Mahiras Gamzajevas. Vinco Krėvės politinis krikštatėvis

2017 m. Nr. 12

Tęsinys. Pradžia 2017 m., Nr. 11

Informuotas – vadinasi, ginkluotas

Iš V. Krėvės politinės dokumentinės apybraižos „Bolševikai“ matome, kad jis taip pat gerai žinojo ir 1920 metų pavasarį planuotos bolševikų invazijos į Azerbaidžaną datą (iki tų metų gegužės 1 dienos, o faktiškai tai įvyko balandžio 28-ąją). Ne šiaip sau 1920 m. balandžio 20-ąją jis patvirtino Lietuvos konsulato sekretoriumi savo svainį Michailą Markovskį. O tų pačių metų birželio 10 dieną V. Krėvė paskyrė jį eiti Lietuvos konsulo pareigas.

Rašytojas šioje apybraižoje gana detaliai aprašė ir paskutinius nepriklausomo Azerbaidžano gyvavimo mėnesius. Pasak jo, 1920 metų balandį prieš Raudonosios armijos invaziją į Azerbaidžaną Baku rusų nacionalinio komiteto pirmininką M. Podšibiakiną aplankė bolševikų įgaliotiniai. Jie paklausė, kokių pozicijų rusų visuomenė ir Rusų komitetas laikytųsi, bolševikams užėmus Baku. Kaip mini rašytojas, jie neslėpė, kad bolševikai užims Baku ne vėliau kaip gegužės 1 dieną. M. Podšibiakinas žadėjo atsakyti tik po to, kai šis klausimas bus apsvarstytas komiteto posėdyje.

Toliau apybraižoje V. Krėvė rašo apie tokį posėdyje priimtą nutarimą:

„1. Kadangi Azerbaidžano valdžia visomis jėgomis stengiasi sunaikinti rusų įtaką šiame krašte,
2. Kadangi Baku yra būtinai reikalingas Rusijai atgimti ir be jo negali plėtotis jos pramonė, yra geistina, kad bolševikai Baku miestą paimtų.
3. Kadangi dabar tarybų valdžia yra vienintelė parodžiusi gaivumą, rusų valdžia stengiasi prijungti prie Rusijos visus pakraščius, kurie nuo jos yra atsiskyrę, palaikyti vietose visus Maskvos sumanymus, prisidėti, kiek galima, prie jų darbo, bolševikams čia atvykus, o kol kas vesti savo vietiniame dienraštyje „Golos Rossii“ kuo smarkiausią agitaciją prieš Azerbaidžano valdžią ir diskredituoti ją liaudies akyse.“

Nutarimas buvo perduotas bolševikų įgaliotiniams ir, kaip tvirtino V. Krėvė, vienas jo egzempliorius paliktas saugoti Lietuvos konsulato Baku archyve.

Pastarasis sakinys vertas ypatingo dėmesio. Kaip nutiko, kad ne tik prieš bolševikus, bet ir prieš nepriklausomą Azerbaidžaną veikusio M. Podšibiakino vadovaujamo komiteto svarbaus dokumento kopija buvo atiduota saugoti ne kam kitam, o V. Krėvei?

Kad ir koks būtų atsakymas į šį klausimą, toks faktas liudija, kad M. Podšibiakiną ir V. Krėvę siejo ypač glaudūs ryšiai. Ar šis glaudumas buvo abipusiai savanoriškas – jau kitas klausimas, tačiau šiandien į jį mes dar nemėginsime atsakyti. Šioje vietoje tik leisime sau suabejoti, ar Lietuvos konsulas savo valia atsisakė pareigų Baku, paliko į kryžminę bolševikų ugnį patekusius tautiečius ir išvyko į Kauną. Iš dokumentų susidaro įspūdis, kad jis galbūt buvo verčiamas tą daryti…

Kuo paaiškinti tokį V. Krėvės elgesį? Galbūt panašių kontroversiškų ir dažnai rizikingų jo veiksmų Azerbaidžane paslaptis glūdi visai kituose dalykuose nei politika ar ideologija? Galbūt politika, kaip vienas svarbiausių visuomenės gyvenimo reiškinių, ir ją lydintys sunkiai nuspėjami procesai tiesiog lygiagrečiai tarnavo V. Krėvės kūrybinei saviraiškai, skatino jį pasiekti pilnatvę kūryboje? Gal būtent per ją rašytojas mėgino kitu, ypatingu rakursu pažvelgti į įvykius bei reiškinius, įgyti gilesnių sociologinių žinių ir naujos gyvenimo patirties, tobulinti savo vertybines nuostatas, praplėsti pasaulėžiūrą, iš vidaus suvokti valdžios žmogaus būties paslaptį ir kito akimis pažvelgti į tautos istorijos bei didžiuosius žmogaus egzistencijos klausimus?

