literatūros žurnalas

Renata Šerelytė. Kalbos normos ir kūrybinis darbas: dogmos ir erezijos

2017 m. Nr. 12

 

Kai pasigirsta balsų, sakančių, kad kalbai nereikia normų ir taisyklių, kad kalbos normintojai atlieka vos ne Prokrusto vaidmenį, kyla klausimas, kam apskritai tada kalba reikalinga. Galbūt mums užtektų neartikuliuotų garsų, gestų, mimikos ir kūno kalbos – kaip primatams, kuriems, beje, šiuolaikinėje visuomenėje jau netgi suteikiamos žmogaus teisės, pripažįstant juos asmenybėmis.

Vieną žmogbeždžionę, pripažintą asmenybe, sumanė pakrikštyti ir atvedė ją pas kunigą. O šis primatui pasakė: išmok kalbėti – ir aš tave pakrikštysiu.

Taip kartais norisi pasakyti ir šiuolaikiniam vartotojui, kuriam sakytinę ir rašytinę kalbą pamažu keičia klišės, ikonos, paveikslėliai, ir kartais atrodo, kad evoliucijos ratas apsisuko ir mes netrukus grįšime prie nebyliojo būvio. Nesvarbu, kad kartais daug šnekame – dažnai nebeturime ko pasakyti.

Taigi, žmogau, – išmok kalbėti. Kalbėk. Ir kalbėti tau neturi būti lengva – kaip nelengva ir mąstyti, ir apmąstyti, ir prisiminti, ir mo-

kytis. Bet kalbėdamas tu ne tik įveiki savo gyvūniškąją – taigi nebyliąją, inertiškąją – dalį; kalbėdamas tu tampi žmogumi. Tu paliudiji, kad turi protą, kad turi sielą.

Kalba, sakyčiau, yra savotiškas mūsų kaip asmenybių krikštas. Kurį priimdami suvokiame ir savo išskirtinumą, ir vienatvę. Ir vertybių sistemą, kurią paprasčiau pavadinti morale arba sąžine, nes dabar niekas nežino, ką reiškia vertybės. Turbūt tai, kas turi apčiuopiamą vertę ir kas įkainojama pinigais.

Gyvename demokratinėje visuomenėje ir turime susitaikyti su daugumos pasirinkimu, netgi jei toji dauguma priima kvailiausius sprendimus. Tačiau nebūkime kvaili ir nesunaikinkime savo nedidelio, bet brangaus ir tauraus aristokratiško paveldo, kurį įkūnija lietuvių kalba ir jos kultūra.

Taip – kalbos kultūra. Lietuvių kalba turi tokią discipliną – kalbos kultūrą. Ir graudu, kad žmonės nesuvokia šio žodžio reikšmės ir potekstės. Tiesą pasakius, graudinuosi galbūt be reikalo – žodis „kultūra“ bent jau mūsų politinėje erdvėje nuskamba tarsi iš netyčių, vogčiomis, jį ištarusiam pasidaro nepatogu, visi tai supranta ir pasistengia kuo greičiau pamiršti. Nes ekonominės laimės indeksas kur kas svarbiau nei knygų skaitymas.

Viename lietuvių emigrantų leidinyje buvo išvardytos visos 2017-ųjų nominacijos: tai ir Kazio Bradūno, ir Ievos Simonaitytės, ir sporto, ir dar daugelio kitų dalykų metai. Žiūrėjau – o kurgi Lietuvių kalbos kultūros metai… štai, radau. Bet… parašyta taip: „Lietuvių kalbos metai“. Žodis „kultūra“ iš apibrėžimo iškrito. Matyt, korektoriui – o gal redaktoriui – pasirodė, kad per daug vienoj vietoj čia tų „kultūrų“. Jeigu kalbos metai, tai kalbos, o kai bus kultūros, tada bus kultūros.

