Eugenijus Žmuida. Smaragdinis metalo laužas, arba Nepaprasti Pelagijos nuotykiai azuritų šalyje

2017 m. Nr. 8–9

Jurga Žąsinaitė. Azuritijos kardinolai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 288 p.

Yra knygų (tiesa, nedaug), kurias perskaitai vienu atsikvėpimu – po nuostabos ženklu. Nuo pirmo sakinio jos užburia, ir tavo siela tau nebepriklauso – priklauso Knygai. Tu tik sprogsti iš džiaugsmo, kad sugrįžai į rojų – laikai rankose lobį ir godžiai ryji akimis – kaip paauglystėje sunkiai gautus nuotykių ir meilės romanus. Kiekvienas sakinys tave vis giliau įtraukia į Knygos pasaulį, kiekviena pastraipa yra opusas, po kurio reikalinga pauzė, o visa knyga – nuostabi simfonija. Jai nutilus, dar ilgai gyveni patirtais įspūdžiais ir neskubi gautojo sakralumo sutepti nevykusia literatūra. Kartu negali patikėti, jog visa tai padaryta žmogaus ir tarytum paprastomis priemonėmis. Muzikos garsuose esama paslapties. Instrumentu atsitiktinai gali išgauti naują sąskambį, teptuku – spalvų žaismą. Tačiau rašytojo plunksna ar kompiuterio klavišai neturi nieko, kas pagelbėtų kūrėjui. Knygoje, kurią visam gyvenimui įsileidi širdin, plazdena mintis. Užburia kuriančiosios minties jėga, atsiverianti iš kūrinio visumos. Šis plazdenimas ir yra didžioji paslaptis, nes beveik nesuvokiama, kaip įmanoma perteikti tiek žmogaus, papročių, istorijos, kultūros pažinimo, kaip galima sukurti tiek charakterių, valdyti keletą siužetų ir „įkrauti“ daugybę turinio visiškai neapsunkinant skaitymo, atvirkščiai, paverčiant jį nuostabia tėkme, kuri neša tave – stebina, gąsdina, sukrečia, – ir galiausiai padaro laimingą. Tuo, kad likimas dar kartą leido pabūti žmogaus genijaus visatoje. Bet taip rašo tik genijai – Homeras, Miguelis de Cervantesas, Levas Tolstojus, Marcelis Proustas, Gabrielis García Márquezas; mūsiškai – Kristijonas Donelaitis, Šatrijos Ragana, Romualdas Granauskas, Kristina Sabaliauskaitė.

Ir yra knygų, kurias skaitai po suglumimo ir pasipiktinimo ženklu. Tiesa, tada reikia papildomų jėgų ar motyvacijos, kad skaitytum, – lyg valgydamas smėlį, springdamas ir spjaudydamasis. Jurgos Žąsinaitės romaną „Azuritijos kardinolai“ skaičiau kaip tik taip: suglumęs ir per jėgą, prisiversdamas. Neintrigavo netgi visiškai neįdomaus, be galo buitiško siužeto pabaiga. Skaičiau, tik norėdamas sužinoti, kiek giliai gali būti profanuojama literatūra, rašymas, kiek išsigimęs ir korumpuotas leidybos reikalas, kiek stiprus su sąžine prasilenkiantis noras žūtbūt apsiskelbti rašytoja, nors ir pačiai suvokiant, jog talento trūksta. Kiekvienas sakinys tokioj knygoj – kančia, kiekviena pastraipa – kankynė. Totalus neturėjimas ką pasakyti, sakinių lankstymas ir metaforų gamyba bado akis. Skaitydamas ne atsiduri kūrinio pasaulyje, bet jauti sizifiškas autorės pastangas būti originalia, montuoti nusižiūrėtas kompozicijas, prisivogtus štampus, rutulioti beprasmį siužetą. Ir esi priverstas stebėti, kaip jai nesiseka.

