Viktor Pelevin. Mėlynas žibintas

2017 m. Nr. 10

Iš rusų k. vertė Vytautas Stankus

Dėl degančio už lango žibinto palatoje buvo beveik šviesu. Šviesa krito kažkokia mėlyna ir negyva, ir jei ne mėnulis, kurį buvo galima pamatyti iš lovos smarkiai pasilenkus į dešinę, būtų buvę išvis nejauku. Mėnulio šviesa atskiedė tą kūgiu nuo aukšto stulpo krentantį negyvą švytėjimą, darė jį paslaptingesnį ir minkštesnį. Bet kai pasilenkdavau į dešinę, dvi geležinės lovos kojos sekundei pakibdavo ore ir garsiai trenkdavosi į grindis. Garsas buvo niūrus, keistai papildantis mėlyną šviesos rėžį tarp dviejų trumpų lovų eilių.

– Baik ten, – liepė Kostylius ir parodė man melsvą kumštį, – nesigirdi.

Pradėjau klausytis.

– Apie mirusį miestą žinot? – paklausė Tolstojus. Visi tylėjo. – Nu va. Išvažiavo vienas vyras komandiruotėn dviem mėnesiams. Grįžta ir mato, kad visi žmonės aplink mirę.

– Tipo guli gatvėj?

– Ne, – paaiškino Tolstojus, – jie į darbą eina, kalbasi, eilėj stovi. Viskas kaip anksčiau. Bet jis mato, kad iš tikrųjų jie visi mirę.

– O kaip jis suprato, kad jie mirę?

– Nu aš iš kur žinau, – atsakė Tolstojus, – čia juk jis suprato, ne aš. Suprato kažkaip. Žodžiu, nutarė apsimesti, kad nieko nepastebi, ir nuvažiavo namo. Vedęs buvo. Pamatė žmoną ir suprato, kad ji irgi mirusi. O jis mylėjo ją labai. Ir pradėjo klausinėt jos, kas atsitiko, kol jo nebuvo. O jinai atsako, kad nieko. Ir net nesupranta, ko vyras iš jos nori. Tada jis nusprendė viską jai papasakot ir klausia: „Tu žinai, kad esi mirusi?“ O žmona jam: „Žinau.“ Jis vėl: „O tu žinai, kad šitam mieste visi mirę?“ Ji sako: „Žinau. O pats ar žinai, kodėl aplink vien mirusieji?“ Jis: „Ne.“ Ji vėl klausia: „O žinai, kodėl aš mirusi?“ Jis kartoja: „Ne.“ Ji tada: „Pasakyt?“ Vyras išsigando, bet vis tiek prašo: „Pasakyk.“ Ir ji jam sako: „Todėl, kad tu pats numirėlis.“

Paskutinę frazę Tolstojus ištarė tokiu sausu ir oficialiu balsu, kad beveik pasidarė iš tikro baisu.

– Jo, išvažiavo dėdulė į komandiruotę…

Tai pasakė Kolia, visai mažas berniukas, metais ar dviem jaunesnis už kitus. Tiesa, jaunesnis neatrodė, nes nešiojo didžiulius raginius akinius, kurie priduodavo jam solidumo.

– Dabar tu pasakosi, – liepė jam Kostylius. – Kad jau pirmas prašnekai.

– Šiandien tokio susitarimo nebuvo, – nesutiko Kolia.

– O jis amžinas, – atkirto Kostylius. – Netempk gumos.

– Geriau aš papasakosiu, – pasiūlė Vasia. – Apie mėlynąjį nagą žinot?

– Aišku, – iš kito kampo atsiliepė šnabždesys. – Kas apie mėlynąjį nagą nežino.

– O apie raudoną dėmę žinot? – paklausė Vasia.

– Ne, nežinom, – Kostylius atsakė už visus, – varyk.

– Atsikrausto šeima į butą, – Vasia pradėjo lėtai pasakot, – o ant sienos – raudona dėmė. Vaikai ją pastebėjo ir pakvietė motiną parodyt. O ta tyli. Pati taip žiūri ir šypsos. Vaikai tada tėvą pakvietė. „Žiūrėk, – sako, – tėti!“ O tėvas motinos labai bijojo. Jis ir sako jiems: „Eikit šalin. Ne jūsų reikalas.“ O motina šypsos ir tyli. Taip ir atsigulė miegot.

Vasia nutilo ir sunkiai atsiduso.

– Nu, ir kas toliau buvo? – po kelių sekundžių tylos neištvėrė Kostylius.

