literatūros žurnalas

Lina Buividavičiūtė. Sunkių metaforų arimai

2017 m. Nr. 8-9

Romas Daugirdas. Baladės link kvadrato pilnaties. – Vilnius: Versus aureus, 2017. – 112 p.

Perskaičiusi išsamią Regimanto Tamošaičio recenziją „Eilėraščiai iš Dzeuso galvos“ apie Romo Daugirdo knygą „Dinozaurų sklaida“ („Metai“, 2015, Nr. 8–9), galvoju, kad sunku bus pasakyti ką nors naujo ir ne mažiau skvarbaus. Ir vis dėlto – ryžtuosi, nes man, kaip pradedančiai kritikei ir tiesiog skaitytojai, atrodo, kad apie šią poeziją reikia ir verta kalbėti. Verta todėl, kad jau šešioliktą knygą išleidęs poetas – įdomus reiškinys šiuolaikiniame lietuvių literatūros lauke. Dabarties kontekste jis smarkiai išsiskiria savo kuriamu poetiniu pasauliu – šiurkščia makabriška laikysena, „barbarišku“ prasmės konotacijų laužymu, abejingumu kalbos ir pačios poezijos diktuojamoms taisyklėms ir, žinoma, visas įmanomas ribas griaunančiomis metaforomis. Kaip ant knygos viršelio išspausdintame žodyje teigia Janina Riškutė: „Absurdišką realybę šturmuoja nonsensų ir aštrių metaforų deriniai. Siurrealistinės vizijos audrina vaizduotę, įtraukia į pašėlusį žaidimą ženklais ir formomis.“

Įvardytoji literatūrinio maištininko tapatybė gali sukelti ir palaikyti iliuziją, kad R. Daugirdas rašo apie „kažką kita“, aukštesnę mums, mirtingiesiems, nepažinią realybę. Perskaičiusi šią knygą galiu konstatuoti, kad tai – tik iliuzija. Autorius ne visada gyvena vienaragių šalyje, – jis kalba apie tuos pačius dalykus, apie kuriuos kalba didžioji dalis literatūros. Apie gyvenimą. Apie mirtį. Apie prarasto laiko ilgesį. Apie tuštumą. Apie kūną. Kalba apie tą patį – tik savais būdais. Tai laikau privalumu, nes jei tokios savitos raiškos kūrėjas savo tekstuose dar bendrautų su paraleliniais pasauliais, nei skaityti, nei recenzuoti jo kūrybos nebūtų įmanoma. Vis dėlto aptartoji meninė žodžio raiška dažnai paslepia R. Daugirdo kuriamas poetines reikšmes ir išstumia eilėraštį iš žmogiškų, įmanomų suvokti prasmių lauko. Kreipia jį į tą pačią vienaragių šalį, matyt. Todėl autoriaus poeziją vadinu „būvio“, „statikos“, o ne aktyviai išreiškiamų temų literatūra. Nors ir pavyko atkapstyti R. Daugirdo eilėraščio prasmes, vis tik prieš reikšmę čia viršesnė raiška. Todėl nepretenduoju tvirtinti, kad viską pavyko atrakinti, – daug kur mintį pasiglemžė šių tekstų metaforų pelkės.

Taigi apie ką mums pasakoja šios „baladės“? Pirmiausia žvilgsnis užkliūva už gausios mirties priklausinių raiškos: dažname eilėraštyje galima aptikti nebūtį konotuojančių ženklų, pavyzdžiui, „mes nebūsim ilgai“, „mirties gėles“, „guli karste“, „išvaryti iš gyvenimo herojai“, „pulsuos numirusiais eilėraščiais“, „ir dirbo išnykimo – dabar ir čia – vedliu“, „kad sudrėkintų savo nekrologą“, „numarintos meilės liekanom“, „geriausia mirti žiemą“, „nes ji spėjo numirt tave“, „ir gal net priglaus pragare“ ir kt. Atkreiptinas dėmesys, jog miršta ne tik žmogus, bet ir jo pasaulio priklausiniai (eilėraščiai, meilė) – ši aplinkybė primena senovės paprotį laidoti žuvusįjį su visais namiškiais, ar bent jau su žirgu, tikriausiai tikintis, kad amžinybėj visiems drauge bus smagiau. Taip ir R. Daugirdas – laidoja viską ir visus, bet palieka viltį – rojaus arba pragaro tikimybę: „Štai angelai mus suvynioja į rojaus sodo lapus. Ir troškina savo sultyse. Nes tik tokius suvirškins kiti, kaip netinkamus pavyzdžius. Ir gal net priglaus pragare“ („Judėjimas“, p. 41).

