literatūros žurnalas

Domas Kaunas. Ieva Simonaitytė amžininkų liudijimuose

2017 m. Nr. 11

Skelbiame ištrauką iš 2017 metų pabaigoje pasirodysiančios Domo Kauno parengtos knygos „Aš esu Etmės Evė: Ieva Simonaitytė amžininkų liudijimuose“. Leidinyje, skirtame įprasminti šios Mažosios Lietuvos metraštininkės atmintį, publikuojami penkiasdešimt septynių žmonių, pažinojusių arba artimai besibičiuliavusių su rašytoja, sakytiniai liudijimai. Jie užrašyti 1978–1983 metais.


Ieva Simonaitytė (1897–1978) – išskirtinio likimo asmenybė. Pavainikė, benamės duktė. Būdama penkerių, jau žinojo lemtį:
Aš esu Etmės Evė. Nuo tų diena luoša, iki gyvenimo pabaigos suvaržyta judėjimo negalių. Trečdalį gyvenimo praleido ligoninėse, labai dažnai – gipse. Kartais kęsdavo nepakeliamus skausmus. Krizės metu per dieną suvartodavo trisdešimt penkias vaistų tabletes (1972). Nuo penkiasdešimties metų amžiaus reikalinga namų šeimininkės globa. Būtinas gyvenimo inventorius: invalido ramentas, ligoninės palata, namų gultas ligos sužalotai kojai ir stuburiui ištiesti bei lengva senoji rašomoji mašinėlė. Antroje gyvenimo pusėje rašydama ją pasidėdavo ant savęs. Už knygų honorarus ir literatūros premijas tėviškės krašte – Priekulėje – pasistatė kolūkinių statybininkų prastai suręstą vasarnamį, kad galėtų į jį nuvykti – pagal neįgaliems taikomą pirmumo paskyrą įsigijo lengvąją mašiną, kartu ir nuolatinį rūpestį: kas ją vairuotų? Tačiau sprendimus rasdavo. Buvo kieto charakterio. Visa Lietuva ir ne tik ji nuo „Aukštujų Šimonių likimo“ pasirodymo Rašytoją vadino tik Ieva Simonaityte, bet ji laikėsi savo, tikrojo vardo – Evės. I. Simonaitytė jai buvo tarytum literatūrinis slapyvardis.

Sunku patikėti, bet Ieva Simonaitytė – bemokslė, nelankė jokios mokyklos. Rašmens ir sakinio galios pažinimas augo iš paprastos kaimiečio bibliotekėlės protestantiškų tikybinių knygų, atitarnavusių laikraščių ir kalendorių, pigių skaitinių lektūros. Toliau lavinosi savišvietos būdu, vėliau intelektą brandino gilindamasi į vokiečių literatūrą ir kitų tautų literatūrų vertimus į vokiečių ir lietuvių kalbas. Kitų kalbų neišmoko. Nežinia iš kurios kartos protėvių paveldėjo nenugalimą potraukį rašyti ir unikalų talentą vaizduoti epinę šeimos bei genties istoriją ir žmonių charakterius.

Asmenybės stiprėjimui ir charakteriui esminį poveikį padarė iš Pirmojo pasaulinio karo tragedijos kilęs lemiamas pasaulio politinės santvarkos ir pasaulėžiūros lūžis. Kai kūrėsi Nepriklausoma Lietuvos valstybė, Mažoji Lietuva dar tik bandė vaduotis iš irstančios bismarkinės Vokietijos imperijos ir priklausomybės vokiškajai erdvei, tačiau I. Simonaitytė intuityviai jau suvokė valstybių istorinės griūties ir ideologinių orientyrų kaitos neišvengiamumą. Nujaučiamas permainas priėmė kaip kitokios ateities galimybę ir ją rėmė. Būdama trisdešimties pasitraukė iš evangelikų liuteronų bažnytinės bendruomenės ir atsisakė politikavimo, niekada nepriklausė jokiai partijai. Pasižymėjo labai stipriai išreikštu lietuviškuoju tautiniu ir pilietiniu tapatumu. I. Simonaitytė buvo jausminė antivokietė, intuityviai į kaimietišką sielą sugėrusi visas nuo Vokiečių ordino užkariavimų vietos gyventojams ateivių padarytas socialines, tautines ir moralines skriaudas. Atsakomybę už jas dar netapusi rašytoja ir jau būdama „Aukštujų Šimonių likimo“ autore ji perkėlė ir tiems, kuriuos, savo nuomone, laikė užkariautojų įpėdiniais. Pirmojo pasaulinio karo laimėtojų – Antantės valstybių Versalio taikos sutartimi (1919) sudarius sąlygas nuo Vokietijos atskirto Klaipėdos krašto susijungimui su Lietuvos Respublika, I. Simonaitytei atsivėrė perspektyva aktyvios visuomenės veikėjos ir kūrėjos gabumams skleistis. Rėmėjos vaidmenyje dalyvavo ginkluoto lietuviškiausios Mažosios Lietuvos dalies – Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos Respublikos įvykiuose, iš karto įstojo į pirmąjį Šaulių sąjungos Klaipėdoje įsteigtą būrį, vėliau liudijo antivalstybinės nacių Neumanno–Sasso organizacijos teismo procese Kaune.

Emociškai pasikliovė rašytojų Liudo Giros ir Sofijos Čiurlionienės visuomeniška laikysena, valstybės teikiamas materialines lengvatas laikė pelnytu atlygiu už kūrybos įvertinimą. Prie visų valdžių skirtos personalinės pensijos (1936 ir 1945 metais), tapo pirmąja Nepriklausomos Lietuvos valstybinės literatūros premijos (1936) ir Lietuvos TSR valstybinės premijos (1958) laureate. Nusipelnė daug pripažinimo ženklų. Už Lietuvos valstybės interesų gynimą buvo apdovanota Lietuvos nepriklausomybės ir Klaipėdos sukilimo rėmėjo bronzos medaliais, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu (1935 m. Vasario 16-osios proga), Respublikos Prezidentas Antanas Smetona per Klaipėdos krašto gubernatoriaus rankas I. Simonaitytei įteikė savo raštų tomą „Pasakyta – padaryta“ su dedikacija ir autografu (1936), tarybmečiu 70-mečio proga suteiktas Lietuvos TSR liaudies rašytojos garbės vardas, sulaukus 80-mečio prisegtas aukštas TSRS valstybinis apdovanojimas – Tautų draugystės ordinas. Tai jau tarybinių laikų ir tarybinių rašytojų olimpas! Tačiau olimpas negailestingai reikalavo aukos: stūmė į izoliaciją. Rašytoja vis dažniau pasigesdavo kūrybos bendraminčių, kurie biškį į mane panašūs (laiškas Petronėlei Janulevičienei, 1968), dėmesio ir draugiškumo. Jos mirties valandą artimo žmogaus šalia nebuvo. Toks būtų Rašytojos bendrasis būties kontūras. Tačiau gilesnių jo įspaudų vien iš knygoje skelbiamų liudijimų susidaryti nebus galima, nes tarybmečiu teiktų prisiminimų autoriai kai ką nutylėjo, daug ko nežinojo ir į I. Simonaitytę dažnai žvelgė tik nuo savo namų slenksčio.

I. Simonaitytės gyvenimas – kova už egzistenciją, išlikimą, už galimybę liudyti, kas buvo ir kaip buvo. Ji ne tik rašytoja ir savitos lietuvių literatūros tradicijos tęsėja, bet ir Mažosios Lietuvos lietuvių kultūros gyvybingumo saugotoja ir gaivintoja, jos įprasmintoja sparčiai besikeičiančioje, prieštaringoje, dažniausiai nepalankioje aplinkoje. Ji pati tapo tos kultūros dalimi ir sąmoningai, kartais ir intuityviai su ja susiliejusi. I. Simonaitytės būdą ir būties viešąją raišką lėmė dviejų pasaulių – lietuviškojo ir vokiškojo – sankloda, kuriai ne jos valia tekusi agresyvi tarybmečio epocha buvo neišvengiamybė ir privaloma sąlyčio su ja sąlyga garbaus amžiaus sulaukusios asmenybės reprezentacijai viešojoje erdvėje.

I. Simonaitytės kūryba labai gausi. Ji iš viso 1935–1971 m. knygomis paskelbė penkiolika romanų, apsakymų ir autobiografinių knygų lietuvių kalba, kurios nuo 1938 m. užsienio šalių ir tarybmečio Maskvos leidyklų verstos į estų, latvių, rusų, lenkų, anglų, prancūzų, vokiečių, ispanų ir kinų kalbas. Jos knygos taip pat leistos Brailio rašmenimis, pokariu – Lietuvą palikusios lietuvių emigrantų bangos Šiaurės Amerikoje. Istorinio atgarsio sulaukusi epopėja „Aukštujų Šimonių likimas“ vien lietuvių kalba išleista keturiolika kartų, XX amžiaus prozos meno požiūriu brandžiausias romanas „Vilius Karalius“ – devynis kartus, ekranizuotas kine ir publikuotas multimedijos priemonėmis. Pirmojoje po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vadovauto autorių kolektyvo parengtoje sintetinėje „Lietuvių literatūros istorijoje: XX amžiaus pirmoji pusė“ (2 tomai, 2010) I. Simonaitytės kūryba pripažinta literatūros klasika, o jos autorė – literatūros klasike.

