literatūros žurnalas

Diana Gancevskaitė. Lota

2017 m. Nr. 10

tėtis 9:53
Nu kaip tu? Pamokose? Aš jau 3 val
eilėje. Prieš mane mažd 30 fūrų,
gal jau greit. Valgai ką palikau? Aš
sumušt jau suvalgiau 🙂

aš 9:57
Gerai. Jo, palikai daug. Tai skaityk knygą.

tėtis 9:59
Būtinai.

Meluoja. Neskaitys. Stovi milijoną valandų eilėje, ir ką – tiesiog sprendžia sudoku? Koks skirtumas. Pats kaltas. Be reikalo išvis įsiūliau knygą. Man jos reikia labiau. Šiandien.

Keptos duonos nebėra, knygų nebėra. Viską sušlamštei, Lota.

Valgai, ką palikau. Labai juokinga. Ačiū, tėti, pilnas šaldytuvas. Pilnas šaldytuvas nevalgomų dalykų. Aš juk sakiau, kad man nereikia. Paliksiu viską, kol grįši. Tegu sugenda, supūva ir pažaliuoja. Ir daugiau taip nebedarysi. Kvailys, kvailys. Ir aš ne geresnė. Bet mes išmoksim, taip? Psichologė taip sakė – kad išmoksim ir panašiai. Kažką. Gyventi gal. Gerai, kad bent išvažiavai.

Sonata gali suvalgyti pilną šaldytuvą maisto vienu kartu. Viešpatie, o juk iš pradžių galvojau, kad ji meluoja. Ar juokauja. Nors tai nejuokinga. Ir iš viso nesąmonė. O kai supratau? Aš niekada nesuprasdavau visko, net ir dabar nesuprantu, bet susigaudžiau maždaug, kas vyksta. Ir ką? Ir ką, Lota? Nieko. Tylėjau. Tai vadinasi buvimu šalia, taip? Nepadėti. Negalėti padėti. Ar galėjau? Bet kai tada skambino jos mama, aš juk patvirtinau, kad mes viską suvalgėm. Nors aš net nemačiau, kas ten buvo jų šaldytuve. Ji visa tai sudorodavo viena. Arba nė kąsnio, nieko. Ir aš šalia jos nevalgiau.

O ką daryti su visu šituo gėriu, tėti? Aš juk šito neįveiksiu nei vienu, nei penkiais kartais, nes pripirkai nesąmonių. Nes tu geras tėtis. Tu stengiesi, po velnių. Bet man juk nereikia, aš pati galiu nusipirkti. Keptos duonos, bandelių ir dar ko nors. O ne šitų svetimų tetų parduotuvėje darytų mišrainių ir kapotų į kelias dalis vištų. Kvailys. Sau prisitepei sumuštinių, o man palikai šitas nesąmones. Kitą kartą neleisiu. Kitą kartą jau labiau mokėsim.

Net Lyras tiek nesuvalgys, visų šitų ketvirčių, kojų ir sparnų. Jeigu grįš apskritai. Lyrai, tu juk grįši, taip? Tu juk negali manęs palikti. Tu už mane kaip ir atsakingas. Aš suprantu, kad tu senas, net suprantu, kad tėtis bijo pasakyti, ką aš ir taip žinau, – kad tu ruošiesi mirti. Tai nėra labai baisu, nes tu eisi pas mamą. Aš žinau. Mama tavęs laukia, tikrai žinau. Tave ji turėjo pirmiau negu mane ir visa kita. O tėtis nesupranta. Bet aš noriu, kad tu dar būtum. Mums lengviau, kai tu esi, mums su tėčiu. Jis ir to nesupranta, taip, bet aš žinau. Aš turiu tave surasti ir parsivesti, seni. Mamai be tavęs tikriausiai liūdna, bet taip negalima, supranti.

Taip, reikia visus tuos gabalus išvirti ir nunešti į šunvietę. Taip. Bet ką aš jiems pasakysiu? Atsiprašau, kad jus pamiršau? Suprantat, taip būna. Kai labai sunku ir liūdna. Ką jie turėtų suprasti? Kad aš kaip ir visi – prisijaukinau, o paskui pamiršau? Jie juk manęs laukė, visą vasarą laukė, kasdien tikriausiai tebelaukia. Geroji Lota, po velnių. Aišku, kad Lyras ten. Net jei ruošiasi mirti, jam geriau ten, su draugais, nei su mumis ar manimi. O štai aš ateisiu ir padarysiu jiems visiems šventę, taip? Nunešiu tėčio paliktas mėsas ir jie turės man atleisti, taip?

Į puodą viskas netilps. Visos tos mėsos. Kaip jos šlykščiai atrodo. Tos dalys, iš kurių jau nebesurankiosi jokios vištos, nes ji bus su šešiais sparnais, be kojų ir be galvos. Su keturiom šlaunim. Jėzaukristau, kodėl turiu tai daryti, tėti. Tėti, po velnių! Gal geriau nekišti į puodą, nevirti, tiesiog nunešti ir padėti šituos gabalus žalius? Tėti, bet koks tu idiotas, idiotas, idiotas! Ką man su šitais daryti, ką? Kodėl tu taip, po velnių?

Tiek to, išvirsiu, kiek telpa puode. Jie juk vis tiek apsidžiaugs. O jei kas nors apsidžiaugia, tai jau ir šventė, ar ne, tėti. Apsidžiaugs šunys. Atleis man. Ir tu apsidžiaugsi. Ir net aš, įsivaizduok, apsidžiaugsiu, nes atsikratysiu visu šituo sparnų ir kojų festivaliu.

Užkaisti puodą. Atidaryti langą. Svarbiausia atidaryti langą. Nors kvapas erzina tik iš pradžių, paskui kažkaip nebesijaučia. Ateikit, šlaunys ir sparnai beigi krūtinės.

Užpilama sriuba. Sumauta užpilama sriuba. Ir dar šaldytuve. Kokiame amžiuje prasideda šizofrenija, atminties skylės ir panašiai? Tėti, aš nemėgstu sriubos. Nei tu, nei aš, nei fabrikas nemoka jų gaminti. Mama mokėjo, o mamos nebėra. Sriubų nebereikia. Per visą tą laiką, per visą prakeiktą vasarą jų nevalgėm, ir nieko. Po velnių. Tėti, aš nenoriu pilno šaldytuvo nevalgomų dalykų. Bet ne, turėk, Lota, turėk kalną nesurenkamų nepaukščių dalių, turėk šitas majonezines šlykštienas mišrainienas, turėk penkis pakelius į kvadratą suspaustų sriubų, nes tai reiškia, kad mes abu stengiamės.

sonata granata 11:14
Ar ateisi aplankyti?? Parašyčiau kaip rasti.
Ryte paguldė.

Neateisiu. Neateisiu. Neateisiu. Geriau tu ateik, va kiek maisto.

Tik seniai visokie lanko vieni kitus ligoninėse. Galėjai bent koją susilaužyti, po velnių. Tada būtų galima ateiti, atnešti tau kokių sausainių ar panašiai ir visa kita. O kaip eiti dabar? Tikriausiai ten sausainiai nenešami, taip? Aš nenoriu.

aš 11:26
Negaliu šiandien, nes dingo Lyras, eisiu ieškoti.
O kaip tu? Atnešti ką nors? Gal rytoj ateisiu.

Nemeluoti, nemeluoti. Aš nemeluoju. Lyras dingo. Pabėgo. Vakare eisiu jo ieškoti, bet gal jis ir pats grįš. O jei negrįš, vakare nunešiu šunims šitas dalis. Ir jis ten bus. Kurgi kitur jam būti. Kai sutems.

sonata granata 11:31
Tai po pamokų ateik. Čia 10 korpusas, pačiam gale,
o tada jau parašyta virš durų. Ateik šiandien, ką?
Čia siaubinga, noriu namo. Kryžiažodžių gal.

sonata granata 11:31
Atnešk ta prasme.

aš 11:33
Ateisiu rytoj. Nebuvau pamokose.

sonata granata 11:35
Tai ką veiki? Nu ateik. Prašauuuu.

aš 11:43
Lyras dingo, reikia rasti. Tėvo nėra, paryčiais
išvažiavo į reisą. Rytoj ateisiu. Tikrai.

aš 11:45
O ten galima kada nori ateiti ar lankymo
valandos yra?

sonata granata 11:48
Nuo penkių. Užsiėmimai visokie iki to, nu iki penkių.
Nesąmonės kažkokios. Noriu namo.
Neateisi tikrai šiandien?

