Mauriceʼas Sendakas: „Atsisakau meluoti vaikams. Atsisakau puoselėti nekaltybės skiedalus“

2017 m. Nr. 8–9

Maurice’as Sendakas (1928–2012) – Lietuvoje, deja, dar mažai žinomas vaikų knygų kūrėjas, nors pasaulinės vaikų literatūros klasikos kontekste jis – itin svarbi asmenybė, su kurio knygomis užaugo ne viena skaitytojų karta, o pačios knygos nuolat tapdavo diskusijų objektu ir net buvo oficialiai draudžiamos kaip netinkamos vaikams skaityti. Kūrėjas ne tik rašė ir iliustravo savo knygas vaikams, bet piešė iliustracijas ir daugybei kitų autorių knygų. Už savo darbus M. Sendakas yra gavęs ne vieną reikšmingą įvertinimą ir apdovanojimą, tarp kurių – Hanso Christiano Anderseno premija (už iliustracijas, 1970) bei Astridos Lindgren atminimo medalis (už literatūrą vaikams, 2003).
Pagaliau, po penkiasdešimt ketverių metų nuo knygos pasirodymo, turime lietuviškai išverstą garsiausią M. Sendako istoriją vaikams „Kur gyvena pabaisos“ ( „Where The Wild Things Are“; vertė Violeta Palčinskaitė, VšĮ „Laikas skaityti“, 2017). Ši vaikų literatūros šedevru vadinama knyga, tikimės, yra tik pažinties su M. Sendako kūryba pradžia.
Maurice’as Bernardas Sendakas gimė 1928 m. birželio 10 d. Brukline (JAV) lenkų žydų emigrantų šeimoje. Jo vaikystė buvo sunki – tiek dėl nerasto ryšio su tėvais (jie taip ir nesugebėjo prisitaikyti svetimoje šalyje), tiek dėl istorinių ir socialinių aplinkybių: skurdo, Didžiosios depresijos, Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto, kurio metu žuvo beveik visi M. Sendako giminaičiai Europoje.
Rašytojas nuolat sulaukdavo prieštaringų vertinimų dėl savo kūrybos vaikams. M. Sendakas keitė nusistovėjusias amerikiečių vaikų literatūros tradicijas, pagal kurias buvo įprasta vaizduoti džiugią, romantizuotą vaikystę, jaunus, tvarkingus, mandagius herojus, kuriems nenutinka nieko labai blogo, o pabaigoje viskas gražiai išsisprendžia bei pateikiamas aiškus, konkretus moralas. „Atsisakau puoselėti nekaltybės skiedalus“, – ne kartą yra teigęs kūrėjas.
Skaitytojams siūlome itin neįprastą interviu su rašytoju, darytą 2011-aisiais, likus metams iki kūrėjo mirties. Žurnalistė Emma Brockers aplankė M. Sendaką jo namuose Konektikute (JAV), kur vaikų rašytojas ir iliustruotojas gyveno maždaug keturis dešimtmečius: daug metų su savo ilgamečiu partneriu Eugene’u, mirusiu 2007 m., vėliau – dviese su vokiečių aviganiu Hermanu (pavadintu Hermano Melvilio garbei). „Jis vokietis“, – pasitikdamas žurnalistę apie šunį pasakė M. Sendakas. Paskui, tyliau, pridūrė: „Jis nežino, kad aš žydas.“
Šiame interviu garbaus amžiaus sulaukęs kūrėjas lieka ištikimas sau, pamatiniam poreikiui nemeluoti, nevynioti tiesos į vatą, kalbėti apie dalykus taip, kaip juos mato, – M. Sendakas kandus, kartais piktas, niūriai juokaujantis, bet svarbiausia – šiltai kalbantis apie gyvenimą, meilę ir tai, kas jam gyvenime svarbiausia.

– Ar pasiilgstate miesto?

– Iš tiesų man nebepatinka miestas. Tave vis kas nors pastumia, užkliudo, ir žmonės prie tavęs liečiasi. Miestas pernelyg triukšmingas. Pernelyg išprotėjęs. Niujorke bijausi parkristi. Visi žmonės ten pamišę, kalbasi naudodami prietaisus ir tviterina bei tvoterina. Visi tie dalykai. Čia ieškau ramybės ir tylos. Gardžios mirties.

– Gardžios mirties?

– Tiesiog dabar skaitau knygą apie Samuelį Palmerį ir senuosius Anglijos kūrėjus XIX a. trečiajame dešimtmetyje. Kaip jums [anglams; žurnalistė E. Brockers – anglė, – vert. past.] pasisekė, kad turėjote Williamą Blake’ą! Jis guli lovoje, miršta, o pas jį ateina visokie jauni vyrai – garsūs graviruotojai ir tapytojai – o jis guli ir miršta, ir staiga pašoka ir ima dainuoti! „Angelai, angelai!“ Nežinau, kas tai per daina. Ir jis mirė laiminga mirtimi. Taip gali būti. Jei esi Williamas Blake’as ir visiškas beprotis.

– Ar vis dar mokote?

