literatūros žurnalas

Jurga Žąsinaitė. Kalifornietis. Novelė

2017 m. Nr. 12

Jurga Žąsinaitė

Dangerutis prisimerkė, griebė už užpakalinių kojų pastirusį kiškį, akimoju apsuko špagatu, pakabino ant skersinio. Pro nosį ir akiduobes sunkėsi kraujas. Kapsėjo ten, kur ir reikia, tiesiai ant nukleipto bato, peleninio kailio nekliudė.

Tėvas stovėjo šalia ir šypsojosi jo pamokos nenuėjo veltui.

Išgaląstu peiliu Dangerutis bakstelėjo ties keturpirštės pėdos miniatiūrine pentim. Sudygsniavo žiedinį pjūvį tiksliai, kaip jį mokė. Galėjo pamiršti daugybos lentelę, linksniuotes, sostinių pavadinimus, bet niekada tos siūlės. Apčiuopė Achilo sausgysles, įstatė tarp jų medinį pleištelį, brūkštelėjo peiliu žemyn nuo krūtinkaulio iki uodegos, tada į kairę, dešinę, vėl žemyn, į kairę, dešinę. Trys pjautiniai dygsniai aplink ausis, akis, nosį. Truktelėjo kailiuką, ir šis lyg išvirkščia kojinė nusimovė.

Susitvarkė. Visai kaip tėvas.

Dangerutis Tikša iš 4b klasės nemokėjo naudotis skriestuvu, liniuote, laikrodžiu, nežinojo, kaip apskaičiuoti vidutinį greitį, kai aiškus kelias ir judėjimo laikas, neįstengė rasti žemėlapyje savo gyvenamosios vietos, neatsakydavo į paprastus klausimus kam reikalingi namai, draugai, šeima, kaip atskirti išgalvotas istorijas nuo tikrų, kas aplinkoje gyva, o kas negyva. Grėsmingai žemas intelekto koeficientas! per kiekvieną tėvų susirinkimą skelbė Dangeručio auklėtoja. Tačiau ne jo, kitų vaikų tėvams. Dangeručio tėvai į susirinkimus nevaikščiojo. Motina uždarbiavo svetur, o tėvas nuo ryto iki vakaro nardė po mišką. Jis buvo medžiotojas selekcininkas, žvėris ir paukščius pažino geriau nei žmones. Išsyk pasakydavo sumedžioto briedžio, danieliaus, šerno amžių, tiksliai diagnozuodavo jų ligas, iš paliktų pėdsakų ar ekskrementų gebėjo įvardinti miške žiemojančių gyvūnų skaičių. Kartais į medžioklę pasiimdavo ir Dangerutį. Dažniausiai sausio pabaigoje, kai pradėdavo pleškint kiškius. Įduodavo medinę tarškynę ir siųsdavo su varovais. Tėvo laimikis visuomet būdavo didžiausias.

Jie gyveno trise tėvas, Dangerutis ir medžioklė. Šios buvo pilna visur  name, garaže, kieme, kiekvienam tėvo ir sūnaus pokalby, net sapnuose. Ji vėpsojo pro vandenilio peroksidu išbalintų kaukolių tuščias akiduobes (sumedžiotų žvėrių trofėjai kabėjo ant visų sienų), laužė nosį lydomais kiškių taukais (panacėja nuo visų ligų), šutinamomis briedžių, elnių, danielių galvomis (laikantis griežtų instrukcijų, jos ruoštos trofėjų parodoms, konkursams).