Jėzaukristau, bet kodėl žmonės taip daro? Kodėl jie prašo ir įkalbinėja? Neateisiu, juk parašiau, kad neateisiu. Aš nenoriu ten eiti, Sonata. O jeigu manęs kažko klausinės? O jeigu išsiaiškins, kad aš žinojau, bet nepadėjau? Kad pati lankiausi pas vaikų psichologą? Aš nenoriu.

Aš nieko nepadariau. Aš nenoriu to žinoti. Kad buvau šalia, o negalėjau padėti. Kad tylėjau. Kad nesupratau, nes išvis nieko nenorėjau suprasti. Kad man nelabai rūpėjo. Kad norėjau tiesiog nebūti. Arba būti su mama. Bet mamos nėra. Kad man reikėjo, kad būtum šalia, Sonata. Kad bent tu, po velnių, būtum stipri. O tu irgi nenorėjai. Aš nieko nepadariau.

Nenoriu eiti pas tave. Nenoriu eiti į mokyklą. Neisiu. Jau vakar ir užvakar visi žiūrėjo, bet niekas neklausinėjo, kur Sonata. Gal taip dar blogiau. Lyg aš būčiau tau ką nors bloga padariusi. Tavęs neišgelbėjusi. Neisiu į mokyklą ir rytoj, ir poryt, ir kitą savaitę. Ir nebegalėsiu eiti, žinau, net kai tėtis grįš. Nes visi žiūrės. Dabar žiūri, ir žiūrės dar labiau. Ir apsimes, kad nežiūri. Vienos vargšės mama numirė, o kita vargšė nemoka valgyti ir taip pat galbūt greit numirs. Bet niekas nesijuoks, nes mūsų atseit turi būti gaila. Aišku, kad auklėtoja su visais pakalbės. Pagraudens visus, po velnių, kokios vargšės abi ir visa kita. Arba jau pakalbėjo. Nežinau, gal geriau tyčiotųsi. Aš nebegrįšiu.

Gabalai! Pervirė, po velnių. Išjungti, nukelti, ataušinti. Kame juos nešti paskui? Tiesiog maišelyje, taip, aišku.

aš 12:11
O kada tave išleis?

sonata granata 12:23
Negreitai. Sakė tris mėnesius reikės gal
arba ilgiau gal. Bet aš nebūsiu. Jie čia šeria
kaip kiaules. Dabar buvo pietūs.
Košmaras, žinok, rimtai. Mama sakė paprašys,
kad greičiau išleistų.

aš 12:24
Tai gerai, kad paprašys.

sonata granata 12:32
Tai jo.

sonata granata 12:34
Ir dar vienam kambary gyvenu su trim
kt mergom. Išprotėsiu.

sonata granata 12:38
O tai tu neisi į pamokas? Ta prasme, ir
rytoj neisi?

aš 12:40
Neisiu. Tik savo mamai nesakyk.

sonata granata 12:40
O kodėl neisi?

aš 12:42
Nenoriu.

sonata granata 12:44
Čia dėl matiekos kontro?

aš 12:46
Taigi vakar buvo kontras. Nu neisiu ir tiek.

Tris mėnesius.

Šalta. O gabalų kvapas gal nesijaučia, nesuprantu. Šalta.

Aš parašiau kontrolinį, būtent – nieko neišsprendžiau, bet parašiau, kad man labai gaila, bet nieko išspręsti negaliu. Taip ir parašiau matematikei. Kad negaliu. Nes nesuprantu. Ir nesuprantu jau seniai. Ir nebegaliu matyti tų raudonų nuo pastabų lapų, kur viskas išbraukyta, nes neteisinga. Nes ir aš tada kažkokia neteisinga. Kad tai nuostabus mokslas, matematika, kur viskas teisinga arba neteisinga, ir tai labai palengvina gyvenimą tikriausiai. Nes bent vienoje srityje arba teisinga, arba neteisinga, ir viskas. Bet ir to aš nesuprantu ir negebu išmokti mintinai. Ir dar parašiau, kad man viso to neprireiks, nes aš gyvensiu Australijoj, kur nors toli nuo žmonių, kokioje lūšnelėje su avimis ir katėmis, ir šunimis, ir daug knygų. Ir aš moku ir visada mokėsiu suskaičiuoti, kiek puslapių knygos man dar liko perskaityti, mokėsiu suskaičiuoti dienas iki tol, kol mane aplankys tėtis, nes jis mane galės aplankyti. Ir Sonata, tikriausiai. O daugiau man nereikia matematikos. Man labai gaila ir gėda, bet daugiau man nereikia. Ir padaviau jai visa tai. Velniop. Šiandien manęs ten nėra. Ir rytoj ten nebūsiu. Ir nebebūsiu ten išvis.

Šalta.

Po velnių. Sumautas langas. Užsidaryk gi.

aš 13:36
Tėti, sulūžo langas. Ką ten daryti?

tėtis 13:41
Kaip sulūžo???? Išdužo?

Kam tas milijonas klaustukų. Viešpatie. Kaip sulūžo. Gal sulūžamuoju būdu, ką aš žinau.

aš 13:40
SULŪŽO. Ką aš žinau kaip, neužsidaro tiesiog.

tėtis 13:43
Tai tu jau namie?

aš 13:45
Namie. Taigi rašau, kad langas sulūžo, tai namie.

tėtis 13:47
Nesulūžo, ten reikia biškį vyrį priveržt.

aš 13:48
Tai man priveržti? Kuo?

tėtis 13:50
Ne tau, nueik pas Darių, tegu ateina ir pataiso.

aš 13:50
Ok.

Niekur aš neisiu. Nieko čia baisaus. Tai pas Sonatą, tai pas Darių. Nenoriu aš šiandien niekur eiti. Neisiu tiesiog. Tik vakare pas šunis.

Ne taip jau šalta. Susirasiu megztinį.

Megztinį, reikia susirasti megztinį. Tuoj mano rankos taps taip pat šlykščiai melsvos, kaip tie gabalai kartais būna. Ne šitie, šitie jau išvirė. O kitus duosiu nevirtus. Ir jie ne melsvi, bent tiek gerai. Man nesvarbu, tegu valgo tokius. Vis tiek jiems bus šventė. Megztinį.

Čia ne mano megztinis. Po velnių, čia Sonatos megztinis.

aš 14:27
Klausyk, o tu tada išvažiavai apsirengusi
mano tėvo megztinį? Nu, kai lijo.
Aš radau tavo megztinį.

sonata granata 15:07
A, jo. Radai tą, su užrašu?

aš 15:08
Jo.

sonata granata 15:11
Valioooo. Atnešk jį man rytoj. Kaip
jo pasiiiiilgau.

sonata granata 15:15
Buvo užsiėmimas, nesąmonė kažkokia,
piešti reikėjo, tipo kaip jaučiuosi.

aš 15:17
O tai tu turi mano tėvo megztinį?

sonata granata 15:18
Tai jo tada. Namie kažkur turbūt.

aš 15:18
Ok.

sonata granata 15:21
Paprašyti mamos, kad atneštų?

aš 15:22
Nereikia, ne.

Tai tokio ji dydžio, Sonata. O kaip tada lijo, kaip permirkom… Aha, reiškia, to megztinio tėtis ir ieškojo. O jis pas Sonatą. Viešpatie, kaip ji su juo atrodė. Taip jos nekenčiau, kad ji tokia paliegusi ir nebe tokia, kaip anksčiau. Ir išvis, dabar kaskart mums susitikus nuolat jaučiu tą maudulį, tą erzulį. Nežinau, nuo ko. Ta jos nosis tapo kažkokia kitokia, ir akys. Kažkokia aštri nosis ir kažkokios gilios akys. Ir tai erzina. Truputį kaip numirėlio. Kam jai atrodyti kaip numirėlei. Lyg ji norėtų būti vargšesnė. Lyg ji norėtų pirmesnė. Ką pirmesnė? Nueiti pas mano mamą. Nežinau.

Kvailas vaikiško dydžio megztinis. Ko tu čia visą laiką buvai, sumautas megztini? Aš nenoriu tavęs matyti. Rytoj nunešiu, taip. Rytoj jau išlįsiu, nueisiu pas Sonatą ir į biblioteką, ir duonos, ir panašiai.

