literatūros žurnalas

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio: 1987 m. rugpjūtis–rugsėjis

2017 m. Nr. 8-9

Metų“ žurnalas tęsia Juozo Baltušio dienoraštinio palikimo fragmentų publikavimą (pradžia – 2016 m. Nr. 11, Nr. 12, 2017 m. nuo Nr. 2 iki Nr. 7). Šį sykį skaitytojo dėmesiui siūlomi 1987 m. rugpjūčio–rugsėjo mėnesių užrašai. Už galimybę parengti publikaciją dėkojame Ritai Baltušytei bei Lietuvos literatūros ir meno archyvui.


1987 m. rugpjūtis–rugsėjis


Rugpjūčio 1 d. Šeštadienis

Tvarkėmės po namus, šiek tiek konfliktavome. Dėl įvairumo.

15 valandą išvykome į Paalksnę. Radome brolį Leonardą su žmona Mite, daugiau nieko, jie jau laukė mūsų.

Vakare žiūrėjome net dvi serijas anglų meninio filmo „Robinas Hudas“. Nuostabus pastatymas, tik atrodo man, kad čia jaunesnio amžiaus žmonėms: nuotykiai – meilė – nuotykiai…

Beje, iš Vilniaus atvežė mus gydytojas Razgauskas, labai malonus kaip žmogus, o kaip gydytojas… kas gi jį žino. Žadėjo rytoj vakare pargabenti mus atgal į Vilnių. Tai gerai. Beje, vedęs jis M. K. Čiurlionio jauniausios sesers Jadvygos dukterį Marulę, irgi gydytoją. Jadvyga šiuo metu sunkiai serga. Visur tas pats.

Nutrūkęs laiko perskaičiau „Literaturnoje gazetoje“ moldavų rašytojo-dramaturgo Ijono Drucės straipsnį „Žalias lapas, vanduo ir skyrybos ženklai“. Šiurpu, ką jis rašo. Išglušę Moldavijos „valdovai“ veik sunaikino, nuvandenino Moldavijos žemę, apnuodijo chemikalais visą respubliką iki to, kad vaikai gimsta tenai silpnapročiai, o paaugėliai išnaudojami tabako plantacijose, nors įstatymas griežtai draudžia šitai. Blogybės nesuskaičiuojamos, o kas kaltas? Tikrai šiurpu!

Pas kaimynus Sakalus vasaroja čionai leningradietė tūla Jelena Michailovna Komarova, sakosi esanti pusiau žydė, tačiau visus artimuosius jau išleidusi į užsienius gyventi, pati likusi vienui viena dėl to, kad „čia gimusi, augusi, čia jai viskas brangu, nieko negalinti palikti“. Tikroji priežastis, matyt, visai kita: kažkokia veikla tarp žydų užsiiminėja ji čionai…

Naktį atlėkė Sakalienė prašyti iškviesti greitąją pagalbą: labai blogai pasidarė Jelenai Michailovnai Komarovai. Kai iškviečiau, tai paaiškėjo, kad persivalgė ji blynų, prisikepusi kartu su Sakaliene. <…>


Rugpjūčio 2. Sekmadienis

Naktį visą lijo, rytą – debesys kregždžių aplink mūsų namus. Bene bus joms patikusi mūsų sodyba? Gerai būtų. Mėgstu šiuos smagius paukštukus. Tegu jų perisi kuo daugiau čia.

Apskritai gerai, kad turime šitą sodybėlę, paprastą, be mažiausių pretenzijų, be noro „prasikišti“, pasigirti, kaip nūnai dabar daugelio priimta. Labai teisi buvo Monika, įkalusi man į galvą, kad reikia, reikia, reikia statyti čionai namuką, reikia turėti atkampų nuošalumėlį. Šiandien sunku būtų ir įsivaizduoti, kaip išsiverstumėm be viso šito. Turiu galvoje ne vien tai, jog čionai sutilpo nemažai daiktų, kurių nebeturėjom kur dėti. Svarbiausia – ramybės kampelis. Dvasinė atgaiva.


Rugpjūčio 5. Trečiadienis

Vilniuje. Vartinėju juodraščius bei atsitiktinius rankraščius apie atskirus žmones. Reikia padaryti bendrą knygą apie juos. Jeigu romanas eilinį kartą „užsikirto“, reikia daryti bent šitai. Ir turi pavykti man ši knyga. Tikiu tuo, nors ir nujausdamas, kad pavargsiu gerokai. O kada aš bijojau nuovargio, kada jo nepatyriau?

Iš Kultūros ministerijos atėjo gana elegantiška dama. Jau vakar ji skambino, paprašė „priimti“ ją, nors nepasakė, kokiu reikalu. O reikalas, pasirodo, štai koks: paruoštas tekstas atsakymo „Gimtajam kraštui“ į jo „apvaliojo stalo“ mintis, išsakytas šio laikraščio VI.25–VII.1 numeryje, apie respublikinių Dainų švenčių ir daugelio kitų renginių nusenusias formas, būtinumą ieškoti naujų, artimesnių žmonėms, geriau įsimenančių, vengiant oficialumo, komandavimo „iš viršaus“. Beje, dar pratartas žodis ir apie kitokias iškilmes, konkrečiai Gegužės Pirmosios ir Spalio švenčių paradus, kurie yra ne kas kita, o bažnytinių apeigų kopija. Perskaičiau tą medžiagą, pasidžiaugiau, kad pagaliau skelbiama tiesa, o dabar štai – atsakymas kolektyvinis. Demagogiškas atsakymas, kuriame įžūliai metamas „Gimtajam kraštui“ visai nepagrįstas kaltinimas, girdi, laikraštis siekia panaikinti Dainų šventes, tyčiojamasi iš tokių šventų dalykų kaip šventinės demonstracijos, lyginant jas su bažnytinėmis. Skaičiau ir stebėjausi, kad šitaip dar stipriai tebesėdi žmonėse įprotis užgniaužti net teisingiausią ir mažiausią kritiką. Pasirašyti atsisakiau. „Bet juk „Gimtasis kraštas“ eina pas užsienio lietuvius, kaip atrodys, jeigu nebus jam duotas atkirtis. Kaip viskas atrodys užsienio lietuvių akyse?“ – įkalbinėjo mane elegantiškoji Kultūros ministerijos pasiuntinė. „O kaip atrodys, – atsakiau jai, – kai užsienio lietuviai pamatys mano pavardę po šitokiu raštu?“

Labiausiai nustebino mane Česlovo Kudabos parašas, jau padėtas čionai. Ir dar su prierašu: „Visa širdim pritariu.“ Profesorius, taurus ir šviesus žmogus, mylintis gamtą, tikras mokslininkas, ir štai… Bene bus jį paveikęs faktas, kad jam, o ne kam kitam patikėtos tik ką sukurto Kultūros fondo Lietuvos skyriaus pirmininko pareigos? Nesinori tikėti. O vis dėlto? Vis dėlto? Nelinksma man buvo, išlydėjus elegantiškąją damą, nuskubėjusią rinkti kitų, kaip ji sakė, žinomų ir visų gerbiamų asmenybių parašų.

Įdomu, kad, prieš pat išeidama, atsisuko ji, pasakė:

– Aš gerbiu jus.

Taigi šitaip.


Rugpjūčio 6. Ketvirtadienis

Vartaliojau juodraščius. Bandau parašyti apie Stasį Kapnį. Labai išsiplėtė rašinys. Na, žiūrėsime. O laikas bėga.

Anūko Roko prašomas, šiaip taip „dasimušiau“ užsisakyti prenumeruojamą dviejų tomų leidinį „Mify narodov mira“. Kam jis reikalingas Rokui – nežinia. Skaitysiu ir pats.


Rugpjūčio 7. Penktadienis

Teberašau apie Stasį Kapnį. Baugina nesulaikomas išplitimas. Tiek to: surašysiu, padėsiu, vėliau galutinai redaguosiu. Kaip visus kitus atsiminimus: pirma surašau, paskui juvelyriniai apdailos darbai. Taigi.

Perskaičiau „Ogonioke“ Čingizo Aitmatovo interviu. Daug įdomių minčių, tačiau juntamas kažkoks falšas visame jo pasisakyme. Nejučiomis prisiminiau, kad daužant Aleksandrą Solženicyną jis vienas pirmųjų iš rašytojų puolė jį. Nesupratau tada Čingizo Aitmatovo. Nesuprantu iki galo ir dabar. Įžymus rašytojas, plačiai skaitomas respublikose ir užsienyje, kokių velnių lenda jis į politiką, deda pastangas bent potekstėje išsakyti savo pritarimą visai Komunistų partijos politikai, šventą tikėjimą naujųjų „persitvarkymų“ teisingumu. Tokia dviguba buhalterija nelabai kokioj šviesoj parodo jį kaip žmogų ir kaip rašytoją. Žiūrėsim. Ypač neramina šito žmogaus samprotavimai apie internacionalizmą. Vienos miglos. Nesupranta vyras tos elementariausios tiesos, kad internacionalizmo – tikro, o ne numeruojamo 1-ju, II-ju, III-ju! – sėkmingai siekti gali tiktai tos tautos, kurios yra aukščiausiai išvysčiusios savo nacionalinę kultūrą. Gaila, bet taip yra su Čingizu Aitmatovu. Ir gana keistai atrodo jo įrodinėjimai, kad, nesutardamas savo respublikoje, jis buvo priverstas bėgti į Maskvą, imtis dvikalbystės, rašyti tiek kirgizų, tiek ir rusų kalba.


