Renata Šerelytė. Magdalena
2017 m. Nr. 11
Romano fragmentas
I skyrius
Jeigu būtum mirusi, tai paprasčiausiai to nežinotum. O dabar… Ir tuščia sraigės kriauklė prie ausies, ir spyglys, duriantis į kaklo duobutę, ir netgi vakaro rasa smelkia piktu ir nervingu prisikėlimo drebuliu. Sustingęs Magdalenos kūnas atitirpsta – susiriečia dvilinkas, lyg jį tebetampytų priešmirtinės konvulsijos. Nuo akių nuslenka valktis, ir tiesiai prieš nosį ant pernykščių lapų Magdalena mato du baltus akmenis – ant vieno virpa rausvas laukinės obels žiedlapis lyg atlasinis vaikiškos kurpelės kaspinėlis.
Magdalena guli kniūbsčia, ištiesusi priekin rankas, rankogalių nėriniai dvokia vėmalais ir atrodo lyg būtų nunerti iš balkšvų grybienos siūlų ir trauktų ją į požemio karalystę, ten, kur ỹra ir trupa kaukolės, virsdamos nieko neprisimenančia žeme.
Magdalenai šleikšti toji puveninga giliažemė, ir ji tyliai stūgteli – žvėrelis krūmuose nusičiaudi iš netikėtumo. Atvirsta ant nugaros ir mato, kaip raudonu vakaro dangumi traukia gedulinga debesų palyda: žirgai ir kupranugariai, laivai ir karietos, elgetos ir angelai, pastaruosius sunku atskirti vienus nuo kitų, nes visi nešasi liutnes, o skarmalai ir mantijos virtusios dangiškomis drapanomis.
Ne Magdalenos jie išsiruošė palydėti. Ne dėl jos plyšta širdis karaliui, kuris eina procesijos prieky, nuleidęs išdidžią galvą. Tą, kurią jis lydi, visi ilgus amžius minės. O Magdalena… Ji ir iš numirusiųjų prisikėlė, kad vėl save primintų. Toks ėdrus, toks negailestingas yra laikas, tokia trumpa ir niekinga žmonių atmintis.
Reikia keltis, nusivalyti nuo sijono vėmalus, susimaišiusius su žemėmis ir obelų žiedlapiais, ir grįžti atgal, į pakasynų nuotaika dvelkiantį Vavelį. Atsidaryti savo sekretų dėžutę, peržiūrėti juos, prisiminti, kada ir kaip ji užsidirbo tuos lobius – juodą šikšninį rimbą, nėriniuotą rankovės gabalą su išdžiūvusio kraujo dėme ir veidrodėlį, kurio dulsvame paviršiuje ji visada aiškiai išvysta dešinįjį skruostą bjaurojantį puslankio formos randą.
Paskui palengva prisimins visa kita. Gali būti, kad, prisiminimams užpildžius atmintį, širdį prislėgs nepaguodžiamas sielvartas.
Bet Magdalena žino vaistą nuo jo.
Tėvas Euzebijus, įsitvėręs rankomis sakyklos kraštų, kad neišvirstų netyčia sukosėjęs, išspirdamas iš po kojų kėdutę, suteikiančią jo nedidukui stotui orumo, paskelbė rūsčią žinią – laikai eina į pabaigą ir Dievo rūstybė netrukus, gal nė Velykų nesulaukus, užgrius žmoniją kaip dangaus ugnis, išlieta iš sidabrinio angelų dubens. Magdalena, kurios galvelė iš bajorų klaupkų kyšo kaip juodas nuodėguliukas, sustingo iš siaubo ir atsitūpė ant grindų, ieškodama pagalbos, įsikibo į guvernantės sijoną, kvepiantį pernykščiu šienu. Panelė Cecilija paprastai nusipurtydavo Magdaleną kaip lakišiaus sėklą, nepiktai, bet reikliai, tik šį kartą ir ji, prikandusi ploną lūpą, gūžėsi, lyg prašydama pasigailėjimo. Tačiau tėvas Euzebijus nė nemanė jos pasigailėti: Genemata echidnus1*, šaukė jis, negi nematot pranašingų ženklų!.. Sausį atšilo nelyg vasarą, sužaliavo žiemkenčiai, o paskui užėjo klaikūs šalčiai ir visus daigus nuvirino!.. Vėl bus badas, valstiečiai žeminėse gaiš kartu su savo purvinomis kiaulėmis beigi ožkomis, ir jų dvigalvės dvasios lyg kokios bestiariumo pabaisos šėls naktimis prieš angelui sutrimituojant paskutinį kartą!.. Ir ne pavasario rūkas baltuos paryčiais pievose, o maro mergelės!..
Magdalena paleido panelės Cecilijos sijoną ir susigūžė po klaupkų viršumi, kad Dievo rūstybė jos nepasiektų. Kai pamokslas baigėsi ir panelė Cecilija ištiesė ranką, norėdama nusivesti auklėtinę prie Dievo kūno, mergytė įsikibo klaupkų apačios ir pasišiaušė lyg įerzintas gaidys. „Jėzau gailestingasis, – sušnypštė panelė Cecilija, – ne vaikas, o Dievo koronė.“
Magdalena susigūžė. Jai buvo gėda, bet liautis negalėjo. Šilta srovelė jau bėgo šlaunimis ir gėrėsi į kojines. Ji tupėjo, pasmerkta ir prakeikta visų šventųjų, ir net galvos nepakėlė, kai panelė Cecilija atsivedė prie jos tėvą Euzebijų.
– Nagi, stokis, – išgirdo Magdalena rūstų vienuolio balsą. – Stokis, vaike.
