literatūros žurnalas

Nijolė Daujotytė. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 10

 

 

*

mano draugė kalbėjo:
„manyje per daug
meilės ji mane
susprogdins“

ji mirė

kur dabar
jos meilė

gal susimetė
į tirštas akacijas
ar sustingo jos
akvarelėj
žydrai žalsvoj
ir geltonoj

kaip lengvai
įsidega ir
kyla nuo žemės
oro balionai

 

Norėčiau šito kadro

įsireikėjo
nuotraukos

išžiūrėjau
albumus dėžutes
lig savo atminties
krantų

nebuvo grãžios
tik vaikų atvaizdais
pulsavo kraujas

lyg išsekę baterijos
lyg ištekėjęs
laikas

lyg pasiduota
pergalei
kurios –
nėra

nėra –
norėčiau
šito kadro

 

*

motina laukia
studentės dukters
suskina braškes
kruopščiai nuplauna
skyliapuody
nuskabo uodegėles
sudėlioja gražiausion lėkštėn
nueinu ir
patyliukais suvalgau
lysvėj likusias
pasislėpusias
žemėtas uogas
močiutės laukia
anūko
surenka nokiausius
obuolius sudeda
gražiausion lėkštėn
tas pasišokėja
nusiraško nuo šakos
žalią ir tvirtą

 

*

niekieno žolė
neauga aukštyn
kaip medžiai
niekieno žolė
nevilnija pažeme
kaip bėgantys plaukai
niekieno žolė
veliasi į kaltūną
kaip praeitis
iššukuoti ar kirpti

 

*

ilgai ėjau
šalimais nuo jūsų
kad per triukšmą
ko nepražiūrėčiau
nepragirdėčiau

maniau
gelmė veriasi
pasirodo
smegduobė

dabar prisirišau
prie debesų
prie kelių
ir jūsų

atsargiau
statau pėdas
kad neprasmegčiau

 

*

kai sutarėm
prasmės nėra

prisipildė visi
tušti mūsų indai

 

gėlių vaikas Česiukas

1975-ieji
iš už girių
Užgirių kaimo
kas rytą
šešis kilometrus
į mokyklą bėga
Česiukas

per liepynus
ir tvorų lipynes

plevėsuoja
į visas puses
jo ilgos geltonos garbanos
kibirkščiuoja
spindinčios akys

vakare prie lempos
slapčia platina
rankomis kelnių klešnes
puošia jas
senomis sagomis
kala rankomis
į kelius tik jam
girdimą ritmą

nepadiktuotą
televizoriaus
nes jo nebuvo

rytą mokytojas
liepia viską susiaurinti
ir nukirpti

per liepynus
tvorų lipynes
šešis kilometrus atgal

laukia motina
keturiasdešimtmetė
be dantų
su skarele
tyli laukų ašvienė

paskutinės žinios
apie Česiuką

paėmė į Afganistaną
pakriko nervai
gėrė greit mirė

gėlių vaikas
vis bėgantis
iš Užgirių

 

*

pagaliau
gyvenimas
mane
pasivijo

šiek tiek
uždusęs
bet gražus

ir kur
mes
dabar
eisim

 

Nijolė Daujotytė. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 12 / čia dar rugpjūčio kaitra
per popiečio alsą
užmaršiai sūkuriuodamas
sklendžia platano lapas

Nijolė Daujotytė. Eilėraščiai

2013 m. Nr. 12 / pagaliau įsitikinau
žemė sukasi
sukasi greitai
ir vis greičiau

Ramunė Brundzaitė. Grožėjimasis pasauliu pro lapus

2010 m. Nr. 2 / Nijolė Daujotytė. Pro lapus: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. – 79 p.