Rugpjūčio 10. Pirmadienis

Anksti rytą pasitikau stotyje „Sakmės apie Juzą“ vertėją Denizą Neugnot-Accoz. Nedidelio ūgio, smagi, šneki, nepadarė ji man labai jau teigiamo įspūdžio. Negaliu suprasti, kokios ji tautybės. Nuvežiau, apgyvendinau „Neringos“ viešbutyje, papusryčiavau su ja. Po to, gidės lydimi, aprodėme jai Vilniaus senamiestį, restauruojamus namus, stipriai sužavėjusius ją, lankėmės universitete, pietavome „Neringos“ restorane, po pietų aprodėme naujuosius Vilniaus kvartalus – Lazdynus, Karoliniškes, Šeškinę, Justiniškes. Viskuo ji labai stebėjosi, kartojo, kad nieko šito Prancūzijoje apie mus nežinoma, labai trūksta informacijos, reikalą gerokai gadina lenkai, kurių Prancūzijoje labai daug ir neskuba jie ką nors teigiamo tarti apie Lietuvą, vien nušviečia ją kaip Lenkijos užkaborį, kuris netrukus bus prijungtas prie „motinos Lenkijos“. Nežinau, tikėti tuo ar ne, o dūšioj negera.

Vakarieniavome vėl „Neringoje“. Visą laiką ji pabrėžinėja, kad tokio mandagaus aptarnavimo, apskritai tokios tvarkos visur, tokio dėmesio žmonėms ji nė iš tolo nesuradusi Maskvoje. Negerai, kad ji šitaip. Kam tie sulyginimai?


Rugpjūčio 11. Antradienis

Negera žinia: mirė Albinas Žukauskas. Šarvojamas Rašytojų sąjungos būstinėje. Denizos Neugnot-Accoz susitikimą su rašytojais turėjo atkelti iš 15 valandos į 11-tą. O susitikime dalyvavo tiktai Petras Bražėnas. Kiti rašytojai – atostogauja, dar kiti – ruošiasi laidotuvėms Albino Žukausko, kurios įvyks rytoj, o vėl kiti… Iš anksto žinojau: neateis jie. Reikalas juk liečia mano malonybę ir mano „Sakmės apie Juzą“ vertėją į prancūzų kalbą. Keista, o tačiau smulkus pavydas suveikė ir čia. Na ką gi. Ką gi?

Aplankėme Trakus. Oras buvo prastas, anksti grįžome, tai pakviečiau ją į „Senojo rūsio“, prabangiausio Vilniuje, restoraną. Vakarą užbaigėm pas mus namuose. Plačiai išsikalbėjome. Buvo įdomu. Tik pastebėjau, kad gana godi ji suvenyrų, pati irgi atvežė mums dovanėlių, tarp jų ir elektroninį žadintuvą, pagamintą, berods, Vietname.


Rugpjūčio 12. Trečiadienis

Buvome su vertėja Deniza Kaune. Prieš tai, 10 val. ryto, aplankėme V. K. Jonyno darbų parodą Dailės muziejuje. Atvyko ir pats Jonynas, asmeniškai aprodė viską, aiškino, informavo. Dalyvavo apžiūroje ir Dailės muziejaus direktorius Budrys, malonus kaip reta žmogus. V. K. Jonynas patyliukais prasitarė, kad mano toji vertėja nėra „labai stipri prancūzų kalboje“, tuo sukėlė man naujas abejones dėl „Juzos“ vertimo sėkmės. Nežinia iš kur tokia abejonė kilo man iš pirmo susitikimo su vertėja. Yra joje kažkas „ne taip“. Na ką gi, žiūrėsime. Žiūrėsime. Jeigu bus man dar vienas smūgis (gal tiktai smūgelis), atlaikysime, draugas Baltuši, nepasikarsime. Daug man svarbiau ir brangiau V. K. Jonyno iliustracijos. Jeigu „Juza“ iš tikrųjų bus ko vertas, išeis į pasaulį pats, jau po mano mirties. O jeigu ne, tai ne.

Kaune aprodžiau vertėjai M. K. Čiurlionio muziejų. Buvo priblokšta, ilgai negalėjo atitokti. Apžiūrėjome ir Velnių kolekciją, kadaise dailininko Žmuidzinavičiaus pradėtą komplektuoti. Dabar ji išaugusi neregėtai, surinkta namo trijuose aukštuose. Yra čia ne tik velnių figūros, bet ir kitokie dalykai su velnio ženklu, net lėkštės iš daugelio pasaulio šalių, kavos puodukai ir t. t. Nežinau, ar maloniai gerčiau kavą iš tokio puoduko. Visa ta velnių kolekcija – tuščias burbulas, išpūstas žmogaus, pasiryžusio dar ir šita prasme „įsiamžinti“. Tikri milžinai tokiais dalykais neužsiiminėja.

Aprodžiau vertėjai ir Literatūros muziejų, taipogi padariusį jai didžiulį įspūdį. Abu padarėm įrašus lankytojų knygoje. Įrašiau savajame, kad per daug esu šlovinamas muziejaus stenduose, ir kad tikrai man nesmagu užimti „plotus“, ne mažesnius, o dažnai ir didesnius, nei užima tikrieji mūsų rašytojai: Balys Sruoga, Vincas Mykolaitis-Putinas, Salomėja Nėris, Petras Cvirka, A. Vienuolis-Žukauskas, kiti. Negražu šitaip.

Didelį įspūdį vertėjai padarė Kauno senieji kvartalai, iš tikrųjų įspūdingai restauruoti ir restauruojami toliau. Gerai.

Pietavome „Kauko“ restorane. Aptarnavimas tikrai europietiškas. Įspūdis vertėjai – triuškinantis. Ir vėl ji lygino su Maskva, jos restoranais, kavinėmis, didelei pastarųjų nenaudai. Nepatinka man šis momentas. Kam šitai pabrėžinėti kiekviename žingsnyje. Ne rusai mes, ir Kaunas – ne Rusija. Ir Vilnius. Čia Lietuva.

Vakare išlydėjau vertėją į traukinį, sočiai pridėjęs visokių suvenyrų, kaštavusių man gerą kapeiką. Tiek to. Ir atsidusau su palengvėjimu, traukiniui pajudėjus. Pagaliau!


Rugpjūčio 13. Ketvirtadienis

Pailsėjau, atitokau. Vertėja, šalia kitų gerų savybių, pasirodė turinti ir potraukį į gerą konjaką. Žinoma, tiktai gerą. O man – tas pats vėzdas. Senatvėje bepakeliu tiktai baltą švarutėlę degtinukę. Žinoma, jeigu tokios pavyksta gauti. Priemaišų visokių dabar daug. Dažnai geri ir nežinai, ką geri, iš ko pagamintas tasai skystis, toks padorus iš akies. Taigi.

Vakare žiūrėjome abu su Monika televizijos laidą „Pozicija“. Apie internacionalizmą. Vedė ją žurnalistas Borovikas, nežinia kokiu pagrindu apsišaukęs rašytoju, nūnai besąs Tarybinio taikos gynimo komiteto pirmininkas, nors šioje laidoje nutylėjo šį „titulą“. Laidą vedė demagogiškai, su stipriai juntamu didžiarusiškumo kvapeliu. Žodžiais tarė apie visų Tarybų Sąjungos tautų lygybę, lygiateisiškumą, užtikrintą jų nacionalinės kultūros klestėjimą ir taip toliau, iš tikrųjų gi (potekstėje ir be potekstės!) buvo duodama aiški kryptis: visur vyrauja, viską lemia, viskam vadovauja didžioji rusų tauta, niekas kitas. Už menkiausią užuominą apie tokios pozicijos neteisingumą, įžūliai ir demagogiškai atkirtinėjo Borovikas, pasirinkęs tam reikalui atskirų „intarpų“ metodą: kai tik kas pasako ką jam nepriimtino, tuoj užima ekraną pats vienas ir triuškina, kitiems dalyviams negirdint. Šitaip leido jis sau elgtis su poetu Solouhinu, kitais. Negerą įspūdį padarė mano pažįstama Vija Artmanė, keikusi latvių išeiviją, išvadinusi visus reakcionieriais bei parsidavėliais, kurie už 7 dolerius eina dalyvauti protesto mitinguose prie TSRS pasiuntinybės, ir užbaigusi savo tiradą tuo, kad „mes niekuomet nesuartėsime, bendros kalbos nerasime“. Gėda buvo ir klausyti šitos išaukštintos ir visur šlovinamos teatro ir kino aktorės sapaliojimus. Nieko bendra su tikrove neturi jos plepalai. Emigrantai, suprantama, nėra mums visi artimi. Tarp jų nemažai tikrų reakcionierių, nesutaikomų Tarybų Lietuvos priešų, na, o kur visi kiti? Yra juk emigracijoje dorų lietuvių, dirbančių, kuriančių vertybes Lietuvos, tėvų žemės, garbei ir šlovei, skausmingai išsiilgusių tėvynės. Tai juos irgi – per tvorą? Šito nebus. Kas vertingiausio sukurta Lietuvai, tas ir bus išsaugota Lietuvai. Jau dabar išleista Lietuvoje poetų Henriko Radausko, Stasio Santvaro, Antano Gustaičio knygos, seniai jau išėjo Lietuvoje ir jau dviejų laidų sulaukė Mariaus Katiliškio romanas „Miškais ateina ruduo“ (mano recenzuotas, beje!), Eduardo Cinzo novelės, jo romanas „Raudonojo arklio vasara“, daugelis kitų. Taip yra. Ir taip bus. Jeigu mes norime pasiekti internacionalinio lygiateisiško pasaulio tautų, taigi ir TSRS tautų, bendravimo, pirmiausia privalome iki aukščiausio lygio išugdyti savo tautos nacionalinę kultūrą. Be šito jokio internacionalizmo nebus ir negali būti! Ilgai spjaudžiausi po šitos demagogiškos laidos. Taigi.


