literatūros žurnalas

Viktorija Ivanova. Kelionė į asmeninį pragarą

2017 m. Nr. 11

Tomas Vaiseta. Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 232 p.

„Gyvenimas yra sapnas. Niekas labiau man netinka nei ši alegorija“, – rašo austrų menininkas Alfredas Kubinas, kurio baugių ir pranašiškų paveikslų siužetai įpinami į naujausią Tomo Vaisetos romaną „Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal“. Kūrinys daugiasluoksnis, sudėtingas ir apgaulingai lengvai perskaitomas.

Jaunas doktorantas kartu su partnere atsikrausto į naują butą. Netrukus po įsikūrimo vyras susipažįsta su kiek vyresne kaimyne ir užmezga su ja romaną. Istorija padalyta į dvi dalis. Pirmoji užima beveik visą pasakojimo erdvę. Fragmentais, dažnai retrospektyviai, dėliojamos veikėjų santykių, karo ir meno temos. Romane galima aptikti dailės kūrinių intertekstų, netikėtų sapnų, psichologizavimo ar vaizduotės intarpų, kurie kartais atrodo nelogiški ir galbūt paaiškinami tik antrąja kūrinio dalimi. Rašytojo pasirinktas romano konstravimo būdas primena filmą, istorija pinama iš fragmentų, kurie galiausiai sujungiami į darnią visumą.

Protagonisto kasdienybėje šmėžuoja moteris, kuriai, kaip ir pagrindiniam veikėjui, nesuteikiamas vardas. Sąmoningai atsisakydamas vardų, detalių apie šeimą ar kitų individualumo požymių, autorius sukuria universalų ir nesubuitintą dviejų žmonių santykių paveikslą. Bendrame poros gyvenime daug melo, kartais net labai nekalto. Šiuo atveju melas nėra skaudinantis ar griaunantis, priešingai, jis – būtina meilės ir laimės sąlyga: „<…> meluoti, kad galėtume sukurti dviejų žmonių pasaulį, ne tik leistina, bet ir būtina: meilės stiprybė priklauso nuo gebėjimo meluoti“ (p. 60).

Vienintele susikalbėjimo galimybe tampa menas – ypač dailė. Veikėjų lankymasis galerijose prilygsta santykių aiškinimuisi. Beveik kertine jų santykių akimirka tampa prieš dvejus metus įvykusi kelionė į Londoną. Pakeliui į šį miestą sugenda traukinys, ir visi keleiviai yra priversti išlipti Londono užmiestyje. Svarstydami, kaip nukakti į viešbutį, vyras ir moteris susiginčija, tad galiausiai ji įsėda į automobilį su dviem nepažįstamaisiais, o pasakotojas grįžta taksi. Po konflikto kitą rytą pora apsilanko „Tate Modern“ galerijoje, kurioje išvysta viso romano leitmotyvu tapusį Egono Schiele’s paveikslą. Moteris, tvirtai laikanti leisgyvį vyrą, simbolizuoja meilę ir kančią vienu metu. Pasakotojas paveiksle atpažįsta save, bet vaizdinys sukrečia juos abu: „Konfliktas vidurnaktį turėjo būti mūsų santykių pabaiga, nes ji jau buvo įvykusi, tačiau bendrystės išgyvenimas, stiprus kaip saulės užtemimas, mus vėl apgaubė minkšta iliuzija, kurioje mes plūduriavome iki to ryto, kai moteris prisiyrė prie kriauklės, atsargiai padėjo arbatos puodelį – ir jos artumas man tapo nebepakeliamas“ (p. 64).

Pasidygėjimas draugės artumu, ko gero, tampa priežastimi protagonistui ryžtis neištikimybei. Tai įvyksta gana natūraliai, kai vieną vakarą, dingus elektrai, Ana, kaimynė, pasibeldžia į jo duris. Tarp jų atsiranda intymus ir subtilus ryšys. Iš visų veikėjų vienintelė Ana pasiduoda psichoanalizei – ištekėjusi dviejų vaikų motina, buvusi gydytoja, kalbanti slavišku akcentu, užmezga romaną su jaunesniu vyru. Vieno slapto pasimatymo metu netgi nuskamba žodžiai: „Aš nesu madam Bovari. Tu nesi mano nuobodulio vaisius“ (p. 75). Kas kartą susitikus, Ana atneša vis po naują meno albumą iš neišsenkamos asmeninės bibliotekos: Australijos aborigenų, Austrijos–Vengrijos simbolistų ir ekspresionistų bei kitų. Protagonisto ir jos santykiai neapriboti tik erotiniu potraukiu, tačiau vienintelis juos palaikantis dalykas – nebylus susitarimas nepriartėti prie vienas kito gyvenimo.

