literatūros žurnalas

Kazys Almenas. Zigmas apie Antaną (1938). Saliamonas Veliuonoje

2017 m. Nr. 12

 

Prisimindami šiemet mus palikusį rašytoją Kazį Almeną (1935–2017), publikuojame porą iš jo paskutiniųjų apsakymų, kuriuos atsiuntė kūrėjo bičiulis Virgilijus Čepaitis, paprašytas dar paties K. Almeno, kad po jo mirties pasirūpintų keleto tekstų likimu.


Zigmas apie Antaną (1938)

1938-ųjų kovo 26-ąją Zigmas Aleksa, viešumoje „draugu Angariečiu“ vadinamas, sulaukė lankytojo, kuris prisistatė esąs „Pravdos“ korespondentas Šepilovas. Parodė nuzulintą spaudos darbuotojo kortelę ir pareiškė savo tėvavardžio neminėsiantis, mat esąs partinis ir pasenusių mandagumo for-mų nepaisąs, užteks kreiptis „draugas Šepilovai“.

Dar prieš tris dienas „draugui Angariečiui“ toks prisistatymas būtų patikęs. Jis pats nemėgo formalumų, galima sakyti, nekentė visko, kas siejosi su carine praeitimi. Prieš tris dienas dar būtų atsainiai šyptelėjęs, paspaudęs ištiestą ranką ir pakvietęs naują partijos draugą vidun.

Šitaip būtų pasielgęs prieš tris dienas, tačiau kovo 26-ąją, o pasitaikė ketvirtadienis, jis svečiui rankos nepadavė. Nepadavė, nes, kai pasigirdo rūstus baladojimas į kambario duris, buvo jau vėlu ir jis pagalvojo, kad tai JIE. Tie, kurių jau trečią vakarą laukė. Aleksa garsėjo kaip susitvardantis, bebaimis revoliucionierius, tačiau kai žengė durų link, jo kakta taip aprasojo šaltu prakaitu, kad jį nubraukus delnas liko drėgnas. Pravėrus duris baimė atlėgo ir nukrėtė palengvėjimo šiurpulys – prieš jį stovėjo kresnas maždaug trisdešimties metų vyras gruboku Rostovo srities valstiečio veidu. Dar prieš dirstelėdamas į atkištą spaudos darbuotojo kortelę suprato, kad tai vienas iš naujų provincijos partiečių, kurie dabar tūkstančiais plūdo į Maskvą. Tokių nemėgo, nes jie siekė narystės partijoje tikėdamiesi naudos ir privilegijų.

Įžengęs į kambarį Šepilovas nesivaržydamas apsidairė. Anksčiau Angarietis pajusdavo savotišką pasitenkinimą, kai lankytojo veidas išduodavo, jog tai, ką jis regi, atitinka tai, apie ką buvo girdėjęs. Kad pagarbiai įvertina istorine retenybe tapusią senosios kartos ideologinio revoliucionieriaus buveinę. Asketiška aplinka, kurioje dominavo knygos, – beveik visos sienos apstatytos pilnomis lentynomis, jose nebetelpančios knygos sukrautos ant palangių, ant didelio rašomojo stalo, komodos. Matyti tik keletas paveikslų, nes jiems vos pakanka vietos. Tai ikoniniai Markso ir Lenino atvaizdai, matomiausioje vietoje ryškiom spalvom išsiskiria Stalino su maršalo uniforma portretas. Tačiau nebematyti Bucharino. O juk kabėjo – vienas atvaizdas, kuriame jis sėdi už rašomojo stalo „Pravdos“ redakcijoje, kitas mažesnis, tačiau unikalus, jame Bucharinas ir Angarietis diskutuoja per XVI partijos suvažiavimą 1930-aisiais.

Tikėtina, kad lankytojas bus prisiklausęs, jog asketiškasis revoliucionierius nelyg koks viduramžių vienuolis gyvena ir dirba šioje nedidelėje patalpoje apsuptas ne šventų raštų, o Markso, Lenino, Fojerbacho ir kitų pažangių revoliucionierių veikalų. Žvalgydamasis po knygų gausybę jis spėlios, kurgi tas revoliucionierius miega, o kadangi kitų baldų nematyti, tai nuspręs, jog ant siauros sofos, ant kurios dieną guli kelios atverstos knygos.

Šepilovas apsidairė kaip visi, bet dabar Angarietį tai erzino. Šiais didelių pasikeitimų laikais nebežinojai, ar lankytojas tik susipažįsta su aplinka, ar žvalgosi ieškodamas ko nors įtartino.

– Draugas Angarieti, atėjau pas jus su reikalu, – prabilo Šepilovas. – Vyksta baisūs dalykai… Baisūs. Redakcija nutarė, kad tylėti nebegalima.

Angarietis vėl pajuto įtampą. Ją sukėlė ne baimė, o atsargumas, šiuo neramiu metu nelengva susigaudyti, apie kokius „baisumus“ kalbama.

– Prisėskite… – tarė jis rinkdamas nuo sofos knygas, kad svečiui būtų vietos. – Aš klausau jūsų…

Šepilovas papurtė galvą, rodydamas, jog šito nepakaks.

– Mums reikia informacijos, draugas Angarieti, – kad būtų aiškiau, jis išsitraukė iš švarko bloknotą ir juo pamojavo. – „Pravdai“ reikia jūsų žinių… Mes ruošiam reportažą apie šį nusikaltimą.

Aiškiau nepasidarė. Angarietis atsainiai linkterėjo, padėjo knygas ant palangės, neskubėdamas apėjo rašomąjį stalą ir atsisėdo į savo išklerusią kėdę.

– Prašom prisėsti, – pasiūlė vis dar stovinčiam svečiui.

Panašu, jog ta gausybė knygų bei Angariečio sėkmingai vaidinamas atsainumas Šepilovą glumino. Jis nebuvo pratęs, kad su galingosios „Pravdos“ atstovu būtų taip elgiamasi.

– Užtikrinu, reikalas rimtas. Areštavo mūsų bendražygį! – tarė pasipiktinęs. – Privalome duoti atkirtį. Areštavo kovotoją, komunistą draugą Snyškų!

Angariečiui šiek tiek palengvėjo, nes jokio Snyškaus jis nepažinojo. Šiais laikais areštuodavo dešimtimis per dieną, nemažai areštuotųjų dar visai neseniai buvo vadinami „kovotojais už komunizmą“. Šitas, matyt, koks antraeilis partinis veikėjas. Zigmas Aleksa lengviau atsiduso ir atsilošė taip, kad jo senas, ilgų metų iškamuotas krėslas gailiai sugirgždėjo.

– Apie tokį nieko negirdėjau…

– Negirdėjot? – sutriko Šepilovas. – Bet man sakė… Na, sakė, kad kraštietis. Sakė, kad tikrai turėtumėt…

Korespondentas įkišo nosį į bloknotą, skubiai pervertė keletą puslapių, tačiau reikiamo nerado.

– Gal vis dėlto prisėskit. Bus lengviau skaityti… – visai nurimęs pasiūlė Angarietis. Šepilovas dirstelėjo iš padilbų, pasitikrindamas, ar iš jo nesišaipoma. Pailgame aristokratiškame Angariečio veide jis nieko neįskaitė, tik žilstanti stropiai apkirpta barzda priminė kažkur matytą Dzeržinskio portretą. Šepilovas tokių nemėgo, jie sudaro įspūdį, kad yra pranašesni. Vis dėlto įsitaisė ant sofos ir pasidėjęs bloknotą ant kelių įnirtingai vertė lapus.

