literatūros žurnalas

Jūratė Sprindytė. Rudens rašytojas

2017 m. Nr. 11

Šį vėlyvą rudenį prisimename rudens žmogų – Antanui Ramonui neštume gėlių, pasidžiaugdami jo 70-mečio sukaktimi. Gimęs lapkritį (1947) ir išėjęs anapus spalį (1993), buvo palytėtas esmiškai rudeniško dėmens (šiaurės topika, melancholija, katarsis). Vėlyvas ruduo kaime ir dabar toks pat, drėgme smelkia kaulus, vargina įkyriu lietumi kaip pirmų knygų „Šiaurės vėjas“ ir „Lapkričio saulė“ apsakymuose, tik jo vaikystės vadovėlius apšvietusi žibalinė lempa iš funkcionalaus daikto tapo kai kurių interjerų puošmena. Sumaištingomis pervartų dienomis išleista apysaka „Balti praėjusios vasaros debesys“ laikoma 1992 m. geriausiu lietuvių prozos kūriniu ir orios menininko laikysenos – „vidinės emigracijos“ – ryškiu dokumentu. Šią knygą ištikusi neganda (leidykloje „Baltoji varnelė“ sudegė beveik visas tiražas) simptomiškai ženklina ne tik nestabilią lūžio situaciją, bet ir vieną jo kūrybos dominančių – būties trapumo pajautą, kurios gijos driekiasi link Broniaus Radzevičiaus, tik A. Ramono žodinė raiška labiau subalansuota, pasakotojas atsparesnis, randa atramą istorijoje ir harmoniją – grožio apraiškose, jo emocija giliau nunardinta. Nedaug kam trimis plonomis knygelėmis pavyksta įsirašyti į literatūros kanoną (pomirtinės „Ramybės kalva“ ir „Vasario upės“ tik papildė susiformavusį mąslų pasakojimą). Sovietinio autsaiderio pozicija buvo sąmoningai pasirinktas atskalūniškas, bet laisvas gyvenimo būdas, būdingas visiems rašytojo personažams.

Koks raktas tiktų įeiti į slaptuosius A. Ramono prozos kambarius? Čia prisimenu jaunystėje brangintą Mauriceʼo Maeterlincko esė „Tyliųjų brangenybės“, fokusuojančią vertybes į tai, kas švaru, tvaru ir slaptinga. Tipiškai ramoniškas popiečio valandos liūdesys esė „Tristia postmeridiana“ projektuojamas į metafizines erdves. Subtilus vidinių būsenų niuansavimas, klajūno, kuriam svetima bet kokia priklausomybė ideologizuotai sistemai, laikysena kompensavo konjunktūriškai slidžių kūrinių perteklių XX a. 9 dešimtmečio prozoje. Herojus bastosi po Vilniaus pakraščius ir senamiesčio kavines, beveik rituališkai geria ne itin skanią kavą, kontempliatyviai būdrauja ir nieko nereikalauja iš gyvenimo (vėliau panašų tipažą plėtos Jurgis Kunčinas, tik jo veikėjai kur kas labiau linkę į bohemą ir nuotykius).

Kultūrinio imlumo geną paveldėjęs iš protėvių (senelis studijavo Peterburge, mokė rašto; močiutė tarnavo Pliaterių dvare) A. Ramonas filologinę erudiciją papildė anglistikos studijomis ir nuosekliu gilinimusi į istorinį paveldą. Šitokio pasaulėvaizdžio kūrėjui mūsų vox populi dienomis būtų nelengva. A. Ramonas rašydavo labai lėtai, ilgai studijuodamas mažiausias empirines detales („rūbai, šokiai, indai, šukuosenos, papročiai, prietarai“), kurios jam buvo svarbesnės už sausų faktų tomus (palietęs Batoro laikų kardą sužinosi daugiau, negu pamatęs dešimtis jo nuotraukų).

