Rokas Šimkevičius. Kur Kudirka?
2017 m. Nr. 8–9
Žygimantas Kudirka. XXI a. Kudirka. – Vilnius: Kitos knygos, 2016. – 88 p.
„XXI a. Kudirka“ – tai 2016-aisiais pasirodžiusi avangardinio repo atlikėjo, slam poezijos atstovo, reklaminių tekstų ir klipų autoriaus Žygimanto Kudirkos pirmoji knyga, talpinanti gausybę kūrybingų grafinių teksto pateikimo būdų, šmaikščių poetinių formų, kalbinių eksperimentų bei žaidimų. Knyga sykiu ir interaktyvi, ir intermediali – skaitytojas, padedamas įvairių autoriaus paliktų nuorodų, sufleruojančių perskaitymo situaciją, balso intonaciją, skatinamas gyvai įsitraukti į patį teksto kūrybos aktą, arba, pavyzdžiui, leisti tekstą perskaityti internetiniam balso robotui. „XXI a. Kudirka“ – leidinys, kuris, vos jį atsivertus, priverčia dar kartą iškelti klausimą – kas vis dėlto yra poezija? Kas tą pačią kalbą, kurią vartodami kiekvieną rytą užsisakome kavos, paverčia poetine?
Kalbant apie tokią savo forma rėksmingą knygą sunkiausia tinkamai atsirinkti kriterijus, pritaikyti vertinimo matus ir instrumentus, – juk tai ne įprastas poezijos rinkinys, o greičiau jau popieriuje nugulę konceptualūs tumblr1* arba facebook plakatai. Vertinant „XXI a. Kudirką“ pagal tradicinei eilėraščių knygai keliamus kriterijus, didėja galimybė vos ją pasklaidžius numesti į šoną, ironiškai sumurmėjus, kad „XXI amžiuje gali išleisti bet ką, net aš taip būčiau sugebėjęs“, tačiau leidinį laikyti vien socialinio tinklo pokštu taip pat neatrodytų pakankamai adekvatu, juk tai vis dėlto reali knyga: popierinė, su viršeliu, puslapiais ir spausdintomis raidėmis, tokia, kokios leidžiamos jau šimtmečius. Ak, koks paradoksas! Todėl kalbėdamas apie „XXI a. Kudirką“ pasirenku žvelgti į knygą kaip į tam tikrą kultūrinį ženklą, konceptą, jungiantį naujas poetinės kalbos formas ir teksto performatyvumo reikšmes.
Tekstų kalba – šnekamoji, tačiau autorius demonstruoja nepaprastą žodžio pajautą ir sugebėjimą pasiduoti kone meditaciniam žaidimui formomis, skambesiu – kalbinės prasmės pamažu nusitrina, lieka tik triksteriškas pokštas, savotiška mantra:
yra kudirka.lt, yra vkudirka.lt, yra ir
kudirka.blogspot.com
bet čia ne aš ir čia ne man. O
man:
kurkudirka@gmail.com
kurkudirka@gmail.com
kurkudirka@gmail.com
kur kudirka durka karka
ruda kurdė kūdra ūdra
kurgi kurdi kardu dardu
kudirka dirka eta ta („KURKUDIRKA“)
Dažnai Ž . Kudirkos naudojamas teks-
to sukeistinimo būdas – tiesiogine to žodžio prasme perkeisti įprastą, kasdienį tekstą, pavyzdžiui, Lietuvos himną, arba maldą „Tėve mūsų“:
tete mumu kuris esi dada
teesie šveve tavo varvar
teateinia tavo kaka
teesie tavo vava,
kaip dada, taip ir žeže
<…> (T4VE M8S7)
Taip autorius atsisako tradicinės žodžio kaip ženklo sampratos – šmaikščiai išdėlioti skiemenys susijungia į formaliai nieko nereiškiančius junginius, bet koks struktūrinis požiūris į teksto generuojamas reikšmes ir prasmes tampa neįmanomas. Ženklu virsta pats kalbos aktas, kalbos skambesys, leidžiantis skaitytojui atpažinti maldos formą. Šis reikšmės ir raiškos neatitikimas sukuria juoką, taip generuodamas naujas prasmes.
