literatūros žurnalas

Elžbieta Banytė. Poezija, kad ir kas ji būtų

2017 m. Nr. 10

Donaldas Kajokas. Poezija, o gal ne ji. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 494 psl.

Senais gerais (blogais?) laikais, pavyzdžiui, kokiame XIX a., turbūt pusė išleidžiamų poezijos knygų ir vadinosi „Poezija“ arba „Eilėraščiai“ – tad buvo tarsi savaime aišku, ko skaitytojui jose reikėtų ieškoti. Dabar, rodos, stengiamasi sugalvoti kuo įmantresnius knygų pavadinimus: antai, ką gi reiškia „Iš veidrodžio, už“, „Mėnulis yra tabletė“, o kad ir to paties Donaldo Kajoko „Drabužėliais baltais“? Stora ir nepaprastai graži, Algimanto Švėgždos kūriniais papuošta D. Kajoko eilėraščių rinktinė „Poezija, o gal ne ji“ jau savo pavadinimu daro dvigubą judesį: viena vertus, teigia tradicijoje įsitvirtinusią poezijos esatį, kita vertus, suabejoja jos buvimu – gal knygoje, o gal apskritai: negi kas nors tikrai žino, kas yra ta poezija, o jeigu nežino, kaip tuomet ji atpažįstama?

Poeziją atpažįstame, ko gero, tik ją skaitydami. Tiesą sakant, nebežinau kito būdo, kaip spręsti apie literatūros kūrinio grožį ir meniškumą nei tiesiog daug skaityti įvairių tekstų – ir gerų, ir nelabai – ir juos lyginant atrasti geros kūrybos etaloną. Tai tikriausiai skamba labai banaliai, bet šiuo metu kito kūrinio vertės nustatymo būdo nežinau.

Ši, jau antroji, D. Kajoko rinktinė (1997 m., lygiai prieš dvidešimtmetį, pasirodė pirmoji, pavadinimu „Meditacijos“) dėl apimties ir, sakyčiau, dėl įvairumo – kiek šio autoriaus poezija gali būti įvairi, nes jis vis dėlto linkęs varijuoti kelių temų ir saikingų įvaizdžių bei intonacijų repertuaru – gali suteikti progą paskaityti labai įvairaus kalibro poezijos ir taip susidaryti asmeninį „Kajoko perlų vėrinuką“. Knygos apimtis – beveik penki šimtai puslapių; natūralu, kad net ir geriausias poetas tarp šitiekos jų bus įdėjęs ir šiek tiek poezijos, ir šiek tiek „o gal ne jos“, t. y. mažiau meniškų tekstų. Pats autorius laidoje „Literatūros akiračiai“ teigė tokią storą ir kokybiškai nevienalytę knygą formavęs sąmoningai: peržiūrėjo viską, ką yra parašęs, atrinko ir sudėliojo maždaug taip, kaip norėjo. Iš pradžių stengėsi į jau pasirodžiusias savo knygas nekreipti dėmesio, bet vėliau suprato, kad jų struktūra vis dėlto nėra atsitiktinė ir gali jam pasitarnauti. Na, bet palikime autoriaus valią nuošalyje ir pažiūrėkime, kiek ten yra tos tikros poezijos ir kiek tos galbūt ne visai tokios.

Storąją rinktinę sudaro trys skyriai: „Egzorcizmas: giedotojo išvarymas“, „Šerkšno kilmininkas“, „Upė, trys krantai“. Jeigu norime metaforų, nesunku apie visą knygą mąstyti kaip apie „upę, tris krantus“. Kaip gali upė būti su trim krantais? O kas yra poezija, kas ne ji? Poezija yra kalbos autonomijos liudijimas: giedotoją (poetą?) išvaro ne tik Platonas – jį pati poezija ištremia iš kasdienybės į „šią lietuvių kalbą“ („Provincijos vaizdeliai: W Bleikas“, p. 286). „Šerkšno kilmininkas“ yra aiškiai save reflektuojantis pasakymas, žavus kalbinis-loginis pratimas: daiktavardžio „šerkšnas“ kilmininko linksnis ir yra „šerkšno“ – vadinasi, pavadinimas sutampa su pasakymo reikšme. Taigi akivaizdu, kad visa knyga ir kalbės apie kalbą, poeziją, kūrybos procesą, ir tai yra priežastis, kodėl galima suprasti neblogos plytos storumo rinktinės idėją ir netgi iš dalies – kad ir nedidelės – jai pritarti.