– Radau! Parašyta – draugas Snyškus… Gimęs 1903-iaisiais, įstojo į partiją 1920-aisiais. Jūsų kraštietis.

Angarietis gūžtelėjo pečiais.

Nepažįstu tokio… Gal latvis? Kartais mus sumaišo.

„Latvis, lietuvis, Kaunas, Ryga ar Madagaskaras… Anoks čia skirtumas“,  – norėjo burbtelti Šepilovas, bet tik dar sykį pasitikrino įrašą.

– Ne. Užsirašiau aiškiai, lietuvis. Informacija patikrinta. Areštuotas šį mėnesį Kaune… Jūsų kraštietis Snyškus.

– Ak, Kaune! – Angarietis atsisėdo tiesiau ir krėslas vėl sugirgždėjo. – Tada visai kitas reikalas… Aš mat maniau, kad…

– Ką manėt? Aiškiai sakiau, areštuotas jūsų kraštietis…

– Taip, sakėte, sakėte… Bet, atleiskit, neteisingai ištarėt pavardę. Kai sakoma mūsiškai, yra toks minkštas „ie“. Tariama – Sniečkus. Vadinasi, draugas Antanas Sniečkus!

Kitoje aplinkoje Šepilovas būtų nusikeikęs, bet knygos ir asketiškas barzdotas revoliucionierius jį varžė.

– Koks skirtumas, jūsiškai ar mūsiškai… Mes internacionalistai. Mums svarbus kiekvienas komunistas. Nejaugi nežinojot, kad areštuotas?

– Žinojom. Suprantama, žinojom.

– Tai kodėl delsėt? Reikėjo protestuoti.

– Draugas Šepilovai, juk per mūsų kanalus Maskvą pasiekė žinia, kad Antanas Sniečkus įkliuvo. Prieš dešimt ar vienuolika dienų. Galiu patikrinti. Tuoj perdavėm informaciją Kominternui, o jie paskleidė toliau. Suprantama, ir „Pravdai“.

„Pravdą“ paminėjo pačiu laiku, Šepilovas buvo beatsistojąs, bet dabar vėl atsivertė savo užrašus.

– Tai štai, draugas Angarieti, atvykau, nes gerai pažįstate areštuotąjį. Kartu dirbote, esat kraštiečiai. Neabejoju, jog galite daug apie jį papasakoti. Kai turite tiek daug bendro…

Ne tai svarbiausia, ne tai… – Angarietis nutęsė stengdamasis suvokti, ką Šepilovas turi omenyje, pabrėždamas bendrumą. – Mes visai kitos kartos… Manoji kovojo barikadose, kentėjome caro kalėjimuose, ištvėrėm etapus į Sibirą, ginklu apgynėme revoliuciją. Ši patirtis užgrūdino draugą Staliną. Sniečkui to neteko patirti. Kita karta…

Stalino paminėjimas suglumino korespondentą ir priminė, kad jis taip pat priklauso kitai kartai.

– Na, taip, taip. Sutinku… – nenoromis pritarė jis. – Jūsų karta mums pavyzdys…

Jis pakinkavo galvą, suvokdamas, jog pokalbį teks pradėti iš naujo, atsivertė ant kelių pasidėtą bloknotą ir truputį paskaitė.

Va čia… Netgi pasižymėjau, – šyptelėjo tarsi bandydamas atsiprašyti. – Jus persekiojo. Kalėjote, ištrėmė į Sibirą, ir taip užsitarnavot pravardę1*.

Angarietis patraukė pečiais.

– Tokie buvo laikai.

– Na, taip, o dabar kitur proletarus persekioja… Užtai ruošiam šį straipsnį, – svečias vėl sukišo nosį į savo bloknotą. – Truputį duomenų prirankiojau, bet trūksta tikrų žinių. Žmonių, kurie jį asmeniškai pažinojo. Radau, kad dvidešimt šeštaisiais Snyškus, atsiprašau, norėjau pasakyti – Sniečkus, studijavo Plechanovo institute… Vadinasi, buvo Maskvoje. Tuo metu jūs ten dėstėt. Turbūt teko bendrauti…

Teko pripažinti, kad taip…

– Jis buvo ką tik atvykęs iš Lietuvos. Nelegaliai perėjo sieną… Buvo neseniai įstojęs į partiją, dar nelabai susigaudė Maskvoje, teko padėti.

Šepilovas šį tą pasižymėjo bloknote ir pakėlė akis į Angarietį.

– Tai pati jo veiklos pradžia. Kokie buvo jūsų pirmi įspūdžiai?

– Pirmi?

– Na, kai pirmą kartą sutinki žmogų… Paskui atsiranda detalės.

Angarietis suraukė kaktą, stengėsi atsiminti.

„Buožės vaikas, kuris tos klasės ypatybių taip ir neatsikratė“, – būtų atsakęs kitomis aplinkybėmis. Tokius Angarietis permatė kiaurai, juk ir pats užaugo stambiame ūkyje. Reikia dėti neeilines pastangas, kad tokių neliktų, reikia disciplinos, įkalti panieką buržuaziniam gyvenimui. Šito Sniečkui trūko. Snarglius per daug pamėgo patogų gyvenimą, revoliucijos tarsi nori, bet dėlei jos aukotis – nelabai…

Suprantama, to nepasakė.

– Jaunas tada buvo, vos daugiau nei dvidešimties. Ruošėm jį pogrindinei veiklai. Išvaizda tiko, vidutinio ūgio, kresnas, neįsimintino veido. Atsargus ir atkaklus, o tai geras derinys. Atrodė tarsi paprastas kaimo bernas, ir slapyvardį tokį pasirinko. Vadindavom draugu Matu.

– Draugas Matas? – Šepilovas pavartė užrašus, bet, matyt, tokio slapyvardžio nerado. – Kažkur mačiau paminėta, kad Jankus.

– Netikrus dokumentus jam padarė, rodos, Jankaus pavarde. Naudojosi keliais slapyvardžiais, tačiau Lietuvos kompartijoje prigijo Matas.

– Vadinasi, liaudies žmogus. Verta paminėti. Kaip jam sekėsi pogrindinė veikla?

– Buržuazinės Lietuvos pogrindyje nelengva, bet jis išsilaikė keletą metų. Platino spaudą, agitavo, todėl teko keisti gyvenamąją vietą. Deja, patyrėm nuostolių. Jį ilgai sekė, o dabar štai suimtas. Kalėjimo neišvengs. Tačiau apie slapyvardžius kažin ar reikia rašyti. Lietuvoje „Pravda“ skaitoma.

– Užtikrinu, šitai suprantame… Mūsų kadrai patikimi… – Šepilovas dirstelėjo pasitikrindamas, ar Angarietis tuo neabejoja. – Mane atsiuntė sužinoti, ar laikote jį patikimu. Žinome, ką ir kaip reikia rašyti.

– Neabejoju. Tik norėjau perspėti, kad… – Angarietis susigriebė, jog pradeda teisintis. – Dabar jo laukia teismas…

Tačiau nieko gero nesitikit?

– Suprantama, ne. Jį nuteis.

– Sušaudys, žinoma… Todėl ir svarbu pasmerkti tuos fašistus.