Formuluodamas šią savo mintį mąstau apie Ž . Kudirkos tekstų paradoksalumą (kuris, geriau pagalvojus, rodosi visiškai suprantamas ir neprieštaraujantis tradicinei poezijos sampratai) – žvelgiant formaliai, jie nieko nereiškia, atrodo lyg paprasčiausias jaunatviškas papokštavimas, tačiau savo grafine forma ir pateikimu tekstai vis dėlto sužadina skaitytojo vaizduotę, paversdami ją savotiška membrana, juos pačius filtruojančia ir paverčiančia poetiniais. Prie to prisideda ir virš kiekvieno teksto nurodytas žanras, metodas bei nuorodos balsui galvoje, tarsi lentelė šalia konceptualiojo meno kūrinio šiuolaikinio meno centre. Taip išryškinama paties teksto intencija.
Pavyzdžiui, teksto „Tautiš…“ žanras nurodytas kaip „beveik nelegalus eilėraštis“, metodas – „visiškai nekeisti tautiškos giesmės teksto, nes negalima. Tiesiog perstumdyti tarpus tarp žodžių, neiškraipant paties teksto“, o instrukcijos balsui galvoje nurodo „pradėti skaityti nuo pavadinimo“.
…ką gi, esmė:
Lietuva, Tėvyne
Mūsų Tu, didvyrių
<…>
dorybės Tegul dirba Tavo
naudai Ir žmonių gėrybei Tegul
saulė
Lietuvoj Tamsu
mus prašalina
ir šviesa, ir tiesa
<…>
Šis eksperimentas vargiai skirtas sukelti pasigėrėjimą, katarsį ar nustebinti skaitytoją didinga poetine išmone. Jis įdomus kaip kiek šiurkštokas tekstologinis, „copywriteÿinis“ pokštas, priverčiantis susimąstyti apie veiksnius, kuriančius teksto originalumą, autentiškumą, ribas, kurių nevalia peržengti norint išvengti kaltinimo plagiatu ar pasityčiojimu.
Čia galima prisiminti prancūzų dainų kūrėjo ir atlikėjo Serge’o Gainsbourg’o 1979-ųjų avantiūrą – jis Prancūzijos himną „La Marseillaise“ atliko ironiška, demonstratyviai atmestina maniera, jamaikietišku regio stiliumi. Negana to, įrašas buvo pavadintas „Aux armes et caetera“ („Prie ginklų ir taip toliau“), o priedainyje komiškai skambėjo daug kartų kartojami šitie žodžiai. Toks drąsus sprendimas sukėlė nacionalinio lygio skandalą – S. Gainsbourg’as netgi susilaukė grasinimų susidoroti, tačiau galiausiai kaip atsakas kritikai buvo pateiktas originalus himno nuorašas, kuriame priedainis iš tikrųjų buvo pažymėtas „Aux armes etc2…“*, o dainininkas tapo viena įtakingiausių Europos popmuzikos asmenybių.
Ž . Kudirka panašiai parodo ir savo santykį su tradicija, tauta ir jos istorija, galiausiai – su savo pavarde. Nemažai tekstų yra skirti kaip tik šiam paradoksaliam sutapimui apsvarstyti – „Interviu su Kudirkos paminklu“, „Kudirkos evoliucija“ ir kt. Juk ir pats knygos pavadinimas – „XXI a. Kudirka“ – leidžia suvokti esant tam tikro sumanymo, koncepcijos, tapatumo su savo pavarde ir jos semantika, užkoduota tautinėje atmintyje.
Knygos pavadinime subtiliai įskiepytas požiūris į (Vincą) Kudirką kaip į kultūrinę paradigmą. Du spaudos ženklus sukeitus vietomis XXI a. Kudirką keičia XIX a. Kudirka – tautinio sąjūdžio ideologas, Lietuvos himno autorius, publicistas, visuomenės problemų kritikas, poetas, savo poezijoje formavęs modernios Lietuvos valstybės vertybes.
XXI a. Kudirka – reklamininkas, slameris, reperis, ekologijos puoselėtojas, poetinės kalbos naujintojas, pagal išsilavinimą – lietuvių kalbos mokytojas, pagal Google duomenis – Mesijus, svarstantis vartotojiškos visuomenės, dirbtinio intelekto epochos problemas.
