Malachi Black: „Kiekvienas eilėraštis yra šventykla“

2017 m. Nr. 10

Amerikiečių poetą, šiemetinio „Poetinio Druskininkų rudens“ festivalio svečią Malachį Blacką kalbina Kerry’is Shawnas Keysas

– 2017 metų spalį atvykstate į Lietuvą dalyvauti poezijos festivalyje „Poetinis Druskininkų ruduo“, tad pirmiausia – keli klausimai, susiję su šiuo įvykiu. Turite lietuviškų šaknų – Jūsų protėviai kilę iš Lietuvos. Gal papasakotumėte apie tai šiek tiek plačiau?

– Mano tėvo seneliai iš jo tėvo pusės buvo litvakai – Morrisas ir Rebecca Blackai. Morrisas atvyko į Jungtines Valstijas iš Kauno 1904 m. arba 1905 m., kai pasikeitė pavardę iš Svarts (kaip mes manome; tai galėjo būti ir Blokh) į Black. Rebecca (mergautine pavarde Kagan), vėliau prisijungusi prie jo Niujorke, buvo kilusi iš Šeduvos, kur, mūsų manymu, liko gyventi jos tėvas Itzakas ir kiti giminaičiai. Deja, tai beveik viskas, ką mes žinome: kai Morrisas ir Rebecca mirė, praradome ir didžiąją mūsų šeimos istorijos dalį. Net ir Jonkerso (JAV, Niujorko valstija) sinagoga, kurią lankė, vėliau buvo nugriauta.

– Ar šeimos istorija Jus domino ir anksčiau, ar šis susidomėjimas auga? Ir kaip ši praeitis galėtų sietis su Jūsų poezija ir gyvenimu Amerikoje? Iš pirmo žvilgsnio, galbūt ir iš gilesnio, kone nesąmoningas Jūsų psichikos DNR galėtų atsispindėti kūryboje, net jeigu pasakojimas, tema ir neatrodo esantys giminingo medžio vaisiai.

– Man visuomet buvo įdomu mano kilmė, nors šis susidomėjimas pastaraisiais metais išties išaugo – galbūt tai tiesiogiai susiję su vis didėjančiu laikinumo pajautimu. Ir nors ligšioliniuose darbuose yra mažai žemiškųjų mano tikrosios biografijos bruožų, tikrai manau, kad klajokliška giminės istorija paliko manyje kone epigenetinį įspaudą. Aš pats praleidau daugybę metų klajodamas, ieškodamas sąmoningumo apraiškų ir sukdamas ratus apie savo tapatybės buveinę, kaip neabejotinai turėjo daryti ir mano protėviai.

– Ar ketinate atvykęs į Lietuvą plačiau patyrinėti ir / arba aplankyti vietas, susijusias su Jūsų kilme? Gal galėtumėte mums šiek tiek papasakoti, ką žinote dabar, kur ketinate nuvažiuoti ir panašiai?

– Deja, jau papasakojau viską, ką žinau, nors tikrai ketinu po festivalio nuvykti į Šeduvą ir pagal galimybes į Kauną. Taip pat tikiuosi aplankyti įvairias vietas Vilniuje (įskaitant Vilniaus Gaono muziejų), kur galbūt galėsiu pradėti savo ieškojimus.

– Dabar pereikime prie klausimų apie Jūsų poeziją ir poetiką. Ar užsiimate eilėraščių vertimu, ir jei taip – iš kokių kalbų į kokias?

– Kartą bandžiau versti Georgo Traklio „Muziką Mirabelėje“, drauge su vokiškai kalbančia savo mergina, tačiau, deja, man neužtenka gabumų gerai versti iš jokios kalbos.

– Ar daug skaitote kitakalbių poetų kūrybos – originalo kalba arba angliškai?

– Skaitau tiek, kiek galiu. Vis dėlto didžioji dalis kitakalbės literatūros pasiekia mane per vertimus. Gana neblogai skaitau ispaniškai, tačiau net ir tuomet neretai suprantu lyginąs tekstą su vertimu į anglų kalbą. Tai liūdina, kadangi žinau, jog poezija slypi originalo kalboje, tačiau stengiuosi tiek, kiek galiu.