Žvelgiant iš dienų be Rašytojos nuotolio, I. Simonaitytės kūryba – nepakartojamas Mažosios Lietuvos lietuvių kultūros reiškinys ir jo kaip paveldo išliekamosios vertės matmuo, jos autorė – prarastos Mažosios Lietuvos simbolis. Jis ryškus, iškilus, daugiabriaunis, paveikus, krašto žmonių protestantiško racionalumo, darbštumo ir talento įrodymo dydis. I. Simonaitytė ir jos pirmtakas Kristijonas Donelaitis – Mažosios Lietuvos likimo paminklas ir perspėjimas negausioms dabarties tautoms. Jie abu įpareigoja Mažosios Lietuvos istoriją ir kultūros paveldą laikyti aktualiu šių dienų Lietuvos Respublikos politikos veiksniu ir stimulu.

Nepaisydama negalių, I. Simonaitytė nepasidavė lemčiai, ištvermingai pakėlė nelaimes ir sunkumus. Ji nesvyravo, visada tikėjo talento galia ir pripažinimu. Tiesa, jos kūrybos gyvybingumas susidūrė ir su išbandymais. Mažosios Lietuvos likimo epopėjos „Aukštujų Šimonių likimas“ autorė nacistinės Vokietijos okupacijos metais gestapo Kaune buvo areštuota ir tardyta, jos knygos pašalintos iš bibliotekų, 1990 metais atkurtos Lietuvos antrosios nepriklausomybės laikotarpiu – iš mokyklų programų. Naujosios švietimo koncepcijos kūrėjai persistengė – be I. Simonaitytės užaugo visa laisvojo jaunimo karta. Į mokyklą Rašytoja grąžinta tik 2016 m. Susizgribus, Respublikos Seimas, įvertindamas tai, kad I. Simonaitytė yra paskutinioji Mažosios Lietuvos metraštininkė, unikali, talentinga rašytoja, savo kūriniuose vaizdavusi išskirtinius lietuvninkų likimus ir garsinusi Klaipėdos krašto etnografinį savitumą, nutarė 2017-uosius paskelbti Ievos Simonaitytės metais.

 



Liudijimai

Marija (Marė) Simonaitytė-Mickienė (1907 m. birželio 6 d. Pleškučiuose, Klaipėdos r.1991 m. birželio 26 d. Priekulėje, palaidota Elniškėje). Nesantuokinė Madlės Simonaitytės (Skrandienės) duktė, užaugino sesers Marės ir Martyno Dūdjonių šeima, jų pačių vaikai išmirė dėl ligų ir epidemijų. Baigė Vanagų pradinę mokyklą (1922), tarnavo pas ūkininkus, mokytojo šeimoje. Ištekėjo už ūkininko Martyno Mickaus, sulaukė vaikų Marijos ir Kurto. Su šeima gyveno Lūžgaliuose (senuosiuose šaltiniuose vadinti Šūdnagiais, vokiškai Schudnaggen), Vanaguose ir Priekulėje. Artimai bendravo su rašytoja, kartu su dukters Marijos ir Viliaus Skrabų šeima prižiūrėjo jos namą ir sodybą Priekulėje.


Užrašyta 1978 m. gruodžio 23 d.

Amatų g. 8, Priekulė

Su rašytoja Eve Simonaityte giminiuojuosi – esame pusseserės. Jos mama vardu Etmė, mano mama – Madlė. Etmės gyvenimo gerai nežinau. Pamenu, kad Evės mama prieš karą gyveno Traksėdžiuose netoli Šilutės. Dirbo durpyne. Būsimoji rašytoja, dar visai mažas vaikas, mane prižiūrėjo kaip auklė.

Evės mama Etmė kartu su jaunesniosios dukters Marijos, ištekėjusios už Lietuvos kariuomenės karininko Stanislovo Šiliausko1, šeima atsidūrė Vilniuje ir karo metais mirė. Čia ir palaidota. Pati rašytoja ne kartą man yra sakiusi, kad norėtų būti palaidota Vanaguose, vėliau persigalvojo – prie savo namo Priekulėje2.

Kai rašytoją praėjusią vasarą ištiko priepuolis, ji man kartojo: Marike, Marike, palaidokite mane baltai. Gavę pranešimą apie mirtį, vykome į Vilnių ir vežėmės baltą apklotą. Tačiau mums nebuvo galimybių įsikišti. Laidotuves tvarkė Rašytojų sąjunga. Sesers šeima gyvena Kanadoje, laidotuvėse nedalyvavo. Simonaitytė

su seserim Marija Šiliauskiene buvo susipykusi dėl jos dukters Ginos. Ji norėjo, kad Gina liktų Vilniuje. Ir sesuo, ir duktė į Vilnių buvo atvykusios kelis kartus, aplankė ir bendravo su rašytoja. Sesuo su rašytojos siūlymu dėl Ginos nesutiko, todėl jos ir susipyko.

Simonaityte jaunystėje nei tėvas Jurgis Stubra, nei kas nors iš tėvo pusės nesirūpino. Kol neišgarsėjo. Bet kai tapo pripažinta rašytoja, tai ja susidomėjo ir pats tėvas, ir jo giminės. Nežinau, ar rašytoja prižiūrėjo tėvo kapą. Jis palaidotas Žiaukų kaimo kapinėse netoli Minijos3.


1980 m. liepos 22 d.

Apie Simonaitytę nenoriu pasakoti. Bylos, teismai, tampymasis. Įgriso viskas. Kaip ten bebūtų, aš negaliu skųstis pussesere. Mes gerai sugyvenome. Evė nemažai man padėjo. Per Justą Paleckį ištraukė vyrą iš karo belaisvių stovyklos. Dūdjoniams, mano įtėviams, daug padėjo. Rašytoja gerai sugyveno su Ane Dūdjonike, kuri už Viliaus Masalskio ištekėjo. Anė mirė bene 1947 m., palaidota Vanagų kapinėse. Šalia sūnaus Viliaus4. Masalskių sūnus žuvo karo metais. Buvo paimtas vokiečių kariuomenėn. Pats Masalskis buvo vežamas į Sibirą. Ir Dūdjoniai, kurie mane augino, buvo vežami. Tai rašytoja per savo pažintis juos visus išgelbėjo5. Masalskis vedė antrąkart. Jo antroji žmona buvo Didžiosios Lietuvos lietuvė6. Abu išvažiavo Vakarų Vokietijon. Dabar Masalskis jau miręs.

Su Eve dažniausiai matydavaus vasaromis. Kai į Priekulę atvažiuodavo. Vieną kartą laiškelį yra man parašiusi. Pasistengsiu jį suieškoti. Ir senų nuotraukų kelios yra. Jų buvo daug. Tačiau karo metais pražuvo. Retkarčiais naujų nuotraukų dovanodavo. Pasižvalgysiu ir jų. Rašytoja labai norėjo būti palaidota Priekulėje. Prie savo namelio, po uosiu. Pas mus jos raštelis tebesaugomas, kur apie tai kalbama [žr. priedą, – D. K.]. Bet mes dėl laidotuvių nespėjome įsikišti. Per vėlai sužinojome. Ne rašytojos šeimininkė Domutė, bet jos gera bičiulė Marija Stankevičienė iš Girulių pranešė. Apie Simonaitytės giminę daug žino Albinas Stubra Klaipėdoje.


1981 m. liepos 5 d.

Simonaitytės mama Etmė turėjo tris seseris ir du brolius. Jų vardai: Ilžė (ištekėjusi – Šauklienė), Marė (Dūdjonienė), Madlė (Skrandienė), Jokūbas ir Vilius. Marė, Etmė, Madlė – visos trys neištekėjusios turėjo vaikų. Vėliau visos trys gavo vyrus. Ilžės vyras dirbo Rašo plytinėje Priekulėje7, ji pati nuolatinio darbo neturėjo. Gyveno Vanaguose. Vyras į plytinę vaikščiojo pėsčias. Šaukliai turėjo tris vaikus. Jų vardai: Juris, Jonis, Ilžė. Ilžė ištekėjo už Volgemūto. Jų duktė – Erika, Simonaitytės globotinė. Juris iš jauno sirgo. Prieš karą abu broliai atsidūrė Vokietijoje. Šauklienė palaidota Vanaguose.

Marė Dūdjonienė gyveno Vanaguose. Dūdjoniai – nedidelio ūkelio savininkai. Turėjo du arklius, apie keturiasdešimt margų žemės8. Samdinių neturėjo. Jų dukra Anė Dūdjonytė-Masalskienė mirė tuoj po karo. Simonaitytė padėjo Masalskiui ir Dūdjoniui grįžus iš Sibiro. Maža to, sugrąžino iš traukinio pakeliui į Sibirą9.

Jokūbas Simonaitis turėjo geresnės žemės, apie keturiasdešimt margų. Jis gyveno turtingiau. Brolio namas iki šiol stovėjo, dabar griaunamas. Madlė Skrandienė su vyru gyveno Juodikiuose. Jie nusipirko menką butelį, bet buvo apgauti. Teko išsikraustyti. Visi Simonaičiai mokslo neragavo. Įgijo tik privalomą pradinį išsilavinimą. Jis truko septynerius metus, dar vienus metus kunigas rengdavo įžegnojimui.

Etmė Simonaitytė ir kitos seserys gimė dabartiniuose Vanaguose. Jų motina buvo kilusi iš Kuršaičių šeimos. Kuršaičių namas išlikęs: už Jonelaičio sodybos pirmas butelis, dabar perdirbtas. Aš lankiau Kuršaičių mamuką. Sakydavo, kad ji mūsų giminė10. Etmės tėvai gavo bjaurią marčią, Viliaus žmoną. Tėvai galų gale išėjo gyventi pas Šauklius.