– Kad kažin… Kažin ar šaudys. Juos ten dažniau į kalėjimą įkiša…

– Mat kaip… – Šepilovas, atrodo, nusivylė. – Mes protestuosim. Buržuazinių kalėjimų sąlygos baisios. Katorga…

Jis atvertė naują lapą, brūkštelėjo kelis žodžius ir vėl pakėlė akis į pašnekovą.

– Tokiu atveju mums dar labiau reikia informacijos. Ką galite pridurti apie draugo Mato veiklą? Didvyriškus žygdarbius?

– Didvyriškus… – sumurmėjo Angarietis, žvilgsniu iš padilbų pasitikrindamas, ar svečias kartais neironizuoja. Nepanašu, tas pieštuku baksnojo į atverstą bloknotą, pasiruošęs surašyti Sniečkaus žygdarbius, jo veidas atrodė griežtai dalykiškas. – Na… jis kovoja prieš buržuazinį režimą…

– Bet reikia konkrečiau… Kuo pasižymėjęs komunistas, kurį buržujai Lietuvoje kankina? Minėjot, kad atkaklus, o ką jis atliko, na, sakykim, didvyriško?

– Aa, taip… – numykė Angarietis. Gerai suprato, kad „Pravdos“ terminologijoje didvyriškumo sąvoka stipriai išplėsta, tačiau ar į ją patenka spaudos platinimas ir agitacija? Kaip iš to atsargaus Suvalkijos berno padaryti didvyrį? Tapti didvyriu progą jis turėjo, tačiau kai jam buvo pasiūlyta prisijungti prie Ispanijon vykstančių Tarptautinės brigados kovotojų, draugas Matas mikliai išsisuko. – Na, pavyzdžiui, kai permetėm į buržuazinę Lietuvą, jam teko prasibrauti net per kelias stropiai saugomas sienas. Lietuvos ir Lenkijos siena ypač pavojinga, ten vis dar karo stovis. Jis sėkmingai ją įveikė.

– Ar buvo susišaudymų? – atkuto svečias.

Angarietis papurtė galvą, negi aiškinsi korespondentui, kad sargyba buvo papirkta?

– Pasisekė išvengti. Jis sumanus pogrindininkas.

Šepilovas atrodė kiek nusivylęs, jis susiraukė ir dirstelėjo į popierius: – Pasitikrinau archyvuose… Šis areštas jam ne pirmas… Buržuaziniame kalėjime metus kentėjo ir prieš tai…

– Nuteisė 1930-aisiais… Pasisekė jį iškeisti į keletą čia kalinčių dvasininkų… Atsėdėjo tada, rodos, apie trejus metus…

– Radau paminėta, jog iškeistas. Vadinasi, jį laikė nusipelniusiu… Ką parašyti apie kalėjimo metus? Ar prisidėjo prie kalinių maištų? Gal pats organizavo?

– Taip, be abejo… Organizavo pasipriešinimą, – pritarė Angarietis, puikiai suprasdamas, kad su jo ar be jo pagalbos jie vis vien ką nors panašaus sukurps. O jei atvirai, atsiganė rupūžiokas per tuos metus!.. Kaip ir dauguma alkio kamuojamų maskviečių, į kalėjimą išvyko sulysęs, o grįžo raudonskruostis ir atsiganęs. Užuot ironiškai nusišypsojęs, Angarietis nutaisė liūdną veidą.

– Kažin ar galite įsivaizduoti, kokie baisūs smetoninio režimo kalėjimai. Tačiau jis juos narsiai iškentėjo.

Šepilovas kažką užsirašė ir atsilošęs apsidairė.

– Atrodo, pas jus komunalka, – nusprendė, taip ir neradęs jokių durų, vedančių į virtuvę ar tualetą.

– Jei prireiks, tai išėjus į dešinę, beveik koridoriaus gale, – nenoriai paaiškino Angarietis. Magėjo pridurti: „Užuosit iš tolo.“ Iš visų socialistinės buities ypatumų šito jis nemėgo labiausiai.

Šepilovas patikrino savo užrašus, padėjo atverstą bloknotą ant sofos atlošo ir atsistojo.

– Ką gi, šiek tiek mums padėjote… Būtų gerai dar pridėti, kaip jį vertino vyresnybė. Gal vėl netiksliai ištarsiu, atrodo, draugas Mikevičius. Jo paties jau nepaklausiu, mirė trisdešimt penktais.

– Ne taip blogai ištarėt, Mickevičius-Kapsukas… Kas praverstų?

– Jūs kartu dirbot, gerai jį pažįstat. Grįžęs norėsiu sužinot, kaip jis vertino tą Sny… – Šepilovas krestelėjo galvą. – Na, areštuotą draugą Matą. Jie kartu dirbo?

– Kurį laiką taip…

– Aa… Labai svarbu, ką mano vyresnybė. Sakot, Kapsukas… Lengviau ištarti.

Angarietis klausėsi, kaip už storų sienų Šepilovo žingsniai nutolsta tuščiu Kominterno darbuotojų namo koridoriumi, ir juto, kaip atlėgsta įtampa. Atsirėmęs alkūnėmis į savo didįjį rašomąjį stalą susiėmė už galvos. Mielai būtų nieko negalvojęs, tačiau žinojo, kad tai beviltiška. Pastarąsias tris dienas negalėjo išvengti įkyrių minčių, per ilgai pasąmonėje telkėsi neatsakyti klausimai, darėsi vis sunkiau juos ignoruoti, o kai tarsi užtvanką laužiantis pavasario potvynis užplūdo prašviesėjimas, tapo ir visai neįmanoma. Visa, kuo jis dešimtmečiais sutelkdamas neeilines pastangas prisiversdavo tikėti, staiga apsivertė aukštyn kojomis.

Kitaip atrodė net Vincas Mickevičius, pasirinkęs Kapsuko slapyvardį! Tiek daug su juo dirbta, pasiekta ir prarasta, tiek daug ginčytasi! Ne visada sutarta, tačiau dėl bendro tikslo su Vincu buvo galima dirbti ir laikantis skirtingų nuomonių. Pavyzdžiui, kad ir dėl jo pravardės. Pasirinko ją iš pagarbos Vincui Kudirkai, pravarde Kapsas. Mažybinė forma turėjo pabrėžti, jog yra jo pasekėjas. Tačiau Kudirka reakcionierius! Jis skelbė, kad lietuvių tautai reikia „semtis stiprybės iš praeities“, o tai juk akių dūmimas. Tikrasis kovos tikslas privalo vesti į ateitį, kurios kryptį nubrėžė marksizmas! Na ir kas, kad joje ištirps tautinis obskurantizmas? Tikrasis proletaras tautybės neturi.

Karštai ginčytasi su Vincu ta tema, tačiau anais laikais ginčytis dar buvo įprasta. Skaudžiai išgyveno, kai bičiulis mirė specialioje Kremliaus ligoninėje. Tada kategoriškai atmetė gandus, neva Vincas mirė ne savo mirtimi. Nė akimirką neabejojo, kad tai diversantų, revoliucijos priešų skleidžiamos paskalos! Bergždžios pastangos protams sujaukti, pakirsti pasitikėjimą revoliucija ir jos vadais. Ne, ir dar kartą ne! Neįmanoma, kad Kremliaus ligoninėje, kurioje gydomas pats Josifas Visarionovičius, kurioje dirba Jo atrinkti daktarai, būtų galima nunuodyti žymų revoliucionierių!