Medžioklė buvo įsitaisiusi ir neorenesansinėj, ant liūto letenų tupinčioj riešutmedžio knygų spintoj. Užėmė visas šešias lentynas, šmėžavo įvairiais pavadinimais: Medžioklės rago pašaukti, Ištikimybė Medeinei, Tarp gamtos ir žvėrių, Medžiotojo patarėjas, Medžioklės istorijos, Sputnik sliedopyta, Spravočnik ochotnika, Ochotniki ob ochote ir kitais. Ji puikavosi ir flamandiškoj reprodukcijoj „Kalidono šerno medžioklė“ (originalas 1618 m. nutapytas paties Rubenso). Po dvidešimties metų Dangerutis ją parduos pradedančiam kolekcininkui iš Minsko. Už baltarusių nacionalinės trauktinės „Krambambulia“ butelį. Vienu prisėdimu jį išmauks. Nejaus nei muskato riešuto, nei medaus, nei kadagio, net juodųjų pipirų liepsnos. Nesuks sau galvos, kad kliukina tą patį gėrimą, kuriuo XVIII amžiuje mėgavosi Vilniaus, Trakų, Bresto, Gardino bajorai. Jokia istorija jo nedomins. Stengsis ne prisiminti, bet pamiršti. Viską. Labiausiai tėvo kartotą, nežinia ar jam pačiam suprantamą ispanų filosofo sakinį: „Medžiojame ne tam, kad žudytume, bet žudome, kad medžiotume.“ Daug vėliau Dangerutis mėgins aiškintis, net susiras tą ispaną centrinėj sostinės bibliotekoj. Tėvo mėgtą mintį pakeis nauja: „Žmonės žaidžia gyvenimą – kuo tragiškesnė kaukė, tuo didesnis juokdarys po ja slepiasi.“

Perniek eis pastangos kontroliuoti atmintį. Ji remž aštriu peiliu, kirps nerūdijančio plieno žirklėmis, gnybs lenktu metaliniu pincetu. Neleis ištrinti nei vienos smulkmenos, nei vienos kiškio, šerno, stirnos išnaros, nei vienos kaukolės siūlės, nei vieno pjūvio per kaklo, krūtinės, stuburgalio slankstelius. Nė vienos detalės iš Kaliforniečio dėlionės.

Triušį gavo dovanų Kalėdoms iš vieno varovo. Šiam įgriso pūsti į ragą ir terškint barškalais, panoro ilgavamzdžio graižtvinio šautuvo ir garbingos vietos medžiotojų būry. Žinojo, kad Dangeručio tėvas jam gali padėti. Už nedidelę dovaną pintam krepšy įdėtą voką ir ant jo patupdytą baltakailį Kalifornijos triušį. Pačios geriausios veislės. Atskraidintą iš San Diego. Tikrą kalifornietį. Tik pažiūrėkit, kokiu dailiu snukučiu, juodo aksomo ausimis ir letenomis. O akys didelės, skaisčios, lyg ką tik išspaustų serbentų sultys! Šito raudonakio nė su vienu apylinkių šokliu nesumaišysi. Tegul Dangerutis augina, bus vaikui gyvas žaislas. Kai nusibos, papjausit. Mėsa balta, minkšta, sultinga, be jokio kvapo, o kokia sveika, tinka net mirštantiems, kūdikiams, lakūnams. Tad su šventėmis, vaikinai, drąsiai spaudė tėvo ir sūnaus rankas būsimas medžiotojas, su kaliforniečiu jos bus linksmesnės. O gal šiemet pagaliau sulauksit svečių? Ne? Na, vadinasi, dar ne laikas.

Taip juodaausį ir pavadino Kaliforniečiu. Tėvui vardas tiko, buvo įspėjęs, kad nesitaikstys su jokiais pūkučiais, meilučiais, sniegeliais. Apgyvendino Dangeručio kambary, metaliniam prie lango įtaisytam narve. Pirmą žaislą. Ir dar gyvą! Lyg iššokusį iš šeštadienio vakare slapta žiūrimo animacinio filmuko. Ar tau įdomios tos matrioškos? klausdavo užklupęs tėvas. Geriau vyriškais reikalais užsiimtum. Jo klausimas akimirksniu išjungdavo šviečiantį, kitokiu gyvenimu springstantį televizorių ir išgindavo į garažą.