Toks tematinis vientisumas, o gal net angažavimasis kelia dviprasmiškus jausmus – viena vertus, klaidžiame poetinės raiškos pasaulyje pasikartojantys orientyrai labai palengvina skaitymą ir supratimą, kita vertus, atsiranda pavojus persisotinti, ir tokia motyvų gausa niveliuoja jų vertę bei sukelia papildomų prasmių ilgesį. Gyvybę stipriausiai teigiantį eilėraštį radau tik vieną (dar aišku – iš kūno ir kraujo – žmogaus raiška, bet jei prisiminsim, kad orgazmas – mažoji mirtis…), tai „Žaliuojantys ragai“. Drįsčiau jį laikyti ne tik optimistiniu, bet ir savotiškai vertybiniu, gyvybės / mirties opoziciją palaikančiu tekstu: „Ir sužaliuos ragai prieš pat pašalinimo operaciją. Kad sumaišytų kortas pėdsekiams pavasario. Ir išsiveržęs iš galvos nykštukas nebegalėtų žaisti lapais pasiklydusio rudens“ (p. 30). Nors R. Daugirdui prasmė, kaip jau teigiau – antraeilis dalykas. Svarbiau laužyti kalbą, trypti metaforų kanonus ir pateisinti paradigmą, pagal kurią poezija neprivalo nieko teigti, jai užtenka tiesiog būti. Bet apie raišką – matyt, svarbiausią šios poezijos dedamąją, – kiek vėliau.

Kita autoriui rūpinti tema – kūniškosios patirtys ir kūno priklausiniai. Bet čia, perfrazuojant vieną R. Daugirdo poezijos eilutę, „nevyniojama į vatą“, – greta įmantraus, poetiško įvaizdžių tinklo atsiranda bene karnavališkumą konotuojantys, profaniški elementai: „Ten mes skraidydavome su apžieduotais peniais – kad vėl nepasimestume. O kiaušiniai taip trynėsi vienas į kitą, kad rūko dūmai“ („Kentėtojai“, p. 40); „celiulitinė sėdynė ir šlaunys“ ir „spermos kulkos“ („Sapnas“, p. 36); „gimęs gerti nesidulkins“ (p. 56); „visus mąslius personažus vadindavom aukom mastito“ („Šokis“, p. 15). Tokie kontrastai – aukštosios poetinės metaforos ir brutalus, atviras kūniškumas – man paliko teigiamą įspūdį. Tai ir įžemino, ir patvirtino, kad autoriui teberūpi „paprastas, ne kitose materijose gyvenantis žmogus“, padėjo geriau atrakinti prasmes ir gražiai disonavo su iš logikos rėmų išsiveržusia metaforiška kalba.

Šiuose tekstuose taip pat fiksuojami egzistencijos paradoksai, groteskiška, kartais ir ciniška laikysena mirties atžvilgiu, nuvainikuoto Dievo samprata (beje, R. Daugirdo poezijoje jis rašomas mažąja raide) bei sąmoningas pasišalinimas iš būties epicentro į paraštes. Visas įvardytąsias potemes rastume eilėraštyje „Prisimink“: „Tu prisimink, kaip pasisekė neišlikti. <…> o jis [Dievas – L. B.] nenorėjo pabėgti nuo kryžiaus. Ir pirštais suspaudęs vinis iš peizažo pavogdavo prasmę. <…> Tu neskubėk išeit po velnių. Nes jau esam paskiepyti gyvenimo užribio“ (p. 10). Šventybė nuvainikuojama ir eilėraštyje „Galimybės“. Paradoksali egzistencija su absurdo elementais, kiek rezistentiška būtis paraštėse – svarbi R. Daugirdo kūrybos tema.