– Toliau – rytas. Ryte atsibunda, žiūri – vieno vaiko nebėra. Tada vaikai mamos klausia: „Mama, mama, kur mūsų broliukas?“ O mama sako: „Pas močiutę išvažiavo. Pas močiutę jis.“ Vaikai ir patikėjo. Motina į darbą išėjo, o vakare grįžta ir šypsos. Vaikai jai: „Mama, mums baisu!“ O ji vėl šypsos taip ir sako tėvui: „Jie manęs neklauso. Išperk juos.“ Tėvas ėmė ir išpėrė. Vaikai net pabėgt norėjo, bet motina per vakarienę jiems kažko į maistą pridėjo, kad jie sėdi ir net atsistot negali…

Atsidarė durys ir mes visi užsimerkėm ir apsimetėm miegantys. Po kelių sekundžių durys užsivėrė. Vasia minutę laukė, kol koridoriuje nutils žingsniai.

– Ryte nubunda – žiūri – dar vieno vaiko nėra. Jauniausia mergaitė tik likus. Ji ir klausia tėvo: „O kur mano vyresnysis brolis?“ O tėvas atsako: „Pionierių stovykloje jis.“ O motina: „Kam nors papasakosi – užmušiu!“ Net į mokyklą mergaitės neleido. Vakare motina grįžta, vėl mergaitei į maistą kažko pridėjo, kad ta net atsistot negali. O tėvas užrakino duris ir langus.

Vasia vėl nutilo. Šį kartą niekas jo neprašė tęsti ir tamsoje tesigirdėjo kvėpavimas.

– O paskui kiti žmonės ateina, – prabilo jis vėl, – žiūri, o butas tuščias. Po metų ten vėl naujus žmones apgyvendino. Jie pamatė raudoną dėmę, prieina, prapjovė tapetus – o ten – motina sėdi, visa mėlyna, kraujo prisisiurbus, ir išlįst negali. Tai ji visą laiką vaikus ėdė, o tėvas padėjo.

Visi ilgai tylėjo, o paskui kažkuris paklausė:

– Vasia, o tavo mama kuo dirba?

– Nesvarbu, – atsakė Vasia.

– O seserį turi?

Vasia neatsakė, matyt įsižeidė. Arba užmigo.

– Tolstojau, – paragino Kostylius, – varyk dar ką nors apie mirusiuosius.

– Žinot, kaip numirėliais tampama? – paklausė Tolstojus.

– Žinom, – atsiliepė Kostylius, – ima ir numiršta.

– Ir kas toliau?

– Nieko, – atkirto Kostylius, – kaip sapnas. Tik nebeatsibundi.

– Ne, – tarė Tolstojus, – aš ne apie tai. Nuo ko prasideda viskas, žinot?

– Nuo ko?

– O nuo to, kad iš pradžių klausaisi istorijų apie mirusiuosius. O paskui guli ir galvoji – o ko mes čia istorijų apie juos klausomės?

Kažkas nervingai prunkštelėjo, o Kolia staiga atsisėdo lovoj ir labai rimtai tarė:

– Chebra, baikit.

– Va va, – su pasitenkinimu nutęsė Tolstojus, – taip ir tampama. Svarbiausia – suprasti, kad tu jau miręs. O toliau viskas paprasta.

– Pats tu miręs, – netvirtai atšovė Kolia.

– O aš ir nesiginčiju, – neprieštaravo Tolstojus. – Tu geriau pagalvok, ko čia dabar nei iš šio, nei iš to su mirusiu kalbiesi?

Kolia kurį laiką galvojo.

– Kostyliau, – paklausė jis, – tu juk nemiręs?

– Ar aš? – sukluso Kostylius. – Kaip čia tau pasakius…

– O tu, Lioša?

Lioša buvo Kolios draugas iš miesto.

– Kolia, – pasakė jis, – tu pats pagalvok. Gyvenai sau mieste, jo?

– Jo, – atsakė Kolia.

– Ir staiga ėmė tave ir išvežė kažkur, jo?

– Jo, – sutiko Kolia.

– Ir tu staiga pastebi, kad guli tarp numirėlių ir pats esi miręs.

– Jo, – pakartojo Kolia.

– Tai va, – tarė Lioša, – pasuk smegenis.

– Ilgai mes laukėm, – įsiterpė Kostylius, – galvojom, kad pats susiprasi. Per visą savo mirtį tokį durną numirėlį pirmą kartą matau. Tu ką, nesupranti, ko mes čia susirinkom?

