėtų, kad turėtų vidinį ritmą, ir, aišku, kad eilutė tilptų į puslapį, – bet jei knygos formatas siauresnis, tai tą tilpimą ne visad gali sužiūrėti.

Dažnai kalbant apie šiuolaikinę poeziją, prozą iš vyresnės kartos autorių pasigirsta minorinės tonacijos. Štai, pavyzdžiui, rašytojas Grigorijus Kanovičius neseniai pasirodžiusiame pokalbyje tvirtina, esą literatūra, „kuri dabar parašoma ir išleidžiama leidyklose, kasmet silpsta“3. Viena vertus, toks tvirtinimas galėtų reikšti ir natūralų kartų / požiūrių konfliktą – klasikinę kovą dėl geros literatūros apibrėžties ir senbuviams būdingą norą konservuoti nusistovėjusiąją, kita vertus, gal ir pagrįstai girdime tokius pesimistinius liudijimus?

– Su pesimizmą siūlančiais klausimais į mane geriau nesikreipti.

2016-aisiais pasirodžiusioje ir neseniai į lietuvių kalbą išverstoje psichologės Angelos Duckworth knygoje „Atkaklumas. Aistros ir ištvermės galia“ pabrėžiamas pernelyg dažnas ir nepagrįstas visuomenės dėmesys talentui ir per menkas – atkaklumui (valiai, ryžtui siekti tikslo, nepasiduoti po nesėkmių). Kaip manai, kiek talentas mitologizuojamas lietuvių kultūros, literatūros lauko recepcijoje? Ar dažniau kalbame apie menininko, rašytojo talentą, jo įgimtą genialumą, ar labiau akcentuojame amatą, darbą, meistrystę?

Mano aplinka nuo vaikystės būgnija apie vieną procentą talento ir devymdevynis procentus darbo, kitų versijų net girdėjus nesu. Kas, atleiskite, iš to įgimto genialumo, tarkim – muzikoj – kas iš to, kad gimei genijum muzikantu, o negroji? Šiuo metu nepatogiai parietusi kojas antrajame aukšte tėvo palėpėje atsakinėju į klausimus, o pirmajame jau kelios valandos pianinu kala dukterėčia pianistė. Ir taip kasdien. Kai ji baigs ir eis paskaityti, prie pianino sės mano vyras ir kals klavišais, nors duoną užsidirba vertėjo darbu. Ir taip kasdien. Mano aplinkoje žmonės negaišta laiko sėdėdami-diskutuodami-versiją akcentuodami, jie dirba. Aš galėčiau dirbti daugiau, bet tai turbūt kita tema. Bet tikrai žinau, kad ilgai ilgai nerašant – šūdas pasirašo, o gerai įsirašius – puslapiai pradeda pasirašyti patys. Aistra tikiu, bet kokios srities meistrystę adoruoju, nieko neveikiančiais genijais netikiu. Nepatinka man jie.

Viename ankstesnių pokalbių teigei: „Už viską svarbiau man greitas atgalinis ryšys, tad ką parašius iškart „publikuojuos“ internete, kadaise frype.lt, dabar – facebook’e. Negudru, bet iškart matyti, kiek žmonių tai perskaito, ir kaip į tai reaguoja“4. Tebesilaikai tokios nuomonės? Galbūt socialiniai tinklai gali tapti (jau tapo?) pagrindine naujų kūrinių, jų juodraščių pasirodymo erdve? Kaip tai gali keisti visuomenės požiūri į literatūrą, rašymą? O gal ne tik požiūrį, bet ir patį kūrybos procesą? Na, pavyzdžiui, kūrėjas, prisitaikydamas prie auditorijos, sąmoningai ar nesąmoningai, sumano keisti kūrybos braižą į kiek suprantamesnį, siekiantį greitesnio efekto, palankesnės, daugiau „láikų“ garantuojančios reakcijos…

– Ne, nebesilaikau tokios nuomonės. Rašytojų feisbuke daug, visi nori rašyti ir visi tingi skaityti, o daugiausia „láikų“ sulaukia gražių ne per daug apsirengusių mergų asmenukės. Ką, nepastebėjote?

