literatūros žurnalas

Jonas Juškaitis. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 12

 

*

Pilnatis į šaką įsiprašė.
Sukas apie ašį
Ratai automobiliuos – nurito
Saulę man kaip kito.

Juokas juokina iš to, ko verkta,
Ir kas juokas, verta
Verksmo: viskas virst nieku kaip vėjas
Bėga pats ar vejas?

Temstant seną skausmą užsigauta.
Nors ne kitą skauda…
Nepalik skaudėti, atsimerkus,
Mano saule, kelkis.

Ir vienam nė spindulio ir minios
Žemėj nenumynios.
Visas didmiesčio stiklinio triukšmas
Apie tai sušuks mums.

Velkas violetinį alyvos
Arnotą, kas gyvas
Šypsos nuo ausies iki ausies kaip noli
Tangere. Kaip nori.

 

*

Pasilsėti uosis pasisės.
Tarpe spindint žarai lyg prikaltai
Koplytėlei, į visas puses
Savo sėklas pats kaip malkas skaldai.

Daug dar vasaros, tačiau skaudžiais
Jau sparnuotų sėklų pagaliukais
Vėjo rankoje, kur tiek daužeis,
Pro duris man mėtais patyliukais.

Moku ir tave atmintinai,
Pirmas gelsti, sprogti paskutinis.
Tai man langą apsikabinai,
Žalias nuo sveikatos, prie krūtinės.

Mėnesėta prieblanda apsems.
Kupiną gyvenimo pagundų
Tavo šilkalapiams šlamesiams
Miegas mano galvą pasiguldo.

 

*

Nemoku, nenoriu, nemoku,
Vargu ar išmokčiau, per senas
Praeit pro suvargusį žmogų,
Kurs išmaldos stovi prie sienos.

Lyg tamsios nematomos gelmės,
Iš kur nepraeinančiam plykstels:
Kiek stovinčių, bet išsigelbės
Tik vienas – gyvenimo klyksmas.

Kaip veržtis žiedams iš kamieno.
Kaip seserį mano, merginą
Kol jauną, prie tako kiekvieno
Sodybon sodint po jurginą.

Saulėleidžių didelės spalvos
Aplankė naktis ir nakvynę
Ir spindulius skleidžia į galvas,
Kur seserį rado negyvą.

Stovėk, visata susirietus
Aplinkui lyg bitė ant korio.
Nuo žvakės pridegt cigaretės
Nenoriu, nemoku, nenoriu.

 

*

Prabėgant lyg pro šalį matės
Ne gelmės, per kurias einu,
Kaip iš dangaus – kur paukščiai patys,
O kur šešėliai jų sparnų?

Kas buvo, būna nenublukę,
Kad būtų, buvimu visi
Daugiau, gyvenimo stebukle,
Kai susimąstyme esi.

Akiračiai susipažino.
Akims netilpo spindulių.
Ir pūtė vėjas nuo merginų.
Dainavo žemė. Negaliu…

Ir sutemos vaizdams ne akti
Spalvuodavos, o palengva
Ant saulės linkt sapnais į naktį
Tau vainikuodavos galva.

 

*

Užuodę gal, kaip nuo šunienos
Pats bėgčiau, uodegas pakeltas
Man laikot, būdami nė vienas
Ne mano, bet lyg man pavaldūs.

Man patinki, kad šunys žino
Kur lakstant, užsidirbi duoną.
Lak, lak, lakišiau, nuolatini
Apuostinėtojau, lekuona.

Letenant pėdas dėlinėji,
Pailgu gal snukiu kam verta
Pagriebt, pasaulį uostinėji,
Tampytis po teismus suveltą.

Bėk, bėk, bėk, bėk, bėk, bėk – sustojai,
Dairais: manyj užuodi kitą?
Nesumatau, kaip lakstant, kojai
Kita jos vieton pastatyta.

Man patinki: nerasi kito,
Ką už save įkąst pasiųstum.
Lyg pro dantis ir man iškrito,
Tik ne ant šuns – kad tu pasiustum!

Bijau… Nutilsiu. Nusileisiu…
Bėk, bėk, lyg erzint jau imu.
Susigalvos… visokių veislių
Šunų ims šaukti lojimu.

 

*

Ruduo kiekvieno nugeltonavo
Lapo padu…
Pasijutau vaikštąs ant savo
Paties pėdų.

Ruduo keliauja, ir medis, nuogas
Nuo jo pėdų,
Raudonai šaukia: eime į uogas…
Man po padu.

Man po žeme čia keliai šakojos.
Tai atmintis.
Mirtis ramina: neleisk jai kojos
Kelt į mintis. –

Vos pūstelėjai dulkes griuvėsių
Tylai tokiai,
Dievišką savo liūdesį šviesų
Ir pribraukei.