– Turiu draugiją, įsikūrusią praeitais metais, du vyrai ir dvi moterys, gyvenantys name, tad einu pas juos, kai jie nori, kad aš pakritikuočiau ar kokio velnio. Tiesiog necenzūriškai kalbu. Jie mieli žmonės. Jauni. Tikriausiai tai nėra labai originalu, tačiau seni menininkai mėgsta, kai šalia yra jaunų menininkų… kad galėtų juos naikinti. Juokauju. Tikrai noriu jiems padėti. Tačiau leidėjo profesija yra tokia ypač kvaila. Ar bent tokia tapo.

– Kvailesnė, nei buvo anksčiau?

– Na, niekas nežino, ką daro. Įdomu, ar visuomet taip buvo. Manau, kad labai pasisekė, jei dabar esi senas. Noriu iš čia nešdintis kuo greičiau. Tai siaubinga. Didingosios praeito amžiaus šeštojo dešimtmečio dienos, kai leisti knygas vaikams buvo nauja ir smagu… taip iš tiesų buvo. Tai ne tiesiog žvelgimas į praeitį ir apsimetimas, kad buvo gerai. Gerai buvo iš tikrųjų. O dabar tai tiesiog kvaila.

– Kodėl?

– Dėl Ruperto Murdocho. Viską dabar reikėtų vadinti jo vardu.

– Bet juk jis leidžia Jūsų knygas!

– Taip! „HarperCollins“. Jam priklauso „Harpers“. Manau, kad ir visas likęs pasaulis. Jis yra simbolis to, kaip blogai viskas tapo. [Į duris ima brazdinti katė] Turime katę, kuri visuomet stengiasi patekti vidun. Ji gražutė, bet nenoriu jos įsimylėti. Neturiu tam laiko. Hermanas įsimylėjęs katę ir visą laiką prie jos priekabiauja. Jis yra vyriškosios lyties kiaulė. O katė – kaip Salomėja, gundo jį trumpais flirto šokiais. Kartą jis sudavė jai ir aš ant jo labai supykau.

– Ar kada galvojote išeiti iš „HarperCollins“?

– O, žinoma. Bet nežinau geresnės leidyklos. Visoms joms prastai. Visos jos siaubingos.

– Kokia Jūsų nuomonė apie elektronines knygas?

– Nekenčiu jų. Tai panašu į apsimetimą, kad yra kitokios rūšies seksas. Kitokios rūšies sekso nėra. Nėra kitokios rūšies knygų. Knyga yra knyga. Žinau, tai siaubingai senamadiška. Aš jau senas, ir kai išeisiu, jie tikriausiai perkels mano knygas į visus tuos dalykus, bet aš kovosiu prieš tai iš visų jėgų. [Pauzė] Negaliu patikėti, kad tapau tipišku senu žmogum. Negaliu tuo patikėti. Juk vos prieš kelias minutes buvau jaunas.

– Ar elektroninių knygų problema iš dalies susijusi su spalvomis?

– Taip. Paveikslėlių knygoms labai svarbu spalvos. O tuose prietaisuose spalvų jie neištobulino. Bet esmė ne tai. Esmė – kad tai tokios gražios formos atsisakymas. Kai buvau vaikas, mano sesuo, vyriausia iš vaikų, nešdavo man namo knygas, ir man atrodo, kad aš daugiau laiko praleisdavau jas uostydamas ir liesdamas nei skaitydamas. Tiesiog prisimenu knygos džiaugsmą, įrišimo grožį. Knygos vidaus kvapą. Tai laimė.

– O dabar ar esate laimingas?

– [Atsidūsta] Visi mano draugai miršta. Jie turi mirti. Aš tai žinau. Aš taip pat turėsiu mirti. Tačiau du draugai mirė praeitą savaitę. Mane tai visiškai sužlugdė. Vienas jų buvo leidėjas iš Ciuricho. Mylėjau jį ir jo žmoną. Sunkiausias – vienatvės jausmas. Jiems nutiko tai, kas yra natūralu. Jei aš daryčiau tai, kas yra natūralu, aš mirčiau, kaip jie kad mirė. Tiesiog aš jų siaubingai pasiilgstu.

– Ar randate paguodą skaitydamas?

– O, taip. Aš taip pat skaitau knygas, kurias, esu įsitikinęs, reikia perskaityti prieš mirtį. Ir dar kartą skaitau jau skaitytas knygas. Kol kas aš vis dar skaitau jau skaitytąsias. Dar kartą pasiėmiau „Odisėją“. Anksčiau nesuvokiau, kad ji juokinga. Pavyzdžiui, Odisėjo ir Kalipsės santykiai – baisiai juokingi. Baisiai juokingi. Penelopė su savo audimu ir abejonėm. Labai tiktų televizijai. Tai būtų puikus filmas, jei tik kas turėtų pakankamai talento ir sąmojo tokį sukurti. Iš naujo skaitau Prustą. Iš naujo skaitau Henry’į Jamesą.