Vis dėlto jaučiasi tas kvapas virtų gabalų. Ir šalta.

Reikia tėčio spintoj žiūrėti.

Va, šitas kaip tik. Tragiškai rudas, lyg kokio senio. Bjaurus ir šiltas.

Kas čia? Tikriausiai taip gaunamas infarktas. Jei visur tylu, tai būtinai belsti. Visiškoj tyloj, būtinai, taip? O jei manęs nėra? Taip, manęs nėra. Šiandien manęs nėra.

– Loreta, čia aš, nebijok.

O, viešpatie. Ko jai? Atidaryti duris ir ką sakyti?

– Laba diena.

– Jau grįžai iš mokyklos?

– Sušalau, tėčio megztinį va apsirengiau.

– O kur Lyras?

Ragana ragana ragana.

– Ką tik išbėgo. Eisiu ieškoti.

– Nemačiau jo. Ką tik grįžau, pakeliui niekur nemačiau. Vėl pabėgo, vargšelis, taip?

– Ne.

– Dariui skambino tavo tėtis. Dėl lango. Bet Darius darbe, tai gal aš pažiūrėsiu?

– Gerai.

Ačiū, tėti. Reikalų tvarkytojas iš fūros.

– Bet čia iš tikrųjų šalta. Jau šildo pas jus? Pas mus šildo. Virtuvės langas?

– Aha.

– Tuoj pažiūrėsiu. Aišku. O atsuktuvą kokį turi?

– Kažkur tėčio stalčiuj gal, tuoj pažiūrėsiu.

Taigi pati galėjau prisukti tą sumautą vyrį. Aišku gi, kad tėčio stalčiuje atsuktuvai ir visokie ten kiti reikalai. O dabar ji čia atėjo.

– Va.

– Gerai, tuoj. Čia tu sau vienai tokį puodą vištienos išsivirei?

– Paskui bus paprasčiau tiesiog, grįžus iš mokyklos ir panašiai. Ta prasme, iš šaldytuvo pasiimti jau virtą.

Aš nemeluoju. Vėliau juk įdėsiu į šaldytuvą, o tada išimsiu ir nunešiu šunims. Ir kada nors vis tiek gyvenime dar eisiu į mokyklą, tikriausiai. Aš nemeluoju.

– Ir teisingai. Va, viskas, – ji paduoda man atsuktuvą ir uždaro langą.

– Ačiū.

O dabar eik, eik, eik. Labai prašau, eik namo, Virginija. Aš nenoriu čia su tavim kalbėti. Eik ir nieko nebeklausinėk, prašau tavęs. Nagi.

– Tau… Tu gerai jautiesi? Gal nori pasikalbėti kada? Mes su tavo mama buvom geros draugės, aš labai noriu tau padėti, jei tau sunku ir… Dabar, kai Saulius išvažiavęs, galbūt tau sunku vienai? Tiesiog gali kreiptis į mane.

Eikit jūs visi velniop.

– Man viskas gerai.

Aš nemeluoju. Man viskas gerai – tai tokia kaina, toks mokestis už ramybę. Tai ne melas.

– Bet žinosi, kad gali su manimi pasikalbėti, jei tau bus sunku?

– Aha.

– Tada eisiu jau.

– Gerai.

Viso gero, Virginija, viso gero, viso gero, eik greičiau.

– Eisi Lyro ieškoti?

– Jo. Tuoj surasiu.

– Tai einu.

– Mhm. Viso gero.

aš 16:31
Buvo Virginija. Kodėl skambinai Dariui?
Sakiau, kad nueisiu. Jis darbe, tai ji atėjo.

tėtis 16:38
Tai dar nepataisė?

aš 16:39
Pataisė Virginija.

tėtis 16:41
Lota, tu pikta?

tėtis 16:41
Kaip senis?

aš 16:43
Nepikta. Nemėgstu Virginijos. Ko ji lenda.
Nesvarbu. Kaip eilė?

tėtis 16:45
Vėžliškai. Kaip Lyras?

aš 16:46
Tai dar neriedi? Skaitai?

tėtis 16:49
Jau tuoj.

Kas tuoj? Važiuosi ar skaitysi? Nieko tu neskaitysi, tėti, nes tiesiog neskaitysi. Ką aš žinau kodėl. Nes jums geriau kryžiažodžiai, sudoku ir pilnas šaldytuvas nesąmonių. Tau su Sonata. Kodėl ne Sonata tavo dukra? Galėtumėt dviese spręsti kryžiažodžius, valgyti tas nesąmones, o paskui ji numirtų ir būtų visai normalu, nes mama jau mirė.

Ne, aš negalvosiu apie tai dabar. Dabar išvis nenoriu galvoti. Neateikit, mintys, nes aš nenoriu. Dinkit. Eikit velniop.

Neateikit neateikit neateikit.

Taip, nukošti gabalus ir į maišelį.

Jau tamsu? Jau tamsu. Lyrai, būk geras, grįžk. Būk geras. Nepalik manęs. Mama, paprašyk, kad Lyras grįžtų.

Maišelis. Velniava, čia sunkiasi. Į kitą maišelį. Kodėl jaučiuosi taip, lyg daryčiau nusikaltimą? Ačiū, tėti, po velnių.

Lyrai, tu juk ten, taip? Būk ten, prašau tavęs.

Batai, striukė, kuprinė. Ateikit, gabalai, į kuprinę. Pakeliausime, mielosios negyvosios dalys. Kodėl man vis tiek reikia lįsti laukan?

Po velnių. Kodėl ji turi būtinai būti kieme? Virginija, juk jau tamsu, po velnių, ir šalta. Kodėl ji visada viską mato? Iškelti ranką ir pamojuoti. Kvaila, kaip kvaila. Aš jus matau, Virginija. Ir jūs mane matote. Koks nuostabus vakaras. Ką jūs sumautai veikiate, gal dar žiūronus kišenėj turite?

– Ar grįžo Lyras?

– Einu pasiimti!

Mano balsas džiugus, aš mojuoju, o mano kuprinėje virtų vištų gabalų nesusidedanti dėlionė.

Lapai lapai lapai. Sugrėbti lapus. Reikia sugrėbti lapus, Lota, taip. Bet aš jų negrėbsiu. Viešpatie, aš jų nesugrėbsiu. Aš nepajudėsiu, su grėbliu nepajudėsiu. Nes grėbti yra džiaugsmas. Apima tas kvailas džiaugsmas, kai grėbi ir sušyli, ir tie lapai, jų spalvos. Nenoriu. Aš negrėbsiu. Tai netikra. Apima tas džiaugsmas, o paskui nežinai, ką su juo daryti. Ko tu taip džiaugiesi? Nes grėbiau lapus, po velnių. Idiotizmas. Negrėbsiu tų lapų. Grįš tėtis ir pats susigrėbs, ir džiūgaus, ir visa kita. Kas, kad žadėjau.

– Šviesą palikai!

Gal tėtis jai sumokėjo, kad mane sektų?

– Aha! Greitai grįšiu!

Neišjungiau šviesos. Teta geroji kaimyne Virginija, aš vakarais bent užuolaidas užtraukiu. O jūs neužtraukiat, ne, nes jeigu kitaip, tai niekas nepamatys, kaip puikiai jūs gyvenate, kokie pas jus baldai ir ką rodo televizorius. Tada neatrodys taip sumautai jauku, taip gera, kad sumautai norisi verkti ir pasibelsti, ir įsiprašyti. Ir ką? Ką ten veikti? Ką apskritai veikti kur nors, kur dega šviesa ir šilta, ir atseit viskas gerai ir panašiai?

O viešpatie. Darius. Po velnių, juk teliko pasukti į miškelio pusę. Kodėl jis turi būtent dabar grįžti? Aš noriu namo. Lyrai, po velnių, po velnių.

– Tai kur kopija keliauja naktį?

Eik velniop. Kopija. Pačiam tai tikriausiai taip sąmojinga, taip sumautai juokinga, kad įmanytų – paspringtų iš juoko. Sauliaus kopija. Sumauta tėčio kopija, nes labai svarbu nuolat priminti, kad mama buvo graži, o aš nelabai. Nes tėčio didelė nosis. Nes mano didelė nosis. Eik velniop.

– Ne naktis dabar.

– O kurgi apuoko akys? Nebemadinga?