Magdalena dar žemiau nuleido galvą. Pamokslininkas atsiduso.
– Gaila, kad išsigimsta garbinga šeima, – pasakė jis panelei Cecilijai, jau ne rūsčiai, o liūdnai. – Tėvas… motina… ir šitas vaikas… taigi, šitas vaikas… Gal kada nors ateis į protą… bet greičiausiai nieko nebus, pažįstu tokią padermę.
Mergytė įrėmė smakrą į smailius keliukus.
Kokia laimė, kad panelė Cecilija nulydėjo tėvą Euzebijų iki zakristijos, kažką gailiai kranksėdama, gal teisindamasi dėl jos, kurios nepavyksta sutramdyti, – srovelė, subėgusi į batelius, nebebuvo šilta, ir Magdalenai atrodė, kad ji tupi ant kapinių rūsio grindų, susisiekiančių su anuo pasauliu, ir tuoj mirtinai prie jų prišals. Mergytė stačia galva puolė iš klaupkų ir pasileido į lauką – pro atviras bažnyčios duris, į pilką dienos šviesą, – kur atsitrenkė į smirdintį pavargėlį, kuris kaip tik rėpliojo ant priebažnyčio, norėdamas pasižiūrėti, ar viduj dar kas liko iš prašmatnios ponybės.
Tebegirdėdama ausyse jo keiksmus ir šaižų panelės Cecilijos karksėjimą, Magdalena sėdėjo vežimo galūgaly, apsiausta gūnia, nusisukusi nuo vežėjo, ir žiūrėjo į tolstančią bažnyčią. Aštrios krušos kruopos kirto į veidą. Pilkojo Trakininkų dvarelio nematė, tik jautė, kaip jis artėja, alsuodamas šaltais pelenais jai į mentes. O paskui išgirdo, kaip kliegia kovai, pakilę nuo bokšto kuoro. Bokšto, kuriame mirė visos giminės moterys – prosenelė, senelė ir Magdalenos motina; vieną sušalusią rado kapinių rūsy, kitą pribaigė karštinė, o trečioji išdžiūvo kaip kiaulės pūslė.
Sausas šis kraštas, bevandenis, tik skurdūs krūmokšniai ir pievos, o ir tos – ne iš derlingųjų, vasaros vakarais vėjas prineša į kambarius usnių sėklų ir švylių pūkų, ir vieninteliai tinkami pasėliai joms sudygti – gyvos žmonių burnos, erdvūs jų plaučiai ir drėgni akių obuoliai. Ak, ir dar tamsa – gili, slėpininga, žalia kaip maurai ant tvenkinio paviršiaus.
Magdalenos tėvas, bajoras grakščiomis plaštakomis, niekada į tamsius moterų kambarius neužsukdavo – matyt, bijojo, kad gali pražūti tuose švelniuose žaliuose mauruose. Ir Magdalenai ten nepatiko – ji stengdavosi iš kambarių ištrūkti. Tėvas kaskart rasdavo ją prie svetainės durų, prilipusią prie rakto skylutės, godžiai besiklausančią kalbų ir blevyzgų, kurių netrūkdavo, jam su aplinkiniais šlėktomis lošiant kortomis.
– Eik iš čia, – mosteldavo siaura laiba plaštaka. – Eik!.. Kur nors… Čia tau ne vieta.
Magdalena klusniai pasitraukdavo. Nelabai kur turėjo eiti – jei ne į tamsiuosius kambarius, tai į sodelį, kur iš kurmiarausių kyšojo pagaliai su užmautomis išdžiūvusiomis kiaulės pūslėmis; vėjui pučiant, pūslės liūdnai blazgėjo, sausi žirniai ritinėjosi po jų vidų, keldami triukšmą, turintį atbaidyti kurmius. Iš sodelio Magdalenos niekas nevarė, bet jai pačiai šioje vietoje nesinorėjo būti.
Nebent į pievas leistis – į tas sausas, bevandenes pievas, kur augo geltona žolė, žydėjo karčios bitkrėslės ir kurvažolės, šunramunės ir pilkieji kiečiai, o gilioje lomoje, prie šlyno ir molio, augo čyžma ir juodoji drignė. Magdalenai trukdė pūstas sijonas – jinai jį nusimaudavo ir pastatydavo vidury lauko kaip rugių pėdą, o pati pasileisdavo į siūruojančias žolynų glūdumas vienais pantalonais, ir lakstydavo po jas su tėvo kurtuke tol, kol išgirsdavo, kaip trimituoja medžioklės ragas. Kurtukė dirsteldavo į Magdaleną skaidriomis akimis – bėgam?.. Mergytė įšokdavo į sijoną, ir jos bėgdavo dvarelin, tik kurtukei labiau pasisekdavo, ją imdavo kiškių medžioti, o dukrai, įsitvėrusiai balnakilpės, tėvas sakydavo: eik!.. Eik… Kur nors kitur…
Kitur… Kurgi – kitur?.. Magdalena pėdindavo į ginklinę, kur apčiupinėdavo medžioklinius peilius ir kardus, o paskui – į dvaro virtuvę, prie židinio; ant storo meškos kailio įsitaisydavo ir užmigdavo; jausdavo, kaip šalia atsigula iš medžioklės grįžusi nusilaksčiusi kurtukė ir lekuoja jai į ausį, tvoksdama krauju ir šlapiu kailiu.