– Ne, – pasakė Kolia. Jis sėdėjo ant lovos spausdamas kelius prie krūtinės.

– Mes tave į mirusiuosius priimam, – paaiškino Kostylius.

Kolia lyg sumurmėjo kažką, lyg atsiduso, šoko iš lovos ir išlėkė į koridorių kaip kulka. Iš ten pasigirdo tankus jo basų kojų šlepsėjimas.

– Nežvengt, – sukuždėjo Kostylius, – jis išgirs.

– O ko čia žvengt? – melancholiškai pasiteiravo Tolstojus. Keletą ilgų sekundžių stojo visiška tyla. O tada Vasia iš savo kampo paklausė:

– Chebra, o jeigu…

– Baik, – liepė Kostylius. – Tolstojau, varyk dar ką nors.

– Buvo toks atsitikimas, – prabilo po pauzės Tolstojus. – Susitarė keli žmonės savo bičiuliui pokštą iškrėsti. Persirengė jie mirusiaisiais, prieina prie jo ir sako: „Mes mirę. Mes tavęs atėjom.“ Jis išsigando ir pabėgo. O jie pastovėjo, pažiopsojo, o paskui vienas jų ir taria: „Klausykit, o kodėl mes numirėliais persirengėm?“ Jie visi pažiūrėjo į jį ir nesupranta, ką jis pasakyt nori. O jis vėl: „O kodėl gyvieji nuo mūsų bėga?“

– Nu ir ką? – paklausė Kostylius.

– O tą, – atkirto Tolstojus. – Va tada jie visi ir suprato.

– Ką suprato?

– Ką reikia, tą ir suprato.

Pasidarė tylu, o tada Kostylius neištvėrė:

– Klausyk, Tolstojau, tu gali normaliai pasakot?

Tolstojus tylėjo.

– Ei, Tolstojau, – šnipštelėjo Kostylius, – ko tu tyli? Numirei, ar ką?

Tolstojus tylėjo. Ir jo tyla su kiekviena sekunde darėsi reikšmingesnė. Man kilo noras ką nors pasakyti balsu. Dėl viso pikto.

– Žinot apie laidą „Laikas“? – paklausiau.

– Varyk, – greitai tarstelėjo Kostylius.

– Čia nelabai baisi, – perspėjau.

– Vis tiek pasakok.

Nebuvau tikras, kaip baigiasi istorija, kurią ketinau pasakoti, bet nutariau, jog prisiminsiu bepasakodamas.

– Žodžiu… gyveno toks vyras, trisdešimtmetis toks. Atsisėdo jis kartą žiūrėt laidos „Laikas“. Įsijungė teliką, krėslą pasitaisė, kad patogiau būtų, ir žiūri. Iš pradžių ekrane pasirodė laikrodis, nu, kaip įprasta. O jis į savo laikrodį pažiūrėjo, ar teisingai rodo. Ir viskas normaliai, kaip visada. Ir tada ekrane atsirado užrašas „Laikas“, tik raidės buvo ne baltos, kaip visada, o juodos. Jis truputį nustebo, bet pagalvojo, kad tiesiog užsklandą pakeitė, ir žiūrėjo toliau. O ten vėl viskas kaip visada. Kažkokį traktorių parodė, po jo – Izraelio kariuomenę. Paskui diktorius pranešė, kad kažkoks akademikas mirė, tada trumpai apie sportą, oro temperatūrą rytdienai… Ir viskas. „Laikas“ baigėsi. Ir vyras atsistot nusprendė.

– Priminkit paskui, aš apie žalią krėslą papasakosiu, – įsiterpė Vasia.

– Bando jis atsistot ir jaučia, kad negali. Jėgų visai nėra. Tada pasižiūri į savo ranką ir mato, kad oda visa susiraukšlėjus ir sukritus. Išsigando labai. Iš visų likusių jėgų įsitempė, atsistojo ir nuklibinkščiavo į vonią, kur veidrodis buvo. Šiaip ne taip nuėjo. Žiūri į save veidrody ir mato – plaukai pražilę, veidas raukšlėtas ir dantų nebėra. Kol jis „Laiką“ žiūrėjo, visas gyvenimas praėjo.

– Žinau šitą, – tarė Kostylius. – Viskas taip pat, tik ten bičas futbolą žiūrėjo.