Simonaitytę palaidojo nešiotais drabužiais. Tai Rimaitienės kaltė. Pati rašytoja norėjo būti pašarvota baltai: aprengta balta bliuzele, iki pusės užklota baltu apklotu.


Priedas:
Ievos Simonaitytės testamentas

Kai išslysiu tuo taku, kuriuo visi išeina, sumeskite kapą mano palaikams prie mano namelio ant Minijos kranto. Bet nestatykite nei kryžiaus, dėl to, kad aš visą amžių po kryžium vaikščiojau. Taip pat atitolinkite ir visus akmenis nuo kapo. Tegul neslegia jie manęs. Juk sunkus kaip akmuo buvo mano gyvenimas. Leiskite man gulėti tarp linksmų rožių ir gvazdikų. Tegul žydi bijūnai ir jurginai. Beje, kaipo pavėsis būtų malonu sidabrinis klevas.

O kapo užrašas: Jau lazdą padėjau, kelionė baigta.
E. Simonaitytė
1961 m.

Pastaba: greičiausiai rašytoja bus parengusi ne vieną testamento egzempliorių ir išdalinusi tiems, iš kurių tikėjosi savo valios išpildymo lemties valandą. Čia tekstas skelbiamas iš autografo, esančio Lietuvos literatūros ir meno archyve, toliau – LLMA (F. 71, apr. 1, byla 27, lap. 1 r–v).

 



Danutė Čiurlionytė-Zubovienė
(1910 m. birželio 12 d. Petrovčiz-noje netoli Minsko, dab. Baltarusijoje–1995 m. vasario 27 d. Kaune). Rašytoja, vertėja, memuaristė. Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio duktė. Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete studijavo istoriją (1929–1936), protarpiais gilino prancūzų kalbos ir literatūros žinias Prancūzijoje. Buvo atsidėjusi kūrybai.


Užrašyta 1980 m. vasario 7 d.

Žemaičių g. 10, Kaunas

Sofija Čiurlionienė buvo Valstybinės literatūrinės premijos teikimo komisijos narė. Ji namo parsinešė „Aukštujų Šimonių likimo“ rankraštį, sakė, kad tai talentingo rašytojo kūrinys. Neabejotinai vertas premijos. Rankraštį ir aš perskaičiau, nuo kurio prasidėjo mano pirmoji pažintis su Simonaityte. Autorė Kaune pasirodė 1935 m. Atsiimdama premiją 1936 m. vasario 16-ąją, berods, ir pas mus pasisvečiavo. Vėliau Simonaitytė lankėsi dažnai. Čiurlionienė rūpinosi rašytojos kelione į Šveicariją gydytis 1938 metų rudenį. Būta nemažų keblumų: Simonaitytė dalį savo honoraro, gal daugiau kaip du tūkstančius litų, paskolino Liudui Girai. Šis, kai pinigus reikėjo grąžinti, ėmė spyriotis. Čiurlionienė jį prispaudė, skolą pagaliau grąžino. Pinigai rašytojai buvo labai svarbūs, nes nuolat gydėsi, vyko į Birštoną ir Čekoslovakiją, sveikatai negerėjant – į Šveicariją. Čiurlionienė jai į Šveicariją siuntė siuntinius. Nusiuntė, pačios Simonaitytės prisipažinimu, labai reikalingų dalykų. Čiurlionienė 1939–1940 metais keliskart važiavo į Telšius lankyti sergančios Simonaitytės (žr. priedus).

Labiausiai rašytojas suartino 1941 metai. Prasidėjus karui ir vokiečiams užėmus Kauną, Simonaitytę išvarė iš buto Rašytojų namuose, areštavo, bet neužilgo paleido. Jai pagrasinta, kad ištrems iš Kauno11. Rašytoja pasiguodė Sofijai Čiurlionienei. Ši garantavo už Simonaitytę ir suteikė pastogę. Pas mus Ieva gyveno apie metus, dabartiniame Čiurlionienės memorialiniame kambaryje. Jai davėme visą išlaikymą ir valgį. Mūsų šeimininkė patarnavo ir mums, ir jai. Simonaitytė įsidarbino pas vokiečius. Padėjo, greičiausiai, vokiečių kalbos žinios. Ji dirbo ne visą dieną, grįždavo po pietų, apie 15 valandą. Namie labai daug megzdavo. Gražiai mezgė margintas puskojines. Buvo išmoninga. Užsimindavo apie kūrybą. Sakydavo, kad reikia baigti rašyti „Vilių Karalių“. Bet prie jo nedirbo.

Simonaitytė prie šeimininkavimo neprisidėjo. Viską atliko tarnaitė. Simo-naitytė su tarnaite labai susigyveno. Mokėjo su žmonėmis elgtis. Pasakydavo šiurkščiai, bet kažkaip neužgauliai. Simonaitytė ne kartą klausinėjo tarnaitės, kaip gyvena dzūkai, koks yra kaimas, kokie žmonių papročiai. Ji ir pati laikėsi kai kurių papročių. Pamenu atsitikimą su siūlais. Jų rašytoja pirkdavo iš kaimo žmonių, kurie į miestą pristatinėjo maistą. Kartą, Kalėdų proga, Simonaitytė šitaip papokštavo. Ji įėjo į virtuvę su siūlų gija ir tarnaitei tvojo per skruostus iš abiejų pusių. Galbūt toks buvo kalėdinis pasveikinimas?

Su Simonaityte buvo sunku gyventi. Labai egoistiška. Kai ji išėjo, atsidusome. Išėjusi iš mūsų namų, karo metais, Simonaitytė apsigyveno Pramonės ir prekybos rūmų rūsyje12. Pas ją lankėsi uniformuotas vokiečių karininkas. Labai dažnai lankėsi. Kada benueina Čiurlionienė, vis jį ten randa. Kavą gerdavo, likerį. Simonaitytė tą vokietį, matyt, buvo įsimylėjusi.

Gyvenant pas mus, Simonaitytės niekas nelankė. Ji mažai kuo domėjosi, beveik nieko neskaitė. Čiurlionių namuose buvo didžiulė biblioteka, daug vokiškos literatūros. Vieną kartą Simonaitytė paprašė papasakoti apie Napoleoną, prancūzų imperatorių. Kažką girdėjusi, kad jis per Lietuvą žygiavo. Čiurlionienė nuskubėjo ieškoti knygos apie Napoleoną. Bet Simonaitytė nepanoro skaityti. Per stora. Prašė keliais žodžiais turinį papasakoti, ir tiek. Kelis kartus klausėme, kokie rašytojai patinka. Ji niekada neatsakė į šį klausimą. Siūlėme skandinavus paskaityti. Mums atrodė, kad Simonaitytė panaši į juos. Simonaitytė pasakė, kad skandinavai jos netraukia ir nieko bendro nemato. Atsimenu, kaip man mama sakė: „Štai kur įgimtas talentas – ji rašo be jokios pašalinės įtakos. Viskas iš savęs.“ Simonaitytė ir Čiurlionienė ginčijosi dėl Vydūno. Simonaitytė jo nemėgo. Būdama geros nuotaikos, Simonaitytė mėgo padainuoti linksmas vokiškas daineles.

Karo metais aš parašiau pjesę „Čigoniukas“. Karo cenzūra pareikalavo išversti į vokiečių kalbą. Išvertė Simonaitytė. Ji žavėjosi mano „Čigoniuku“. Darbas buvo didelis. Simonaitytė dirbo nuoširdžiai ir kruopščiai. Vertimo mašinraštį tebesaugau.

Po karo Simonaitytė buvo pasišovusi rašyti draminių kūrinių. Norėjo scenai pritaikyti „Vilių Karalių“. Betgi vien norų nepakanka. Šiam darbui ji neturėjo jokio pasirengimo. Simonaitytė tarėsi su mama. Aš gerai prisimenu, kaip mama jai aiškino dramaturgijos abėcėlę. Simonaitytė ilgai dirbo, rašė, bet iš tų pastangų maža kas išėjo. Be galo išplėtodavo dialogus, kamavosi prie kitų dalykų, kol galiausiai abi sutarė, kad Simonaitytei kūryboje nėra ko blaškytis.

Pokario metais Simonaitytės raštų redaktoriumi leidykla paskyrė Icchoką Gurvičių. Jis daug ką sugadino. Pavyzdžiui, „Pikčiurnienėje“ įterpė apie raudonosios vėliavos kėlimą Klaipėdos krašte. Simonaitytė persiuto:

– Klaipėdos krašte to nebuvo. Aš net raudonos vėliavos niekada nemačiau.

Simonaitytė guodėsi mums. Mano mama ragino nesutikti su pataisomis, bet rašytoja vengė su redaktoriumi pyktis.

Po karo turėjome tarnaitę Janiną. Ji pas mus tris dienas dirbdavo. Janiną supažindinome ir su Simonaityte. Ji gyveno netoli, Dainavos gatvėje. Jai taip pat reikėjo šeimininkės. Pas rašytoją Janina taip pat dirbo tris dienas per savaitę. Apie tą Janiną daugiau papasakotų Juozas Baltušis. Gyvendama kaimynystėje, Simonaitytė su Čiurlioniene dar palaikė ryšį. Tai primena ir dovanotos knygos su dedikacijomis13. Vis dėlto, tolstant pokariui, Simonaitytė susirado jaunesnių ir stipresnių globėjų. Čiurlionienės sveikata vis silpnėjo, teko ilgiau ligoninėse pagulėti. Susitikimai su Simonaityte retėjo, draugystė dėl įvairių priežasčių silpnėjo. Mirus Čiurlionienei, Simonaitytė nuo mūsų namų nutolo.