Tokias prielaidas netiesiogiai patvirtina ir kai kurie lietuvių literatūros tyrinėtojai. Štai Viktorija Daujotytė teigia, kad V. Krėvė buvęs „<…> aktyvios pasaulėjautos, veiksmo žmogus, ne tik nevengęs rizikos, bet ir jos traukiamas iš pačios prigimties gelmių. Turėjo politinio veikimo aistrą, ją patyrė ir bandė realizuoti dar mokytojaudamas Baku“.

Kad įspūdis apie rašytojo politinio avantiūrizmo motyvus gali būti teisingas, leidžia spėti ir kito puikaus jo kūrybos žinovo A. Zalatoriaus įžvalgos. Jis, apibūdindamas V. Krėvės charakterį, pabrėžia, kad „<…> esminė rašytojo nuostata yra laisvė. Maištas buvo antra didžioji Krėvės metafizinė vertybė, be kurios jis negalėjo gyventi. Bet koks kultas ar paklusnumas jam atrodė svetimas žmogaus prigimčiai. Autoriteto neigimas jam buvo viena didžiausių saldybių“.

V. Krėvės politinės ir visuomeninės veiklos Azerbaidžane vingiai mums primena dar vieną profesoriaus A. Zalatoriaus išdėstytą mintį apie kai kuriuos rašytojo asmenybės bruožus:

„Baku laikotarpis atvėrė ir dar vieną Vinco Krėvės bruožą: rašytojui niekada neužteko buitiškos sėkmės, jam visada reikėjo šiek tiek romantiškos patirties – įtampos, rizikos, paslapties, pavojų, kuriuos įveikdamas, pasijustų tvirtesnis. Neįveiktos nesėkmės ar aplinkos abejingumas visada stumdavo Krėvę į apatiją, žlugdydavo jo dvasinę energiją. Tai ypač ryšku palyginus pirmojo ir antrojo nepriklausomybės dešimtmečio kūrybinį kraitį. Baku laikotarpis šiuo požiūriu buvo kone idealus.“

Michailas Podšibiakinas tapo Mykolu Banevičiumi

Lietuvos konsulato Baku archyvo dokumentai liudija, kad V. Krėvė iš anksto ruošėsi ne tik savo paties, bet ir M. Podšibiakino evakuacijai. Detaliai parengtas planas buvo galutinai įgyvendintas 1920 metų birželio–liepos mėnesiais.

Prieš išvykstant iš Baku V. Krėvė M. Podšibiakinui išdavė Lietuvos piliečio pasą A. Banevič vardu ir įtraukė jį į Lietuvos konsulato darbuotojų sąrašą. Tik taip, prisidengdamas diplomatiniu imunitetu, konsulo bendražygis kartu su grupe kitų bolševikų režimui pavojingų veikėjų 1920 metų birželio 25 dieną galėjo ištrūkti iš smurte paskendusio Baku. Apie penkiolikos asmenų grupė buvo sudaryta iš žinomų veikėjų ir jų šeimos narių. Lietuviškuose dokumentuose buvo pakeistas ir M. Podšibiakino žmonos vardas bei tėvavardis. Taip 1890 metais Rusijos imperijos Tereko srities Chasavjurto miestelyje (dabar Dagestano Federacinė Respublika) gimusi Ipolinarija Isajevna tapo Elena Michailovna Banevič.

Beje, šioje grupėje buvo ir pats V. Krėvė, ir jo šeimos nariai. Išgelbėtieji ir V. Krėvė su šeima 1920 metų birželio pabaigoje iš Baku per Maskvą išvyko į Lietuvą, o konsulo pareigas perleido savo svainiui, žinomam Baku visuomenės veikėjui odontologui M. Markovskiui.

Archyviniai dokumentai rodo, kad V. Krėvės vadovaujama Lietuvos piliečių grupė Sovietų Rusijos sostinę Maskvą pasiekė liepos 2-ąją. Tą pačią dieną V. Krėvė kreipėsi į Sovietų Rusijos Užsienio reikalų liaudies komisariatą, prašydamas tranzitinės vizos kelionei į Lietuvą.

Liepos 14 dieną telegramų agentūra ELTA paskelbė, kad „Vincas Krėvė-Mickevičius, žinomas lietuvių rašytojas, buvęs mūsų konsulas Baku mieste, Užkaukazy, šiandien iš Rygos atvyksta į Kauną, drauge su juo atvyksta traukiniu ir keli jo konsulato personalo nariai“.