– Kiek reikšmės rašydamas ar versdamas teikiate melopėjai, fanopėjai (Ezros Poundo terminai) ir reikšmei, kurią apibūdina semantopėja (mano terminas), ir kodėl?

– Supratau, kad eilėraščiams, prie kurių dirbu, yra svarbūs keli dalykai. Kalbant paprastai, tai būtų garsas (melopėja), jausmas (semantopėja) ir forma (pastarosios nėra nei jūsų, nei E. Poundo sąraše). Beveik visuomet pradedu eilute ar, dažniau, fraze, kuri atplazdena kaip drugys iš kažkokios neapčiuopiamos, tolimos vietos ir nusileidžia ant artimiausios šakos mano mintyse. Dažniausiai ši esybė plasnoja sparnais semantiškai įkrauta garsų seka.

– Ar globalizuota pasaulio poezijos rinka, kur daugelis eilėraščių iš kitų kalbų skaitomi išversti į kitą kalbą (Jūsų atveju – anglų), veda link tam tikro poezijos tapsmo standartine?

– Nesiryžčiau siūlyti pernelyg plataus apibendrinimo, tačiau pasakysiu, kad sutinku su Donaldu Hallu: pernelyg didelė priklausomybė nuo verstinių kūrinių veda poetą pramoginės kūrybos link. Kaip sakė Robertas Frostas, „poezija yra tai, kas pasiklydo verčiant“, ir bet kuria kalba sukurti šedevrai visuomet yra skirti būtent tai kalbai, kuria jie sukurti. Vertimas dažniausiai yra ryškių spalvų trimačio originalo dvimatė pilka kopija; geriausiu atveju išverstas kūrinys tampa savo paties kalbos skiriamuoju ženklu, tačiau lieka tam tikra klaidinančia klastote.

– Kiek giliai pažįstate poeziją, parašytą gimtąja kalba? Įtaką Jums darė modernesni poetai ar Jūsų bendraamžių kūryba?

– Pripažįstu visus poetus pradedant Geoffreyʼiu Chauceriu. Anglosaksų yra kita kalba, tad ji man prieinama tik per vertimus. Žaviuosi nemažu skaičiumi modernių ir šiuolaikinių kūrėjų, tačiau dauguma man pačių svarbiausių poetų kūrė prieš moderniąją erą. Apie poezijos istoriją galvoju labiau kaip apie eilėraščių, o ne poetų istoriją, tad pasilieku sau teisę skaityti selektyviai.

– Ką manote apie vaizduojamojo meno magistrantūros programas studijuojant kūrybinį rašymą? Ar jos veiksmingos? Ar tik drumsčia vandenis inkubatorių mailiumi?

– Nėra vienareikšmio atsakymo. Savaime suprantama, svarbu būti įrašytam į vaizduojamojo meno magistrantūros ir su ja susijusias programas, ir tiek, kiek tai susiję su grynu poezijos menu, manau, kad mūsų laikas yra beprecedentis. Tiesa ta, kad daugelis poeziją skaitančių žmonių ją taip pat ir rašo, bet man atrodo, kad čia lemiamą vaidmenį vaidina didesnis aukštesniojo mokslo prieinamumas, o ne poezijos „institucionalizavimas“ kaip toks. Ir vis tiek abejoju, kad santykis tarp įdomios ir neįdomios kūrybos būtų smarkiai pasikeitęs nuo Ovidijaus laikų.

Literatūros technikos galima išmokyti, kaip ir įdėmaus skaitymo, kuris yra pamatinis – palaikantis viską, nuo jautrumo iki tekstualumo. Vis dėlto „kūrybinio rašymo“ meistriškumas ir jį sudarantys veiksniai iš tiesų negali būti perteikiami instrukcijomis; literatūriniai pasiekimai daugiausia slypi intuityviame žinių taikyme. Dėstytojas gali apibūdinti daugybę literatūrinių strategijų, priemonių ir medžiagų, esančių rašytojo dispozicijoje, tačiau studentas tuos veiksnius turi gerai apmąstyti ir įvairiai taikyti tam, kad įvaldytų. Apsiskaitymas, įvairiapusė praktika ir dar didesnis apsiskaitymas išlieka vieninteliu tikru išsilavinimu rašant.