Ne veltui ir viršelio grafiniame išdėstyme „I“ tarsi atskirtas nuo „XX“, XX a. yra tai, kas skiria abu Kudirkas, o skaitmuo „I“ vienoje ar kitoje pozicijoje tarsi atspindi keistą kultūrinį sąmokslą. Taip dar neatsivertus knygos paaiškėja jos koncepcija – tai santykio su lietuvių kalba, kultūra paieškos, tai žaidimas bei gyvas santykis su istorija. Kalba – tai, kas suvienija visus Kudirkas, nesvarbu, kiek amžių juos skirtų. Kalba – tai, kas leidžia atskirti XXI a. Kudirką nuo XIX a. Kudirkos. Kalba kaip diskursas. Kalba kaip Paulis Ricoeur’as. Kalba kaip popkornas ar cop porno.
Kalba kaip sąmoningas, gyvas procesas, kuriame ribos siekia tiek, kiek siekia mūsų vaizduotė ir gebėjimas ja dalintis.
Kokia Ž . Kudirkos ir jo knygos vieta lietuvių literatūroje? Klasikiniu spėjęs tapti klausimas, kasdien skambantis VU filologijos fakulteto auditorijose. Ar Ž . Kudirka ir jo knyga turi išliekamosios vertės, ar tai tik trumpalaikė egzaltuota literatūrinė saviraiška? Tinkamai atsakyti į šį klausimą būtų sunku net visą semestrą apie tai mąsčiusiam studentui. Didžiosioms mūsų literatūros institucijoms būtų kiek lengviau – poezija ir literatūra čia yra aiškus daiktas, slyvos nelyginamos su obuoliais, o mirtis nugalėta. Kol tikrai išsikvėpę mūsų autoriai leidžia rinkinį po rinkinio, ir po kiekvieno yra pamaloninami recenzijomis, kiti – kad ir Benediktas Januševičius – yra mandagiai, bet primygtinai marginalizuojami, paliekami tarsi trečiojo brolio pozicijoje, į juos žiūrima su atlaidžia šypsena. Apie juos nekalbama rimtai jau vien dėl to, kad nežinoma, kaip tokią poeziją vertinti, ir bijoma save diskredituoti.
Kalbant rimtai, manau, kad knyga „XXI a. Kudirka“ verta dėmesio jau vien dėl savo tarpdiscipliniško, intermedialaus požiūrio į žodžio meną. Grafika, internetas, popkultūra ir aukštoji kultūra – viskas suvienijama virtuoziško kalbos ir naujausių visuomenės reiškinių valdymo. Knyga, rašytinės literatūros tradicijos simbolis, skaitytoją verčia gyvai atlikti kūrinį, kad ir tik „balsu galvoje“.
2016-aisiais Nobelio literatūrinė premija atiteko Bobui Dylanui, dainų autoriui ir atlikėjui – šis įvykis skatina prisiminti Homerą ir Sapfo, poezijos kaip dainos, atliekamo meno prigimtį.
2016-aisiais Ž . Kudirka išleidžia knygą, kuri yra tarsi užrašytas slemas, reikalaująs tiesioginio įsitraukimo.
Nors Žygimantas Kudirka ir netaiko į aukščiausius aukštosios literatūros standartus, manau, kad tokios knygos yra itin svarbios kiekvienai literatūrai, juk vis ateina laikas apvalyti sustabarėjusią leksiką, požiūrį į kalbą, atnaujinti poetines formas. „XXI a. Kudirka“ – tarsi energinė vitaminų tabletė šalia kasdienio maisto porcijos; ir nors maisto papildas nėra maisto pakaitalas, tačiau be maisto papildų sunku natūraliai įsisavinti gyvybiškai svarbius vitaminus, stabdančius organizmų senėjimą. Juk poezijos kūnas irgi per laiką nusidėvi.
„Kai gimiau, sprogo Černobilis ir griuvo Tarybų Sąjunga. Aš esu Kudirka. Pasitikėk genais“ (Žygimantas Kudirka; www.kudirkacentral.com).
1* * „Tumblr“ – mikrotinklaraštijos ir socialinio bendravimo platforma, kurios nariai dalijasi tekstais (blogais), vaizdo, garso įrašais ir kita medžiaga, priklausanti „Yahoo!“ bendrovei, įkurta 2007 m.
2* * Prancūzijos himnas, kartu ir jo priedainis, pasižymi didele apimtimi. Siekiant paprasčiausiai sutaupyti laiko ir popieriaus, priedainis buvo žymėtas paminint pirmuosius jo žodžius, o et caetera reiškė visą po jų einantį priedainio tekstą.