literatūros žurnalas

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio: 1989 m. rugsėjis–spalis

2017 m. Nr. 11

„Metų“ žurnalas tęsia Juozo Baltušio dienoraštinio palikimo fragmentų publikavimą (pradžia – 2016 m. Nr. 11, Nr. 12, 2017 m. Nr. 2–Nr. 10). Šį sykį skaitytojo dėmesiui siūlomi 1989 m. rugsėjo–spalio mėnesių užrašai. Už galimybę parengti publikaciją dėkojame Ritai Baltušytei bei Lietuvos literatūros ir meno archyvui.


1989 m. rugsėjis–spalis


Rugsėjo 1. Penktadienis

Perskaičiau daug periodinės spaudos, visur tebešurmuliuojama dėl TSKP CK pareiškimo. Mitinguose – tas pats. Nuomonės gana priešingos. Televizija neriasi iš kailio, organizuoja paprastų žmonių pasisakymus, stengiasi sudaryti įspūdį, kad visa lietuvių tauta – prieš tą pareiškimą, jo nepriima. Kvailystės!

Iš Nidos sugrįžo A. Churginas. Pasakojo, kad Rašytojų sąjungoje, žinoma, jeigu dar galima ją vadinti tuo vardu, itin siautėja tariamas poetas Platelis Kor-nelijus, grafomanas beviltiškas, gyvenantis Druskininkuose, jam tūravoja Almis Grybauskas, kiti panašaus lygio poetai, prozininkai ir t. t. Yra sudarę bene 18 rašytojų „juodąjį sąrašą“, pagal kurį reikia susidoroti su rašytojais, įtrauktais į šį sąrašą. Vienas pirmųjų esu aš. Toliau E. Mieželaitis, A. Churginas, V. Šulcaitė, V. Radaitis, kiti. Įdomu.

Gavau „Perspektyvų“ 7 numerį. Šmaikštuoja vyrai kaip reikiant, užvažiuodami Sąjūdžiui ir ne tiktai jam. Yra ir tiesos pasakyta, ir informacijos šiokios tokios.

Gavau iš Povilo Zulono laišką, labai gerą, draugišką. Atsakysiu jam rytoj.

Šiandien pirmoji naujų mokslo metų diena. Visame mieste plevėsuoja vėliavos, trispalvės ir raudonos. O kad pirmoji pamoka visose mokyklose – Taikos pamoka, tai buvau pakviestas dalyvauti joje. Įvyko ji Vilniaus mergaičių specmokykloje, kur mokosi apie 50 mergaičių, nuo 14 iki 18 metų. Judėjimas joms apribotas, priešingai visiškai neribotam jų elgesiui prieš patenkant į šią mokyklą. Daugelis jų jau gydėsi nuo venerinių ligų. Įsižiūrėjęs į mergaičių akis, jų laikyseną, sužinojęs, kad tai yra daugiausia pakrikusių, girtaujančių šeimų dukros, supratau, kad jas reikia laikyti šiuolaikinio gyvenimo aukomis. Nieko kito, išskyrus tėvų ir jų sugėrovų niuksus, ištvirkavimus, į kuriuos ir pačios buvo įveltos, amžiną triukšmą, badavimą, daug ko nematė. Dabar mokosi, laisvalaikiu skaito, siuvinėja, mezga. Buvau tenai kartu su Taikos gynimo komiteto pirmininko pavaduotoja Loreta Pakeryte-Ignatavičiene, abu kalbėjome, atidžiai buvome išklausyti, girdėjau plojant, gavome po gražią staltiesėlę dovanų, pačių mergaičių išsiuvinėtą, megztą.

Prie kavos puoduko su dėstytojais užvirė ginčai dėl dabartinės padėties Lietuvoje ir Tarybų Sąjungoje. Pribloškė jų primityvumas, nesusigaudymas menkiausiuose klausimuose, aklas paklusnumas Sąjūdžiui. Sumenko mūsų žmonės per stalinizmo ir stagnacijos dešimtmečius, kada atsigaus, pradės savarankiškai mąstyti?


Rugsėjo 2. Šeštadienis

Monika Kaune. Nukako tenai pakviesta dalyvauti mokyklos, kurioje mokėsi („Aušros“) perpavadinimo Maironio vardu iškilmėse. Nesuprantu, kam reikėjo keisti pavadinimą tokio gražaus istorinio mokyklos vardo. Juk Kaune stovi Maironio paminklas, yra jo gatvė, yra jo vardo respublikinis Literatūros muziejus. Pagaliau, jeigu ir norėta suteikti jo vardą mokyklai, tai yra gi Kaune pristatyta dešimtys naujų, kam gi šitą griebti? Žmonės, kai įsismagina, tai nebežino ką bedaro! Patariau Monikai nevažiuoti, nedalyvauti. Sugrįžo ji gerokai nusivylusi viskuo, pirmiausia retu netaktiškumu iš mokyklos vadovų pusės: nei pasisveikino, nei kavos puodukui pakvietė prie bendro didžiulių vaišių stalo. Taigi.

Parašiau atsakymą Povilui Zulonui į jo laišką. Išėjo, netikėtai, labai jau ilgas – 4 puslapių.


Rugsėjo 3. Sekmadienis

Dar vienas laiškas iš Sąjūdžio. Gavau jį kaip Aukšč. Tarybos deputatas. Ne laiškas, o tiesiog siūlymas reikalauti iš Aukšč. Tarybos Prezidiumo, kad sesiją šauktų ne spalio 24, o rugsėjo 20. Anksčiau buvo nutarta šaukti rugsėjo 5 dieną, vėliau Prezidiumo nutarimu nukelta į spalio 24-tą. Pasirodo, ši data nepatinka Sąjūdžio vadovams ir jie išvystė gana plačia kampaniją, kad sesiją sušauktų anksčiau, rugsėjo 20-tą, ir, kiek žinau iš užsienio radijo stočių pranešimų, jiems pavyko priversti mūsiškį LKP CK vadovą nusileisti jų užgaidoms. Būtent tuo reikalu ir atsiuntė man tą raginimą. Ne vien man, o visiems LTSR Aukšč. Tarybos deputatams. Nežinau, kaip į šį Sąjūdžio siautėjimą atsilieps kiti deputatai, o mano atsakymas aiškus, tegu jis eina po Grigo ratais raudonais čebatais!..

„Tiesoje“ – LKP Šiaulių MK antrojo sekretoriaus Donato Morkūno straipsnis „Niekas iš esmės nepasikeitė…“ Blaiviai, protingai vertina šis šaunus vyras nūnai susidariusią politinę padėtį Lietuvoje, aiškiai pasisako prieš Sąjūdžio paklaidas, kitų neformalių „judėjimų“ pastangas įstumti Lietuvą į tokią padėtį, kurioj neišvengiamai susidursime su ypatingais sunkumais, labai visokeriopais, pasisako prieš Lietuvos TSR išėjimą iš Tarybų Sąjungos sudėties, kaip šitai užsispyrusiai ragina Sąjūdis ir jo pakalikai.

Tuoj pat parašiau „Tiesai“ padėkos žodį už straipsnį ir pritarimą jam iš mano pusės. Tegu atspausdina. Reikia būtinai paremti Donatą Morkūną, kuris, be mažiausios abejonės, bus Sąjūdžio užpultas, bandant jį sudoroti, kaip jau pavyko jiems sudoroti ne vieną dorą komunistą, Lietuvos patriotą.

„Pravdoje“ korespondencija, rašo ją kažkoks Aleksejus Ivanovičius Kalininas, 1940 metais kaip eilinis kareivis įžengęs į Lietuvą Raudonosios armijos gretose. Giria Lietuvą ir lietuvius už toleranciją, broliškus, kaip jis rašo, jausmus. Keista, kad ryšium su šia korespondencija (ar informacija-pasisakymu) pridėtas pagiriamasis komentaras Anos Lizos Strong straipsniui, atspausdintam „Pravdoje“ rugpjūčio 29 dieną. Pridedama ir nuotrauka iš vieno mitingų Kaune, 1940 metais.

„Izvestijose“ – Lazdijų rajono, Šeštokų kolūkio kolūkiečio Jono Ruškio straipsnis „Noriu, kad mane suprastų…“ Gana blaiviai samprotauja Jonas Ruškis apie pastaruoju metu susidariusią politinę padėtį Lietuvoje, karšia kailį ir vieniems, ir kitiems, kviečia imtis proto ir darbo, nes kitaip jokio pagerėjimo nesulauksime.


Rugsėjo 4. Pirmadienis

„Pravdoje“ – jos korespondentų Vilniuje J. Machrino ir N. Morozovo korespondencija „Mitingas Vilniuje“. Aprašo Laisvės lygos ir Sąjūdžio mitingus Vilniaus Gedimino aikštėje ir Kalnų parke rugpjūčio pabaigoje, po TSKP CK pareiškimo dėl padėties Pabaltijo respublikose. Pacituojami šūkiai Laisvės lygos mitingo: „Stop komunizmui Lietuvoje!“ (anglų kalba, žodis „komunizmui“ – raudonomis, kraujuojančiomis raidėmis), „Likviduoti Pabaltijos okupaciją“, „Gorbačiovai, išveskite raudonąją kariuomenę iš Lietuvos!“, ir taip toliau. Aprašant Sąjūdžio mitingą, cituojama V. Landsbergio pareiškimai, paneigiantys TSKP CK pareiškimą, nurodoma, kad jis perskaitė Latvijos, Estijos ir Lietuvos liaudies frontų kreipimąsi į Suvienytųjų Nacijų Organizaciją. Tokie tad reikalai.

Ne į gera šitie reiškiniai. Nei Latvijoje, nei Estijoje tokie nevyksta. Nelaimės šaukiasi sąjūdiečiai. Bijau, kad prisišauks, daug negero gali būti Lietuvai, visiems jos gyventojams. O ką daryti? Šiandien žada įvykti A. Brazausko spaudos konferencija per televiziją. Daug ko nesitikiu, bet reikės pažiūrėti, tada gal ir išvadas kokias pasidaryti. Žinoma, kiek jos bus pakeliamos mano jėgoms.

Naujas Aukšč. Tarybos Prezidiumo įsakas: sesija atkeliama iš spalio 24 dienos į rugsėjo 20. Kiek dar bus kilnojama, kada pagaliau susilauksime stabilumo, bent šiokio tokio?

Vėlų vakarą žiūrėjau televizoriuje A. Brazausko spaudos konferenciją. Nelabai kas. Nėra tiesaus, aiškaus atsakymo iš vyriausio LKP CK vadovo pusės, vingiai ir vingiai. Neprives prie gero tokia „strategija“.

Mieste pilna kalbų, Sąjūdžio vadų ir vadukų pasigyrimo, kad tai jie privertę Prezidiumą perkelti sesijos datą į rugsėjo 20-tą.


Rugsėjo 5. Antradienis

Vėl buvau pas dantistus, specklinikoje. Neįmanau, kur dėtis su skausmais smegenyse, velniai kur rautų tą mūsų mediciną!

Išgirdau nemalonių naujienų: pagal Sąjūdžio komandą Vilniaus miesto literatūros muziejus pertvarkomas. Visų mūsų, pokario metų rašytojų komunistų, stendai šalinami, nukišant medžiagą apie mus į užkaborines saugyklas. Iškeliami grįžusieji tremtiniai-rašytojai, bet pirmiausia – rašytojai, gyvenę tuos dešimtmečius emigracijoje. Ką gi, galima ir šitaip. O mane tai liečia mažiausiai, ne muziejinis rašytojas esmi aš, mano vieta – ne muziejuje. Taigi.

Gavau laiškus: iš Povilo Zulono (Kupiškis), mielos ir geros mano bičiulės Ramunės Vaičiūtės (Anykščiai), Rimos Misiūrienės (Telšiai). Visi laiškai malonūs, draugiški. Būtinai atsakysiu visiems.


Rugsėjo 6. Trečiadienis

Rašiau atsakymus į laiškus.