Geriausias tekstų atrankos bruožas – kad įdėti centriniai, t. y. rinkiniams pavadinimus paskolinę, eilėraščiai, tačiau ne chronologine išleidimo tvarka. Taip jie, viena vertus, išlaiko savo svarbą, yra atpažįstami, kita vertus – šioje rinktinėje nebebūdami „antraštiniai“ ir kitokioje tekstų aplinkoje atsidūrę gali suskambėti šviežiau, gaiviau arba, priešingai, stipresnių eilėraščių aplinkoje lyg ir truputį nublankti, kaip atsitiko, pavyzdžiui, su Horacijaus epigrafą „Surdo asello fabellam narrare“ („Kurčiam asiliukui pasaką sekti“) turinčiu eilėraščiu. Lyginant šią, antrąją, rinktinę su pirmąja, matyti, kad beveik visi „Poezijos, o gal ne jos“ pirmojo skyriaus „Egzorcizmas: giedotojo išvarymas“ eilėraščiai publikuoti ir „Meditacijose“. Matyt, norint ieškoti D. Kajoko poezijos centro, galima (bent jau kalbant apie dabartį) į tuos sutampančiuosius atsiremti: jei po dvidešimties metų jie vėl nugula į rinktinę, vadinasi, yra tapę savotišku šio autoriaus kanonu, jo poetinio balso atpažinimo ženklais, įėję į – neslėpkime – lietuvių literatūros istoriją. Keli pavyzdžiai: „Vasaris“, „gal tai baisiau nei mirtina liga…“, „Aguonos“, „Valtis tarp medžių baltų“, „Rudenio ražienos“, „tai tik šilkas džiaugsme mano tiktai šilkas…“, „Kanarėlės“ ir kiti. Šiuos tekstus susitikti malonu kaip senus pažįstamus – truputį pavydu, nes jie atrodo mažiau pasenę nei tu pats, bet vis tiek atpažinimas ir teksto kokybė nudžiugina: „nesidžiaugsiu tavim niekada / niekada niekada mano džiaugsme / melsvas lietsargis ties mečete / parko ūkanos du vienišiausi / dulkiant lietui bevardžiam mieste / nesidžiaugsiu tavim niekada / džiaugsme mano ar šitiek išlauksi“ („Dulksna“, p. 153).

Antrajame „Poezija, o gal ne ji“ skyriuje tų sutampančiųjų su pirmosios rinktinės tekstais daug mažiau, o paskutiniame „Upė, trys krantai“ – vos keli. Beveik tiksliai šios knygos viduryje, antrajai daliai persiritus link pabaigos, yra eilėraščių ciklas „Provincijos vaizdeliai: slaptasparnis“, kuris D. Kajokui neįprasta maniera turi išnašą. Joje aiškiai pasakoma: „Nuojauta kušta, kad su šia ištara baigiasi vienas mano kūrybos tarpsnis.“ O toji ištara: „augi bet tai ne progresas vysti bet tai ne regresas / o mirti vis tiek reikia rudenį“ (p. 262). Šioji frazė yra vienos iš D. Kajoko knygų pavadinimas, ir būtent joje kritikai, pavyzdžiui, Audinga Peluritytė-Tikuišienė ir Edvardas Čiuldė, įžvelgia jo poetikos posūkį nuo hermetiško meditatyvaus estetizmo iki šiurkštesnės kasdienybės poetikos ir stipresnio polinkio į dramatiškų išgyvenimų, ypač artėjančios mirties nuojautos, persvarstymus bei geliančius skaudulius. Kaip tik ši – aštresnė, šiurkštesnė, ironiškesnė kryptis, apskritai būdinga D. Kajoko kartos kūrėjų, tokių kaip Gintaras Patackas ar Antanas A. Jonynas, poetikai, – ryškiausiai skiria šią rinktinę nuo 1997-ųjų „Meditacijų“, kuriose, pasak Viktorijos Daujotytės, buvo būdingas vedimas į „sielų nuskaidrėjimą“, o pats D. Kajokas savo tikslą nusakė taip: „gaudyti kuo tyresnę poetinę vibraciją.“ Antroji rinktinė nebijo disonanso, netgi, sakyčiau, jį (ne visada sėkmingai) kviečiasi.

