Antoni Libera. Kas yra šiuolaikinis rašytojas nūdienos pasaulyje?
2017 m. Nr. 8–9
Europos kultūros emancipacija prasidėjo Renesanso epochoje. Iš pradžių ji nežymiai tolo nuo sacrum sferos, bet pamažu ėmė vis labiau atsiriboti nuo religinių doktrinų turinio, siekdama sukurti savą, suverenią žmogaus būties viziją ir interpretaciją. Šis procesas per pastaruosius tris šimtmečius įgavo neįtikėtiną pagreitį. Kultūra tapo visiškai autonomiška, pagal savus dėsnius veikiančia sritimi.
Nuo XIX a. pabaigos šis emancipacijos procesas buvo daugybę kartų analizuojamas, apie jį, suvokdami augančią krizę, rašė mąstytojai ir rašytojai. Vieni matė ėjimą į aklavietę, kiti būseną, kai yra išsekusios tolimesnės veiklos galimybės, treti – progresuojantį paralyžių ir impotenciją. Čia visų pirma dera paminėti Thomo Mano „Užburtą kalną“ ir „Daktarą Faustą“, kuriame jis labai taikliai diagnozavo ligą ir parodė fatališką, tragiškai pasibaigusį bandymą įveikti negalią.
Apie Europos kultūros krizę kalbėjo ir lenkų rašytojai, visų pirma Witkacy’is, Schulcas, Miłoszas. Pastarojo nuomone, kultūra, neišaugusi iš tikėjimo, religijos, mito, atskirta nuo sacrum, kad ir būtų vystoma su kuo geriausiomis intencijomis ir pačių talentingiausiųjų, vis dėlto auga „smėlynuose“, todėl yra pasmerkta nuvysti ir žūti. O gal taip ir nėra, toliau abejoja Miłoszas. Gal tai ne kultūra atsiribojo nuo metafizinių pamatų ir tarsi sūnus palaidūnas paliko „namų židinį“, gal pats židinys prigeso arba jo branduolyje įvyko esminių pokyčių, kuriuos kultūra tik dramatiškai išreiškia arba atspindi?
Kol iš kartos į kartą virė panašios diskusijos, tikintis rasti teisingą išeitį, pasaulyje įvyko beprecedentinė technologinė revoliucija, ir šis perversmas iš esmės pakeitė žmogaus gyvenimo sąlygas, taip pat padarė milžinišką įtaką kultūrai. Įsitvirtino vartotojiška ideologija, taigi ir kultūra virto masine, nuo rinkos dėsnių priklausoma vartojimo preke.
Nuo neatmenamų laikų meną persmelkusi profetizmo dvasia bei nuo meno neatsiejamas siekis valdyti sielas tapo nepasotinamu tuščiagarbio populiarumo troškimu ir neregėtu narcisizmu. Švietėjiškas nepasitikėjimas sustingusia tvarka, pažangos postulatai bei vizijos išsigimė, taip įsitvirtino nepaliaujamas, dirbtinai skatinamas naujovių vaikymasis, anarchistinė tendencija laužyti vis didesnius tabu. Romantiška individualizmo idėja, iš jos kylanti subjektyvaus požiūrio apoteozė taip pat išsigimė: ji tapo egotizmo ir ekshibicionizmo kultu. Buvo pasisavintos ir atitinkamai sumenkintos net ir katastrofizmo dilemos, raudos bei pranašystės, būdingos paskutinei Europos kultūros fazei, – iš jų ėmė augti paradoksalios teorijos, kad kūrybos aktas gali, o tam tikromis aplinkybėmis ir privalo būti naikinimo aktu. Tereikia prisiminti vokiečių kompozitoriaus Karlo Stockhauseno nuomonę, kuris rugsėjo 11-osios Niujorko Dvynių destrukciją – postmodernistai tikriausiai pasakytų „dekonstrukciją“ – įvertino kaip didžiausią šio šimtmečio meno kūrinį, ir gal netgi kaip dar vieną pasaulio stebuklą.