Prarasto laiko ilgesį (nors, atrodo, iš kur tokioje poezijoje sentimentai) atskleidžia ir paskutinysis knygos eilėraštis, simboliniu pavadinimu – „Paskutinis sapnas“, kuris ir pagrindžia vietomis siurrealistinį ar išplaukusios, „susapnuotos“ realybės toną, nes subjektas „sapnuoja, kad mane kas nors susapnuos“, o kartu kontrasto principu identifikuoja tyros būties ilgesį ir realybės makabriškumą: „Tarsi tai būčiau aš – berniukas, kuris dar aplipęs jūra ir skylančia angelo šypsena. Bet jau invalidas – paveiktas visų pažinimo nuodų“ („Paskutinis sapnas“, p. 108).

Radau ir saikingų intertekstų – bibliniai, mitiniai, psichoanalitiniai (pavyzdžiui, minima Leta, kentaurai) – jie pasirodo vietoje, laiku ir neperspaudžiant.

Taigi – temos kaip temos. O dėl raiškos – prisipažinsiu – sunku apie ją rašyti. Didžiąją dalį metaforų traktuočiau kaip hermetišką, o gal net solipsistinį savi-pasaulį. Tas savi-pasaulis svarbi mano taikomo rakto dalis, nes susidaro įspūdis, kad tokiomis metaforomis pagardinta poezija yra pati sau pakankama, kad ji visai netrokšta skaitytojo. Kaip recenzijoje teigia R. Tamošaitis: „R. Daugirdo eilėraščiai tai ir paliudija: juose žodžiai gali reikšti kas tik autoriui šauna į galvą, kaip toje pasakoje – man panorėjus ir lydekai įsakius, – o realybės logika dažniausiai ignoruojama. Dažnas knygos eilėraštis primena išprievartautą tikrovę, o jo kūrėjas asocijuojasi su Dzeusu, kuris būtybes gimdo ne natūraliai, bet iš galvos, nes kitaip nemoka ir negali.“

Privalumu laikyčiau tai, kad R. Daugirdo tekstai iš manęs pareikalavo daug įdėmesnio nei įprastai skaitymo, bet kai kurių metaforų, prisipažinsiu, man nepavyko atrakinti, pavyzdžiui: „kryžių nerštas“, „nešėme dar gyvas žuvis kaip antpečius“ (visai nesupratau, kam tas žuvis nešti); „kai pražilę pelėsiai pavirto į cukrų“ (pelėsiai jau savaime konotuoja pilkumą, o jei dar pražilę, ir tas abejotinas virsmas į cukrų…). Tačiau po kažkelinto skaitymo kitos metaforos prigijo – gal pripratau prie jų logikos ir atkodavau tam tikras konstravimo taisykles – pavyzdžiui: „O jos [mergaitės – L. B.] riedėjo per nuplikusias kalvas kaip servetėlės susiglamžiusios“ (metaforos rūšis, kai reikšmės perkeliamos iš negyvų daiktų gyviems; „Post scriptum“, p. 8); personifikacijos: „lyg potekstė praradus drabužius“ („Jei spėsi“, p. 18); „laimės kaulai“ („Keliai“, p. 24); „ant ištampytų atminties kraujagyslių“ („Balsai“, p. 25).

Beje, nustebau radusi kelias gana nudėvėtas metaforas – pavyzdžiui, „nebeišgersime šio ryto taurės“ („Paženklinti“, p. 22). Aptikau įdomių, artimų ir suprantamų poetinių pasakymų – „lietus išskalbia ir mirties gėles ant veido“ („Lietus“, p. 14); „Tu įsileisi į akiduobes pusantro kilogramo mėnesienos. Ir krateriai mėnulio pulsuos numirusiais eilėraščiais“ („Pėdsakai“, p. 23) ir kt.