Kai areštavo Buchariną, Kamenevą, Ryžkovą bei daugybę kitų Lenino bendražygių, už revoliuciją kovojusių ir dėl jos nukentėjusių veikėjų, abejones nuslopinti darėsi vis sunkiau. Iš pradžių Angarietis spėjo, jog tai klaida, kažkoks nesusipratimas, kuris netrukus bus ištaisytas. Tačiau „Pravdos“ vedamieji diena po dienos tvirtino, jog areštuotieji itin pavojingi niekšai, slaptai veikę kapitalistų parsidavėliai bei trockistai. Buvo labai sunku tuo patikėti. Kamenevo jis ir anksčiau nemėgo, Ryžkovo nepažinojo, tačiau kaip galėjo patikėti, jog visą savo gyvenimą prieš Tarybų Sąjungą veikė Bucharinas? Revoliucijos šauklys, kurio paskaitų taip susižavėjęs klausėsi, kurio knygas skaitė ir citavo, su kuriuo ne kartą bendravo asmeniškai. O dabar šis kaltinamas, kad visa tai buvo vaidyba, padėjusi įsismelkti į revoliucijos vadų gretas! Pasirodė besąs buržuazijos pakalikas, visą laiką siekęs Tarybų Sąjungos pražūties!

Sudėtinga, tačiau tvirtai žinančiam, kad partija klysti negali, ir suprantančiam, kad kito kelio į ateitį nėra, daug kuo įmanoma patikėti. Kai kurie kaltinimai juk gali būti teisingi, o kiti tiesiog uždega liaudies pyktį ir paskatina ją kovoti. Svarbiausia prisiversti apie tai daug negalvoti.

Tačiau kaip pamiršti Eleną Mickevičienę? Jaukaus kaimiško veido beveik visada besišypsančią Vinco žmoną? Gardžius blynus kepančią trijų vaikų motiną? Kai jis su Vincu smarkiau susiginčydavo, Elenutė neapsikentusi juos sutaikindavo, ir dabar tarsi girdi jos balsą: „Ar neužteks jums, stuobriai, apie tą politiką?.. Naudingo darbo neturit? Bulvių blynams patarkuotumėt!“ Vincas, visų Lietuvos proletarų vadas, taip ir padarydavo. Jis pats jos blynus mėgo, niekur kitur Maskvoje tokių negalėjai gauti, tik pirklio Smirnovo statytame name Tverės gatvėje, bute su balkonu ir virtuve.

Jau pusmetis, kai neragavo Elenutės blynų.

Sužinojęs, kad ji areštuota, negalėjo tuo patikėti, galvojo, kad tai klaida, kvailas nesusipratimas. Tvirtai tikėjo socialistiniu teisingumu. Bandė išaiškinti tą klaidą, gavo pažadą, kad klausimas tiriamas, o trys savaitės po arešto paaiškėjo, jog visos jo pastangos nuėjo perniek. Eleną Mickevičienę sušaudė Lubiankos rūsiuose, jokios klaidos čia nebuvo, mirties bausmė įvykdyta teismui nusprendus. Jos trys mažamečiai vaikai, kaip ir kitų „liaudies priešų“, atiduoti į vaikų namus.

Jis net nebandė įtikėti jos kalte, žinojo, kad tai neįmanoma. Nepaisydamas peršamos nuomonės, jis žinojo, kad įvyko baisi klaida. Jį varginę klausimai pasikeitė. Dabar iškilo – kodėl. Kodėl daromos tokios protu nesuvokiamos klaidos?

Per daug tų klaidų, ne kelios ir ne dešimt. Sunku beatskirti, kada nuteisiami tikri Tarybų Sąjungos priešai, o kur ir vėl suklysta. Tikrų, pirmąją socialistinę valstybę sunaikinti siekiančių kenkėjų netrūksta, tuo jis neabejojo. Draugo Stalino įžvalga, kad artėjant galutinei socializmo pergalei didės ir jos priešų įniršis, be abejo, teisinga. Stebėdami sėkmingus penkmečių žingsnius, matydami sparčiai augančią darbininkų klasę ir industrializacijos pažangą, tie, sėkmingai užsimaskavę ir kenkę iš vidaus, griebsis desperatiškų veiksmų, ir taip bus išaiškinti. Išaiškinti, nuteisti ir sunaikinti!

Visa tai suprantama. Tačiau… Kodėl šitoje savigynos kovoje tiek daug nesusipratimų?

Gali būti, kad draugą Staliną pasiekia netikra informacija. Gal visa jėga vykdomi penkmečių planai reikalauja tiek dėmesio ir pastangų, kad jų nebeužtenka represinių organų priežiūrai? Arba tuose organuose veikia užsimaskavę socializmo priešai? Šitos ir kitos, jam nežinomos priežastys gali kenkti, tačiau jų nepakanka. Kas jungia tas akivaizdžias, valstybę ir socializmą diskredituojančias teisėsaugos klaidas?

Nežinia gniuždė. Gyvenimas Maskvoje, ir šiaip nelengvas, tapo dar sunkesnis. Nebesupranta… Daug ko nebesupranta. Kai prieš kelis mėnesius jį pasiekė Kazimiero Cichanovskio laiškas iš Saragosos Ispanijoje, apsidžiaugė, kad kovodamas prieš fašistinį Franko režimą revoliucijos laikų draugas išliko gyvas, tačiau dvejojo, ką jam atsakyti. Cichanovskis rašė gavęs kvietimą atvykti konsultacijoms į Maskvą, ir svarstąs, ar jį priimti. Žinoma, būtų malonu susitikti, tai jį vilioja, tačiau fronte padėtis sunki ir jis ten reikalingas. Kad ir kur kovotų Cichanovskis, visur jis tiesiog nepakeičiamas. Taip nutiko ir revoliuciniais 1919 metais, kai su Litbelo2* vėliava jie užėmė Vilnių, o paskui ir gerą dalį Lietuvos. Cichanovskis tuo metu vadovavo Baltarusijos komunistams, veikė efektyviau negu Lietuvos komunistinei partijai vadovaujantis Vincas Mickevičius. Jo optimizmas ir energija ypač pravertė, kai pradėjo nesisekti, o po metų jie buvo priversti atsitraukti iki Minsko. Litbelui teko nugrimzti į ne itin garbingas istorijos paraštes, o Cichanovskis toliau kariavo kituose frontuose. Veikė pogrindyje Berlyne, Lvove, kalėjo ir buržuaziniuose kalėjimuose, kontaktas su juo vėl užsimezgė, kai per pasikeitimą kaliniais atsirado Maskvoje 1932-aisiais. Dirbo tada Kominterne, Maskva jau buvo kitokia, reikėjo griežtai paklusti nurodymams iš aukščiau, laikyti prikandus liežuvį, o Cichanovskiui tas nepatiko. Pasinaudojo proga ir įsibėgėjus karui prieš fašistus Ispanijoje įstojo į Tarptautinę brigadą. Vėl pateko į kovotojų aplinką, jam ten sekėsi, iškilo iki bataliono vadų, nusipelnė keleto medalių, nors tuo nesigyrė. Retkarčiais parašydavo, o kai prieš du mėnesius pranešė gavęs pakvietimą iš Maskvos, iškilo klausimas, ką atsakyti. Bandė jį perspėti, kad Maskva dar labiau pasikeitė, tačiau užsiminė per daug atsargiai. Reikėjo parašyti aiškiau, bet tikrosios priežasties, kodėl kartojasi tos košmariškos klaidos, dar nesuprato.