Vakare žiūrėjau „Atgimimo bangą“. Kaip ir tikėjausi, ji gana blanki, rodo, kad sąjūdiečiai nebelabai turi ką pasakyti žmonėms. Beje, Vaišvila, kaip visuomet mįslingu veidu ir šokčiojančiu užpakaliu, pasišaipė iš Aukšč. Tarybos Prezi-diumo dėl sesijos atkėlimo atgal į rugsėjo 20-tą. Girdi, išsigando Prezidiumas Maskvos pareiškimo dėl padėties Pabaltijyje, tai slapstosi, bet mes, Sąjūdis, privertėm jį padaryti taip, kaip reikia: sesija įvyks ne spalio 24-tą, o rugsėjo 20-tą. Taigi šitaip. Kol nėra reikiamo atkirčio iš respublikos valdžios pusės, tai kiekvienas piemuo skuba pasimaivyti iš jos.


Rugsėjo 7. Ketvirtadienis

Keisčiausi įvykiai vystosi Lietuvoje. Užsiuto „veikti“ lenkai, žinoma, šovinistai. Paskelbė Šalčininkų rajoną atskiru nepriklausomu rajonu Lietuvos TSR sudėtyje. Nutarimą priėmė ne kas kitas, o rajono Vykdomojo komiteto sesija, vos keliems deputatams susilaikius. Taigi. Manau, mes patys kalti: labai jau liberalūs, švelnūs panašiais atvejais esame. Veikti reikia griežčiau, uždrausti tokius antikonstitucinius ir antiįstatymiškus veiksmus. Taip būtų geriausia. Ir mažiau aiškintis su lenkais, kurie nenori išmanyti tikrosios padėties.

Buvau pas dantų gydytoją, tikrą specialistę Emiliją Šidlauskienę, kad pagelbėtų man su dantų skausmu nuo Stogevičiaus „padaryto“ protezo. Nebeįmanau kur dėtis. Pagelbėjo.

Rašytojų sąjungoje atsiėmiau… kavą. Net dvi dėžutes. Per visus 48 metus mano buvimo šios sąjungos nariu. Taigi.


Rugsėjo 8. Penktadienis

Skambinau Aukšč. Tarybos Prezidiumo sekretoriui Sabučiui, raginau bent kartą jau sušaukti rimtam pokalbiui deputatus komunistus, visiems aptarti artėjančios sesijos. Pažadėjo, bet nelabai tikiu šituo žmogum. Kreivas jis.

Susitariau, irgi telefonu, su televizijos pirmininko pavaduotoja Zinkevičiene, kad perrašytų į video kasetę „Senovės kupiškėnų vestuves“. Pažadėjo. Lauksiu dabar kasetės iš P. Zulono.

Telefonu – su geros mano draugės ir bičiulės Onos Valiukevičiūtės vyru Balučiu. Vis dėl kavos, kurios stokoju ir stokoju. Vakare perdavė man dvi dėžutes pati Ona Valiukevičiūtė. Ilgai sugaišau, kol priverčiau priimti pinigus už kavą. Nei šis, nei tas.

Naujas Marytės laiškas iš Anykščių. Ramus, geras.


Rugsėjo 9. Šeštadienis

„Pravdoje“ – interviu su mūsiškiu A. Brazausku. Daug tiesos pasakyta, nemažai ir nutylėta apie mūsų nūdienos gyvenimą Lietuvoje. Sako, sako žmogus, o vis nepasako tikros tiesos. Kompromisai.

Toje pat „Pravdoje“ vedamasis, skirtas Pabaltijo, daugiausia Lietuvos, klausimams. Rūstokai bara Landsbergį, kai ką daugiau. Ir kas iš to? Kiek kartų šitaip: pabara, paskui viską palieka po senovei. Taip bus ir dabar.

Tiesoje“ – trumpas mano laiškas. Paremiu labai gerą LKP Šiaulių MK antrojo sekretoriaus Morkūno straipsnį, toje pačioje „Tiesoje“ pasirodžiusį prieš kelias dienas.

Vakare išklausiau Gorbačiovo pasisakymą apie gyvenamąjį metą. Rūstokai bara mus Generalinis sekretorius už pastaruoju metu pasirodžiusias negeroves, nusikalstamumo augimą, ekstremistines pastangas drumsti ramybę nieku nepagrįstais reikalavimais.


Rugsėjo 10. Sekmadienis

„Tiesoje“ V. K. Jonyno interviu: „Mes dar neišdžiūvę medžiai“. Puikus, išmintingas, geras. O, kad jį gerai perskaitytų mūsų ekstremistai visokio plauko! Šimtų negerovių išvengtumėm.

Televizijoje – aktorės Onos Knapkytės kūrybos vakaras. Gana lėkštas, miesčioniškas. Beje, šmeižiantis mano Moniką. Ne tiesiogiai, pavardės neminint, užuolankomis nukreipiant žiūrovų dėmesį ten, kur jai reikia. Negražu. Tačiau nestebina. Ona Knapkytė – viena tų, kurioms, kaip sakoma, „nepasisekė“. Užtat ir toks pyktis prieš visus, kerštingumas, diktuojamas pavydo. Ką gi. Ką gi…

Sužinojau – Aleksandras Krasnovas paskirtas „Vagos“ leidyklos vyriausiuoju redaktorium. Tikrai nelinksma žinia. Rusas, gerokai nutolęs nuo mūsų tautos, vien besiskelbiantis puikiu jos istorijos, kultūros, literatūros žinovu, perdėm netolerantiškas. Nieko neturiu prieš, kad jis – rusas. Rusų, kaip ir lietuvių, yra labai visokių. Vis dėlto keista, kad daugelį, net labai daugelį metų po karo lietuvių literatūrą tvarkė žmogus, Sinjoro pavarde, žydų tautybės, dabar štai – rusas. Ar taip jau nebeturime savų žmonių, lietuvių? Nemanau, kad taip.

Kalbėjau telefonu su savo nuolatine redaktore Donata Linčiuviene. Dorai kalba moteris, stengiasi suprasti viską ir visus, išlikti objektyvi. Džiaugiuosi, kad nenusivyliau ja.


Rugsėjo 11. Pirmadienis

14 valandą įvyko rašytojų atviras partinis susirinkimas, skirtas aptarti Lietuvos komunistų partijos statutą, naują, dabar ruošiamą artėjančiam partijos suvažiavimui. Negalėjau suprasti, kodėl Komunistų partijos statutą svarsto nepartiniai, kai kurie net nepriklausantys Rašytojų sąjungai, tiesiog iš gatvės surinkti. Todėl ir nusprendžiau nedalyvauti jame. Kiekvienam savo vieta. Antra vertus, kokia prasmė apskritai svarstyti LKP išėjimą iš TSKP (pagal naująjį statutą, kuris svarstomas), jeigu nėra jokios vilties, kad bus „iš aukščiau“ leista šitai padaryti. Kol kas šito nematyti. Nė iš tolo.

Televizijoje – Vytauto Astrausko spaudos konferencija. Labai nelygus šitas žmogus, kartais itin protingai pašneka, kartais – viskas priešingai. Šį kartą gerai.


Rugsėjo 12. Antradienis

Įvestos kortelės muilui ir skalbimo milteliams, kukliai pavadinus jas „Kvietimai“. Gavau „Sigutės“ parduotuvėje pagal šiuos „kvietimus“ visiems mums trims po gabalą skalbiamo ir po gabalą tualetinio muilo šiam mėnesiui. Spalio mėnesiui vėl gausime. O skalbimo miltelių reikia eiti ieškoti į kitas parduotuves, kuriose dabar milžiniškos eilės.

Prekyboje dabar tikra anarchija. Nei muilo, nei skalbimo miltelių, nei daugelio kitų reikmenų nebeliko, viskas atsidūrė kooperatininkų prekybos tinkle, o tenai už gabalą muilo, kaštavusį 40 kapeikų, imama po 4 ir 6 rublius. Cigarečių pakelis, kaštavęs 70 kapeikų, dabar – 3 rubliai, ir tai nelabai gausi. Girdėjau daug žmonių piktinantis. Ir visai pagrįstai.

Mano galva, Gorbačiovas Pertvarkos pradžioje padarė milžinišką klaidą: vienu kirtimu davė „glasnostj“ ir pilną laisvę, užmiršęs, kad žmonės ilgus dešimtmečius buvo Stalino, vėliau kitų „generalinių“ vergovėje ir kad su tokiais nusiaubtais moraliai žmonėmis reikia elgtis atsargiai, palaipsniui suteikiant laisvę, lengvatas, gyvenimo pagerinimą. Antroji stambi Gorbačiovo klaida, mano akimis žiūrint, kad jis griebiasi tvarkyti iš karto visas problemas. Tiesiog stebiuosi, kad jam neužteko proto (o laikau jį tikrai protingu, net išmintingu) imtis pirmiausia dviejų ar trijų pagrindinių problemų, pirmiausia ekonomikos padėties pagerinimo, kitaip tarus, pamaitinti žmones, kita problema – butų klausimas, itin aštrus ir išvedantis žmones iš kantrybės, ir trečias – nusikalstamumo neregėtas išaugimas pastaruoju metu. Visa kita galima buvo atidėti. Taip Gor-bačiovui rekomendavo ir Jelcinas, bet jis nepaklausė. Na, pastaruoju metu atrodo, kad Gorbačiovas suprato savo klaidų pražūtingumą, imasi ryžtingų priemonių. Suprantu, dabar trigubai sunkiau bus, bet svarbu, kad suprato, kad imasi. Reikia tikėtis pagerėjimo visoje šalyje. Aš to pagerėjimo, žinoma, nesulauksiu, tegu sulaukia mano vaikai ir anūkai.

Priprašiau televizijos pirmininko pavaduotoją Sinkevičių perrašyti į kasetę „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ įrašą, padarytą jau prieš daugelį metų. Pažadėjo, tik įspėjo, kad „negreit“.

Vargstu su dantimis. Nėra mūsuose gerų stomatologų, gerų protezistų. Padarė man apatinį „tiltą“, o valgyti su tuo „tiltu“ neįmanoma, skauda ne tik burną, bet visą organizmą. Tik dabar supratau, kokią svarbą žmogui turi dantys ir kaip juos reikia saugoti, branginti. Deja, per vėlai.


Rugsėjo 13. Trečiadienis

„Pravdoje“ – žurnalisto Georgijaus Ovčarenkos straipsnis „Perestrojka i „Sąjūdis“. Griežta kritika, ypač Sąjūdžio pirmininko V. Landsbergio adresu. Ir viskas teisinga. Bijau tik, kad sąjūdiečiai apsimes nieko nesupratę. Jie moka šitaip.

Nesibaigia mano „istorija“ su dantimis. Skausmai nepaleidžia, o pagalbos nėra iš kur šauktis: nėra meistrų. Ir nėra išeities. Eisiu, žinoma, vėl, galgi kai kas…


Rugsėjo 14. Ketvirtadienis

Buvau pas gyd. Bagdonienę. Nieko baisaus nerado. Išgirdusi, kad noriu kalbėti Aukšč. Tarybos sesijoje ir ką kalbėti, susijaudino, kalbino, net prašė nedaryti šito, nes gausiu infarktą, žmonės manęs nesupras, būsiu visų niekinamas. Atsakiau mielajai gydytojai: jeigu nepasakysiu dabar, ką turiu pasakyti, tai infarktas man garantuotas. Taigi.

„Ogonioke“ (37 Nr.) Chruščiovo atsiminimai, liečia daugiausia Staliną, jo paskutines gyvenimo dienas, jo mirtį. Nelaimingo žmogaus būta šito Stalino: alkoholikas, nepasitikintis nieku, net pačiu savim, gyvenęs nuolatine baime… Taip sako Chruščiovas, o kaip iš tikrųjų? Nesmagu skaityti, kad nėra pasisakyta apie save patį: Chruščiovą. Šitiek metų stovėjo šalia Stalino, o kokios buvo jo pozicijos – nė žodžio. Taigi.