Koridoriuje pasigirdo žingsniai ir susierzinęs moteriškas balsas. Mes nutilom, o Vasia net ėmė dirbtinai knarkti. Akimirka – durys atsivėrė ir patalpoje įsijungė šviesa.

– Na, kuris čia pagrindinis numirėlis? Tolstenko, tu? – tarpduryje apsigobusi baltu chalatu stovėjo Antanina Vasiljevna, o šalia jos – akis slepiantis apsiverkęs Kolia.

– Pagrindinis numirėlis, – su pasididžiavimu atsiliepė Tolstojus, – Mask-voj, Raudonojoj aikštėj guli. O ko jūs mane vidury nakties budinate?

Antanina Vasiljevna iš netikėtumo net žagtelėjo.

– Užeik, Averijanovai, – galiausiai tarė, – ir gulkis. O su šitais mirusiais visais ryt stovyklos vadovas išsiaiškins. Kad tik jiems netektų namo keliauti.

– Antanina Vasiljevna, – lėtai pradėjo Tolstojus, – o kodėl jūsų chalatas baltas?

– Todėl, kad taip reikia, supratai?

Kolia žvilgterėjo į Antaniną Vasiljevną.

– Gulkis į lovą, Averijanovai, – paragino ji, – ir miegok. Tu vyras ar ne? O tu, – atsisuko į Tolstojų, – dar žodis, ir keliausi nuogas į mergaičių kambarį pastovėt. Supratai?

Tolstojus tylėdamas žiūrėjo į Antaninos Vasiljevnos chalatą. Ji nužvelgė save, pakėlė akis į Tolstojų ir pasukiojo pirštą prie smilkinio. Staiga įpyko ir net nuraudo iš pasiutimo.

– Tolstenko, tu man neatsakei, – tarė, – supratai, kas tau bus?

– Antanina Vasiljevna, – įsiterpė Kostylius, – jūs gi pati sakėt, jeigu jis bent žodį – jūs jį… Kaipgi jis jums atsakys?

– O tavęs, Kostyliovai, – nukirto Antanina Vasiljevna, – apskritai laukia ypatingas pokalbis direktoriaus kabinete. Pašokinėsi dar.

Šviesa užgeso ir durys užsitrenkė. Kurį laiką, maždaug tris minutes, Antanina Vasiljevna stovėjo už durų ir klausėsi. Tada išgirdom jos tylius žingsnius koridoriumi. Dėl viso pikto mes patylėjom dar porą minučių. Tada Kostylius sušnabždėjo:

– Oi, Kolia, kaip tu ryt į galvą gausi…

– Žinau, – liūdnai atsiliepė Kolia.

– Oi kaip gausi…

– Klausysitės apie žalią krėslą? – paklausė Vasia. Visi tylėjo.

– Vienoj tokioj didelėj įmonėj, – pradėjo pasakot Vasia, – buvo direktoriaus kabinetas. Kabinete – kilimas, spinta, didelis stalas ir žalias krėslas prie stalo. O kampe nuo senų senovės pereinamoji raudonoji vėliava stovėjo. Nu ir va, paskyrė vieną bičą to fabriko direktorium. Ateina jis į kabinetą, apsidairo, ir viskas jam čia patinka. Atsisėdo jis ir ėmė darbuotis. O tada į kabinetą užeina jo pavaduotojas ir žiūri – vietoj direktoriaus krėsle skeletas sėdi. Iškvietė policiją, viską apieškojo ir nieko nerado. Tada direktorium paskyrė pavaduotoją. Sėdo jis į tą krėslą ir ėmė darbuotis. O tada užeina kažkas į kabinetą, žiūri – o krėsle vėl skeletas sėdi. Vėl policiją iškvietė ir vėl nieko nerado. Tada naują žmogų direktorium paskyrė. O jis jau žinojo, kas kitiems buvo nutikę, ir užsisakė didelę žmogaus ūgio lėlę. Aprengė ją savo kostiumu ir pasodino už stalo, o pats už užuolaidos pasislėpė… oi, priminkit paskui, aš apie geltoną užuolaidą prisiminiau. Tai, žodžiu, stovi jis ten ir žiūri, kas bus. Valanda praėjo, tada dar valanda. Ir staiga mato – iš krėslo išlenda tokie metaliniai stipinai ir prispaudžia tą lėlę iš visų pusių. Ir vienas jų per gerklę. O tada, kai jau tie stipinai lėlę uždusino, iš kampo ta raudonoji vėliava pajudėjo lėlės link ir apgobė ją visą savo audeklu. Praėjo kelios minutės ir iš lėlės nieko neliko, o ta vėliava vėl į savo vietą atsistojo, kaip niekur nieko. Bičas tada tyliai išsėlino lauk, nulipo į apačią, pasiėmė gaisrininkų kirvį, grįžo atgal į kabinetą ir kaip tvos kirviu per vėliavą. Ir tokia siaubinga dejonė pasigirdo, o iš perkirsto medžio pasipylė kraujas.