Pasakodamas pirmu asmeniu, autorius atveria galimybę interpretuoti romaną autobiografiškai, tačiau, anot jo paties, tai sąmoningas sprendimas: „Pastatysiu kiek labiau įmanoma autobiografiškas dekoracijas, suteiksiu pagrindiniam veikėjui minčių ir jausmų, kuriuos galėčiau ir pats jausti, bet tai tikrai nebus mano išgyventa istorija“ (pokalbis portale „15.min.“: „Naują romaną pristatęs rašytojas Tomas Vaiseta: „Norėjau užfiksuoti žmones, išgyvenančius karo nuojautą“). Dekoracijos knygoje kaip ir savo vietoje – panašumas į autorių, istorijos daktarą ir dėstytoją, akivaizdus. Sukūręs gana egocentrišką pasakotoją, kurio akimis matome moteris, meno kūrinius ir įvykius, T. Vaiseta parodo ir tokio žvilgsnio trūkumus – kritikuoja egocentrizmą. Protagonistas mano, jog pažįsta moterį, su kuria gyvena, ir net ja bjaurisi: „Iki jos nebuvau sutikęs kito žmogaus, kuris taip besąlygiškai ir liguistai būtų prisirišęs prie meno kūrinių. <…> Gyvendama kūriniuose, ji nemokėjo būti anapus jų, ji visada jiems teikdavo pirmenybę prieš tikrovę ir todėl kartais suabejodavau, ar ji iš tikrųjų gyvena“ (p. 38). Paradoksalu, kad antroje romano dalyje jųdviejų santykis visiškai apsiverčia. Taip pat, susitikinėdamas su Ana ir vengdamas nuoširdumo, pagrindinis veikėjas nepastebi, jog ji meluoja dėl vyro ligos, kol yra pribloškiamas kraupios naujienos, tampančios ir visos istorijos kulminacija.

Lygiavertė jau aptartoms kita romane plėtojama tema yra karas. Knygų mugėje, pristatinėdamas savo kūrinį, rašytojas teigė, kad „reikia rašyti apie karo nuojautą“. Neabejotinai tai viena iš temų, palaikančių pasakojimo stuburą. Karas, apie kurį kalbama knygoje, nėra išgalvotas. Puikiai atpažįstame ne tik vaizduojamą miestą („Mint Vinetu“ knygynas, karo dievo vardu pavadintas baras), bet ir atmosferą: per radiją ar televiziją išgirstos diskusijos, netikėtai iš draugo gauta žinutė apie emigraciją, perspėjamųjų sirenų patikrinimas, Anos Sausio 13-osios prisiminimai ir galiausiai beveik fantasmagoriška tankų ir žudynių scena. Juo labiau atpažįstame save – intelektualus, sekančius naujienas, tačiau, politinei padėčiai ar žiniasklaidos triukšmui suintensyvėjus, pasirenkančius tylėjimą, savanorišką atbukimą.

Skaitant susidaro įspūdis, kad mums bus papasakota antiutopija apie karą ar karo pradžią, tačiau taip neįvyksta. Karo linija čia neturi pabaigos, ji lieka fone. Užuot nuspėjęs ar pranašavęs ateitį, autorius mus nukreipia į realybę, tikrovišką nuotaiką ir natūralias reakcijas. Atpažįstamumo elementas, ko gero, buvo viena iš T. Vaisetos siekiamybių. Jis kalba ne tik apie tvyrančią karo nuojautą, bet ir apie klaidinančius karo pranašus, juos kritikuoja. Karo tema suteikia istorijai konkretumo, kadangi skaitytojui nesunku suvokti, jog kalbama apie Rusijos ir Ukrainos situaciją. Imdamasis šios temos, T. Vaiseta įsirašo į pastaraisiais metais susiformavusį diskursą, į kurį taip pat patenka Mariaus Ivaškevičiaus spektaklis „Didis blogis“ ar kolegos žurnalisto Dovydo Pancerovo tikrų išgyvenimų knyga „Kiborgų žemė“.

