literatūros žurnalas

Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 11

Monikos Penkutės nuotrauka

paskutinė minutė saukos veidu
dudiškės, 1988-ieji

perlai, šūdmusės,
akys ir obuoliai,
várpų mišios,
plaštakės,
kraujuoti speniai,
alyvos ir auksas,
grobai, kiaušiniai,
snarglinas šaukštas,
visa suėdančios moterys,
žvilgsniai, skrodžiantys aštriai,
aštriau nei dagių lopetėlės –

nieko nėra įdomiau už save,
už save įdomiau nutapyti tik pačią – – –

tebesu žarnas skalbianti kaimo mergelė,
vilkas siaučia už miško,
avino ragas rubinais taško suknelę,
šūdmusės pinas į mano kasas –
graži jų žalia,
graži jų raudona,
graži violetinė,
mano perlai iš kiaulės danties,

stebiu mirtį:
ypač gražiai ỹra žuvys –
prileidom skardinę balėją,
kaitra jas iššutino,
nerias nuo kaulų pelekų siūleliais,
virš kiemo, matau,
angelėja,

kabu vitraže virš sakyklos,
močiutei tarp pirštų keliauja mėlynės,
kaimynės lanka, mano pavargusios kojos,
miškinės istorijos,
graži jų žalia ir raudona,
graži violetinė –

rasa kaupias prie šulinio,

vakarą pildo televizinės galvos,
plikių nimbai, jų žodžiai be turinio,
dėdė kvatoja, o nugaroj peilis,
marškinius pakeičiam,
krešančios seilės,
pragaro utėlės,
taškos šlapimas į smėlį,
sparnais šluoju kelią,
anglėju,

tebesu juodo kaulo geldelė,
velka mane kibirais iš paties upės dugno,
žandikaulis tarkšteli stuburo slenkstį atkandęs,
girdžiu, kaip jis klykia,
kaip klykia verdamos sraigės,
kaip klykia agurkai,
nuo kaitros išsitaškę sėklutėmis,
kaip klykia šaltienai kapojamas veršis,
kaip smegenys klykia,
svogūnais pagardintos,
kaip klykia kregždutės,
iš molio išspjaudamos kūdikius –

o rytais būna bixai,
ir aš juos pažįstu,
mano laukas yra lig honkongo,
mano kelias yra lig paryžiaus,
deformuoti nemėsiniai kūnai,
byrančios akys,
mano lūpos raudonos,
jos skirtos paženklinti vyriams,
plaštakėms,
kad žinočiau, kur grįžti,

alyvos ir dilgėlės,
juodvarniais dygstančios skrandose,
žemčiūgais išmarginta staltiesė
pridengia paslaptį –

aš esu čia,
mano kojas skalauja šie vandenys,
man graži jų raudona,

aš esu čia,
mano veidą liečia šie pirštai,
graži violetinė,

aš esu čia,
mano sėdmenis kaišo šios gėlės,
žmogus saukos veidu,
žmogus su aukos veidu ant veido,

graži violetinė
kaimo mergelė,
paskendusi tėvo pižamoje,

aš esu čia,
man graži jos raudona,

graži, violetinė.

 

 

Anapus

 

Kai svarstau, kas esu,
Ima pleišėti gyslos –
Iki pat debesų,
Iki pamario, nemuno, vyslos,

Skrieju į naktį balsu,
Oro purslais taškausi,
Skęstu, neskęstu, degu,
Nedegu – lioviausi rausti,

Sensta oda,
Dažniausiai tyliu,
Tu šauki, nusibodo,
Stebiuosi gyliu –

Nedrovu –
Aš jau lioviausi rausti,
Nesvarbu, kas esu,
Man manęs negalėsi uždrausti.