Kas gi nesiseka? Siužetas paprastutis: akyse gęsta motina, ją ryja vėžio ląstelės, reikia pinigų vaistams. Vogti? Pavojinga. Prekiauti savo kūnu? Per trumpos kojos – neuždirbsi. Belieka važiuoti į Azuritiją. Romano (nelengva „tai“ vadinti romanu, tebus sąlygiška) laikas – dabartis (panašu, kad dar lito laikai), daugmaž metai – nuo vieno rudens iki kito, rutuliojami nuoseklia chronologija. Yra dar vidinis laikas – atmintis, kuriai atstovauja vaizduotėje nuolat iškylanti Sibė, formali krikšto motina: tai gyvuliniam vagone, tai jau lediniuotoj ir poliarinėj šiaurėj, su delne įpjauta Dovydo žvaigžde (p. 18), mokanti siuvinėti hebrajiškus akrostichus, mušama ir sunkiai kojas bepavelkanti; dar ji – savo atsiminimuose: bažnyčioj beklūpanti po gailestinguoju Kristumi (p. 41); ji, pagaliau, neatlaikiusi kančių ir pasikorusi (p. 75).

Taip bandoma pakomplikuoti fabulą. Tiesa, miglota ir neaišku: kokios gi kaltės ryšys sieja romano veikėją su ištremtąja krikštamote? Kiek gi mūsų Pelagijai metų? Kaip suderinti žydę ir krikščioniškas apeigas? Greičiausiai niekaip derinti ir nereikia. Mat mirštanti motina, trėmimai į Sibirą, naikinami žydai, žiaurieji komunistai, už visus kenčiantis Kristus – patikrintos kortos, kurias autorė išmeta jau pirmuose puslapiuose ir kurios, jos įsitikinimu, automatiškai užtikrina romano tragiškąjį matmenį.

Galbūt tai suveiktų, kaip suveikia Antano Škėmos romane, iš kurio ir nusižiūrėta daug kas, bet reikia psichologinės įtaigos, gyvybės pulso, nes nuorodos, kad ir kokios „svarios“, pačios savaime nefunkcionuoja. Be tų statiškų kortų, romane daugiau nieko tragiško kaip ir nėra, nors pridedamos dar dvi mirtys, kurios, tiesa, ne tik kad nesukrečia, bet net nesujaudina, nes personažai – tik iškamšos, su jais skaitytojui neįmanoma rasti žmogiško ryšio.

Siužetas stumiamas priekin lėtai – kaip akmenų vežimas. Dirba mūsų Pelagija egzotiško pavadinimo neegzotiškai nuobodžioje šalyje nuobodų darbą – dauginimo aparatu kopijuoja popierius. Dirbti reikia ilgai, mėnesius, metus – kad būtų daugiau pinigų. Kaipgi tą laiką rašytojai ištempti? Kaip padaryti įdomų? Eureka! Yra seniai patikrinta priemonė – Deus ex machina. Tad į Pelagijos nuomojamą kambarį nuleidžiama lenkė Liusi, be galo plepi, be galo įkyri („Ji bruka artyn savo knyslę, be jokios priežasties glosto man plaukus, spaudo pečius“, p. 53), be galo lėkšta (prisipirkusi kvailiausių knygų – kaip praturtėti, kaip būti laimingai, kaip rasti Dievą ir t. t.), neseniai turėjusi pasakiškus turtus iš lošimo namų, tik viską praradusi dėl švaistūno sūnaus. Tačiau paklausta, ar nežino kur šalia esančios bibliotekos, lenkė atsiveria kita puse. Pasirodo, ji gerai žino ir rimtąją literatūrą: „Cituoja Koelo „Alchemiką“, atmintinai išpyškina Wisławos Szymborskos eilėraštį „Balsas pornografijos byloje“, kiek painiodamasi perpasakoja „Metamorfozių“, „Prarasto laiko beieškant“, „Stepių vilko“ siužetus“ (p. 55). Visa tai lenkė porina pirmą susitikimo vakarą, ir dar ne bet kaip – užsienio kalba…

Maža to. Pasirodo, interneto puslapiuose dar yra „atradusi anksčiau menkai girdėtus Markesą, Kastanedą, Eko, Kunderą ir daugelį kitų“ (p. 56). Kad ir kaip būtų keista, užuot pasidžiaugusi tokia intelektualia Dievo dovana, mūsų Pelagija šia draugyste nesusižavi. Literatūrinis išprusimas lenkės vertės mūsų veikėjos akyse nepakelia: „Miego nenoriu, tik trokštu atsikratyti įkyrios pašnekovės“ (p. 55).