Židiny susikaupusius pelenus tarnaitė pradėdavo semti tik tada, kai jie it paplautas kalno šlaitas imdavo slinkti žemyn; vieną sykį užvirto Magdaleną, snaudžiančią po židiniu, ir kai ji prabudo, tarnaitė jau buvo šluotražiu nušlavusi nuo jos pelenus, tik vienas angliukas dar ruseno prieš nosį, skleisdamas gailų degėsio kvapą. Aišku, nuprausti Magdalenos jai nešovė galvon – tarnaitė, kaip visos šio bevandenio krašto moterys, vengė praustuvės, vandens kubiliuko ir skalbimo rėčkos kaip velnias kryžiaus, ir negi sakysi, kad be pagrindo, – jeigu nutekėdavo ar išeidavo tarnauti kur kitur, kur praustis daugiau reikėdavo, tai arba gumbu apsirgdavo, arba raupais nueidavo. Vanduo juk visų blogybių šaltinis, kas to nežino; tarnaitė nežinojo, tik nujautė, ir ačiū Dievui, nes jeigu būtų žinojusi, kad taip mano ir geriausi Paryžiaus daktarai, būtų pasikėlusi į puikybę.
Taigi tarnaitė liepė pasitraukti panelei šalin, o pati atsitūpė ir ėmė kurti ugnį. Pro praviras duris girdėjosi iš svetainės sklindantys riksmai, kažkas kumščiu daužė stalą ir kvietė į pagalbą raguotąjį su visa svita. Magdalena atsikėlė, ir kadangi tarnaitei ji rūpėjo tiek pat, kiek auseklis prie durų, žengė balsų link – norėjo pasiklausyti, ką svetainėje veikia ponai. Bet nespėjo – riksmai nutilo, stojo tyla, ėmė traškėti tarnaitės užkurta ugnis, o paskui į virtuvę įėjo tėvas ir apsidairė, ieškodamas dukters.
Magdalena buvo grįžusi prie židinio. Sėdėjo ant meškos kailio, liepsna laižė balanas ir apšvietė jos pakaušį, plaukai spindėjo juodu auksu.
Tėvas kurį laiką žiūrėjo į savo vaiką, paskui persibraukė plaštaka veidą – atrodė pavargęs, akys įkritusios, kaktoje – gili nusivylimo raukšlė.
– Kodėl ji tokia purvina? – paklausė tarnaitės, nei į ją, nei į Magdaleną nežiūrėdamas, tarsi pats sau.
Ta išsižiojo. Apvalus veidas po kyku išraudo.
– Nuprausk ją, – pasakė tėvas, išėjo ir uždarė duris.
Tarnaitė išsigandusi pažvelgė į mergaitę. Papurtė galvą. Buvo aišku, kad nepraus – už jokius pinigus.
Kai už durų pasigirdo žingsniai, tarnaitė nusisuko ir ašutų sauja ėmė šiūruoti puodą, apsimesdama, kad yra labai užsiėmusi. Bet į virtuvę įžengė ne tėvas, o vienas iš ponų, jo sėbrų, dar įkaitęs nuo lošimo, atraitotais rankogaliais, lyg ruoštųsi balnoti arklį. Priėjo prie Magdalenos, pritūpė – alum sulaistyta liemenė dvokė tabaku ir šlapia arklio gūnia, ūsuose stirksojo baltas kaulelis – gružlio, o gal vijūno, o gal apskritai kokio varlėno. Pasukiojo mergaitę į visas puses, nepaisydamas, kad nuo jos byra pelenai, įžnybo į skruostą, liepė paėjėti kelis žingsnius, o paskui paklausė tarnaitės:
– Priemėčiu neserga?.. Kirmėlių neturi?.. O blusų?..
Tarnaitė papurtė galvą. Panašu, kad ponui to užteko. Jis atsistojo, užsiraitė rankogalius, nusivalė pelenuotas rankas į surduto šonus ir pasakė:
– Tegu bernas atvaro vežimą su arkliais. Ir pašaukit man liokajų… liokajų, po šimts velnių!..
Pro duris be garso įlėkė – atrodė, kad skersvėjis jį įpūtė – liesas pono liokajus. Durtinys karojo ant jo kaip pradurta kiaulės pūslė ant šiekšto, rankos juodos kaip velnio – veikiausiai rato ašį degutu tepė. Magdalena pasitraukė atatupsta ir paslėpė rankas už nugaros – nė už ką tokiam terliui jų nepaduos. Bet liokajus jos nepaisė – čiupo už pakarpos ir nuvilko vežimo link, nė kiek nesirūpindamas tuo, kad ji – bajoraitė, ne tik reikalaujanti pagarbaus elgesio, bet ir lydima garbingų šmėklų, įsižeidusių dėl tokio tarno elgesio.
Štai kelios išplasnojo iš dvarelio – išblyškusios ir liesos, žiūri į Magdaleną iš tolo, lietus skalbia jų pilkas sukneles, viena dvasia kažkodėl išbėgo tik su nešvariais naktiniais marškiniais, ar tik nebus tokia pat mėgėja lakstyti po pievas be pūsto sijono, anava visa naktinių apačia nusiuvinėta dvinagėm lakišių sėklom!.. Ir varnos su kovais, sutūpusios kuore, akylai seka kiekvieną Magdalenos žingsnį.
Vežimui nuo dvaro nutolus, pasigirdo duslus pliaukštelėjimas, tarsi karštuose pelenuose būtų sprogęs kaštonas. Kovai rėkdami pakilo nuo kuoro, sūkuriuodami plačiais ratais.
Ponas su dvariškiu susižvalgė. Nieko nesakė. Ponas išsitraukė iš kišenės baltu dramblio kaulu inkrustuotą pistoletą, grakštų kaip kurto snukis, – pavartė rankose, panašiose į kultuves. Buvo matyti, kad ginklas jam visai nedera, kad tai grakščios, siauros ir tęvos plaštakos nuosavybė.