Tiesa, savotiška poetinė giedra, tekstuose pasireiškianti D. Kajokui būdingomis mažybinėmis formomis, taisyklingu rimu, gamtine leksika, tarsi stebuklo laukimu ir išgyvenimu („<…> glostė angelo galvijo žvilgsnį buklų / budo vėjas štai ir viskas tiek stebuklo“, eilėraštis „Pavakarė“, p. 235) turbūt lieka D. Kajoko „firminiu ženklu“; kasdienybės poetikos šiuolaikinėje lietuvių literatūroje daug, o šit taikaus nuskaidrėjimo maža. Tačiau vis dėlto tenka pripažinti, kad „mergos“, „žioplys“, „graffiti“ ir kitokie prieš dvidešimt metų D. Kajoko poezijai nebūdingi dalykai rado tekstuose savo vietą. Nors dėl distanciją kuriančios estetikos ir tylos metafizikos bei joje ataidinčio harmoningo skambesio daug kam artimesni kai kurie ankstyvieji D. Kajoko eilėraščiai, tačiau, jei jau būtinai reikia atsakyti, yra ar nėra vėlyvesniuose jo kūriniuose poezijos, sakau – tikrai yra. Gal ne visuose, bet jei autorius ar jo gerbėjai ryšis trečiai rinktinei (o tikiu, kad bus dar ir ketvirta bei penkta, nes D. Kajokas – neabejotinai svarbus ir gerą kalbinę klausą turįs poetas), joje po 2000 m. parašyti eilėraščiai bus atrinkti kruopščiau. Galbūt net neliks ištęstų ir dėl to neįdomių tekstų – autorius neabejotinai yra minimalizmo ir glaustumo, akimirksniu atsiveriančių reikšmių meistras. Pavyzdžiui, kad ir koks žavus juslių ir egzistencijos reliatyvumas atsivertų eilėraštyje „Tai tik miražas, kad miražas yra tik miražas“ (p. 458–459), raiška nėra tokia pat taupi ir neįtikėtinai grakšti (galbūt štai kur poezija: mažai žodžių ir daug reikšmių) kaip ankstyvajame eilėraštyje „Kanarėlės“ (p. 116). Kitaip tariant, meistro nedera vertinti pagal pameistrio kriterijus, todėl tenka daryti išvadą, kad kai kurių eilėraščių („Maratono“, „Krizenk tiesą, papūstžande“ ar pan.) vieta rinktinėje neaiški.

