literatūros žurnalas

Lina Buividavičiūtė. Keista, sukeistinta ir keistinanti poezija

2017 m. Nr. 11

 

Jonas Juškaitis. O laike, o niūniavime manęs. – Vilnius: Homo liber, 2017. – 75 p.

Jonas Juškaitis – literatūros pasaulio senbuvis, leidykla „Homo liber“ 2006 m. jau yra išleidusi visų dešimties iki tol išėjusių poeto rinkinių knygą „Tolimos dainos. Lyrika“. J. Juškaitis taip pat yra išleidęs dvi straipsnių, pokalbių knygas: „Lyra ant gluosnio“ (1998) ir „Trauktis atsišaudant“ (2016). Vertimų rinktinė „Ne laikas eina“ 2004 m. premijuota „Poezijos pavasario“ Auksakalių gildijos prizu. Už eilėraščių rinktinę „Anapus gaiso“ (1987) autoriui įteikta pirmoji Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, o už „Varpai sudūlės nuo skambėjimo“ (1998) – „Poezijos pavasario“ premija. Premijos – premijom, tai svarbu, bet ne esmingiausia. Vis dėlto šįkart sąmoningai pabrėžiau apdovanojimus – kaip poeto pastebėjimo, jo įvertinimo literatūriniame lauke ženklus. O paėmus į rankas naujausią autoriaus knygą „O laike, o niūniavime manęs“, paaiškėja – kad ir esu skaičiusi įvairiausio pobūdžio postmodernistinių, anarchistinių ir kitokio plauko eilėraščių, J. Juškaitis nukonkuruoja avangardą, postmodernizmą ir tampa keisčiausios kada nors analizuotos poezijos kūrėju.

Toji keistybė reiškiasi jokiu būdu ne eilėraščių tematika – toji man regisi visiškai neišskirtinė. Bet recenziją vis dėlto pradėsiu nuo suprantamybių. J. Juškaičio eilėraščio lyrinis subjektas siekia perteikti asmeninį pasaulėvaizdį, kančios, liūdesio, ilgesio, vienatvės pajautas, žmogaus trapumą, irumą, mirtingumą, susiedamas tas būsenas su egzistenciniu universumu. Itin fokusuojamasi į ilgesio išgyvenimą, tačiau šis ilgesys nėra (vien) tik pasyviai reflektuojamas, dažnai jis tampa stipresnio gyvasties pajutimo priežastimi, tad subjektas konstatuoja: „gyvas ilgesyj ilgam esu“ (p. 10). Asmeninis subjekto skausmas pereina į skausmą dėl Kito, dėl gyvenamojo erdvėlaikio apskritai ir tampa pasaulinio sielvarto atmaina: „Meldžiuos už nusižudančius šią naktį / Ir su visų nelaime užmingu“ (p. 13).

Dalis eilėraščių (pabrėžiu – dalis) ar net pavienių posmų stiprūs savo apokaliptinėm nuotaikom, reiškiamom drąsiai, o kartu ir švelniai, lyriškai. Ši dichotomija kai kuriuos knygos tekstus padaro veiksnius. Pavyzdžiui, kaip tvirtai skamba pirmojo rinkinio eilėraščio (visi eilėraščiai be pavadinimų) posmas: „Rašau į mirtį tau, ir lapai krenta / Ir tyli tavo tylą, ir į širdį, / Pareinant, pučia vėjas: nekūrenta, / Įšals kampai namų dvasia įšildę“ (p. 5). Kiti kūriniai alsuoja prarastimi – daugiausia prarandamas gyvenamojo pasaulio laikas, jo netenkama melancholiškai besikaitaliojant vilčiai ir irumui, pavyzdžiui: „Neliūsk, nes dar ne visą nusiskynę, / Tik skauda, nusigandusi širdie. / Už smakro ima, lyg dangaus mėlynę / Tamsa, ir žiūri į akis. Sudie…“ (p. 11).

Žemiškasis laikas „smulkinamas“, artėjama prie amžinybės, galima net įžvelgti biblinio postapokaliptinio meto artėjimą: „Kol šviesotamsos kvapu / Pūstels – laiką susismulkins. / Švents lygiadieni, – į dulkes / Dyla akmenys kapų“ (p. 12). Žemiškąjį erdvėlaikį subjektas dažniausiai regi dualistiškai – pilną negandų ir grožio kartu, nors Aš gyvenamasis pasaulis „pilnas vargų, kiek į dangų telpą debesų“, „kraujuojantis“, jame „slenka nelaimės“, „kabo karas“, labai daug mirties pajautų, tačiau bene visi knygos eilėraščiai pripildyti gamtiškųjų vaizdų, taigi įtekstinama vitališkoji būties dalis. Galima daryti tvirtą išvadą, kad gamta J. Juškaičio eilėraščių subjektui yra labai svarbi – dalis intertekstų knygoje netgi pasirenkama pagal šį gamtiškumą, pavyzdžiui, minimas Kristijonas Donelaitis – sujungiama vitališkoji ir tekstualioji būtys ir gyvenamasis pasaulis ima „juoduot Donelaičio raidėmis“.