– Betgi pištalietą jis pralošė, – burbtelėjo pro šlapius ūsus.
– Regimai, pone, turėjo pasilikęs dar vieną, – nuolankiai atsakė tarnas ir šoktelėjo ant pasostės it kaliausė, ratui užtaikius ant akmens.
Magdalena kilstelėjo gūnią, kad paskutinį kartą dirsteltų į dvarelį.
Kovai rimo ir pamažu tūpė ant kuoro kaip gaisro plėnys. Nuo dvarelio dvelktelėjo šalčiu – giliu, žvarbiu, tarsi iš bedugnės. Lyg būtų ne balandžio vidurys, o pusiaužiemis, kuris grįžo po trumpo atšilimo, norėdamas parodyti savo nuožmią ir beprasmišką galią.
Smailas snukutis bakstelėjo į šoną. Magdalena pakėlė galvą, akimis ieškodama tėvo kurtukės, bet vietoj turkio spalvos akių išvydo prašieptą lapės snukutį; žvėrelis kaipmat dingo krūmuose, išblaškydamas paskutinę abejonę, kad ji numirė ir pateko į kitą pasaulį.
Kitą pasaulį, kaip sakė senasis teologijos magistras, atpažinsi iš to, kad jame nebus bjauriausio dalyko, įprasto šiai ašarų pakalnei, – baimės. O šitame tamsiame miškelyje baimė tebegyveno.
Pro apsamanojusį antkapį į tankmę spruko maža lauko pelytė. Magdalena atsistojo. Nors pilvą teberaižė diegliai, bet jie pamažu rimo, tik nuo liežuvio niekaip nesisekė nuvalyti karčių apnašų, nors ji saujomis rovė jaunus liepų lapus, kramtė ir spjaudė juodą, dvokiančią košę.
Paskui metė šį bergždžią užsiėmimą – burnoje vis tiek atsidavė surūdijusia geležimi. Patraukė į dvaro pusę, o vakaras ir antkapių šešėliai nutįso jai iš paskos. Tarnaitė, pamačiusi sugrįžėlę, išmetė puodą ir apsitaškė prarūgusia alaus sriuba sijono apačią. Magdalena nė akies į ją neužmetė, tik praeidama pro arklides dėbtelėjo, ar virš ėdžių tebesiūbuoja pakaruoklis. Nesiūbavo – vadinasi, jau nuėmė.
Įėjusi į savo kambarį, apsidairė. Užgesusios žvakės, šaltas židinys, iš skrynios išlindusi suknelės rankovė. Magdalena iš palovės išsitraukė savo dėžutę.
Nesibeldusi įsmuko viena iš virtuvinių – baikšti, puskvaišė nebylė rudomis ištikimo šuns akimis. Atrodo, ji vienintelė džiaugėsi, kad Magdalena sugrįžo, ir savo prisirišimą išreiškė atnešdama kūlelį sausų žabų iš rietuvės; džiugiai inkšdama, uždegė ugnį židinyje, nuskabė žvakių varvulius, susidėjo juos į skreitą ir atbula išslinko.
Mergina ištraukė iš dėžutės rankovės galą su kraujo dėme, sviedė į ugnį. Nepagailėjo nei pudros pūkučių, nei nosinių su jos didenybės monogramomis. Pasiliko tik rimbą, o iš skrynios išsiėmė vyrišką surdutą ir kelnes.
Apvemtą sijoną sugrūdo į židinį, kelias sukneles, kurios gulėjo skrynios dugne, irgi norėjo mesti ugnin, bet apsigalvojo. Dirstelėjo koridoriun – virtuvinė tupėjo nišoje, budriai stebėdama jos menės duris. Magdalena pamėtėjo jai sukneles, ir mergiūkštė šoko jų gaudyti. Nulėkė koridoriumi, apsikabinusi lobį abiem rankom, tylomis, kaip skalikas, iš džiaugsmo praradęs savo šunišką amą.
Užsismaukusi skrybėlę ant akių, Magdalena išėjo į kiemą. Paklausinėjusi dvariškių, sužinojo, kad karališkasis daktaras išvyko atskirai ir nelydi jo didenybės su gedulingąja procesija.
Ir nors jis vyksta į Vilnių, jo tikslas toli gražu ne iškilmingos laidotuvės. Ak, tas gerasis daktaras – argi jam galvoje numirėliai!.. Jis visada taip švelniai rūpinosi gyvaisiais.
II skyrius
Atgirgždėjusią skurdžiu vienkinkiu į bajoro dvarelį, Magdaleną pasitiko skalikų ir kiaulių būrys, o paskui pasirodė ir stambi, į dūlinę kriaušę panaši moteriškė, šluostydamasi kruvinas rankas į prijuostę, – matyt, kirto galvą kaplūnui. Apsidžiaugė, išvydusi vaiką, – tokios mergytės jai kaip tik ir reikėjo, turės ką valkstyti ir popinti, atsigaus meilės ištroškusi vienišos bajorienės širdis. Tik Magdalena visai nenorėjo, kad ją kas mylėtų, juolab tokia išplerusi į apačią dūlė, kurios saldžiarūgščio kvapo pilni visi pakampiai, – ji ir toliau su pono skalikais bėgdavo į laukus ir gainiodavo laukines peles, be gailesčio nudrengdavo puošnius sijonus, bajorienės jai įtaisytus.