Rugsėjo 15. Penktadienis

Po daugelio raginimų, net prašymų, pagaliau nutarta sušaukti mus, deputatus komunistus, pasitarimui Aukščiausiojoje Taryboje. Tai sveikintina. Juo labiau, kad Sąjūdis prieš tokias sesijas visada pasitaria, faktiškai, smulkiai susitaria, o mes paliekami vieni. Dabar susitikimas toks įvyks rugsėjo 21 dieną. Teks man pasiruošti kalbai susitikime.

Po Šalčininkų lenkų nacionalistų subruzdo jau ir Vilniaus rajono lenkai. Girdėti, kad bruzda ir kai kur kitur. Žinoma, tai drumstimas, bandymas sukliudyti Pertvarkai, net tautiniam Lietuvos atgimimui. Nemažą vaidmenį šituose reikaluose vaidina ir popiežiaus (didžialenkio) pozicija, iki šiol nepripažįstant Lietuvai Vilniaus, priskiriant Vilniaus vyskupiją Lenkijai, uždraudžiant Lietuvos Romos katalikų bažnyčios galvai kardinolui Sladkevičiui gyventi Vilniuje bei kitais dalykais: vietos lenkeliai tuo tik ir gyvena, kada ir kaip paruošti dirvą Vilniaus dar vienam atplėšimui nuo Lietuvos. Visiškai tuo neabejoju.

Ir vėl vargas man su dantimis. Girdėjau, garsusis krepšininkas Sabonis užmigo Amerikoje, kai protezistas dėjo jam naujus dantis. Pas mus toje kėdėje neužmigsi. Ir pakilęs nuo kėdės – ne.


Rugsėjo 16. Šeštadienis

Juda lenkai Lietuvoje. Dabar jau Vilniaus rajonas „sukruto“. Kuo visa tai baigsis? Neramu, negera ant dūšios.

Vėl vargas su dantimis. Tegu juos paraliai, tuos mūsų dantų gydytojėlius!

Vėl skambinau į Aukščiausiąją Tarybą, jos Prezidiumo sekretoriui Sabučiui, kėliau klausimą dėl būtinumo sušaukti deputatus komunistus sesijos išvakarėse, pasitarti visiems, pasidalinti mintimis. „Žiūrėsim žiūrėsim, – atsakė šitas buvęs respublikos prokuroras. – Gal iš tikrųjų reikia taip padaryti.“

Ir nieko aiškesnio, nors skambinu jam tuo reikalu nebe pirmą kartą. Atvirai kalbant, nelabai tikiu šituo piliečiu. Nieko konkretesnio neturiu, bet širdis sako, kad falšyvas šitas žmogus. Viena man aišku: pasidavęs jis Sąjūdžio pilnai įtakai, gudriai darbuojasi Sąjūdžio naudai. Kaip tokiu tikėti?

Vakare susisiekiau telefonu su Molėtų LKP RK pirmąja sekretore Eleonora Blaževičiūte. Pranešė man smagią naujieną: šiandien visi rajonų pirmieji buvo sukviesti į LKP CK. Daug reikalų tapo aptarta, tarp jų ir sprendimas: rugsėjo 21 dieną sušaukti visus deputatus komunistus. Valio valio!..

Tiesoje“ Algirdo Brazausko interviu apie Pabaltijo respublikų KP pirmųjų sekretorių ir vyriausybės vadovų sukvietimą į TSKP Centro Komitetą, susitikimą su Gorbačiovu, kitais vadovais. Buvę rūstokai pabarti. Už ekstremistines ir nacionalistines nuotaikas respublikose, už atkakliai vedamą agitaciją tuoj pat išeiti iš TSRS sudėties. Susitikimas trukęs penkias valandas, visą laiką gana įtemptoje atmosferoje. Tas gerai. Gal mūsų respublikų vadovai pasidarys drąsesni, aiškiau pajus savo pareigą aklai nepaklusti Sąjūdžio ir Liaudies frontų spaudimui. Seniai metas.

Radijo stotis „Svoboda“ šnekėjo apie Jelcino buvojimą JAV, jo pasisakymus, tarp jų ir apie būtinumą pašalinti iš TSKP CK Politinio biuro narių Jegorą Ligačiovą, Ščerbickį ir dar tris, kurių pavardžių aiškiai neišgirdau. Gal iš tikrųjų taip reikėtų. Pirmiausia, žinoma, Ligačiovą.


Rugsėjo 17. Sekmadienis

„Tiesoje“ kassavaitinis Vidaus reikalų ministerijos pranešimas apie nusikaltimus respublikoje. Užmušimai, išžaginimai, sunkūs kūno sužalojimai, valstybės turto ir piliečių butų plėšimai, šimtai ir šimtai smulkių nusikaltimų, keliolika nuvarytų automašinų… Šiurpu. Juo šiurpiau, kad nusikalstamumas Lietuvoje, beje, ir visoje TSRS, auga didžiuliais tempais, jau padidėjo tris–keturis kartus, ir didėja toliau. Pradėta rūpintis (pagaliau!) milicijos stiprinimo reikalais. Didinamos jų tikrai ubagiškos algos, suteikiami šaunamieji ginklai, guminės lazdos. Galgi tas turės įtakos geros.

Šiandien įžymiam kino dramaturgui Eugenijui Gabrilovičiui – devyniasdešimtasis gimtadienis. Iš anksto pasiunčiau sveikinimo telegramą, padėkojau už visa gera, ką patyriau iš jo bendromis jėgomis abiem rašant kino scenarijų filmui „Aušra prie Nemuno“. Iš nieko, jokių knygų, nesužinojau tiek apie kino meną, jo specifiką, kiek iš šito žmogaus. Buvo jis ir Vilniuje, svečiavosi mano namuose, susidraugavo su labai daugeliu lietuvių. Atsiminimai apie visa tai man itin brangūs. Duok dieve daugiau sutikti tokių žmonių kaip Gabrilovičius.


Rugsėjo 18. Pirmadienis

Pas gydytoją Danutę Bagdonienę. Patikrinau sveikatą, viskas neblogai. Prasitariau apie artėjančią Aukšč. Tarybos sesiją, savo norą pasakyti iš tribūnos tiesą. Gydytoja gerokai išsigando, skubėjo įtikinti mane, kad nedaryčiau šito: „Jeigu ir ne visi, tai didžioji dauguma žmonių nesupras Jūsų. Jūsų vardas taps pasityčiojimo objektu, jį linksniuos jaunas ir senas. Jūs gausite infarktą, dėl dievo švento, nedarykite šito!“ Atsakiau gerajai gydytojai, kad infarktą aš tikrai gausiu, jeigu… nepasakysiu deputatams to, ką turiu pasakyti, kitos išeities aš neturiu. Paprašiau, jos nuraminimui, išrašyti man ko nors stiprinančio širdį, už viską kitą atsakau aš pats. Susitarėm, kad vaistą amerikonišką, Suomijoje gaminamą, „Nitrongą“ priiminėsiu ne vieną kartą, kaip dabar, o tris kartus per dieną. Apskritai dar būsiu atsargus.

Buvau pas dantų gydytoją Viliūnienę. Nėra tvarkos su tais mano dantimis. Matyt, negreitai ir bus. Pažiūrėjo Viliūnienė, pakrapštė, paleido… Matyt, pats laikas pasiųsti skyriaus vedėją A. Stogevičių ir jam panašius tolėliau, kreiptis į protezistę Čepienę, toji padarys kas reikia ir kaip reikiant.

Buvau Aukšč. Taryboje, Nuolatos veikiančių komisijų jungtiniame posėdyje. Dienotvarkėje: Paminklų apsauga Lietuvoje. Klausimas visai paruoštas, liko tik balsuoti, tad nelabai aišku, kuriems galams buvo sušauktos Komisijos.

„Pravdoje“ – iš Italijos laikraščio „Respublik“ persispausdintas reportažas apie Jelcino viešnagę Amerikoje. Šlykštus, pigus, padugninis reportažas. Nesuprantu, kam jį persispausdino „Pravda“. Netikiu, kad Jelcinas Amerikoje dieną naktį gėrė, bėgiojo po parduotuves, pliauškė nei šį, nei tą.


Rugsėjo 19. Antradienis

„Tiesoje“ tas pats „Respublik“ laikraščio reportažas apie Jelciną. Nieko nesuprantu. Tik sako man širdis: kiaulystė!

Laiškas iš A. Maldonio, parašytas Anykščiuose. Dėkoja už pasveikinimą ryšium su jo 60-čiu. Šaunus vyras tas Maldonis.


Rugsėjo 20. Trečiadienis

Keistas nuovargis visame kūne. Susirašiau kalbelę rytdienos pasisakymui Prezidiume. Pasijutau dar labiau nuvargęs.

Vakare – Vaižganto pagerbimas 120-jų jo gimimo metinių proga. Akademinis dramos teatras apytuštis. Iš rašytojų – P. Bražėnas, vakaro organizatorius, A. Maldonis su žmona, Sigitas Geda. Iš Sąjūdžio lyderių – absoliučiai nė vieno. Pir-mojoje ir antrojoje eilėje mačiau respublikos partijos ir vyriausybės vadovybės atstovus: Vandą Klikūnienę, Lionginą Šepetį, Valerijona Baltrūną, kai kuriuos kitus. Aukščiausieji respublikos vadovai šiuo metu Maskvoje, dalyvauja TSKP CK plenume ideologiniais klausimais.


Rugsėjo 21. Ketvirtadienis

15 valandą mes, Aukšč. Tarybos deputatai – komunistai, pagaliau buvome pakviesti pasitarimui – pirmą kartą po Sąjūdžio gimimo. Algirdas Brazauskas padarė pranešimą apie jo ir kitų respublikos vadovų bei Latvijos ir Estijos tų pačių pareigūnų pokalbį Maskvoje su TSKP Politinio biuro nariais (ne visais) Pabaltijo respublikų klausimu pastarojo meto įvykių šviesoje. Pokalbis buvęs sunkus, net labai, trukęs penkias valandas. Gorbačiovas pasakęs susitikimo pabaigoje, kad jeigu „taip eis viskas toliau, jis nebebus toks draugiškas lietuviams, Lietuvai“. Kalbėjo ir Vytautas Astrauskas – apie padėtį respublikoje. Nelinksma padėtis. Įsisiautėjo kooperatininkai, sugrobė visas reikalingiausias prekes, nežmoniškai pakėlė kainas, sukėlė aštrų reikalingiausių prekių deficitą. Kyla Lietuvos žmonių nepasitenkinimas. Kelia rūpestį nacionaliniai lenkų, rusų bruzdėjimai. Reikia dirbti, tvarkytis.

Pasisakiau ir aš. Apie Sąjūdį, jo lyderių pragaištingą veiklą, kiršinančią visuomenę, trukdančią respublikos vyriausybės ir Komunistų partijos pastangas vystyti Pertvarką. Išsakiau kritiškai apie Sąjūdžio veiklą, jo dviveidiškumą, nenorą imtis konkrečių darbų. Svarbiausią akcentą uždėjau būtinumui jungti visas jėgas bendram darbui, bendromis pastangomis ieškoti išeities iš susidariusios tikrai sunkios padėties. Pakviečiau Sąjūdžio lyderius baigti konfrontacijas, rodyti tolerantiškumą, nekeršyti už teisingą kritiką, kaip buvo iki šiol, kai susidorojama organizuotai su žmogum už kiekvieną žodį, nepatinkamą Sąjūdžiui.

Kalbos pabaigoje girdėjau gana stiprius plojimus.

LKP CK pirmasis sekretorius pakilo iš vietos (prezidiume), padėkojo man asmeniškai, paprašė pasakyti šitą pačią kalbą rytoj, Aukšč. Tarybos sesijoje.

Pasakiau, kad esu Partijos karys, viską išpildysiu kaip dera komunistui.

Grįžau namo smarkiai išjudęs, ilgai negalėjau užmigti.