Atsakyk ką nors, Lota. Atsakyk. Atsakyk. Kodėl aš nemoku kandžiai atsakyti? Kodėl viskas, ką galiu, – tai stovėti kaip paskutinė idiotė raudonuojančiom ausim? Apuoko akys. Išgraužk. Pamiršau. Pamiršau apsivesti juodai akis. Kaip aš galėjau pamiršti. Niekada neišeiti neapsivedus akių juodai, net jei eini su vištų kojytėmis ir rankytėmis pas šunis. Nes man apuoko akys netinka. Ir tame visa prasmė. Po velnių. Nagi, atsakyk ką nors.

– Tai Virga pataisė langą? Saulius skambino, kad nutiko nelaimė.

– Jo, pataisė.

– O Lyras vėl pabėgo, kaip matau?

– Panašiai.

Viskas. Pralaimėjau. Stoviu su kuprine, pilna virtų vištų dalių, ir nemoku pasakyti jam taip, kad jis dingtų. Dink.

– O aš jį mačiau! Įsukant pralėkė pro mane. Tai tikriausiai į šunvietės pusę.

– Aha. Ten ir einu.

– Lipk, kartu pavažiuosim. Kad kas neužpultų. Ką aš tada Sauliui pasakysiu, a?

Ar taip atrodo Češyro katino šypsena? Nepamenu, jis ten geras buvo ar koks. Gal negeras. Ir va tokia šypsena.

– Tai nereikia.

– Lipk, lipk.

Jėzaukristau, dėlė nelaimingas.

Taip, kuprinė su gabalais ant kelių. Lyg įliptum į didelį burbulą žolės miglos. Didelį leksusą su žolės įdaru. Bet juk tėtis su juo nerūko žolės. Tikriausiai ne. Ne, tėtis ne. Negalėtų. Tikrai.

– Senas jis, ieško būdo pabėgti ir…

Nagi, varyk. Na, sakyk. Numirti. Nagi, pasakyk. Numirti. Jis nori pabėgti ir numirti. Paprasta.

Tas kvapas. Ką ten kuprinėj gulinčių gabalų dvokas, palyginti su šituo. Nepramuš.

Ar dabar geriau tylėti, ar bet ką kalbėti? Kodėl su žmonėmis taip neįdomu? Su dauguma. Su beveik visais. Nes geriausia būti vienam. Arba su Sonata dar gal, bent jau anksčiau. Ne, su Sonata dabar ne. Su niekuo. Su Lyru. Su knyga, po velnių, ji nesikabinėja.

O tai visai galėtų būti sapnas, tirštas žolės miglos sapnas, kur girdisi tyla, ir aš tuoj paimsiu šakutę ir tą tylą subadysiu, ir pabusiu. Kalbėk, dėle, kalbėk.

– Štai ir brangieji šunvietės rūmai.

Ačiū, Dariau. Kokią pasaką vaidinam?

Lyras! Aš moku labai greitai iššokti iš mašinos, tai aš labai gerai moku, pasirodo. Per kūno kultūrą dešimt už tai neparašys, bet kaip aš moku staigiai iššokti iš mašinos! Lyrai, Lyrai, seni tu nelaimingas!

– Matai, o kitų nėra. Tai gal jau šiandien ir buvo atvažiavusi tarnyba? Išgaudė visus juos ir nudusins pagaliau. Nebegąsdins mažų mergaičių.

Dabar turėčiau paklausti – senele, senele, o kodėl tu taip keistai kalbi. Aš nebijau, visai, nė kiek. Aš tik noriu namo.

– Lyrai, senučiuk!

Mažas senas nelaimingas padare. Per tave aš turiu čia būti su šituo idiotu. Ne, ne per tave. Ne, nepyk, seni, ne per tave. Ir nieko aš nebijau.

– Oi, jaučiu, kad nebeparvešiu, nueisiu už krūmo. Lipkit į mašiną.

Puikiausiai galėtum parvežti. Arba mes puikiausiai galim pareiti ir vieni, Lyrai, taip? Po velnių, kaip reikia daryti? O ko tu bijai, Lota? Ko tu bijai? Nieko tu nebijai. Trauk greitai tuos gabalus iš kuprinės. Kurių niekas nevalgys, taip? Visus jau išgaudė? Visus tris niekam nieko blogo nedarančius šunpalaikius. Lyrai, kaipgi tavęs nepagavo? Po velnių, ar tu supranti, kad jie vos tavęs nepagavo? Kas valgys šitas paukščių dalis? Koks skirtumas.

Sėsti į mašiną. Sėsti ar nesėsti. Grįžta. Sėsti. Ir greičiau namo.

– Tai, žiūrėk, šventė, kad tavęs nesugavo su visais, ar ne, Lyrai?

Važiuokim namo.

– Rūkai?

Tai mes nevažiuosim? Variklis sau burgs, o mes plepėsime su senele? O, senele, tuoj tavo akys pasidarys dar didesnės, didelės didelės, ar ne? Lyrai, senas pavargęs Lyrai, o tu gulėsi ir šnarpši man ant kelių, ant kuprinės, nes tu jau senas ir tau vilkai nerūpi. Man reikia ką nors atsakyti.

– Ta prasme, parūkai juk?

– Ne.

O tu, aišku, rūkysi. Nes mes niekur neskubam, nes taip maloniai bendraujam. Tas kutulys kažkur pilvo viršuje. Aš jaudinuosi? Aš bijau? Man bloga? Žolės ir virtų gabalų kvapas. Aš nieko nebijau. Man bloga. Aš noriu namo.

tėtis 19:37
Nu ką veiki? Tik dabar kirtau sieną.
Senis gerai? Neatsakei.

Sėdžiu mašinoj su tavo geriausiu draugu, tėti. Jis rūko žolę, o aš štai atnešiau tavo parūpintus gabalus į mišką, pasiėmiau Lyrą ir tikriausiai turėsiu kaupinai prisikvėpuoti žolės dūmų, kol sumautai grįšiu namo.

– Tėtis rašo. Gal jau važiuojam?

– Tuoj. Parūkysiu. Tai nenori?

– Ne.

– Ką veiksi namie?

Ne tavo sumautas reikalas.

– Darysiu namų darbus.

– O Saulius kada grįš?

Skambina. Taip, skambinkit, kad ir kas būtumėt, skambinkit Dariui, garsiau. Aš noriu namo. Man bloga ir aš noriu namo. Nemiegok, Lyrai.

– Nu, klausau. Tai aš jau beveik grįžau. Su kopija gaudėm Lyrą. Aha. Nu, tai tuoj jau. Aha.

Tai užvesk savo sumautą leksusą, idiote. Arba tuoj apvemsiu ir Lyrą, ir tavo odines sėdynes. Nagi.

– O tu vis dar klausai „Nirvanos“? Ar jau kažką naujesnio gal klausai, nebe senienų? Gal visokių berniukų grupių, šitų… Nežinau nė vieno pavadinimo. Senas aš jau, taip? Ar nesenas? Kaip tau atrodo?

Taip, labai juokinga, kažkaip net maudžia po skrandžiu. Tikriausiai reikia tiesiog išlipti ir eiti. Ar čia jau baisiai nemandagu? O kodėl nemandagu? Ir koks skirtumas, jei nemandagu?

– Aš nelabai klausau muzikos.

– Nesąmonė, visi klauso muzikos. Taigi „Nirvana“ tau patiko. Saulius sakė, kad klausai.

– Seniau.

Lyrai, seni nelaimingas. Tikriausiai taip būna ir su senais žmonėmis. Neramu ir sumautai liūdna ir lyg graužia kažkur ten tarp skrandžio ir šonkaulių, kai jūsų nėra, o jums grįžus iš jūsų visutėlaičiai jokios naudos. Tu ramiausiai miegi, nes pavargai, nes tu senas, nes tau galbūt nebesvarbu. Senas žilas nelaimingas šuo, po velnių.

– A, va, radau. Paklausom?

Kam klausti, jei vis tiek jau kiši tą velnio kompaktą į grotuvą. Reikia giliai kvėpuoti ir gal nesusivemsiu.

– Aš turiu dar pamokas paruošti.

Tai tikriausiai skamba juokingai. Apgailėtinai. O tau žmona liepė grįžti vakarienės. Judinkis, nagi. Nuleisk tą styrantį stabdį.

Viešpatie. Mama. Aš noriu namo. Patylink, išjunk. Išjunk. Man bloga. Lyrai, palauk.