Gamtos objektai įgauna ir religinės simbolikos – lelija turi galios paveikti ir išorinį, ir poetinį pasaulį, tačiau ši veika kiek netradiciška – karinga, atliepianti Senojo Testamento chronotopą (lelija – juk švelnumo, tyrumo, Mergelės Marijos simbolis): „Ji ir aš – abudu mes už mus. / Lenk eilėraštin kvapu, lelija, / Dulkes jis užmuš ir pragariją / Su žiedadulkėm užmuš“ (p. 15).

Apskritai Dievo figūra alsuoja iš daugelio knygos eilėraščių – kartais deklaratyviau, kartais giliau nusėdusi į „poodinius“ teksto sluoksnius: pavyzdžiui, Dievas pažįstamas iš „dulkių mėlynumo“.

Kita subjektui rūpinti tema – tai tautos, tėvynės likimas. Be subtilių užuominų, eilėraščiuose yra daug tiesioginių realijų, pavyzdžiui, minimas Gedimino kalnas, net pažaidžiama keliaprasmybėmis: „nuo priklausomybių lobstat / Nepriklausomybėj…“ (p. 18), „vamzdiec kultūrai“. Čia galima fiksuoti kitą eilėraščių dichotomiją – lyriškas tonas pereina į kovingumą, švelni kalba užaštrinama. Pasyvios refleksijos ir būsenos perauga į veikmės, kovos poetiką.

Daugelio knygos eilėraščių tonas – intymus, išpažintinis, kreipiamasi į Kitą, į projektuojamą skaitytoją. Nujaučiamas Kitas dažniausiai identifikuotinas kaip moteris, mylimoji, draugė. Šis santykis taip pat atmieštas ilgesio – dažnai ir deklaratyvaus, apčiuopiamo („Aš tavęs ilgiuos“), kartais vėlgi – šis jausmas nusėdęs giliau, subtiliau. Na, bet kadangi autorius moka žaisti dichotomijomis – į švelnų Aš santykio su Kitu / Kita toną įsipina ir provokaciniai motyvai – subjektas meta eilėraščio mergaitei pirštinę: „Ką tu man padarysi? Tu mergaitė, / Aš nebijau Tavęs“ (p. 28).

Paskutinės dar į suprantamybes telpančios pastabos dėl raiškos – autorius labai mėgsta žaisti kalba („…Baugu bijot net, atbauginę / Nebent – kada baugiau baugu: / Kai siunta bangos, ar banginį / Piestu kai stato iš bangų“, p. 37; „šaltyn žaltyn“, p. 56 ir kt.), bet kartais, drįsčiau sakyti, žodžiais per daug užsižaidžiama, nebetenkama prasminių akcentų. Taip pat yra kitakalbių intarpų, turinčių religinę konotaciją („nihil obstat“; „rogachina roznenachi gosponani“), pasitelkiama net senoji prūsų kalba: „Tawa nouson kas Tu essei Endangon“ – „Tėve mūsų, kuris esi danguje“. Viena vertus, skaitytojui įdomu iššifruoti papildomas religines knygos konotacijas, kita vertus, intarpas prūsų kalba man pasirodė deramai neįkontekstintas.

O kurgi žadėtos keistybės? Jos yra visur kitur. Tiesą sakant, eilėraščių tematiką man teko lupti įžvalgos replėmis, nes tekstų esmės taip pasislepia po keistais žodžių deriniais, kad labai dažnai sunku jas pagauti už poetinės uodegos. Taip – J. Juškaitis keistai jungia žodžius ir prasmes, kurie iš pirmo (o dažnai ir iš antro) žvilgsnio nedera tarpusavyje, ir pasijunti atsidūręs „Alisos Stebuklų šalyje“ pasaulyje – su savomis taisyklėmis, alogiška logika ir esme, kuri kuo toliau, tuo labiau nyksta it Češyro katino šypsnys. Suprantama, kad poezijos magija dažnai sukeistina tikrovę labai paradoksaliu tikslu – kad būtų geriau atspindėta autentiškoji gyvenamojo pasaulio realybė. Tačiau poetinė logika taip pat egzistuoja ir privalo egzistuoti, vartojami paradoksai ir tikrovės iškraipymai turi turėti tikslą, pamatą, kontekstą. Šiuo požiūriu J. Juškaičio knygos poetinis pasaulis yra savipasaulis – hermetiškas, solipsistinis, nes yra įskaitomas, perprantamas ne adresatui, o, duok Die, pačiam autoriui. Taip ir likau nesupratusi – J. Juškaitis lyg ir nepretenduoja į postmodernistinį žaidybiškumą ar pastišą, „žodį dėl žodžio“ – to nesuponuoja ir tematika, ir intencijos. Tačiau knygos sukeistinimo rezultatas, kaip jau sakiau, pranoksta didžiausias postmodernizmo keistybes. Rikiuojamų skirtingų pasaulių ir žodžių tvarka atneša sumaištį ir nesusipratimo jausmą. Pavyzdžiui, kol aš susigaudžiau arba nesusigaudžiau, apie ką čia: „Pūgos skepetom baltom po tamsiai / Pilką dangų žemei pusę darbo / Juoduot visą metų žiemą tarsi / Donelaičio raidėms pasidaro“ (p. 9); „O ar tau gaila? Gaila man bus, kur tu / Nusinešei… Eilėraštyj šiame / Viena nepyk, net jei atsidurtų / Jis visiems dantų sugriežime“ (p. 28). Tikrai ne visi eilėraščiai yra tokie – gausu juose ir sklandžių, suprantamų vietų, bet apie jas kalbėta recenzijos pradžioje. O štai dalyje J. Juškaičio tekstų man vis tik pritrūko ir „amatininkystės“, nors autorius yra senas literatūros pasaulio vilkas: „Prisiartina bet kur išmirt pradėję, / Nors akies lėlytė / Drėksta: buvimu, nors iš toli, padėjo / Nors atsilaikyti“ (p. 30).