Rugpjūčio 14. Penktadienis

Vartinėjau, ką padaręs knygai „Šviesų pėdsaką širdy palikę“ (anksčiau buvau pavadinęs „Gilų pėdsaką širdy palikę“), nesu tikras, kad pavadinimas nebesikeis. Dirbu tokiu metodu: surašau šiaip taip ir atidedu į atskirą aplanką, vėliau numatęs imti visus iš eilės ir šlifuoti. Šitaip turi gimti knyga. Dabar apsižiūrėjau, kad taip surašytų, arba iš naujo perrašytų dalykų, kurie jau buvo atspausdinti periodikoje arba panaudoti kur kitur, jau turiu apie Justą Paleckį, Antaną Venclovą, Kostą Korsaką, Petrą Cvirką, Petrą Kubertavičių, Stepą Žuką, dar vieną kitą mažesnės apimties. Perrašinėjant, tiksliau tarus, surašant jau skelbtus dalykus, daug kas keičiasi, papilnėja keliais puslapiais. Šitai manęs negąsdina. Darbas ėjo Paalksnėje gana smagiai, dabar ryšium su vertėjos bei V. K. Jonyno viešnagėmis šiek tiek sutriko, bet jau imu jautį už ragų. Reikia dirbti, kitaip nieko gero nebus. Varau apie Stasį Kapnį. Bijau įrašyti ką nors žeminančio jį. Nieko nenoriu žeminti. Nė iš tolo. Vietoje anksčiau mano paskelbtų „Pergalės“ žurnale 4 mašinraščio puslapių susidarys nūnai ne mažiau dvidešimties. Gerai tas ar blogai?

Buvau pas odos ligų gydytoją Šiškienę, parodžiau jai savo kairę koją: dar gegužės mėnesį įdrėskiau jos čiurną, iki šiol negyja, ir gana, maudžia skausmas. Bėda man su kojomis. Jau daugelį metų neramina alerginiai bėrimai, kartais kraujuojantys, visuomet erzinantys, gadinantys nuotaiką. Gal dėl to ir tas įdrėskimas surūdijusia vinimi nenori sugyti, gal yra kita kokia priežastis? Gydytoja apžiūrėjo, nieko dora nepatarė. Žiūrėsiu, kas čia bus toliau. Kiek neramu.

Išėjo Juozo Jurginio knyga „Lietuvos krikštas“. Pirmaisiais įvado žodžiais taria šitas, lyg ir protingas vyras, kad nūnai „sukeltas triukšmas“ dėl Lietuvos krikšto 600 metų sukakties iškilmingo atžymėjimo Lietuvoje yra… užsienio reakcionierių, pirmiausia, Vatikano propagandos padarinys. Toliau nebeskaičiau: reikia man apsiprasti su tokia J. Jurginio mintimi, paskaitysiu vėliau viską, kai galėsiu ramiai.

Stebina mane šitas žmogus. Daug prisikentėjęs nuo visokių zimanų bei šumauskų, šiandien pasirodo tolygus jiems. Gaila. Ir… nelinksma. Gerbiau jį.


Rugpjūčio 15. Šeštadienis

Išleidau Moniką į Paalksnę.

Padirbėjau prie atsiminimų apie Stasį Kapnį. Nelabai sekėsi. Prasčiausia, kad nepajėgiau išvengti asmeniškų „prasikišimų“, kai atsiminimų autoriai, apie ką berašytų, kalba daugiausia apie save. Neduok dieve šitaip man atsitikti! Iš kitos pusės – kaip išsisaugoti šito, kaip išvengti, kai į aprašomus žmones bei įvykius žiūri ne kieno kito, o savo paties akimis, pasveri savo svarstyklėmis?

Ieškojau kokio nors ryšio su Dalia, nesuradau. Kažkur išvykusi. O seniai, labai seniai besimatėme. Tiek jau to. Nubaigsiu senti ir be sentimentų. Svarbu, kad draugystė išliktų. Tas nūnai svarbiau už visa kita.


Rugpjūčio 17. Pirmadienis

Vakar sugrįžo Monika iš Paalksnės. Tenai ji su aktorium H. Kurausku ir režisierium Puodžiūnu repetavo naują veikalą, kuriame tik du vaidmenys: jai ir Kurauskui. Grįžo smagi, pasakojo, kad aktorius ir režisierius sužavėti mūsų sodybėlės, dairosi pirkti ką nors panašaus sau. Dieve jiems padėk.

Ankstyvą rytą šiandien išvykome pas Zenoną Valuntą visu būriu: V. K. Jonynas, Dailės muziejaus direktorius Budrys, žinomas fotomenininkas Dichavičius ir mano malonybė. Tikra šventė buvo Valuntų namuose. Budrys taip pat apstulbintas Zenono skulptūrų grožio, apgailestavo, kad iki šiol nesusiorientavo tuose reikaluose, patikėjo kitų „žinovų“ peiktina informacija, pažadėjo viską atitaisyti: rudenį visi šitie drožiniai bus perkelti į Dailės muziejų, atnaujinami, impregnuojami, o vėliau išstatyti Zenono Valunto personalinėje darbų parodoje. Jonynas su Dichavičium ėjo nuo vieno kūrinio prie kito, viską fotografuodami iš įvairiausių rakursų. Zenono žmonelė, švytėdama iš laimės, puolė ruošti stalą… Laimingas buvau ir aš: nors per aguonos grūdelį prisidedu prie Zenono Valunto darbų tikro įvertinimo. Taigi. Viską užbaigę, pavaišinti nuostabiais „cepelinais“ vykome namo, plačiai išsikalbėdami įvairiausiais klausimais.

Pasakė man Budrys, kad V. K. Jonyno darbų paroda bus keliama į Kauną trims mėnesiams, paskui tokiam pat laikui į Klaipėdą, o iš ten – į galutinio sustojimo vietą Vilniuje, M. Gorkio 4, vieną seniausių Vilniaus mūro namų, kuris nūnai baigiamas restauruoti ir bus pavadintas V. K. Jonyno vardu. Šalia jo darbų čia suras sau prieglaudą Mikėno skulptūros, Švažo tapybos darbai. Šviesi žinia, dar labiau nuskaidrinusi man nuotaiką.

Pats V. K. Jonyno egzistavimo faktas, jo dažnas lankymasis Lietuvoje, jo parodos, pokalbiai su juo – šviesus reiškinys. Juo tad šviesiau man, kad šis didžio talento meistras imasi iliustruoti „Sakmę apie Juzą“. Kiek teko girdėti, jau padaręs jis iliustracijas, bet jam trūko pabuvojimo Juzos vietose, dabar, kaip pats pasakė, sėkmingai užbaigsiąs viską. Gerai!

Vakare V. K. Jonynas svečiavosi mūsų namuose. Labai plačiai ir labai įdomiai pasikalbėjome.

Gera man ši vasara!


Rugpjūčio 19. Trečiadienis

Negera diena: šiandien išvyksta V. K. Jonynas. Sunku ant dūšios, kaip pasakytų kupiškėnai. Nuėjau iš ryto į „Neringos“ viešbutį, norėjau įteikti mažytį skilanduką, kad parvežtų žmonai Irenai Griežei (kadaise šitaip ir padarė jis), bet nepriėmė, paaiškino gavęs iš Valuntienės, tai dviejų nepertemps per amerikonų muitinę. Išsikalbėjome kiek plačiau, daug išmintingų žodžių išklausiau. Pakvietė būtinai papietauti su juo atsisveikinimo pietus, kuriuos jam ruošia „Tėviškės“ draugija. Buvo man nepatogu, nekviestas juk, bet jis neleido nė kalbėti.

Pietavome „Vilniaus“ restorane žydriojoje saliukėje: „Tėviškės“ draugijos pirmininkas (naujasis) Sakalauskas, jo pavaduotojas Kusta, darbuotoja Monika, „Tiesos“ redaktorius Laurinčiukas ir mes su Jonynu. Nieko daugiau. Smagiai viskas praėjo, nors nieko stipresnio ant stalo niekas nepadėjo…

Į aerouostą, Jonyno paprašytas, nelydėjau. Atsisveikinome „Neringoje“, išsibučiavome. Žadėjo dabar kiekvienais metais atvykti į Lietuvą ne mažiau kaip penkiems mėnesiams, o šių metų pabaigoje pristatyti „Sakmės apie Juzą“ iliustracijas.

Lauksiu.

Monika vėl išvyko į Paalksnę repetuoti. Tegu tik sekasi jai, ko daugiau benorėti?