Neprisimenu, kada valgiau morkas. Čia tikriausiai morkos. Aš juk nevalgiau morkų. Ai, valgiau, vakar, ta parduotuvinė tėčio mišrainė. Bet tai buvo vakar. O dabar visa tai čia, tamsoje, ant žemės, ir visa šiandienos kepta duona, ir dar kažkas. Lyrai, nebijok. Tu negali bijoti, nes galbūt aš bijau. Tuoj bus geriau. Sumautos morkos. Sumauta mišrainė. Ačiū, tėti.

– Tau viskas gerai?

– Aš einu namo.

Kuprinė. Pasiimti kuprinę. O jis ten sėdi su savo muzika ir savo dūmais. Lyrai, einam, pasiimsim kuprinę ir nešdinsimės. Apeikim šitą vėmalų krūvą. Didžioji Lotos vėmalų krūva. Aš neturiu servetėlių. Lota, kam tau sumautos servetėlės. Valykis rankove. Būk baisi, dvok, vemk. Ir eik namo.

– Aš gi parvešiu. Loreta!

– Man oro reikia. Nu man bloga. Viso gero.

Staiga aš tampu Loreta. Staiga tu išsigąsti. Nors nieko blogo neįvyko. Mes radom Lyrą, paklausėm muzikos. Juk taip ir būna, geri žmonės, kaimynai, tiesiog padeda vieni kitiems rasti pabėgusius senus šunis, žmonės kalbasi, nes kaimynams rūpi ir panašiai. Ir svarbiausia tiesiog nevalgyti morkų. Taip.

Aš nieko negirdžiu. Aš nieko negaliu girdėti. Man ausyse ošia jūra. Lyrai, eik šalia manęs. Viskas. Šiandienai iki kaklo. Namo. Namo. Kertam per čia, ne per kelią, aš noriu namo. Mūsų niekas nesivys. Nes nieko nebuvo. Kvaila Loreta bijo žmonių, juk taip. Lyrai, nedrįsk pabėgti. Pavadėlis. Tikra kvailė, o pavadėlis namie. Bėgam kartu. Namo. Pabuvom mandagūs ir galim eiti namo. O tavo draugus gal jau užmigdė. Taip paprasta – užmigai ir nebebūni. O kažkas tau atneša vištienos gabalų, bet tau jų nebereikia. Bet štai juos atneša, nes nežino. Ir pabendrauja su dėde Darium. Nes mes visi mandagūs. Nes mes kaimynai. Nes mes draugai. Nes reikia bendrauti ir būti mandagiam. Ir nemeluoti. Ir ruošti namų darbus.

Neskambink, tėti. Ko tu skambini, neskambink. Aš neatsiliepsiu. Aš bėgu namo. Neskambink man, ar girdi.

tėtis 20:09
Kas nutiko???

Trys klaustukai, taip, aišku. Trys, nes vieno neužtenka. Parašyk Dariui. Paklausk apie pagalbą ieškant Lyro, apie „Nirvaną“. Eik velniop.

aš 20:11
Nieko. Grįžtam su Lyru namo.

tėtis 20:12
Tai buvo pabėgęs?

aš 20:14
Nu mes namo grįžtam, lauke buvom.

Mašina jau kieme. Jau grįžo, jau vakarienė. Aišku, užuolaidų nereikia, nes kam. Nes vakarienė, ir gera, ir jauku. Tikriausiai dar koks vynas, nes alus kažkaip netinka, kai šalta ir kai šviesa, ir be užuolaidų. Nes Virginija ir Darius – šauniausia sodų pora, geriausi visų draugai, rūpintojėliai. Valgykit daug morkų. Ir eikit velniop.

Lyrai, gali vaikščioti namie kur nori, aš nevalysiu tau kojų, nes nėra prasmės. Nes čia virtų gabalų kvapas, nes vėmalų kvapas, nes aš nenusiausiu, nes aš noriu išnykti. Aš noriu sumautai nebūti. Aš noriu pasidžiauti ant radiatoriaus ir sušilti, ir ištirpti kaip prakeiktas sniegas. Nes dar bus žiema, o po žiemos vėl visoks ten pavasaris, ir paskui sumauta vasara, ir visą laiką reikės kaip nors būti, kuo nors būti, kaip nors save pateisinti ir įrodinėti, ir eiti visur ten į mokyklą, ir važiuoti troleibusu, ir valytis dantis, ir apsimesti, kad kažkas yra įdomu, ir išmokti negirdėti, kai tau reiškia užuojautą, nes atseit viskas gerai, nes nieko tokio, juk gyvenimas tęsiasi, taip, nes jaunystė, nes galimybės, nes perspektyvos, nes eikit jūs visi velniop. Išsijunkit.

tėtis 20:58
Viskas ok?

aš 21:03
Visiškiausiai viskas. Labanakt.

Viešpatie, kaip noriu valgyti. Noriu miegoti ir noriu valgyti, ir man šalta. Po velnių, pamiršau tuos puodan netilpusius gabalus. Na kam jūs čia dabar šaldytuve. Kur aš jus dėsiu. Net šunų tikriausiai nebėra. Nebėra. Nes jie miega. Ne miške miega. O kur juos deda? Užmigdo ir kur deda? Aš nenoriu apie tai galvoti. Kur juos vargšus deda? O taip, tėti, riešutų vieta šaldytuve. Ačiū už riešutus, tėti. Šaltus sumautus sūdytus riešutus.

Ateik, Lyrai. Aš nenusirengsiu striukės. Užsiklosim šita antklode ir būsim. Miegosim. Anksti dar, bet jei nebūsim po antklode, tai reikės būti, supranti. Galvoti, ką nors daryti. O mes būsim po antklode, ir tada jau nebereikia kaip nors ypatingai būti. Nebeskaitysim, nes nebėra ką. Nesitvarkysim. Nežiūrėsim nieko. Valgysim riešutus. Neišploviau to puodo. Rytoj. Šiandien mes atbuvom, Lyrai. Ir tu nenorėjai, ir aš nenorėjau. Nebebėk, būk žmogus. Nepalik manęs. Aš nenoriu eiti į jokį sumautą mišką tavęs ieškoti, nenoriu sumautai tavęs rasti miegančio miške. Turėčiau tave ten palikti? Ar turėčiau tave parsinešti ir užkasti? Tu gal visai išprotėjai, Lyrai? Aš juk neužkasinėsiu tavęs. Tu tiesiog nepalik manęs, ir tiek. Tai pakankamai paprasta. Tikriausiai. Miegi jau, aišku. Ir aš būtinai užmigsiu.

sonata granata 07:32
Ar ateisi šiandien?

sonata granata 07:54
Visgi atnešk man knygą, ok?
Nu ne rimtą kokią nors.

sonata granata 07:57
Neisi rimtai į mokyklą?

sonata granata 08:29
Ar ateisi, Lota??

aš 08:47
Miegojau. Jo, ateisiu. Penktą?
O tavo mama kada ateis?

sonata granata 08:49
Tai po darbo kažkada, nežinau, gal septintą.

aš 08:52
Ok. O nerimtą knygą, tai kokią? Detektyvą?

sonata granata 08:52
O apie ką?

aš 08:53
Agatos Kristi.

sonata granata 08:55
Nežinau. Ai, nereikia. Ten lavonai gi. Ne.

aš 08:55
Ok.

Mums nebepavyks. Vienas turi būti stiprus, jeigu kitas yra silpnas. Dar tikriausiai vienas turi būti gražus, jeigu kitas nelabai. Taip juk būna, taip kažkaip yra ar turi būti. Sonata graži. Ir aš tikrai nekovosiu. Tikriausiai tikrai nekovosiu, nežinau. Žinau, kad nenoriu. O ji galbūt. Tikriausiai. Nežinau. Vienu metu atrodė, kad mes viską pasiimsim ir viskas bus mūsų. Dabar noriu tik miegoti, visą laiką. Man nieko nereikia. Nieko iš to visko, ko kažkada kažkodėl netgi norėjau. Mes visai nebekalbam apie Australiją. Jėzaukristau, kodėl mums atrodė, kad mes ten būsim, sumautoj Australijoj? Ką ten darytume? Ką ten darytume dabar? Sonatai būtų tiesiog šilčiau, nes jai visada šalta. O man nebereikia Australijos. Man išvis nieko nebereikia, jei tik niekas prie manęs nebelįstų – jokie sumauti kaimynai, mokytojai, psichologai. Norėčiau išvis niekur neiti ir nieko nebedaryti, tik sėdėti namie, ant sofos arba lovoje, ir galbūt skaityti. Bet geriau, kad ir to nereikėtų. Tiesiog būti kaip pagalvei. O kai namie tėtis, galiu kiek pabūti Lota, kad ir labai neliūdėtų. Jam tikriausiai būtų sumautai liūdna, jei būčiau pagalvė. O dabar, tėti, ar tau liūdna? Tikriausiai liūdna, tėti, aš suprantu. Atleisk man, tėti.

