literatūros žurnalas

Kornelijus Platelis. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 12

 

Pelkių žmonės

Jie pakeitė mitines pelkių būtybes,
pasivertė šiekštais, kupstais, akmenim,
nugrimzdo akivaruos,
baimei tankinant orą, virš jų užsiveriant
gelžbetoniniam mąstymui, bet nežuvo.
Niekas vėliau durpynuos neatkasė jų palaikų,
neišgirdo mirties paliudijimų
vylinguose laumių atodūsiuose.
Jie liko gyvi nekvėpuodami,
balso stygų nevirpindami,
jie mąstė labai paprastai,
ir gelžbetoninis protas, juos gaubęs
it sprogusius reaktorius,
savaime pradėjo eižėti, pelkių rūdims
pagraužus grotų strypus, armatūrą. Ir jie atgavo
žmogiškus savo pavidalus, pakilo iš pelkių akivarų,
neišdavę vandens ir žemės, nesusigyvenę
su svetimais tikėjimais.
Saulėlydžiai rausvino švelnų vakaro orą,
derino, taikė pasaulį,
bet jų laikas jau buvo praėjęs.
Žemė kvietė sugrįžti.

2016 01

 

Entropija

Rytą radijas pranešė: prie šių metų
bus pridėta sekundė. Atseit žemė sukasi
vis lėčiau ir lėčiau. Bet Vytautui Bložei
tai nebesvarbu. Jam nebereikia galvoti,
kaip išnaudos šią sekundę – maktels
stiklelį krūminės su aliejumi, kąsnį
nuris, pabučiuos kokią moterį,
prisimins mylimosios veidą…
Jo visa amžinybė
bent jau su šiuo vardu, kiek
jis tvers mūsų sąmonėse. Entropija
jo nebeveikia. Ją jis užrašė mums.

2016 12 31

 

Vasario 28-oji

Mėnuo šiandien ir pasibaigtų
nusinešdamas žiemą ir visa kita žemyn,
jei ne keliamieji metai, krumpliaratis,
turįs papildomą dantį, rytoj
išauš dar viena vasario diena…
Ką nuveiksiu per ją? Bus pirmadienis.
Atliksiu kasdienius darbus, kartosiu ritualus –
šiek tiek atgrasios ir malonios rutinos,
eilinė diena, tarsi pridėta, dovanota,
bet nesiūlanti elgtis kitaip – marinti
kūną badu, medituoti ar melstis,
atsiduoti orgijoms, persivalgyti,
nusigerti lig žemės graibymo,
prisipažinti skaitytojams
visas kitas metų dienas melavus…
Eilinės kalendos,
papročiai taip pat nenurodo nieko.
Tai ką – taip ir leisime joms praeiti nepastebėtoms,
drungnai ir beprasmiškai, kaip iki šiol
visam gyvenimui?!

Šiandien dar tik dvidešimt aštunta,
palaukim, rytojus bus protingesnis,
o poryt jau būsime ją pamiršę.

2016 02 28

 

Žvelgiantys į mėnulį

Beveik pilnatis. Tu žiūri
į ją pasilenkusi, iš po stogelio, sakai, –
mėnulis – tai vyras, valdantis žemės vandenis,
syvus gyvųjų, mano ir tavo, – o aš
regiu jame deivę, švytėti verčiančią sniegą
ir iš šešėlių rankiojančią mūsų keistus sapnus…
Prabangi vonia, – tu sakai, – pilna rožių žiedlapių…
Prabangi viešnia, – aš sakau, – ankštoje virtuvėje…
Mes lyg du aistringi stebėtojai – susijaudinę, bet
nesuvokiantys to, ką matome. Arba vaikai, pasiklydę,
įtūkusiose mėnesienose.

2017 02

 

Šventikas

Šio rato visos dvasios jai paklūsta,
štai aukuro taurėj puikus dubuo,
iš jo ant žemės syvai gausiai plūsta
lyg dykumą drėkinantis vanduo.

Iš jo garuoja giesmės pirmapradės,
nei ritmo nelytėtos, nei dermės,
jausmų nektaras… Kas jų laukia – Hadas,
žinodamas, kad visada laimės?