Rugpjūčio 20. Ketvirtadienis

Vakar dienos „Literaturnaja gazeta“ numeryje paskelbtas Bulgarijos komunistų partijos Centro komiteto nutarimas: „Atsisakymas nuo paradinio falšo“, kuriame pasmerkiama ikišiolinės švenčių priemonės, vadovaujančių partijos vadovų garbinimas bei liaupsinimas, panaikinami visi Nusipelniusių bei Liaudies vardai, nustatoma, kad ordinais apdovanoti žmonės pristatomi tik sulaukę pensijinio amžiaus, kad aukštu ordinu gali būti apdovanojamas žmogus už ypatingus nuopelnus ir tiktai vieną kartą gyvenime, kad panaikinami visų aukšto rango pareigūnų „apvaliųjų“ jubiliejų minėjimai, panaikinami šventiniai paradai, demonstracijos, eitynės, nustatoma, kad Gegužės ir Spalio sukakties šventės bus atžymimos tiktai įmonėse bei įstaigose, kukliai, paprastai, be jokio paradiškumo, kad įvedama griežta kontrolė iškabinant portretus arba išstatant biustus, atšaukiami Politinio biuro narių išstatymai iškilmių proga, kad paminklai ir biustai bus statomi tiktai nacionaliniams herojams ir mirusiems įžymiems veikėjams, nustatoma, kad vadovaujančių darbuotojų išvykos po valstybę vykdomos be jokio paradiškumo bei iškilmingų sutikimų, be oficialumo. Įvedama taisyklė, kad turi būti kuo mažiau ir kuo neoficialiau šnekama susirinkimuose, nurodoma nešaukti į prezidiumą didesnio skaičiaus žmonių, ir visi jie turi būti renkami, griežtai pasmerkiamas vadovaujančių valstybės vyrų aukštinimas – jų nuopelnus bei autoritetą turi lemti ne kas kita, o tiktai jų tikrieji nuopelnai…

Ir taip toliau. Ir toliau taip. Skaičiau ir netikėjau savo akimis. Ir keistoka, kad tokį nutarimą priėmė ne TSRS, bet Bulgarijos komunistų partija, jos Centro komitetas. Tikrai nuostabu.


Rugpjūčio 21. Penktadienis

Netikėtai gavau paštu „Parduotų vasarų“ I-jį tomą, išleistą „Šviesos“ leidyklos lenkų kalba. Tiražas… 600 egz. Nustebęs paskambinau leidyklai į Kauną, iš ten atsakė, kad tie 600 yra skirti pardavimui respublikoje, čia gyvenantiems lenkams, o 20.000 egzempliorių išsiųsta platinti į Lenkiją. Tai gerai.

Paskambinau į respublikinę Knygų bazę, susitariau, kad ji savo keliu išskirs man per „Versmės“ knygyną dar bent 5 egz. „Vasarų“. Buvo bazės darbuotojai tiek malonūs, kad pasiūlė man dar papildomai „Parduotų vasarų“ (I ir II tomai vienoje knygoje) lietuvių kalba 10 egz. ir „Sakmės apie Juzą“ 15 egz. Labai pravers man šis papildymas, nes daugelio esu prašomas „padovanoti“.

Vakare grįžo Monika iš Paalksnės. Geros nuotaikos.


Rugpjūčio 22. Šeštadienis

„Literatūroje ir mene“ šiandien atspausdintas tasai raštas dėl Dainų švenčių, kurį Kultūros ministerijos atstovė buvo atnešusi pasirašyti man: „Ar mums reikia Dainų švenčių?“ Pasirašė jį: Romas Šarmaitis, Jonas Bielinis, Antanas Buračas, Vytautas Jakelaitis, Konradas Kaveckas, Česlovas Kudaba, Michalina Meškauskienė, Saulius Sondeckis, Vytautas Statulevičius – visi nepažymėdami savo titulų. Perskaičiau šį įžūlų ir kreivai bei demagogiškai surašytą rašinį ir nuoširdžiai pasidžiaugiau, kad užteko man proto nepasirašyti jį.


Rugpjūčio 23. Sekmadienis

Maskvos televizija rodė laidą „Gyvūnijos pasaulyje“ ir pranešė ta proga, kad jau įkurtas Fondas… zooparkams remti. Dar vienas fondas! Turėjo Taikos fondą, Gagarino miesto fondą, Pergalės paminklo fondą, Betėvių vaikų rėmimo fondą… Dabar lieka laukti dar Nekaltų mergelių arba Neištekėjusių panų fondo, o paskui dar kitokių, nebeminint Kultūros fondo, kurio užduotis sugrobti iš gyventojų meno vertybes, neatlyginant jiems nė viena kapeika. Kiekvienam juk aišku, kad šitie fondai yra ne kas kita, kaip naujas būdas apiplėšinėti darbo žmogų nelegaliai ir neteisėtai apdėtais mokesčiais. Taigi šitaip.

Maskvos televizijos pastovi laida „Vremia“ pranešė apie demonstraciją prie A. Mickevičiaus paminklo, kur susirinko apie pusę tūkstančio žmonių (Maskvos tarimu – kelios dešimtys) ryšium su 48-omis metinėmis Stalino ir Hitlerio sutarties, kuria Hitleris leido pirmajam aneksuoti nepriklausomas Pabaltijo šalis: Lietuvą, Latviją ir Estiją. Tokios demonstracijos esą įvykusios Rygoje ir Taline. Ir taip pat be pasisekimo, nes tai – Amerikos Žvalgybos Centro valdybos darbas, kuri savo propaganda suklaidino Pabaltijo kai kuriuos žmones, pirmiausia chuliganaujančius tamsuolius.

Reikia pasakyti, kad apie šias demonstracijas jau anksčiau kalbėjo JAV, Anglijos, Vakarų Vokietijos, Prancūzijos, Švedijos ir daugelis kitų radijo stočių. Jos neragino dalyvauti, tiktai pranešė, kad jos įvyks, kur įvyks, kurią valandą prasidės.

Per Vilniaus televizijos laidą „Panorama“ irgi buvo kalbama apie demonstraciją prie Šv. Onos bažnyčios (kur netoliese stovi G. Jokūbonio sukurtas paminklas A. Mickevičiui), parodė net kelis kadrus. Mačiau kalbančią garsiąją Sadūnaitę. Elegantiškai atrodė ji ekrane.

Įsidėmėtina, kad nebuvo jokių areštų. Milicija stebėjo viską iš arti, bet nesikišo.

Naktį beveik visos pasaulio radijo stotys pranešė apie šias demonstracijas, plačiai komentavo jas.

Žiūrėjome prieš tai su Monika prancūzų gamybos meninį filmą „Tikroji damos su kamelijomis istorija“. Gerokai nusivylėme: aktoriai geri, pastatymas geras, bet apie ką yra filmas? Slampinėja eilinė kurvelka, tikro tėvo pardavinėjama, o aplikui zuja frakuoti kuiliai, nieko daugiau. Negi ir Prancūzija nebeturi apie ką kalbėti iš ekrano?


Rugpjūčio 24. Pirmadienis

Skambinau į Kauno dailės kombinatą, paprašiau, kad iki metų pabaigos pasiūtų Kupiškio etnografinio liaudies teatro kolektyvui vyriškus kostiumus – viso 18 štukų. Abejojo, bet sutiko.

Skambinau Kauno viešbučiui „Lietuva“, susitariau, kad skirs kambarį Povilui Zulonui antradienį, taigi rytoj, kai nuvyks jisai į Kazio Šimonio 100-jų gimimo metinių minėjimą.

Negaliu atsikratyti negero įspūdžio, kurį išsinešėm abu su Monika iš prancūzų filmo „Tikroji damos su kamelijomis istorija“. Gal todėl taip sunkiai sekėsi man parašyti pabaigą atsiminimų apie Stasį Kapnį? Neužbaigiau, nors parašiau bene šešis variantus.

Supirkau produktus Šeškinėje, kurioj „pagerinta“ parduotuvė, skirta mums, „intelektualams“, mažai besiskiria nuo kitų, neskirtų „intelektualams“. Apskritai viskas prastėja.


Rugpjūčio 25. Antradienis

„Tiesa“, „Komjaunimo tiesa“, „Sovetskaja Litva“, „Vakarinės naujienos“ rašo apie rugpjūčio 23 dienos demonstracijas, žinoma, viskas peikiama. Taipogi skelbiami „pasisakymai“, smerkiantys šį įvykį, jo dalyvius. Įdomu ir smagu, kad po jais nematyti nė vieno žymesnio žmogaus parašo, vis kažkokie tekintojai, brigadininkai, melžėjos, viena mokytoja… Taigi.

Vakare, nelauktai ir netikėtai, anūkas Rokas pasirodė gana švelnus mums su Monika: pademonstravo savo kelionės po Tadžikiją skaidres, plačiai paaiškindamas. Geras buvo vakaras. Gera atmosfera namuose. Kad tai dažniau šitaip.


Rugpjūčio 26. Trečiadienis

Atvykome į Paalksnę. Oras gražus, Monika smagi. Kartu su mumis – Kurauskas, režisieriaus asistentė Regina.

Kurauskas kelis kartus šnekėjo, kad labai norėtų nusipirkti kokią nors sodybą prie ežero, nelabai brangią. Norėtų šito ir Regina, taipogi rež. Puodžiūnas, kuris neatvažiavo. Paskambinau LKP Molėtų RK pirmajai sekretorei E. Blaže-vičiūtei, toji, tik ką grįžusi iš Vilniaus, kur, matyt, buvo gavusi pylos už kažką, staiga sujudo atvykti ir tuoj pasirodė, nors buvo jau pavakarys. Turėjau tiktai alaus, pavaišinau. <…> Supratau: nelaiminga tai moteris, ateinančiais metais jai bus 50, o dar netekėjusi, kažką slaptai bemylinti, užmiršti nepajėgianti… Išvyko jau naktį, pasakė Kurauskui ir Reginai atvykti į rajkomą pusę vienuoliktos: nuvešianti ir parodysianti, kokios sodybos yra parduodamos rajone. Taigi.

Šiandien spaudoje vėl apie rugpjūčio 23 dienos demonstraciją. Ir visose radijo stotyse užsienyje pilna apie tai.


Rugpjūčio 27. Ketvirtadienis

Baigiau apie Stasį Kapnį. Kaip ir tikėjausi, sutilpau į 19 puslapių, nors sunkiai suvaldžiau norą burbuliuoti toliau. Nepanašus šitas mano rašinys į kitus tokio pat tipo bandymus. Daug visokių mano samprotavimų, išvadų, praeities prisiminimų. Plepus darausi į senatvę, ar ką? Na, dar sugrįšiu prie šito rankraščio, bandysiu pakoreguoti, gal pavyks sutrumpinti.