Kiek paverkusi ir pasiskundusi likimui, kad šitas vaikas – ne vaikas, o tikras vilkiūkštis, kandantis jį maitinančią ranką, ponia vieną vakarą atidavė Magdaleną pro vartus įžengusiai senai elgetai. Vietoj išmaldos. Imk ir nesakyk, kad nieko negavai, sena lakūdra, ir nemurmėk po nosimi, kad aš neva Dievo nebijanti, – visą laiką toje baimėje gyvenu, ir niekaip negaliu suprast, kodėl esu tokia nelaiminga.
Ir išėjo Magdalena su elgeta vieškeliu pro šalnos nuvirintus želmenis, kuriuos jau siaubė žalia piktžolių liepsna. Dažnai tekdavo sustoti, nes senei skaudėjo sutinusias kojas. Jinai vis įbrisdavo į piktžolių jūras ir atsinešdavo prisirovusi drignių ir durnaropių – pakramtydavo, pažiaukčiodavo ir, išvertusi akis, imdavo murmėti: čyžma… kurvažolė… drignė juodoji… Kai Magdalena pabandė nudžiauti durnaropės gumbą, senė šėrė jai per nagus ir suurkštė: spėsi dar, neįjunk iš anksto.
Pavakariu abidvi įžengė Vilniun pro Rūdninkų vartus – prisigretino prie pirklių vežimo, vežančio vaško akmenis, tie sumokėjo vartininkui įvažiavimo mokestį, kartu ir jas praleido. Miesto grindiniu senė pasileido taip spėriai, kad Magdalena vos spėjo iš paskos – vos neįsirėžė mūro sienon, kai senė it šikšnosparnis prasmuko pro siaurą sienos plyšį. Nors čia ne plyšio būta, o lyg ir tarpuvartės, tik, aišku, ne karietoms ir ne įsiganiusiems bajorams skirtos, o veikiau dvasnoms ir dvasioms. Elgetyne senė gyvent nenorėjo – mat jo prižiūrėtojui reikėjo kaskart išmest po varioką, kas tau už dyka šviežių šiaudų paklos!.. O senė buvo godi ir nusigerti mėgo, užtat glaudėsi tame siaurame ruime kartu su luošiu Juzeku, besididžiuojančiu, kad jo brolis yra karališkųjų arklidžių prižiūrėtojas. Juzekas neturėjo kojų, ir jį ant medinio padėklo su ratukais vežiojo kūtvėla Lionė, ištikima jo prietelė, kurios kaltūne knibždėjo ne tik blusos, bet ir žiurkės, ieškodamos maisto likučių, todėl dieną Lionė autkoju apsivyniodavo galvą, kad gink Dieve kokia neiškristų išmaldos dubenėlin ir nepapiktintų žvitrių miestiečių akių.
Kiekviena Magdalenos diena prasidėdavo ir baigdavosi prie nutriušusios smuklės; kartais elgeta nusivesdavo ją prie bažnyčios, pasodindavo prie šventoriaus vartų ir liepdavo sėdėti, atkišus ranką. Senoji elgeta turėjo liutnę – tokią pat nušiurusią kaip ir ji pati, be kelių stygų, ir grodavo ja kažkokią graudžią, laukinę melodiją, nuo kurios Magdalenai šiaušdavosi plaukeliai ant odos. Liutnė buvo didelė, ir ruime jai vos užtekdavo vietos – mergaitė amžinai ją užkliudydavo, taisydamasi miego, ir vis tą graudžiąją stygą, leidžiančią duslią, lyg iš po žemių einančią aimaną. Lionė irgi užkliudydavo liutnę, dažniausiai užpakaliu, ir toji tada piktai sugausdavo – drum drum.
Juzekas su Lione toli nuo savo ruimo nesidangindavo – Juzekas sėdėdavo ant ratelių, atkišęs kojų biges ir prisilaikydamas, kad neišvirstų, o Lionė susikūprinusi jį stumdavo. Kartais Juzekas turėdavo irtis pats, rankomis atsispirdamas į grindinį. Taip dažniausiai nutikdavo tada, kai jis kyšteldavo ranką po sijonu prie smuklės besisukiojančiai senai kekšei, – Lionė supykdavo ir palikdavo jį likimo valiai.
Štai ir dabar Lionė stovi smuklės tarpdury, laikydama karštos kopūstienės rundeliuką, o Juzekas gnaibo kekšę; ir jeigu ne pasigirdę tolumoj trimitai ir arklių žvengimas, liudijantys, kad artėja iškilminga eisena, kopūstai jau pliauptų Juzekui per ausis, o rundeliukas riogsotų ant galvos kaip totoriaus šalmas.
– Kelią!.. Kelią jo karališkajai didenybei Žygimantui Augustui!..
Magdalena vos spėjo atšokti į šalį – kad kiek, išniręs raitelis būtų užkabinęs ją aštriu pentinu. Dabar ji tik atsitrenkė į sieną ir nuslydo grubiu jos paviršiumi, o sargybinis nušuoliavo toliau, nė akies neužmetęs į pilką skarmalų krūvelę.
Ant smuklės laiptų sustingo beišeinantis pirtininkas Synovskis su stambia dvylikine savo dukteria, kuri visur jį lydėdavo. Jaunoji Synovska buvo menko protelio, o dabar ir to paties neteko, pamačiusi atriedančią karališkąją karietą, lydimą raitelių iš abiejų pusių. Paleido tėvo skverną ir šoko į gatvę, siūbuojančių sultonų užkerėta. Visa laimė, kad, būdama tokia kerėpla, uždelsė, ir arklys, užuot ją sutrypęs, tik uodegos ašutais per zūbus užvažiavo. Synovskos burna tirštai nuraudo lyg šutintais burokėliais patrinta.