Taip žymus kadetas M. Podšibiakinas į Kauną atvyko kaip Lietuvos pilietis A. Banevič. Vienas iš įdomiausių klausimų – kodėl M. Podšibiakinas gavo būtent tokią pavardę?

Lietuvoje egzistuoja nuomonė, kad Banevič pavardė M. Podšibiakinui buvo suteikta remiantis lietuviška jo motinos kilme. Mes šiuo klausimu linkę manyti kitaip. M. Podšibiakino motina Feodosija Nazarovna, atrodo, nebuvo kilusi iš Lietuvos. Greičiausiai, kaip rodo jos tėvavardis, ji buvo rusų stačiatikių kilmės. Tuo tarpu pavardė Banevič iš tiesų turi grynai lietuviškas šaknis (kaip ir Baniulis, Banys, Banionis ir pan.), ją nuo senų laikų turėjo LDK piliečiai – daugiausia katalikai (lietuviai, Lietuvos lenkai ir gudai) ir iš dalies – Lietuvos karaimai. Todėl labai sunku sieti etninę ir religinę M. Podšibiakino motinos kilmę su pavardės Banevič etimologija ir etninėmis šaknimis.

Manome, kad V. Krėvės bei M. Podšibiakino sumanymas dėl pavardės ir pilietybės pakeitimo, nepaisant visų šios „paso operacijos“ peripetijų ir gudrybių, buvo gana paprastas. Tuo metu Baku Dūmos komunalinio ūkio skyriuje dirbo kažkoks elektrotechnikos specialistas pavarde A. Banevič. Atėjus kritiniam M. Podšibiakino gyvenimo momentui ir forminant jam Lietuvos pilietybę, konsulas V. Krėvė galėjo pasinaudoti techniko Banevič, kaip neutralaus ir niekur nepastebėto žmogaus, pavarde ir anketiniais duomenimis.

Bičiulystė su bolševikais

Kaip jau minėjome, V. Krėvė žinojo, kad bolševikai įsiverš į Baku ne vėliau kaip 1920 metų gegužės 1 dieną ir dar iki invazijos ruošėsi išvykti iš Azerbaidžano. Tačiau ar Lietuvos konsului iš tikrųjų grėsė pavojus?

Sprendžiant iš jau minėtos jo apybraižos „Bolševikai“ ir iš itin drąsių jo diplomatinių notų Azerbaidžano TSR Užsienio reikalų liaudies komisariatui, bolševikams jau užėmus Baku, galime daryti išvadą, kad V. Krėvė net ir bolševikų užgrobtame mieste jautėsi pakankamai saugus. Visiškai kitaip negu Anglijos, Prancūzijos, Italijos, Lenkijos ar Gruzijos diplomatiniai atstovai, kurie bolševikų buvo nedelsiant suimti. Čekistai ieškojo net Baku latvių nacionalinės Tarybos pirmininko, kuris, nesant šios šalies konsulo, de facto atstovavo Azerbaidžane gyvenančios latvių išeivijos interesams.

Tuo tarpu V. Krėvės niekas nelietė ir net neketino liesti. Maža to, Lietuvos konsulas tuo metu leisdavo sau švaistytis griežtomis notomis ir pretenzijomis. Tarkime, bolševikams išjungus konsulato telefoną, V. Krėvė pareikalavo, kad tuoj pat jį įjungtų. Buvo ir kitų reikalavimų bei skundų…

Kita vertus, V. Krėvė akivaizdžiai ieškojo kontaktų su bolševikine Azerbaidžano valdžia ir, net nesuderinęs su Lietuvos užsienio reikalų ministerija, prakalbo apie tolesnius santykius tarp dviejų šalių. Vienoje iš pirmųjų diplomatinių notų Azerbaidžano TSR revoliucinio komiteto pirmininko pavaduotojui, Užsienio reikalų liaudies komisarui Mirzai Davudui Bagyrui oglu Guseinovui (1894–1938) konsulas V. Krėvė 1920 metų gegužės 3 dieną pareiškė, kad Lietuva ir toliau nori palaikyti draugiškus santykius su bolševikine šalies valdžia.

M. Banevičius 1958 m. savo prisiminimuose nurodė, kad „Krėvė mokėjo palaikyti gerus santykius su Azerbaidžano revoliucinės Vyriausybės pareigūnais, kurie laikė ji savu, prijaučiančiu revoliucijai žmogumi“.