– Jūsų paskutinėje knygoje „Bambeklis Ardis“ („Bumble-Ardy“, 2000) vaizduojamas labai nekošerinis herojus.

– [Juokiasi] Labai nekošerinis. Tačiau mano tėvai jau mirę, galiu nebesibijoti jų ašaringų skambučių. Nieko panašaus. Pagalvokim. Yra tiek daug ką skaityti. Ir muzika – tiek daug ką klausytis. Dirbdamas ties „Bambekliu Ardžiu“, visą laiką klausiausi muzikos. Visuomet mėgau Mozartą, tačiau visai neseniai tiesiog įsimylėjau Schubertą, į kurį niekad nežvelgiau rimtai. Žinojau, kad jis mielas berniukas. Tačiau, Dieve mano, ėmiau atidžiai klausytis, ir Schubertas vis dėlto yra be galo didi asmenybė. Ypač jo kamerinė muzika. Ji tokia puiki. Kuo vardu tas rusų pianistas? Tas vyrukas didele galva? Richteris. Sviatoslavas Richteris.

– Ar muzika veikia Jūsų kūrybą?

– Negalėčiau pasakyti kaip. Tai būtų pretenzinga. Neturiu supratimo, kaip tai vyksta. Tačiau, pavyzdžiui, dabar aš galvoju, kad visas mano žavėjimasis grąžina mane prie Samuelio Palmerio ir kitų senų laikų kūrėjų, prie Blake’o, prie aistros, kurią jaučiau, kai buvau jaunas. Buvau juos visai pamiršęs, ir dabar viskas grįžo. Tos nuostabios jo mokinių graviūros! O Anglija tuo metu išgyveno siaubingus laikus. Ūkininkai degino kuliamąsias mašinas. Nyko darbai. O jie atsiribojo piešimu ir nenorėjo žiūrėti į tai, kas buvo skausminga. Ir visa tai grįžo, nežinau kodėl. Gal todėl, kad tai buvo pati tikriausia mano ankstyvojo gyvenimo dalis. Gamtos meilė, pabėgimo nuo visos šitos maišaties meilė. Pasaulis yra tokia varginanti maišatis.

– Tas nesaugumo pasaulyje jausmas – ar jis jaučiamas kaip aidas to, ką išgyvenote būdamas vaikas, kai pasaulio padėtis buvo pati blogiausia?

– Taip. Tačiau taip buvo Europoje. Amerika buvo apsaugota nematomo skydo. Beveik visi mano giminaičiai mirė koncentracijos stovyklose, išskyrus tėvus. Jie atvyko čia priverstinai; mano tėvas atsirado čia, nes vijosi merginą. Mano mama atkeliavo, nes jos mama nebegalėjo dukros pakęsti. Jie abu čia atsidūrė ir pasirinko savo gyvenimo kelią. O man rūpėjo karo pabaiga – tai buvo tokia nuo-

stabi ir laiminga akimirka. Mes galvojome, kad Hitleris gali ir laimėti. Kai karas baigėsi – aš visa tai sau supaprastinau – pagalvojau: tai viso blogio pabaiga.

Pasaulis yra lygiai toks pat netvarkingas, koks buvo ir anuomet. Tačiau tada aš buvau vaikas. Tas sukrečiantis galvojimas apie žmones, kurių aš niekad nepažinsiu, buvo siaubingas. Tose nuotraukose, kurias turėjo mano tėvas, buvo jo jaunesnieji broliai, visi gražūs ir įdomiai atrodantys, ir moteris ilgais plaukais, su gėlėmis. O kas jie tokie buvo? Stengiausi grąžinti juos savo tėvams, kai iliustravau kelis Isaaco Bashevio Singerio apsakymus. Nuostabūs apsakymai. Sklaidžiau nuotraukų albumą ir išsirinkau kelių mamos ir kelių tėčio giminaičių nuotraukas, ir labai tiksliai juos nupiešiau. Ir jie verkė. Ir aš verkiau. Taigi ten buvo tai. Ir ten tai vis dar yra.

– Ar Jūsų tėvai galėjo apie tai kalbėti?

– Ne. Vienintelė apie tai kalbėjo mano senelė, labai rūsti moteris. Vienintelė mano turėta senelė. Tik ji atvyko čia [iš Europos]. Ją čia atsiuntė jos idiotės dukros, mano tetos, ir idiotai sūnūs, mano dėdės. Senelė nemylėjo savo vaikų – nelabai gera motina, bet nuostabi senelė. Ir ji leido sau jų nekęsti, ir aš galėjau jų nekęsti, nes jų nekentė senelė! Ji turėjo savy tiek paniekos, ir už tai aš ją mylėjau. Ji buvo tokia kandi ir aštri. Sėdėdavo prie lango su maža maldaknyge ir melsdavosi. O aš sėdėdavau jai ant kelių. Ji buvo lyg tiltas, jungiantis seną šalį su nauja, ir aš jai patikau, o aš norėjau patikti. Buvau tikras, kad mano mama manęs nemėgsta. Daugelis tėvų nemėgsta savo vaikų. Tai siaubinga. Manau, žmonės privalėtų atlikti testą: turėtum ar neturėtum susilaukti vaikų.

