Ishion Hutchinson. Eilėraščiai
2017 m. Nr. 10
Iš anglų k. vertė Marius Burokas
Ishionas Hutchinsonas (Išionas Hatčinsonas) gimė 1983 m. Port Antonijuje, Jamaikoje. Dviejų poezijos knygų – „Tolimasis rajonas“ („Far District“, 2010) ir „Lordų ir Bendruomenių rūmai“ („House of Lords and Commons“, 2016) – autorius. Už pastarąją skirtas JAV Nacionalinės knygų kritikų grupės (NBCC) apdovanojimas poezijos kategorijoje. Yra pelnęs Whitingo rašytojų premiją, PEN/Joyce Osterweil bei Amerikos poetų akademijos Larry’io Leviso apdovanojimą. Dėsto kūrybinio rašymo magistrantūroje Kornelio universitete; yra literatūros žurnalų „The Common“ ir „Tongue: A Journal of Writing & Art“ patariantysis redaktorius. Šiemet J. Hutchinsonas yra literatūrinio festivalio „Poetinis Druskininkų ruduo“ svečias.
Antropologija
Namai užverti, kaimynai išėję
į degantį lauką prie mangrovių giraitės,
kur karščio priblokštas antropologas rašo
pranašystę išnarintu laiku:
„Jų dievai… jie nuskendo.“
Visą dieną springstu suraizgytom puslapių virkščiom:
totemai bus uždangstyti, naujųjų krikščionių
maldų stulpai, lietaus moteris šoka,
jos tarškynės daužo žemę, kol
skalbinių virvė ima virpėti it ispaniška
muselė, priplota prie cemento bloko
berniuko, besitaikančio buka adata.
Darbininkai sugrįš su tamsa, aidint „vabalo“ ragui,
į lūšnų skersgatvį, prie Sankio himnų, gergždžiančių
ant mirusiojo verandos, apkaltos tinkleliu nuo vabzdžių;
jie rinksis devynetui naktų, kviečiami pranašo
romu permerkto balso, su kakavos ankštimis, su mėta,
svaideniu, Įlankos romu, Biblijos lapais ir aspirinu –
jie grieš dantimis ir išdejuos nušvitimus
butelių lempoms svyruojant virš vištos kraujo,
pralieto į pelenus, ant kūno mirusiojo
liežuviu, perspėsiančiu visus paryčiais. Karštinės
krečiamas, tinkamai neišganytas, nosies tiesumu
patraukiau per krūmokšnius namo.
Tik paklaikę vaikai liko klajoti
po laukus kiaurą naktį, pasiklydę ryjančioj
žalumoj, jie maitinsis nunokusiu žemės poplūdžiu,
o vėliau tuštinsis į upę,
daugiau nebegarbinamą, dabar tik mechanizmą,
tokį kaip pravažiuojantis gamyklos traktorius, prikrautas
apdegintų cukrašvendrių, vaikų kaktos baltos
nuo mergelio dulkių. Jų akys liepsnoja, žvelgdamos
į mėnulio pusbulvę – jų genties biografiją,
nuosavybę, kurios negeba perprasti.
Jie nubarška sau, vaikai ir traktoriai,
išvyniodami susuktą miegą, kuris neiširs
į menką blyksnį už kančios ribos –
šviesą, atveriančią knygą paprastumui,
kurį sunku pasiekti, nors jie – naivūs šventieji.
Temstant jie patraukia į kalvą,
laikančią dangų, snaudžiančias, be langinių lūšnas –
į kalvą, į kurią kils prieš darbą ir žaidimus,
į kalvą, kuri iškils prieš rytdienos mirusiuosius.
Keletas neiginių
Mano seniai buvęs kūnas veidu į žolę.
Galvokit apie jį geltonio potėpiais.
Žiurkių apgraužtas mėnulis, pono Belo dvasia
atsagstė naktį ir išslydo.
Žydėjo nuodingoji vyšnia:
po jos raudoniu, geltoniu ir žaluma berniukai
žaidė rutuliukais.