Antanėlio vežamas, nukakau į Kupiškį, nubogindamas tuščią statinę, kurią (pilną) padovanojo man buvęs Antašavos kolūkio pirmininkas Norkus. Nuvežiau ir vaistų Adomo Petrausko žmonai: tegu sveiksta, neserga. <…>

Skambinau broliui Leonardui, atsiliepė sesuo Marytė. Jos sveikata smarkiai pašlijo, sunkiai bepaeina, daugiausia guli, kojos ištinusios, skausmai nuo „druskų“ dar labiau paaštrėję. Siūliausi paguldyti ją į ligoninę – atsisakė. Supratau: nebetiki ji tarybiniams gydytojams. Jeigu apskritai tikėjo kada. Jos akimis žiūrint, kas bedievis, tas ir šlamštas. Na, žiūrėsim. Su broliu susitariau, kad sekmadienį atvažiuos į Paalksnę. Mes išvyksime iš čia šeštadienio vakarą. Jo žmona Mikalina baigs gydyti čionai dantis (Molėtuose): susitariau tuo reikalu su geriausiu Molėtų dantų protezistu bei stomatologu Šimėnu.


Rugpjūčio 28. Penktadienis

Nakčia netikėtai nukrito karščiai. Temperatūra vos 20. Žada lietų. H. Kurauskas pagavo ežere tris šaunias lydekas, tai valgėm žuvienę ir keptą lydekienę. Irgi įdomu.

Kažko suprastėjo savijauta. Padažnėjo ir paaštrėjo skausmai kairėje galvos pusėje: smelkia ir smelkia. Gal čia aortos sutrikimai. Ir nesveiksta kairė koja. Įdrėksta dar bene gegužės mėnesį. Neramina prisiminimas, kad ir mano motinai buvo panašus atvejis, kai negalėjo ji užgydyti blauzdos įdrėskimą, o vėliau paaiškėjo, kad turi skrandžio vėžį ir buvo operuojama, turėdama jau 71 metus. Niekai būtų, jeigu ir man panašiai. Turiu dar padirbėti šiek tiek.

Vartinėjau juodraščius. Negaliu dar apsispręsti, apie ką dabar paruošti atsiminimų pluoštą: A. Vienuolis-Žukauskas, Jonas Šimkus, Teofilis Tilvytis ar Anykščių teatro (saviveiklos) režisierius Bronius Zabiela, seniai jau miręs. Ko gero, imsiu šitą gražų žmogų.


Rugpjūčio 29. Šeštadienis

Niūri, tuščia diena. Negaliu prisiversti rašyti. Negaliu net apsispręsti, apie ką dabar rašyti iš eilės. Keistas mano būdas. Gal ir išlepimas. Vis kažko neramu, negera, kažko ilgiuosi… Tikriausiai – išlepimas.


Rugpjūčio 31. Pirmadienis

Vakar vakare sugrįžome iš Paalksnės. Nieko taip ir neparašiau per pastarąsias dvi dienas. Šiurpu! Jeigu šitaip eikvosiu tuščiomis laiką, kada gi darbą prie knygos užbaigsiu?

Buvau Kino sąjungoje. Atsiėmiau bilietus į „fondinių“ filmų peržiūrą, atidaviau juos Rokui, tesižinai.

Buvau Šeškinėje, vis toje „pagerintoje“ parduotuvėje, kuri visiškai baigia prilygti normalioms, taigi apytuštėms ir vis labiau tuštėjančioms parduotuvėms, kurios skirtos „normaliems“, jokių protekcijų neturintiems žmonėms. Nieko gero nesuradau tenai, pirkau gyslotos mėsos jautienos ir dar kažką, pagal išvaizdą panašaus į karbonadą. Taigi. Persitvarkymai, žinoma, persitvarkymais, tačiau gal nereikėtų apsiriboti reikalavimais iš žmonių dirbti, dirbti, dirbti, ir vis gerai dirbti, nieko už tai neduodant. Taigi.

Skambinau į universitetą, sužinojau, kad studentų „įkrikštijimas“ įvyks rugsėjo 1 dieną, universiteto kiemelyje. Būtinai nueisiu, nors šalta ir neatlaidžiai skauda kairės kojos čiurną, sužeistą dar, berods, birželio pradžioje. Atkakliai negyja ji man, ramybės nė minutei neduoda. Jau trečias mėnuo šitaip. Gydytojai varinėja vienas nuo kito, o pas kurį nueini, vis pečiais patrauko: kaltos tavo venos, išsiplėtusios, koją prastai maitina, ir taip toliau. O man kas iš tų kalbų? Niekai.


Rugsėjo 1. Antradienis

Šaltas oras, vėjuota, šiurpu. Vilnius atrodo pajaunėjęs, tiek privažiavo laimingųjų jaunuolių ir merginų, kuriems pavyko įstoti į aukštąsias mokyklas. Nelengvai pavyko, senelių ir tėvelių materialinės paramos dėka, kai už kiekvieną egzaminą klojama dėstytojams-egzaminatoriams po tūkstantį rublelių. Jaunuolio talentas bei kiti „absurdai“ čionai negalioja. Na taigi. Iš kitos pusės, kai pagalvoji, kurių gi velnių visi taip veržiasi į aukštąjį mokslą? Jį baigus, atlyginimas žemesnis nei eilinio darbininko fabrike, kur šis gauna po kelis šimtus rublelių, o inžinierius – po 100 ar 120. Darbo yra visur, labai visokio, o visi – į aukštąjį, aukštąjį, aukštąjį! Taigi. Man atrodo, čia tiesiog ambicijos reikalas. Ir didelė nelaimė visiems: talentai nepatenka į mokslus, jie iš „žemesnių“ sluoksnių, be protekcijų, o juos sėkmingai lenkia vidutinybės, kurios vėliau ir užvaldo visus postus, visur diktuoja savo valią ir kerta galvas talentams, ryškėjantiems ir juos užtemdantiems. Taip ir rieda tas mūsų gyvenimas: žemyn, žemyn, žemyn…

Filologijos fakulteto ruošiama studentų įšventinimo ceremonija turėjo prasidėti 10 val. ryto, prasidėjo po 11-os valandos. Buvo gana linksma, įvairu. Fuksai, merginos ir vaikinai, brido į fontaną, atlikinėjo čia visokias ceremonijas, kalendami nuo šalčio dantimis, kalbėjo, deklamavo, įdomią ir šmaikščią kalbą sakė prorektorius, o pats rektorius J. Kubilius, storai apsivilkęs, kvatojo nuo pačios širdies. Pasižymėjau kai ką popierėlyje: gal dar prireiks berašant, gal ir nebeprireiks, nes kiekgi man beliko gyventi.

Supažindino mane čia su keturiomis lietuvaitėmis iš Punsko, Lenkijoje. Atvyko jos studijuoti. Tai gerai. Net labai. Lietuvybė turi būti išlaikyta. Ypač tai svarbu dabar, kai visais kanalais sustiprintas rusinimo darbas. Taigi.

Padirbėjau prie pasakojimo apie Joną Šimkų. Kai ką pridedu prie to, ką rašiau anksčiau. Atrodo, bus paskaitomas dalykas, gal ir visa knyga.


Rugsėjo 2. Trečiadienis

Nėra dienos, kad spauda, radijas ar televizija neskelbtų naujų ir naujų protestų prieš rugpjūčio 23 dienos demonstraciją ir jos dalyvius. Vyksta net masiniai mitingai gamyklose bei įstaigose. Visi vieningai smerkia. Šitai primena man tuos mitingus masinius, kurie vyko Rusijoje 1937 ir vėlesniais metais, kai tūkstančiai darbininkų, nieko konkretaus nežinodami, kaltino Tarybų Sąjungos maršalus, įžymiausius partijos ir valstybės veikėjus „tėvynės išdavimu“, reikalavo jiems… mirties bausmės. Taigi. Čia, žinoma, milijoną kartų smulkesnis atvejis, bet jis kartoja tai, kas buvo. Prisipažinsiu: kartais tiesiog juokingai man atrodo visas šis šurmulynas, sakytum, visi nepaprastai apsidžiaugė susilaukę lyg ir kokios „šventės“, tik rašo, tik kalba, tik protestuoja!.. O kas gi iš tikrųjų įvyko? Parodė per televiziją: buvo susirinkę gal per šimtą žmonių prie Onos bažnyčios, Mickevičiaus paminklo, pakalbėjo, paprotestavo prieš Stalino ir Hitlerio sudarytą sutartį prieš 48 metus, pasmerkė ją ir… išsiskirstė. Tiesa, dar sugiedojo senąjį himną „Lietuva tėvynė mūsų“, kurį mes visi giedojome sugrįžę į tik ką išvaduotą nuo hitlerinių okupantų Vilnių, dar „Lietuva brangi“, kurią nūnai dainuojame visi per respublikines Dainų šventes ir visur kitur, tai ir viskas. Ir dėl šito toks erzelis spaudoje, per radiją bei televiziją?! Štai ką reiškia jausti, kad valdžią laikai užėmęs per prievartą!..


Rugsėjo 3. Ketvirtadienis

Užsienio radijas plačiai skelbia jau kelios dienos apie Jeruzelskio straipsnį, atpyškintą sąjunginiame „Komuniste“, kuriame protestuojama prieš TSRS–Lenkijos politinių santykių klastojimą TSRS spaudoje bei istorikų darbuose, nurodoma, kad Katynės miške tūkstančius lenkų karininkų 1941 metais išžudė ne hitleriniai okupantai, kaip tai buvo atkakliai skelbiama visoje Tarybų Sąjungoje visais kanalais, o TSRS valstybės saugumo organai. Tai bent! Tai bent!.. Vadinasi, iš tikrųjų žengiama progreso, persitvarkymo teisinga kryptimi, skelbiama tiesa tokia, kokia ji buvo iš tikrųjų.