Atrodo, Jorge Luisas Borgesas yra pasakęs, kad prastas menas visiškai nėra menas, ir manau, kad tas pats galioja poezijai. Jei reikėtų rinktis tarp prastų eilėraščių paplitimo ir nuoseklaus skaitytojų skaičiaus mažėjimo, manau, kad pasirinkta kryptis yra nedviprasmiška: eilėraščiai, siūlantys menką peną, dažniausiai būna užmirštami. Tačiau neskaitoma net ir didi poezija tampa neveiksni.

– Kada rimtai pradėjote rašyti poeziją, ne vien todėl, kad tai buvo užduotis mokykloje?

– Žinau, kad skamba apokrifiškai, tačiau motina, dar prieš sukaupdama knygų vaikams bibliotekėlę, skaitė man Johną Miltoną ir G. Chaucerį kone vos tik parsigabenusi mane iš ligoninės. Tikrai, tai buvo mano pažintis su muzikalia, magiška kalba, ir, kad ir kaip absurdiškai tai skambėtų, manau, kad toks ankstyvas ir nuolatinis kultūringos anglų kalbos ritmingumo poveikis galėjo prisidėti prie mano formavimo.

Beveik iškart, vos tik išmokau rašyti sakiniais, ėmiausi užrašų, daugiausia visokių nesąmonių, mat bandžiau kurti rimuotas istorijas. O kartais prisėsdavau prie motinos elektrinės rašomosios mašinėlės, stengdamasis parašyti „tikrą“ istoriją. Tačiau tik dvylikos ar trylikos metų, susidūręs su Williamo Blake’o rinkiniais „Nekaltybės dainos“ ir „Patyrimo dainos“, suvokiau, kad tai, ką dariau, buvo poezijos rašymas (ar primityvus artėjimas prie to). Tikriausiai buvau dar per jaunas „suprasti“ W. Blake’ą, tačiau jo poezija mane visiškai pakeitė. Netrukus atradau ir E. E. Cummingsą, bitnikus, Niujorko mokyklą – buvau nutrūkęs, laksčiau kaip ištroškęs girtuoklis. Paskui parašiau daug žiaurių eilėraščių, tačiau būdamas keturiolikos į savo pašaukimą jau žiūrėjau rimtai.

– Kai skaitote kitų autorių poeziją, ar tik judinate lūpas, ar skaitote garsiai? Ar galbūt vizualiai skenuojate tekstą?

– Net skaitydamas tyliai visuomet „girdžiu“ poeziją: naudojuosi vidine ausimi. Tačiau poezijos vieta burnoje. Eilėraščiai yra dainos, skirtos kalbančiam balsui, ir, kaip ir dainos, jie gyvybingiausi, kai yra suvokiami garsiai.

– Ar yra poetų, kuriuos skaitote nuolatos? Jeigu taip, ar tai atsispindi Jūsų paties poezijoje?

– Williamas Shakespeare’as, Johnas Donne’as, Johnas Keatsas, Emily Dickinson, W. B. Yeatsas, T. S. Eliotas, Raineris Maria Rilke, W. H. Audenas. Tačiau, kaip sakiau, labiau koncentruojuosi į eilėraščius, o ne į poetus. Jeigu, kaip įtariu, mano jautrumas lemia dalykus, kurie mane traukia tiek skaityme, tiek rašyme, tuomet galiu neabejoti, kad dalykai, kurie man patinka, įamžinami tame, ką kuriu.

– Ar galite pasidalyti mintimis apie Czesławo Miłoszo poeziją? Laikote jį lenku ar lietuviu?

– Labai žaviuosi Cz. Miłoszu, tačiau jo kūryba man prieinama tik per vertimus; taigi man išties atrodo, kad žinau tik blankią jo įvaizdžių ir idėjų kombinaciją – visas jutiminis jo kūrybos aspektas išlieka man nepasiekiamas. Tačiau sutinku su juo, kad poeto kalba yra jo namai, ir manau, kad tai viskas, ką būtina pasakyti tautybės klausimu.