Trumpam iškiškim nosį, Lyrai, seni, su pavadėliu, tik dėl reikalų. Juk tu irgi nenori niekur eiti ir lakstyti, Lyrai. Ir grįžkim į lovą. Dabar jau be striukės. Galim ilgai gulėti. Skaityti ir valgyti vis tiek nėra ko. Pilnas šaldytuvas nevalgomų dalykų. Nors sūris, taip, iš bėdos sūris tinka. Ilgai gulėkim su tavim ir sūriu. Nėra visiškai jokios prasmės keltis.

tėtis 09:16
Kaip naktis? Pamokose jau?
Aš pagaliau eisiu miegoti 🙂

aš 09:19
Valio. Normali lova?

tėtis 09:21
Jo, net kambarys tas pats, kaip paskutinį
kartą! Dar ant pusryčių spėjau.

aš 09:21
Jėga.

tėtis 09:23
Tai pamokose? Nepramiegojai?

aš 09:23
Nea.

Mes nieko nepramiegojom ir niekur nepavėluosim, Lyrai. Mes esame tie du, kurie bus kartu ir vienas kito neišduos ir nepaliks. Niekada, taip? Niekur nebebėgsi, taip, Lyrai? Mažas žilas seni, mes juk beveik vienmečiai. Taip, tu šiek tiek vyresnis už mane, tau beveik penkiolika metų. Paauglys. Bet iš namų nebėk. Aš, pavyzdžiui, nebėgu. Nes namie gerai. Bent geriau nei kitur. Namie mes pasislėpę.

Šiandien jau reikės išeiti. Neilgam. Ratu kaip nors. Nors ne, užsukti į kepyklėlę. Tada nereikės eiti į parduotuvę. Tiesiog į kepyklėlę, o paskui bus galima padaryti lanką ir nieko nesutikti. Taip. Ne, juk dar biblioteka. Velniava. O galbūt jokio skirtumo. Galbūt. Tikriausiai jokio. Eiti tiesiog, ir tiek.

Apuoko akys, bibliotekos knygos, Sonatos megztinis. Ir dar tie likę žalios mėsos gabalai. Nesvarbu, miške kur numesiu, koks man skirtumas.

Lyrai, aš greitai grįšiu. Pats matai, kad niekur neičiau, niekur niekada nebeičiau. Ir neisiu. Kai grįšiu, ilgai niekur neisiu. Nebebus ko. Nebebus kur. Palauk manęs. Ir nesumanyk numirti, seni.

Automobilių nėra. Šaunieji kaimynai išvykę. Darbuose ar sporto klubuose, ar koks sumautas skirtumas.

Per miškelį. Jokių mikroautobusų man nereikia. Per miškelį.

Kur nors čia tiesiog numesiu. Kur nors tolyn, toliau nuo takelio.

Velniava, neišlupau juk iš pakuočių.

Kam man visas šitas glitesys ir šlykštesys. Servetėlių, aišku, vėl neturiu. Kodėl kodėl kodėl jaučiuosi taip, lyg pati būčiau nudobusi šitas puspaukštes, o dabar slepiu įkalčius? Jėzaukristau, tėti, tu tikras kvailys. Ar tu visada toks buvai? Ar toks tapai dabar, per vasarą? Nieko, mes išmoksim. Tu išmoksi, ir aš gal išmoksiu. Jei tame yra bent truputis prasmės. Būti dviese, ne, trise, su Lyru. Būti visada truputį atskirai, nes taip lengviau. Gerai jau gerai, aš galiu visada susitvarkyti su tuo, ką man paliksi, tik tu važiuok, važinėk, kuo daugiau, nes taip lengviau, taip labiau tave myliu, taip geriau tylėti.

Štai, mėsos, skriskite. Kas nors jus būtinai suvalgys, tikrai. Kitaip viskas išties būtų visiškai beprasmiška. Ir tame būtų didelė mano kaltė. Bet kas nors ateis. Nežinau, gal voverės. Viskas, man nesvarbu. Kas nors ateis. Nes aš turiu keliauti toliau. Likit sveikos, dalys, likit sumautai sveikos.

tėtis 15:04
Baigėsi jau pamokos? Ką veiki?

aš 15:07
Einu pas Sonatą.

tėtis 15:08
Ji dar serga? Linkėjimus nunešk.

aš 15:10
Ją vakar į ligoninę paguldė. Ta prasme, lankyti einu.

tėtis 15:14
O kur paguldė? Kas nutiko?

aš 15:16
Vėliau parašysiu. Kai aplankysiu.

tėtis 15:17
Ok. Šaunuolė, kad eini.

Šaunuolė Lota. Lota rado savo šunį, pabėgo nuo dėdės kaimyno, paliko voverėms vištgabalių ir eina aplankyti sergančios draugės. Triskart valio šaunuolei Lotai.

Ate, miške, ate, voverės, sveiki, žmonės. Visi kur nors eina, kuo nors susirūpinę, visi bijo ko nors nepadaryti ir kur nors pavėluoti. Visiems labai svarbu būti dabar šitoje vietoje, šitoje stotelėje, ko nors laukti, kalbėti telefonais, kur nors būtinai važiuoti. Kelti triukšmą. Aš turėčiau norėti būti tokia pat, taip? Mokytis, gyventi ir visa kita tam, kad paskui kur nors skubėčiau, ko nors nespėčiau. Gal aš geriau irgi vairuosiu fūras. Stovėsiu milijonus valandų ant visokių sienų ir skaitysiu. O paskui važiuosiu. Tada susitaupysiu daug daug pinigų ir išplauksiu į Australiją. Ir ten turėsiu savo namelį. Aš juk dar to noriu, taip? Ar nebenoriu? Būtų gerai tvirtai žinoti.

Kepyklėlė. Pagrindinis taškas. Ir dar biblioteka. Galėtų visa tai atvežti iki namų. Ir palikti prie durų. Tiesiog. Mums visiems būtų geriau, tikrai. Kainuotų gal ne daugiau nei tėčio išleisti pinigai nevalgomiems dalykams, kuriais užkimšo šaldytuvą.

Ir visiems reikia būti susigrūdus čia. Visiems būtent dabar reikia duonos ar sausainių, ar sumautų džiūvėsių. Stovėk eilėje kantriai, Lota. Stovėdama eilėje išreiški tavęs laukiančios duonos ir bandelių būtinumą savo gyvasčiai. Galbūt be jų numirtum. Kaip ir jie visi tikriausiai numirtų be savo sausainių, morengų, duonos be raugo, grybukų, vafliukų ir sluoksniuotos tešlos kriaušių pyrago. Nes ko mes čia visi stovėtume. Mes čia stovime, reiškia, mums reikia, reiškia, mes negalime be to apsieiti, nes jeigu galėtume, mūsų čia nebūtų. Viešpatie, Lota, štai tu stovi šitoj eilėj, nes tau gyvybiškai svarbu nusipirkti keptos duonos ir bandelių. Didelė prabanga žmogui, norinčiam nebūti, ar ne.

Viešpatie. Rankovė. Striukės rankovė ištepta pridžiūvusiais vėmalais. Aš miegojau su šita striuke, o dabar stoviu su tetulėm vanile ir cinamonu kvepiančioje kepyklėlėje. Ačiū, Dariau, už nuoširdžią tamstos pagalbą. Tikriausiai būčiau mirtinai apsinuodijusi tom morkom. Stoviu eilėj sumautoje kepyklėlėje, laukiu, kol gausiu man būtinos keptos duonos ir bandelių, mano striukės rankovė puošta vėmalais, ir aš keliausiu aplankyti draugės į Vasaros gatvę. Mielos tetos, prasiskirkit, man tai gyvybiškai svarbu. Nenusivalo. Ir tiek to. Nemačiau ir netrukdė. Tetos, traukitės iš kelio, tetos, man gyvybiškai svarbu.