Kodėl V. Krėvė bolševikų užimtame Baku jautėsi ramus ir saugus, galima paaiškinti ypatingais santykiais su aukštais naujojo režimo veikėjais. Jau minėtas M. D. Guseinovas anksčiau mokėsi Baku realinėje mokykloje ir buvo mėgstamas bei visokeriopai remiamas V. Krėvės mokinys.

Pateiksime kitą pavyzdį. Iš V. Krėvės mokytojavimo Baku miesto realinėje mokykloje M. Banevičius pasakojo tokį faktą: „Krėvės mokykloje mokėsi vienas mokinys – totorius, labai blogai mokėjęs rusų kalbą, bet gabus dailininkas. Kuomet atėjo brandos kvotimai, Krėvė, žinodamas, kad tas totorius jokiu būdu neparašys rašto darbo iš rusų literatūros ir negalės baigti gimnazijos, pasikvietė tą mokinį į savo butą ir ten padiktavo jam rašto darbą tema, kurią rytojaus dieną visi mokiniai turėjo parašyti per kvotimus. Tas mokinys gavo už savo raštišką darbą gerą pažymį ir išlaikęs kitus kvotimus įgijo brandos atestatą. Tokiu būdu, Krėvės dėka tam jaunuoliui buvo atidarytas kelias į gyvenimą.“

Būtų galima pateikti ir daugiau panašių faktų. O tiek Azerbaidžano, tiek apskritai Rytų tradicijose mokytojo ir mokinio santykiai turi ypatingą reikšmę. Taigi kadaise V. Krėvės globoti bolševikų veikėjai, nepriklausomai nuo jų užimamų pareigų, dabar taip pat turėjo atsilyginti savo mokytojui globa ir apsauga.

Be to, į bolševikų laivą įsėdo ir nemaža dalis buvusių mokytojų. Buvę V. Krėvės mokyklos laikų kolegos buvo paskirti į aukštus revoliucinio komiteto postus, kai kurie iš jų tapo karinio tribunolo vertėjais ar net teisėjais.

Tuo tarpu M. Podšibiakinui bolševikų valdomame mieste grėsė mirtinas pavojus. Nėra jokių abejonių, kad, pakliuvęs į raudonųjų komisarų nagus, jis būtų buvęs nedelsiant sušaudytas, kaip nutiko ne vienam kadetų veikėjui. Tad M. Podšibiakinui ir jo žmonai konsulas V. Krėvė buvo vienintelis gelbėjimosi ratas. Būtent ši dramatiška aplinkybė galėjo pastūmėti M. Podšibiakiną įkalbėti V. Krėvę išvykti kartu. Tikėtina, kad, gelbėdamas savo gyvybę, M. Podšibiakinas galėjo griebtis netgi šantažo, mat savo politinėje veikloje jis kartu su V. Krėve buvo peržengę tam tikrą „negrįžimo tašką“.

Jei M. Podšibiakiną būtų suėmę, galėjo iškilti aikštėn faktas, kad V. Krėvė Baku miesto Dūmoje, balsuodamas už kadetų partijos pateiktus nutarimų projektus, politiškai ir finansiškai rėmė baltagvardiečius – lygiai taip pat, kaip ir kadetai. Jei čekistai iš M. Podšibiakino būtų sužinoję apie glaudų jųdviejų ryšį, Lietuvos konsului vargu ar būtų padėję net aukštus postus užimantys buvę jo mokiniai ir kolegos.

Tačiau tai dar ne viskas. Kadangi V. Krėvė išsamiai aprašo M. Podšibiakino pabėgimo iš Baku detales, yra pagrindo manyti, kad užėjus bolševikams M. Pod-

šibiakinas slapstėsi kur nors pas savo gimines ar bičiulius. Labai tikėtina, kad bent jau kurį laiką jis rado prieglobstį ir pas V. Krėvę. O jau vien A. Denikino rezidento slėpimas Lietuvos konsului galėjo grėsti rimtais nemalonumais.

M. Podšibiakinas taip pat žinojo, kad V. Krėvė išdavė fiktyvius pasus su Lietuva niekaip nesusijusiems žmonėms, kuriems bolševikų užgrobtame mieste grėsė mirtis. Tai galime spręsti iš jo 1952 metais Kaune duotų parodymų KGB tardytojui. Juose jis išsamiai pasakoja apie Lietuvos konsulato veiklos detales ir net personalo pokyčius 1920-aisiais. Be to, apie tai, kam konsulas išduodavo fiktyvius pasus, buvęs kadetų veikėjas pasakojo ir šio biografiją rašiusiam kultūros istorikui Z. Toliušiui. Atsižvelgiant į tai, kad V. Krėvė gelbėjo aršiausius bolševikų priešus, kuriems grėsė garantuota ir greita mirtis (vienas iš žymių Baku kadetų veikėjų Aleksandras Leontovičius buvo sušaudytas jau pirmą naktį po bolševikų invazijos), M. Podšibiakinas turėjo primygtinai ir nesiskaitydamas su priemonėmis įkalbinėti V. Krėvę išvykstant į Lietuvą pasiimti jį su savimi.