Apsigyvenus Kaliforniečiui šis tas pasikeitė. Dangerutis ėmė nebepaisyti vyriškų reikalų. Atsargiai, tarsi lyžčiodamas saldžia ledo plėvele aptrauktą geležinę šulinio rankeną (kiekvieną žvarbesnę žiemą prie jos prikepdavo liežuvis), mėgino pažinti pasaulį ir knygas. Ieškojo atsakymų į pirmose klasėse neatsakytus klausimus: kas aplinkoje gyva, o kas negyva, kam reikalinga šeima, namai, draugai. Skaitydavo namie, kai nebūdavo tėvo, arba mokykloj po pamokų. Skaitytas istorijas perpasakodavo Kaliforniečiui. Šis, spigindamas raudonais vyzdžiais, įdėmiai klausėsi, leido painioti veikėjų vardus, pradžias, pabaigas, priežastis, pasekmes.

Dangerutis pasakojo ir per lietuvių kalbos pamokas. Tik, priešingai nei Kalifornietis, niekas jo nesiklausė. Bendraklasiams buvo nuobodu, o mokytoja, pakvietusi Dangerutį prie lentos, panirdavo į sąsiuvinių krūvas. Pasakojimui pasibaigus, dienyne įrašydavo patenkinamą arba nepatenkinamą pažymį, o pastabų skyrelyje jau kuris laikas nesikeičiančias frazes: nepažįsta teksto struktūros, nesupranta autoriaus išmonės, perkeltinės žodžių reikšmės, neįsigyvena į kūrinio prasmę. Po Dangeručio kviesdavo Silviją Navickaitę arba Tomą Jurėną pavyzdingus dorų valstybės tarnautojų vaikus. Kad klasė be didaktinių baksnojimų pastebėtų skaitymo, supratimo, gyvenimo skirtumus.

Dangeručio mokytoja dievino kontrastus. Jos raudona bliuzelė, mėlynas sijonas, geltonos pėdkelnės ir žali bateliai dangstė medinį kūną lyg šilkinė Mauricijaus vėliava. Spalvos dažnai keisdavosi. Ir ne tik drabužių, bet ir plaukų. Rudenį mokytoja panūsdavo suliepsnoti kaip rausvaplaukė Euridikė. Žiemą tapdavo juodąja gulbe beveik tokia pačia kaip Ana Achmatova Tatjanos Glebovos ekspresionistiniame portrete. Būtinai su ilgu, raudonu šaliu, numegztu iš australiško žvilgančio moherio, verpto iš pirmo kirpimo angoros ožiukų vilnos. Pavasarį užsimanydavo sklandyt blondine angelu, blondine kūdikiu. Arba glaustis prie kolonos kaip nekviestoji baltaplaukė ir savo ryškiu, kontrastingu gyvenimu cituoti visus perskaitytus, iškentėtus tekstus.

Mokytoja nemėgo atspalvių. Ypač tų, kurių negalėjo įvardinti. Tokiu atspalviu buvo Dangerutis. Žemo intelekto kietasprandis. Pasipūtęs atsiskyrėlis. Slapūnas. Nė vienos aiškios spalvos. Nesuprantamas jukinys. Bet kodėl ji, eilinė mokytoja net ne metodininkė ir ne ekspertė, turėtų suprasti? Verčiau nuspalvins savomis spalvomis. Arba padės juodą, riebų, formos nekeičiantį tašką.

Dangerutis siutino ir tėvą. Jis nebeklausė komandų: drožk į garažą, išgaląsk peilius, paruošk skersinį, pamerk briedžio, elnio, stirnino galvą, pridėk sodos, virk, nepervirk, apvyniok tvarsčiu ragų kamienus, žiūrėk, kad ragai nepakeistų spalvos, nepamesk nosies kaulų ir dantų, nugremžk mėsgalius, išbalink.

Taškas. Jį vis dažniau dėdavo Dangerutis. Trinktelėdamas durimis. Išsivesdamas Kalifornietį pasivaikščiot.

Triušį! Už pavadėlio! Kai namie šitiek darbų!

Tėvas nertėjo. Knietėjo juost per strėngalį, kad tas snarglys be aiškinimų suprastų, kieno kišenėj sėdi. Bet ar pagelbėtų? Gal geriau atimti triušį? Kol jo neturėjo, buvo paklusnus. Sekė saugiom, nei per giliom, nei per sekliom, pėdom. Žinia, lakūnu ar gydytoju gal ir nebūtų tapęs, bet medžiokliu ar net girininku tikrai.