Šiaip ar taip, Liusi kiek paįvairina pirmąsias Pelagijos savaites savo plepėjimu rusiškai (vis laukiu, kada gi mūsų grožinėje literatūroje baigsis rusų kalba – tikriausiai nesulauksiu), gaminamais patiekalais, vaikščiojimu į parduotuves, kur ji viską žino, visur vadovauja, visaip linksmina lietuvę. Tačiau nebesugalvojusi, ką su ta lenke toliau veikti, autorė ja atsikrato: gyvenimo mėtyta ir vėtyta Liusi, atleista iš nekenčiamo darbo, pasikaria oro uosto tualete (tokia tipiškai lenkiška savižudybė). Taip dingsta personažas, kurio tikrumu nė minutę negalėjai patikėti. Bet autorė „laimėjo“ – pastorino savo rašinį keliomis dešimtimis puslapių (nuo 45 iki 102).

Tada nuspaudė kitą machinos rankeną, ir nukrito naujas personažas – toks Anatolijus. Jį iššaukė vieno iš kardinolų (žuvų rūšis, jas akvariume paliko Liusi) negyvas žvilgsnis. Šis vaikystės kiemo draugas–nedraugas (trenktas, kaip ir visi kiti romane pasitaikantys tipai) rašė jos, Pelagijos, dienoraštį, kurį jam šioji diktavo (argi ne originalu?). Tas Anatolijus, dar paauglystėje išvežtas į durnyną, ir lieka vienintele, kaip vėliau paaiškėja, praeities pasija, nes nieko daugiau apie keturiasdešimt pagrindinės veikėjos gyvenimo metų nesužinome.

Anatolijaus linijoje vėl išlenda A. Škėmos pamokos – automobilio ratai traiško taip gražiai rašiusių pirštų sąnarius, paminimi tramdomieji marškiniai (p. 100). Bet herojės dabartis – Azuritijoje. Stebuklingas krikščioniškųjų Kalėdų veikimas paliečia Tolimuosius Rytus – iš ten ima ir atkeliauja trečias veikėjas: „Likus kelioms savaitėms iki Kalėdų, į geltonąjį rūmą iš tolimos Kinijos atsklendė kokių trisdešimties metų elfas“ (p. 119). Čia prasideda vadinamoji meilės linija – imi tikėtis, kad romanas pagaliau įgaus kvėpavimą. Veltui. Su tuo elfu pasimatoma vos tris–keturis kartus, epizodai dirbtini. Vienas iš jų – su pasekmėmis. Prisivaišinę ir prisigėrę, aptarę mergaičių pėdų luošinimo ryšį su tobulesniu seksu, kinų meilės pozų žavesį (p. 167), jiedu – gilioji lietuvė ir gilusis kinas – seksu ir užsiima. Drąsiai į neeilines patirtis žengusi mūsų tautietė netrukus elgiasi kaip etatinė trečiarūšės literatūros davatkinė: „Galvoje išsivadėjęs vynas vertė pasijusti bjauriai. Ėmė šleikštulys. Troškau keltis ir bėgti“ (p. 168). „Nupuolusi supratau, kad teisūs žodžiai nėra gražūs, o gražūs nėra tikri“ (ten pat). Paslaptingasis elfas Fengas, įbrukęs veikėjai šiek tiek pinigų, išnyksta kaip dūmas. Jausdama, kad nepajėgs sukurti bent kiek apčiuopiamesnio charakterio ir parodyti normalaus bendro gyvenimo (jai pasaulis nenormalus per se), J. Žąsinaitė sugalvoja skaitytojui tokį užhipnotizuojantį paaiškinimą: „<…> niekada vienas kitam neturėsime progos įgristi. Niekada netempsime vieno jungo. Mūsų nesaistys viena viltis, vienas siekis, viena ištikimybė, ta pati tarnystė. Niekad negaląsime geležies į geležį. Niekad netapsime vienu kūnu ir viena siela. Mums bus gera po vieną. Nesujungta mudviejų meilė pranoks mus pačius“ (p. 207).