Lietuvos konsulas taip pat turėjo suprasti, kad atsisakyti tai padaryti beveik neįmanoma – niekas negalėjo garantuoti, kad, pakliuvęs į bolševikų rankas, M. Podšibiakinas nebūtų išdavęs V. Krėvės, juolab kad šis ne tik rūpinosi pasais bolševikų priešams, bet ir saugojo konsulate M. Podšibiakino vadovaujamo Rusų nacionalinio komiteto nutarimo kopiją.

Žinoma, kad iš Baku pavyko pasitraukti daugeliui M. Podšibiakino bičiulių kadetų, kurie vėliau pasiekė Vakarus. Galima spėti, kad ir jie pabėgo nuo raudonojo teroro ne be V. Krėvės pagalbos.

Iš visko matyti, kad ir M. Podšibiakinas neturėjo jokio kito „lango“, per kurį būtų galėjęs ištrūkti iš Baku – priešingu atveju jis nebūtų ryžęsis rizikingai kelionei per Maskvą, kurioje jis bet kurią akimirką galėjo būti atpažintas ir suimtas.

Galimas dalykas, kad net ir Kaune V. Krėvė galėjo jausti M. Podšibiakino spaudimą. Buvęs konsulas puikiai suprato, kokią pavojingą bolševikams politinę figūrą atsivežė į Lietuvą, tad net 1920 m. liepos–rugpjūčio mėnesiais nepriklausomoje Lietuvoje parašytoje apybraižoje „Bolševikai“ vengė minėti jo tikrąją pavardę, apsiribodamas tik pirmąja jos raide ar santrumpa.

Per visą nepriklausomos Lietuvos laikotarpį V. Krėvė darė M. Podšibiakinui paslaugą po paslaugos, tačiau vargu ar rašytojas laikė šį žmogų savo draugu. Kaip įsitikinsime vėliau, draugiškiems jausmams tarp dviejų veikėjų tikrai nebuvo jokio pagrindo.

Rusų kultūros diegėjas

Pritapti Lietuvoje M. Podšibiakinui buvo sunku. Dar sunkiau buvo jo žmonai, kuri primygtinai įkalbinėjo vyrą pasilikti Baku. Regis, M. Podšibiakinas, kaip ir kiti jo bičiuliai Baku kadetai, planavo įsikurti kurioje nors Vakarų Europos valstybėje ir Lietuvą matė tik kaip tarpinę stotelę šiame kelyje.

Taigi Banevičių pora, pasinaudodama V. Krėvės finansine parama, 1921 metų gegužės antroje pusėje iš Vilniaus išvyko į Paryžių. M. Podšibiakinas prašė penkių tūkstančių markių, bet rašytojui avansu už savo leidžiamą knygą iš „Švyturio“ bendrovės pavyko gauti kiek mažiau – penkis tūkstančius rublių. Podšibiakinai tikėjosi įsitaisyti kokiame nors rusų emigrantų leidinyje, tačiau per du mėnesius jokio darbo nerado. Tada pora patraukė į Berlyną, kur vėlgi tikėjosi gauti kokio darbelio rusų emigrantų leidykloje, kurį laiką gyveno Vokietijoje. Pasak V. Krėvės dukters Onos Mickevičiūtės-Mošinskienės (1914–2005), čia buvęs kadetų veikėjas ieškojo Baku laikotarpio bičiulių, tikėdamasis jų pagalbos. Deja, vėl laukė nusivylimas – rimtesnio darbo M. Podšibiakinui rasti nepavyko. Pamatęs, kad tos paieškos bevaisės, jis su žmona grįžo į Lietuvą ir įsikūrė Kaune.