Ką manai apie knygų reklamavimo, aktyvaus rašytojo įvaizdžio kūrimo, puoselėjimo strategijas? Antai pirmiausia į galvą šauna rašytojo Kęstučio Navako pavyzdys – ne tik produktyvaus, talentingo autoriaus, bet ir aktyvaus savo įvaizdžio, „brendo“ kūrėjo: kone kasdien feisbuke skelbiančio asmenines patirtis, prie knygos pridedančio savo rankraščio puslapį ar specialų suvenyrą ir t. t. Ar sutiktum su teiginiu, kad auditorijai vis įdomesnis tampa autoriaus gyvenimas, jo aplinka, kasdienybė? Ar kūryba tokiu atveju nelieka fone?

– Jei feisbukinis rašytojas, o ypač – jauna dailutė dar ne itin ką teparašiusi rašytoja užsižaidžia vien save fotografuodami, aš jį / ją tyliai išjungiu, nes ir šiaip nelabai turiu laiko tam feisbukui. Pati paskutiniuoju metu ten kraunu senovinės spaudos nuotraukas, nes su ja, ta senovine spauda, dabar dirbu. Kuom smaginuos, tą ir kitiems rodau. Bet – taip, puikiai žinau, kad parduodamą knygą reklamuoti reikia. Ir puikiai žinau, kad dailus snukutis yra dailus, o miręs rašytojas yra miręs. Visa kita renkasi skaitytojai. Vieniems reikia to, kitiems reikia ano, vieni nori žinoti, koks juos dominančio autoriaus agurkų raugimo receptas, kiti išvis nežino, kas tie socialiniai tinklai. Manau, kad jei ta kūryba hoho kokia, tai į jokį foną jos nenukiši.

Ai, ir aš nelabai ekspertė, – ką tik nuėjau pasitikrint, – turiu trisdešimt sekėjų, o prieš pusmetį teturėjau du. „Láikų“ daugiau nei du šimtu taip pat nesu gavus, o du šimtu gavau tik kartą. Žodžiu, toje erdvėje dėl skaitytojų dėmesio galėčiau ir labiau pasistanginti, bet tingiu. Aš geriau jiems ką nors parašysiu.

Kaip apibrėžtum kūrybos ir gyvenamosios vietos santykį? Ar įžvelgtum kokią nors naujos aplinkos įtaką savo kūrybos raidai nuo tada, kai persikėlei gyventi į Briuselį?

– Na, pavyzdžiui, dabar rašau tokį milžinišką istorinį romaną, kurio kibirkštis užsikūrė nuo Lakeno (viena Briuselio komunų) kapinėse rasto antkapio, kuriame kinų hieroglifais iškaltas laiškas mirusiai žmonai. Bet romane „veikia“ ir, pavyzdžiui, Skrebotiškio bažnyčia, iš kurios sargės rašomuoju metu grįžau prieš tris valandas. Baigiančio nunykti Skrebotiškio, o kadaise – valsčiaus centro, sargė yra Albina Pribušauskaitė, redagavusi net patį Šventąjį Raštą. (Skamba, ką?)

Kasmet bent du mėnesius gyvenu Lietuvoje. Kur nusėdu, apie tai ir giesmę giedu.

Esė „Mama poetė“ teigei, kad rašytojus „smagu stebėti kaip atskirą veislę, kuri dar skyla į visokias gentis. Štai rašytojai prozininkai gali ganytis po vieną, o poetai vis buriasi į krūvas, gal jiems smagiau bandoje, kaip kokioms jūrų kiaulytėms?“5 Išties ir galime pastebėti poetų grupių, tiesa, susijungusių veikiau ne dėl panašaus kūrybos braižo, bet dėl charakterio, pasaulėvaizdžio, pomėgių panašumo, bendrystės jausmo (nūdienos literatūros lauke veikiau funkcionuoja bičiulių kohortos, o ne bendras idėjines kūrybines pozicijas manifestuojantys judėjimai). Kaip žiūri į tokį grupavimąsi? Ar pati priskirtum save (anksčiau / dabar) kokiam nors ratui, draugijai, grupei?