Priedai:

1) Ievos Simonaitytės atvirlaiškis Edei Jankutei

Brangioji Ede!
Šiandien 8. gegužės. Sėdžiu pašte Lozanoj ir rašau: Sudiev, Šveicarija! Šį vakarą keliauju per Paryžių į Londoną. O iš ten dievai žino, kaip toliau. Gripas buvo apnikęs. Gulėjau Lozanoj. Dabar jau tikrai veik pasimatysime! Eva.

[Lozana, 1939 05 08]


Skelbiamas šis ir kiti du atvirlaiškiai sugrąžina į D. Čiurlionytės-Zubovienės liudijamą gana sudėtingą I. Simonaitytės gyvenimo tarpsnį. Atvirlaiškio su Lozanos vaizdu datos tiksliai nurodo, kad po gydymosi rašytoja iš Šveicarijos išvyko 1939 m. gegužės 8 d. ir į Lietuvą grįžo per Paryžių, Londoną bei Taliną. Sprendėsi nežinios kupina naujo kūrimosi užduotis. Susirašinėdama su klaipėdiškiais, ji gavo perspėjimą apie Klaipėdos kraštą užėmusios nacistinės Vokietijos represijų pavojų. Jau 1939 m. balandžio pradžioje ji atsisakė buto Klaipėdoje ir nutarė iš Šveicarijos aplinkiniais keliais, išvengdama tranzitinio kelio per Trečiąjį reichą, grįžti tiesiai į L
ietuvą. Rašytojos baldų išgabenimu ir saugojimu Telšiuose rūpinosi „Alkos“ muziejaus direktorius Pranas Genys, į Kauną vyriausybinius apdovanojimus – LDK Gedimino ordiną, Lietuvos nepriklausomybės medalį ir 1923 metų Klaipėdos sukilimo rėmėjo bronzos medalį bei reprezentacinio įrišo romano „Aukštujų Šimonių likimas“ (1935) egzempliorių, įteiktą kartu su Valstybine literatūrine premija 1936 m. Vasario 16-osios proga, išgabeno teisininko, Klaipėdos uosto juriskonsulto Broniaus Nemicko šeima, dalį patalynių ir baltinių – Edė Jankutė. Laiške seseriai I. Simonaitytė pabrėžė būtinumą išvežti sergančią mamą ir patėvį: „<…> krašte jų palikti negalime.“ Tuo metu sesers šeima gyveno Plungėje, į kurią iš Klaipėdos krašto buvo perkeltas vyro, Lietuvos kariuomenės karininko, S. Šiliausko dalinys (žr.: Kaltenis V. Ak, gražus dangau!. Vilnius: MELI, 2008. P. 52–54).


2) I. Simonaitytės atvirlaiškis S. Čiurlionienei

Miela ir brangi Ponia! Atvažiuoju į Kauną lapkr. 2 d. vakariniu traukiniu, kuris ateina į Kauną šį, 10 val. Būkite tokia maloni, atsiųskite Onytę. Mat, bijau, ar gausiu vežiką. Labai dėkui už mielus žodžius. Bet stengsiuos daug klapato nepadaryti.

Tad iki pasimatymo!

Jūsų Eva
31.X.[19]39.[Telšiai]


Atvirlaiškis – estiškas, su Talino vaizdu. Jį motinos archyve surado ir pokalbio metu (1986) pakomentavo D. Čiurlionytė-Zubovienė. Ji nurodė, kad Onytė – Ona Jarulaitytė, S. Čiurlionienės giminaitė, namų šeimininkė. I. Simonaitytę iš stoties mašina parsivežė Vladimiras Zubovas. Atvirlaiškį skelbti leido D. Čiurlionytė-Zubovienė.

3) S. Čiurlionienės atvirlaiškis I. Simonaitytei

Širdele, norėjau tuojau telegrafuoti – paskui sumanėm telefonuoti V. Z. – bet jo statyboje nebuvo Kažin ar tas kur pasižadėjo atliko Taigi pensija Jums paliekama tokia, kokia buvo. Kitkuo rūpinsiuos. Ar nesakiau – (Cha cha cha) – Meldžiamoji mesk žodelį – kaip laikais – ir kibk į tą Lenę – Mes tvirtos – Aš dar taisau „Pinigėlius“ – teatras statys –

Širdingai bučiuoju.
ZofČ.


Siuntėjo adreso nėra, gavėjo adresas:
Rašytojai Jėvai // Simonaitytei // Telšiai // Žalioji g-vė. Atvirlaiškis su Vilniaus universiteto vaizdu, nuotrauka Gedimino Orento. Pašto antspaudas vos liečia atvirlaiškio kraštą su pašto ženklu, kuriame matoma tik siuntimo diena: 30. Jis greičiausiai siųstas 1940 m. pavasarį, galbūt netrukus po Tarybų Sąjungos invazijos į Lietuvą.

Laiško turinį pakomentavo D. Čiurlionytė-Zubovienė. Jos žodžiais, V. Z. – jos vyras Vladimiras Zubovas, 1939–1940 m. vadovavęs statybai Telšiuose. Jo tarnybiniu telefonu naudotasi operatyviam ryšiui tarp rašytojų palaikyti. Laiškelyje paminėta Lenė – Šveicarijoje parašyto I. Simonaitytės romano „Be tėvo“ (išleistas 1941 m.) svarbiausias personažas Lėnė Sudmantikė.

 



Edmundas Meškauskas
(1935 m. gegužės 10 d. Panevėžyje–2017 m. balandžio 25 d. Vilniuje, palaidotas Karveliškių kapinėse). Vargonininkas. Mokėsi Vilniaus valstybinėje konservatorijoje (1955–1956). Kartu su kitais 1988 m. inicijavo Vilniaus evangelikų liuteronų parapijos atkūrimą, atliko organizacinį darbą. Pirmasis Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčios vargonininkas, choro „Giesmė“ įkūrėjas ir vadovas (iki 1992 m. pabaigos), vargonavo ir Vilniaus stačiatikių vienuolyno ir Šv. Dvasios cerkvėje. Parengė ir išleido giesmynus („Advento giesmės“, „Kalėdų giesmės“), sukūrė originalių giesmių. Užrašant liudijimus, į pokalbį įsiterpdavo E. Meškausko mama.


Užrašyta 1982 m. birželio 26 d.

Mykolo Oginskio g. 5–35, Vilnius

1976 metų gegužės viduryje pasigirdo negirdėtas skambutis. Simonaitytė pakvietė užeiti į jos namus: iš Vokietijos atvyko Ernstas Schumannas, kuris norįs pasikalbėti. Pasirodė, kad su juo neseniai susitiko geras mano pažįstamas Josepas Urdzė iš Annabergo. Jis per Schumanną perdavė dovanų. Taip to apsilankymo dėka susipažinau ir su Simonaityte, ir su svečiu iš Vokietijos. Bendraujant rašytoja paprašė pagalbos: surasti vargonų meistrą Vanagų liuteroniškai bažnyčiai. Aš pasistengiau. Vasarą važiavau į Vanagus ir Priekulę. Supažindino su kunigu Ernstu Roga. Kartu apžiūrėjome vargonus. Trūko detalių, vamzdelių. Kitą vasarą mano meistras nuvažiavo dirbti, talkininkavau ir aš. 1977 metais vargonai buvo suremontuoti, liepos mėnesį per vaikų konfirmaciją pats grojau.

Vargonai Vanaguose statyti rimtos firmos, gerai įrengti. Tačiau chuliganų apgadinti, vėliau neišmanėlio remontuoti. Darbo buvo daug. Ypač kad reikėjo detales transportuoti iš Vilniaus. Dėl ko vargonai remontuoti? Simonaitytė tai darė iš simpatijų savo kraštui. Stiprūs vaikystės įspūdžiai. Kai pirmą kartą lankėmės Priekulėje, Simonaitytė nulydėjo į Vanagus. Pakeliui užsukome į kaimo Kapų šventę, buvo susirinkę daug žmonių. Nuvežė gėlių ir padėjo ant kunigo Bleiweiso kapo. Ji bažnyčioje užtruko neilgai, nes mums buvo daug darbo. Apsižiūrėjome, tarėmės. Tuo metu numatėme ir vitražo restauravimą bei apsaugą. Aš maniau, kad neužteks lėšų visiems darbams ir reikmenims. Siūliau pradėti nuo vargonų14. Mano patarimu ant langų uždėjo apsaugos tinklus. Vitražai sukurti dailininko R. Sieberto firmos Karaliaučiuje. Vitražo restauracijos sumanymo Simonaitytė neatsisakė. Mes daug kartų tą reikalą svarstėme.

Tą pačią vasarą nuvažiavau į Priekulę ir pasisvečiuoti. O Vilniuje pas Simonaitytę lankiausi ir kitomis progomis. Prisimenu priėmimą Priekulėje. Simonaitytė bambėdavo (kai nebūdavo Domutės), kad jų stalas menkas. Vis tas pats valgis, neišradingas. O sąlygos geros: nešė Mickienė, žvejai žuvies parūpindavo. Simonaitytė negatyviai atsiliepdavo apie Skrabus. Bet man atrodo, kad tai Domutės įtaiga. O aš su Skrabais susidraugavau.