Prisidenkit akis; už šio brūkšnio
jau mano tėvo mirtis: atmintis niekados nesiekia toliau
Brajan Bėjaus.
Motociklas perskrodė provėžą, tada užspringo,
užgeso, radome riogsant variklį, kraujas maišėsi su alyva.
Viduryje kelio į mokyklą stovėjo avilys,
o tarp šen ir ten daugiau nieko, vien krūmai.
Paskutiniąją mano naktį jaučiai vaiduokliai žvangino
grandinėmis aplink namus, maurojo mano vardą iki ryto.
Requiem tetai Mėjai
I
Ramus ženklas gegužės medžiuose: Mėja mirė,
gyva tik ši graudi orą teršianti giesmė, jos vardą
kartoja kamparu prakvipusiam name, kur kreidinė
figūrėlė, tas galanterijos sfinksas tįso atsilošęs,
sušaudytas TV. Ten niekas nežiūri į kalendorių,
šnekos upės akmenukais neria po užuojautų tiltu,
nusileidžia ant senos sofos atlošo. Aš, jos vandens vaikas,
budžiu ties laminuotu Atpirkėju, prikaltu
ant sienos, mėtau monetą, kurios herbas žada
Dedalą. Kažkas įkiša nosį albuman, susupstyti
atvirukai aimanuoja suverti ant siūlo, skelbdami, teta Mėja –
kepėja, gelsvo akmens namo statytoja, tavo vaikams
prasikalė sparnai, kol buvai palinkusi ties orkaite.
Dubenys maišymui, mediniai šaukštai, plastmasiniai
jaunikis ir nuotaka – visi žinojo, dar prieš telefonui paskelbiant
tavo išėjimo naktį. Taip ir išėjai, gėlėta suknele,
skepeta švelniai apsigobusi galvą, iššveitusi pavasariui namus.
II
Įžengia Dedalas, tėvas, baltai apsirengęs, rankos
kišenėse, pėdina per maldas ir ryto budynių
dūmus. Klausausi: galūnės jo –
grynas krakmolas! Verandoje stebi jis
gongo kankinamą jūrą, dumbliai jūrų jo barzdą
ruožuoja, atsiprašymai jo – druska apkepę. Sudvejoju
prie tėvo ir sūnaus labirinto, skausmas raudonas
tvinksi ausyse nuo kryčio ant žemės aguonų,
rūkas praryja visa, kas buvo sunešta per
nekalbėjimo metus. Pritildyk šią liepsną,
prisuk prieš jai išsiveržiant, tarsi orkaitę, kai iš jos
išsiurbiamas karštis. Tyloje pradedu
gyvenimą savo, ten ir tada, vaiduokliu.
Namas ant kalvos
Rytą esu tarp džiūstančių
Traklio aguonų, jo barokinis
stilius linkęs į smurtą.
Knygos rikiuojasi ant palangės
it įrantos įšalusiame lange,
kintamieji be krypties.
Kažkur yra
tokia karalystė. Tik ji – ne šis
ledo kaustomas peizažas;
banko raudonas neonas
tvieskia pernakt,
velnio raktas mano miegui
ir nemigai.
Rytas supa
mano senelės kalvą,
atranda jos geltonus
namus tuščius, jūros suėstas
groteles užrakintas, kiemą apspistą musių.
Nutekamasis griovys žioji
baugiais skliaustais
tarsi labiausiai priblokštas
jos nebūties; skeltas kirtiklio
liežuvis įspraustas į bligijos kamieną,
gyvasakiais sulipęs jo geležies šveplenimas,
nebylus; tik skruzdės zuja, užimtos
nauju verslu, šmaižioja
po valdas su laidotuvių nešuliais.