Iš nulekiančios karietos lango išlindo laiba vaikiška rankelė; ką ji ten laikė, Magdalena nesuspėjo įžiūrėti, jai pasirodė, kad paukštį. Suplevenęs baltais sparneliais, paukštis išskrido iš karietos ir tėškėsi stačiai į balą, pirtininko dukteriai po kojomis, ir toji sustingo lyg nuplikyta.
Magdalena nespėjo susigaudyti, o karietos ir palydos neliko nė ženklo, tik prie balos kvaila veido išraiška lenkėsi jaunoji Synovska.
Magdalena puolė į priekį. Kadangi buvo kur kas vikresnė ir lakstesnė nei anoji, lėlę pačiupo pirma ir skubiai, kol Synovska nespėjo atsipeikėti, įkando jai į riebią šlakuotą ranką. O kai toji užstaugė, klausytis jos nebebuvo kam: pirtininkas jau dingęs už svetingų smuklės durų, Juzekas nusiyręs už kampo, kopūstienė garuoja ant žemės. Nei rundeliuko, nei Lionės, tik kekšė stovi ant smuklės laiptų.
Magdalena dirstelėjo į lėlę. Veidas blyškus ir liūdnas, lūpos raudonos, kepurė su žvangučiais, o aplink kaklą – smulkūs baltų marškinaičių raukčiukai. Paskui dėbtelėjo į kekšę.
– Ko vėpsai? – burbtelėjo toji. Ne tik sena ji buvo, jau baigianti trečią dešimtį, bet ir nelabai graži.
Magdalena nieko jai neatsakė.
Kekšė daugiau nieko ir neklausė. Apsisuko, užlipo laipteliais ir pastūmė sunkias smuklės duris. Baigusi staugti, įkandin užsirepečkino ir Synovska – ėjo ieškoti tėvo, kurį reikėjo parvesti namo.
O tuo metu Žemutinėj pily didikų vaikus su juos prižiūrinčiomis auklėmis ir kambarinėmis dvariškiai vedė į atskirą menę, kurioje netrukus turėjo prasidėti lėlių teatro spektaklis. Lėlininkai dar statė dekoracijas, ir tarnaitė, bėgdama pro šalį su padėklu, iš kurio kaklą tiesė iškimštas fazanas, sustojo kaip nudiegta, užkerėta vilnijančios aksominės širmos. Lėlininkai nekreipė į ją dėmesio, jų vyresnysis raukėsi ir regimai buvo nepatenkintas, garsiai riktelėjo: „Kurgi ji?.. Kur ta sena karvė?“, ir tarnaitė dar labiau prasižiojo, galvodama, kaip į tokią mažutę sceną jie užkels sunkų ir nerangų galviją. „Jokiu būdu negaliu to praleisti“, – pamanė sužavėta.
Atbėgęs dvariškis stuktelėjo jai į kuprą, liepdamas nešti patiekalą į didžiąją menę. Tarnaitė, giliai atsidususi, atkišo fazaną į priekį ir nubėgo, taip ir neišvydusi stebuklo.
Mažoji Barbora su seserimi Ona, akylai stebimos savo auklių, dairėsi po menę. Beveik visus čionykščių didikų vaikus pažinojo, ypač savo amžiaus, ir nekantriai laukė, kada gi pro duris su palyda įžengs jaunasis karalius. Jis vėluoja, bet karališko kraujo asmeniui tai ne tik leistina, bet, matyt, ir būtina. Ir visas lėlių teatras už širmos laukia – negi pradėsi spektaklį be karaliaus? Ir štai – durys atsiveria, įžengia sargybiniai su alebardomis, o jiems iš paskos – linksmai čiauškančių Bonos dvaro damų apsuptas jaunasis karalius.
Ona pasilenkė prie Barboros ausies.
– Koks gražuolis… ar ne?..
Barbora nieko neatsakė. Ji stengėsi pagauti karaliaus akis, bet šis, regis, jausdamas savo vertę, nesidairė, nuėjo tiesiai prie jam skirto krėslo, atsisėdo ir nė akies neužmetė į publiką.
– Ne, – atšovė ji Onai.
Lėlininkui davus ženklą, užgrojo kampe sėdintis liutnininkas, širma subangavo ir prasiskleidė. Ant scenos rymojo dvi didelės iš brangių audinių pasiūtos lėlės, kurias aktoriai valdė plonais, vos įžiūrimais siūleliais: auksaplaukė mergina ir gražus jaunikaitis. Jie nusilenkė vienas kitam, o balsas iš apačios paslaptingai prabilo:
– Kokia liūdna istorija nutiko vieną sykį, kai karalaitė nuostabi ir karžygys drąsuolis susitiko…
Barbora įsitvėrė Onos alkūnės. Ją nuvėrė šiurpulys.
– …tik paukštis rožėje baltoj giedojo, kol užkimo, – jie pasmerkti bus žiauriojo likimo…
Už širmos kažkas subrazdėjo, ir avanscenon išlindo į juodą apsiaustą susisupusi žmogysta; gobtuvas dengė jos veidą iki pat smakro, apaugusio baltais gyvaplaukiais, ir kai ji ištiesė ranką, norėdama gobtuvą nusimesti, Barbora suvirpėjo. O kai išvydo gilias, akiduobėse prasmegusias akis, nė nepajuto, kaip sukliko.