Iš Maskvos žinios: nuteistas 4 metams laisvės atėmimo Vakarų Vokietijos jaunuolis Rustas: atskrido niekieno nekliudomas savo sportiniu lėktuvu ir nusileido ne kur kitur, o Maskvos širdyje, Raudonojoje aikštėje. Taigi. Būtų mano valia, duočiau jam aukščiausią ordiną: kad atvėrė akis, ko verta TSRS sienų gynyba, ir privertė susirūpinti valstybės saugumu.

Vis dar vyksta protestai prieš rugpjūčio 23 dienos demonstraciją. Net nebejuokinga.

Buvau pas gydytoją D. Bagdonienę, paprašiau ištirti nuodugniau mano sveikatą, gal kažkur organizmo viduje yra priežastis, kad taip ilgai nesveiksta mano koja. Rytoj nešiu analizus. Reikia.


Rugsėjo 4. Penktadienis

Užsienio radijas pranešė: mirė Viktoras Nekrasovas, rašytojas, „Stalingrado apkasuose“ romano autorius, fotografas mėgėjas, reto proto ir švarios sąžinės žmogus. Nesurado jis savo vietos prie Stalino, buvo jo persekiojamas, nepalengvėjo jam gyvenimas prie Chruščiovo ir Brežnevo, tad emigravo į Vakarus, gyveno Paryžiuje, kur ir mirė. Gaila talentingo ir doro vyro. Buvau asmeniškai pažįstamas, išskyrus pagarbą – nieko kito jam nejaučiau. Mirė sulaukęs 77 metų, taigi jaunesnis ir už mane. Užtataigi.

Nunešiau anksčiau jau visus duomenis sveikatos tyrimui, šiandien gavau rezultatus: viskas lyg ir gerai, kraujo nusėdimas 20. O tai todėl, kad koja mano siautėja, kraujo spaudimas 13 ant 70, taigi idealus. Na, dar pagyvensime!

Petras Bražėnas serga, guli ligoninėje, bandžiau aplankyt, o jis – išėjęs į kiną.

Padirbėjau prie Jono Šimkaus. Sunkokai, bet eina.


Rugsėjo 5. Šeštadienis

Skaičiau „Litgazetoje“ kažkokio Leonido Pocivalovo pasisakymą: „Mūsų žmonės užsienyje“. Sukrečiantis dalykas. Atveria rusų kvailumą, atsidūrus užsienyje, bemandraujančius, o dar kad „didelių žmonių“ dukrelės ir sūneliai beveik visi „dirba“ užsienyje, užsiima spekuliacija, bizniu. Taigi.

Padirbėjau prie Jono Šimkaus. Gal kas ir išeis.

Protestai prieš rugpjūčio 23 demonstraciją dar tebevyksta. Tai bent!


Rugsėjo 6. Sekmadienis

„Litgazetoje“ kažkoks B. Runinas rašo straipsnyje „Portretas su baltomis dėmėmis“ apie dokumentinį filmą apie poetą Jaroslavą Smeliakovą, Stalino užkankintą, nukamuotą ir iki šiol pilnai dar nepripažintą. Gerai, kad parašė.

Padirbėjau prie Jono Šimkaus. Šiaip taip eina.

Monika išvyko į Šiaulius gastrolėms dviem dienoms. Vaidins spektaklyje „Žana“, kurį gerokai supeikė teatro kritikai. Kaip paprastai, kai pasirodo geras spektaklis.

Buvau pas Dalią. Retai besimatome, o reikėtų. Arba kaip reikiant, arba – nieko. Užbaigti, nutraukti viską. Kitaip – niekai. Virvių virvę veju, ir tiek.


Rugsėjo 7. Pirmadienis

Padirbėjau prie Jono Šimkaus. Su baime žiūriu, kad einu į pabaigą: vėl turėsiu svarstyti, ką dabar, apie kurį dabar? Atrodo, imsiuosi Teofilio Tilvyčio. Žiūrėsim, žiūrėsim. Ko iš anksto „stramužyti“ save!

Vėlai naktį sugrįžo Monika iš Šiaulių.


Rugsėjo 9. Trečiadienis

Vis dar prie Jono Šimkaus. Pasirodo, daug sudėtingesnis jis, nei man atrodė. Žmonės iš arti visuomet sudėtingesni. Deja, suvokiame šitai per vėlai. Daug ką suvokiame per vėlai.

Televizijoje laida „Žmogus ir įstatymas“, pasakojimas „Demokratija ar savivalė“. Kapsuko dujotiekio tinklų viršininko Šato siautėjimas, darbo žmogaus traumavimai. Daugiau nei sunkiai sutvarko jį teisėtumo organai.

Skambino Gintaras Dundulis, Surdegio kolūkio pirmininkas. Vėl tenai siautėja grobstytojai, persekioja jį, o LKP Anykščių RK pirmasis sekretorius Peseckas aiškiai nupirktas ir įgąsdintas, bijo pirštą pajudinti užtardamas jauną ir dorą kolūkio pirmininką. Na, žiūrėsim.

Apskritai tarus, nesitikėjau susidurti su tokiais reiškiniais dabar, persitvarkymų meto dienomis. O šito yra. Ir dar kiek!


Rugsėjo 10. Ketvirtadienis

Šiek tiek prie Jono Šimkaus. Labai nekiek, o vis dėlto.

Parašiau laišką Jonui Januičiui, Televizijos karaliui, padėkojau už laidą apie išdurnėjusį Šatą, prašiau daugiau tokių laidų. Taigi.

Gavau „Parduotų vasarų“ dar 2 egzempliorius lenkų kalba. Įdomu, bet honoraras keistokas: 1.200 rublių. Ką gi… Tikėjausi gausiąs vneštorgo talonų, kadangi Lenkija paėmė šitos mano knygelės virš 21.000 egz., o pasirodo – šmikšt. Taigi.

Šiandien anūkei Julytei 14 metų. Nuėjau, šį bei tą nusinešiau. Pasėdėjau, pasikalbėjau su visais, anksti sugrįžau namo. Senas jau aš kieminėtis net pas anūkes. Taigi.


Rugsėjo 11. Penktadienis

Padirbėjau prie Jono Šimkaus. Labai ir labai lėtai eina man darbas su juo. Gabumų, matyt, trūksta.

Monika iškako į Paalksnę su savo draugais.

Buvo Gintaras Dundulis iš Surdegio. Išsikalbėjome plačiai. Tiesiog neįtikėtinai įsisiautėjo tenai grobstytojai, teks rimtai susirūpinti. Susirašiau kas reikia.

Skambinau Daliai, norėjau susitikti su ja, o ji negali. Padėjau ragelį. Tesižinai. Esu reikalingas žmonėms tik tada, kaip jiems bėda kokia išpuola, šiaipgi – kam aš jiems?


Rugsėjo 12. Šeštadienis

Vėl prie Jono Šimkaus. Pasivariau gerokai.

Ilgai vaikščiojau po miestą. Gražu, smagu, brangu širdžiai. Va, tiktai koja vargina: nesusveiksta, ir gana, pabodo lakstyti troleibusais į nesibaigiančius pertvarstymus. O ką? O nieko. Reikės gal gulti į ligoninę. Daktarai pataria: per daug, girdi, vaikštau, koją varginu…


Rugsėjo 13. Sekmadienis

Užbaigiau apie Joną Šimkų. Valio!..

Dabar reikės atsikvėpti. Negaliu iš karto pulti prie kito personažo – žmogaus. Taigi. O laikas bėga, bėga, bėga.

Sugrįžo Monika iš Paalksnės. Bus ramiau. Nes Roko beveik nematau savaitgaliais. Gyvena jis lyg ir pas mus, valgo, geria, pamiega, ir – vėl iš namų. Kiek šitai tęsis – nežinau nei aš, nei Monika. Žiūrėsim, galgi „išsidūks“, susipras.


Rugsėjo 14. Pirmadienis

Surašiau raštą LKP CK sekretoriui Vytautui Astrauskui, eisiu pas jį tuo reikalu, nes tai jam pavesta žemės ūkio reikalai, be to – netinka žengti per jo galvą tiesiai pas Pirmąjį. Pirmąjį reikia palikti rezerve, jeigu šis nepadės – tada belsimės. Taigi.

Pirkau poras dvi „basketkių“, abiem anūkėm. Labai džiaugėsi, dėkojo. Nelengva dabar joms, likus be tėvo. <…>

Gavau Rokui dvejas kelnes, šviesias, čekų gamybos. Buvo patenkintas. Tai gerai.

Negaliu nieko rašyti. Koks velnias, Baltuši?

Sutikau Algimantą Baltakį, prašė būtinai dalyvauti „Pergalės“ minėjime. Pažadėjau, kur dėsies. Draugiškai jis, tai ir aš.


Rugsėjo 15. Antradienis

Skaitinėjau, vartinėjau Rybakovo romaną „Arbato vaikai“, atspausdintą „Družba narodov“ žurnale. Ne rašytojas jis, šitas Rybakovas, tai aišku iš karto. Mečiau skaitęs, grąžinsiu Rašytojų sąjungos bibliotekai. Tegu skaito, kas tiki šitokiu skaitalu, tegu ir itin aštria tema (antistalinistine) sukurtu. Tegu. Jų valia.