Taigi šiuolaikinei humanistinei kultūrai tenka dramatiškai rinktis: arba pripažinti ir leisti klestėti anarchijai ir chaosui, arba iškristi iš žaidimo ir pasmerkti save šaukiančiojo tyruose likimui. Tačiau plačiai suprantamo kompromiso su šiuolaikinio pasaulio tikrove pasekmė – laipsniška, neišvengiama degeneracija, nes šis pasaulis reikalaus nesibaigiančios „avantiūros“, „sukrečiančios terapijos“, vis stipresnių stimuliavimo dozių.
Po minėtos revoliucijos kultūra atsidūrė jos pačios pagimdytų fetišų minioje, tų, kurie pašalina visus skirtumus tarp originalo ir falsifikato. Pagrindinis šiuolaikinės kultūros sopulys – milžiniškas išorinis žaidimas. Tam, kad būtų sustabdytas šis maskaradas, reikalingas tikras, nepriklausomas, grūdus nuo pelų sugebantis atskirti arbitras. Deja, tai turbūt utopinė idėja. Šiuolaikinis besąlygiškai ekonominiams ir politiniams mechanizmams pavaldus pasaulis prarado gebėjimą išsiugdyti visiškai nepriklausomą žmogų ar instituciją, kurie vadovautųsi vien estetiniais ir etiniais kriterijais. Nėra tokių atsparių židinių, nes nėra deramų pagrindų jiems atsirasti.
Šiuolaikinę kultūrą, regis, valdo dvi pagrindinės jėgos: pelno siekimas ir naujovių siekimas. Kūrėjas priklausomas nuo publikos, kuri moka, o publikos poreikiai ir skonis yra toks, koks yra. Taigi kūrėjai veik nesąmoningai prisitaiko prie rinkos dėsnių. Kuria taip, kad sulauktų populiarumo ir pinigų, kad juos lydėtų sėkmė – dar vienas šiuolaikinio pasaulio fetišas.
Tai koks, tai kuo turi būti šiuolaikinis menininkas, šiuolaikinis rašytojas?
Jis galėtų atsakyti šitaip: laikai, kai iš rašytojo buvo laukiama pranašysčių ar pamokymų, praėjo negrįžtamai. Dabar aš esu reikalingas laisvalaikiu, kad sukelčiau besiilsinčiam žmogui vienokį ar kitokį pasitenkinimą. Taigi privalau padėti žmonėms smagiai praleisti laiką. Mano kūriniai jiems padeda bent valandėlei atitrūkti nuo kasdienių rūpesčių ir gyvenimo monotonijos.
Jis galėtų atsakyti šitaip: mano uždavinys – skelbti nuomonę viena ar kita tema ir įtikinti skaitytoją, kad kalbu teisingai. Mano vaidmuo yra tarsi specialaus komentatoriaus ir agitatoriaus politikos, socialinių santykių, religijos, papročių ir kitais klausimais.
Jis galėtų atsakyti šitaip: kad ir ko tikėtųsi iš manęs šiuolaikinis pasaulis – smagių, juokingų tekstų, komentarų viena ar kita tema, – kad ir už ką būtų linkęs man mokėti, mano pašaukimas – apmąstyti žmogaus esybę ir jo paskirtį Žemėje, jo egzistencijos prasmę ir jo galimybę būti laimingam, o paskui aiškiai ir įtaigiai išdėstyti savo nuojautas, savo mintis. Esu pranašo ir išminčiaus pasekėjas, mano užduotis skelbti žinią ir sukelti katarsį.
Šiuolaikiniame pasaulyje dažniausiai sutinkame pirmos ir antros kategorijos autorių, rečiausiai – trečios. Norisi skaityti tokius rašytojus, kurie atlieka ar bent stengiasi atlikti tokį vaidmenį, kokį antikinėje literatūroje atliko didieji graikų tragikai, o naujaisiais laikais – Cervantesas, Shakespeare’as, Racine’as, Goethe, Kafka ir Beckettas.
Kurti – tai puoselėti formą ir kelti fundamentalius, nuo civilizacijos vystymosi pradžios nepakitusius klausimus: Likimo, būties prasmės, vienybės su pasauliu galimybės. Jeigu reikėtų parengti kanoną, tai surikiuočiau kaip tik pagal tokius kriterijus. Pagal rašymo meistrystę, kalbos pajautą ir problemos svarbą.
Parengė Birutė Jonuškaitė