Rugsėjo 22. Penktadienis

Sesija. Svarstant pirmąjį dienotvarkės klausimą „Dėl padėties respublikoje“ pranešimą padarė V. Astrauskas. Diskusijose davė žodį ir man. Pakartojau vakarykščią kalbą, išleisdamas iš jos epizodus, kur šnekama apie Sąjūdžio nesirūpinimą kultūros reikalais: tik ką įvykusiame Vaižganto gimimo 120-jų metinių iškilmingame minėjime nemačiau nė vieno Sąjūdžio lyderio. Tuo tarpu, priminiau, kas darėsi Lietuvoje, pasikvietus čionai poetą Bernardą Brazdžionį, kai įaudrinti žmonės kniūpšti gulė jam po kojų, bučiavo rankas, šaukė Lietuvos pranašo vardu, kai jo eilėraščiams skaityti buvo atverta net Arkikatedros sakykla, nekalbant apie visus kitus minėjimus, skirtus Bernardui Brazdžioniui, pasitinkant ir palydint jį Lietuvos valstybiniu himnu „Lietuva, tėvyne mūsų“. Čia pat pasakiau, kad neturiu nieko prieš B. Brazdžionio iškvietimą į Lietuvą, jo pagerbimą: talentingas poetas, neturi žūti mūsų literatūrai, tačiau palyginti su Vaižgantu… Sesijoje nuo šito epizodo susilaikiau, vengdamas „perkrauti“ kalbą ir pasisaugodamas duoti Sąjūdžiui dar vieną galimybę prikibti prie mano kalbos: štai, sakytų jie visuose pakampiuose, didį poetą B. Brazdžionį niekina! Šią temą dar iškelsiu ateityje.

Baigus kalbą, plojimai aidėjo iki pat man atsisėdant į savo vietą.

Pertraukos metu labai daugelis žmonių ėjo prie manęs, spaudė ranką, dėkojo, tarė, kad visi, visi jie taip galvoja, bet neišdrįsę viešai pasakyti. Ką gi… Tarp kitų paspaudė man ranką ir Alg. Brazauskas, ir V. Sakalauskas, J. Šėrys, daug kitų, susitikę mane laiptuose. Visi smagūs. O tai labai daug, nors ir žinau, ko sulauksiu iš Sąjūdžio ir aklai tikinčių Sąjūdžiu žmonių.

Iš tikrųjų – vos išėjau į Tarybų aikštę pakvėpuoti grynu oru, tuoj minia piketuojančių pradėjo šauksmingus skandavimus: „Gėda Baltušiui, gėda, gėda!“ Vėliau, beje, sužinojau, kad, man dar nebaigus kalbos, sujudo sukruto Virgilijus Čepaitis, pasišaukęs ir Romą Gudaitį, organizuoti šituos piketuojančių šauksmus. Nieko čia nauja. Tai pirmasis signalas, kad bus bandoma susidoroti su manim. Pažiūrėsim, nenumirsim.

Beje, į sesiją ėjau nemiegojęs naktį nė dviejų valandų, šiaip taip pasigaivinęs stipria kava ir kinietišku ženšeniu. Kitaip būčiau gal nė neištvėręs. Fiziškai, žinoma.

Vakare grįžęs namo, pamačiau Moniką, stovinčią su telefono rageliu rankoje. Pasirodo, jau pasipylė anoniminiai skambučiai, labai pikti, grasinantys susidoroti, prakeikiantys ne tik mane, bet ir Moniką, kad ji, „šitokio talento scenos menininkė, stovi šalia stribo ir „Jedinstvos“ lyderio“. Taigi šitaip. Monika laikosi tvirtai, visiškai pritaria mano kalbai, į šnekas su anonimais nesileidžia. Vėliau į vakarą pasigirdo jau nemažai ir draugiškų skambučių, dėkojančių, linkinčių ištvermės. Taigi šitaip. Skambučiai pritilo tik vidurnaktį. Tada pagausėjo telegramų, daugumoje anoniminių, bet ir labai palankių. Taigi šitaip.

Sunkiai teužmigau šią naktelę.


Rugsėjo 23. Šeštadienis

Sesija vyksta toliau. Sąjūdiečiai neriasi iš kailio, kad tik sutrukdytų jos darbą. Ypač įsismagino kažkoks Antanavičius, nežinia kieno dėka patekęs į LTSR Aukšč. Tarybos Prezidiumo sudėtį, pirmininkavęs Prezidiumo komisijai ruošti Rinkimų įstatymo projektą ir sauvališkai išbraukęs šio įstatymo projekto 32 straipsnio pastraipą apie tai, kad TSRS liaudies deputatai nerenkami LTSR Aukšč. Tarybos deputatais. O nerenkami todėl, kad dabar Aukšč. Tarybų (visų) darbas bus kitoks, deputatai dirbs nuolatos, kaip tikrame parlamente, posėdžiaudami, maždaug keturis mėnesius per metus, tad ir nepajėgs atlikti dvejas tolydžias pareigas. Na, žiūrėsime.

Beje, užmiršau įrašyti, kad vakar dienos sesijos posėdžiui pasibaigus buvau įtrauktas į redakcinę komisiją paruošti nutarimo projektą „Dėl padėties“ ir dirbau kartu su… Ozolu, Sabučiu, Bagdonu, kitais, pirmininkaujant V. Baltrūnui.

Po pirmos pertraukos paprašiau L. Šepečio leisti man išeiti: turiu skubiai paruošti vakarykštės mano kalbos stenogramą, tarp kitko, labai prastai atliktą.

Namie redagavau, keikdamasis dėl blogos kokybės. 17 valandą darbą baigiau, paskambinau mašinos, o iš Aukšč. Tarybos atsakė: sesijos darbas pertrauktas, nukeltas į rugsėjo 28 dieną.

Vėl skambučiai anoniminiai, nešvankūs, necenzūriški. Smarkiai pagausėjo teigiamų, eina jie beveik lygiomis su keikūnais. Matyt, žmonės mąsto, perpranta.

Netikėtai buvau nustebintas, stipriai maloniai, pokalbio su sena mano pažįstama ir artima drauge Laima Žiūkiene: visa širdim ji pritaria man, pasiryžusi ginti visomis jėgomis. Gera ant dūšios, kai šitaip.

Beje, vakar dieną sesijoje, per pertraukas atskubėjo prie manęs Lietuvos televizijos redaktorė (pavardės neklausiau), paprašė tarti kelis žodžius, paklausdama, kaip jaučiuosi po savo kalbos. Atsakiau, kad puikiausiai, džiaugiuosi, nes pasakiau tai, ką turėjau pasakyti. Kitas klausimas buvo: artėjant naujiems rinkimams, jeigu man būtų pasiūlyta vėl bolotiruotis, ar aš sutikčiau? Atsakiau, kad ne. Amžius nebe tas. Tegu eina jaunesni, kovingesni. Ir trečias klausimas: ko palinkėčiau naujiems deputatams, pirmiausia jauniems. Atsakiau, kad svarbiausia išlikti žmonėmis geriausia to žodžio prasme, visa kita ateis savaime. Pasakė redaktorė, kad sužavėta, kad šį vakarą būtinai būtinai žiūrėčiau „Panoramą“, pamatysiu save. Padėkojau, nors puikiai žinojau, kad šito nebus. Lietuvos televizija besąlygiškai perduota Sąjūdžio žinion, manęs vengia iš tolo.

Vakar taip pat daviau interviu TSRS televizijai. Filmuotojai nieko nežadėjo. Nieko ypatingo nė nepasakiau. Ne jų reikalas, kas vyksta respublikoje.

„Sovietskaja kultūra“ korespondentas Lietuvai Burbulis prašė parašyti šitam laikraščiui savo komentarus apie atsiliepimus į mano kalbą. Jis jau pasiuntęs mano kalbos rusišką tekstą redakcijai, ten labai susidomėję, prašo būtinai pasisakyti. Atsakiau, kad pažiūrėsiu, pažiūrėsiu, o širdyje nutariau nieko nežiūrėti: savo reikalus turime spręsti patys, nenešant negerumų už respublikos ribų.

Daviau interviu Italijos laikraščio „KORRIERE DELLA SERA“ korespondentui Maskvoje ponui Andrea Bonanni. Tegu skelbia, nieko čia blogo.

Taipogi daviau interviu laikraščio… „Atgimimas“ korespondentui, nors gerai žinodamas, kad jie tik prikiaulins man, nieko dora nenuveikę. Pažiūrėsim, pažiūrėsim.

Viso, kas vyko sesijoje vakar ir šiandien rytą, nesurašau. Bus spaudoje, o kam man čia vargti reikalais, kurie manęs neliečia.

Vėlų vakarą kalbėjau su Povilu Zulonu. Karštai pritaria man.


Rugsėjo 24. Sekmadienis

Anoniminiai skambučiai, laiškai, telegramos nesiliauja. Teigiami ir neigiami atsiliepimai. Kalbėjau telefonu su Jonu Avyžium. Pasirodo, jis patyrė lygiai tą patį po savo straipsnio „Tiesoje“. Taigi nieko čia naujo nėra. Bėda tiktai, kad negaliu atsipalaiduoti, nurimti, užmigti ir pailsėti. Kiek dar šitai truks?

Skambino Vanda Klikūnienė, perdavė linkėjimus nuo daugelio žmonių, tarp jų ir buvusių partizanų. Padėkojau, paprašiau perduoti ir nuo manęs visiems, kas teisingai supranta mano pasisakymą.

Džiugina faktas, kad tarp pritariančių yra rusų, lenkų, baltarusių tautybės žmonės. Reikia skaitytis su realia tikrove: mes privalome visi surasti bendrą kalbą, jeigu norime išlikti patys ir išsaugoti savo jaunesnes kartas Lietuvoje, dirbti Lietuvos laimei, jos žmonių gerovei. Kitaip – niekai. Iš pritariančių balsų matau aiškiai: bendrą kalbą surasime.


Rugsėjo 26. Antradienis

Atėjo brolis Leonardas. Lyg ir pasitikrinti, ar gyvas aš ir kaip laikausi. Apie mano pasisakymą nė nebeužsiminė, aiškiai padaręs savo išvadas ir jis, ir jo artimieji. Šitai supratau galutinai, kai pranešė, kad jokio giminių susitikimo už bendro stalo paminint Motinos mirties 25-rių metų sukaktį, kaip to pageidavo ir prašė padaryti Marytė (sesuo), nebus, nes kliudo jo ir jo žmonos Mitės sveikatos stovis. Iš tikrųjų gi, rodos, jis gavęs progos „atsiūti“ mane nuo „savųjų“, kaip atskalūną. Nepykstu ant jo, tik apmaudu man, kad šitokį menkystą globojau, rėmiau visokeriopai tiek metų. Na ką gi. Kas nedaro klaidų? Ir neverta dėl šito graužtis.


Rugsėjo 27. Trečiadienis

Eina Vilniuje toks pusiau laikraštėlis, pusiau žurnalėlis „Perspektyvos“, pasirašomas kažkokios Realistų draugijos. Ir kažkodėl siuntinėjamas man. Norėjau net padėkoti. Iš mandagumo. Bet susilaikiau. Ne iš kokios nors baimės, o kad nesu tikras, ar būtina. Leidinėlis gana šmaikštus, palyginti su kitais nūnai gimusiais laikraštukais, gana raštingai redaguojamas, nebloga kalba. Gerokai pakapojamas Sąjūdis, pasišaipoma iš žmonių nekultūringumo, ypač iš rusų „Jedinstvos“, skaitosi lengvai, net patraukliai. Visokeriopa prasme stovi dešimčia galvų aukščiau L. Kiauleikio redaguojamo ir leidžiamo „Kranklio“. Šiandien gavau 7 numerį. Tarp kitko, rašo apie žurnalistą Tomkų, kuris parsivežė iš užsienio kelionių daugelį visokių „videomagnetofonų“, parsivarė folksvageną 7 vietų. Ką gi. Yra kas perka užsienyje mūsų žurnalistėlius.