– Kokiu kriterijumi būtų remiamasi?

– Na, turėtum būti kiek įmanoma sveikesnio proto. Taip pat patyręs kiek įmanoma padoresnę vaikystę, su motina ir tėvu, kuriems rūpėjai. O jei neturi gailestingumo jausmo, meilės ir smalsumo, geriau to nedaryti.

– Nebūtumėt buvęs geras tėvas?

– Oi ne. Tiek aš, tiek mano brolis žinojome, kad mums geriau niekada nesusilaukti vaikų. O mano sesuo, kuri irgi turėjo tai suprasti, – nesuprato. Ir ten dabar gegutės lizdas. Ji negalėjo su tuo susitvarkyti. Mes žinojome, kad ji negalės. Mes ją mylėjome ir jos vaikai ją mylėjo, bet jos vaikai susimovė. Ji jau mirusi. Labai jos pasiilgstu. Jos vaikai man beveik nieko nereiškia, galbūt todėl, kad jie nemoka bendrauti. Skamba beširdiškai. Žinau tai. Nebenoriu būti su nemokančiais bendrauti. Tai mano laikas, man jau aštuoniasdešimt treji. Kiek laiko aš beturiu? Ketinu susikoncentruoti į Samuelį Palmerį ir Williamą Blake’ą, ir Williamą Schakespeare’ą, ir Johną Keatsą, ir visus žmones, kuriuos aistringai myliu.

– Ką močiutė pasakojo apie senąją šalį?

– Ji pasakojo man, kaip nekenčiantieji žydų ateidavo į jos mažą maisto krautuvėlę, o ji sugrūsdavo vaikus į rūsį. Rūsys buvo su durimis, o tie žmonės apiplėšė ir apieškojo visą krautuvėlę. Tai įvyko dar prieš nacius. Tai buvo kazokai. Senelė kilusi iš mažo Lenkijos miestelio. Mano meilė Lenkijai yra išblėsusi. Galvoje girdžiu istorijas. Senelei buvo labai sunku. Jos vyras mirė būdamas keturiasdešimties, o tai siutino mano mamą. Ji kaltino dėl tos mirties mano močiutę, ir dėl to močiutė išsiuntė ją į Ameriką – užsičiaupk ir dink iš čia. Tad mano mama atvyko į Ameriką. Būdama šešiolikos metų, viena. Jai buvo pasakyta, kad ten bus stumiamųjų vežimėlių pardavėjas su žmona, kurie išnuomos jai kambarį, ir ji turės su kuo bendrauti. Bet, mamai nuvykus pas juos, tas vyras netrukus žuvo automobilio avarijoje. Aš neįsivaizduoju, kaip ji išgyveno. Turiu omenyje, žinoma, ji pakvaišo. Visi jie buvo pakvaišę. Žinojau, kad jie bepročiai, kai atvyko mūsų aplankyti. Bepročių veidai ir laukinių akys.

– Ar jautėtės esąs ne vien amerikietis?

– Taip. Buvau labai laimingas, kad esu amerikietis. Man labai patiko čia būti. Man patiko būti ne mirusiam, kai buvau vaikas. Kai buvau mažas, vos tik mirdavo koks vaikas, tai tapdavo didžiuliu įvykiu; tai atliepdavo faktą, kad mano buvimas čia yra savavališkas. Mano tėvo atvykimas čia buvo savavališkas. Jis neturėjo čia atsirasti. Jis čia atkeliavo todėl, kad vijosi merginą, kuri buvo pasižadėjusi kiekvienam gyvam savo kaimo vyriškos lyties gyventojui. O jis buvo rabino sūnus! Jis turėjo visuomeninę padėtį ir buvo itin gražus ir pramuštgalvis. Jis atvyko čia ir tapo darbo pele. Jo šeima laikėsi šivos apeigų už jį senojoje šalyje – todėl, kad jis padarė šį siaubingą dalyką: išdūmė paskui merginą, o juk jo tėvas buvo rabinas, ir nušliaužė iki pat Niujorko.

Prisimenu, skaičiau, kad Ana Frank turėjo draugę Amerikoje, Aidahe ar kur, ir jos susirašinėjo. Ta mergaitė norėjo sužinoti, kodėl Ana negali atvykti jos aplankyti. Pati mintis, kad tereikėjo paprasto skrydžio lėktuvu ir Anos gyvybė būtų buvusi išsaugota… o maža mergaitė Aidahe to nesuprato. Ir kodėl turėjo suprasti? Man atrodė labai jautru tai, jog skrydis lėktuvu buvo atsakymas į viską. Anos mirtis buvo labai sunki. Visos mano žaidimų draugės Brukline tapo mažomis Anomis Frank. O viena iš jų tikrai susirgo ir mirė. Buvau labai sutrikęs. Aš mačiau, kad galima mirti net Amerikoje. Tai buvo sunku.