– Kokia buvo Jūsų pirmoji reakcija į tai, kad Bobas Dylanas gavo Nobelio premiją? Ir ar vėliau jausmai ir nuomonė apie tai pasikeitė?

– Pirmiausia, nors ir džiaugdamasis dėl paties B. Dylano, turiu pripažinti, buvau nepatenkintas, bet ne vien todėl, kad premija juk teikiama už literatūrą. Man atrodo, kad B. Dylano genialumas slypi jo dainose – muzikos ir kalbos bendrystėje. Tuo tarpu literatūroje, ir ypač poezijoje, kalba turi kurti savo pačios muziką. Vis dar manau, kad ši premija yra tam tikra kategorijos klaida – matyt, panašiai būtų, jei fizikos premiją gautų inžinierius. Tačiau tenka pripažinti, kad tik keli įvairių sričių amerikiečių menininkai pasauliui davė tiek, kiek B. Dylanas. Priėjau prie išvados, kad Nobelio premijos komisija turėtų atsižvelgti į kategorijų praplėtimą (muzika, kinas, dailė, socialiniai mokslai etc.).

– Ar bendradarbiaujate su muzikantais? Jeigu taip, ar šis bendradarbiavimas būna sąveikaujantis, ar muzika labiau lieka foniniu garsu?

– Paauglystėje grojau įvairiose labiau ir mažiau eksperimentinėse grupėse, kuriose dainavau ir rašiau tekstus, bet paskui visa tai mečiau. Vėliau turėjau saujelę eilėraščių, skirtų muzikai, bet iki šiol nesu bendradarbiavęs su jokiu muzikantu. Tačiau netrukus tai gali pasikeisti: vienas mano kūryba susidomėjęs kompozitorius neseniai pakvietė bendradarbiauti kuriant operą, ir šis projektas labai intriguoja.

– Jei reikėtų parašyti dainą, ar ji būtų artimesnė repo stiliui, ar, pavyzdžiui, elžbietiškajai lyrikai? Dominuotų ritmas ar melodija?

– Ji būtų sustyguota pagal balsius.

– Ar mokate mintinai savo paties eilėraščių? O kitų poetų? Ar užduodate studentams išmokti mintinai eilėraščių? Jeigu taip – kodėl? Kaip tai galėtų sietis su poezijos esme – ar tai gimtosios kalbos vaizdinys, ar rimas, ar garsas?

– Atsakau „taip“ į visus Jūsų klausimus. Savo paties eilėraščius įsimenu labiau nesąmoningai, kadangi esu linkęs dirbti prie jų garsiai kartodamas tiek ilgai, kad jie neišvengiamai įsirašo į mano hipokampą. Sąmoningiau įsimenu eilėraščius, kurie man patinka, ir iš savo studentų reikalauju, kad jie išmoktų bent vieną eilėraštį per semestrą. W. B. Yeatsas apibūdino meną kaip „kūno mąstymą“, ir aš karštai tikiu, kad eilėraščio internalizacija siūlo daug gilesnį ir labiau susijusį santykį su konkrečiu tekstu – jo rimai ir galia yra jaučiami. Tikrai tikiu, kad poezijos esmė, kaip jau esu minėjęs anksčiau, slypi kalbos kaip tokios materialume, kurios viena dalių – grynas garsas. (Kita dalis yra reikšmė.)

– Ar laikotės rašymo darbotvarkės? Ar galite suplanuoti įkvėpimą, ir jeigu galite – kaip?

– Įkvėpimo suplanuoti neįmanoma, tačiau galima suplanuoti pasirengimą jam. Mano darbotvarkė įvairuoja, priklausomai nuo metų laiko – dėstau rudenį ir pavasarį. Tačiau kai galiu atsidėti vien kūrybai, dažniausiai sėduosi prie stalo ne vėliau kaip dešimtą valandą ryto ir pakylu ne anksčiau kaip ketvirtą popiet. Tiesa, visuomet skiriu valandą pietums. Kai viskas einasi gerai, galiu dirbti ir nuo devynių iki penkių.

– Gal ką patartumėte jauniems ar būsimiems rašytojams?