Rugsėjo 28. Ketvirtadienis

Sesija atnaujino darbą. Atėjau į posėdį visiškai nepailsėjęs. Net nemaniau, kad šitaip nualins mane pastarųjų dienų įvykiai. Fiziškai nualins. Apie moralinį nuovargį kalbėti nėra ko, jaučiuosi kaip niekad tvirtas, niekieno grasinimų nepaveiktas.

Televizijos žurnalistė (gal redaktorė) prisistatė, pranešė, kad šiandien būtinai, būtinai būsiu „parodytas „Panoramoje“, kad tiktai nepražiūrėčiau, stebėčiau televizijos ekraną. Stebėjau, nepražiūrėjau, savęs… nepamačiau: nebuvo tenai manęs, buvo kiti, matyt, „reikalingesni“.


Rugsėjo 29. Penktadienis

Sesija vyksta toliau. Nesurašau nei jos programos, nei dalyvių pasisakymo. Čia juk – mano asmeniški užrašai pačiam sau.

Iš Anykščių ir Kėdainių rajonų atvyko lyg ir darbo žmonių delegacijos, apdovanojo mane puokštėmis gėlių, karštai dėkojo už pasisakymą. Taigi neblogai. Sesijos dalyviai, deputatai ir svečiai gana draugiški man, sveikina, linki jėgų. Moterys šypsosi šviesiai, net kai ką žadančiai. O kad jos šitaip, sakysim, prieš 60 metų! Gerai, žinoma, ir dabar. Moterų šypsenos visada gerai.

Sąjūdiečiai veltui platina savo „Atgimimą“. Paėmiau ir aš tą laikraštį. Mano interviu nėra jame. Bendroje informacijoje apie sesiją pasišaipoma iš mano kelių sakinių, ištartų interviu metu, ir įdėta nuotrauka: stoviu aš su profesorium Kučerovu, spaudžiu jam ranką. Profesorius kažką sako, o atrodo, kad rėkia. Ta nuotrauka buvo padaryta pirmąją sesijos dieną, rugsėjo 22-rą, man išėjus po pasisakymo į aikštę pakvėpuoti grynu oru. Kučerovo aš nepažinojau, nežinojau ir jo veiklos visuomeninės. Jis priėjo, paspaudė ranką, karštai dėkojo už kalbą, kuri, jo įsitikinimu, labai padės sustiprinti tautų draugystę Lietuvoje. Tada mus ir nutraukė. Man nė į galvą neatėjo, kad nuotrauka bus šitaip panaudota. Bulvarinės spaudos stilius, Sąjūdžio lyderių perimtas.

Prisiminiau ta proga, kad vakar dienos „Gimtajame krašte“ gana nevalyvai aprašo redaktoriaus pavaduotojas Rimvydas Valatka, tyčiojasi iš Vytauto Astrausko, užuolankom su panieka kalba apie mane, neišdrįsdamas ištarti mano vardą. Čia įdėta Aukščiausiosios Tarybos rūmų nuotrauka, po ja didelėmis raidėmis įrašas: „PARDUOTOS VASAROS“, panaudojant šį pavadinimą straipsnio antraštei. Kad Valatka nešvankėlis, žinojau seniai, bet kad šitoks – pamačiau tik dabar.

Taigi riedam. Riedam… Kur nuriedėsim?

Televizijos „Panoramoje“ mano kadro nėra.

Šiandien gerai mano bičiulei ir labai gerbiamai moteriškei Konstancijai Jugulienei sukako 90 metų. Negalėjau nuvykti pagerbti ją, pasiunčiau savo ir Monikos vardu telegramą. Povilas Zulonas žadėjo perskaityti.


Rugsėjo 30. Šeštadienis

Sesija veik visą dieną. Nebeužsirašau, ką svarstėme, svarbu data, nors ir toji kažin ar beprireiks man kam nors.

Anoniminiai laiškai tebeina, podraug su jais ir labai draugiški, šviesūs, pritariantys. Tebeskamba ir telefonas. Tiesiog įkyrėjo jie savo vienodumu, neišpasakytu nuobodumu. Darau išvadą, gal ir klaidingą, kad gana sumenko Lietuvos žmonės kaip asmenybės.

Du laiškai: iš Anykščių parašė jauna žavi mano pažįstama Ramunė Vaičiūtė, tik ką įstojusi studijuoti Šiaulių pedagoginiame institute. Susipažinau su ja 1988 metų vasarą, atkuriant mums visiems trims – V. K. Jonynas, R. Budrys, aš – Vaižganto bareljefą ant jo vardo tilto turėklų prie Žaliosios, per Šventąją. Dievas žino, kodėl, o patikėjau ja. Užsimezgė susirašinėjimas, gana retas, bet kalbą visuomet rasdavome bendrą, dalinomės mintimis. Šiame laiške parašė pritarianti mano kalbai sesijoje, besistebinti žmonių nekultūringumu, rūsčiu užpuolimu. Šviesu pasidarė man ant dūšios: jeigu jaunimas supranta mane taip teisingai, tai tegyvuoja jaunimas, viskas bus gerai.

Antras laiškas iš geros mano bičiulės, Telšių Žemaitės vardo mokyklos literatūros mokytojos, reto proto moters Rimos Misiūrienės. Susipažinau su ja Telšiuose 1988 metų lapkričio mėnesį, susitikime su skaitytojais, plačiai išsikalbėjome, pajutau jai pasitikėjimą. Susirašinėjame įvairiais klausimais, pirmiausia apie literatūrą. Laiške rašo, kad visa širdim pritaria mano kalbai. Turi ji puikų vyrą, ne rašytoją kokį, o normalų žmogų, darbuotoją, tik ne partijos baruose. Iš laiško supratau, kad ir jis pritaria.

Gerai, kad yra tokių žmonių. Šviesu akyse.

Visumoje gi jaučiuosi vis dar pavargęs. Atsipalaidavau nuo įtempimo, tai ir sveikata atsipalaidavo. Tikiu, viskas bus gerai.


Spalio 1. Sekmadienis

Nuovargis nepraeina. Keista ir nelabai ramu: laikas bėga, bėga, bėga… Tikėjausi prisėsiąs prie „Druskos“, o vis ne ir ne. Niekai šitaip. Jėgų turiu tik skaityti laiškus, atsakyti į juos (kurie malonūs, su adresais, o ne anoniminiai), žiūrėti televizorių, nors pastarojo programa išseko neišpasakytai, vien politikavimas joje beliko, lėkštas, plokščias, negilus, nieko dora neduodantis, nieko gero nežadantis. Tarpais atrodo, kad prasidėjo žmonėms politinis „plonas verpimas“.


Spalio 4. Trečiadienis

Užvakar ir vakar prasimojavau su dantimis, tiksliau tarus – su apatiniu „tiltu“, kad jį kur galas griebtų. Darė jį Stogevičius, protezistas išgarsintas, specklinikos skyriaus vedėju paskirtas, o iš tikrųjų paprasčiausias „šiaučius“, ne medikas. Jo darbas tiek grubus, neatidus, kad nė valgyti negaliu, negi badauti susiruošiu. Pabuvojau pas gerą dantų gydytoją Emiliją Šidlauskienę, kadaise dirbusią toje pat „specklinikoje“, vėliau „šiaučių“ išėstą, kad nerodytų savo meistriškumo. Atidžiai apžiūrėjo mane, patikrino, rado aštrių danties nuoskilų, paliktų išraunant man dantis, išlupinėjo jas. Gal bus geriau. Bet vėl ilgas gydymas…

Šiandien „Tiesoje“ profesorės Vandos Zaborskaitės straipsnis: „Kaip reaguojame?“ Bara už grubumą žmones, bepuolančius mane už kalbėjimą sesijoje, gėdina juos. Gerbiu šitą moterį mokslininkę. Visame straipsnyje nė per aguonos grūdelį nepasitraukdama iš savo pozicijų – nacionalistinių, katalikiškų – ji suranda jėgų pakilti aukščiau, kalbėti dėl neįtikėtino mūsų tautos dalies kultūrinio atsilikimo, kuris daro gėdą visai Lietuvai.

Vakare – televizijoje „Atgimimo banga“. Užmigau bežiūrėdamas. Pilnas dvasinis nuosmukis, bankrotas, mintys – žemiau nulio.


Spalio 6. Penktadienis

„Gimtajame krašte“ – Vytauto Petkevičiaus pasisakymas, pavadintas „Kaip mato ir kaip mąsto Vytautas Petkevičius“. Perskaičiau atidžiai, ir staiga pajutau… gailestį šitam žmogui. Daug blogo jis man padarė gyvenime, daug nemalonumų sukėlė, kartais tiesiog grėsmingų situacijų, o pajutau… gailestį. Nebėra žmogaus. Minčių nebesugaudo pats, puola veik visus, kartu ir taikstosi su visais, šneka visokius niekus, tvirtina, kad iš Sąjūdžio skyrių respublikos rajonuose bėga inteligentai, liko tenai tik chuliganai, karjeristai, besitvarkantys Sąjūdžio vardu, daro užuominas, kad Sąjūdis beveik baigtas, išsisėmė, subankrutavo, o potekstėje aiškiai junti, kad klaikiai trokšta būti priimtas atgal į Sąjūdį, tuo pačiu atsidurti vėl, kaip sakoma, visuomenės dėmesio centre.

Nenoriu spręsti kategoriškai, bet nujautimas sako man: nebėra žmogaus, nebėra ir rašytojo, nebeatsikels jis iš duobės, į kurią pats įstūmė save savo melu, intrigomis, nesąžiningumu. Taigi.


Spalio 7. Šeštadienis

Mieste iškeltos vėliavos, o aš, prisipažįstu, buvau visai užmiršęs, kad šiandien – Konstitucijos diena. Brežnevinės Konstitucijos. Labai mat verta buvo kelti vėliavas!..

Vengrijoje – tikras perversmas. Valstybės šios komunistai susirinko į savo partijos suvažiavimą ir čia… patys paleido savo partiją, sukūrė kitą, ir šiandien suvažiavimas tęsiamas visiškai kitos partijos vardu. Taigi, taigi…


Spalio 8. Sekmadienis

Verda Vengrija. Sparčiai žengia prie daugiapartiškos sistemos. Jau panaikintos visos Komunistų partijos organizacijos, buvusios ir veikusios gamyklose, įstaigose, visur. Žiūrėsim, žiūrėsim. Gal ir gerai viskas išeis, gal ir mums pavyzdys bus.

Naktį radijo stotis „Svoboda“ pasakojo apie kino rež. Riazanovą, kaip jis norėjo pastatyti meninį filmą pagal emigranto rašytojo (pavardę užmiršau) romaną „Kareivio Čonkino gyvenimas ir neįtikėtini nuotykiai“ ir kaip jam sukliudė Anglijos viena kino firmų, jau anksčiau sudariusi sutartį su autorium, išmokėjusi honorarą. Būna ir šitaip. Reikės paskaityti „Ogonioke“ paties Eldaro Riazanovo straipsnį-pasakojimą apie visa tai.

Televizijos „Panoramoje“ apžvalgininkas Jokūbėnas, kalbėdamas apie įvykius Vengrijoje, rado reikalo pasišaipyti iš mūsų respublikos Aukščiausiosios Tarybos, kuriai seniai, girdi, laikas atsistatydinti kaipo atgyvenusiai, pasekti Vengrijos pavyzdžiu ir nelaukti, kada ji bus varu išvaikyta. Keistuolis ir kvailys tas vargšas Jokūbėnas. Juk praeitą sesiją nutarėme ir įstatymiškai patvirtinom naujų rinkimų į Lietuvos TSR Aukšč. Tarybą datą: 1990 metų vasario 24 dieną. Ko gi čia dabar pliaukšti?!


Spalio 9. Pirmadienis

Paskambinau Vytautui Astrauskui, papasakojau apie Jokūbėno išpuolį per televiziją. Ramiai atsakė: bus viskas taip, kaip nutarėm. Nekreipkite dėmesio į tuos tauškalus.


Spalio 10. Antradienis

Sunki savijauta, vargas su dantimis. Vėl nukakau pas protezistę Čepienę, šiek tiek pataisė reikalus, bet iki idealo dar labai toli.