Paskaityti naujos Jono Juškaičio kūrybos verta. Nes, pasirodo, rašoma ir taip. Ir žodžiai gali sugulti štai tokiais neįprastais būdais. Jei aktualios amžinosios temos – taip pat pritiks pasimatuoti sukeistinto poetinio pasaulio rūbą.

Autorius žaidžia su kalba poezijoje. Aš žaidžiu su kalba recenzijos pavadinime. Skelbiame lygiąsias. Keistas, sukeistintas ir keistinančiąsias poetines lygiąsias.

Kęstutis Nastopka. Gyvenimas žodyje

2019 m. Nr. 8-9 / Jonui Juškaičiui (1933 05 30–2019 06 30) atminti / ene ryškiausia J. Juškaičio lyrikos intonacija – nuostaba prieš gyvybės ir gyvenimo stebuklą. Poezija, kaip ir pažinimas, išauga jam iš tamsos, iš nežinojimo.

Jonas Juškaitis. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 8-9 /
Jau sensta vasara, jau astruos,
Nors dar šviesu be žiburių,
Estradoj skambantis orkestras,
Klausaus užburtas ir žiūriu.

Jonas Juškaitis. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 12 / Miegokit, vandenys, viršūnėse kalnų. Jei gyvenimas – sapnas, Miegokit: sapnais nupleveno… Ir ta širdis, širdis ta, Dieve mano. Jei gyvenimas – sapnas.

Virginija Balsevičiūtė-Šlekienė. Autentiškumo etika Jono Juškaičio kūryboje

2018 m. Nr. 5-6 / Pirmoji Jono Juškaičio eilėraščių knyga „Ir aušros, ir žaros“ pasirodė pačioje septinto dešimtmečio pradžioje. Per beveik šešiasdešimt metų poetas sukūrė egzistencinio tipo lyriką,

Lina Buividavičiūtė. Prasmės ir meilės poetika

2018 m. Nr. 2 / Tautvyda Marcinkevičiūtė. Mano poe(ma)ma. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 167 p.

Dovilė Kuzminskaitė. Išrengtieji

2018 m. Nr. 1 / Lina Buividavičiūtė. Helsinkio sindromas. – Kaunas: Kauko laiptai, 2017. – 138 p.

Lina Buividavičiūtė. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 12 / Maža mergaitė mato filmus, kuriuos žiūri suaugusieji, jie mano, kad mažos mergaitės nieko nesupranta, maža mergaitė žiūri į du besivartančius žmones, jo galva jai tarp kojų, ką jie daro…

Jonas Juškaitis. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 12 / Pilnatis į šaką įsiprašė. Sukas apie ašį Ratai automobiliuos – nurito Saulę man kaip kito. Juokas juokina iš to, ko verkta, Ir kas juokas, verta Verksmo: viskas virst nieku kaip vėjas Bėga pats ar vejas? Temstant seną skausmą užsigauta. Nors ne

Lina Buividavičiūtė. Sunkių metaforų arimai

2017 m. Nr. 8-9 / Romas Daugirdas. Baladės link kvadrato pilnaties. – Vilnius: Versus aureus, 2017. – 112 p.

Lina Buividavičiūtė. Staigmenos ir atradimai

2017 m. Nr. 5-6 / Valdas Papievis. Žiebtuvėliai anarchistai. – Vilnius: Odilės leidykla, 2017. – 101 p.

Donatas Petrošius. Kada ir kam dingo Vytautas P. Bložė su visa poezija?

2017 m. Nr. 2 / Rudenį skaitydamas Sigito Gedos literatūros kritikos straipsnių rinktinę „Ežys ir Grigo ratai“, rašinyje, skirtame Jono Juškaičio lyrikos recepcijai, užkliuvau už sakinių, kur teigiama…

Lina Buividavičiūtė. Ne apie laumes – apie save ir pūgą

2017 m. Nr. 2 / Aivaras Veiknys. Laumių vaikas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 79 p.