– 1) Kiek tik įmanoma, stenkitės išlaikyti jums galimybes suteikiančią psichosocialinę apsuptį ir ja pasitikėti. Rašymas – ar rašymas gerai – reikalauja būti pažeidžiamam, bet bus gausu nesėkmių, atstūmimo ir nusivylimo, ir mūsų didžiausia užduotis yra apsiginti ir išsilaikyti net esant pažeidžiamiems.

2) Būkite pliuralistai. Kai imate ką nors vertinti – rimtai žiūrėdami į retorinius, formaliuosius, įsivaizduojamus ir emocinius elementus, kuriais grindžiamas konkretus tekstas, – jums tampa įdomūs būdai, kuriais eilėraščiai maitina poeziją, ir taip jūs imate perprasti kitų poetų talentą. Jautrumas yra kaip Hermis – sparnuotas pasiuntinys, įnoringas tarpininkas – ir jis randa bei grąžina tai, ko jam reikia savu laiku. Reikia išlikti pralaidžiam. Be to, pakanka, kad patiktų tik vienas veiksmažodis ar viena eilutė eilėraštyje; didžioji eilėraščių dalis – jokiu būdu neišskiriant ir manųjų – savyje teturi tik šiek tiek poezijos.

3) Prisiminkite, kad praeitis yra tai, ką turime bendro su ateitimi. Gyvename beprecedenčiu literatūrinio turtingumo bei aktyvumo metu, tad, žinoma, reikėtų skaityti ir amžininkų kūrinius. Tačiau, kalbėdamas tiek apie rašymą, tiek apie „profesinį“ gyvenimą, raginčiau visus rašytojus nukreipti savo teleskopus ne į kaimynų namus, o į žvaigždes. Kiek toli mes matome, yra tiesiogiai susiję su mūsų suvokimu, kiek yra įmanoma. Ir mes visuomet turėtume prisiminti, kiek išties mažai mums rūpi, kokiu spausdinimo įrenginiu pirmą kartą buvo išleisti, pavyzdžiui, W. Blake’o „Poetiniai eskizai“. Svarbu tai, kad jie išvis buvo parašyti.

– Ar kalbant apie poeziją Jums priimtinas žodis „mūza“? Jeigu taip – kodėl? Jeigu ne – kodėl ne?

– Žinoma. Pagaliau, iš kur ateina visos mintys? Kad ir kokie būtų jų tikrieji šaltiniai – mūza, vaizduotė, pasąmonė, Dievas, dieviškoji dvasia, kolektyvinė pasąmonė, atominė energija etc. – kiekvienas estetinis objektas pirmiausia yra dovana iš to šaltinio, o kartu auka tam šaltiniui. Kiekvienas eilėraštis yra šventykla.

– O kaip dėl Jūsų apsisprendimo asmeniniam iššūkiui – parašyti libretą?

– Galvodamas apie anksčiau minėtą operą, jau šiek tiek apie tai svarsčiau, ir galiu tvirtai pasakyti, kad aiškus, struktūruotas ir atliepiantis pasakojimas, tikėtina, bus didžiausias iššūkis. Šiaip ar taip, aš juk lyrikas.

– Ar yra kokie ritualai, kurių laikotės prieš pradėdamas rašyti?

– Pasidarau sau kavos, apsirūpinu nikotinu ir įsipilu stiklinę vandens. Kai užstringu – skaitau.

– Ar nešiojatės su savimi užrašų knygelę arba planšetę, kad galėtumėte brūkštelėti eilutę ar pastabą?

– Visuomet su savimi turiu įvairių priemonių eilutėms, frazėms, vaizdiniams ir idėjoms užrašyti, bet konkretus būdas metams bėgant kito. Kartais naudoju čekius, kartais popieriaus skiautes, kartais deramą kišeninę užrašų knygelę, tačiau visi jie linkę negrįžtamai pranykti. Kai žengiu į pasaulį, priemonėms skiriu mažiau dėmesio nei savo paties pastabumui, savo pralaidumui. Tikiu, kad prisiminsiu tai, kas man skirta prisiminti. Namuose priemonėms esu daug reiklesnis.

Iš anglų k. vertė Diana Gancevskaitė