Tad mano, mano brolio ir sesers vaikystės buvo sudėtingos. Mes nežinojome, kas esame, ir kad ir kuo pasirinkdavome būti, atrodydavo visiškai priešinga tam, kuo norėjo mus matyti mūsų tėvai. Jie norėjo, kad būtume pasiturinčiais amerikiečiais. Daktaras, profesorius. Sesuo galėjo būti turtinga žmona. Iš jos daug tikimasi nebuvo, tik kad sėkmingai ištekėtų. Mano sesuo buvo tokia protinga ir ji taip norėjo studijuoti koledže, tačiau mama ir tėvas pasakė „ne“, nes ji tik moteris, tai būtų pinigų švaistymas. Man mintis apie koledžą buvo atgrasi, ir tai tėvą siutino, nes buvau jauniausias vaikas, ir jis iš tiesų galėjo sumokėti už mano studijas. Kiek tik įmanydamas priešinausi. Nekenčiau mokyklos. Nekenčiau priverstinai ką nors mokytis. Turėjau kelis suprantančius mokytojus, kurie nežiūrėjo į mane kaip į blogio įsikūnijimą.

– Tai kaipgi reiškėsi Jūsų smalsumas ir vaizduotė?

– Brolio dėka, kuris buvo vyresnis už mane penkeriais metais. Nuostabus, nuostabus brolis. Ir sesuo. Jie buvo mano apsauga. Jie buvo kaip tėvai, kokių norėjau, o už jų stovėjo tikrieji tėvai. Aš netinkamai elgiausi su tėvais, nes nesupratau jų sunkumų, o paskui jau būna per vėlu.

– Ar jie dėl Jūsų labai jaudinosi?

– Taip. Pernelyg jaudinosi. Viskas buvo sunku, viskas problema, viskas barniai. Viskas buvo „tu-negerai-padarei“. Išėjai pasivaikščioti už kvartalo ribų – negerai padarei. Kalbėjaisi su nepažįstamu žmogum – negerai padarei. Brolis buvo mano gelbėtojas. Švelnus ir nuostabus. Jis rašė pasakojimus, o aš juos iliustruodavau ant marškinių kartono. O kai pas mus atvyko giminaičiai, tie kvailiai, jis skaitydavo savo istorijas, o aš laikydavau piešinius. Jis parašė nuostabią istoriją, pavadinimu „Mes neišskiriami“. Apie brolį, kuris įsimyli sesę, o taip ir nutiko mano broliui – Froidas to negalėjo žinoti, jis niekad nebuvo atskridęs į Brukliną – ir jie ketina susituokti. Mano tėvams nekilo jokių minčių dėl šios istorijos.

Prisimenu tą pasakojimą, ir kaip man nepatiko piešti tą vietą, kur jie turėjo pasibučiuoti, nes niekaip nepavyko pavaizduoti jų veidų kartu. O tuomet, pabaigoje, – kadangi berniukas nujautė, kad kažkas yra ne taip, – berniukas papuola į avariją, sutvarstytas kaip mumija guli ligoninės lovoje, o tėvai užstoja lovą, nes mergaitė kaip šmėkla įskuba ir nustumia juos į šalį, ir šoka ant jo, ir jie kartu metasi pro keturiasdešimt antrą Bruklino Žydų ligoninės langą, šaukdami: „Mes neišskiriami!“ Cha! Man taip patiko piešti krentančius ir suknežintus kūnus. Visiškas susiknežinimas. Tai buvo jo šedevras.

– Ar Jūsų šeima žinojo, kad yra bepročiai?

– Ne. Tačiau jie gyveno beviltiškus gyvenimus. Pamenu, kai brolis gulėjo mirties patale, jis pažvelgė į mane ir jo akys buvo pilnos ašarų. Jis paklausė: „Kodėl mes buvome tokie negeri Mamai?“ O aš atsakiau: „Nekalbėk šitaip. Mes buvome vaikai, nieko nesupratome. Mes nežinojome, kad ji beprotė.“ Kai vaikystėje pakviečiau savo geriausią draugą Martiną pas mus papietauti, o mano mama įsiutusi perėjo per kambarį, – ji visuomet būdavo įsiutusi, – jis paklausė: „Kas ji?“ O aš atsakiau: „Turėjome ką nors nusisamdyti.“ Negalėjau prisipažinti, kad tai mano mama. Ir ta gėda tęsėsi visą gyvenimą. Neturėjau užtektinai drąsos pasakyti: „Tai mano mama; ji tokia.“

– Kas jums pasakė, kad esate talentingas?

– Pusseserė. Turėjome jos nemėgti, nes buvo komunistė. Labai tiesi. Garbinau ją, ir mudu su seserimi išsprukdavome iš namų ir eidavome pas pusseserę. Ji sėdėdavo ir kalbėdavosi su manimi, ir ji pasakė, kad moku piešti, ir kad galiu tapti menininku ar kuo tik noriu, o aš galvojau, kad jeigu ji yra pasaulyje, tuomet pasaulyje yra gėris. Niekas su manimi taip nekalbėdavo. Ji mirė jauna. Buvo ištekėjusi už siaubingo vyro, ne žydo, tikrai baisaus žmogaus. Ji buvo vienintelis žmogus, kuris stengėsi man pasakyti, kad gyvenimas neapsiriboja šita trenkta šeima.