Pats M. Banevičius KGB tardytojams pateiktoje autobiografijoje rašė, kad nuo 1922-ųjų jis dėstė rusų kalbą ir literatūrą Aukštesniojoje komercijos mokykloje, o 1924-aisiais perėjo dėstytojauti į Kauno universitetą. Vėliau V. Krėvė padėjo jam rasti geresnį darbą. Apie tai rašytojas nurodo 1926 m. iš Kauno į Baku siųstame laiške žmonos sesers vyrui M. Markovskiui: „Aš jį įtaisiau rusų kalbos lektoriumi prie Universiteto (moko pradedančiuosius rusų kalbos). Gyvena jis neblogai, uždirba apie 1100 litų (110 dolerių)…“

VDU profesorė Asija Kovtun straipsnyje „Mykolas Banevičius – Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas: užmirštas siužetas“ rašo: „M. Banevičiaus veikla Lietuvos universitete gali būti nagrinėjama kaip emigranto, bandančio prasiskverbti į nacionalinį mokslą, modelis. Banevičius pasirinko slavistiką kaip jam artimiausią ir natūraliausią nišą. Nors tarpukario Lietuvos humanitarinių mokslų erdvėje universalumo siekis gana sudėtingai sąveikavo su tautiniu lokalumu, humanitaras emigrantas matė galimybę atsiskleisti būtent šioje srityje. „Rusiška idėja“ ir jos tematizavimas buvo Lietuvos universiteto mokslinių diskursų periferijoje. Lietuviškas mokslo metodologijas 1920–1930 metais formavo Vakarų Europos mokslas, o rusiškajame kontekste lietuvius domino nebent ideologinės ir istoriografinės charakteristikos. Mokslinių ir intelektualinių tradicijų transferas iš Rusijos tuo laikotarpiu buvo beveik neįmanomas…“

Taigi „<…> rusų inteligentas, Sankt Peterburgo universiteto auklėtinis, adoruojantis rusų literatūrą, emigracijoje bando ją paversti ne tik savo profesija, bet ir likimu. Jis užima rusų inteligento-švietėjo poziciją ir lietuvių bei rusų kalbomis įvairiuose periodiniuose leidiniuose spausdina rusų literatūrai skirtus straipsnius, vaikiškas knygas, studijas apie įvairias pasaulio šalis, jų ekonominę ir politinę padėtį“, – tvirtina profesorė.

M. Banevičiaus straipsnių galima rasti to meto ir lietuviškoje, ir rusiškoje spaudoje. Didelę jo publicistikos dalį sudaro rašiniai apie rusų ir lietuvių literatūrą. Straipsnius lietuvių kalba jis skelbė universiteto filologiniame žurnale „Darbai ir dienos“, žurnaluose „Skaitymai“, „Vairas“, „Pradai ir žygiai“.

Be M. Banevičiaus dėmesio neliko ir svarbiausi trečiojo dešimtmečio rusų literatūrinio gyvenimo įvykiai. 1927 metais vienas po kito pasirodė jaudinantys jo straipsniai apie mirusius rusų rašytojus Michailą Arcybaševą (1878–1927) ir Fiodorą Sologubą (1863–1927). Pastarojo kūrybą M. Banevičius priartina prie lietuvių skaitytojo, atkreipdamas dėmesį į jo eilėraščių heroję, kurios vardas primena lietuvišką moters vardą – Aldona.

Rašė jis ir apie savo gelbėtojo kūrybą – 1931 metais pasirodė studija, skirta V. Krėvės apsakymams (Banevičius M. V. Krėvės realistinės novelės (kritikos etiudas) // Darbai ir dienos. – 1931. – Nr. 2. – P. 102–218).

Lektorius M. Banevičius Kauno universitete skaitė keletą kursų, skirtų rusų klasikinei literatūrai – Ivanui Turgenevui (1818–1883), Vladimirui Korolenkai (1853–1921), Levui Tolstojui (1828–1910) ir kt. Jis taip pat vedė atskirą kursą apie Aleksandrą Puškiną ir net parengė bei išleido knygą „A. Puškino gyvenimas ir poezija“ (Kaunas, 1934). 1937 metais leidinys „Lietuvos stačiatikių vyskupijos balsas“ paskelbė didelės apimties straipsnį „Puškino palikimas“, kuris vėliau buvo perspausdintas savaitraštyje „Naujos dienos“.

Beje, reikia pažymėti, kad dauguma M. Banevičiaus straipsnių buvo publikuoti lietuvių humanitariniuose leidiniuose, kuriuos įvairiais laikotarpiais arba redagavo, arba pagal tarnybinę padėtį kuravo V. Krėvė.