Cichanovskis nusprendė atvažiuoti, tačiau pasimatyti jiems nebuvo lemta. Jį areštavo vos išlipusį iš traukinio Maskvoje. Angarietis nieko apie tai nežinojo, kantriai laukė susitikimo su senuoju kovų draugu, o prieš keturias dienas išgirdo, kad jį sušaudė.

Toji naktis praėjo tarsi sapnuojant atviromis akimis. Įvairiausi košmarai grūmėsi jo viduje, neįstengė, net nebandė jų nuslopinti. Nuovargis išsekino protą, jis nebesuvaldė uždraustų minčių, o rytą, po nemiegotos nakties ant elektrinės viryklės kaitindamas arbatai vandenį, pagaliau praregėjo!

Bespoksant į iki raudonumo įkaitusią spiralę, klausantis beužverdančio arbatinuko ūžimo, staiga paaiškėjo, kodėl sušaudė bebaimį revoliucionierių Kazimierą Cichanovskį.

Nebegalėjo daugiau apgaudinėti pats savęs.

Nes daug kas paaiškėjo. Kodėl turėjo mirti knygų apie marksizmą prirašęs Bucharinas ir vargu ar bent vieną jų perskaitęs Jagoda. Kodėl sunaikintas Trockį įnirtingai rėmęs Radekas ir jam taip pat įnirtingai prieštaravęs Rykovas. Suprato, kas sieja žydą Kamenevą, suomį Heiną, vokietį Plateną, japoną Sudo ir Smolensko gubernijoje gimusį generolą Tuchačevskį.

Banalu iki koktumo, bet sieja juos tik viena – visi pažinojo ir atsimena Josifą Visarionovičių Džiugašvilį! Atsimena iš tų laikų, kai jis nebuvo „ištikimasis Lenino bendražygis“, kaip dabar be perstojo rašo „Pravdos“, „Izvestijos“ bei visų kitų spaudos organų vedamieji. Nebuvo „tikrasis proletarų vado idėjų ir darbų paveldėtojas“, o tik netašytas bendražygių ne itin mėgstamas revoliucionierius iš tolimos provincijos.

Štai kas siejo visus nužudytuosius – didžioji atminties nuodėmė, nes jie matė, koks kadaise JIS buvo iš tikrųjų!

O Kazimiero Cichanovskio nuodėmė dar baisesnė. Jis pasišaipė iš Džiugašvilio, anuomet besistengiančio tapti Stalinu! Pasišaipė ne už jo nugaros, kaip dauguma kitų, bet tiesiai į akis ir kitiems girdint.

Tiesa, tada neatrodė, kad tai būtų kas nors ypatinga. Visai kiti laikai, kiti bendravimo būdai. Kaip ir neseniai užgimusi revoliucija, jie buvo jauni, pilni energijos ir tikėjimo, kad užšoko ant ateitį lemiančios bangos. Nors pasitaikydavo ir nesėkmių. Kad ir viltingai susijungusi Lietuvos ir Baltarusijos Socialistinė Respublika. LITBELAS ne tik gražiai skambėjo, tą junginį galėjai pagrįsti istorija. Tačiau vien šito nepakako, tiesą sakant, labiausiai pritrūko ginklų ir socialistinę revoliuciją palaikančių vietos gyventojų. Iš Lietuvos juos išstūmė stebėtinai greitai susivieniję, tada dar prastai ginkluoti Lietuvos savanoriai ir lenkai. Privertė juos atsitraukti iki Minsko, kaip tik ten jis artimiau susipažino su Josifu Visarionovičium Džiugašviliu, pravarde Stalinas.

Ne itin palankiomis sąlygomis, mat Staliną atsiuntė iš Maskvos išsiaiškinti nesėkmės priežasčių. Susirinko laikinoje Litbelo būstinėje. Dalyvavo ne visi, tačiau tikrai buvo Kapsukas, Žilunovičius, jis pats ir Baltarusijos kompartijai vadovaujantis Kazimieras Cichanovskis. Ne visada jie sutardavo, tačiau visi susivienijo prieš iš centro atsiųstą revizorių, juolab kad šis nepadarė didelio įspūdžio. Neaukštas, tamsaus gymio, raupų paženklintu veidu ir šmižinėjančiu žvilgsniu. Ant jų galvų pasipylė priekaištai, to galėjai tikėtis, juk pralaimėta, pridaryta klaidų. Džiugašvilis jas įkyriai ir metodiškai išvardino, kalbėdamas su tuo metu dar ryškiu gruzinišku akcentu. Priekaištai iš dalies buvo teisingi, tačiau kai jis pabrėžė, jog užimtoje teritorijoje per švelniai elgtasi su kulto darbuotojais, Cichanovskis paklausė, o kaipgi reikėjo elgtis. Stalinas kreivai šyptelėjo: reikėjo keletą pakarti, tai įvaro baimės ir mobilizuoja liaudį. Tada Cichanovskis nebeišlaikęs ir leptelėjo. Gal ne visai tokiais žodžiais, bet turinys toksai: „Iš jūsų kalbos atrodo, kad pravoslaviškoje seminarijoje įgytų mokslų nepakanka suprasti katalikiškam kraštui…“

Tais laikais ginčytis buvo įprasta, tačiau viešai priminti, kad jaunystėje Stalinas mokėsi stačiatikių seminarijoje, nederėjo. Visi tada sužiuro į atvykėlį, kažkuris pusbalsiu sukikeno.

„Lietuvoje tik popai priklauso valdančiajai išnaudotojų klasei, – neatlyžo Cichanovskis. – O kunigai engiami caro valdžios kaip ir visa liaudis. Žmonės juos palaiko, nesupratot jūs mūsų liaudies, draugas Staline…“

Tenka pripažinti, kad Džiugašvilis tuokart susitvardė, žvelgė suraukęs antakius, pajuodusiais pirštais kimšdamas savo pypkę, bet tvardėsi.

„Pranešiu politbiurui, ką čia girdžiu, o dabar reikia vykdyti strateginį atsitraukimą. Įsakyta permesti kiek galint daugiau jėgų į Lenkijos frontą Ukrainoje. Būtina išlaikyti Kijevą.“

Būtina, šitai jie patys suprato. Litbelo nebeliko, šis pokalbis nugrimzdo praeitin ir pasimetė kitų įvykių ir ginčų gausybėje. Vėliau bendraudamas su Cichanovskiu jo nė karto neprisiminė.

Bet JIS nepamiršo! Kremliaus genijus viską atsimena! Didysis Stalinas nieko nepamiršta!

Pavargusioje Zigmo Aleksos-Angariečio galvoje maišėsi du Stalinai. Vienas nedidukas, raupų išėstu veidu, kitas milžiniškas, užpildantis ne tik ankštą Kominterno darbuotojo kambarį, bet ir visą Maskvą…

Į Zigmo Aleksos sąmonę įsiveržė įkyrus balsas.

– Paklaust norėčiau, draugas…

Angarietis nenoromis pakėlė galvą nuo stalo, mirksėdamas apsiblaususiomis akimis. Negirdėjo, kaip grįžo, tačiau prieš jį ir vėl stovėjo Šepilovas. „Pravdos“ korespondentas, rupūžė!