Stebina ypatingas rašytojo atidumas gamtos apraiškoms. Metų laikų kaita, gamtos ciklas nuo žiedų iki sunokusių uogų („Šeivamedis“) nuolat gaivina, keičia peizažų paletę ir atnaujina net miestą, parodo kaskart netikėtą jo veidą. Apysaką „Balti praėjusios vasaros debesys“ kritika traktavo kaip odę Vilniui, vieną pirmųjų urbanistinės vaizduotės kūrinių lietuvių prozoje. Miestas regimas ne kaip muziejinis ar turistinis eksponatas, o kaip sinerginė istorijos, architektūros ir buities visuma, meilė jam ne patetiška, Vilniaus refleksijoje dera sacrum ir profanum:

Plaukia dangaus mėlynėje bokštai, rymo stogai, vinguriuoja kviesdamos eiti ir eiti gatvelės, siauros, amžinai šešėliuose, ir kiemai – niūrūs, apleisti: nusilupinėjęs tinkas, pribraižyta nešvankių žodžių, sulaužyti, išrūdiję, kiauri lietvamzdžiai, žolė juose, medeliai suaižėjusių sienų plyšiuose, dvokia šlapimu, katėmis ir dar velniai žino kuo amžinai drėgnos tarpuvartės. Ir vis dėlto jis buvo mielas. Mielas, artimas, savas.

(p. 59–60)

Atidaus įsižiūrėjimo ir tylios meditacijos motyvai, nuostaba dėl kasdienės egzistencijos teikiamų džiaugsmų tebūnie mums A. Ramono palikta nuoroda, kaip įveikti triukšmą, rutiną, stresą.

Jūratė Sprindytė. Vidaujos dimensijos

2019 m. Nr. 5-6 / Vytautas Martinkus. Vidaujos link. – Vilnius: Homo liber, 2018. – 328 p. Knygos dailininkas – Bronius Leonavičius.

Švelnioji entomologija: 2018 metų knygos

2019 m. Nr. 4 / Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkės Gintarė Bernotienė. Jūratė Sprindytė aptaria 2018 metų knygas.

Jūratė Sprindytė. Vytauto Martinkaus opus magnum

2018 m. Nr. 5-6 / Vytautas Martinkus. Tavo bažnyčios rūsys. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 512 p. / Penki šimtai puslapių ir kone penkių šimtų metų aprėptis – toks romano užmojis, kuriame koreliuoja erudicija ir užgyventa išmintis.

2017-ųjų knygos: skaitymo spąstai

2018 m. Nr. 4 / LLTI mokslininkai Jūratė Sprindytė, Aušra Jurgutienė, Gintarė Bernotienė, Saulius Vasiliauskas aptaria 2017-ųjų knygas

Lietuvos šimtmetis literatūroje

2018 m. Nr. 2 / Dalyvavo eseistas, vertėjas Laimantas Jonušys, poetė Aušra Kaziliūnaitė, kultūros istorijos tyrinėtojas Darius Kuolys, literatūrologė Jūratė Sprindytė, istorikas Aurimas Švedas, literatūrologas Regimantas Tamošaitis.

Jūratė Sprindytė. In memoriam. Sudie, bičiuli (Algis Kalėda)

2017 m. Nr. 7 / Sudie, bičiuli. Apie ištisus dešimtmečius arti buvusį žmogų rašyti sunku – esi nuščiuvęs, sutrikęs ir staiga praradęs ne tik balsą, bet ir gabalą savo paties gyvenimo. Literatūrologas, polonistas, lituanistas, vertėjas….

Nuo 2016-ųjų ližės: knygos ir tendencijos

2017 m. Nr. 4 / Jūratė Sprindytė, Gintarė Bernotienė, Algis Kalėda aptaria 2016-ųjų knygas

Recenzijos, anotacijos Jūratė Sprindytė. Šiaurietiško kodo santūrumas

2016 m. Nr. 10 / Rūta Mataitytė. JOS VARDAS MAGIJA. – Vilnius: Tyto alba, 2016. – 252 p.

Jūratė Sprindytė. Tvirtas Petro Dirgėlos buvimas

2016 m. Nr. 5-6 / Apie Karalystę. Petrą Dirgėlą kalbina Vilius Bartninkas. – Vilnius: Naujasis židinys-Aidai. – 2016 m. – 146 p.

​Skaitiniai po žiemos: 2015 metų knygų peržvalga

2016 m. Nr. 4 / Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkai Jūratė Sprindytė, Algis Kalėda, Elžbieta Banytė aptaria 2015-ųjų grožines knygas

Jūratė Sprindytė. Ugnies vyniojimas į popierių

2016 m. Nr. 1 / Danutė Kalinauskaitė. SKERSVĖJŲ NAMAI. – Vilnius: Tyto alba, 2015. – 173 p.