Kol tėvas suko galvą, kaip sūnų drausmint ir sunkint jo jungą, šis tampė Kalifornietį po žiemos miegan įkritusią gyvenvietę. Ji snaudė savo urve jaukioj lomelėj sklembtais šlaitais, įlindusi į šalčio balzamuotus lapus ir žoles. Vos vos kvėpavo pro drūtas kaminų nosis smelkės ploni, balti dūmų siūlai.

Dangerutis žvalgėsi šviesių, užuolaidomis neuždangstytų langų. Jam magėjo dirstelt vidun. Seniai magėjo. Tik anksčiau vienam buvo nedrąsu. Bet dabar čiups glėbin Kalifornietį, abu prisispaus prie apledėjusio stiklo, atitirpins kamputį, nebijos, drauge žiūrės.

Kvailutės Filės namai. Jos langai visad spindakiuoja blizgančiais stiklais. Filė juos valo net ir per didžiausius speigus. Niekad neuždengia. Neturi ko slėpti. Šįvakar ji sėdi prie gėlėta klijuote apdengto stalo ir lyg pavasarį pirktas viščiukas lesioja druskuotus kiaušinio gurinius. Matyt, liko nuo pusryčių. Perdien sugėrė visus kvapus, nuotaikas, rūpesčius. Kaip tik todėl dabar daug sotesni ir gardesni nei ryte.

Filė neturi jokių rūpesčių, kužda Dangerutis į stačią Kaliforniečio ausį. Ji juos kas vakarą suvalgo. Vienus arba su druska. Todėl ir kvaila. Tėtis sako, kad ji durnaropių užėdusi, bet jis nežino tiesos. Jis pyksta, kad Filė naktimis šmaižo po mūsų kiemą ir renka išmestus kiškių, šernų, briedžių dūblius. Laidoja juos miško pakrašty. Atskirose duobėse. Ant kiekvieno kauburio įbeda po medinį, pačios sukaltą kryželį. Kai kurie su vienu skersmedžiu, kiti su dviem ar net su trim, sakytum, kokie ordinai. Kiekvienais metais šimtaratis miškovežis Filės kapinyną sulygina su pamiškės žeme. Tada Filė kasa duobes kitoj vietoj, bet irgi arti miško, žolių, lauko gėlių ar sniego paklotėj.

Filė juodu pastebi veikiausiai išdavė krusčiojančios Kaliforniečio ausys. Atšauna langą ir kviečia vidun. Siūlo nebaigtus kiaušinio trupinius savo durnaropes, durnažoles, nelemtus dienos rūpesčius. Ginkdie, Dangerutis jų nelies! Atšoka nuo lango, pasileidžia tekinas namo.

Prisiekia pas Filę nebegrįžti. Verčiau dyrės pro batsiuvio, elektriko, buhalterės, gal net mokytojos langus. Bet uždusęs susigriebia, kad jie aklinai uždengti. Juk dar šįvakar mėgino. Jei būtų ką išvydęs, argi eitų pas kvailę?

Namo pargrįžo po pusiaunakčio. Įsliūkinęs į savo kambarį, rado snaudžiantį tėvą. Jau taisėsi nerti pro duris, bet nespėjo. Tėvas šoko lyg priešas iš apkasų, stvėrė už priekinių letenų triušį, nė garso neišspaudęs, trenkė durimis, išėjo. Dangerutis išgirdo, kaip duryse kažkas trakštelėjo. Įdėmiau įsižiūrėjęs, pamatė įstatytą spyną. Persigando, kone paklaiko, šoko kumščiais daužyti duris, draskė jas nagais, spardė nukleiptais batų kulnais. Plėšėsi lyg iš milžiniškomis vinimis užplakto karsto. Klykė aš gyvas, gyvas, išleisk! Buvo girdėjęs, kad kartais gyvus palaiko mirusiais ir palaidoja. Ne iš pikto. Suklydus. Nepastebėjus. O jei ir tėvas suklydo? Pamatė tik judančias Kaliforniečio ausis, todėl jį ir griebė, nepaliko tamsiam karste. O Dangerutį, iš baimės sustingusį, beveik mirusį, užrakino, užkalė. Kad surastų pamėlusį, užtroškusį, iš siaubo ar alkio nugraužtais nagais. Kaip šiurpiais karo metais iš letarginio miego nubudusią mergaitę.