– Primigot? – kreivokai šyptelėjo tas. – Sutinku, vėloka. Na, aptarėm svarbų reikalą. Dabar noriu tik paklausti.

– Kalbėjom apie Vincą Kapsuką… – parodė, jog nepametė pokalbio gijos Angarietis. – Kaip jis vertino Sniečkų.

– Taip, tai įdomu, – Šepilovas sunkiai dribtelėjo į savo vietą ir vėl pasiėmė bloknotą. Atvertė naują puslapį. – Bet pirma noriu paklausti, tas butas, trečios durys nuo jūsų… Kas ten gyveno?

– Butas? – nesusigaudė Angarietis.

– Dabar jis antspauduotas… Trečios durys, – korespondentas jau laikė pieštuką, ruošėsi užsirašyti. – Na, liaudies priešas. Kokia jo pavardė?

Šiais laikais linksniuojamą „liaudies priešas“ jis ištarė taip, tarsi kalbėtų apie profesiją ar plaukų spalvą.

– Katajevičius… – nenoromis išspaudė Angarietis. Jį vėl sukaustė įtampa.

– Ak taip… Ukrainos kompartija… – svečias stropiai užsirašė pavardę. – Na ir kaimynų pas jus būta…

– Nebendravom… – vėl prieš savo valią kimiai tarė Angarietis. Neteisybė, žinoma. Negalėjai išvengti bendravimo su Mendeliu Katajevu ir jo žmona Mira. Mira jokio vyro savo aplinkoje nepalikdavo ramybėje, net ir tokio darbais užsiėmusio atsiskyrėlio kaip Angarietis. Baisu prisiminti, tačiau kai juos areštavo, jis pagalvojo, ar ji bandė flirtuoti su savo tardytojais. Ko gero, taip, bet vargu ar padėjo.

– Gal žinote, kiek ten kvadratų? – toliau dalykiškai klausinėjo Šepilovas. – Manyčiau, kad ne komunalka… Žydai jų vengia…

Ne komunalka… – sutiko Angarietis. – Kvadratų nežinau… Rodos, nemažas.

Suraukęs antakius korespondentas stropiai užsirašė jo žodžius, o pavargusioje Aleksos galvoje staiga vėl nušvito.

– O kitų liaudies priešų butų čia yra? Gal kituose aukštuose?

Angarietis neatsakė, jam užgniaužė gerklę. Prisimerkė ir pasidavęs silpnumui atsilošė į gilų krėslą.

– Patikrinsim… – nesulaukdamas atsakymo sumurmėjo Šepilovas. – Patikrinsim, Kominterne jų kaip blusų.

Jis dar šį tą pasižymėjo bloknote ir dirstelėjo į pašnekovą.

– Jums negera?

„Nepakanka! – aiškiai suvokė Angarietis, – vieno Stalino nepakanka! Ne jis suiminėja, ne jis skundžia, ne jis kankina ir šaudo. Ne Stalinas, o tokie kaip šis įsibrovėlis. Tokių tūkstančiai, kur ten, šimtai tūkstančių…“

Šepilovas atsistojo ir žengęs artyn nužvelgė Aleksą.

– Kas jums?..

Nieko… – išstenėjo Angarietis. – Kiek pavargau.

Jų legionai, ir jie peralkę“, – toliau skriejo mintys. „Tik man atrodo, kad Maskva tuštėja, nes beveik neliko senų bendražygių… Maskva netuštėja… Anaiptol, ji perpildyta, į ją plūsta tūkstančiai naujų šepilovų… Išalkusių savo dalies. O ką jie randa? Viskas seniai išgrobta ir išsidalinta. Pirklių butuose įsitaisę pirklių žudikai, valdiškose įstaigose tie, kurie jas perėmė. Toliau plūstantiems ieškoti „šviesaus socialistinio rytojaus“ neliko vietos net susmirdusioje komunalkoje.“

– Vėloka… – Šepilovas apsidairė kažko ieškodamas, bet, atrodo, nerado. Aplinkui tik tos prakeiktos knygos. – Gal jums ko išgerti? Turit?

– Ne, man jau geriau… – Angarietis prisivertė atsisėsti tiesiau. – Nekreipkit dėmesio.

„Per tokius pražuvo Elena…“ – pagalvojo stebėdamas, kaip Šepilovas vėl įsitaiso ant sofos ir varto savo bloknotą. „Per tokius. Kitaip nepaaiškinsi, kodėl sušaudė ją, o jį, Angarietį, paliko? Ji kadaise tik prasilenkė su Džiugašviliu, o jis prisidėjo prie tų, kurie iš jo šaipėsi. Kai pagalvoji, lengva paaiškinti. Čia kambarys, o jie turėjo butą su virtuve ir balkonu! Besigviešusių jį perimti skundikų netrūko. „Nesuprantate mūsų liaudies“, – pasakė Stalinui Cichanovskis. Pasirodo, JIS savo liaudį supranta. Permato kiaurai! Užtenka jai duoti progą pašalinti tuos, kuriems pavydi, ir vykdytojų atsiras daugiau, negu reikia.

Šepilovas pieštuku pabaksnojo į bloknotą ir garsiai atsiduso.

– Dar pažiūrėsim dėl to buto… Reikia baigti. Vadinas, draugas Kapsukas pažinojo areštuotąjį draugą Matą?

– Taip.

– Kaip viršininkas ar asmeniškai?..

– Ir taip, ir taip…

Šepilovas susiraukė ir priekaištingai pažvelgė į Angarietį.

Man reikia daugiau informacijos. Kad turėčiau ką parašyti. Kur jie susitiko, kas juos siejo… Kaip kovojo revoliuciniais laikais… Dirbat spaudoje ir pats suprantat, ko reikia.

Tikrai. Tapęs Angariečiu Zigmas Aleksa gerai žinojo, ko reikia. Dar prieš kelias dienas pats būtų parašęs į laikraštį. Dabar keblu. Baimę užgožė nuovargis ir abejingumas.

Gal jūs pats parašykit, kaip reikia…

Šepilovas atsilošė į siaurosios sofos atlošą ir palingavo galvą.

– Pavargot. Gerai, bandysiu, bet reikia detalių. Kada ir kur jie pradėjo bendrą revoliucinę veiklą?

Dar karo metu. Antano šeima bėgo nuo vokiečių, atsidūrė Voroneže. Kapsukas ten agitavo, tada ir susitiko…

Nebuvo reikalo minėti, kad lankė katalikišką kunigo Olšausko vadovaujamą gimnaziją ir priklausė „aušrininkams“. To vis tiek nerašys.

– Jaunas dar buvo, – Šepilovas stropiai vedžiojo pieštuku, – revoliucionierius nuo pat jaunystės… Gerai. Išeitų, kad Kapsukas pažadino jo revoliucinę aistrą?..

Angarietis palingavo galvą. Ne Šepilovo tie žodžiai, bet, reikia pripažinti, kartojo užtikrintai, kaip savus. Jo pažinotas Sniečkų Antanas anuomet netryško jokia „revoliucine aistra“, buvo paprastas, lėtai susigaudantis kaimo vaikėzas.

– Užgrūdintas komunistas ir jaunas revoliucionierius, – Šepilovas pamosavo pieštuku. – Gera kombinacija, patirtis ir drąsa… Parašysiu, kad Kapsukas iš karto įžvelgė draugo Antano revoliucinę dvasią ir drąsą.