– Nu, o paskui kas? – paklausė Kostylius.

– Nieko, viskas, – tarstelėjo Vasia.

– O bičui kas buvo?

– Į kalėjimą pasodino. Už vėliavą.

– O su vėliava kas?

– Sutaisė ir pastatė į vietą, – pamąstęs atsakė Vasia.

– O kai naują direktorių paskyrė, kas jam?

– Tas pats.

Aš staiga prisiminiau, kad mūsų direktoriaus kabineto kampe stovi keletas vėliavų, kuriose puikuojasi rūpestingai dažais išrašyti būrių numeriai. Šias vėliavas jis jau du kartus įteikė iškilmingų rikiuočių metu. Krėslas jo kabinete irgi buvo, tik ne žalias, o raudonas, sukiojamas.

– Tiesa, užmiršau, – tarė Vasia, – tas bičas iš už užuolaidos kai išlindo – buvo visas žilas. Apie geltoną užuolaidą žinot?

– Žinau, – burbtelėjo Kostylius.

– Tolstojau, o tu? Apie geltoną užuolaidą žinai? – Tolstojus tylėjo. – Ei, Tolstojau!

Tolstojus neatsiliepė.

Galvojau apie tai, kad Maskvoje mūsų namuose kabo geltonos užuolaidos. Tiksliau, žalsvai geltonos. O vasarą, kai balkono durys visąlaik atviros ir iš apačios, iš bulvaro sklinda motorų gaudesys bei degalų ir gėlių kvapų mišinys – aš dažnai sėdžiu šalia balkono žaliam krėsle ir žiūriu, kaip vėjas judina geltoną užuolaidą.

– Ė, Kostyliau, – netikėtai prabilo Tolstojus, – o į mirusiuosius visai ne taip priima, kaip tu galvoji.

– O kaip? – paklausė Kostylius.

– Įvairiai. Tik apie tai niekad nekalba. Nesako, kad priima. Todėl mirusieji nežino, kad yra mirę, ir mano, kad tebėra gyvi.

– O ką, tave priėmė jau?

– Nežinau, – tarė Tolstojus. – Gal ir priėmė. O gal priims, kai į miestą grįšiu. Aš gi sakau – jie nepraneša iš anksto.

– Kas tie „jie“?

– Kas kas. Mirusieji.

– Vėl tu savo, – pasakė Kostylius. – Galėtum ir patylėt. Atsibodo jau.

– Va va, – pritarė Kolia, – tikrai. Atsibodo.

– O tu, Kolia, – tarė Kostylius, – rytoj vis tiek į galvą gausi.

Tolstojus kurį laiką tylėjo.

– O svarbiausia tai, – prakalbo jis, – kad tie, kurie priima, irgi nežino, jog priima į mirusiuosius.

– O tai kaip jie tada priima? – paklausė Kostylius.

– Čia jau kaip nori. Va, tarkim, ką nors ko nors paklausi, arba televizorių įsijungi – o tave iš tikrųjų į mirusiuosius priima.

– Aš ne apie tai. Jie gi turi žinot, kad kažką į mirusius priima, kai priima.

– Atvirkščiai. Kaip jie gali ką nors žinot, jeigu jie mirę.

– Tai visiškai neaišku tada, – tarė Kostylius. – Kaip tada suprasti, kas miręs, o kas gyvas?

– O tu ką? Nesupranti?

– Ne, – atsakė Kostylius, – taip išeitų, kad nėra jokio skirtumo.

– Nu va. Tai ir pagalvok dabar, kas tu esi, – užbaigė Tolstojus.

Kostylius mostelėjo tamsoje, ir kažkas iš visos jėgos tėškėsi į sieną, tiesiai virš Tolstojaus galvos.

– Durnius, – tarė Tolstojus. – Vos į galvą nepataikei.

– Mes gi mirę, – atkirto Kostylius, – tai koks skirtumas.

– Chebra, – vėl prabilo Vasia, – pasakot apie geltoną užuolaidą?