Ir kodėl dabar ją prisiminė?

Duris atrakino ryte. Sakytum, Šventoji Dvasia nusileido ant būdraujančio Dangeručio. Spustelėjo jam petį, meiliu balsu kvietė pusryčiaut. Dangerutis pakilo. Sekė paskui Tėvą į vieną iš Jo buveinių. Žiurksojo pusiaumirka ir spėliojo kokia ji bus. Gal tokia, kaip garažas vilgšna, trenkianti kiškių taukais, pūvančiu krauju, druskos rūgšties tirpalu, kalio ir natrio šarmais, o palubėj kabės skersinis? O gal kaip tamstos mokytojos uždangstytais langais arba visai be langų? O gal Tėvas jo širdutėj ras (nes „Kaip sidabras ir auksas ištiriamas ugnyje, taip Viešpats tiria žmogaus širdį“1*) kruopelytę dangaus ir už tai jam skirs tokį būstą kaip Filės? Ak, kaip jis norėtų pažvelgti iš aukštybių pro tuos spindinčius Filės langus ir pamatyti savo gyvenvietę, tviskančią lyg krištolas arba jaspio akmuo, apjuostą dideliu, aukštu mūru su dvylika vartų, o ant vartų dvylika angelų. Už tai sutiktų net šaltus kiaušinių birulius lesiot.

Tėvas sako jam paruošęs staigmeną. Ypatingus pusryčius. Baravykų ir mėsos troškinį. Taip, kaip jis labiausiai mėgsta su garstyčiomis ir grietinėle.

Dangerutis nusistebi, kad Tėvo namuose žarna veja žarną. Juk visi pojūčiai turėjo numirti. Bet jis jaučia alkį, nerimą, baimę. Valgyti ar nevalgyti, paklusti ar nepaklusti? O jei tai tik venco gundymai, išbandymas prieš įleidžiant į tokį kaip Filės būstą? Apsigaus ir bus įmestas į degančios sieros ežerą. Tokį, kokį piešė šviesbruvis, garbanotas lyg angelas tikybos mokytojas.

Gurgiantis pilvas Dangerutį spiria paklausti, iš kokios mėsos kiškienos, šernienos, stirnienos jam paruošė troškinį? O gal kas vištą ar jukšę dovanojo? Tiesa, medžiotojai tų papjovų nevalgo.

Tėvas atsako. Niekingam mirtingajam suprantama kalba jis ištroškinęs triušį. Mėsa balta, minkšta, sultinga, galėtų iš numirusių prikelt.

Nuo triušienos kvapo prisikėlęs Dangerutis stveria moliniam dubeny garuojantį troškinį ir iš visų jėgų žlegia žemėn. Jis supranta, kad nemirė. Tik buvo išpiltas. Lyg dvokiantis, per ilgai užsistovėjęs vanduo, kurio niekas niekada nebesusems.

 


1* Pat 17, 3.

Eugenijus Žmuida. Smaragdinis metalo laužas, arba Nepaprasti Pelagijos nuotykiai azuritų šalyje

2017 m. Nr. 8-9 / Jurga Žąsinaitė. Azuritijos kardinolai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 288 p.

Jurga Žąsinaitė. Azuritijos kardinolai

2016 m. Nr. 8-9 / Romano fragmentas. Jurga Žąsinaitė-Gedminienė – humanitarinių mokslų daktarė, senosios lietuvių literatūros tyrinėtoja. Gimė 1975 m. Rubikiuose, Anykščių rajone. 1993 m. baigė Anykščių Antano Vienuolio vidurinę mokyklą.