Simonaitytė žavėjosi Vakarais. Spintoje, stalo stalčiuose slėpė albumus, knygas apie Vakarų Vokietiją. Palaikė ryšius su senais pažįstamais. Ji gaudavo siuntinius. Tiesa, su niekais. Grūmodavo, kad išmes. Aš sykį pasakiau, kad atiduotų man. Simonaitytė pakeitė toną. Ji leido man iš siuntinio šio to pasirinkti: muilo, šokolado, pieno ir sriubų koncentratų, kremų, alyvuogių konservų. Siuntėjas buvo kažkoks Borchertas. Jis atsiuntė gerų medžiagų. Kai kas atėjo per klaipėdiečių šalpos organizaciją. Simonaitytė sakiusi, kad ji griežtai atsisakys tų dovanų, kad parašys laiškų. Bet, manau, neparašė. Pamenu, atėjo siuntinys, kai Simonaitytė gulėjo ligoninėje. Rašytoja pasiūlė Domutei ir man nuvažiuoti siuntinio paimti. Domutė šoko prieš, ji viena paims. Manau, kad Simonaitytė nepasitikėjo Domute.

Siuntinys atėjo ir po Simonaitytės mirties (pasakojo Petrusina Janulevičienė). Aš žinojau to siuntinio turinį: medžiagos, „Kamel“ ir kita. Iš ankstesnio Borcherto laiško. Bet rašytojos jau nebėra, pasas atiduotas. Domutė kreipėsi į Juozą Baltušį. Šis paėmė iš archyvo Simonaitytės pasą ir Domutė siuntinį gavo.

Rašytoja buvo karšto būdo. Kartais be pagrindo kaltindavo žmones. Buvau liudininku, kai ji dėl menkniekio užsipuldavo pažįstamus. Net juodindavo. Ypač nemėgo Sirijos-Girienės ir kitų rašytojienių. Simonaitytė buvo gana šykšti. Nemėgo Almonės giminių, nes manė, kad jie laukia jos mirties. Nieko nemokėjo Domutei, bet kitiems sakė, kad moka15.

Meškauskienė. Kartą pasveikinau su Naujais metais. Palinkėjau šimto metų sulaukti. Simonaitytė pasakė, kad ji jaunystėje daug vargo, kentėjo. Dabar viską turi: soti, turtinga. Šimto metų ji būtinai turinti sulaukti.

Meškauskas. Simonaitytė man pasiūlė savo knygų. Užrašė autografus. Dovanodama knygą „…O buvo taip“ (1977) joje paliko dedikaciją: Mielam ir Gerbiamam Edmundui Meškauskui prisiminti E. Simonaitytė. Vilnius, 1978 m. II. 10 d. Ją įteikdama pridūrė, kad pabaigoje parašyta ne visai taip, kaip buvo. Tiesiog reikėjo, tai ir padarė.

Meškauskienė. Įvairiomis progomis pas Simonaitytę lankiausi 1976 ir 1978 metais. Per jubiliejų (80-metį). Nueidavau kaip viešnia. Tiesa, būdavau trumpai. Pamenu, per jubiliejų aš ir vienas svečias, rašytojas, – susėdome greta. Jis paprašė rašytojos, kad paduotų ranką – paburs iš delno. Simonaitytė padavė. Tas vyras pažiūrėjo ir sako: gyvensite dar dešimt metų. Simonaitytė išbalo. Aš kumštelėjau pašonėn. Tas skubiai pasitaisė: dvidešimt penkerius dar gyvensite. Simonaitytė man siūlė trumpai kirpti plaukus, taip, kaip jos. Paimdavo mano plaukų kuodą ranka, pagniaužydavo ir liepdavo kirpti. Simonaitytė šiaip apie puošmenas, drabužius mažai šnekėjo.

Meškauskas. Simonaitytę dažnai lankė Michalina Meškauskienė. Namuose ir ligoninėje. Simonaitytė gerai atsiliepdavo apie Jadvygą Čiurlionytę. Petrusina Janulevičienė pasiūdavo drabužių, padėdavo. Todėl buvo reikalinga. Tik Janulevičienė nesutarė su Domute. Geri ryšiai buvo su Tautvydu Braku. Dažnai užeidavo jo žmona Zoja Brakienė. Simonaitytė bendravo su Kalvanais iš Taura-gės. Lankydavosi Kalvanienė16.

Simonaitytė guldavo antrą valandą nakties, keldavosi – 10 valandą. Iš karto gerdavo stiprią kavą. Prie geros progos užtraukdavo ir dūmą. Iš manęs kartą išprašė cigarečių. Domutė griežtai draudė rūkyti, rašytoja jos vengė. Rodos, 1977 m. iš Priekulės su Simonaityte važiavome į Klaipėdos turgų. Domutė pirko vaisių, daržovių. Simonaitytė iš mašinos nelipo. Važiuojant Simonaitytė pastebėjo, kad šermukšniai aplipę raudonomis uogomis. Klaipėdoje pasisukiojome šiaip, be didesnio tikslo.

Su Simonaityte kartu padainuodavome. Ji sykį mintinai padeklamavo „Horst-Wesell-Lied“ tekstą, kurią po to sudainavome17. Ji žinojo įvairių vokiečių dainų, tokių kaip „Es war…“ ir kitų. Dainuodavome kartu. Dainos, matyt, įsiminė karo metais. Karo metais jos nuolat skambėdavo per radiją, be to, atmintyje daug kas liko ir iš gyvenimo Klaipėdoje metų. Simonaitytė mėgo vargonų muziką. Plokštelių su Fischerio, Montanaro chorais, liaudies, bažnytinės muzikos įrašais atsiųsdavo Schumannas iš Vakarų Vokietijos18. Mėgo ir vokalinę muziką.

1978 metais Simonaitytė gulėjo ligoninėje. Mes kalbėdavome apie Schumanną. Simonaitytė jį mėgo. Aš pasiūliau jį pakviesti: rašytoja jį pakviečia, aš juo rūpinuos. Simonaitytė su džiaugsmu sutiko. Bet pasipriešino Domutė. Esą kad tai neigiamai paveiks Simonaitytę. Tačiau galiausiai nutarėme kviesti. Rašytoja pasakė: aš noriu, taip ir bus. Aš sutvarkiau dokumentus. Prieš Schumanno atvykimą rašytoja iš ligoninės grįžo namo. Man pavedė pasitikti. Paskirtu laiku Schumannas neatvyko. Užkliuvo Varšuvoje. Aš ir mama iš stoties nuvykome pas Simonaitytę pranešti apie trukdžius. Užsipuolė Domutė: ar nesakiau, kad nekviestumėte. Rašytojai bloga. Bet buvo ne taip. Pakvietė prie stalo. Matome, kad Simonaitytė labai geroje nuotaikoje. Pajuokavome, išgėrėme kavos rašytojos kambaryje. Kitą rytą atsikėliau 5 val. (6.30 ateina traukinys iš Varšuvos) ir nukeliavau į stotį. Taip, Schumannas atvyko. Aš svečią parvežiau į savo namus. Juk anksti. Schumannas pamiegojo iki 9 val. ryto. Paskambino Simonaitytė, klausė: ar svečias yra. Sakau, kad taip. Simonaitytė sako: „Tegu miega. Pailsės.“ Kai Schumannas atsibudo, pasakiau apie skambutį. Jis pats jai paskambino. Simonaitytė pakvietė užeiti per pietus. Taip ir padarėme. Padėjau nunešti daiktus. Papietavome. Vėliau Petrusina Janulevičienė pasakojo, kad Simonaitytė, laukdama svečio, buvo iš anksto pasirengusi susitikimui. Pasipuošusi. Kartą tuo metu prie durų kažkas paskambino, Simonaitytė manė, kad atvyko Schumannas – pati nuėjo atidaryti. Deja, ten buvo Domutės sūnus Algirdas Rimaitis su šeima, kurios Simonaitytė nemėgo. Jie rašytojos bute prabuvo pusę dienos. Štai dėl ko Simonaitytė neliepė Schumanno skubiai vežti pas ją. Ji laukė, kol Rimaičiai išvažiuos.

 



Marijona Žiliūtė
(1906 m. rugsėjo 11 d. Gelgaudiškyje, Šakių r.1994 m. gruodžio 27 d. Vilniuje, palaidota Jurbarke). Iš smulkaus verslininko šeimos. Baigė Jurbarko gimnaziją, aukštesniąją mergaičių mokyklą ir aukštesniąją medicinos mokyklą Vokietijoje, grįžusi dirbo Kauno ir iki Vokietijos įvykdytos Klaipėdos krašto aneksijos 1939 m. Klaipėdos Raudonojo Kryžiaus ligoninių gailestingąja medicinos seserimi. Nuo 1939 m. rudens gyveno pas tėvus Jurbarke, dirbo ligoninėje. Pokariu užmezgė ryšius su partizanais, gresiant areštui nuo 1945 m. slapstėsi, gydė sužeistus ir sergančius partizanus. Septynerius metus (1953–1960) kalėjo Sibire. Grįžusi iš įkalinimo, nuo 1961 m. dirbo Vilniaus kraujo perpylimo stoties rūbininke.