Spalio 12. Ketvirtadienis

Vakar žiūrėjau, trumpai, „Atgimimo bangą“. Pilka, nuobodu, neištvėriau.

Šiandien „Gimtajame krašte“ Kazio Sajos šlykštus išpuolis prieš mūsų literatūros klasiką A. Vienuolį-Žukauską, pavadintas „Anksčiau ar vėliau“. Kelia senus kaltinimus rašytojui dėl jo tariamų suktybių, išviliojant, dokumentus klastojant, iš seno Anykščių vaistininko Adomėno vaistinę. Cituojamas ilgas Adomėno anūkės D. Stonkienės laiškas, pilnas kaltinimų. Kazys Saja daro A. Vienuolio-Žukausko kaltės išvadą iš to, kad rašytojas savo atsiminimuose yra parašęs tokius žodžius, girdi, „rašytojas Žukauskas, nepamenu kurioj savo knygoj, prisipažįsta vienam žmogui padaręs didelę skriaudą“. Tai ir viskas. Ir tuo remiantis Kazys Saja dabar juodina įžymųjį rašytoją! Susilaukėme laikų, kokių niekad nebuvome matę tarp rašytojų. Taigi.

Kalbėjau su Vilniaus telefono tinklų viršininku, dabar jau buvusiu, Elmaru Puodžiūnu, paprašiau, kad padėtų įvesti telefoną Akademinio dramos teatro režisieriaus padėjėjai Zikarienei, tarp kitko, gana simpatiškai moteriškei. Taipogi paprašiau pastatyti mano seseriai Marytei Juzėnaitei naują telefono aparatą: senasis tiek sukleręs, „nebesukalbamas“. Pažadėjo šis šaunus vyras viena ir kita. Žinau: išpildys viską.

Monika šiandien, kaip ir vakar vakare, vaidina spektaklį „Baltos rožės, rožiniai drambliai“. Sugrįžo mažai gyva.


Spalio 13. Penktadienis

Žiūrėjau televizijos laidą, kurioje dalyvavo A. Brazauskas, V. Baltrūnas, A. Maldonis, Č. Juršėnas (laidos vadovas). Kėlė dar gana aštrių klausimų dėl betvarkės prekyboje, nuosmukio visokeriopo ne tik respublikoje, bet ir visoje TSRS. Buvo pasisakyta ir dėl M. Gorbačiovo. Nelabai įtikinamai. A. Brazauskas, atsakydamas į klausytojų klausimus, pranešė, kad Lenkijos–Lietuvos siena bus pridaryta (ne uždaryta, o pridaryta) nuo š. m. spalio 20 dienos. Seniai metas. Per šių metų pirmuosius 9 mėnesius priplūdę buvo daugiau nei 600.000 „turistų“ iš Lenkijos, vežė iš Lietuvos viską, ką tiktai surado parduotuvėse valgomo, geriamo, nešiojamo, muilinamo ir skalbiamo. Ko gi stebėtis, kad šitoks deficitas visur? Net pagal korteles neįmanoma gauti nei muilo, nei skalbimo miltelių, net ir cukraus. Avalynės, baldų, ūkinių prekių parduotuvės nusiaubtos, kaip nebuvo nusiaubtos net sunkiausiais pokario metais.

Baigė darbą LKP CK plenumas, nutaręs sušaukti neeilinį Lietuvos KP suvažiavimą š. m. gruodžio 19 dieną. Daugiau nei keista: Ukraina, Baltarusija šaukia savo komunistų suvažiavimus ateinančių metų rudenį, pats Gorbačiovas skambino A. Brazauskui, prašė nešaukti dabar – nepaklausė A. Brazauskas, pakluso Sąjūdžio ekstremistų spaudimui, lyg nesuprasdamas, ko jie taip spaudžia, prie valdžios verždamiesi bet kuria kaina. Tikrai keista. Ir nieko doro tas nežada.

Įteikiau televizijos kasetę įrašyti „Senovines kupiškėnų vestuves“ Radijo ir televizijos komitete. Žadėjo „padaryti“ ateinančią savaitę. Būtų gerai.

Vėl buvau pas Čepienę. Dar palygino man apatinį „tiltą“, jaučiuosi linksmiau, galiu kai ką sukramtyti. Gera specialistė toji Čepienė.


Spalio 14. Šeštadienis

Gavau laikraštį „Lygūs ir drauge“, 3 numerį. Leidžia jį Lietuvos darbo žmonių socialistinės federacijos vyrai, lietuvių ir rusų kalbomis. Pirmajame puslapyje radau šios Federacijos Pareiškimą, protestuojantį prieš moralinį terorą mano atžvilgiu. Toliau spausdinamas vieno šios Federacijos vadovų profesoriaus I. Kučerovo interviu, pavadintas „Pirmojo etapo išdavos“, kuriame vėl gina mane, beje, gana emocionaliai, taigi perdėtai. Girdėjau, kad ši Federacija susikūrė su tikslu ginti Lietuvos tarybinę vyriausybę. Gal ir taip. Nors A. Brazauskas visur tvirtina, kad Lietuvoje nėra jokio pavojaus nei tarybinei vyriausybei, nei tarybinei santvarkai. Manau, A. Brazauskas klysta. Kaip politikas jis gana naivus.

Paskambinau Elmarui Puodžiūnui, buvusiam Vilniaus telefono tinklų viršininkui, paprašiau pastatyti seseriai Marytei naują telefono aparatą. Skambinau penktadienį, o šiandien Marytė pranešė: telefonas nuostabiai sutvarkytas! Tai gerai.


Spalio 15. Sekmadienis

Pabuvojome su Monika Paalksnėje, padėjome pelėms ir žiurkėms nuodų, sužiūrėjome visą „ūkį“, sugrįžome pavakare. Nuvežė mus ir atgal parvežė vis tasai gerasis Antanėlis Pivoras, važiavęs į savo gimtinę su žmona Rita. Gerai, kai yra gerų žmonių. Taigi.

Aidėjo telefonas kelis kartus, Monikai pakėlus ragelį, moteriškas balsas prašė kviesti mane „pedagogų“ vardu. Žinoma, nepriėjau. Nujaučiu, kad čia iš Telšių. Tegu parašo laišką.


Spalio 16. Pirmadienis

11 valandą turėjau dalyvauti Aukšč. Tarybos Nuolatinių komisijų bendrame posėdyje, svarstyti projektus įstatymų, kurie bus priimti naujoje sesijoje. Pasijutau gana prastai, paskambinau, atsisakiau.

Pastaruoju metu sveikata pasigirti negaliu. Ko gero, atsiliepia mano kalba sesijoje ir jos rezultatai, tie koliojantys laiškai, grasinimai susidoroti, šlykštūs anoniminiai skambučiai. Džiaugiausi, kad jau išmokau nekreipti į tai dėmesio, dabar abejoju – ar tikrai išmokau? Na, žiūrėsim, žiūrėsim. Mirti dar nesiruošiu. Va tiktai nerašau, delsiu, vis sprendžiu, lyg mažas vaikas, kokį žaisliuką pasirinkti: „Druskos“ III-jį tomą ar romaną „Žmonės niekur neišeina“. Užuot sprendęs be galo ir pabaigos, verčiau būčiau darbo ėmęsis, tai ant stalo gulėtų naujas tomas, vienas ar kitas. Dabar stalas plikas.

Nuostabi jaunutė mano draugė Ramunė Vaičiūtė parašė reto nuostabumo laišką: perskaičiusi mano kalbą laikraštyje ir nė už ką negalinti suprasti, kodėl esu taip puolamas, keikiamas, peikiamas. Ji esanti visa širdim už mane. Taigi šitaip rašo mergina, neturinti nė dvidešimties metų, pirmakursė studentė Šiaulių pedagoginiame institute. Gėda suaugusiems prieš jos protą, išmintį!


Spalio 17. Antradienis

Nešiau remontui batus, susitikau Kazimierą Kymantaitę, išsikalbėjome. Stebėjosi ji smarkiai dėl puolimų prieš mane, draugiškai patarė „neimti į galvą“. Atsakiau, kad šitaip ir darau.

Telefonu pasveikinau su gimtadieniu (eiliniu) gerą vyrą Ramojų Petrauską. Buvo patenkintas. Tai gerai.

Vėl pas Čepienę. Ne tiek iš reikalo, kiek norėdamas padėkoti: kremtu visas plutas, graužiu kaulus… Ką reiškia meistro darbas!

O savijauta nesitaiso. Prasidėjo pulso „iškritimai“, nelabai dažni, be jokių nemalonumų, bet faktas yra faktas.

Reikėtų pas nuostabiąją mūsų gydytoją Danutę Bagdonienę, bet nesiryžtu. Labai draugiškai ji perspėjo mane, tiesiog prašė nekalbėti sesijoje, apskritai „neprasidėti su politika“, nes yra aiški tikimybė gauti infarktą, o aš atsakiau, kad infarktą garantuotai gausiu, jeigu neišsakysiu sesijoje to, ką turiu išsakyti: tiek man prisitvenkė. Dabar gali pasijuokti: kieno tiesa, ką? Na, žiūrėsim.


Spalio 18. Trečiadienis

Netikėtai nusipirkau „Atgimimo“ laikraščio 35 numerį, dar netikėčiau perskaičiau jame kažkokio vaikėzo žurnalisto Audriaus Ažubalio informacinį straipsnį apie mūsų sesiją „Sabotažas Tarybų aikštės rūmuose“. Pasityčiojančiai rašo šis neapsispaigliavęs žurnalistikos viščiukas apie Lietuvos TSR Aukšč. Tarybos 11 šaukimo 13-tą sesiją, kaltina visomis Septyniomis nuodėmėmis, pirmiausia sabotažu. Kokiu? Ogi kad nepriėmėm nė vieno sąjūdininkų pasiūlymo. Taigi šitaip. Priėjome jau iki paniekos ir užgauliojimų, melagingų apkaltinimų ir šmeižto ne ko kito, o aukščiausios vyriausybės instancijos adresu. Kas toliau? Ir ką aš privalau daryti toliau?

Reikia gerai pamąstyti.

Gana netikėtai pamačiau „Atgimimo“ paskutiniame puslapyje tarp redakcijos darbuotojų pavardžių geros savo bičiulės, gana šviesios asmenybės Laimos Žiūkienės vardą. Tuoj paskambinau, pasiteiravau, kaip čia yra. Užsigynė labai karštai: po mano kalbos sesijoje suėjo į konfliktą su „Atgimimo“ redaktoriais ir atsisakė dirbti redakcijoje toliau. Tikėti ar ne? Pabandysiu tikėti. Labai jau gaila būtų prarasti tą Laimą, gerą bičiulę, žinoma, ne meilužę, nė iš tolo. Savo metu rašė ji diplominį darbą pagal mano „Parduotas vasaras“, ir labai gerai paruošė darbą.

Laiškas iš Povilo Zulono, puikaus, bene vienintelio tikro man dar likusio draugo. Rašo rimtai, mąsto išmintingai. Žmonės Kupiškio padangėje pradeda blaivėti nuo Sąjūdžio tuščių pažadų, perkanda jo dviveidiškumą. Taigi šitaip.

Iš Telšių nei laiško, nei skambučio. Įtariu: išsigando ta mano garbintoja Rima, kaip išsigando po mano kalbos sesijoje daugelis. O aš žinau tik viena: pasakiau, ką turėjau pasakyti, buvau teisus ir nė truputėlio kitaip.

Susitariau su meno centru, kad rekomenduotų ir padėtų įsigyti rusišką armoniką Kupiškio etnografiniam liaudies teatrui. To prašė P. Zulonas. Lietuvoje tokios armonikos (kaip ir jokios kitokios) į prekybos tinklą „neužvežama“. Kultūros centras žadėjo surasti tokią Rusijoje arba Baltarusijoje, padėti įsigyti. Tai gerai.