Nemanau, kad tai menkniekis, – veikiau dėsningumas. Patvirtini-mas, kad kalba išeivijai svarbi kaip visuomeninei, organizacinei veiklai telkianti savastis, liudijanti vienos tapatybės paradigmą, nes neišvengiama formuojasi ir kita, išduodanti kitos kultūros įtaką. Tai nėra blogai. Tik kalbos kaip disciplinos, kaip sistemos samprata silpsta.

Bet taip yra ir Lietuvoje. Todėl daugelis žmonių neskiria Vals-tybinės lietuvių kalbos komisijos nuo Valstybinės kalbos inspekcijos, nežino, pavyzdžiui, kad VLKK turi internetinį Konsultacijų banką, kuriuo gali naudotis kiekvienas, jeigu jam kas nors neaišku. Kad ir kokią vietininko formą rinktis – „kraujuje“ ar „kraujyje“, o žodį „varžytynės“ rašyti su abiem ilgosiomis y ar tik su viena?.. (Galiu pridurti, kad abi vietininko formos yra tinkamos, kaip ir abu „varžytynių“ rašymo variantai.)

Viena kolegė, puiki rašytoja, prisipažino dažnai besinaudojanti Konsultacijų banko paslaugomis. Ir tai daro žmogus, kurio kalbos jausmas nekelia abejonių!.. Kaži kaip su tais, kuriuos smaugia lietuvių kalbos normos ir taisyklės, kurie maištauja prieš standartus ir klišes, kalbininkus vadina oportunistais ir viską žino geriau už patį Sokratą?.. Ar jie stengiasi išsiaiškinti ką nors, ar tik kelia audrą stiklinėje?

Jeigu išsilavinęs žmogus kyla prieš kalbos normas ir norminimą, jis nebūtinai yra kvailas, nors intelektualų kvailumo neneigė nei Oscaras Waildas, nei G. K. Chestertonas. Tokiam „maištui“, matyt, esama savų sumetimų. Kartais visai pragmatiškų – tarkim, noro išgarsėti ar pakliūti į pašvęstųjų ratą. Tamsuoliui ir bukagalviui, keikiančiam taisykles, galima atleisti – nepyksi ant žmogaus, kuriam Dievas proto pagailėjo. Kita vertus, ir žavėtis kuo nors kitu, nei panašiais į save, jis tiesiog nesugebėtų. Tą dar XVI a. pripažino Erazmas Roterdamietis. Tačiau audrą stiklinėje dažniausiai kelia žmonės, kuriuos šviesaus atminimo Vytautas Kavolis pavadino „pusinteligenčiais“. Ir labai dažnai apie kalbą sprendžia tie, kurie kalbos neišmano. Arba išmano tiek, kiek, tarkim, tūlo mero žmona, palankiusi fotografijos kursus.

Tokiems žmonėms nereikia nei Konsultacijų banko, nei Kalbos komisijos, nei Kalbos inspekcijos, nes jie patys viską išmano ir dar kitus gali pamokyti. Bet juk visi žinome – kai bukagalvis pradeda mokyti, gero nelauk. Nes jis moko kaltindamas kitus – savo trūkumų paprastai nemato.

Perfrazuojant profesoriaus Vytauto Landsbergio žodžius, ištartus švenčiant Lietuvos Konstitucijos dieną, – „Netaikykime Kons-titucijos prie savo trūkumų“ – norėtųsi tą patį pasakyti apie kalbą. Netaikykime kalbos prie savo trūkumų – taisykime juos, o ne kalbą. Nepamirškime, kad kalba yra įstatymas, o įstatymo reikia laikytis ir jį gerbti, nes jis sukurtas ne mūsų įnoriams ir pageidavimams tenkinti, o išlaikyti mūsų kultūros, mūsų valstybės, pagaliau mūsų kaip piliečių orumą ir savivertę.