Kaip žinoma, 1920 m. liepos mėnesį grįžęs iš Baku, V. Krėvė dirbo Kaune Lietuvos švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijos sekretoriumi. 1922 metais jis buvo paskirtas Lietuvos universiteto ordinariniu profesoriumi, čia sukūrė Slavų literatūros ir kalbų katedrą. 1925–1937 metais V. Krėvė – Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas, taip pat skaitė visuotinės literatūros istorijos kursą. 1920–1923 metais jis įsteigė ir redagavo literatūrinį žurnalą „Skaitymai“. 1924 metais rašytojo iniciatyva buvo įsteigtas savaitinis žurnalas „Lietuvis“. V. Krėvė redagavo ir tęstinius leidinius: 1924–1931 m. – „Tautą ir žodį“, 1930–1931 m. – „Gaisus“, 1930–1940 m. – „Darbus ir dienas“, 1930–1935 m. – „Mūsų tautosaką“, 1940 m. – „Dienovidį“ ir kitus.

Tiesą sakant, be V. Krėvės globos ir įtakingos paramos niekam nežinomo M. Banevičiaus balsas vargu ar būtų buvęs išgirstas minėtų leidinių redakcijose. Žinoma, jis buvo priverstas rašyti, kad galėtų materialiai išlaikyti šeimą (gyvendamas Baku tokia veikla niekuomet neužsiiminėjo). Straipsnius rašė savitu stiliumi rusų kalba ir globėjui padedant siūlė redakcijoms.

Bet V. Krėvės kultūrinio palikimo puslapiai rodo, kad ne kiekviena M. Banevičiaus parengta publikacija pagal tam tikrus kriterijus pereidavo rašytojo išankstinę „kūrybinę cenzūrą“. Pavyzdžiui, jo asmeniniame archyve yra išlikęs vieno M. Banevičiaus straipsnio rusų kalba rankraštis pavadinimu „Liaudies švietimas Jungtinėse Amerikos Valstijose“. Tikriausiai šis tekstas buvo parašytas netrukus po to, kai M. Banevičius atvyko į Kauną iš Baku, nes straipsnio pabaigoje jis pasirašo A. Banevič. O mes apie tai jau rašėme, kad konsulas V. Krėvė Lietuvos piliečio dokumentus M. Podšibiakinui išdavė A. Banevič pavarde.

Tekste kalbama apie pažangias Amerikos mokyklos tradicijas, taip pat lyginamajame istoriniame kontekste nagrinėjama, kas padeda sukurti švietimo bei auklėjimo sistemą, atitinkančią visuomenės ir valstybės interesus bei poreikius. Tačiau tarp Lietuvoje išspausdintų M. Banevičiaus straipsnių tokio neradome… Be to, šis rašinys iki šiol buvo likęs be M. Banevičiaus, taip pat ir V. Krėvės kūrybos bei veiklos tyrinėtojų dėmesio.

Kaip minėjome, M. Podšibiakinas Baku politiniame gyvenime pasižymėjo plačia erudicija ir gebėjimu patraukti publikos dėmesį, tai pat oratoriniu meistriškumu ir kalbos kultūra. Šį savo talentą jis sėkmingai sugebėjo realizuoti ir Kaune. Tik šį sykį ne politinėje, o akademinėje erdvėje…

A. Kovtun akcentuoja, kad „Banevičius garsėjo kaip puikus lektorius ir, kaip liudija jo amžininkai, paskaitas skaitė įkvepiančiai“. Įdomu, kad yra ir priešinga nuomonė. Buvęs V. Krėvės ir M. Banevičiaus studentas, vėliau – žymus XX a. Lietuvos knygotyrininkas ir kultūros istorikas Levas Vladimirovas (1912–1999) prisimena, kad dėstydami universitete V. Krėvė ir M. Banevičius skirtingai suvokė ir interpretavo A. Puškiną:

„Pamenu, kad aš lygiagrečiai su V. Krėvės įvadu į literatūros istoriją klausiausi jo seno bičiulio M. Banevičiaus kurso apie Aleksandrą Puškiną. Koks didžiulis kontrastas tarp dviejų lektorių ir jų koncepcijų!

M. Banevičius savo kursą skaitydavo nepaprastai iškalbingai ir net pakiliai, tačiau jo Puškinas buvo akademinis, chrestomatinis imperatoriškojo Sankt Peterburgo saloninis poetas, žavėjęs savo „saldžiakalbe“ poezija vietos visuomenės elitą.