Pranašiškai supoetinta ateitis neįpareigos jos vaizduoti. Nuo elfo gimusiam vaikui suteikiamas Anatolijaus vardas. Taip išryškėjančia žiedine kompozicija autorė siekia sukelti tobulai išbaigto ir sustyguoto kūrinio-mandalos įspūdį.

Deja, daug kas šiame rate atrodo mechaniškai prilenkta ir perlenkta. Nesinori tikėti ir būsimu palaimingu gyvenimu įsiutusios furijos, kurios esmę užpildo kunkuliuojanti ir per kraštus drimbanti neapykanta, pastovus bėgimas (nuo savęs?). Lietuvoje visi irzlūs ir nelaimingi, vos suduriantys galą su galu; Azuritijos ji nekenčia visa esybe, veržiasi į „lygiadienių kraštą“, t. y. Lietuvon; bet iš čia skuba lėkti atgal Azuritijon – pas savo kardinolus. Ir taip nuobodžiai kartoja šį įgrisusį maršrutą, niekur nerasdama jokių dvasinių saitų, nieko išties brangaus. Bekraujai romano personažai įgyja šiokią tokią vertę tik mirę (didžiausias sentimentas čia rezervuotas Sibei, kurios linija romane sudaro tam tikrą atsvarą nevykusiam gyvųjų pasauliui). Netgi svetima lenkė Liusi, jau mirusi, ima sukiotis netoli Sibės („Ji man paliko ne tik savo daiktus, bet ir įkyrią energiją, pyktį, gerą ir blogą valią, troškimus. Jie visur mane persekioja <…>“, p. 114). Savo sūnų (kuris gyvas tiek, kiek darželinukei – lėlė, ir nesuteikia dvasinei herojės savijautai išganančios prasmės) pavadina jau minėto Anatolijaus vardu. Lieka neaišku, už ką tas Anatolijus taip išaukštinamas ir reinkarnuojamas (turbūt dėl to, kad po vienos dienoraščio ištraukos buvo aptiktas besionanizuojantis, suprask – beprotiškai mylįs).

Ratui besiskliaudžiant, motina miršta, taip ir nesulaukusi gydymo, o tariamai pasiaukojantis darbas užsienyje netenka prasmės: motina ilgus dešimtmečius kaupusi dukrai – taupomojoje kasoje ši randa keletą jai paliktų tūkstančių. Ir sušunka: „Kaip ji galėjo, kaip išdrįso?“ (p. 277). Siužetas praranda loginę motyvaciją, nes tų pinigų, kurių taip desperatiškai išlėkė uždirbti vergiškomis sąlygomis, pasirodo, buvo sočiai. Šitas absurdo ratas prasukamas dar kartą kiek mažesniu spinduliu: Pelagija laksto po įvairias kapines, ieškodama motinos kapo, nes giminės ir kaimynai, lyg susitarę ir erzindami ją (juk visi – niekšai), nepasako, kur motina palaidota (galiausiai paaiškėja, jog „čia pat“ – vos ne po buto langais, p. 276).