– Eik tu šikt su savo geltona užuolaida. Šimtą kartų jau girdėjom.

– Aš negirdėjau, – iš kampo atitarė Kolia.

– Ir ką? Dėl tavęs dabar visi klausytis turi? O tada vėl pas Antaniną verkdamas bėgsi.

– Aš verkiau, nes koją skauda, – tarė Kolia. – Išbėgdamas koją užsigavau.

– O šiaip jau buvo tavo eilė pasakot, jeigu ką. Tu pirmas prakalbai. Galvojai, pamiršom? – paklausė Kostylius.

– Tai Vasia už mane papasakojo, – pasiteisino Kolia.

– Jis ne už tave, o tiesiog papasakojo. Dabar tavo eilė. Kitaip rytoj tikrai į galvą gausi.

– Ar žinot apie juodą kiškį? – paklausė Kolia.

Aš kažkodėl iš karto supratau, apie kokį juodą kiškį jis kalba. Koridoriuje prie valgyklos tarp viso kito kabėjo gabalas faneros su išdegintu kiškiu, kuris ryšėjo kaklaraištį. Paveiksliukas buvo išdegintas kruopščiai ir detaliai, todėl kiškis atrodė visiškai juodas.

– Va. O sakei, kad nieko nežinai. Varyk.

– Buvo tokia pionierių stovykla. Ten pagrindiniame korpuse, viename iš koridorių, ant sienos kabėjo piešiniai su visokiais gyvūnais. Vienas iš tų gyvūnų buvo juodas kiškis su būgneliu, o į jo letenėles kažkodėl buvo įkaltos dvi vinys. Nu ir va, ėjo viena mergaitė po pietų prieš pat ramybės metą ir jai labai pagailo to kiškio. Ji priėjo arčiau ir ištraukė tas vinis. Ir jai staiga pasirodė, kad tas juodas kiškis žiūri į ją, lyg būtų gyvas. Bet nusprendė, kad tiesiog pasirodė, ir nuėjo gult. Prasidėjo ramybės metas. Ir tuomet juodas kiškis ėmė mušti savo būgną. Visi, kurie buvo toj stovykloj, užmigo ir ėmė sapnuoti, kad ramybės metas baigėsi, kad jie nubudo ir ėjo pavakarių. O tada jie tarsi ėmė daryt įprastus dalykus – žaidė stalo tenisą, skaitė ir taip toliau. Bet visa tai jiems sapnavosi. O paskui baigėsi pamaina ir visi išvažiavo namo. O dar vėliau jie visi suaugo, baigė mokyklas, susituokė, ėmė dirbti ir auginti vaikus. Bet iš tikrųjų jie tiesiog miegojo. O juodas kiškis visą laiką mušė savo būgną.

Kolia nutilo.

– Kažkaip neaišku, – pasakė Kostylius. – Sakai, kad jie namo išvažiavo. Bet ten gi tėvai, draugai. Jie ką? Irgi miegojo?

– Ne, – tarė Kolia. – Jie nemiegojo. Jie sapnavosi.

– Nesąmonė kažkokia, – burbtelėjo Kostylius. – Chebra, jūs ką nors supratot?

Niekas neatsiliepė. Panašu, kad visi užmigo.

– Tolstojau, tu supratai ką nors?

Tolstojaus lova girgžtelėjo, jis pasilenkė prie žemės ir metė kažką į Kolią.

– Na ir šiknius tu, – pasipiktino Kolia. – Tuoj į snukį gausi.

– Atiduok, – paliepė Kostylius.

Tai buvo jo kedas, kurį jis prieš tai metė į Tolstojų.

Kolia atidavė.

– Ei, – tarė man Kostylius, – tu ko visąlaik tyli?

– Šiaip, – atsakiau. – Miego norisi.

Tolstojus pasivartė lovoj. Maniau, kad jis dar ką nors pasakys, bet tylėjo. Visi tylėjo. Miegodamas Vasia kažką sumurmėjo per sapną.

Aš žvelgiau į lubas. Už lango lingavo žibintas, o kartu su juo lingavo mūsų kambaryje esantys šešėliai. Atsisukau į langą. Mėnulio jau nebesimatė. Buvo tylu, tik kažkur toli toli būgno ritmu skambėjo naktinio elektrinio traukinio ratai. Aš ilgai žiūrėjau į mėlyną žibintą už lango ir pats nepastebėjau, kaip užmigau.

Versta iš: Виктор Пелевин. все рассказы. Eksmo Publishers, 2005