Visi vaikai, neišskiriant nė jaunojo karaliaus, atsisuko į ją. Barbora sėdėjo plakančia širdimi, nežinodama, džiaugtis jai ar drovėtis tokio dėmesio. Ypač jaunojo karaliaus. Nes, visiems nusisukus, jis dar akimirką į ją spoksojo. Todėl nematė, kaip pasieniu durų link nusliūkino Likimas, vilkdamas grindimis apsiausto skvernus. O Barbora matė. Ir kai visi vėl sužiuro į sceną, nes joje pasirodė ugnies taurė – pragaištingas meilės eliksyras, kurio išgėrę legendos herojai turėjo numirti, mergaitė atsikėlė iš savo vietos ir tyliai nusėlino Likimui iš paskos.
Sunkiai dūsaudamas, Likimas atsirėmė sienos, išsitraukė iš purvino sijono kišenės mažą butelaitį, atkimšo kamštį ir nugėrė gerą mauką. Barbora girdėjo, kaip kliuksi skystis alavine Likimo stemple. Paskui jis atsiduso taip, lyg būtų naštą nusimetęs, apsidairė ir pamatė Barborą, stovinčią tarpdury ir spoksančią į jį.
Barbora nelaukė, kol Likimas jai ką nors pasakys. Apsisuko ir puolė atgal į menę, įbėgo ir atsisėdo nežiūrėdama kur. Pakvipo hiacintais, Barbora sutrikusi grįžtelėjo į Oną, bet šalia sėdėjo ne sesuo, o jaunasis karalius. Ir jis šįkart įdėmiai žiūrėjo į ją, nebesiklausydamas, ką gieda liutnininkas su lėlininkų choru.
O ką gi jie giedos, jei ne laikų pabaigą, nes kai miršta meilė, laiko nebelieka. Tuščia nuodų taurė, tušti užkulisiai, netgi Likimo sparnai, ir tie nebaisūs, anava guli ir dvokia anyžine degtine, o paskui pro duris įžengia išdidi karalienė Bona, rudo aukso akimis pažvelgia į Barborą ir netgi mosteli, kviesdama ją prieiti. Mergaitė mandagiai tūpteli, kaip dera prieš karališkojo kraujo asmenį, o karalienė išsisega iš suknelės antkrūtinio auksinę gyvatės pavidalo sagę rubino akimis ir sako – imk, vaike, tau ją dovanoju. Abu Mikalojai, Rudasis ir Juodasis, net krūpteli nuo tokio karalienės dėmesio, kurio jų mažoji sesuo visiškai nenusipelnė, o kadangi Barbora nesidžiaugia, ima jai priekaištauti ir net gobšuole išvadina.
Bet, tiesą pasakius, argi verta gvieštis spindinčio trupinėlio, tegu ir karališko, kai už sienos aidi artėjančių puotos tvarkdarių trimitai ir garuoja vežamas keptas elnias su ragais, papuoštas gyvomis gėlėmis ir cukatomis, o iš paskos eina raikytojas, nešdamasis padėklą su blizgančiais įvairaus dydžio peiliais, šalia tipena rankšluostininkas, taurininkas bogina dubenį, kupiną medaus rutuliukų vynui pasaldinti, ir vaikai, metę ginčytis, bėga iškilmingai procesijai iš paskos, apimti vaikiško įkarščio ir pamiršę meilę, mirtį ir nuodus.
Senė ėmė taip kosėti, kad nebepadėjo nė susidžiovintos drignės ir iš kartuvių kalnelio parsineštos mandragoros. Bandė atsikąsti pakaruoklių džiaugsmo ir užduso. Kai Juzekas su Lione ją atvertė, vos išlupo iš pamėlynijusios burnos juodos šaknies gabalą. Lyg tyčia, Lionė užpakaliu užkliudė liutnę, ir šioji, liūdnai sudejavusi, nutilo amžiams – trūko paskutinioji styga.
Magdalena tupėjo šiauduose ir, išpūtusi akis, žiūrėjo į Lionę su Juzeku. Tiedu nieko nesakė, tik skersomis dėbčiojo į mergaitę; Lionė kasėsi kaltūną, o Juzekas krapštė smirdinčius tvarsčius ant savo bigės.
– Aisi vogtie a ubagaut?.. – žiūrėdama iš padilbų, sumurmėjo Lionė.
Magdalena pasitraukė nuo jos kiek įmanoma toliau.
– Ubagaut per sveikai atrodo, – pasakė Juzekas. Atsirišo tvarstį, ir Magdalena, kadangi jau nebegalėjo niekur toliau pasitraukt, nes nugara rėmėsi į ruimo mūrą, užsimerkė, nenorėdama žiūrėti į pašvinkusią mėsą.
Atsimerkė, pajutusi, kad kažkas čiupinėja jos koją.
– Per sveikai, – bakstelėjusi pirštu į blauzdą, burbtelėjo Lionė. – Bet galima nušutinti…
Magdalena spyrė jai ir pasikišo kojas po skarmalais.
– Rudo šuns myžalais, – tvirtai tarė Juzekas, mosuodamas smirdinčiu tvarsčiu. – Primirkyt, uždėt ir prispaust… kad negautų oro…
Abudu klausiamai sužiuro į Magdaleną, matyt, laukdami pritarimo, bet toji nieko nesakė, tik dilbakiavo į juodu. Atėjus nakčiai, perlipo knarkiančią Lionę, išbaidydama ant krūtinės įsitaisiusias žiurkes, ir išropojo į lauką.
Danguje, svaiginamai aukštai, švarios ir aštrios spindėjo žvaigždės. Magdalena žiūrėjo į jas tol, kol ją ėmė krėsti drebulys, paskui apsiautė karštis, ir ji užmigo.