– Sveikutė, Loreta!

Negi Lota taip visiškai praslystų. Mokytojos yra visur, o pirmiausia – kepyklėlėse, kur skaniausia kepta duona ir bandelės su migdolų įdaru.

– Laba diena.

– Ir tu čia?

Aišku, savaime suprantama. Jeigu jums reikia Lotos, tai visada rasite ją kepyklėlėje, ji miršta stovėdama eilėje ir remiasi į prekystalį vėmaluota rankove.

– Mhm.

– Vakar nebuvai chemijoj. Išvis mokykloj nebuvai, taip? Ir šiandien, taip?

– Apsinuodijau.

– Vargšiukė. O pas gydytoją buvai?

Taip, dar paglostyk man galvą. Bet tu tokia mažytė, teta chemijos mokytoja, o aš tokia didelė, visa į tėtį.

– Ne, gulėjau lovoj tiesiog.

– Mes su tavo auklėtoja nerimaujam. Dėl tavęs ir dėl Sonatos.

– Mhm. Šiandien jau geriau. O Sonata ligoninėje.

– Taip, žinom. Kažkokia bulija ir areksija. Baisu, Loreta. Baisu. Auklėtoja tau dar paskambins. Juk tavo tėtis išvažiavęs?

– Jo, dabar išvažiavęs.

– Mums labai rūpi, Loreta.

– Mhm.

– Tai lauksim rytoj tavęs, taip?

– Taip, viso gero.

Aš vargšė nelaiminga mergaitė, mano mama yra angelas, o mano tėtis – fūrų karalius.

– Laba diena. Norėčiau dvi, ne, tris dėžutes keptos duonos su sėklom ir tą bandelę su migdolų įdaru. Taip, vieną. Ačiū.

Aš norėjau dviejų bandelių. Dvi bandelės yra geriau nei viena, čia kiekvienam aišku. Dvi bandelės būtų labai gerai, bet būtų per gerai, Lota. Nes nuo dviejų bus gera pilve ir galvoje. Ir nežinosi, ką su tuo gerumu daryti. Jo dabar nereikia. Laba diena, mergaite, pasakykite prašau, nuo ko jums būna gera? Nuo bandelių su migdolų įdaru. Bet juk gėda, mergaite, pasaulyje vyksta baisūs dalykai, kažkur badauja vaikai, net visai šalia badauja jūsų draugė, o jūs džiaugiatės bandelėmis su migdolų įdaru? Nukirsti jai galvą!

Eiti ir niūniuoti, eiti ir nieko negirdėti, eiti ir nieko nematyti, nes reikia tik nueiti ten ir ten, padaryti tą ir tą, ir grįžti namo, tik tiek, ir kliūčių ruožas įveiktas. Aš nieko nemąstysiu, aš nieko nematysiu, aš eisiu prisimerkusi, aš kupranugaris apuoko akimis.

Aha, skambina. Tai jau viską išklojo. Austėja, mieloji, sutikau Loretą kepyklėlėj, žinok, jai tikriausiai ne viskas gerai. Taip, taip, manau, geriau tu jai paskambink greičiau. Ar jos kreipiasi viena į kitą „mieloji“? Ne, tikriausiai ne. O gal ji sakė – Auste, klausyk, sutikau Veršeliūtę?

Ką dabar daryti. Kodėl dabar taip turi būti. Aš nenoriu kalbėti, su niekuo.

– Klausau.

– Sveika, Loreta. Kaip gyvuoji?

– Laba diena. Gerai, ačiū.

– Ar nesergi? Nebuvai nei vakar, nei šiandien.

– Nesergu. Buvau truputį apsinuodijusi. Viskas jau gerai.

– Tai rytoj jau ateisi?

– Galbūt.

Čia juk ne melas. „Galbūt“ reiškia „gali būti“, o gali ir nebūti. Paklauskit chemikės. Ir faktas, kad „galbūt“ šiuo atveju reiškia, kad nebus, ir tiek. Juk taip.

– Tėtis išvažiavęs?

– Taip, išvažiavęs.

– Aš jam tuomet neskambinsiu, netrukdysiu. Tu juk pasakytum, jei kas būtų blogai ar reikėtų pagalbos?

– Taip.

Bet ne jums. Lyrui. Gal Sonatai. Ne, Sonatai ne. Lyrui.

– Kalbėjau su Sonatos mama. Tu juk žinai, kad Sonata ligoninėje?

– Mhm.

– Rytoj jau ateisi, taip? Noriu su tavimi pasikalbėti.

– Galbūt.

– Na, laikykis, Loreta. Žinok, gali man paskambinti, jeigu kas, tikrai. Labai noriu tau padėti.

– Ačiū. Viso gero.

Galima pabandyti kaip nors iš tiesų susirgti, juk taip. Bet ne, tai būtų vaikiška tikriausiai. Aišku, vaikiška. Tiesiog neiti, ir tiek. Ir nieko jie nepadarys. Žmogus turi teisę neiti ten, kur nenori eiti. Žmogus turi teisę sėdėti po antklode ir niekur neiti, ir su niekuo nekalbėti. Žmogus turi tam teisę. Ramybei galbūt. Aš nežinau, gal ramybei. Bet tai ne ramybė. Nežinau, aš nenoriu apie tai galvoti. Neiti, ir tiek, ir tegu viskas kaip nors būna. Aš noriu būti po antklode, o visa kita tegu būna kaip bus.

Štai čia man reikia knygų. Grąžinti perskaitytas ir pasiimti neskaitytų. Arba skaitytų, bet skaitysimas dar kartą. Nes to irgi reikia. Pasiimti skaitytą knygą ir rasti joje savo užlankstytus kampučius, riebaluotų pirštų atspaudus. Žinoti, kad niekas kitas jos neskaitė taip, kaip Lota. Nes niekas kitas jos taip nesuprato, niekam kitam ji nebuvo tai, kas ji buvo Lotai. Galbūt niekas kitas jos išvis neskaitė. Ir tai yra stebuklas. Knyga, kurią parašė man. Parašė žmogus, kuris nelindo prie manęs su noru padėti, kuris nežadėjo paskambinti, kuriam nusispjauti, buvau aš mokykloje ar nebuvau. Ir mes niekada su tuo žmogum nesusitiksime, ir tai yra geriausia. Kuo labiau mes nesusitiksime, tuo jis man bus brangesnis, aš jį galbūt net mylėsiu. Nes tik jis ir aš žinome, kad jis rašė man. Ir tai didelė sumauta paslaptis. Tsss.

– Čia grąžinu, o šitas imu.

– Taip greitai perskaitei? Ar nepatiko?

– Patiko. Vienos dar negrąžinu. Tėčiui… Ta prasme, dar negrąžinu.

– Nieko tokio, pratęsiu. Ooo, šita labai gera. Turėsi daug malonumo skaitydama.

Viską sugadinot, teta, ačiū. Bet aš jumis tikiu, po velnių. Jūs neturėtumėte sėdėti čia, visa tokia. Tokia. Ką aš žinau, visa tokia šilta. Tokia rami, graži. Minkšta. Tokia mama.

– Tikriausiai.

– O gal nori lankytis skaitytojų klube? Šiaip ten renkasi kiek vyresni žmonės, bet tu tiek daug skaitai, manau, kad ir tau būtų įdomu.

– O ką ten veikia?

Aš labai mandagi. Man labai neįdomu ir aš labai mandagi. Teta, prašau, tiesiog užregistruok mano knygas ir leisk man eiti. Manęs laukia bandelė, manęs laukia Sonata, manęs laukia Lyras, manęs laukia antklodė. Teta, prašau tavęs, teta, būk gera. Nes aš tuoj atsisėsiu, apsiverksiu ir imsiu pasakoti tau, kaip aš nieko nenoriu, tik namo. Arba papasakosiu apie mamą ir kad ji mirė, ir tada viskas grius, nes tau irgi bus manęs gaila.

– Susirenkam… Aš irgi ten būnu. Čia pas mus vyksta, skaityklėlėj. Susirenkam darbuotojos, kai kurie skaitytojai, geriam arbatą, kas nors kokį pyragą ar sausainių atsineša. Kalbam apie knygas. Kartais net pasikviečiam kokį poetą ar rašytoją, bet retai, tiesą sakant.