Nenoriu perdėti pasakodamas, kaip blogai buvo. Tėvai man buvo geri. Jie stengėsi. Jie neįgijo išsilavinimo, neturėjo gyvenimiškos patirties. Jie atvyko iš mažų štetlų ir dabar gyveno Amerikoje, ir tai buvo keisčiausias dalykas. Kaip sutarti su žmonėmis? Nekalbi angliškai, nėjai į mokyklą. Visuomenė atplėšia nuo tavęs tavo vaikus. Jų gyvenimas buvo neapsakomas. O mūsų, vaikų, gyvenimas klostėsi tarp neapsakomybės ir tarp kino filmų. Mūsų Amerika – iš kino filmų ir knygų. Vis dėlto manau, kad tai buvo normalu. Suprantu, kad esu visiškas beprotis. Taip sakau ne tam, kad pasirodyčiau, tiesiog žinau, – kad ir ką „normalu“ reikštų – tai yra pati esmė to, dėl ko mano darbai yra geri. O aš žinau, kad mano darbai geri. Ne visi juos mėgsta, ir viskas su tuo yra gerai. Aš nekuriu visiems. Ar kam nors. Aš kuriu todėl, kad negaliu nekurti.

– Amerikoje buvote saugūs, bet karas tam tikra prasme prie Jūsų šeimos priartėjo labiau nei prie daugelio likusiųjų Europoje.

– Taip. Tai tiesa. Mano bar micvos dieną – tėvas priklausė žydų bendruomenės klubui – jis gavo žinią, kad nebeturi šeimos. Visi žuvo. Ir jis atsigulė į lovą. Prisimenu tai taip gyvai. Mama man pasakė: „Tėtis negali ateiti.“ Turėjau dalyvauti įspūdingoje šventėje kolonijos klube dideliame sename name Brukline. Tad aš pasakiau: „Kaip gali tėtis neateiti į mano bar micvą?“ Aš šaukiau jam: „Turi keltis, turi keltis!“ Ir, žinoma, jis atsikėlė. Vienintelis dalykas, kurį vėliau prisimenu iš šventės, – kaip žiūrėjau į jį, visiems užtraukus „Nes jis toks puikus vyrukas“… Ir mano tėvo veidas buvo toks gyvas, įpykęs, o aš žinojau, kad padariau kažką labai blogo, kad priverčiau jį kentėti labiau, nei reikėjo. Kaip aš galėjau žinoti? Trylikos metų vyro erzacas. Besistengiantis rankoje išlaikyti penkiolika pigių „Parker“ rašiklių, kuriuos gavo dovanų.

– Tai bent paveldėjimas.

– O tuomet užaugi ir kuri knygas vaikams.

– Bet Jūs netapote tokiu bepročiu, kokie buvo likusieji. Sugebėjote išbūti poroje su kitu žmogumi penkiasdešimt metų.

– Taip! Ir jis [Eugine’as] buvo geras. Jis buvo toks panašus į mano brolį. Dirbo psichoanalitiku. Labai juo didžiavausi. Tai buvo žmogus, mėgęs muziką ir skaitymą. Kai dirbdavau studijoje, jis skaitydavo. Jis niekada nerūkė, bet mirė nuo plaučių vėžio – visiškas absurdas. Ta draugystė tęsėsi labai, labai ilgai. Man visai netrūko vaikų, ir taip buvo ne todėl, kad buvau gėjus, o todėl, kad suvokiau, jog nežinočiau, ką su tuo daryti. Žinojau tai. Daug anksčiau, nei išvis supratau esąs gėjus. Kad neturėsiu vaikų, žinojau dar pats būdamas vaikas. Ir visai nenorėjau sužinoti, kaip jie auginami. Ir galvojau – jei esi menininkas, neturėtum susilaukti vaikų.

– Nes jie visuomet būtų antroje vietoje?

– Žinoma. Arba jei jie bus pirmoje vietoje, antroje atsidurs tavo kuriamas menas. Tai ką pasirinksi? Šitame mieste gyvena nepaprastai talentingas menininkas, ir aš jį šiek tiek papildomai mokiau. Jis turėjo nuostabią merginą, ir aš mačiau, kas vyksta. Tad pasakiau: „Klausyk, nesituok. Galite ir taip laimingai gyventi be jokio dvoko.“ O jie susituokė ir po aštuonių minučių ji jau buvo nėščia. Ir dabar jau turi vaiką, ir viskas, ką jie daro, tai skundžiasi dėl laiko trūkumo ir kad turi susirasti darbą. Eikit švilpt! Kodėl neklausei manęs? Mums visai nereikia to vaiko.

– Ar Jūsų šeima žinojo apie Jūsų partnerį?