Vartinėjau juodraščius. Vis dar nesiryžtu imtis pasakojimo apie Teofilį Tilvytį. O laikas bėga, bėga…

Parduotuvėse produktų vis mažėja. Beveik ištuštėjo skyriai „Sigutėje“ ir kitur su dešromis kooperatyvinėmis kainomis. Kainos liko, dešrų nebėra. Apskritai jokių rūkėsių.

Nuotaika – niekai. O ko? O velniai žino ko!


Rugsėjo 16. Trečiadienis

Buvau LKP CK pas sekretorių Vytautą Astrauską. Priėmė draugiškai, kaip seną pažįstamą. Išdėsčiau Gintaro Dundulio bėdas, įteikiau santraukinį raštą apie Anykščių rajono kai kurių partinių ir tarybinių vadovų įsisiautėjimą. Išklausė atidžiai, paskui staiga tarė: „O maniau, kad Peseckas gerai sugyvena su rašytojais!“ Prisipažinsiu, nustebino mane šitas pasakymas. Pasakiau iš karto, kad su Pesecku mūsų santykiai visai nekonfliktiški, aš tiktai ginu prieš jį dorą kolūkio pirmininką… „Taip tai taip…“ – buvo atsakyta man. Suneramino mane šitai. Matyt, čionai iš seno įprasta laikyti tuos, kas ateina su rūpesčiais, intrigantais. Tikrai blogai, jeigu iš tikrųjų šitaip!


Rugsėjo 17. Ketvirtadienis

Meno darbuotojų rūmuose įvyko „Pergalės“ žurnalo 500-jo numerio išleidimo minėjimas-iškilmės. Neatsilaikiau dabartinio redaktoriaus kviečiamas, nuėjau, tariau žodį. Viskas atrodė gerai. Viena negerai: vėl pasijutau vienišas tarp žmonių ir tarp rašytojų, svetimas, nereikalingas. Na, ką gi. Būna ir šitaip su žmonėmis, kurie nesusipranta laiku numirti, kaip nesusipratau ir aš.


Rugsėjo 18. Penktadienis

Keista, o nesurandu pirmųjų žodžių ir sakinių pasakojimui apie Teofilį Tilvytį. Norėčiau, net labai, papasakoti apie jį kiek šiltėliau, be šablonų ir be senienų. Štai tik iškyla klausimas: kaip pavaizduoti E. Mieželaičio „užsisėdimą“ ant T. Tilvyčio už kritiką, jo organizuotus persekiojimus, užkertant kelią poezijos knygai apie Vytautą Montvilą „Daina gyvybės kaina“, ir daug ko kito. Prisikentėjo tada Tilvytis! Vaikštau, dėstau galvoje mintis, o jos nesusiklosto, negi dar laukti?

Buvau „Žalgirio“ parduotuvėje. Maisto produktai. Nukreipė mane tenai, pas direktorių Gediminą Dulskį, Vilniaus miesto prekybinių organizacijų vadovas Kukenis, kurį paprašiau sudaryti galimybes… nusipirkti konjako ir degtinės po kelias bonkas atsargai, kaip sakoma. Pavargau begaudydamas po kilometrines eiles. Gavau viską, tačiau iš karto pasijutau įklimpęs: už paslaugas buvo man, tiesa, užuolankomis, mandagiai, duota suprasti, kuo galėčiau atsidėkoti direktoriui. Ne pinigais, ne, ir ne daiktais, o užtarimu, „kur reikia“ ir „prieš ką reikia“. Štai ir prasidėk, žmogau kvailas!..

Išėjo atsiminimų apie Justą Paleckį I-sis tomas. Įsigijau sau ir Povilui Zulonui. Radau jame ir savo paties rašinį. Neskaičiau, neprisiverčiau. Gal kada vėliau… Knyga išleista gerai, stambi.


Rugsėjo 19. Šeštadienis

Buvo atvykę iš Anykščių Nijolė Pleskač su sūnum, kuriam savo laiku padėjau gultis į ligoninę. Viskas gerai, tik įvarė man sumišimą dovanos gėlių ir dar „kai ko“. Pastebėjau šitai tik jiems abiem išėjus. Toksai dabar gyvenimas.

Monika žiūrėjo Akademiniame dramos teatre V. Krėvės „Skirgailą“ (Vancevičiaus pastatymas). Kalbino ir mane, bet aš, žinodamas Vancevičiaus „režisūras“, atsisakiau. Sugrįžo Monika be galo sužavėta Regimanto Adomaičio vaidyba Skirgailos vaidmenyje, neįtikėtinai gera, nelaukta, visą spektaklį pavertusia „vieno aktoriaus teatru“. Reikės nueiti kai kada, kada nors.


Rugsėjo 20. Sekmadienis

Parašiau laišką „Komjaunimo tiesai“ dėl respublikos gydytojų psichiatrų, nukankinusių Praną Ruzgą.

Taikos gynimo komitete dalyvavau susitikime su Belgijos taikos judėjimo atstovais. Atrodo, viskas praėjo gerai.


Rugsėjo 21. Pirmadienis

Susisiekiau su Vilniaus vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju Kazimieru Kačonu, labai mano gerbiamu žmogum, kalbėjau dėl buto išskyrimo Dulskiui monolitiniame name Lvovo gatvėje, į kurį kažkodėl nūnai daugelis smelkiasi gyventi. Žadėjo „pasižiūrėti“.

Vartinėjau juodraščius. Dar negaliu pradėti pasakojimą apie Teofilį Tilvytį. Gerokai graužiuosi, bet žinau save: jeigu mintyse nepasiruošęs pradėsiu, tai špygą ir gausiu. Taigi.

Buvau vėl pas chirurgus, perrišo man koją, o kada ji pasveiks – nieko nepasakė. Reikia mesti juos peklon, ieškotis šaltalankio alyvos, kitaip nieko nebus gero.

Skambino Povilas Zulonas, pranešė: Kultūros ministerija atsiuntė raštą, liepia ruoštis išvykai į Lenkiją. Bene bus čia paveikęs mano įsikišimas pernai rudenį, sugrįžus iš Punsko, kai pakėliau klausimą apie būtinumą nuvežti Punsko lietuviams „Senovines kupiškėnų vestuves“. Jeigu tikrai taip, tai smagu man. Ir būtinai važiuosiu su jais visais, kupiškėnais, į Punską. Žinoma, jeigu koks tipelis vėl nepakiš man kojos, kaip iki šiol pakišdavo visų kitų išvykų į užsienį atvejais. Taigi. Žiūrėsim.

Vakare buvau pas Mildą Kunčinienę. Reto žavumo ir dar retesnio švelnumo moteris!

Visai vakare įvyko rašytojų karo ir darbo veteranų Tarybos steigiamasis susirinkimas. Praėjo gana juokingai. Niekas nežinojo, kam toji taryba kuriama, ką ji veiks ir t. t. Susirinkimas truko nepilną valandą.

Televizija parodė lietuvišką meninį filmą „Sūnus palaidūnas“. Labai stengėmės abu su Monika, deja, nieko nesupratome, net kur, kokioj šaly vyksta veiksmas. Taigi aišku: filmas juk „lietuviškas“!


Rugsėjo 23. Trečiadienis

Vakar ir užvakar smaginau, raginau pats save imtis Teofilio Tilvyčio, deja, neįsidrąsinau. Kai norisi daug ką pasakyti, tai ir nesurandi reikalingiausių žodžių.

Skaitinėjau Jono Avyžiaus „Sodybų tuštėjimo metą“, III-ją knygą, spausdinamą „Pergalės“ žurnale. Gi be reikalo jis ėmėsi šito darbo, reikėjo apsiriboti tuo vienu tomu, atžymėtu leninine premija. Viskas dabar lėkšta, grynas reportažas, be ryškių charakterių, personažų išgyvenimų, vien suregistravimas daugybės įvykių pokario metais mūsų respublikoje. Argi tai ir yra grožinės literatūros kūryba? Ir juk niekur nepasakysi šito. Tuoj būčiau apšauktas pavyduoliu, intrigantu ir t. t. Tesižinai.


Rugsėjo 25. Penktadienis

Vakar Monika vaidino „Tylią naktį“, grįžo patenkinta, apdovanota gėlėmis, besišypsanti. Tai gerai. Džiaugiuosi, kad jos sveikata aiškiai pagerėjusi.

Skaičiau „Tiesoje“ pranešimą, kad Klaipėdos Jūrų muziejuje girtas sargo svečias nakčia užmušė visus penkis pingvinus, tarp jų ir gražuolį karališkąjį, kuriuo gėrėjosi tūkstančiai vaikų. Tegu paraliai griebia šitokius „žmones“! Ir dar apmaudžiau, kai žinai, kad nebus tas žudikas rūsčiau nubaustas – taip mūsuose yra: daryk ką nori, užmušinėk nors ir žmones, tik valstybės pagrindų nejudink, neliesk nė iš tolo. Taigi.


Rugsėjo 26. Šeštadienis

Itin prasta savijauta. Perkūnas žino ko.

„Literatūra ir menas“ šios dienos numeryje aprašinėja „Pergalės“ 500-jo numerio minėjimą MDR ir pažymi, kad aš pradėjau dirbti „Pergalėje“ 1952 metais. Net nebejuokinga. Visose enciklopedijose pasakyta, kad dirbau, taigi redagavau „Pergalę“ nuo 1946 iki 1954 metų, o čia savaip viską kreipia. Įdomu, kad tokie „netikslumai“ visuomet liečia tik mane, nieko daugiau. Įdomu ir įsidėmėtina, nors ir smulkmena, išvalgyto kiaušinio lukšto neverta. Ir daro šitai visuomet kažkoks nukvaišėlis Braziūnas, beje, rašantis ir eilėraščius, taigi – poetas!