O kas tarp jų? Šešėliai blankūs, sielos
dievų ar pusdievių, vaizdai dvejuos
akių dugnuos subyra tartum smėlis –
ir antro rato vėjas gena juos.

Kokia palaima Korei patarnauti,
kol tu, lemtie, dar savo juostą audi.

2016 09

 

Mėčiau raktus

Virtuvėse ant spintelių, kėdžių,
svetainėse, miegamuosiuose, voniose,
dušo kabinose, ant priekinės ir užpakalinės
automobilio sėdynės, palėpėse, rūsiuose, kine,
ant kontoros stalų, ant grindų… Bet nesuprantu,
kaip ji galėjo pasigaminti kopijas,
nes dabar klajoja po sąmonę,
atsirakina sapnų kambarius,
labinasi su jų gyventoja,
kuri apsisiautusi burka sėdi kažkur kamputyje
ir neatsako kalbinama, sumišusi,
lyg neturėtų veido.

2016 09

 

Sapnų vagis

Aš įsiskverbiu pro blakstienų grotas
naktiniu rūku ir lyčiu
švelnų sapnų paviršių. Ne,
negalima leisti pėdoms jos taip godžiai
lytėti tą švelnią smulkaus smėlio dykumą,
vandens griovelius joje, besirangančius
it gyvatėlės, negalima leisti jausti delnais,
bandyti užlyginti ar išsikasti duobutę,
iš kurios atsigerti galėtų. Negalima
leisti. Todėl ją pakviečiu šokio, muzika
tarsi iš niekur, o mano veidas po kauke.
Jos tai netrikdo, mes šokam smagiai,
jos ilgi plaukai išsidraiko
ir brūkšteli man per giliai susigūžusį veidą,
ir staiga pavirstu lėle, panašia į didelį robotą,
kuris trūkčioja, bando judėti nerangiai.
Jai apmaudu, kad iš sapno jos pavogiau šokį.
Man apmaudu, kad staiga netekau savo kūno.
Ima ji mano gremėzdišką ranką ir bando
užsidėti ant savo peties, bet lėlė nereaguoja
į ją nei į muziką, ji pasiklydo sapne,
ji nebegali išeiti, ji nebežino, pro kur.
O sargyba jau artinas, žvangčioja jų kalavijai.
Kokį veidą jie man uždės surakinę
ilgų jos plaukų grandinėmis?
Kokiu veidu jai pasirodysiu dramblio
ar paprasto kaulo vartuose?

2017 04

 

Sliekas

Man dangus uždarytas, velėna žaliai jį nudažius.
Aš dangaus nepažįstu, jame skraido paukštės. Jos gražios,
Jos akylos, nes regi mažiausią daiktelį ant žemės,
Vos iškiščiau galiuką, ir protas, žiūrėk, jau aptemęs,
Jau plasnoju sparnais jų ištrauktas į svetimą orą,
Gal į lizdą ar gurklį skrendu, nors skraidyti nenoriu.
Gaminu aš čia humusą, juodžemio sluoksnį tausoju,
Augalai juo maitinas – matau, kaip jų šaknys kovoja.
Čia kitokia tvarka ir civilinis kodeksas kitas
Negu ten, virš žolės, nors jis niekaip nėra užrašytas.
Bet ir čia, ir tenai pasibaigia procesai vienodai,
Tiems, kas sąmonę turi, šis faktas liūdnesnis atrodo.
Aš pro tamsą stumiuos į nežinomą pabaigą savo,
Kurią alkanas kurmis miegodamas žiemą sapnavo.