Užrašyta
1980 m. vasario 13 d.
Antakalnio g. 30–17, Vilnius

Gimiau Šakių rajone Gelgaudiškėse. Kaune 1933 metais baigiau Raudonojo Kryžiaus Gailestingųjų seserų kursus19. Mokytis teko du metus. Po kursų skirstė į darbo vietas. Kursus baigiau birželio 13 d., keletą dienų poilsiavau ir mėnesio gale atsidūriau Klaipėdoje. Dirbti mane priėmė gydytojas dr. Juozas Cip-lijauskas, kuris organizavo uostamiesčio Raudonojo Kryžiaus ligoninę. Ji buvo neseniai pastatyta. Personalą sudarė vos keli žmonės. Dirbau gailestingąja seserimi. Apie Simonaitytę jau buvau girdėjusi. Žmonės kalbėjo. Buvau perskaičiusi jos „Aukštujų Šimonių likimą“20. Rašytoja labai išgarsėjo, kai už knygą jai skyrė premiją. Ta proga paruošiau laiškelį-sveikinimą. Simonaitytė mane pasikvietė į svečius. Nuėjau pas ją vasarą. Susipažinusios, eidavome pasivaikščioti. Vaikštinėdavome Melnragės link, per miškelį. Netoli nueidavome. Kalbos vis apie kasdienybę sukosi. Rašytoja pasakojo apie savo vargus, nelaimes, apie ką ji vėliau daug ir knygose rašė. Butas – Lauksargių [Butsargių, – D. K.] gatvėje netoli turgaus. Turėjo du kambarius. Vienas didesnis, buvo svetainė ir kabinetas kartu, kitas mažas, kuriame ji miegojo. Simonaitytė pati aprodė būstą. Buvo daug knygų. Daug – tų laikų supratimu. Simonaitytė vaišino, kepė skanius forminius vaflius. Gėrėme kavutę. Padovanojo „Aukštujų Šimonių likimą“ su dedikacija: Seseriai Marytei… ir t. t. Knyga dingo per karą. Aš pas ją dažnai nueidavau. Rasdavau svečių. Kavutė. Viešėdavo klaipėdiečiai. Man buvo įdomios jų šnektos. Kartais pasitaikė išgirsti ne visai suprantamų žodžių.

1936 ar 1937 metais Simonaitytė buvo paguldyta į Raudonojo Kryžiaus ligoninę. Gavo atskirą palatą vidaus ligų skyriuje pas gydytoją Parčiauską. Operavo dr. Ciplijauskas. Ateidavo lankyti Edė ir Elzė Jankutės. Atnešdavo daug gėlių, vaišių: obuolių, apelsinų. Termose atnešdavo geros kavos. Atrodo, antrą sykį paguldė Ciplijausko ginekologiniame skyriuje. Ciplijauskas operavo kažkokią moterišką ligą. Aš į Simonaitytės palatą kasdien įkišdavau galvą. Kokių nors prašymų, pavedimų neturėjo. Gal tik knygų pageidavo. Ligoninėje buvo mažytė biblioteka, bet iš jos Simonaitytė nieko neskaitė. Jai išvykus į Šveicariją, išsiskyrėme. 1939 metais reikėjo iš Klaipėdos kraustytis. Atsidūriau Kaune. Kur reikėjo, ten ir siuntinėjo: dirbau sanatorijoje, ligoninėse ir kt. Tais pačiais metais, susirgus mamai, persikėliau pas tėvus į Jurbarką. Tėvai senukai buvo.

Aš 1953–1960 metais buvau Sibire. Parvažiavau sirgdama. Buvo vasara. Grįžusi apsigyvenau pas brolį Vilniuje. Nuo 1961 m. kovo 1 d. pradėjau dirbti kraujo perpylimo stotyje, iš kurios pensijon išėjau 1979 m. rudenį. Kaip susidūriau su Simonaityte – nepamenu. Mano brolis – Vitas Žilius, Vilniaus konservatorijos dėstytojas, katedros vedėjas ir žinomas muzikantas, mirė 1961 m. spalio 7 d. Apie jo mirtį rašė laikraščiai. Simonaitytė gal iš laikraščių sužinojo apie brolio mirtį, gal pažįstami jai pranešė. Ji parašė laišką, kad atvažiuočiau į Kauną pasisvečiuoti. Tai buvo tuoj po brolio mirties, 1961 m. rudenį. Į Kauną nuvažiavau. Ji gyveno Dzūkų gatvėje, Žaliakalnyje. Įdomus buvo susitikimas. Jau kitą dieną iškeliavome į Priekulę. Čia prabuvau savaitę. Namukas jau stovėjo. Simonaitytė aprodė apylinkes, vežė į Vanagus, į savo tėviškę. Nuvežė prie karčemos „Žvizdrinė“, kurios vietą priminė tik vienišas medis buvusiame kieme. Išvaikščiojome visais Simonaitytės jaunystės takais. Buvome prie bažnytėlės, vidun nepatekome, užrakinta. Vietinių vanagiškių nesutikome, tik užsukome pas Erikos mamą Volgemūtienę. Ten ir kiti žmonės dideliame name gyveno, šeima. Vaišino pietumis. Užvažiavome į visai netolimą kaimą, į sodybą. Rašytoja pasakė: „Čia mano Vilius Karalius gyveno.“ Išėjo iš namo vyriškis. Pasikalbėjome trumpai ir mes vėl iškeliavome. Koks tai kaimas – nepamenu. Priekulėje apipirko: suknelę, bliuskutę [palaidinę, – D. K.]. Į krautuvę ėjau su Erika. Pasisvečiavus įsodino į autobusą ir grįžau į Vilnių. Erika įsodino.

1963 metais Simonaitytė persikėlė į Vilnių. Namas buvo vos pastatytas, gyventojai tik kraustėsi. Tada ji mane pakvietė apsigyventi ir šeimininkauti. Sutikau. Aš iš Simonaitytės išėjau, kai iš Kanados pas ją rengėsi atvažiuoti sesuo. Sakė, kad ji liks gyventi. Išėjau, kai sesuo dar nebuvo atvažiavusi, bet laukėme atvažiuojant. Iš Paryžiaus gavome telegramą – atvyksta. Mano vietoje liko Katrė Laukaitienė.

Pas Simonaitytę prabuvau ne mažiau kaip trejetą metų. Man buvo sunku: iš darbo parėjus, vėl darbas. Vilniaus kraujo perpylimo stotyje dirbau kas antrą dieną, kitomis dienomis Simonaitytės butą tvarkiau, valgį gaminau. Atlyginimo negavau. Dirbau už kambarį ir valgį. Išvažiuodama atostogų, palikdavo pinigų.

Simonaitytė pirma rašė ranka, po to mašinėle. Darbo tvarkaraščio lyg neturėjo, keldavosi vėlai, apie devintą dešimtą valandą. Jei aš darbe, pusryčius palikdavau, kavą išsivirdavo pati. Pusryčiaudavo ilgai – po valandą. Jei aš namie, plepėdavome, kavutę gurkšnojome. Jos darbe įtempimo nebuvo. Po pusryčių užsidarydavo savo kambaryje ir rašydavo. Rašė ranka, bet spausdino ir mašinėle. Simonaitytės kūrybai nereikėjo nei kur keliauti, nei į bibliotekas kreiptis. Ji man dovanojo savo naujai leidžiamas knygas. Su užrašais. Jas dabar brolio anūkams atidaviau.

Pas Simonaitytę svečių netrūko. Lankėsi daug rašytojų. Ateidavo klaipėdiškis Vytautas Karalius, gydytojas Vincas Čepaitis, LKP CK darbuotoja Aldona Nosovaitė. Ateidavo Michalina Meškauskienė: jos draugavo. Justas Paleckis, Augustinas Gricius, Elena Oškinaitė dalyvavo rašytojos gimimo dienos pobūviuose, bet pati gimimo dienos svečių nemačiau – vėlai grįždavau. Vaišės būdavo įprastinės: kavutė, likeris, konjakas. Vaišių atnešdavo Nosovaitė ir Oškinaitė. Rašytojos pajamos: pensija šimtas dvidešimt rublių, honorarai. Kuklintis nereikėjo. Geras Simonaitytės bruožas – pasidalyti.

Simonaitytė pati važiuodavo į knygynus pirkti knygų. Turėjo savo mašiną. Ją Kaune vairavo Erika, Vilniuje – latvis Abeltinis, buvęs Justo Paleckio šoferis. Jis laiko turėjo: jau buvo pensininkas, sirguliavo. Po jo Simonaitytę pavežiodavo kitas Paleckio šoferis, tuo metu dar dirbęs Leonas Indrašius. Simonaitytė turėjo šunį – kalaitę Bulką. Ją nuolat imdavo į keliones. Kai mūsų namo kieme pradėjo statyti vaikų darželį, tą vasarą aš parašiau į Priekulę: į Vilnių nesivežkit, nebus kur išvesti. Neatsivežė. Priekulėje turėjo du šunis – Bulką ir jos įpėdinį.


1980 m. vasario 20 d.

Romanos Dambrauskaitės knygoje „Ieva Simonaitytė“ (1968) yra išspausdinta nuotrauka, vaizduojanti Simonaitytę, gulinčią Klaipėdos ligoninės palatoje 1937 metais. Po nuotrauka neparašyta, bet aš atpažįstu du kitus asmenis. Greta ligonės sėdi gydytojas Juozas Ciplijauskas, lovos galvūgalyje stovi seselė Antosė Genytė-Karoblienė. Ji dabar gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Vieną sykį Simonaitytė su Erika važiavo į Kretingą, rodos, gėlių pirkti. Kelias buvo slidus, įvyko avarija. Mašina slydo, bet neapvirto. Avarijos metu Simonaitytė nusilaužė skaudamą koją. Ji pajuto, kai koja susilenkė, kuri niekada nesilankstė. Lūžo. Tai įvyko greičiausiai rugpjūčio mėnesį. Simonaitytė man parašė laišką ir papasakojo, kas nutiko. Ji kažką kaltino, kad mašina buvo netvarkingai prižiūrima. Dėl šio įvykio Simonaitytė vėl atsidūrė Klaipėdos ligoninėje. Su koja ilgai vargo.