 

*

Aplink nudegintas kelintas kaimas.
Plevent mokyklon per žaibų ugnis
Kaip lapas šlapias, nors numirk iš baimės:
Vienintelis perkūnui taikinys!

Kur dingt, ne tai, kad naktį žvaigždės varva.
Guluos kaip mūšiui sprogstančiam, kaip bus,
Taip bus, guliu su rankomis po galva,
Po dangų žiūrinėdamas žaibus.

Dienos be vakaro gali negirti,
Nes nežinai, kur saulė nusileis:
Orfėjaus skambanti ausis negirdi…
Pareik namo dangum žaibų keliais!

O keliant violetinis dar žaibas
Lyg pasityčiot žybteli žalių
Ganyklų vėjyje, per plunksnas raibas
Mekendamas perkūno oželiu.

Kas tavo per dvasia ir kas per kūnas
Tau tavo, tai žmogus, kur ne, kur ne,
Prišaukt perkūnijos, kad jas perkūnas,
Užklupusios guldydavos mane.

 

*

Pagelsta medis griaut kolonai
Gyvybės, nors ji nepagelto:
Vaitoti lyg žvaigždė geltonai
Pats sau žalumo nepakelto…

Kas bus, parodyti prieš dangų,
Kai vakar pasidažė žarą
Ir visai dienai nusigando,
Ką naktį vienas pasidarė.

Gyvybės medį griaut – spalvoti
Akiračiai žirs žiburėti.
Atsižiūrėt ir negalvoti,
Apsigalvot ir nežiūrėti.

Prieš liūdną saulę, kaip kiekvieną
Rūdyti užgula per naktį…
Šviesos išpurvinta blakstiena.
Ir žemės išgąstis – netekti.

 

*

Ir tik lietūs – lietūs lietūs nuolatos…
Praeitis nuskęsta į vandens miglas,
Dabartis lyg būt nebuvus: nuo šaltos
Saulės viskas tartum prieš akis aklas.

Iš dangaus tamsiais užgriūna ežerais
Pasiliet aplink po platumas pilkai.
Grįžk, mėlyne, grįžk nors į laukų žaras,
Kiek spalvų vietas sušvelnint apvilkai.

Žemė apie galvą, lyg po ja pūvu…
Nors po spindulį, kol šviesai susirinks
Grįžt mėlyne, grįžt į dangų, iš spalvų
Išsirink akims kaip savo seserims.

Ir laikai, ir žmonės žiūri į mane,
Aš – į juos, iš baimės gyvas: kaip apjuos
Gal visus vaivorykštė dangaus dugne,
Taip nešuos į žemę viską apie juos.

 

*

Kiek nori visko tiek, jog visko
Nenoriu, noriu nors ko nors.
Kai medis rudenį sudrisko
Spalvom, kur lapais nuplasnos?

Tave turėsime kaip lėlę,
Sugautą spinduliu švelniu.
Suk, gatvių kamščių karusele,
Suk, suk ir – sukis po velnių.

Kas savyje nenugalėję,
Jog nesižinome, kas mes.
Kam sumaištis, kur kilt galėjo,
Viena ir draskos po gelmes.

Visi, kas ieško ar neieško,
Neatsiskirti nuo visų,
Nereikia nieko man ir nieko
Man reikia, skirtume esu.

Jonas Juškaitis. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 12 / Miegokit, vandenys, viršūnėse kalnų. Jei gyvenimas – sapnas, Miegokit: sapnais nupleveno… Ir ta širdis, širdis ta, Dieve mano. Jei gyvenimas – sapnas.

Virginija Balsevičiūtė-Šlekienė. Autentiškumo etika Jono Juškaičio kūryboje

2018 m. Nr. 5-6 / Pirmoji Jono Juškaičio eilėraščių knyga „Ir aušros, ir žaros“ pasirodė pačioje septinto dešimtmečio pradžioje. Per beveik šešiasdešimt metų poetas sukūrė egzistencinio tipo lyriką,

Lina Buividavičiūtė. Keista, sukeistinta ir keistinanti poezija

2017 m. Nr. 11 / Jonas Juškaitis. O laike, o niūniavime manęs. – Vilnius: Homo liber, 2017. – 75 p.

Donatas Petrošius. Kada ir kam dingo Vytautas P. Bložė su visa poezija?

2017 m. Nr. 2 / Rudenį skaitydamas Sigito Gedos literatūros kritikos straipsnių rinktinę „Ežys ir Grigo ratai“, rašinyje, skirtame Jono Juškaičio lyrikos recepcijai, užkliuvau už sakinių, kur teigiama…