– Taip ir ne. Jie nenorėjo žinoti. Jie „oficialiai“ nežinojo, kad aš gėjus. Žinoma, jie žinojo. Ypač tėvas. Mama buvo tokia gluminanti ir keista, ji gyveno kitame pasaulyje, nenumanau, ką ji žinojo. Apie tai nebuvo kalbama, bet jei kas nors būtų buvę pasakyta, mane būtų išmetę iš tų namų. Neklausk ir nesakyk. O vis dėlto jie su juo susitiko ir gerbė jį. Keista. Prisimenu, kaip sėdėjau savo studijoje, dirbau, o tuo metu pas mane lankėsi sesuo, ir išgirdęs ją verkiančią paklausiau: „Natali, kas nutiko?“ O ji atsakė: „Tiesiog galvoju apie savo mažąjį broliuką, sėdintį ir piešiantį paveikslėlius, o kas nutiks, kai numirsiu? Tu nieko nebeturėsi.“ Ir aš pasakiau: „Palauk, juk turiu Eugene’ą.“ – „Ne, ne, – nesutiko ji, – tau reikia moters, kuri tavimi pasirūpintų.“

– Nenuostabu, kad savo darbuose laikotės „negražinimo“ pozicijos.

– Būtent. Atsisakau meluoti vaikams. Atsisakau puoselėti nekaltybės skiedalus.

– Jūsų naujojoje knygoje yra brutali eilutė apie herojų, nesulaukiantį dešimtojo gimtadienio.

– Man labai patinka ta eilutė. Tai mano didžiausias pasisekimas. „Turėjai savo šventę! Bet daugiau taip nebebus!“ / „Prižadu! Prisiekiu! Man niekada nesukaks dešimt!“ Sudėlioja visus taškus.

[Skamba telefonas. Skambina iš Nacionalinio radijo, praneša M. Sendakui, kad paskutinysis jo interviu jau transliuotas ir sulaukia daugybės atsiliepimų. M. Sendakas giria interviu ėmusią Terry Gross]

Vienintelis neteisingas dalykas, kurį ji [skambinusioji] pasakė, yra tas, kad jos mėgstamiausi interviu buvo su manimi ir su tuo kvailu sumautu rašytoju. Salmanas Rushdie’is, tas glebus niekingas kvailys. Jis parašė apžvalgą „The New York Times“ apie mano knygą „Brangioji Mili“ („Dear Mili“). Ji baisiai jam nepatiko. Jis nepakenčiamas. Aš paskambinau ajatolai, niekas to nežino.

Apie ką dar pasikalbėsime?

– Ar kaip nors nuolaidžiaujate besikeičiantiems laikams? Ar jaudinatės dėl to, kad dabar vaikai labai skiriasi palyginti su tuo, koks pats buvote vaikas?

– Ne. Yra turtingų vaikų, yra neturtingų vaikų, tai ir visas skirtumas. Kai kurie vaikai gauna daugiau nei kiti. Man iš tiesų ne visi vaikai patinka. Aš nesentimentalus. Jei būčiau turėjęs vaiką, tai būtų buvusi dukra. Jos meilesnės už berniukus. Protingesnės. Intuityvesnės ir jautresnės. Jei jau reikia turėti vaiką, gali turėti ir dukrą.

– Apie ką Jums rašo vaikai?

– Dažniausiai tai baisu, nes jie nejaučia poreikio rašyti patys, – kai kurie rašo patys, bet dažniausiai tai būna „Brangus pone Sendakai, ponia Markowitz klausė, ar negalėtumėte atsiųsti nemokamai knygą ir du piešinius?“ Kai jie rašo patys, jie žiaurūs. Po knygos „Labai toli“ („Outside Over There“) pasirodymo – ji mano mėgstamiausia – parašė maža mergaitė iš Kanados: „Man patinka visos jūsų knygos, kodėl parašėte šitą, tai pirmoji knyga, kurios nekenčiu. Nekenčiu kūdikių šitoje knygoje, kodėl jie nuogi, tikiuosi, Jūs greitai mirsite. Širdingai…“ Jos mama prirašė: „Mąsčiau, ar išvis Jums tai siųsti – nenorėjau Jūsų įskaudinti.“ Buvau taip pradžiugintas. Tai buvo taip natūralu ir spontaniška. Mama rašė: „Turėtumėt žinoti, kad esu nėščia, o ji kategoriškai atsisako su tuo susitaikyti.“ Na, mergaitė nenorėjo konkurencijos, o juk visa knyga apie mergaitę, kuri kovoja prieš tai, jog turi prižiūrėti savo mažąją sesutę.

– Nepridengta tiesa Jus guodžia, net jei ji žiauri ir skaudi.

– Jei tai tiesa, tuomet tau negali rūpėti žiaurumas ir skausmas. Gali tik būti priblokštas. Dauguma vaikų nedrįsta sakyti tiesos. Vaikai yra mandagiausi žmonės pasaulyje. Toks laiškas yra nuostabus. „Tikiuosi, Jūs mirsite.“ Man reikėjo jai atrašyti: „Brangioji, aš mirsiu; tik prilaikyk arklius.“

– Bambeklis Ardis yra mandagus mažasis aktorius.

