literatūros žurnalas

Kjell Espmark. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 11

Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė

Kjellis Espmarkas (g. 1930) – garsus švedų poetas, prozininkas, literatūros tyrinėtojas, Švedų akademijos ir Nobelio komiteto narys. Studijavo literatūros mokslą Stokholmo universitete, vėliau daug metų jame dirbo, tapo profesoriumi. 1956 m. debiutavo kaip poetas, o 1980 m. – kaip romanistas. Septynių prozos knygų serijoje „Užmaršties laikas“ nagrinėja septynias mirtinas mūsų laikų nuodėmes. Išleido trylika eilėraščių rinkinių, dešimt romanų. Atskirose savo knygose apžvelgė švedų poetų modernistų Arturo Lundkvisto, Harey’io Martinsono, Tomo Tranströmerio kūrybą. K. Espmarko kūrinių išversta į daugiau kaip dvidešimt kalbų. Poetas pelnęs keletą literatūrinių premijų, tarp jų – T. Tranströmerio.

Eilėraščių rinkinys „Paukščių takas“ (2007), kritikų nuomone, – „geriausia švedų poeto knyga, parašyta XXI amžiuje“. Tai šimtas savotiškų epitafijų, kurias K. Espmarkas rašė ne vienus metus, įkvėptas vadinamosios „Graikiškos antologijos“ („Anthologia Graeca“). Šis senovės graikų poezijos, epigramų ir epitafijų rinkinys yra padaręs įtaką ir amerikiečių poetui Edgarui Lee Mastersui, kurį išgarsino jo eilėraščių knyga „Spūn Riverio antologija“. K. Espmarkas savo epitafijose kalba mitinių, istorinių, biblinių, literatūrinių, anoniminių praeities ir šių laikų žmonių vardu, glaustai, aforistiškai perteikdamas istorinius, kultūrinius ar kasdienio gyvenimo įvykius.

*

Stovėjau priešais Anubį,
paprastas egiptiečių pirklys,
mano širdis turėjo būti sveriama.
Svarstyklių lėkštėj gulėjo plunksna.
Jei mano širdis sunkesnė, pražuvęs.
Akmeninė širdis
nebus įleista į anapus.
Ašarom plūstant užverktu
mano veidu pamačiau,
kaip lėkštė su plunksna nusviro.

 

*

Tą rudenio dieną, kai mane laidojo,
į rankas įspraudė susuktą papirusą
klajonėms per tamsą:
kas jame parašyta, aš neperskaitysiu –
esu tik aštuonerių metų mergaitė.
Tai pasas, man leidžiantis peržengti
sieną tarp gyvųjų ir mirusiųjų.
Ritinėlis nelygus, rašmenys
muitininkų pirštais nučiupinėti.
Bet jie šviečia tamsoj.
Ir aš matau jūsų veidus.

 

*

Norėjau būti nemirtingas,
ir vylingi dievai išgirdo mano prašymą.
Vis labiau sendamas
vaikų vaikus palydėjau anapus.
Pats likau pilkas ir lengvas
kaip širšių lizdas, nupuolęs žemėn,
dūzgiantis nuo įkyrių minčių.
Niekas jau manęs neatmena.
Dabar žinau, paskutinis džiaugsmas –
numirti tarp savųjų,
kad dusdamas, traukulių tąsomas
pabėgčiau pro verkiančias jų akis.

 

*

Iš viso gyvenimo prisimenu tik vieną akimirką:
įsibridus stovėjau pasikaišius sijoną
ir traukiau į vandenį nendrinę valtelę
su ką tik gimusiu savo kūdikiu.
Artinosi priešų kariai, bangos
man pažadėjo, kad juo pasirūpins.
Tai spindesio apgaubta valanda.
Padariau taip, kaip mitas liepia,
ir valtelė nulingavo tolyn.
Šitoj begalinėj tamsoj
vis dar girdžiu vaiko riksmą.

 

*

Jie galbūt rausė ieškodami lobio,
bet rado varganas nuolaužas,
tai, kas buvo likę po manęs. Ir nusivylė.
Bet kam jie iškėlė mane
į tą baltą, skausmingą šviesą?
Aš ten miegojau be jokių sapnų.
Dabar prisimenu tėvą, užmuštą prie arklo,
motiną, elgetaujančią su puodeliu, –
skaudu tai prisiminti.
Argi nematot, kad aš kenčiu
po tuo muziejaus stiklu,
kai nuolaužos net prieblandoj švyti?

 

*

Skarabėjas ant mano krūtinės,
kad nepradingčiau užmaršty.
Pats mažai ką prisimenu,
tasai, kurs mane balzamavo,
per nosį ištraukė man smegenis.
Džiaugiuosi nors tuo, kas dar liko.
Mane gaubiantis karsto dangtis –
suskilęs žvaigždėtas dangus,
čia ir telpa man likęs pasaulis
su vėju ir svirpliais išdžiūvusiam medy,
daugybe garsų, to medžio balsų,
kurie žino, kas aš toks esu.
Visa tai kaskart pajuntu,
kai tu ateini prie manęs
ir akimirkai mane sugrąžini.

 

*

Aš – tik mano žingsniai, nieko daugiau.
Gal buvau Hermopolio dievas,
nuo kurio priklausė mėnulio kaita,
aš sukūriau ir žemėje tvarką.
Šiek tiek prisimenu klūpančius
aplink save: „O, laiko valdove!“
Negi tai aš? Mane labiau džiugina,
kad sukūriau jiems raštą,
kad esu poetų ir išminčių globėjas.
Bet ką aš žinau iš tikrųjų?
Kad istorija – surištos rankos.
O žmogus – abejotinas bandymas.
Gal nevertėjo suteikti jam laisvės?
Mano žingsniai sustingo,
lyg būčiau iškaltas ant frizo.
O gyvuliai man iš priekio
ir už manęs dar tebežygiuoja.