Daug vasarų paunksmių
praleidau po šiuo medžiu,
užsiėmęs skruzdžių prastuomene,
laukdamas vėluojančios motinos,
senelei svajojant
verandoje. Jūrų
gubernatorius, aš, negirdėdavau
artritiško namo tembro
sklindant po kiemą,
negirdėdavau lupantis dažų, virtuvės
užuolaidos karoliukų ašarų kapsint
ant išblizgintų grindų;
negirdėdavau lapo susirietusio
sūkuriuojant, krentant į dirvą,
ten įsitaisant,
ir vikšro apsivertusio,
primenančio sutemų spalvos urną,
ir žemės, to surūdijusio lietaus vandens būgno.
Mano ausys buvo nustatytos mėliui
viršuje ir apačioje, jos jau gaudė
Traklio muziką, jo įtempto
aguonų vėrinio, skardžiai aidinčio,
nesuvirpino net jos mirtis –
tik dabar, skaitant jį, drugiai
furijos staiga sukyla nuo savąjį aš
prakeikusių puslapių, nuo tos kalvos, tai jos chitono
balsas plakasi mano gerklėj.
Vilendorfo Venera
Begėdiška dienos aky
putniapilvė moteris maudos
prie viešos vandens kolonėlės,
džiugi it juokas vandens,
kol mes visi stovim ir laukiam
su buteliais ir kibirais.
Nė vienas nedrįsta paskubinti:
„Atsiprašau, panele.“
Mieliau žiūrim, kaip muilas putoja
jos kūno klostėse, o kai ji nusiprausia,
švari ir juoda, ji spindi
it nauja padangos kamera.
Vamzdis kybo aukštai,
upelis pasrūva aplink
jos mažytes kulkšnis, paslėptas
it akmenėliai ar rutuliukai žaidimui.
Kol nenusišluosto visa,
neiššukuoja nirčiai šiurkščių
plaukų nuo vandens,
neišgręžia dukart kempinės,
tol nesitraukia nuo latako,
baikščiai balansuoja ant
kojos vienos, kol šluostosi kitą,
tada sukiša pėdą į guminę
šlepetę su dirželiu – vėl tai pakartoja,
juokiasi: „O, Jėzau, tas mano kūnas!“
Gaivi, kaip kvapusis pipirmedis
po liūties, ji susirenka puodus
ir, į mus nė nepažvelgusi,
namo paršvilpauja.
Baudinys
Buvo toks berniukas, į mokyklą plaukdavo keltu,
žvarbiame ryto ore tamsuodavo jo tėčio profilis,
liesas ir skliaustas, kol mes rinkdavomės pusiasaly
ankstyvosioms pamaldoms, punktualiai šviesai
kertant tvirtovės sieną; šaukiami vardais atsakinėdavom
„esu“ arba „nėra“, nenustygdami klasės rikiuotėje.
Kuklus vaikis jis buvo, atraitotomis žalsvomis kelnėmis, kvepiantis
žuvų žvynais ir kalkėm. Bet, Jėzau, kaip smūgiuodavo kamuolį –
tikras žudikas; nors mes visi aikštėj būdavom žvėrys,
o kai pritrūkome jam pravardžių, tapo
„Vaikiu Bevardžiu“, nes neaušindavo burnos ir niekad
pašiepiamas nepuldavo aiškintis.
Jūrai prarijus namo kviečiančių varpų skambesį,
lėkdavom kaip akis išdegę į autobuso stotelę, svaidydamiesi
įžeidimais ir rytdienos mūšių grasinimais, bet jis eidavo lėtai,
pasisukdavo ties skardžio užtvara, atsiraitodavo kelnes.
Šūktelėjau jam vieną vakarą, priklaupusiam ant kelio, –
„Ryt mokykloj?“ Jis tik dėbtelėjo
pro sulenktas kojas, įsitikinęs, kad nežinau
jo vardo. Kažkas keista praslydo tarp mūsų,
suktas kamuolys, lekiantis dviejų virpstų link,
o aš stovėjau laisvas, jokių gynėjų,
bet uždelsiau prieš smūgį ir tik dabar atsiminiau
jo tikrąjį vardą, suvirpinusį atminties tinklą: Euzebijus Titas.
Versta iš: Ishion Hutchinson. FAR DISTRICT. Leeds, UK: Peepal Tree Press, 2010