Kažkas pakėlė sulysusį Magdalenos kūnelį ir nešė – ir jai buvo vis tiek, kas ją neša, Lionė ar Juzekas. Dės ar nedės ant liesos blauzdos rudo šuns myžalų, kad oda nušustų iki raudonumo, atsivertų gyva mėsa ir Magdalena, pasodinta prie Aštriųjų vartų, galėtų rodyti savo negalią, o pirkliai iš pravažiuojančių vežimų išmestų kokį skatiką ar duonos papentį.
Kai panėrė ją į kaži ką šiltą, Magdalena suspurdėjo, bandydama išsivaduoti, – nenorėjo, kad ją visą nuplikytų iki raudonumo. Bet vanduo nebuvo karštas, veikiau maloniai šiltas ir kvepėjo žolelėmis, nuo jų kvapo Magdalena ėmė čiaudėti ir apsisnarglėjusi atsibudo.
Senyva moteriškė, panaši į tarnaitę, su prijuoste ir kyku, laikė rankoje plaušinę, nuo kurios varvėjo vanduo. Žiūrėjo į Magdaleną, neslėpdama pasibjaurėjimo.
– Nu, ponia… Ir kur tamista ją dėsi? Kūda – vieni grobai. Ir šašuota kaip velnio pasturgalis…
– Ar aš tavęs to klausiau? – pasigirdo Magdalenai už nugaros. Tylus balsas nušiurpino nuogus Magdalenos pečius. Ji kaip žvėrelis skubiai grįžtelėjo atgal, kad pamatytų balso savininkę.
Pilka kaip Trakininkų šmėklos, prieblandoj stovėjo neaukšta moteris, tokio nenusakomo amžiaus, kad jai galėjai duoti ir dvidešimt, ir keturiasdešimt. Ji priėjo arčiau, ir Magdalena išvydo gelsvas dėmeles – bitkrėslių dulkes, bevandenių tyrų ženklą.
– Nuprausk, aprenk, – pasakė moteris tarnaitei. – O paskui žiūrėsim. Gal kas nors iš jos išeis…
Tarnaitė pamirkė plaušinę muilinam vandeny.
– Kas čia jau iš jos išeis, – murmėjo, trindama Magdalenai nugarą. – Be reikalo ponia ją parnešei… Būt gulėjus sau gatvėj kaip katino maita… Ar maža tokių.
– Na, gal bent grindims plauti tiks, – pasakė šeimininkė tokiu balsu, kad Magdalena suprato – jinai juokauja.
Kur jau pritiks. Juk ant kaktos Magdalenai parašyta – grindų ji neplaus, pati išsiplausi, Agata, tu gi čia, viešnamy, didžioji plovėja. Magdalenos nepaglostysi, malonę rodydamas, – susigūš ir atšlis, o jei ir toliau tiesi ranką, įkąs, nepaisydama, kad nori jai gero.
Aišku, kai kuriems tai patinka, na, kad ir šitam Apolonijos numylėtiniui, neprisėdančiam užpakalio po naktinių linksmybių, bet kitus klientus reikia nuo Magdalenos saugoti, kad nepalaikytų jos pusprote ar laukinių šunų aprieta.
Tiesą pasakius, ji ir pati saugodavosi – gal instinktyviai, gal suprasdama, kad tokioje vietoje per daug nepasišakosi.
Labiausiai mėgdavo, prisėlinusi prie durų, spoksoti pro pačios išurbtą plyšį, kaip Apolonija čaižo nuogą vieno pono užpakalį šikšniniu rimbu. Nuo šito rimbo, besiraitančio ore ir lyg žaibas kertančio į riebią rukę, Magdalena negalėjo atitraukti akių. Nepamiršo jo ir tada, kai šeimininkė sumanė ją pralavinti ir tam tikslui surado seną, geismų ir neišsipildžiusių siekių sugraužtą mokslų bakalaurą; šis, vis pamaukdamas iš taurės, mokė Magdaleną skaityti ir vidury pamokos užmigdavo, padėjęs galvą ant stalo, šalia savo brangiausio turto – knygos, prabangiai įrištos ir paauksuotos, likusios po visų lėbavimų ir suteikiančios šiokio tokio prasigyvenimo viltį.
Vieną kartą, pasitaikius progai, kai lupamasis susikivirčijo su Apolonija dėl užmokesčio ir, trindamas užpakalį, burnodamas nulipo laiptais, o Apolonija, dar balsiau burnodama, jį nusivijo, Magdalena prisėlino prie durų ir pažvelgė į kraujo ir dantų griežimo pritvinkusią irštvą. Ant lovos, dvokiančios šeško prakaitu, gulėjo rimbas – žvilgantis, puikus. Magdalena apsižvalgė, įbėgo į kambarį ir čiupo jį, drebėdama iš susijaudinimo.
Grįžusi pakišo rimbą po čiužiniu ir atsisėdo už stalo. Bakalauras tebeknarkė, per žilą barzdą driko seilė, knyga tebebuvo atversta ties tuo pačiu puslapiu, kur kalbama apie Galiją, padalytą į tris dalis.
Magdalena pažvelgė į atverstą puslapį, paskui – į bakalaurą. Jai kilo nenumaldomas noras užkirsti jam rimbu taip, kad pro žvilgsnio drumzlę prasimuštų bent kokia nuovoka, tegu gūdi, tegu skausminga. Kad jis pagaliau prabustų iš slogaus miego.
Noras buvo toks stiprus, kad net pirštų galiukai ėmė dilgsėti. Prikišo pirštus prie žvakės, kad liepsna juos pagautų. Kai suskaudo, Magdalena sukando dantis ir atvertė kitą knygos puslapį.
1* Angių paderme (sen. graikų k.).