Zigmui Aleksai vėl teliko palinguoti galvą. Vis tiek „Pravda“ pagarsins Sniečkų kaip „drąsų revoliucionierių“. Kitokių nebūna. Nors „atsargus“ jam tiktų geriau. Tas snarglius nuovokus ir suktas. Prieš du mėnesius Kominterno kanalais buvo pakviestas atvykti į Maskvą konsultacijoms, bet jis pasiteisino organizuojantis perėjimą per sieną ir todėl yra akylai sekamas. O kad išsisuktų nuo įsakymo, leidosi net areštuojamas. Štai kaip pasireiškia klasiniai skirtumai. Iš bajorų kilęs Cichanovskis leidosi apgaunamas, o Sniečkų gelbsti jo valstietiškas suktumas.

– Gal ir užteks… – Šepilovas užvertė bloknotą ir atsistojo. – Parašysiu, kaip reikia, redaktorius patikrins. Liaudis sužinos, kaip fašistai persekioja komunistus.

Atsistojo ir Angarietis. Jautėsi toks silpnas, kad lydėdamas svečią iš paskutiniųjų stengėsi nesusvyruoti.

– Atsiradus galimybei perduokit užuojautą draugui Matui, – stabtelėjęs tarpduryje tarė Šepilovas, – mes jį palaikome… Jo kančios nenueis perniek…

– Būtinai, – atsakė Angarietis ir užvėrė duris. Kurį laiką stovėjo atsirėmęs į jas kakta, jusdamas, kaip atlėgsta įtampa ir jį apima visiškas bejėgiškumas.

Viešpatie… – pusbalsiu sušnibždėjo Zigmas Aleksa-Angarietis, kurį bendražygiai laikė aršiu ateistu. – Viešpatie, kaip norėčiau būti to snarglio Antano vietoje3*


Saliamonas Veliuonoje
(Anų laikų pasakojimai)

Anno Domini 1328

Tegul bus pagarbintas už mūsų nuodėmes kentėjęs Viešpats Jėzus Kristus. Mano abate, broli Teofilijau, iš visų trijų mazgų, kuriuos užrišai ant mano juosmenį juosiančios virvės, pats sunkiausias yra tas, kuriuo pažadėjau paklusnumą. Jo saistomas antrus metus kenčiu šitame pagonių krašte ir kas vakarą karštai meldžiuos, kad į mano vietą būtų pasiųstas kitas brolis, Visagalio Dievo apdovanotas skvarbesniu protu ir didesne kantrybe. Pasninkais ir malda su Dievo pagalba stengiuos suvaldyti savo nekantrumą, tačiau proto skvarbumo ir iškalbos tai neprideda. Kas iš to, kad sugebu gražiai rašyti? Tai tarsi ketvirtas mane veržiantis mazgas, rašau gražiai, todėl Karalius Gediminas mane čia laiko, tačiau mano žodžiai atsimuša į kurčias ausis, jie susilaukia ne pritarimo, o pašaipos. Kai mus pasiekia žinios, jog Dievo Motinos vardu prisidengę Teutonų ordino broliai vėl puolė kraštą, o tai atsitinka dažnai, pašaipa virsta pagieža. Bandau aiškinti, jog tai kitas, ne mūsų ordinas, šventasis Pranciškus smerkia kraujo praliejimą, bet tada jie supyksta. Sako, pakartok, ką tas tavo Kristus kalbėjo apie kito skruosto atsukimą. Pakartok ne mums, bet savo sėbrams, kurie kryžiaus ženklu prisidengę žudo mūsų žmones…

Rašau tau, broli Teofilijau, iš Veliuonos, tai tvirtovė ant Mėmelio upės kranto, pavadinta vieno šio atšiauraus krašto dievo vardu. Nors manęs vis klausi apie stabus, galiu atsakyti, jog nėra čia to netikro dievo Vėlino stabo, apskritai stabų čia neregėjau. Karalius Gediminas vykdamas į Veliuoną atsivežė ir mane, nes netoli nuo čia, prie Mėmelio upės, Marijos vardo broliai užėmė dalį pakrantės ir pastatė Bajerburgo pilį. Veliuonos pilis dabar stiprinama, sutelkta daug žmonių, statomas trečias priešpilis, Karalius atvyko prižiūrėti statybų ir vadovauti laukiamam antpuoliui. Čia įprasta, kad, Karaliui lankantis, vietiniai gyventojai kreipiasi į jį su savo skundais. Net paprasčiausias artojas gali reikalauti teisybės Karaliaus akivaizdoje. Skundų buvo daug, o vienas pasitaikė tarsi iš Senojo Testamento. Į Karalių kreipėsi dvi kaimietės seserys, panašios išvaizda, bet skirtingos savo būdu. Viena, vardu Aldona, kalbėjo daug ir greitai, kita, Rusnė, daugiausia atkakliai tylėjo. Pasirodo, abi seserys beveik vienu metu pagimdė kūdikius, kai, mūsų gėdai, Švenčiausiosios Marijos vardu prisidengęs Teutonų ordinas užpuolė jų kaimą, kurio visi vyrai pašaukti statyt Veliuonos pilies arba ginti aplinkines pilaites. Moterys išsislapstė miške, dar nevaikštančius kūdikius sukėlusios į vienas roges. Tiesa, dabar ruduo, ir vietiniai naudoja nekaustytas roges plačiomis pavažomis. Tokios net pelkėje neskęsta. Vaikus išgabeno sėkmingai, bet ruduo jau vėlyvas, vienos sesers kūdikis peršalo ir mirė. Neaišku, kurios, nes išgyvenusiu kūdikiu jos nepasidalina, abi tvirtina, kad tai jos vaikas.

Karalius ir jo seniūnai išklausė raudų ir skundų. Daugiausia kalbėjo Aldona, teko ją nutildyti ir duoti žodį Rusnei. Toji atkakliai tvirtino, kad vaikas jos. Kaip čia įprasta, išklausę bylos, Karalius su seniūnais išėjo į gretimą menę pasitarti. Paprastai seniūnai nenori, kad dalyvaučiau, šį kartą Prėglius, tasai, kuris iš manęs daugiausia šaiposi, pasiūlė Karaliui – štai, moteriška byla, gal tas rudą moterišką apsiaustą vilkintis Jūsų raštininkas turės ką patarti. Kaip galėjau atsisakyti, brolį Teofilijau? Žinau, mano galva silpna, bet tikėjaus, kad šį kartą mane apšvies Šventoji Dvasia. Dažnai jai meldžiuosi, bet, matyt, esu nevertas, nes ir šį kartą nieko kita nesugalvojau, tik tai, ką atsiminiau iš Šventojo Rašto. Papasakojau ten aprašytą panašų atvejį ir kaip jį išsprendė dieviška išmintimi apdovanotas karalius Saliamonas. Gediminas atidžiai klausėsi iki tos vietos, kur Saliamonas pagrasina perkirsti vaiką ir kiekvienai atiduoti jo pusę. Pertraukęs mane jis paklausė, kas tas Saliamonas, ir kodėl sakau, kad jo išmintis dieviška?

Paaiškinau, jog Saliamonas buvo Dievo išrinktos tautos karalius, o kai Dievas jam leido pasirinkti trokštamų dovanų, Saliamonas paprašė suteikti jam išminties.