V. Krėvei didysis Rusijos poetas buvo „Pranašo“, „Sodžiaus“ ir „Paminklo“ autorius, žadinęs kilnius žmogaus jausmus ir pabrėžęs savo, kaip poeto, misiją: „mūsų žiauriais laikais aš laisvei giesmes audžiau“. V. Krėvei šalia Puškino poezijos grožio buvo svarbu ir jos socialinės idėjos, caro klikos ir baudžiavinio režimo pasmerkimas, ryšiai su revoliucionieriais-demokratais.“

Tačiau iš Lietuvos archyvinių šaltinių matyti, kad nei savo padėtimi, nei jį priglaudusia Lietuva M. Banevičius nebuvo patenkintas. Apie gyvenimą Kaune politinis imigrantas per KGB tardymus atsiliepia panašiai, kaip ir apie gyvenimą Baku – Lietuva jam atrodo kaip nacionalistų valstybė, ignoruojanti ar netgi skriaudžianti kitų tautybių piliečius, o labiausiai, be abejo, rusus: „Nė vienas rusas nepriklausė ir negalėjo priklausyti lietuviškoms organizacijoms ar partijoms ir netgi nemėgino steigti savo partijos, nes jos įstatų valdžia niekuomet nepatvirtintų. Mažumoms (rusams, lenkams, žydams, vokiečiams) buvo suteikta labai ribota teisė vienytis savitarpio pagalbos tikslais ar rengti literatūrinius muzikinius vakarus.“

Akivaizdu, kad čia sakoma netiesa: bent jau pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį į Lietuvą atvykę rusai inteligentai, net ir neturėdami Lietuvos pilietybės, buvo labai pageidaujami. Istorikė, mokslų daktarė Regina Laukaitytė studijoje „Imperijos epilogas Lietuvoje: rusų emigrantai 1918–1940 m.“ rašo: „<…> čia atvykę inteligentai, karininkai didesnio diskomforto dėl savo kilmės ir kalbos žinių kurį laiką nejuto, įsidarbindavo nesunkiai, kai kurie iš jų net neturėdami leidimo čia gyventi…“ Tai pripažino ir minėtame straipsnyje cituojamas vienos rusų emigrantų organizacijos veikėjas, tvirtinęs: „<…> kai Lietuva stokojo inteligentų, o svarbiausia – specialistų, rusai gyveno labai gerai: dauguma tarnavo valstybinėse įstaigose, užimdami geras ir net atsakingas vietas. <…> Teisme, gimnazijose, įvairiuose kursuose, žodžiu, visur buvo rusai.“

Tiesa, į Lietuvą atvykusiems rusų intelektualams įsitvirtinti lietuviškoje akademinėje terpėje nebuvo taip paprasta. Profesorė A. Kovtun savo straipsnyje apie M. Banevičių tvirtina, kad „mokslininkai emigrantai <…> į Lietuvos akademinę bendruomenę ne visada integravosi lengvai ir neskausmingai. Kartais jiems buvo sunku įveikti kalbos barjerą, o Lietuvos universitete profesorius praėjus trejiems metams jau privalėjo dėstyti lietuviškai“. Kita vertus, tame pačiame darbe rašoma, jog „Lietuvos mokslui nei VDU studentų, nei dėstytojų tarpe ksenofobinių nuotaikų nebūta. Nuo pat universiteto įsikūrimo 1920 metais jame studijuoja rusų jaunimas, dėsto rusų kilmės mokslininkai, likimo valia patekę į Lietuvą. Svetimtaučių dėstytojų nebuvo daug, beveik visi jie – humanitarai, Sankt Peterburgo universiteto auklėtiniai ir šiai institucijai būdingo liberalaus nacionalizmo tradicijų sekėjai“.

Kodėl KGB apklausose ir tardymui pateiktuose dokumentuose M. Banevičius kalba apie lietuviškąjį nacionalizmą, nesunku suprasti: mėgindamas pabrėžti priešiškumą tarpukario Lietuvos valdžiai, jis tuo pačiu stengiasi pasirodyti kaip rusų reikalo gynėjas ir taip palengvinti savo padėtį.

Taigi svarbiausiu savo uždaviniu ir tikslu M. Banevičius laikė rusų kultūros sklaidą. Po daugelio metų, kada buvęs kadetas jau bus nuteistas ir sėdės prie Šilutės esančiame Macikų lageryje, jo žmona Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkui 1955 m. vasario 14 d. adresuotame malonės prašyme stengsis visaip pabrėžti vyro nuopelnus, tarp kurių minimas rusų kultūros diegimas Lietuvoje. „Iš pradžių 22 metus universitete, paskui ir vidurinėse mokyklose jis be perstojo diegė rusų kultūrą ir rusų kalbą. Jis parašė keletą giliai patriotinių knygų, kurios, nors ir palankiai įvertintos autoritetingų asmenų, vis dėlto neišvydo dienos šviesos dėl nepasitikėjimo jo praeitimi“, – rašys E. Banevičienė.

(Bus daugiau)