2016 12

 

Paminklas

Nepastebėjome įtrūkio, manėme –
deivės plaukas užkrito, kompiuterio valdomiems
kaltukams skaptuojant šią puikią Mirono kopiją,
ne iš marmuro, o iš granito. Ir štai –
statant ant postamento paminklas skilo
į dvi dalis ir vos manęs neprispaudė,
sutraiškė tik pėdos kaulus.
Ji dabar sugipsuota, nepanaši
į marmurinės skulptūros dalį,
kažkokia negrabi, daugiau – pakuotė
nei įpakuotas daiktas,
o jau tikrai – ne sparnuotas…
Gal tas plaukas iš tikro deivės?
Tai ji suskaldo
likimus ir priverčia rinktis – paklusti,
išeiti iš įprastų maršrutų (su šiais ramentais?)
prisiimtų pavidalų, ar ir toliau sapnuoti
susigūžus pelės urvelyje…
Paprastas įtrūkis,
nepastebėtas, nelauktas…

2016 12

 

Antpirščių šokis

Jos išsprogusios akys godžiam veide
seka painų trijų nublizgintų antpirščių šokį
prie įėjimo į turgų.
Čia, – ji parodo, – ir mitrūs likimo pirštai
pakelia gaubtą it karsto dangtį – ir… tuščia…
Manęs po juo dar nėra, manęs po juo dar nėra!
Tai Poniai
teks pasitenkinti kiek kuklesne vakariene.
Šimtas gyvybių, kurias ji buvo ištraukusi
iš savo purvino maišo
ir tėškusi ant nuzulinto stalo,
dingsta talpioj atlaidumo ir meilės kišenėj.
(Organai persodinami, donorų kraujas perpilamas,
kaulų čiulpai perdeklaruoja
gyvenamąsias vietas…) Ir ji nebestato –
daugiau nebeturi šį rytą.
Mitrūs likimo pirštai niežti iš pasitenkinimo –
jiems tik lošti,
visa kita vienodai rodo.

2017 09

Kornelijus Platelis. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 4 / Konstravome tokį dangolaivį, / kuriuo turėjome skristi į krikščionišką dangų, / išėjo kiek panašus į bažnyčios bokštą, / tačiau bebaigiant statyti griuvo, dėl ko – nežinia.

Seamus Heaney. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 2 / Iš anglų k. vertė Kornelijus Platelis / Seamusas Heaneyʼis – airių poetas ir rašytojas iš Dublino, Harvardo ir Oksfordo universitetų profesorius, 1995 m. Nobelio literatūros premijos laureatas.

„Pasaulį mes tik vaizduojamės“

2018 m. Nr. 8-9 / Poetą ir vertėją Kornelijų Platelį kalbino literatūrologas Algis Kalėda. / – Mielas Kornelijau, pirmiausia norėčiau grįžtelėti atgalios, į tuos laikus, kada (kaip man atrodo) dar tik rinkaisi, kristalizavai….

Kornelijus Platelis. Atėjo vasara. Kas dar?

2018 m. Nr. 7 / Atėjo vasara. Kas galėtų paneigti? Nesitikiu, kad tokių atsiras. Tad pirmas teiginys kaip ir teisingas. Tikėkimės, tokie bus ir kiti, jei jų bus. Dienos karštos (dabar, kai rašau). Lauke ir Seime, nepaisant kondicionavimo sistemos….

Verstinė poezija: dingusi ar vėl atrandama?

2017 m. Nr. 10 / Pokalbyje dalyvavo Kornelijus Platelis, Vladas Braziūnas, Marius Burokas, LRS leidyklos vyr. redaktorius, vertėjas Saulius Repečka, „Metų“ publicistikos skyriaus redaktorius Gediminas Kajėnas

John Keats. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 8-9 / Iš anglų k. vertė Kornelijus Platelis / Versti anglų literatūros klasiko Johno Keatso (1795–1821) eilėraščius pradėjau praėjusio amžiaus devintame dešimtmetyje. Nedaug esu šioje srityje nuveikęs…

edward estlin cummings. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 10 / Vertė Kornelijus Platelis / Edwardas Estlinas Cummingsas (1894–1962) – amerikiečių poetas, dailininkas, prozininkas, dramaturgas, vienas ryškiausių XX a. pirmos pusės modernizmo atstovų.

Kornelijus Platelis. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 5-6 / Malkos. Jas karštligiškai metu į pakurą, idant chimeros neišsidrožtų, ne pinokiai ar kitos pasąmonės teatro lėlės – kalbantys katinai, ilgabarzdis dryžuotais jūreiviškais marškinėliais, pirato skrybėle, apžergęs kaminą…