Nežinia, ką visu šiuo „reikalu“ autorė tikėjosi pasakyti. Greičiausiai tik išrėkti savo begalinę neapykantą visam pasauliui, šiam stebuklų stebuklui, o labiausiai, žinoma, – savo motinai. Motinos – jos vienintelės, net jai ir mirus, nekenčiama nuosekliausiai. Iš vaikystės reminiscencijų – vien nuoskaudos; jai ilgai neskambina išvažiavusi užsienin, nesiunčia sveikinimo atviruko, o iš motinos sulaukusi kalėdinio siuntinio ir skambučio, kantriai kenčia jos „turgaus bėdas“ ir „iki gyvuonių“ nusigraužia visus pirštų nagus (p. 125). Tą neapykantą motinai bandoma motyvuoti kažkokiais ėjimais žirgu: neva motina ją pagimdžiusi, bet ne kaip savo vaiką… Jos tikroji (dvasinė?) motina – Sibė („Turiu dukterį, per klaidą kitos pagimdytą“, p. 150). Motina ją mylėjusi, bet „man nesuprantama, prisiverstine meile. Tokia meilė reikalauja titaniškų pastangų. Lyg turėtum užsiauginti antrą širdį“ (p. 244).

Nesiimu šifruoti, ką visa tai reiškia, nes greičiausiai – nieko: tai įvairių minčių įmantrios dėlionės. Filologinis žongliravimas vietoje kurpiamomis metaforomis ir tokiais pat epitetais sudaro bene svarbiausiąjį J. Žąsinaitės veikalo klodą ir numanomą literatūrinę vertę. Maldama tuos „pasidaryk pats“ žodžių darinius ir junginius, autorė ne kartą persistengia, nes pati su savimi nėra sutarusi, kokią konotaciją priskirti besikartojančiam epitetui. Dažniausias iš jų – „smaragdinis“, aptinkamas vos ne kas trečiame puslapyje. Keli pavyzdžiai: „smaragdine naiva užkrėstam mano gyvenime“ (p. 104); „Galėjau niekieno netrukdoma džiaugtis smaragdine vienatve“ (p. 109); „Fengas <…> kaip ir kiti smaragdiniai šunsnukiai <…>“ (p. 144); „Spunksau pro didžiulį langą į dryksančią smaragdo pievą ir skaičiuoju besiganančius arklius“ (p. 212); „Tvylodama smaragdo šaly net visą savaitę galėjau nesiprausti <…>“ (p. 265); „<…> esu priversta grįžti į gėlą smaragdo vandenį, nes gimtojoj jūroj žūstu“ (p. 277).

Be tokių epitetų, dar daugybė įmantrių metaforų ir kitų „poetizmų“, į kuriuos, manytina, įdėta daug kūrybinio darbo: „Nardyti užsičiaupus niekada nemokėjau. Manding, todėl, kad nuo mažystės buvau pratinama siurbčioti iš avinėlių pėdų“ (p. 22); „Kas rytas geležies kelias pjovė mums pėdas ir vedė virviniais bėgiais užveržton naktin“ (p. 31); „Ir iš artimųjų kūnų lipdomą juodą tylos olą“ (p. 41); „Kadaise Sibė posmavo ilgais kaip bėgiai sakiniais. Po jais nieko nebuvo. Argi galėtų būti kas po bėgiais?“ (p. 74); „Tarytum stribų kumščiai prie bėgių gvilbsta riešutai, raudonos vyšnios, už mirtį aštresni žalčio česnakai“ (p. 74); „Many nugvilbę klausimai už mane pačią kietesni“ (p. 97); „Ilsėkis palikusi šį linksmybių alką, džiaukis, kad nebereikės lakštingala besipjaunančioms hienoms suokti“ (p. 276).