– Taip. Knygos pradžia gana liūdna; jo tėvai miršta pirmajame puslapyje. Yra tokia garsi knyga vaikams „Paslaptingas sodas“ – jos tėvai miršta, tiesa? Ir niekas niekada dėl to neprieštaravo. Tai garsioji mano tema: skubiai atsikratyk tėvų, tegu jų knygoje nelieka.

– Tas pats ir Roaldo Dahlio knygose.

– Jo skaičiau tiek mažai, kiek tik galėjau. Jis žiaurus. Žiaurumas jo knygose atstumiantis. Baisus tipas. Žinau, kad jis labai populiarus. Tačiau mylėjau jo žmoną, kuri buvo puiki aktorė ir graži moteris, o jis su ja bjauriai elgėsi. Kuo gi jis toks geras?

– Kaip atradote savo meninį stilių?

– Tai spontaniškas degimas. Aš nežinau, kas suveiks, kol nepradedu piešti. Tai taip tau nepavaldu, kad nuostabu. Tai tiesiog pradeda vykti. Bambeklis Ardis prieš daugybę metų buvo mažas berniukas, o dabar jis kiaulė. Nežinau kodėl. Aš tiek daug nežinau apie šį procesą.

– Rašėte šią knygą, kai Jūsų partneris sirgo?

– Jis kentėjo. Jam buvo labai blogai. Viskas prasidėjo taip netikėtai. O „Bambeklis Ardis“ buvo man tam tikras išsilaisvinimas, darbas prie paveikslėlių knygos mirštant draugui. O jis gulėjo mirties patale. Netrukus po jo mirties turėjau problemų su širdimi. Aš aiškiai viską kaupiau savyje ir sunkiai susirgau. Bet tikiuosi pasijusti geriau prieš nusikapanodamas. Noriu to. Matot, gyvenimas apskritai yra gana baisus. Net tokioje gražioje šalyje su gėlėmis ir lapais ir šviečiant saulei. O jam mirus, likau apleistas. Aš vienas. Jaučiuosi kaip senas brolelis. Ir aš nesu nuolat geras, nesu nuolat mandagus. Turiu Lynn [draugė ir kaimynė] ir Hermaną. Aš dabar toks senas, manau, man nebeturėtų rūpėti meilės reikalai, bet man rūpi. Na, žinoma! Tai nerealistiška. Man aštuoniasdešimt treji. Niekas nebenutinka, kai esi toks senas. Bet ir nesustoja.

– Ir darbas nesustoja.

– Niekada. Dabar dirbu prie naujos knygos, apie nosis. Tai ilgas eilėraštis. Man labai patinka nosys. Jaučiu joms aistrą. Tikriausiai tai prasidėjo ankstyvoje vaikystėje, kadangi mudu su broliu dalijomės viena lova. Nebuvo jokio privatumo. Ir lovoje būdavo blakių. Tam, kad mane apgintų, brolis sugalvojo: „Atsigulk ant manęs.“ O aš pasakiau: „Nukrisiu.“ Jis nuramino: „Ne, nenukrisi, jei dantimis įsikibsi man į nosį.“ Nenukritau į kairę, nenukritau į dešinę. Blakės manęs neužpuolė. Užpuolė jį. Galbūt tada ir prasidėjo meilė nosims. Jo nosis buvo puiki.

– Kiek ilgai galite dirbti nedarydamas pertraukos?

– Dvi valandos yra daug. Todėl, kad esu vyresnis, aš pavargstu ir pasnaudžiu. Man labai patinka snausti. Dirbti ir snausti, ir skaityti, ir matyti savo mokinius. Jie siaubingai šaunūs. Jie jauni ir kupini vilčių.

– Jums niekada nepatiko būti vadinamam vaikų iliustruotoju.

– Aš ir nepradėjau kaip knygų vaikams menininkas. Kas yra vaikų knygų menininkas? Asilas! Koks nors bjaurus storas niekingas padaras, kuriam nerūpi suaugti. Taip su mumis elgiamasi suaugusiųjų leidybos pasaulyje. Prisimenu vieną leidybos vakarėlį prieš tūkstantį metų, ir mes, žmonės iš knygų vaikams departamento, taip pat buvome pakviesti. Ir kažkas pasakė: „O, tai jūs taip vėlai dar nemiegate?“ Kvailys. Bet toks santykis šioje šalyje. Aš iliustruotojas. Turiu priimti savo vaidmenį. Niekada nenusižudysiu kaip Vincentas van Goghas. Kaip ir netapysiu nuostabių vandens lelijų kaip Monet. Negaliu to daryti. Aš atlieku idiotišką vaikučių knygelių žmogaus vaidmenį. Skamba taip, lyg skųsčiausi, tačiau iš tiesų man tai nesvarbu. Gyvenu gerai. Dabar esu keistai patenkintas. Ar tai matyti? Kažkas pasikeitė; gal tai buvo jo [Eugene’o] mirtis. Niekuo negalėčiau skųstis. Esu laimingas šmikis.

Parengė Diana Gancevskaitė