 

 

Tarp mudviejų

 

– Verta yra ir teisinga,
Viešpatie,
Būti šiame pasaulyje,
Viešpatie, –
Vingiorykštėm, upėtakių žvyneliais
Srovių dugnuose,

Verta yra ir teisinga –
Vaivorykštėm, bruknių šluotelėm,
Angelų sparnais
Vaiko lūpose,
Verta yra ir teisinga
Tiesiog būti –

Tokia raina tyla,
Viešpatie,
Pilna zvimbesio, pliaukštelėjimų,
Tavo kvėpavimo,

Na ir kas, kad Tavęs nėra,
Na ir kas, kad Tavęs netikiu,
Na ir kas, kai šitaip gera,
Viešpatie!

– Esi laisva regėti visa tai
Arba ne.

– Visu kūnu jaučiu Tave,
Viešpatie,
Inkstais, oda, blužnim,
Blakstienomis, smegenų vingiais,
Žarnyno vingiais, limfa,
Žandikauliais, čiurnomis,
Drėgme, klevo atspindžiu vyzdžiuose,
Balsu, senstanču kūnu –

Esu Tavo,
Viešpatie,
Kuris nesi,
Kurio netikiu!

– Gal verčiau pažiūrėk į karvės akis, moterie,
Smelkias šviesa skersai kelio,
Skersai tavo odos, žarnų, plaukų,
Pažiūrėk į karvės akis, moterie,
Juodosios skylės tose akyse,
Baltosios skylės tose akyse,
Vidurių olose snaudžia tykūs veršeliai.

– Aš todėl ir sakau:
Verta yra ir teisinga,
Verta yra ir teisinga,
Viešpatie!..

– Tu ir vėl savo, moterie,
esi laisva pasirinkti.

– Tai kad šitaip gera,
Viepatie!..

– Pažiūrėk į karvės akis,
Sakau, prieš kalbėdama.

 

 

Jei jau esu

 

Keturios pasaulio pusės
Tėra viena ir ta pati aš,
Keturi mano veidai
Šiaurei, pietums, rytams ir vakarams
Nuramdyti.

Kai dar tamsu, kreipiuosi į save šiaurės vardu,
Sklendžiu sapne,
Ir man atsiliepia visi esami
Visų esamų pasaulių sutvėrimai,
Aš juos girdžiu.

Švinta, pavadinu save ta, kuri iš rytų,
Kūnas ima plūsti skysčiais,
Juntu beldžiant širdį, ruošiamės busti,
Keliamės,
Laikas sėti mintis ir vaikus.

Įdienėja, aš tampu pietūs,
Plaikstos sijonai, kaista skruostai, ekranai, langai,
Šimtuos rankų ištirpsta darbai, kūnas pažysta –
Kartu su iliuzija,
Jog tai nesibaigs.

Nelauktai esu ta, kuri yra vakarai,
Sausėju, linkstu, esu išsisėjusi,
Saulė grimzta, užspaudžia akis,
Temstu, tamsėju –

Sustoju,
Tada išgirstu,
Kad visa taku,
Kad tai laikas, kurio kalendoriuos nėra,
Kad aš juo judu,
Išgirstu,
Kas svarbiausia yra ir
Kam iš tiesų verta lenktis,
Jei jau esu.

 

 

Bisenė (tarp keturių vėjų)

 

tiesiu rankas
skersai nemuno
skalauja mane upės vandenys
šunes pradeda kaukti

kadai išėjau
sieliais išplaukiau jūron
ašarų drūžę palikusi
kraujo drūžę palikusi
palikusi drūžę

giedu

esu kūno kryžius ant šito piliakalnio
saulės liežuviais nuliežtų kalvų
jau tūkstantį metų
beugnių laužų

giedu

skalauja mane upės vandenys
valtys skinasi kelią
link žiedo

giedu

loja ir loja
savęs nepažįstantys žmonės
liepa žieminė grūšia
žiemoms išsausėjusios vėgėlės
kryžiaus skersmuo esu ant šio kalno
erdvę laikanti erdviai šnekanti moteris

giedu

nemunas plauna vardus
išmeta nuojautas
atmintį žadina vėjas

strazdanas sėja veiduos
atželia mano sustirusios kojos

esu horizontas per vyzdį
giesmė
atkartojanti giesmę
nuoplaiša šito gyvenimo

giedu

sužinojau kur grįžti