Aš nebuvau gera virėja. Nemėgau tokių darbų. Simonaitytė kartais užpykdavo, bet to stengėsi neparodyti. Pusryčiai kartais užsitęsdavo ne vieną, bet dvi tris valandas.


Priedas:
Ievos Simonaitytės laiškas Marijonai Žiliūtei


Miela Maryte,

Gavau tavo laišką. Tuo tarpu, lyg ir turėdama laiko, rašau vėl, nors jau būsi gavusi aną laišką. Mat, apsilenkė laiškai. Beje, dėl laikraščių. Užsakyk „Tiesą“, „Literatūrą ir meną“, „Mokslas ir gyvenimas“. Tai tie trys pagrindiniai. Jeigu tu atsiminsi, koks dar yra įdomus, tai pridėk dar ką nors. Kai parvažiuosiu atiduosiu pinigus. Užsakyk iki N[aujų] Metų.

O su grįžimu tai gali būti ir labai greit. Šiandien „pasigirdo pirmas skambutis“ su stuburu. Baisiai nusigandau. Tie velniški vėjai pas mus gali tikrai į grabą nuvaryti. Būk gerutė, pasitark su Leonu21, ar galės jis taip: man nieks – tau nieks, kai paskambinsime atvažiuoti.

Bulkelė taip pat jau blizgina savo batukus kelionei į Vilnių. Ji aiškina man kasdien, kad begalo esanti Marytės pasiilgusi. O tu taip labai nenusigąsk dėl jos. Žinai, kad ji labai kukli22. Be to mus žada aplankyti viena mano labai miela draugė iš Žemaitijos krašto23. Ji jau susidraugavo su Bulkele. Ji žada palikti pas mus kiek ilgiau. Ji turi savų reikalų ir našta ji mudviem nebus, o priešingai.

Brangioji Maryte, pasakysiu, kad man labai neramu dėl to mano stuburėlio. Gal tu pasiteirautum pas Vincą24, ar jie man darys blokadą, ar man – dėl visako – sustoti Kaune. Bet tu taip pakalbėk, kad neįsikaistų. Momentais galvoju: viską palikus grįžti. Nes tie stuburo skausmai labai paliečia širdį, kai jie rimtai užeina. O blokada jau metai, kaip nebedaryta.

Dėl baltinių neimk į galvą. Kai turėsime mašiną – nuvešime. Iš čia taip pat parsivešiu nemažai. Jei tu manai, kad Erika skalbia, tai labai klysti. Tuokart su naująja skalb[imo] mašina „jau“ išskalbė… Valterio kelnes.

Paskambink Sriubui ir paklausk, ką anas banditėlis daro. Paėmė pinigus ir nesirodo. Juk parvažiavusi aš noriu toliau dirbti ir daugiau negu čia – Priekulėj, jei tik leis sveikata. Nenorėsiu, kad maišytųsi meisteriai.

Brakas25, tas šėtono blusa, man nei parašo nei nuotraukų siunčia. Atsiųs, ko gero, kai aš jau būsiu Vilniuje.

Tai tuokart iki pasimatymo ir bučiuoju.

Tavo Evutė

1.9. [19]64


Pastaba:
Jurbarko ligoninės medicinos sesuo M. Žiliūtė palaikė ryšius su partizanais nuo 1945 m., 1946–1952 m. slapstėsi pas gyventojus, prisijungė prie J. Palubeckio-Simo partizanų būrio. Gydė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) tarybos prezidiumo pirmininką Joną Žemaitį-Vytautą ir kitus partizanus. M. Žiliūtė, kartu su E. Palubeckaite ir LLKS tarybos prezidiumo pirmininku J. Žemaičiu, 1953 m. gegužę suimta bunkeryje Šimkaičių miške (Jurbarko r.). Pabaltijo karinės apygardos Karo tribunolo 1954 m. birželio mėn. 7 d. nuosprendžiu nuteista dvidešimt penkeriems metams pataisos darbų lagerio, E. Palubeckaitė – dešimčiai metų lagerio, J. Žemaitis – mirties bausme sušaudymu. Vėliau M. Žiliūtei bausmė sutrumpinta. Archyve yra išlikusi jos 1953 m. gegužės 30 d. fotonuotrauka, padaryta Valstybės saugumo komiteto (KGB) prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos Vidaus kalėjime Vilniuje (Lietuvos ypatingasis archyvas, F. K-1, ap. 58, b. 33960/3, t. 4, l. 1891). Informacija iš virtualios parodos „Lietuvos laisvės kovos sąjūdis“ dokumentų sąrašo, 90-ta pozicija). Daugiau apie M. Žiliūtę žr.: Žiliūtė M. Likau amžinai skolinga:[autobiografija]; užrašė Jadvyga Bartašienė // Laisvės kovų archyvas. – Kaunas, 1996, Nr. 19. P. 220–230: nuotr. – (Marijos Žiliūtės atsiminimai); Voverienė O. Žymiosios XX amžiaus Lietuvos moterys. Partizanės, ryšininkės, tremtinės, kovotojos. Kaunas: Naujasis amžius, 2005. P. 351–356: nuotr.; Aleknavičius B.; Aleknavičius V. Novužės krašto vaikai. Kn. 4. Klaipėda: Spaustuvė „Druka“, 2011. P. 224–225: nuotr.

Šios knygos rengėjas žinių apie M. Žiliūtės ryšius su rašytoja gavo iš buvusių I. Simonaitytės šeimininkių Kotrynos Laukaitienės ir Domicelės Rimaitienės. M. Žiliūtė lankyta gal trejetą kartų. Užrašant liudijimus, susipažinta ir pasiskolinta vienuolika I. Simonaitytės laiškų, kuriuos šeimininkė leido persispausdinti rašomąja mašinėle. Prieš paskolindama, juos kruopščiai perskaitė. Laiškai M. Žiliūtei siųsti iš Priekulės, kalbama daugiausia sveikatos ir buities reikalais. Grąžinant laiškus, M. Žiliūtė pasiguodė, kad stokoja naujos literatūros, todėl netrukus skaitymui nunešiau keletą knygų. Ji buvo įdomi ir geros širdies moteris. Kol kalbėjomės, apsisprendė ir I. Simonaitytės laiškus padovanojo. Ji sakė: „Jei jau domiesi, dirbi, tai ir pasiimk. Pravers. O aš numirsiu – išmes juos laukan.“ Taip pat ji pasakė svarbią naujieną. Prieš kelias dienas sutikusi Petronėlę Janulevičienę – I. Simonaitytės kaimynę iš Antakalnio gatvės namo Nr. 70, jai papasakojusi apie atsiminimų užrašinėjimą. Ji M. Žiliūtei sakiusi, kad su rašytoja daug metų bendravo ir yra pasirengusi pasidalyti žiniomis.

 