Taigi – problemos, regis, nebūtų, jei autorius šių metaforų neklotų sluoksniais, nes kai tokie įvaizdžiai dengia vienas kitą, kaip jau minėta, nukenčia prasmė ir nebežinai – kas, su kuo ir kaip. Todėl tikrai yra daug eilėraščių, kurie man liudijo tik tuštumą, – paskaitai, gražu, o vis tik to, apie ką turėtų byloti šie tekstai, juose reikia ieškoti nebent su lupa, o gal net ir su mikroskopu. Atkapstai kažkokią prasmę, bet lieki jau toks nuilsęs, kad atidedi kitų kūrinių skaitymą rytojui. Todėl kartais per konstrukcijų gausą potencialiai geri tekstai nepaliesdavo svarbiausio poetinio organo – skaitytojo širdies. Ir jautiesi taip, lyg turėtum prievarta veržtis į tau nepavaldų hermetišką R. Daugirdo savi-pasaulį. Autentika čia aukojama dėl formos. Man rodos, eilėraščiai, kuriuose nuosekliau laikomasi šiaip jau prozai dažniau priskirtino naratyvumo, labiau vykę, nes jų struktūros aiškesnės, juose nepamesta tema, po įvaizdžių klodais nepaskandinta mintis. Ir apskritai šie tekstai balansuoja ant prozos–poezijos ribos, bet savaime tai tikrai nėra joks literatūrinis blogis.

Apibendrinant galima pasakyti, kad Romo Daugirdo eilėraščiai įdomūs ir išsiskiriantys lietuvių literatūros lauke, juos perskaityti ir susidaryti savo vaizdą – verta. Tiesa, šio autoriaus tekstuose nėra paprasta būti. Lengvo virškinimo nesitikėkite.

Kaip poetas prozininku tapo…

2011 m. Nr. 1 / Rašytojas Ramūnas Kasparavičius atsako į Romo Daugirdo klausimus / Šioje ašarų pakalnėje tikiuosi numirti ir būti palaidotas aukštame kalnelyje…

Romas Daugirdas. Ir uždangą pavogs lyg tvarstį. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 3 / kai kojas apsemia vaikystėj neišgertas pienas nutrūksta žaismo priedainis dar jo neįpusėjus ir vėjas spaudžia iš balasto medų mes remontuojam utėles…

Lina Buividavičiūtė. Prasmės ir meilės poetika

2018 m. Nr. 2 / Tautvyda Marcinkevičiūtė. Mano poe(ma)ma. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 167 p.

Dovilė Kuzminskaitė. Išrengtieji

2018 m. Nr. 1 / Lina Buividavičiūtė. Helsinkio sindromas. – Kaunas: Kauko laiptai, 2017. – 138 p.

Lina Buividavičiūtė. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 12 / Maža mergaitė mato filmus, kuriuos žiūri suaugusieji, jie mano, kad mažos mergaitės nieko nesupranta, maža mergaitė žiūri į du besivartančius žmones, jo galva jai tarp kojų, ką jie daro…

Lina Buividavičiūtė. Keista, sukeistinta ir keistinanti poezija

2017 m. Nr. 11 / Jonas Juškaitis. O laike, o niūniavime manęs. – Vilnius: Homo liber, 2017. – 75 p.

Lina Buividavičiūtė. Staigmenos ir atradimai

2017 m. Nr. 5-6 / Valdas Papievis. Žiebtuvėliai anarchistai. – Vilnius: Odilės leidykla, 2017. – 101 p.

Lina Buividavičiūtė. Ne apie laumes – apie save ir pūgą

2017 m. Nr. 2 / Aivaras Veiknys. Laumių vaikas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 79 p.

Lina Buividavičiūtė. Drąsus užmojis ir sena forma

2017 m. Nr. 1 / Gasparas Aleksa – literatūros pasaulio senbuvis, išleidęs penkis eilėraščių rinkinius, dramų, publicistikos, prozos. „Šventojo Akiplėšos medžioklė“ – jau penktasis jo romanas.

Lina Buividavičiūtė. Žvaigždynai, istoriografija ir šokis su vilkais

2016 m. Nr. 12 / Rasa Aškinytė. Glesum. – Vilnius: Vaga, 2016. – 174 p.

Iš gyvenimo užkulisių

2016 m. Nr. 11 / Rašytojas Vytautas Čepas atsako į Romo Daugirdo klausimus / Kaip prozininkas debiutavai vėliau nei Žemaitė, bet būdamas panašaus amžiaus kaip Umberto’as Eco…

Lina Buividavičiūtė. Odilės pusėje, arba Susitaikymų romanas

2016 m. Nr. 10 / Valdas Papievis. Odilė, arba Oro uostų vienatvė. – Vilnius: Alma littera, 2015. – 312 p.