Kelionės motyvas romane skleidžiasi nuo pat pavadinimo. Pagrindinio veikėjo ir moters kelionė į Londoną tampa jų santykių epicentru. Pasakotojo ir Anos pasivaikščiojimas po miestą upės krantine nulemia jųdviejų santykių baigtį. Kinematografiška kelionė įvyksta ir pabaigoje. Mes matome jauną vyrą, išeinantį iš namų, apsukantį didelę dalį miesto – tarsi apžiūrintį jį paskutinį kartą – galiausiai grįžtantį atgal į butą ir atsigulantį į lovą. Toks „režisūrinis“ sprendimas vainikuoja visą kūrinį ir įprasmina jo pavadinimą – kelionę pirmyn ir atgal.

Vis dėlto svarbiausia šio romano tema vertėtų laikyti Orfėjo kelionę. Autorius anksčiau minėtame interviu teigė, kad norėjo pateikti krikščionišką Orfėjo mito versiją: „Kelionė vyksta ne į pomirtinį pasaulį, bet į nuodėmę ir atgal. Apie ėjimą į nuodėmę prirašyta labai daug, bet apie grįžimą atgal, apie tai, kad žmonės atgailauja padarę nuodėmę, kad tai ne mažiau svarbu nei pati nuodėmė, kad apskritai žmogus kartu yra ir nuodėmingas, ir atgailaujantis, mano galva, parašyta per mažai.“ Nuodėme knygoje, žinoma, galėtume laikyti neištikimybę, tačiau pasakotojas nereflektuoja to poelgio kaip nuodėmės. Jis bando save išteisinti kaltindamas partnerę lėtumu ir asmenybės nepatrauklumu. Juolab kad santykiai su Ana baigiasi ne jo noru – sąmoningas santykių nutraukimas nurodytų bent į šiokį tokį atgailavimą, tačiau taip neįvyksta.

Tikroji nuodėmė – egocentrizmas, nedėmesingumas Anai. Juk tai ji, kaip Euridikė klasikiniame pasakojime, miršta. Svetimavimas yra lyg pretekstas kelionei į save – protagonistas stebi savo paties būseną, galbūt net eksperimentuoja. Vyrą traukia prie Anos, bet šiai pabandžius atsiverti, pasakotojas ją atstumia. Pragaras, į kurį jis leidžiasi, skirtas ne Anai parsivesti, bet sau pačiam įkalinti. Kaltė tampa tikrąja bausme, kaip „Nusikaltime ir bausmėje“, kur Raskolnikovas, vedamas kaltės, prisipažįsta padaręs nusikaltimą ir yra ištremiamas į katorgą Sibire.

Anos mirtimi baigiasi pirmoji knygos dalis ir prasideda antroji, kurioje pagrindinis veikėjas iš esmės pats virsta akmeniu – yra surakinamas paralyžiaus. Šalia vyro matome jo partnerę, kuri, pasak Dainiaus Vanago, yra ta, kurią Orfėjas parsivedė iš pragaro, palikęs ten savo lyrą ir kūną (recenzija „Orfėjas grįžo ne vienas“ „Literatūroje ir mene“, 2017 02 24). Moteris „neša“ vyrą lyg pranašiškame E. Schiele’s paveiksle, kuris apibendrina visą pasakojimą. „Dieviškojoje komedijoje“ Dante’s kelionė skaistykloje truko triskart ilgiau nei pragare – nusidėti ir pragaišti yra paprasčiau nei išpirkti kaltę. T. Vaisetos knygoje atgailai skiriami vos trisdešimt penki puslapiai, tačiau itin svarūs, galbūt net apeliuojantys į amžinybę.

Atvira istorijos pabaiga apmąstant kūrinį neleidžia padėti galutinio taško. Ką tik perskaitytas gyvenimas išties atrodo panašus į sapną, kaip rašo minėtasis A. Kubinas. Interpretacijos gali varijuoti nuo sapno iki asmeninio pragaro koncepcijos arba neįgalaus vyro fantazavimų, tačiau bet kuriuo atveju romanas toli gražu ne vienasluoksnis. Virginija Cibarauskė knygų mugėje pavadino šį kūrinį dabartinių trisdešimtmečių sociokultūriniu ir egzistenciniu portretu. Sunku būtų nesutikti. Atrodo, jog Tomas Vaiseta rado būdą kalbėti – kaip ir jo istorijos veikėjai – per meną.

Įvardijimas „Kelionė pirmyn ir atgal“ nusako ir knygos skaitymo būdą: perskaitęs ją kartą neabejotinai grįžti atgal, į kelionės pradžią, permąstyti, kas buvo tikra, o kas ne.

ŠIMTMEČIO ANKETA: Danutė Kalinauskaitė, Elena Karnauskaitė, Tomas Vaiseta

2018 m. Nr. 7 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,