Nejaugi grasinti perkirsti vaiką yra išmintis, stebėjos Gediminas. Jis atsigręžė į Prėglių, tai tas, kuris iš manęs daugiausia šaiposi, sakė, paaiškink šitam svetimtaučiui, ką mūsiškės moterys padarytų, jei aš prabilčiau kaip tas Saliamonas.

– Moterys jums akis išdraskytų, valdove.

– O ką tu pagalvotum?

– Kad jums protas pasimaišė, valdove, – atsakė Prėglius…

Maniau, Karalius įsižeis, bet ne. Atsigręžęs į mane jis paklausė:

– Pats tvirtini, jog tai išminties pavyzdys, o Prėglius sako, kad beprotystė. Kuris iš jūsų teisus?

Ką turėjau atsakyti, broli Teofilijau? Bandžiau aiškinti, kad Saliamonas nesiruošė kirsdinti vaiko. Jis taip kalbėjo tik siekdamas įbauginti moteris, ir taip išgauti, kuri yra tikroji motina.

– Jei yra taip, kaip sakai, tai dar blogiau, – atsakė Gediminas. – Tada išeina, kad pamišęs ne tik karalius Saliamonas, bet ir visas jo kraštas. Karalius gudrauja, o moterys tiki, kad jis gali perkirsti vaiką per pusę.

Turėjau pripažinti, jog išties taip.

– Vadinasi, jos tikėjo, kad Saliamono tarnai įsakymą būtų įvykdę. Gal jos klydo?

– Deja, neklydo, Saliamono tarnai būtų perkirtę vaiką per pusę.

Karalius Gediminas atsiduso, atsilošė savo krėsle ir kurį laiką tylėjo. Tylėjo visi, net Prėglius, šiaip nepraleidžiantis progos iš manęs pasišaipyti. Po kiek laiko Gediminas atsigręžė į mane ir tarė:

– Šitame krašte mes žinome, kad vaikai yra dievų dovana, jei juos skriaustume, dievai mus nubaustų. Jeigu man susidrumstų protas ir liepčiau perkirsti kūdikį, niekas nepaklausytų. Visi tą žino, moterys taip pat, ir jų paikai nepagąsdinsi. Tavo patarimas pas mus nieko vertas. Tačiau tavo Saliamonas ne toks jau kvailas. Vieną dalyką jis suprato.

Knietėjo paklausti, ką, bet prikandęs lūpą tylėjau. Gediminas atsigręžė į seniūnus.

Tas Saliamonas, – pasakė jis, – suprato, kad tik pačios moterys gali išpainioti mįslę. Jos žino, kuri yra tikroji motina. Reikia sudaryti sąlygas, kad antroji tą pripažintų. Saliamonas jas gąsdino, mūsiškių nepagąsdinsi. Reikia kito sprendimo. Ką siūlote?

Visi susimąstė, pakraipė galvas, o Gediminas tęsė:

– Atrodo, kai ką sugalvojau. Pasitarkime, kaip tą įvykdyti.

Deja, broli Teofilijau, negaliu paliudyti, kaip jie tarėsi, Prėglius įsikišęs pareiškė: to raštininko patarimai nieko verti, tegu nesimaišo tarp patarėjų! Karalius Gediminas tylėjo, ir man teko išeiti. Pasitarimas teužtruko apie ketvirtį valandos. Karaliui ir seniūnams vėl pasirodžius, menėje visi nutilo, ir Gediminas prabilo taip:

– Viena šių moterų prarado kūdikį. Tai skaudus praradimas, toks skaudus, kad ji nepajėgia su juo susitaikyti, atsisako viešai pripažinti. Kūdikio jai grąžinti negalime, tačiau galime suteikti vilties ir sudaryti sąlygas, kad dievai padovanotų kitą. Kaip beveik visi mūsų krašto vyrai, šių seserų vyrai gina savo šalį ir esti toli nuo gimtojo kaimo. Pasitarę su taryba nusprendėme, kad kūdikį praradusios moters vyras kario prievolę galės atlikti savo kaime. Vienos paguodai likimas paliko kūdikį, kitą paguos jos vyras. Kurią?

Seserys susižvalgė, nemoku suprasti moterų veidų, broli Teofilijau. Nepakanka man patirties suvokti, ką juose įžvelgiau, nustebimą, viltį ar pavydą. Kalbioji Aldona žengė į priekį ir paklausė:

– Ar ilgam vyrą grąžinsit, valdove?

Karalius Gediminas atrodė nustebęs.

– Tai ne mano, o Gabijos valia, – tarė jis. – Gabija nuspręs, kiek tai truks.

Skubu paaiškinti, kad jie tiki Gabiją, vaisingumo ir namų židinio deivę. Jos stabų nemačiau, bet moterys jai dažnai aukoja, ypač norėdamos susilaukt vaikų. Atrodė, jog Aldona dar nori kai ką pasakyti, bet ją nustūmė atkaklioji Rusnė.

– Vyrą grąžinkite man, – tarė garsiai. – Dievai atėmė mano vaiką, o jai paliko. Man grąžinkit vyrą!

Menėje pasigirdo šurmulys, abi moterys kalbėjo viena per kitą, bet ką, nesupratau. Nežinia, kuo viskas būtų pasibaigę, tačiau pravirko kūdikis, miegojęs vienam Gedimino sargybiniui ant rankų. Aldona, ketinusi prisiartinti prie valdovo, staiga sustojo, apsigręžė ir skubiai priėjusi prie sargybinio paėmė iš jo kūdikį. Pabučiavo, pasūpavo, tada prisėdo ant suolo ir praskleidusi apsiaustą priglaudė prie krūties. Kūdikis bemat nutilo. Nuščiuvo ir visa menė.

Taip išsprendėme seserų bylą.

Po jos buvo narpliojamos kitos bylos, kalbėjo toks žilabarzdis, paskui – akies netekęs vyras. Jų skundų neatsimenu, nes ir nesiklausiau. Ramybės man nedavė vienas įkyrus klausimas – kuris išmintingesnis? Saliamonas ar Gediminas?

Žinau, tai nuodėminga mintis, bet nepajėgiu jos atsikratyti. Todėl ir maldauju, broli Teofilijau, brangus abate, atsiųsk į mano vietą brolį, kurio tikėjimas tvirtesnis.

 


1 Pravardę Angarietis Zigmas Aleksa, pasiturinčio Vilkaviškio apskrities valstiečio sūnus, susigalvojo pats. Impulsą jai davė beveik dveji metai, praleisti Sibire prie Angaros upės. Grįžęs taip pasirašinėdavo propagandinius straipsnius.
2 Litbelas – Lietuvos ir Baltarusijos Socialistinė Tarybų Respublika. Dirbtinas trumpalaikis politinis darinys.
3
 Papildymas tiems, kurie nesidomi senųjų bolševikų likimais. JIE pasibeldė į draugo Angariečio kambario duris vienuolika dienų po „Pravdos“ korespondento Šepilovo apsilankymo. Sušaudė po ilgų tardymų, per kankinimus sužeidė nugarkaulį taip smarkiai, kad Angarietis nebepajėgė stovėti. Nušovė pasliką.

„Bradūnas – ypatingas ypatingos kartos žmogus“

2017 m. Nr. 5–6 / Dalyvauja Kazio Bradūno duktė antropologė Elena Bradūnaitė-Aglinskienė, rašytojas Kazys Almenas, Maironio lietuvių literatūros muziejaus darbuotoja Virginija Paplauskienė. Moderuoja kultūros istorikas Darius Kuolys.