Jėzaukristau, ačiū, teta. Ne. Viešpatie, gerti arbatą su sausainiais ir kalbėtis apie knygas. Ką kalbėtis apie knygas? Ar apie knygas kalbamasi? Teta, tu juk dirbi bibliotekoj, po velnių. Apie knygas nesikalbama. Knygos skaitomos. Kaip ir muzika klausoma. Vienas pats juk klausai muzikos. Kai nori. Aš visai nenoriu, kad visokios tetos ir kažkoks poetas ar rašytojas kištųsi į mano skaitymą, aš išvis nenoriu matyti jokių poetų ar rašytojų, jie viską sugadina. Kai buvo atvažiavęs į mokyklą tas kažkoks poetas, viešpatie, juk jis sugadino visą malonumą. Ta prasme, aišku, aš ir šiaip nelabai mėgstu poeziją, nes ją tikriausiai geriausia yra tik kurti, o ne skaityti, bet kartais visai įmanoma ir paskaityti, ir apsidžiaugti, kad tu ir poetas šiuo tuo panašūs. Bet čia viskas melas. Ir vis tiek atvažiuoja koks poetas, ta prasme, būtent tas poetas atvažiavo, ir iš pirmos eilės matėsi, kad jam iš šnervių ir ausų kyšo plaukai. Aišku, tai normalu, nes jis senas ir visa kita, bet jis ten stovėjo su tais styrančiais plaukais ir skaitė savo eilėraščius visai ne taip, lyg jis išvis ne pats būtų juos parašęs, nes skaitė juos visai ne taip, ir dar kosčiojo visą laiką, ir vis šnirpštė nosį. Ir man nebepatinka jo eilėraščiai apie tylą ir vienatvę, ir vakarą, nes atrodo, kad juose yra ir tie styrantys plaukai, ir prišnerkštos nosinės, ir dar tikriausiai kokie nors vaistai kepenims arba nežinau kam. Aš nenoriu. Nesvarbu. Ačiū, teta, ne.

– Aha, įdomu. Pagalvosiu.

– Ten skelbimų lentoje yra surašytos datos. Renkamės kartą per mėnesį, tiksliau, antrąjį mėnesio antradienį, septintą. Ateik, pamatysi, labai jauku būna.

Nesišypsok, teta. Atrodai tokia gera, tokia švelni, ir ta tavo segė, ir auskarai. Tavo rankos tikriausiai kvepia ¥Nivea´, jos nesuskeldėjusios ir minkštos, ir visuomet šiltos. Taip?

– Mhm, pagalvosiu. Ačiū. Viso gero.

Kaip visa tai sutalpinti, o kaip. Kam man tie trys pakeliai keptos duonos. Po velnių, dar tie gabalų įpakavimai. Dabar teta žiūri į mane, o aš į ją nežiūrėsiu. Taip, man žliaugia prakaitas, varva nosis, mano rankovė vėmaluota, nešiojuosi vištų gabalų įpakavimus, turiu daug keptos duonos, vaikiško dydžio megztinį ir esu mielai kviečiama į skaitytojų klubą. Netelpa, viešpatie, netelpa.

– Gal duoti maišelį?

– Ačiū, nereikia.

Galiu rankose neštis knygas, arba galiu rankose neštis keptą duoną, štai, žiūrėkit, matot, kiek keptos duonos prisipirkau, kol mano draugė badauja. Arba galiu rankose neštis gabalų pakuotes ir bandelę, nes štai, va kaip, aš jau sušlamščiau žalias paukščių dalis ir manęs dar laukia desertas. Arba galiu visa tai suvynioti į Sonatos megztinį. Viešpatie.

– Imk maišelį. Kitąkart atneši.

– Ačiū.

Drobinis maišelis su Mike Pūkuotuku, o, teta. Štai tokia aš žavi mergytė, vėmaluota rankovytė. Ačiū, teta. Į maišelį – knygos, ir dar megztinis puikiai telpa. Gal dar nepamatė tų pakuočių. Viešpatie, teta. Tuoj apsižliumbsiu, įsikibsiu į tave ir niekada niekur iš čia neisiu. Teta, juk tu man leisi niekur neiti, tik būti su tavim? Tu man leisi neiti į mokyklą, taip, teta?

– Viso gero.

– Iki.

Kaip aš noriu namo. Kaip aš noriu namo. Kaip aš noriu namo. Bet aš ateinu, Sonata. Labiausiai už viską noriu namo, bet ateinu pas tave.

Dabar kiemais kiemais. Svarbiausia dabar ne palei gatvę. Svarbu kiemais. Noriu valgyti.

sonata granata 16:37
Ateisi?

aš 16:39
Jo, ateinu.

„Vertėjas yra ir skaitytojas, ir rašytojas“

2019 m. Nr. 4 / Vertėją Romą Kinką kalbina Saulius Vasiliauskas / Romas Kinka – vienas aktyviausių lietuvių literatūros vertėjų į anglų kalbą. Jo biografija tokia daugiasluoksnė, kad būtų galima kalbėtis vien apie jo asmeninę istoriją

Walto Whitmano laiškai motinai

2019 m. Nr. 5-6 / „Metų“ skaitytojams siūlome susipažinti su keletu W. Whitmano laiškų motinai – jie rašyti Jungtinių Valstijų pilietinio karo metais, poetui dirbant ligoninėse sergančiųjų bei sužeistųjų slaugytoju, kasdien susiduriant su karo siaubais, beprasmybe ir žmogaus gyvenimo trapumu.

Kaip savo rankose laikyti visą istoriją: Shaunas Tanas ir kuras vaizduotei

2019 m. Nr. 3 / Publikuojamas tekstas – koliažas, sudarytas iš įvairių metų Sh. Tano interviu. Iš anglų k. vertė ir parengė Diana Gancevskaitė. Australų dailininkas, rašytojas, animacinio kino kūrėjas Shaunas Tanas…

Ron Rosenbaum. Mano slėpiningosios J. D. Salingerio paieškos

2019 m. Nr. 1 / 1919 m. sausio 1 d. Manhetene, Niujorke (JAV) lietuvių kilmės žydui Solui Salingeriui ir vokiško, airiško bei škotiško kraujo turinčiai Miriam (tikr. Marie) Salinger gimė antrasis vaikas…

Deborah Ellis. Prieš duodant įsakymą

2019 m. Nr. 2 / Laikas bėga. Štai sukanka dvidešimt dveji metai nuo tada, kai 1996 m. rugsėjį Talibanas perėmė Kabulo (Afganistanas) kontroliavimą. Afganistanas – maža žemyninė šalis Hindukušo kalnuose,

Tim Falconer. Žavios netektys

2018 m. Nr. 11 / Kai vėlyvajame aštuntajame ir ankstyvajame devintajame dešimtmetyje gyvenau Monrealyje, Leonardas Cohenas rodydavosi mieste taip dažnai…

James Draney. Ar tampame kitokiais rašytojais, tekstą popieriuje pakeitę tekstu ekrane?

2018 m. Nr. 8-9 / Kaip teigia žymioji Voltaire’o maksima, „rašymas yra balso paveikslas“. Tačiau tai niekada nebuvo taip paprasta. Lengva su ašaromis žvelgti į praeitį, į laikus, kai mūsų rašymas dar nebuvo toks mechaninis,

Kazuo Ishiguro ir Neilas Gaimanas: apie žanrinį snobizmą ir sumautą drakoną

2017 m. Nr. 12 / 2017-ųjų Nobelio literatūros premijos laureatas Kazuo Ishiguro (g. 1954) – japonų kilmės britų rašytojas, aštuonių knygų autorius. 2005 m. jo romanas „Neleisk man išeiti“ („Never let me go“)

„Kiekvienas eilėraštis yra šventykla“

2017 m. Nr. 10 / Poetą Malachį Blacką kalbina Kerry’is Shawnas Keysas / – 2017 metų spalį atvykstate į Lietuvą dalyvauti poezijos festivalyje „Poetinis Druskininkų ruduo“, tad pirmiausia – keli klausimai…

Mauriceʼas Sendakas: „Atsisakau meluoti vaikams. Atsisakau puoselėti nekaltybės skiedalus“

2017 m. Nr. 8-9 / Maurice’as Sendakas (1928–2012) – Lietuvoje, deja, dar mažai žinomas vaikų knygų kūrėjas, nors pasaulinės vaikų literatūros klasikos kontekste jis – itin svarbi asmenybė, su kurio…