– Anksčiau, na, smarkiai anksčiau, kai buvau bevaikė Vilniaus gyventoja, kas vakarą eidavau ganytis miestan su savo vyro, Edgaro Platelio, bičiuliais – Marium Buroku, Vytu Dekšniu, Andrium Jakučiūnu, a. a. Remigijum Audiejaičiu ir a. a. Mantu Gimžausku, kartais ir Slombas (Tomas S. Butkus) bei Antanas Šimkus prisijungdavo. Bet susitikę vien apie literatūrą tikrai nekalbėdavome ir ne dėl grynosios literatūros po miestą maldavomės. Iš tų laikų savo draugais laikau ir dailininkus Kostą Gaitanži ir Olgą Dedovą (puikią poetę, išleiskit kas jos knygą, greičiau), poetą-muzikantą Domantą Razauską ir seniai matytą Luką Miknevičių. Su jais man iki šiol ramu ir lengva.

Dabar, socialinių tinklų laikais ir emigracijoje, savo draugais laikau tikrai daug daugiau rašytojų, dailininkų ir muzikantų, kai kurie apie draugystę su manim gal nė nenutuokia. Man patinka draugauti su literatūros kritikėm Jūrate Čerškute ir Egle Kačkute, man patinka kartu su jomis turėti bendrų mylimųjų ir dar labiau – bendrų priešų.

Esu per sena literatūriniams manifestams. Man patinka įdomūs žmonės, kad ir ką jie veiktų, – aš su visais įdomiais noriu draugauti, o ne pyktis. Be to, Lietuva yra tiesiog per maža kaži kokiems specifiniams literatūriniams ratams ir rateliams.

Rašytoja, eseistė Giedra Radvilavičiūtė, atsakydama į „Literatūros ir meno“ anketos klausimus, teigė, kad „kiekvienas protingas žmogus patiria nesutapimą su laiko pokyčiais tam tikrame amžiuje. Jei neapsimetinėja. Nes yra įvairių priemonių apsigauti, kad keliauji kartu su laiku…“ (Literatūra ir menas“, 2017 07 07, Nr. 3623). Pokalbio pabaigoje klausčiau, kaip (ar) tvarkaisi su laiko pokyčiais? Ar jie veikia kūrybą / kūrybingumą? Kokie žodžiai, Tavo nuomone, taikliausiai apibūdintų laiką, kuriame mes gyvename?

– Man nepatinka Giedra Radvilavičiūtė, nes aš jai nepatinku. Ypač baisiuosi ja nuo pernai metų „Šiaurės vasaros“. Asmeninė antipatija blokuoja klausimo supratimą, klausime girdžiu tik čirškesį.

Laikas, kuriame mes gyvename, kiekvienam iš mūsų yra vis kitoks. Laiko greičiai, laiko registrai – manau, kad nėra mums visiems bendro laiko. Pavyzdžiui, šią savaitę skaičiau 1904, 1943 ir 1855 metų spaudą – tuo metu buvau iki ausų panirusi būtent tuose laikuose, į 2017-uosius išlįsdavau pavalgyti, nuvažiuoti dviračiu bent trisdešimt kilometrų ir nusipirkti alaus arba lietuviško vaisvynio, nes nelietuviško vynuogių vyno kainos mūsų laikais Lietuvoje yra iškrypėliškai aukštos.

O jei rimtai – šiuo laiku aš sveika, stipri, laiminga ir įsimylėjusi: nuostabus laikas. Dar, dar!

 


1 Bartas R. Teksto malonumas. – Vilnius: Vaga, 1991. – P. 25.
2 Agnė Žagrakalytė: „Labai stengiausi nerašyti šios knygos“, http://literaturairmenas.lt/2017-05-12-nr-3615/3990-literatura/6120-agne-zagrakalyte-labai-stengiausi-nerasyti-sios-knygos.
3 Rašytojas G. Kanovičius: „Literatūra silpsta“, http://kauno.diena.lt/naujienos/laisvalaikis-ir-kultura/kultura/rasytojas-g-kanovicius-literatura-silpsta-817929#.
4 Agnė Žagrakalytė: „Trankytis po pasaulį“, http://literaturairmenas.lt/zurnalas/595-pokalbiai/381-agne-zagrakalyte-trankytis-po-pasauli.
5 Agnė Žagrakalytė: „Mama poetė“, http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2008-07-16-agne-zagrakalyte-mama-poete/3715.