Vis dėlto teisybės dėlei verta pasakyti, kad „auksinių eilučių“, kaip kitados poetinę kalbos funkciją itin gerai išpildančias ištaras vadindavo Algirdas Julius Greimas, yra ir vėlyvojoje D. Kajoko lyrikoje, todėl rinktinę verta skaityti su atida ir neskubant. Štai, pavadinimu į Algimanto Mackaus kūrybą kiek ironiškai nurodantis „Chapel D“: „drakono žingsneliais / minkštais nedrąsiais // žinau kad ateina / nežinau kas įeis“ (p. 477). Du dvieiliai atveria laukimo tragizmą – mirtis ateina, bet nežinia, kokia ji ir kada. Vaikiškas „drakono žingsneliais“ nėra savitikslis deminutyvas ar teksto pritaikymas banaliam masiniam šiuolaikinės infantilios visuomenės skoniui. Anaiptol: šis pasakymas oksimoroniškas, mat labai neįprasta galvoti apie drakoną kaip gebantį žengti „minkštais, nedrąsiais“ žingsneliais: jis kultūrinėje sąmonėje atskrenda šnopuodamas ugnimi ir skleisdamas siaubą. D. Kajoko tekste ryškėja susitaikymas ir netgi savotiškas smalsumas – kaip sakoma kitame ketureilyje: „ne, nebijau nelaukiu bet vis tiek / kai mano kambario duris praversi / ir paprašysi ar jėga priversi – / ramybės tau, mirtie“ (p. 431). Kaip ir didelėje dalyje poeto kūrybos, čia ryškėja balansavimas tarp žinojimo ir nežinojimo, tikrumo ir netikrumo, kuris, kaip minėta, užfiksuotas ir rinktinės, ir atskirų tekstų pavadinimuose.

Šis aspektas galbūt padėtų užkietėjusiam klasifikacijų mėgėjui įdėti D. Kajoką į postmodernizmo dėžutę. Vis dėlto ten tilptų gal tik viena jo koja, nes esama ir savo reikšmių sistema pakankamai klasikinės, visai ne „post“ minties poezijos. Ypač tai pasakytina apie erotinę jo lyriką, kuri kartais nepelnytai ar nesąmoningai ignoruojama, viską pridengiant tikro ir tariamo „rytietiškumo“ šydu. Skaitant rinktinę akivaizdu, kad D. Kajoko poezija „rytietiška“ ne mažiau negu „vakarietiška“, ir „nušvitusi“ ne mažiau negu „jusliška“ – kitaip tariant, ji pakankamai universali ir kaip tik dėl to gera. Pavyzdžiui, jau klasika tapęs eilėraštis „Vyras ir moteris“:

tu pamirši mane tu pamirši mane tu pamirši
ir už tai nenumirsi mielasis už tai kad pamirši nemirsi
aš pamiršiu tave aš pamiršiu tave aš pamiršiu
ir nemirsiu vienatine mano gal vien tik todėl ir nemirsiu

(p. 226)

Šiame iš dviejų dialogą imituojančių dvieilių sudarytame tekste brėžiamas amžinos santykių dramos punktyras, kuris tragišką dimensiją įgauna būtent dėl išryškinto etimologinio žodžių „mirti – užmiršti“ giminingumo. D. Kajoko tekste šios reikšmės tarsi atlupamos viena nuo kitos ir parodoma ne tik užmirštojo, bet ir užmirštančiojo pozicija – „gal vien tik todėl ir nemirsiu“, t. y. užmarštis gali egzistenciją palengvinti, nes, tęsiant šią paradoksalią, tačiau gyvenime neretai pasitaikančią santykių logiką, „prisiminti“ atitinkamai sietųsi su „mirti“. Tačiau po šia palyginti nesudėtinga raiška glūdi visa santykių dinamika, istorija, meilės ir mirties sąsajos ir kt. Netikėtumo efektą kuria ir antrasis dvieilis, nes saldoki kreipiniai „mielasis“ ir „vienatine mano“ suponuoja meilės prisipažinimą ir „laimingą pabaigą“. Kitaip tariant, trumputis ir tirštas tekstas, iliustruojantis vienas gražiausių D. Kajoko poezijos savybių, keliais žodžiais atveria vieno iš svarbiausių žmogaus gyvenimo aspektų – meilės – reliatyvumą, trapumą, skausmingumą. Būtent tokio koncentruoto kalbėjimo, kaip jau minėta, galima pasigesti kai kuriuose rinktinės eilėraščiuose, o tokių daugiau paskutiniame skyriuje nei pirmuose. Pavyzdžiui, „<…> ta pačia kryptimi palei upę turseno / kadais lyg matytas jaunuolis // kas trys žingsniai ritmingai / skaniai pasipirsčiodamas“ („Apie kinrožių krūmą“, p. 412).