Šių minties perlų ypač daug pirmajame šimte puslapių, paskui vaizduotė kiek pavargsta. Tam tikra prasme unikalūs yra herojės autoportretai ir savicharakteristikos, atspindinčios romano bendrą nuotaiką: „Tik mudvi su Sibe šypsomės išgeltusiais kaltais“ (p. 20); „Pasijuntu lyg sodinama į ginekologinę kėdę. Net išraustu, prisiminusi, kad šįryt įšokau į vakarykštes kelnaites“ (p. 23); „Net protezuotais krūminiais jų nesutriuškinu <…>“ (p. 97); „<…> trinama į mėšlą, dvokčiau lyg skerdžiamas slibinas“ (p. 155); „Nuo sielos niežulio turėjau patikimą vaistą – kūno žalojimą. Be kraujo, be žaizdų, net be menkiausių išlaidų – badu. Viską, ką suvalgydavau, išvemdavau. Ožius rėkindavau kelis kartus per dieną. Dorai badauti neturėjau valios, lengviau buvo save pasotint, o paskui dviem pirštais baust“ (p. 121); „Visko primaišius, kriokindavau veršius. Jei likdavo jėgų, žingsniuodavau į darbą, jei ne – į lovą“ (p. 122); „Mano kūnas skleidžia atgrasų kvapą, tokį, koks tvyro kalėjimų vienutėse ir apleistuose, net dvasių nelankomuose namuose“ (p. 232); iš dienoraščio: „Esu pasibjaurėtinai maža, trumpomis, drūtomis kojomis, lyg koks klišuojantis takselis. Mokykloj mane taip ir vadina – atkištašikniu taksu“ (p. 259).

Bendrą irzlią nuotaiką kuria ir vaizdingieji veiksmažodžiai, perteikiantys „mūsų meto“ dinamiką ir betikslį savęs ujimą: „Prasibraunu pro susigrūdusius keleivius, šoku lauk ir kiek kojos neša rūkstu prospektu“ (p. 20); „Čia prieina… Liusi ir drioksteli, kad netrukus važiuosim į miestą prie jūros“ (p. 69); „Tvylodama geltonojo rūmo virtuvėlėje, klausau savo gurgiančio pilvo ir laukiu pietų pabaigos. Man stojantis išeiti, įgervina dvi kostiumuotos ypatos“ (p. 83); „Baigusi makabrišką numerį, stveriu kaulėtą šeimininkės ranką ir, kelis kartus spustelėjusi, porinu, kad mūsų krašte yra toks paprotys atsikėlus ankstų Kalėdų rytą žlugtą žlugt“ (p. 129); „Griebiu iš dėžutės saldainį, susikišu į burną ir, dramatiškai gromuluodama, liepiu jai sugrįžti po pusvalandžio“ (p. 195); „Palikusi prie kasos Anatolijų, snaudžiantį vežimėlyje, duriu laukan ir, klastelėjusi ant medinio suoliuko, iš visų jėgų imu švilpti“ (p. 277); „Po pokalbių su giminaičiais mano kūnas dilga lyg lazda peršertas. Prisileidžiu vonią, šliūkšteliu eukaliptų aliejaus ir, pastvėrusi dar motinos rištą beržinę vantą, imu pertis“ (p. 265).

Pelagijos veiksmai nervingi, agresyvūs, atžagarūs – kaip ir mintys – apie save ir kitus. „Nemoku ir nenoriu būti laiminga. Kentėdama pati, verčiu kentėti kitus. Ko ieškau, kas mane veja iš vienos vietos į kitą?“ (p. 280), klausia savęs vieną prablaivėjimo akimirką. Išties šis isteriškas besitrankančios bobos lakstymas ir žmonių įžeidinėjimas bando perteikti „amžiną meninės sielos nerimą“, kas turėtų sudaryti romano įtampą ir dramatizmą. Tik ar sudaro? Viskas sukuria be galo atgrasų ir nemielą pasaulį, kuriame ir skaitytojas kenčia (jei ryžtasi sekti kardinoliškas smaragdinės sielos kančias iki galo). Tik kenčia ne kartu su herojumi, o šalia jo ir nuo jo.