Katalikiškoje tradicijoje yra tokia formuluotė – „dogmų dovana“. Liberalių pažiūrų žmogui nugara pagaugais nueis, ją išgirdus, nes, ko gero, iškart įsivaizduos eretikų laužus, raganų medžiokles ir kitas įsisenėjusias klišes. Asociacijos laisvos visuomenės žmogui gali kilti kokios tik nori, tačiau niekas šiandieną nesibaisi ir niekam pagaugai per nugarą neina matant akivaizdžius pavyzdžius, kokia „nedogmatiška“ mūsų politika ir kad ji ne tik kad neturi pagrindo, bet dar ir statoma ant chaoso. Ant nieko. Kur viskas galima ir viskas leista, ir nieko nėra apibrėžta.

Dogma gali nepatikti, tačiau ji bent suteikia pagrindą po kojomis. O kokį pagrindą suteikia chaosas?.. Be dogmos neįsižiebs net menkiausia erezija – juk jos nekyla pačios iš savęs, jos visada turi stiprų – dažnai gerokai stipresnį – oponentą.

Kartais pasigirsta nuomonių, kad lietuvių kalba yra vienam ar kitam dalykui netinkama. Na, tarkim, filosofijai. Nes deramai neapibrėžia specifinių terminų. Arba sunkiojo roko muzikai – nes per daug melodinga. Bet jeigu kas pasakytų, kad lietuvių kalba trukdo kūrybiškumui – ne juokais nustebčiau (ir nustebčiau labiau, nei išgirdusi žodį „kūrybiškumas“ politikų ir biurokratų kalbų kontekste, o šis kontekstas, patikėkite, vertas atskirų studijų).

Todėl kalbėsiu ne apie kūrybiškumą, bet apie kūrybinį darbą. Apie pagrindinį įrankį, medžiagą, kuria disponuoju, – lietuvių kalbą. Kalba man yra ir sistema, ir struktūra, ir norma, ir troškimas iš normos išsiveržti, ir visi penki pojūčiai, ir gamta, ir antgamtė, ir regimos bei neregimos dimensijos. Matau, girdžiu, net sapnuoju ją visokią – senųjų lietuviškų raštų, savo sunkios ir truputį juokingos tarmės, poezijos, prozos, politikų naujakalbės. Kalba kaip visata – begalinė. Ir tiesiog gaila, kad žmonės tiek mažai jos teaprėpia. Kad tenkinasi trupiniais. Arba netgi tų nesusirenka.

Kalba neateis pas jus, jeigu jūs neisite pas ją. Neieškosite jos. Neskaitysite. Tik nesakykite paskui, kad kalba kalta, na, dar kalbininkai, be abejo. Ir kad kas nors riboja jūsų kalbinę raišką. Niekas neriboja – tą darote jūs patys. Galite šnekėti kaip norite – akademiniu stiliumi, gatvės kalba, kanceliarine ar filosofine – ir niekas jums to nedraus, tik, žinoma, bus neadekvatu, jeigu pasirinksite kalbos stilių netinkamu laiku ir netinkamoje vietoje. Kalbos etiketas subtiliai tai primena – žinoma, jeigu tik esate apie tokį girdėję. Jis priklauso būtent kalbos kultūros sričiai ir nereikėtų painioti jo su manieromis prie stalo.

Taisyklės nuobodžios, sako daugelis. Žinoma, nuobodžios. O kurios taisyklės yra nenuobodžios? Vairavimo?.. Priešgaisrinės saugos?.. Kita vertus, jeigu jau nemėgstate taisyklių, mokykitės kalbos iš knygų. Skaitykite jų kuo daugiau, ir patartina – gerų. O geros yra tos knygos, kurios parašytos kalbos jausmą turinčio žmogaus. Ir bibliotekos čia neturi nuleisti kartelės – žinoma, skaitytojas gali rinktis skaityti ką nori, kad ir visišką šlamštą, tai jo kaip vartotojo teisė. Tačiau ar žmonės, kurie dirba bibliotekose, yra tik vartotoją aptarnaujantis personalas ar šis tas daugiau? Ar bibliotekininko profesinė savigarba yra vertybė?.. Pagaliau ir pats skaitytojas turi paklausti savęs – kodėl aš skaitau? Noriu būti protingesnis, noriu suprasti, kas esu ir kam esu šiame pasaulyje, noriu išgyventi dramatišką istoriją, trokštu emocinio dirgiklio ar atvirkščiai – nusiraminimo?.. O gal tiesiog – autorius sukėlė skandalą, užtat jo knygą būtinai reikia perskaityti?..