Taigi kai kurie tekstai, turintys savo vietą rinkiniuose, rinktinę labai išpūtė – poetinei įvairovei atskleisti būtų užtekę mažiau D. Kajokui ne visai tinkančio „buitiako“ – šis žodis mano recenzijoje tinkamas tiek pat, kiek „pirsčiojantis jaunuolis“ Donaldo Kajoko lyrikoje. Nepaisant šio gana subjektyvaus pastebėjimo, tenka konstatuoti, kad aptariamoje knygoje – neabejotinai poezija, kas gi dar, jei ne ji (nors kas ji – nežinia). Nuolatinis „gal“, pasireiškiantis ne tik kaip poetinio balso savitumas, bet ir kaip tekstų kokybinis svyravimas, yra „kajokiškas“ judesys, savotiškas pernelyg aštraus pretenzingumo ir poetinių ambicijų išardymas, kad ir atsisakant minimalizmo ir sukuriant tam tikrą pertekliaus pojūtį.

Ramutė Dragenytė. „Poezijos pavasario“ almanachas: kai muilas – nė krust

2019 m. Nr. 5-6 / Poezijos pavasaris 2019. – Vilnius: Rašytojų sąjungos fondas, 2019. – 274 p. Knygos dailininkė – Lina Sasnauskaitė

Donaldas Kajokas. Cirkas

2019 m. Nr. 1 / Stengdamasis kuo labiau nuvarginti kūną, kad naktį panirtų į gilų, be vaizdinių miegą, Gabrielius kiauras dienas sukdavo ratus po miestelį ir jo apylinkes. Sykį, patraukęs į paežerę…

Donaldas Kajokas. Apie ribas, o gal (ne)susikalbėjimą

1996 m. Nr. 2 / Visas gyvenimas – vien ribos, jų žaižaravimas, mirgesys, margaraščiai audiniai, vėjo ir voro tinklai.

Giorgos Chouliaras. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 4 / Giorgos Chouliaras (Yiorgos, Jorgas Chouliaras, g. 1951) – graikų poetas, prozininkas, eseistas ir vertėjas. Gimė Salonikuose, nuo 1975 m. mokėsi ir paskui ilgokai dirbo Niujorke ir Dub-line. Ten ne tik užmezgė ryšius su anglakalbiais poetais

ŠIMTMEČIO ANKETA: Dalia Staponkutė, Donatas Petrošius, Elžbieta Banytė

2018 m. Nr. 3 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Elžbieta Banytė. Reiškiasi, bet ar reiškia?

2017 m. Nr. 12 / Dovydas Grajauskas. Apie reiškinius. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 111 p. / Homeras „Iliadoje“ burbėjo, kad kiekviena karta vis blogesnė, nes štai per Trojos karą Diomedas į priešą sviedė tokį akmenį,

Elžbieta Banytė. Atokuma su gulbėm ir kregždėm

2016 m. Nr. 3 / Antanas Kalanavičius. DVI SAUJOS LAIKO. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 176 psl. / Gyveno poetas. Ko gero, šis sakinys – kaip kokios pasakos pradžia – galėtų ypač tikti kalbant apie Antaną Kalanavičių. Visų pirma, jis buvo poetas

Elžbieta Banytė. Plonytė raudona linija

2016 m. Nr. 1 / Yra knygų, kurias perskaičius norisi nusiplauti, gal net išsidezinfekuoti rankas. Arba kojas. Geriausia – palįsti po dušu. Kad nusiplautum visas aliuzijas, iliuzijas ir higieninių įklotų, apie kuriuos kažkodėl noriai rašo tam tikro tipo rašytojai