 

*

Kai nustojau alsuoti,
jutau, kad žvelgi į mane,
o tavo širdis lėtina eigastį –
toks gražus aš tau staiga pasirodžiau.
Perskaičiau tavo mintis:
tu imsi ieškoti akmentašio,
kad jis atkurtų mane besišypsantį,
alkūne atsirėmusį
į sarkofago dangtį.
Neskubėk į akmenį perkelti manęs!
Tu nematai, kaip virpa
mano akių vokai.
Jie dar nenori suakmenėti.
Aš dar taip trokštu atsimerkti
ir paskutinį kartą pažvelgt į tave.

 

*

Iš Kartaginos išplaukdami
buvom sugriovę visa, kas tik įmanoma.
Net laukus, man rodos, apsėjom druska,
kad nieks nebeaugtų,
ir dangų apdruskinom,
kad nebeliktų švaraus lopinėlio.
Moteris, aišku, sutvarkėm,
o vaikus pardavėm į vergiją.
Po viso to pasaulis – jau mūsų.
Tik miegą vis trikdė
girdėtos aimanos ir dejonės
ir tas druskos skonis burnoj –
joks gėrimas nenuplaus mano troškulio.

 

*

Buvau šalia, kai jis stovėjo priešais teisėją.
Perplėšiau savo drabužius
ir šaukiau su visais:
– Tekrinta jo kraujas ant mūsų
ir ant mūsų vaikaičių per amžius.
Jis liūdnai pakėlė ranką ir tarė:
– Tarsi kliedėdama kalbi, moterie.
Ir parodė į dangų, aš mačiau,
kaip persekios mūsų ainius
per šimtmečius, kaip jie bėgs iš krašto
į kraštą, slapstysis nuo pogromų.
Liepsnos tolumoj tarsi fakelai.
Suimtasis pagavo mano žvilgsnį ir tarė:
– Pasitark vakare su savo širdim
ir neberėk sykiu su minia.

 

*

Pamenu, atėjau į Emesą
vilkdamas nudvėsusį šunį,
todėl ir praminė Šventuoju kvailiu.
Aš nenorėjau patekt į legendą!
Verčiau – rykštės ir patyčios.
Iš viso gyvenimo saugau tik vieną akimirką,
kai saujoj deginau smilkalus
neturėdamas kitokio indo.
Odos negalėjau išmarginti, ji liko sveika –
pats Dievas buvo ištiesęs savo delną.
Vėliau pradingau tamsoje,
tik tą stebuklą prisimenu.

 

*

Tikriausiai ten buvo salė,
vienoj pusėj – atviras langas į niekur,
kitoj pusėj – toks pat langas į niekur.
Pro vieną įskrido kregždė,
paskraidė ratu, apakinta šviesos,
ir išlėkė pro kitą langą.
Supratau: tai mano gyvenimas,
tik nežinau, kas aš buvau.
Gal saksų didikas,
kurį apakino netikėta šviesa, –
pamanė, kad jis regi Dievą
ir turi pakrikštyti savuosius.
O gal koks arabų poetas,
gavęs kūrybos malonę
nušvitimo akimirką
iš niekur į niekur.

 

*

Sako, kad buvau kataras,
vadinasi, pats save pasmerkiau sudeginti.
Bet juk buvau tik vienas
iš Jėzui atsidavusių vargšų. Drebėdamas
žvelgiau inkvizitoriui į veidą:
kerštaujantis žmogus, toks susigūžęs
nuo savo intrigų ir baimės,
savo pergalės auka.
Jėzus atlaidžiai šypsojosi jam už nugaros.
Liepsnos nepasiekė manęs.

 

*

Laivas nekantravo išplaukt į Norvegiją,
kai tingas nusprendė mane ištremti.
Bet kai laivas išplaukė,
aš tylėdamas likau stovėti prie uolos.
Skardis man buvo žalesnis negu laisvė,
rasa spindėjo lyg žvaigždės.
Gera vieta numirti.
Iš slėnio į mane skriejo ietis
saulėj žibančiu antgaliu.

Versta iš: Kjell Espmark. VINTERGATA. Stockholm: Norstedts, 2007

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 5-6 / Pilka adventinė sausgėla. Upėj – plonos lytys nuskeltais kampais, lyg kas būtų sumetęs apleisto vienkiemio langus. Treška sausledis – metų ratas braškėdamas ritas į tamsumas. Iš anos Nemuno pusės tyliai atsiskiria valtis, Tolminkiemio

Tomas Tranströmer. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 12 / Vertė Zita Mažeikaitė / Tomas Tranströmeris – vienas žinomiausių ir, anot kritikų, mylimiausių Švedijos poetų, daugelio literatūrinių premijų laureatas. 2011 m. Švedų akademija paskyrė jam Nobelio premiją, motyvuodama…

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 10 / Nuo Rambyno. Aure – Mažvydo karvės rupšnoja sultingą žolę pastoriaus pievose. Pilvai – kaip tos rudos statinės iš Tilžės bravoro, tešmenys velkas žeme, seniai nemelžtos, pertvinkusios. Mūkia, sustojusios pusračiu – taip ilgesingai…