Norėčiau tarti žodį apie knygų redaktorius. Daugiau kaip per dvidešimt kūrybinio darbo metų teko susidurti su nemažai šios profesijos žmonių – natūralu, juk ir romanų, ir trumposios prozos, ir poezijos, ir eseistikos, ir publicistikos tekstai yra redaguojami. Norėčiau nuoširdžiai padėkoti šitiems žmonėms. Sunkus ir nedėkingas jų darbas, nematomas ir dažnai deramai neįvertinamas: bet kada redaktorius gali būti apšauktas puristu, autoriaus kūrybinės raiškos smaugiku, uzurpatoriumi ir t. t. Iš patirties sakau, kad geras redaktorius – tai lobis autoriui; jis kaip juvelyras nušlifuoja tekstą, apvalydamas jį nuo nereikalingų pasikartojimų, jungtukų, perteklinių žodžių ir viso to, kas yra teksto šiukšlės. Žinoma, jis remiasi norma – jeigu ras nevartotinos reikšmės žodį, visada siūlys keisti, pateikdamas savo variantus. Autorius gali nesutikti, jeigu kūrinio visumai to nevartotinos reikšmės žodžio reikia. Bet jeigu nereikia – užsispirti nėra prasmės. Pagaliau tai yra abipusis pasitikėjimas ir bendras darbas.

Ir labai sunku redaktoriams šiandien, kai ateina autoriai, ypač jauni, kupini begalinio pasitikėjimo savo jėgomis, ir menkiausias ištaisymas jiems atrodo kaip šventvagystė ir jų kūrybinio ego įžeidimas. O ką daryti redaktoriui, kai jaunas žmogus atneša romaną, parašytą lietuviškai, bet sakinių struktūra dirbtinė, lyg pažodžiui versta iš anglų kalbos. Čia net taisyti nėra ko. Sunku pasakyti, ar autorius nesimokė lietuvių kalbos taisyklių, ar lietuviškų knygų neskaitė.

Bet romaną kažkodėl parašė lietuviškai. Jeigu būtų parašęs angliškai? Turiu negerą nuojautą – kaži ar būtų buvęs geresnis…

Beje, niekas manęs nenubaudė už tokių žodžių kaip „voronokas“, „špižius“, „ruimas“, „prietelius“, „telikas“, „rundelis“ ir kitų vartojimą grožinėje kūryboje. Esu nustebusi. Nežinau, ką ir sakyti.

Kūrybiniam darbui nei taisyklės, nei kalbos normos, nei „kalbininkų diktatas“ netrukdo. Kur kas labiau trukdo laisvė – tiksliau, anarchija, kai gali rašyti kaip nori. Kitaip tariant, baisiai trokšti šį tą reikšmingo pranešti šiam pasauliui ir bandai tai padaryti kaip moki ir kaip išmanai. Tačiau reikia atsiminti, kad visos reikšmingos naujienos jau praneštos. Ir jeigu nori nustebinti, nebūtina skleisti erezijos. Pasinaudok dogmų dovana.

Mano kolegė, puikioji rašytoja, besinaudojanti Konsultacijų banko paslaugomis, kalbėdama apie šiuolaikinį meną, išsitarė: taip, čia įdomu, savotiška… o kur meistrystė?..

Internete mačiau žavų paršelį, kuris įsijautęs tapė paveikslą. Tie paveikslai, sako, paklausūs ir mielai perkami. Matyt, todėl, kad paršelio tapyti – jeigu tai būtų sukūręs žmogus, niekas nepirktų. Vis dėlto iš žmogaus reikalaujama daugiau nei iš paršelio: perspektyvos, detalių, pagaliau – anatomijos išmanymo ir kūrybinio tikslo. Žodžiu, meistrystės.