Spalio 19. Ketvirtadienis

Pašto dėžutėje radau įmestą laikraštį „Vilniaus balsas“, 2 numerį. Pridėtas ir raštelis, labai necenzūriškas. Laikraštį šitą leidžia LPS Vilniaus Tarybos politikos ir kultūros kolektyvas. Tarp redkolegijos narių perskaičiau Mykolo Karčiausko, Alberto Zalatoriaus, Arvydo Šliogerio, Gedimino Rudžio vardus. Redaktorė – Aldona Žemaitytė. Taigi šitaip su Karčiausku ir Zalatorium. Laikraštyje pabraukta replika „Nėra pasitikėjimo“, liečianti mane ir mano kalbą sesijoje. Įdomu, kad visoje replikoje nė karto nepaminėtas mano vardas, nors viskas čionai liečia mane. Tikrai įdomu. Netrūksta dar bailių Lietuvoje. Atrodo, jų net daugėja.

Ilgas pokalbis telefonu su Eduardu Mieželaičiu. Jis šiomis dienomis sugrįžo iš Karlovy Vary, kur gydėsi nuo diabeto, seniai jau kankinančio jį. Pasakojo buvęs Maskvoje, matęs pilną anarchiją TSRS Rašytojų sąjungoje, visi susipjovę, susikonfliktavę, niekas nieko konkretaus nedirba, gyvena vien laukimu. Gerai atsiliepė apie mano kalbą sesijoje, pilnai jai pritardamas, ragino neimti nieko į širdį, nekreipti dėmesio į chuliganiškus sufašistėjusių žmogeliūkščių, Sąjūdžio rėmėjų, išpuolius, saugoti sveikatą. Padėkojau, pasakiau: pasistengsiu. O man ir stengtis nelabai reikia: laikausi, iš kelmo negriūvu, ko gi daugiau?

Skambutis iš Aukšč. Tarybos Prezidiumo. Kviečia atvykti į Mandatų komisijos išplėstą posėdį. Gautas grupės deputatų skundas: jie persekiojami, jiems trukdoma, tiesiog neleidžiama dirbti deputatų darbą. Mielai sutikau. Posėdis įvyks spalio 24 dieną 14.20. Bus gera proga pakalbėti ir apie „Atgimimo“ politinio chuliganizmo išpuolį prieš Aukšč. Tarybą, sesiją. Juo geriau, kad dalyvaus daugiau žmonių, atstovaujančių įvairias instancijas. Iš respublikos prokuratūros – taipogi.

Iš Rašytojų sąjungos – kvietimas dalyvauti jos valdybos plenume, kuris įvyks spalio 24 dieną 14 valandą. Svarstys Literatūros fondo statutą. Prašė, jeigu negalėsiu atvykti, kad parašyčiau savo nuomonę apie statutą, nes tas labai svarbu. Parašiau, kad negalėsiu, būsiu posėdyje Aukšč. Taryboje. Nuomonės nesurašiau. Velniams man dar tas Fondas? Ką gavau naudos iš jo per visus pokario dešimtmečius? Vien mokesčius nario mokėjau. Tepasikaria.

Ir iš naujo susimąsčiau: bene laikas išstoti iš Rašytojų sąjungos? Viena dar čia kliūtis: nežinia, kur galėčiau stoti į partinę įskaitą kaip komunistas. Bandysiu išsiteirauti, ar nebūtų galima prisiglausti prie karo ir darbo veteranų? Šiaip ar taip, juk šioks toks veteranas esmi, argi ne? O Rašytojų sąjungoje ką man beveikti. Tiesą sakant, jos ir nebėra, tik Sąjūdžio fašistinis filialas sukiužęs, nieko daugiau. Gėda priklausyti tokiai „Rašytojų sąjungai“.


Spalio 20. Penktadienis

Turėjau būti pas Bagdonienę, susilaikiau, nes pasijutau geriau, o ji, tikriausiai, verstų mane gultis į ligoninę. Gera gydytoja, šauni, bet negali suprasti, kad į ligoninę reikia gultis, kada atsistoji mirties akivaizdoje, šiaip iki tokios padėties kiekvienas privalome manytis savo jėgų ištekliais. Tokia bent mano nuomonė. Iš senų laikų.

Atvyko Kilimonis Juozas Vinco, paprašė paremti jo Malonės prašymą Aukšč. Tarybos Prezidiume. Vyras puikus, darbštus, rūpestingas, blaivus. Susitaupęs pinigo, abu su žmona pirko automašiną, matyt, iš to džiaugsmo išgėrė su draugu, išvažiavo ir įvykdė avariją, kurios metu žuvo draugas jo Laniauskas. Nuteistas 5 metams laisvės atėmimo bendro režimo. Dvejus metus sėdėjo lageryje, už gerą darbą ir pavyzdingą elgesį Kaišiadorių rajono liaudies teismo sprendimu perkeltas priverstinio darbo vieton. Dirba tenai jau visus metus. Liko bausmės dar dveji metai. Žmona pensininkė, ligota, gydoma medicinos įstaigose, dvidešimties metų duktė Audronė – nuo mažų dienų ligota, II grupės invalidė, be pašalinių pagalbos nepajėgia nė pajudėti. Tiek darbovietėse, tiek ir įkalinimo vietose Kilimonis charakterizuojamas tik iš geros pusės.

Išklausiau, apmąsčiau, nutariau: reikia padėti šitam žmogui.

Pasiunčiau sveikinimo telegramą į Jelgavą, šauniam mano raštų vertėjui Pauliui Kalvai. Poryt jam sukaks 70 metų.

„Versmės“ knygyne pavyko man nusipirkti tremtinių parašytą knygą „Leiskit į tėvynę“. Pabandžiau skaityti. Šiurpu, klaiku. Pabandysiu skaityti iki galo. Reikia.

Netikėtai atvyko brolis Leonardas. Paklaustas, ko jam reikia, atsakė: atvykau pasižiūrėti, kaip gyvi sveiki.

Tuo mūsų pokalbis ir baigėsi.

Buvau pas šaunią protezistę Čepienę. Dar labiau išlygino man apatinį „tiltą“. Gerai, kad yra tokių specialistų.


Spalio 23. Pirmadienis

Nelauktai, netikėtai paskambino rašytojas Icchokas Meras, prieš 17 metų išvykęs iš Lietuvos į Izraelį. Mandagiai pasikalbėjo su manim, dar pagyrė mano raštų kalbą. Tai gerai. Pasakiau jam, kad į susitikimą su juo Rašytojų sąjungoje negalėsiu atvykti, nes turiu tuo metu būti Aukšč. Tarybos Prezidiume.

Lietuvoje šis svečias sutinkamas rašytojų bei visuomenės gana draugiškai, daug kartų atžymėta, kad iki šiol rašo jis lietuviškai. Tas tiesa. Dar daugiau: lietuvių kalbą Icchokas Meras moka ir valdo geriau nei daugelis mūsų rašytojų lietuvių, net ir gana „įžymių“. Apskritai šis žmogus gana išsilavinęs, pasakyčiau, kultūringas, tolerantiškas. Vis dėlto negaliu užmiršti jo romano „Ant ko laikosi pasaulis“ su stiproku sionizmo kvapeliu. Emigracijoje jis nesėdėjo rankas sudėjęs, dalyvavo „Kontinento“ redakcijoje kaip jos Tarybos narys, nedaug ką gero pasakydamas apie lietuvius ir Lietuvą. Tiek jau dabar to. Gerai, kad atvyko. Mažytė esame tauta, visur mums reikia ieškoti draugų, net tarp kitaip manančių. Kitaip – niekai.

Netikėtas, gana smagus skambutis iš Ministrų Tarybos: mano prašymas leisti nusipirkti „Volgą“ patenkinamas, mašiną galiu atsiimti ateinančią savaitę. Tas labai gerai. Pats mašinos, žinoma, nevairuosiu, kaip jokios mašinos nevairavau niekad. Nevairuos ir Monika, nors kadaise šitai darė. Susitariau su geru vyru, buvusiu mano vairuotoju Taikos gynimo komitete Antanu Pivoru: kur tik mums reikės, ten ir nuveš. Pagal mano duotą įgaliojimą, notaro kontoroje patvirtintą.

Pauliui Kalvai šiandien – 70. Pasidžiaugiau, kad laiku pasiunčiau sveikinimo telegramą. Viską reikia daryti laiku, taip pasaugot galima sąžinės ramybę. Tiktai taip.


Spalio 24. Antradienis

Deputatai, Purvaneckaitė, keli kiti, atsiuntė Aukšč. Tarybos Prezidiumui pareiškimą dėl Sąjūdžio veikėjų trukdymo deputatams atlikti savo pareigas. Platokai išvardijami mano persekiojimo faktai (piketai, grasinantys laiškai, anoniminiai skambučiai). Reikalaujama imtis priemonių. Šito pareiškimo pagrindu buvo čionai sukviestas išplėstinis Mandatų komisijos posėdis. Kodėl būtent Mandatų? Nesupratau ir nesuprantu. Pirmininkavo LKP CK sekretorius Beriozovas. Dalyvavo labai negausiai deputatų, Vidaus reikalų ministerijos, Prokuratūros, valstybės saugumo atstovų. Svarstymas vyko labai drungnoje atmosferoje. Tariau žodį. Išdėsčiau ne tiktai mano persekiojimų faktus, bet ir apie „Atgimimo“ laikraščio išpuolį prieš visą praeitą sesiją straipsnyje „Sabotažas Tarybų aikštės rūmuose“. Paklausiau Prokuratūros atstovus, kodėl iki šiol nepatrauktas atsakomybėn šio laikraščio vyr. redaktorius Ozolas už tokį sunkų ir melagingą Respublikos Aukšč. Tarybos apkaltinimą, atsakymo negavau: mikčiojo, tūpčiojo Respublikos prokuroro pavaduotojas, šnekėjo, girdi, jie negali kelti bylos, kol nėra gavę vienokio ar kitokio pareiškimo tuo reikalu. Taigi šitaip, draugas Baltuši. Visi jie ten galvas pametę iš susižavėjimo Sąjūdžiu ir visus jo darbelius garbinte garbina.

Šiandien turėjau dalyvauti Rašytojų sąjungos valdybos plenume. Parašiau jiems, kad Mandatų komisija man svarbiau ir nenuėjau.


Spalio 26. Ketvirtadienis

Buvau pas gydytoją Danutę Bagdonienę, apžiūrėjo jinai, mirtino pavojaus nesurado, bet uždraudė dalyvauti sesijoje (lapkričio 3 dieną, priešingu atveju jėga paguldysianti į ligoninę), paskui nuvedė pas kardiologę Pakomovaitę, kuriai netikiu aš nė per aguonos grūdą. Toji pritarė viskam, kas Bagdonienės daroma, liepė klausyti jos. Prirašė dar papildomai vaistų. Sugrįžau, atsiguliau. Pastaruoju metu vis dažniau traukia į lovą. Gal čia mano dar iš vaikystės toks įprotis?

Televizijoje – „Atgimimo banga“. Prunskienė, Ozolas, Čepaitis, Landsbergis gerokai paverkšleno dėl tautos nusigręžimo nuo jų, dėl visai kitų žmonių įsiveržimo į Sąjūdžio padalinius rajonuose, ir, kas blogiausia, kad tie žmonės – iš „valdininkų tarpo“, taigi nepatikimi. Pažiūrėjau, supratau: ruošia naują šunybę Sąjūdžio lyderiai, bando užglostyti žmonių atidumą, patikėti jų verksmais, kad smogtų paskui iš pasalų. Aiškus reikalas.

„Respublikos“ laikraštyje – vėl nauji išpuoliai prieš mane.