Buvo Vidmantas Valiušaitis iš Kauno. Pasakojo susilaukęs didelių nemalonumų ryšium su tuo, kad buvo apkaltintas dalyvavęs kartu su žmona rugpjūčio 23 dienos „buržuazinių nacionalistų“ mitinge Vilniuje, prie A. Mickevičiaus paminklo. Iš tikrųjų gi tik ėjo pro šalį, grįždamas su žmona iš geležinkelio stoties, išlydėjus žmonos seserį į Vokietiją. Žiūrėsiu, ką galima bus padaryti.

Bet ir susimąstyti reikia dėl šito fakto. Minėtas mitingas nebuvo uždraustas, mitingo metu milicija nieko nesulaikinėjo, negainiojo, „nesikišo“. Vėliau apie šį mitingą mūsiškė propaganda skelbė kaip apie pilietinių teisių įrodymą, net per televiziją demonstravo užsieniečiams, žinoma, nutylėdama, kad tą pačią naktį po mitingo dauguma jo dalyvių buvo areštuoti, tardomi, daužomi, jiems grasinama. Taigi, taigi…

Ko norima pasiekti šitokiu melu?


Rugsėjo 27. Sekmadienis

Nutarimai byra po nutarimų, kaip iš kiauro maišo. „Tiesoje“ štai dar vienas: leidžiama privačiai kepti duoną, kurti kooperatines šeimynines kavines, valgyklas. Visa tai, žinoma, labai gerai, tačiau kodėl gi tuo pat metu neišleidžiamas įstatymas, ginantis panašių kooperatyvų ir jų narių teises? O kol šitai nepadaryta, visi kooperatininkai atsiduria kyšininkų bei milicijos organų sauvalėje. Be kyšių jie neįmano gauti jokių produktų, o kai juos gauna, tuoj prisistato „obuchoesininkai“, tikrina, žiūrinėja kiekvieną daiktelį, ir pasitraukia tiktai gavę gerą kyšį, o kitą dieną vėl visi prisistato – vėl kyšius duok! Daugelis naujai įsisteigusių kooperatyvų užsidarė, nebeišlaikę tokio lupikavimo, užsidarys ir visos kitos privačios įmonėlės. Tai kuriems velniams visi tie tariami leidimai, ta visa propaganda?!

Dar kartą pasveikinau Povilą Zuloną. Jam – 75 metai.


Rugsėjo 28. Pirmadienis

Susitariau su Literatūros propagandos biuru dėl išvykų: spalio 5-tą Šiauliuose, spalio 6-tą Radviliškyje, spalio 11-tą Alytuje. Visur po du susitikimus su skaitytojais. Mane lydės Gražina Urbonaitė, šauni moteris ir labai gera skaitovė. Į Šiaulius ir Radviliškį vyksime vienu autobusėliu kartu su Valdu Kukulu, Vytautu Misevičium, aktoriais Kubilium ir Grašiu. Nelabai kokia tai kompanija, bet nuvykę būsime atskirai, visi kitose vietovėse.

Vartinėjau juodraščius. Ranka dar nepakyla rašyti. O reikėtų. Labai reikėtų!


Rugsėjo 30. Trečiadienis

Vakar nuėjome su Monika žiūrėti „fondinių“ filmų Vidaus reikalų ministerijos kultūros ir sporto rūmuose. Matėme kažkokį tarmalą, sušalome nekūrentoje salėje, po seanso tuoj ir išėjome, nebelaukėm sekančio filmo. Net keista, kad žmonės žiūri, gėrisi tokiais, atsiprašant, filmais. O gal mes nusenome?

Iš Vytauto Kazimiero Jonyno laiškas, labai geras, draugiškas. Sakosi dailininkas, kad jau ėmėsi „Juzos“ iliustracijų. Tai labai gerai. Klausia, kur nuotraukos iš mūsų apsilankymo pas Zenoną Valuntą Butėnuose, kur recenzijos apie jo turtingą parodą Vilniuje. Skambinau fotografui Dichavičiui, tas sakėsi tuoj tuoj vyksiąs į JAV, nuotraukas nuvešiąs, nesutiko su mano pasiūlymu nusiųsti jas per „Tėviškės“ draugiją, taip būtų greičiau. Kiekvienam rūpi savi reikalai. O recenzijų apie dailininko V. K. Jonyno parodą Vilniuje nėra iki šiol. Nerašo nė žodžio menotyrininkai, tyli dailininkai, tyli žmonės, nors kiek nusimanantys mene… Daugiau nei keista šitoks reiškinys! Juk V. K. Jonynas ne vien įžymus, vienas įžymiausių lietuvių dailininkų pasauline prasme, bet ir padovanojo Lietuvai šimtus savo darbų, visą parodą. Tai kaip čia dabar?.. Nesuprantu ir gana šitokio mūsų meno žmonių sulaukėjimo!

Parašiau laišką V. K. Jonynui. Pabandžiau sušvelninti viską, tik nežinau, ar man tas pavyko. Tikriausiai – ne.

Vakarieniavau „Neringoje“ su Loreta Pakeryte ir kai kuriais CK darbuotojais. Vyko rimti pokalbiai apie taikos gynimo darbą bei jo problemas.

Parengė Antanas Šimkus

„…ir eisim gyventi toliau“: Juozo Baltušio laiškai redaktorei Donatai Linčiuvienei

2019 m. Nr. 4 / papildomą pažinties rakursą gali pasiūlyti ši publikacija, sudaryta iš dalies Juozo Baltušio laiškų, 1974–1983 m. rašytų ilgametei „Vagos“ leidyklos redaktorei Donatai Linčiuvienei, daugelį jo tekstų palydėjusiai į spaudą.

Kultūrinė spauda: alternatyva ir lėtas laikas

2019 07 24 / Kalbasi kultūros leidinių redaktoriai: Monika Krikštopaitytė, Erika Drungytė, Gytis Norvilas, Giedrė Kazlauskaitė, Neringa Černiauskaitė, Antanas Šimkus

Antanas Šimkus Iš stebėjimų katalogo: kaip gyvena rašytojas?

2019 Nr. 3 / Kartais gyvenimas suteikia galimybes stebėti ir įsivaizduoti kitus rašančiuosius, tarsi ne taip labai tolimus, ne taip labai artimus, o tiesiog panašia veikla užsiimančius žmones.

Juozo Baltušio dienoraščiai: pamiršti negalima suprasti?

2018 m. Nr. 1 / Petras Bražėnas, Viktorija Daujotytė, Valdemaras Klumbys, Antanas Šimkus, Ieva Tomkutė, Saulius Vasiliauskas. Parengė Gediminas Kajėnas

Antanas Šimkus. Naujieji

2018 m. Nr. 1 / Jie ateina. Tiesiog taip yra. Neatsiklausę, beveik neperspėję. Nors nuojauta jau seniai sakė, kad bus kažkas panašaus. Juos atpažįsti iš eisenos, savotiško judesio, veido bruožų. Iš kurių sūnuje atpažintum tėvą, dukroje – motiną, nors

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio: 1990 m. spalis

2017 m. Nr. 12 / 1990 m. spalis / Parašiau laišką Denisei Neugnot, „Juzos“ vertėjai. Padėkojau už geras žinias apie „Sakmės apie Juzą“ išėjimą artimiausiu metu vienoje Paryžiaus leidyklų. Elta ir kiti šaltiniai praneša, kad Prunskienės vadovaujama Lietuvos

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio: 1989 m. rugsėjis–spalis

2017 m. Nr. 11 / 1989 m. rugsėjis–spalis / Perskaičiau daug periodinės spaudos, visur tebešurmuliuojama dėl TSKP CK pareiškimo. Mitinguose – tas pats. Nuomonės gana priešingos. Televizija neriasi iš kailio, organizuoja paprastų žmonių

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio: 1988 m. spalis–gruodis

2017 m. Nr. 10 / Nuovargis visą dieną. Buvo Alekseičikas, išsikalbėjome plačiau, prirašė jis man vaistų „gliutominovaja kislota“ stambių tablečių. Pažiūrėsim, pažiūrėsim. Apskritai gi nelabai tikiu aš ir šituo daktarėliu, gana plačiai giriamu,

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio: 1987 m. liepa

2017 m. Nr. 7 / 1987 m. liepa / Paalksnėje. Monika nelinksmai susimąsčiusi. Širdies negalavimai ją slegia. O ką daryti? Kas buvo galima – jau padaryta, lieka tik laikytis ramiai, nedirbti sunkesnių darbų, iš tolo saugotis…

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio: 1986 m. gegužė–liepa

2017 m. Nr. 5-6 / 1986 m. gegužė–liepa. Daug dienų svilino nepakeliamas karštis, o dabar staiga atšalo taip, kad storiau rengtis reikia. Labai keistas pavasaris, ir ne mažiau keista savijauta. Radijas pranešė, kad jau 18 žmonių sunkiai serga nuo radiacijos.

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio: 1985 m. balandis–birželis

2017 m. Nr. 4 / 1985 m. balandis–birželis / Balandžio 3. Trečiadienis. Monika išvykusi gastrolių su „Tylia naktim“ į Molėtus, sumečiau pasinaudoti ta proga ir aplankiau Kaune rašytoją Juozą Grušą. Radau jį gana gerai atrodantį…

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio: 1984 m. kovas–gegužė

2017 m. Nr. 3 / 1984 m. kovas–gegužė / Visą dieną vietnamiečiai buvo Kaune. Juos lydėjo mūsų Taikos gynimos komiteto atsakingoji sekretorė Loreta Pakerytė. Sugrįžo vietnamiečiai labai patenkinti. O aš visą dieną užsiiminėjau ne savo reikalais.