Kalba neabejotinai yra meistrystės liudijimas. Ne tik rašytojui. Kiekvienam iš mūsų.

Renata Šerelytė. Skvarbusis ilgesys

2023 m. Nr. 10 / Kodėl žmogui, kuris pats yra kūrinys, tokia svarbi kūryba? Svarbesnė už tikrovę, už buitį, net už tai, ką Immanuelis Kantas vadino moraliniu imperatyvu? Už šlovę, garbę, valdžią ir pinigus?

Renata Šerelytė. Išsivadavimas iš fantominio skausmo

2023 m. Nr. 4 / Jaroslavas Melnikas. Te visad būsiu aš. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 384 p. Knygos dailininkas – Zigmantas Butautis.

Renata Šerelytė. Ištikimasis

2022 m. Nr. 12 / Kambary buvo taip tylu, kad spengė ausyse; pilkas spalio sambrėškis driekėsi už lango kaip į kietus gumulus sušokusi akmens vata. Jeigu išeitum į lauką, į plaučius kaipmat prismigtų aštrių miniatiūrinių adatėlių.

Renata Šerelytė. Sielos kauliuko kelionė

2022 m. Nr. 10 / Laura Sintija Černiauskaitė. Džiaugsmynas. – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 176 p. Knygos dailininkė – Milena Liutkutė-Grigaitienė.

Renata Šerelytė. Kameros akimi

2022 m. Nr. 4 / Greta Dirmauskaitė. Pãžeme. – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 152 p. Knygos dizainas – Tomo S. Butkaus, panaudoti Tito Jurjono piešiniai.

Renata Šerelytė. Lapė

2021 m. Nr. 12 / Atsipeikėjo Lapė lovoje – patalynė tokia balta, kvapni ir gurgždanti nuo švarumo, kad net oda panižo. Tokią matė tik reklamose, kuriose giriamas skalbinių minkštiklis: lova stovi vidury gėlių pilnos pievos…

Renata Šerelytė. Tarsi nematoma ugnis

2021 m. Nr. 4 / Lina Simutytė. Miesto šventė. – Kaunas: Kauko laiptai, 2020. – 173 p. Knygos dailininkė – Živilė Žvėrūna.

Renata Šerelytė. Kukurūzuose prie bedugnės

2020 m. Nr. 8–9 / Vytautas Varanius. Šiltnamis. – Vilnius: Alma littera, 2019. – 208 p. Knygos dailininkė – Greta Virvičiūtė.

Renata Šerelytė: Nepasotinamas tobulumo ilgesys

2020 m. Nr. 5–6 / Rašytoją Renatą Šerelytę kalbina Daina Opolskaitė / Debiutavusi prieš dvidešimt penkerius metus, 1995-aisiais, šiandien ji yra daugiau nei dvidešimties įvairaus žanro knygų autorė, prozininkė, eseistė, literatūros kritikė.

Renata Šerelytė. Partizanai: priklausantys gamtai ar transcendencijai

Kaip pasakoti istoriją, kuri yra tokia daugiaplanė, prieštaringa, nepasiduodanti tvarkingai pasakojimo schemai? Kalbėti savo vardu ar kito vardu? Ar pasiteisintų polifoniškumas kaip objektyviausias pasakojimo būdas?

Renata Šerelytė. Už laiko ribų

2019 m. Nr. 5–6 / Jolita Skablauskaitė. Fatum. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 344 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Renata Šerelytė. Bulvės akis

2019 m. Nr. 4 / Sustabdžiusi automobilį priešais raudoną šviesą, Milita dėbtelėjo į veidrodėlį. Nemira susitraukusi sėdėjo ant galinės sėdynės. Labdaros drabužių krūvelė, iš kurio kyšo kopūstas ant plono kakliuko.