1 I. Simonaitytės sesers Marijos Budriūtės (gimusios Etmės ir Vincento Budrių šeimoje 1910 m. rugsėjo 9 d. Vanaguose) ir Lietuvos kariuomenės karininko Stanislovo Šiliausko vestuvės įvyko 1936 m. gegužės 9 d. Žemaičių Naumiesčio Romos katalikų bažnyčioje (dabartiniame Šilutės r.). Rašytoja šio komentaro autoriui yra paliudijusi, kad tuo metu mama gyveno Šilutėje pas Liepkojų. Jo namas buvo prie bažnyčios ir dabartinio pašto. Jis turėjo muilo fabrikėlį, kuris užsidarė arba, kaip sakė I. Simonaitytė, dingo. Ji pas Liepkojų gyvenusią mamą lankiusi.
2 Apie I. Simonaitytės norą būti palaidotai Vingio gatvės namo sodelyje žinojo ne tik giminės. Dar jį įrenginėjant 1961 m. rugpjūčio 17 d. laiške Michalinai Meškauskienei rašė: Ir, brangioji, mieloji, žinok: kai mirsiu, noriu būti prie šio namuko palaidota. Manau, kad tai ne per daug reikalauta (žr.: Simonaitytė I. Raštai. – T. 7. – Vilnius: Vaga, 2003. – P. 512). Šį pageidavimą adresatė – aukšta tarybmečio valstybės pareigūnė gerai žinojo: laiško gavimo dieną buvo LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatė, kultūros ministro pavaduotoja ir citavo knyga išleistuose atsiminimuose (žr.: Meškauskienė M. Neblėstanti jų šviesa. – Vilnius: Vaga, 1984. – P. 138.Publikacijoje klaidingai nurodyta laiško data: rugsėjo 7 d.). Neabejotina, kad tuometiniai Rašytojų sąjungos vadovai velionės I. Simonaitytės pageidavimą žinojo, tačiau laidojimo vieta ir būdas greičiausiai buvo sprendžiami ne Rašytojų sąjungos buveinėje.
3 Rašytoja tėvo Jurgio Stubros (1877–1938) kapu rūpinosi. Jį prižiūrėjo Anė Grobštaitė-Lipnienė (1895–1978) iš Klaipėdos rajono Butkų kaimo prie Minijos. Už talką I. Simonaitytė jai kiek pamokėjo. Tai šių eilučių autoriui patvirtino A. Lipnienė. Jis taip pat pats yra ne kartą kapą lankęs ir radęs prižiūrėtą, prie jo vedęs ekskursijas.
4 Anė Dūdjonytė-Masalskienė buvo nesantuokinė Marės Simonaitytės-Dūdjonienės duktė. Vanagų kapinėse yra jos ir sūnaus cementiniai paminklai su įrašais: 1) Hier ruht in Frieden // meine liebe Gattin // Anna Masalski //* 10.11.1889 † 27.7.1947 [Čia ilsisi mano mylima žmona Ana Masalskienė. Gimusi 1889 m. lapkričio 10 d., mirusi 1947 m. liepos 27 d., – D. K.]; 2) Hier ruht in Frieden // unser lieber Sohn // Willi Masalski. // * 13.4.1926 † 24.11.1943. [Čia ilsisi ramybėje mūsų mylimas sūnus Vilius Masalskis. Gimęs 1926 m. balandžio 13 d., miręs 1943 m. lapkričio 24 d., – D. K.]. V. Masalskio gimimo metai paminkle įrašyti klaidingai: turi būti 1920-ieji.
5 I. Simonaitytės pusseserės vyras V. Masalskis buvo suimtas pasienio NKVD 1944 m. lapkritį apklausai. Esą dėl tyrimo, ar nepriklausė Vokietijos nacionalsocialistų partijai, ir areštuotas. Rašytoja dėl svainio išlaisvinimo 1945 m. laiškais LTSR vidaus reikalų komisarui Juozui Bartašiūnui ir Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui Justui Paleckiui įrodinėjo arešto nepagrįstumą ir V. Masalskis 1946 m. iš NKVD kalėjimo buvo paleistas (žr.: Simonaitytė I. Raštai. – T. 7. – P. 397–398.
6 Likęs našlys, V. Masalskis vedė Didžiosios Lietuvos lietuvę Barborą Lankutytę, dukterį Jono (gim. 1903 m.) (žr.: Lietuvos gyventojų genocidas. – T. 4: 1949: A–M. – Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras, 2012. – P. 741).
7 Visas įmonės pavadinimas: „Johnas Raschas; plytinė, stogo čerpės ir drenažo vamzdžiai“.
8 Kai kurie I. Simonaitytės giminės turtiniai dalykai atsispindi rašytojos 1946 m. kovo 10 d. laiškuose Justui Paleckiui ir Klaipėdos miesto Vykdomojo komiteto pirmininkui Viktorui Bergui bandant apginti pusseserės Anės ir Viliaus Masalskių šeimą nuo dalies žemės (dešimties ha) atėmimo. Pretekstas buvęs toks, kad du sūnūs tarnavo Vokietijos kariuomenėje ir abu žuvo. I. Simonaitytės žodžiais, Anė iš tėvų dalies gavo aštuonis ha žemės, Vilius nusipirkęs septynis ha iš darbo fabrikuose santaupų ir tie šilynų bei smėlio penkiolika ha yra sunkiu darbu užpelnyti. Į rašytojos prašymą buvo atsižvelgta. LTSR Ministrų Tarybos reikalų valdytojas jau tų pačių metų balandžio 11 d. raštu Klaipėdos apskrities vykdomojo komiteto pirmininkui pasiūlė visą Masalskių žemę perduoti naudotis rašytojai. Toks sprendimas ją tenkino (žr.: Simonaitytė I. Raštai. – T. 7. – P. 399–401).
9 V. Masalskį (gim. 1893 m.), jo antrąją žmoną Barborą (gim. 1903 m.) ir uošvį – pirmosios žmonos tėvą Martyną Dūdjonį [pavardė sąraše nurodyta klaidingai Dudėnis,D. K.] (gim. 1867 m.) iš Vanagų ištrėmė 1949 m. kovo 25 d., tačiau I. Simonaitytei skubiai laišku kreipusis į J. Paleckį (Simonaitytė I. Raštai. – T. 7. – P. 426–427) šeima iš ešelono Omsko srityje 1949 m. balandžio 12 d. buvo iškelta ir grąžinta į Lietuvą (Lietuvos gyventojų genocidas. – T. 4: 1949: A–M. – P. 741).
10 Mamukas – jei šeimoje buvo dviejų kartų mamos, tai mamuku vadino vyresniąją (senelę, močiutę). Apie ryšį su Vanagų Kuršaičiais šių eilučių autoriui yra sakiusi ir rašytoja, tačiau dalykiškiau paaiškinti negalėjo: stokojo žinių.
11 Karo pradžioje, 1941 m. liepos 15 d., rašytoja vokiečių slaptosios policijos (gestapo) buvo areštuota ir tardyta už liudijimą Klaipėdos krašto pogrindinės nacistinės organizacijos, vadintos vadovų Neumanno–Sasso vardu, byloje (1934–1935), veiklą lietuviškose organizacijose ir antivokiškus motyvus kūryboje, už tai, kad sėdėjo „su komunistais už vieno stalo“. Ji galėjo būti įkalinta koncentracijos stovykloje (kaip nemaža patriotinės orientacijos Mažosios Lietuvos lietuvių kultūros veikėjų) ir net sušaudyta (kaip Jagomastų šeima). Neabejotina, kad bausmės išvengė ne tik dėl S. Čiurlionienės, bet ir dėl kur kas įtakingesnių, politinių galių turinčių, galbūt Lietuvos laikinosios vyriausybės, asmenų užtarimo. I. Simonaitytei buvo skirta registracija policijoje kas mėnesį, iš bibliotekų pašalintas romanas „Aukštujų Šimonių likimas“ ir lietuviški vadovėliai su jo ištraukomis. Pirmuosius karo metus rašytoja praleido apimta baimės, net panikos ir visiškos saviizoliacijos sąlygomis. Šios aplinkybės D. Čiurlionytės-Zubovienės liudijimuose neatskleistos. Atrodo, kad S. Čiurlionienės namų gyventojai gerai nesuvokė I. Simonaitytės padėties ir psichologinės būsenos.
12 Nuo 1941 m. gruodžio 15 d. iki 1944 m. liepos 10 d. dirbo Lietuvos generalinės srities, valdomos civilinės administracijos – Generalinio komisariato Tiekimo ir paskirstymo įstaigos Maitinimo skyriuje vertėja, pas S. Čiurlionienę tebegyveno 1942 m. lapkričio 30 d. ir tą dieną seseriai rašytame laiške skundėsi nelengvomis buitinėmis sąlygomis: „Aš dar vis tebesu pas savo locną Čiurlionienę – ir jai, ir sau ant pykčio. Ir vėl paliksiu, ir vėl šalsiu visą mielą žiemą!!! Buvau jau ir malkų kiek pasirūpinusi, eina viskas velniop“ (žr.: Simonaitytė I. Raštai. – T. 7. – P. 387, 390).
13 Pokalbio metu po ranka gulėjo kelios I. Simonaitytės dedikuotos knygos. Pirmojoje pokarinėje „Aukštujų Šimonių likimo“ laidoje (Kaunas, 1946) įrašyta: Savo brangiausiai Sofijai Čiurlionienei atminimui – laikų žingsnių pėdsakomis sekant… E. Simonaitytė. Kaunas, 1947 m. gegužės 15 d. Kitoje dedikacijoje I. Simonaitytė tarytum prisistato S. Čiurlionienės krikštadukte: Mielajai Sofijai Čiurlionienei iš jos podės „Be tėvo“. E. Simonaitytė. Kaunas, 30.3.58 m. (Raštai. T. 2: Pavasarių audroj. Be tėvo. Vilnius, 1958). Matyt, tai aliuzija į įvertinimą Valstybine literatūrine premija.
14 Bažnyčioje 1908 m. buvo įrengti P. B. Voelknerio firmos Vokietijoje gaminti vargonai.
15 To paties pokalbio pabaigoje pašnekovas teigė kitaip: „Simonaitytė sakydavo, kad ji mirdama neužmirš artimų žmonių. Padarys testamentą ir visiems paskirstys.“
16 Jonas Viktoras Kalvanas (1914–1995) – Lietuvos evangelikų liuteronų kunigas (nuo 1940 m.), vyskupas (1971–1995), kultūros ir visuomenės veikėjas. Vedė Martą Račkauskaitę. Tos pačios Bažnyčios kunigu ir vyskupu tapo jų sūnus Jonas Viktoras Kalvanas (1948–2003).
17 Neoficialus Vokietijos nacių himnas.
18 I. Simonaitytė 1975 m. vasario 21 d. laišku pati prašė E. Schumanno atvežti senų plokštelių su senomis (pabraukta autorės) vokiečių liaudies dainomis. Jų siuntą jau balandį gavo paštu ir dėkodama prisipažino, kad klausydama net apsiverkusi. Melodijos priminė jaunystę (žr.: Simonaitytė I. Raštai. – T. 7. – P. 591–592).
19 Iš tikrųjų mokėsi aukštesniojoje medicinos mokykloje Vokietijoje. Galima suvokti, kad apie tai nutylėjo atsargumo sumetimais, nes tarybmečiu ryšiai su užsieniu buvo laikomi biografijos „dėme“. Neabejotinai gerai mokėjo vokiečių kalbą.
20 Knygą perskaitė vėliau, nes ji buvo išleista 1935 m.
21 Greičiausiai Leonas Indrašius, retkarčiais vairavęs rašytojos mašiną.
22 I. Simonaitytė meilikavo neatsitiktinai: M. Žiliūtė šunų nemėgo ir to neslėpė.
23 Katrė Laukaitienė iš Platelių.
24 Gydytojas Vincas Čepaitis.
25 1941 metų Sibiro tremtinys Tautvydas Brakas su šeima gyveno Krasnodare. I. Simonaitytė su juo susirašinėjo ir lydima Erikos Urbaitienės kartą (1963) lankė. Pora prastokos kokybės nuotraukų, fotografuotų Krasnodaro oro uosto laukiamojoje salėje, yra LLMA (F. 71, apr. 1, byla 355, lap. 1–2).