„Pergalės“ žurnalo 10 numeryje kažkoks Bronius Vaškelis, emigrantas literatas, spausdina savo apmąstymus apie mūsų literatūrą, straipsnyje „Žvilgsnis į lietuvių prozą iš atokiau“ į pirmąjį planą kelia emigrantų literatų surašytas knygas, mūsų kūrinius vadina „teziniais“ ir teigia: „Žymesniais tezinės prozos pavyzdžiais laikyčiau trijų talentingų prozininkų nesėkmingų kūrybinių pastangų rezultatus: J. Baltušio „Parduotas vasaras“, J. Avyžiaus „Kaimą kryžkelėje“, „Sodybų tuštėjimo metą“, M. Sluckio „Laiptus į dangų“, „Adomo obuolį“ ir kt.“ Taigi šitaip, draugas Baltuši. Mano „Juzą“ aptaria taip: „…antrojoje dalyje jis (Juza) per jėgą įvelkamas į tezinius rėmus.“ Kas tie „teziniai rėmai“, nelabai tesuprantu, o parašiau tiesą: Juza negalėjo turėti kitos baigties. Taigi taip diktavo gyvenimas, o ne „tezės“.


Spalio 27. Penktadienis

Televizijoje laida „Dialogai“. Dalyvavo jaunoki žurnalistėliai bei jiems panašūs. Sprendė „problemą“: „Ar reikia Lietuvai prezidento?“ Buvo pasiūlyti ir kandidatai į nesamos ir nežinia ar kada būsiančios „Lietuvos valstybės“ prezidentus: pirmiausia, žinoma, Prunskienė, toliau Klikūnienė, o toliau jau Vaišvila, Justinas Marcinkevičius, Vytautas Landsbergis… „Koks stogas, toks ir lašas“, – sakydavo Juozas Grušas.

„Komjaunimo tiesa“ rašo šiandien, kaip šiltai ir svetingai buvo sutiktas Lietuvoje Icchokas Meras, iškakęs į Izraelį prie 17 metų, vežiojamas po respubliką, susitikęs su žmonėmis, pagaliau Rašytojų sąjungos (dabartinės!) vadovai pasiūlė jam būti LTSR Rašytojų sąjungos Garbės nariu. Nepasakyta, ar sutiko I. Meras, ar ne.

„Respublikos“ laikraštyje – dar viena užuomina apie mano kalbą sesijoje. Neduoda ramybės ponams sąjūdiečiams mano tartas žodis!


Spalio 28. Šeštadienis

Buvo rinkėja Virginija Braziūnienė, dejavo dėl sunkių buto sąlygų. Aplankiau jos namus Vareikio gatvėje, padėtis tikrai sunki: keturi suaugę žmonės – viename kambaryje. Pasakiau: bandysiu kaip nors padėti, nors nežinau dar, kaip. Beveik supyko, pareikalavo aiškaus atsakymo. Susitarėm: be pirmadienio nieko negaliu pasakyti, nei aiškaus, nei migloto. Taip išsiskyrėm. Suįžūlėjo žmonės.

Vilniuje nemažos iškilmės. Atžymima Vilniaus sugrąžinimo, tiksliau, Vilniaus atgavimo, 50 metinės. Daug vyskupų, kunigų, pamaldų, sąjūdiečių. Ir niekas nė žodžio apie tai, kieno dėka buvo atgautas Vilnius, vėl tapęs Lietuvos sostine. Negražu!

Į pavakarę staiga pašoko temperatūra – 38. Monika tvirtina: nuo nervinio pertempimo. Nelabai tuo tikiu: kurių velnių temperatūra turi kilti nuo… nervų?! Negirdėtas dalykas. Bent jau man. Paėmiau aspirino, atsiguliau pirma laiko. Žiūrėsim.


Spalio 29. Sekmadienis

Temperatūra nekrinta, kaulus suka, nuotaika – blogesnės nebenorėčiau. Negi tikrai nervai, ką?

Visą dieną ir visą vakarą šitaip.


Spalio 30. Pirmadienis

Susiskambinau su LKP CK pirmojo sekretoriaus Brazausko padėjėju Lazausku, išsiaiškinau galimybes padėti rinkėjai Braziūnienei Virginijai buto reikalu. Susitarėm: lapkričio 1 dieną ji nukaks į LKP CK, pas Lazauską, ten kartu su juo surašys naują pareiškimą (pasirodo, buvo jau rašiusi) Brazausko vardu, liks prikalbėti Brazauską, kad jis „uždėtų rezoliuciją“, tada bus galima tikėtis aiškesnių rezultatų. Nors turiu temperatūros, bet nuėjau pas rinkėją Braziūnienę, painformavau, susitarėm dėl visko. Nepadėkojo ji man.

Maskvos televizija perdavė laidą: „Ruduo Lietuvoje“ (ar kaip kitaip pavadintą, nebeįsiminiau), pradėdama ją mano pasisakymu, įrašytu į kasetę sesijos metu tuoj po mano kalbos, ir užbaigė laidą… Eleonoros Blaževičiūtės žodžiu, gana skaudžiai, nors nepiktu tonu, išsakančiu, kas yra Sąjūdis. Tuoj paskambinau, pasakiau, kad ruoštųsi „susirinkti guzus“, nes Sąjūdis jai nedovanos. Nusijuokė šita šauni moteris. Palinkėjo man jėgų.

Atėjo laiškas iš Rimos Misiūrienės, labai draugiškas, geras. Jau senokai nebeparašė ji man. Sunerimęs, labai draugiškai rašiau jai: jeigu ji susvyravo dėl mano kalbos sukelto triukšmo, jeigu jau prikaišiojama tenai, Telšiuose, ir jeigu dėl šito pasikeitė jos pažiūra į mane, tai būtų gerai, jei ji parašytų man atvirai ir tiesiai, kaip ir derėtų tarp tikrų draugų. Tai parašė dabar, kad viskas po senovei, ji nė valandėlei nesvyruojanti, remia mano pozicijas, o užtruko su atsakymu dėl ligos, privertusios ją atgulti net į ligoninę. Nuėmė ši šauni moteris akmenį man nuo širdies!

Buvo gydytoja D. Bagdonienė, Monikos iškviesta be mano žinios. Apžiūrėjo, patvirtino Monikos išvadą: nervai man, nervai. Reikės juos pastiprinti, o kuo? Nei kmynų, nei valerijono šaknų gauti kur neįmanoma.


Spalio 31. Antradienis

Parašiau Povilui Zulonui atsakymą į jo laišką, gerokai nuvylusį mane. Linksta jis besąlygiškai Sąjūdžio pusėn, potekstėje nepagaili kaltinimų mano adresu, girdi, atsidūriau tarp žmonių, netekusių postų ir viso kito. Kokie postai kada man rūpėjo! Atsakymą surašiau gana rūstų. Žiūrėsiu. Ne naujiena man netekti draugų. Negerai, bet ir ne naujiena.

Skambinau Eleonorai Blaževičiūtei, pasiteiravau, ar jau gauna laiškų, analoginių, kokius gaudavau aš po savo kalbos sesijoje. Nusijuokė, atsakė: jau jau jau gaunu, ir skambučių anoniminių jau buvo. Smagiai pasikalbėjome. Gyvename metą, kai iš visų reikalaujama kalbėti ir mąstyti taip, kaip Sąjūdžio nustatyta. Vargšai tie mūsų žmoneliai. Nedidoliukai, ir protelis jų nedidoliukas. Laimė, kad jie nėra lietuvių tauta, tik vargšai neūžaugos ir nenusisekėliai, pilni pykčio, rūstybės dėl savo menkumo ir keršto mums, kurie kažką darėme gero Lietuvai, labai nedaug, bet nors truputį gal ir padarėme. Kaip jiems nūnai nerūstauti ant mūsų?!

Parengė Antanas Šimkus

Antanas Šimkus. Žaltvykslės metas

2023 m. Nr. 8–9 / Karas Ukrainoje daug ką paliko be prieglobsčio, namų, artimųjų – žmonės buvo išblaškyti, saugodami gyvastį, turėjo palikti ir savo šalį. Dalis jų atsidūrė ir mūsų mieste. Kokį pusmetį mačiau nedidukę mašinytę ukrainietiškais numeriais…

Antanas Šimkus. Baltarusiai – iš skaudžiausių ir būtiniausių tekstų

2022 m. Nr. 8–9 / Daugelis kitaip galvojančių žmonių, tarp jų ir rašytojai, turi palikti gimtuosius namus, patirti bėglio dalią, o tie, kurie renkasi likti, turi su nerimu klausytis, ar neateina jų suimti saugumiečiai, kęsti kratas, kitokius su žmogiškumu…

Sabina Brilo: „O aš rašau. Vis dar“

2022 m. Nr. 8–9 / Poetę, vertėją Sabiną Brilo kalbina Antanas Šimkus ir Marius Burokas / Sabina Brilo (g. 1974) – baltarusių poetė, vertėja, žurnalistė, redaktorė, jau metus gyvenanti Vilniuje. Trijų poezijos rinkinių autorė, 2019 m. knyga „Tiras „Biblio“…

Antanas Šimkus. Nuostabiajam žvirblių kalbintojui (nuo Varnų kalno)

2022 m. Nr. 4 / In memoriam Algimantas Baltakis (1930 02 15–2022 03 13) / Ko gero, apie poetą pirmiausia išgirdau per radiją, jis buvo minimas po „Vairo“ dainos „Gimiau pačiu laiku“. Įsiminiau. Vėliau neakivaizdinė pažintis stiprėjo…

Antanas Šimkus. Pasirinkti namus

2022 m. Nr. 3 / Jau daugiau nei savaitė dažniau matome griuvėsius nei pastatus. Dūmus nei dangų. Vaizdų srautas nenumaldomai nešasi kartu su visomis drumzlėmis ir šiukšlėmis, žodžių nuolaužomis, ir niekas nepajėgus ką nors pakeisti.

Danielius Mušinskas: „Kai žmonija rašo „per daug gerai“…“

2021 m. Nr. 12 / Rašytoją Danielių Mušinską kalbina Antanas Šimkus / Šiemet, kaip ir kasmet turbūt, daug puikių progų švęsti įvairias datas ir įvykius lietuvių literatūros pasaulyje. Džiugu, kad trisdešimtmetį minintis žurnalas „Metai“ turėjo progą…

Antanas Šimkus. Latviška kelionė

2021 m. Nr. 11 / Besikalbėdami priėjome beveik broliškos minties, jog žurnalo numerį ar bent dalį jo privalome skirti Latvijai, mūsų literatūrų sąsajoms. Žinoma, kasmet paskelbiamos viena ar dvi latvių autorių vertimų publikacijos…

Antanas Šimkus. Niekur kitur

2020 m. Nr. 12 / 1991 metų sausį žurnalas pirmąsyk išėjo „Metų“ vardu. Tad tuoj sukaks trisdešimtmetis. Per tą laiką būta visko, tačiau turbūt geriausia, ką šioje pasakoje turime ir dėl ko ji vis dar tęsiasi, – esate jūs, mieli mūsų autoriai ir skaitytojai.

Antanas Šimkus. Iš tolvaizdžio apokrifų

Šis tekstas buvo rastas interneto šiukšlyne (kovidekų epocha, maždaug XXI a. antras deš.), šalia skelbimų apie parduodamas vienkartines pirštines ir eksperimentinės vakcinos mėginius.

„Metai“: kokie gi buvo 2019 m. literatūroje ir spaudoje

Kokie buvo 2019 m.? Apie juos literatūroje ir spaudoje pasisako Antanas Šimkus, Laura Sintija Černiauskaitė, Neringa Butnoriūtė, Deimantė Kukulienė, Gediminas Kajėnas.

Kultūrinė spauda: alternatyva ir lėtas laikas

Kalbasi kultūros leidinių redaktoriai: Monika Krikštopaitytė, Erika Drungytė, Gytis Norvilas, Giedrė Kazlauskaitė, Neringa Černiauskaitė, Antanas Šimkus

„…ir eisim gyventi toliau“: Juozo Baltušio laiškai redaktorei Donatai Linčiuvienei

2019 m. Nr. 4 / papildomą pažinties rakursą gali pasiūlyti ši publikacija, sudaryta iš dalies Juozo Baltušio laiškų, 1974–1983 m. rašytų ilgametei „Vagos“ leidyklos redaktorei Donatai Linčiuvienei, daugelį jo tekstų palydėjusiai į spaudą.