Be meilės ir nuovokos parašytas romanas savo atšiaurumu primena Julijono Lindės-Dobilo „Blūdą“, kur autorius, matyt, Nikolajaus Gogolio „Mirusių sielų“ paveiktas, visus veikėjus vaizduoja kaip idiotus (tarp jų patenka ir pagrindinis personažas). Tik N. Gogolis turi tam talento ir sąmojo, o šie lietuviai – nė lašo. Besistengdama būti visaip originali, J. Žąsinaitė skęsta literatūriniuose štampuose: taksistai turi lupti trigubą kainą; troleibuse turi visi stumdytis, o gale sėdėti cypianti bjauri senė; poliklinikose, kur niekas neužleis vietos motinai su kūdikiu, turi būti milžiniškos eilės, o gydytojai ir seselės – veik nužmogėję tipai; reikia pliurpti be paliovos, demonstruojant savo matymo „kampą“ ir „intertekstualumą“, visų nekęsti ir būti atsainia, gerti vyną ir skaityti knygas; dulkintis po antro pasimatymo, turėti „skausmingą“ vidinį pasaulį, suvelti pasakojimą, gaminti „nenuvalkiotus“ poetizmus, kurpti negirdėtas žodžių sandūras, vardyti mitinius vardus, rašytojų pavardes, minėti dao; užsieniečius vaizduoti kaip bukagalvius alaus pripampusiais pilvais ir drebančiais dėl savo darbo vietos; giminaičius – niekšus, apvagiančius mirusios motinos butą; ir taip toliau, ir panašiai.

Apskritai, perskaičius J. Žąsinaitės romaną, susidaro įspūdis, kad ji niekada nebuvo ir nedirbo užsieny; niekada neskrido lėktuvu; niekada negimdė ir neturėjo vaiko; niekada nėra bendravusi su užsieniečiu – tik apie visa tai kažkur prisiskaitė. Nors rašytojos biografija teigia priešingai. Tai, tiesą sakant, glumina. Romano vertę, jei jau reikia ją rasti, žvelgiant atsitraukus nuo teksto, sudaro senmergės komplekso, kur esminę konstantą užima išsikerojęs kaltinimas motinai ir patologinė neapykanta visiems ir bet kam, įskaitant, kaip minėta, ir save, veik tobula realizacija. Neaišku, ar tokį tikslą sau ir kėlė rašančioji ir ar ši purvo iškrova suveiks pagal Sigmunto Freudo dėsnius, apvalydama autorės vidų. Panašu, kad ta pačia nata bus produkuojamas ir kitas romanas. Mat rašytojas, ne toks iš pašaukimo, bet tas, kuris turi pretenziją būti rašytoju, paprastai įsimyli savo kūrinį ir įtiki savo genialumu. Šiuo konkrečiu atveju apie tai sprendžiu iš gausių knygos pristatinėjimų Lietuvos bibliotekose ir literatūros muziejuose, dalyvaujant akademikams literatams (viliuosi, kad į tokius pristatymus jie eina kūrinio neskaitę, pasitikėdami savo auditorine patirtimi); iš itin subtilaus romano apipavidalinimo, kažkaip, bent jau man, visai nederančio prie jo turinio; iš savęs afišavimo įvairiose medijose.

Dar dera atkreipti dėmesį į kūrinio pavadinimą – pavyzdinį simuliakrą. „Kardinolai“, „Azuritija“ suponuoja paslaptį ir aukštą knygos vertę visiems, kurie jos dar neskaitė, tik šį tą apie ją girdėjo, kaip ir apie autorę – senosios lietuvių literatūros specialistę. Tad romaną savo mintyse įkelia į garbingiausią lentyną ir atideda metui, kai pagaliau turės laiko ir galės neskubėdami, su pledu ant kelių, jaukiai malkoms židinyje traškant, mėgautis painiomis aristokratų ir pasauliečių intrigomis, imponuojančia elegancija, lyg vynu – virtuozišku pasakojimo stiliumi… Taigi romano pavadinimas yra tobulas feikas, ir autorė už tai, jog vienu žodžių junginiu suvilioja tūkstančius potencialių skaitytojų, nusipelno, be abejo, atskiro pagyrimo.

Esu ne kartą galvojęs, ką reiškia „kritikos krizė“. Kai paskaitau recenzijas mūsų spaudoje, jos man dažniausiai patinka. Galvoju – kiek daug protingai rašančių mūsuose. Ir jokios krizės nerandu. Bet dabar galvoju, jog krizės vis dėlto esama. Mat jei jos nebūtų, nepasirodytų tokie romanai; nedrįstų solidžios leidyklos jų leisti, o rimti akademikai nesiryžtų jų pristatinėti.