„Vertėjas yra ir skaitytojas, ir rašytojas“

2019 m. Nr. 4 / Vertėją Romą Kinką kalbina Saulius Vasiliauskas / Romas Kinka – vienas aktyviausių lietuvių literatūros vertėjų į anglų kalbą. Jo biografija tokia daugiasluoksnė, kad būtų galima kalbėtis vien apie jo asmeninę istoriją

Apie literatūrinį pasaulį su lietuvišku akcentu

2019 05 14 / Pirmojo pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimo atgarsiai: Tomo Venclovos, Antano Šileikos, Evelinos Gužauskytės, Dalios Staponkutės, Vasilij Jaškino ir Akvilinos Cicėnaitės-Charles mintys

„Nei aš svajojau tuo poetu būti, nei planavau“

2019 m. Nr. 3 / Poetą, eseistą, vertėją Kęstutį Navaką kalbina Saulius Vasiliauskas / Jaučiuosi lygiai taip pat, kaip dvidešimt penkerių. Esama posakio, kad daugybė žmonių numiršta būdami dvidešimt ketverių…

„Tylus mano menas, ir taip tegul bus“

2018 m. Nr. 11 / Dailininką, rašytoją Leonardą Gutauską kalbina Saulius Vasiliauskas / Paskambinau į duris. Pasisveikino, pakvietė į vidų. Atrodė kiek įsitempęs, sunerimęs. Liepė nesiauti, eiti tiesiai į kambarį.

2017-ųjų knygos: skaitymo spąstai

2018 m. Nr. 4 / LLTI mokslininkai Jūratė Sprindytė, Aušra Jurgutienė, Gintarė Bernotienė, Saulius Vasiliauskas aptaria 2017-ųjų knygas

Agnė Žagrakalytė. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 3 / Įkeltų feisbukan tą angelą, – galvojo, galvą užvertus – nu gryn anas su selfių lazda, asmenuklazde? Gal dar prirašytų: kokia graži pranašystė.

„Dabar viską laimingai pamirštu“

2018 m. Nr. 1 / Rašytoją Saulių Tomą Kondrotą kalbina Saulius Vasiliauskas / Sauliaus Tomo Kondroto (S. T. K.) kūryba užima vieną reikšmingiausių vietų lietuvių moderniosios prozos raidoje. Mįslinga, magiška…

Juozo Baltušio dienoraščiai: pamiršti negalima suprasti?

2018 m. Nr. 1 / Petras Bražėnas, Viktorija Daujotytė, Valdemaras Klumbys, Antanas Šimkus, Ieva Tomkutė, Saulius Vasiliauskas. Parengė Gediminas Kajėnas

Saulius Vasiliauskas. Žvelgiant nuo asmeninio kalno

2017 m. Nr. 12 / Gintaras Bleizgys. Karmelio kalno papėdėje. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 372 p.

Neringa Mikalauskienė. „Štai:“ pasaulio formų įvairovė

2017 m. Nr. 11 / Agnė Žagrakalytė. Štai:. – Vilnius: Tyto alba, 2017. – 60 p.

„Meilė vietai mums iš tiesų padeda įveikti vienatvę“

2017 m. Nr. 7 / Poetą, literatūrologą, eseistą, vertėją Mindaugą Kvietkauską kalbina Saulius Vasiliauskas / Ne viena esė, patekusi į naujausią Jūsų knygą „Uosto fuga“ (2016), buvo skelbta anksčiau.

„Geram poetui būtini trys dalykai – skonis, santūrumas ir amato mokėjimas“

2017 m. Nr. 5-6 / Poetą, vertėją Tomą Venclovą kalbina Saulius Vasiliauskas / – Gerbiamas Tomai, pasikalbėti pasiūliau jau žinodamas, kad esate paskelbtas 2017-ųjų „Poezijos pavasario“ laureatu.