literatūros žurnalas

„Mano likimas – Lietuva“

2017 m. Nr. 8-9

Poetą, vertėją, dramaturgą Georgijų Jefremovą kalbina Arvydas Valionis

Pretekstas šiam interviu – 2017 m. išleistas Georgijaus Jefremovo poezijos, prozos, dramaturgijos, eseistikos ir vertimų „Rinktinių raštų“ penkiatomis (A. V. past.).


Kartą viename pašnekesy auksinių rankų batsiuvys pasakė: pasaulyje nėra netalentingų žmonių, tik ne visi geba įžvelgti savyje užslėptą talento duotybę arba nepuoselėja savųjų gabumų. 1966 metais sukūrei pirmą eilėraštį – ar jis tuomet tapo Tavo, kaip kūrėjo, talento pranašu?

– Vaikystėje svajojau būti chirurgu, keturias vasaras veterinarijos klinikoje dirbau sargu, valytoju, asistentu. Tada net nebuvo minties, kad tapsiu rašytoju. 1965 metais į rankas paėmiau „Poezijos pavasario“ almanachą su Pauliaus Širvio eilėraščiu. Tuo metu prastai mokėjau lietuvių kalbą, bet eilėraštis „Nežiūrėk, nežibėk“ mane sukrėtė, tokio stipraus įspūdžio rusų poezijoje nebuvau patyręs. Ir aš jį išverčiau, kad mano draugai suprastų, pajustų lietuvių poezijos dvasią. Supratau, kad galiu, nors ir netobulai, imtis tokio kūrybinio darbo. Bet tuo metu kitas įvykis pakeitė mano gyvenimą: vasarodamas Nidoje įsimylėjau lietuvaitę. Ta mergina Rūta buvo dvejais metais už mane vyresnė. Vaikščiojant po tą nuostabų Lietuvos kampelį, ji pasakė be užuolankų: tu jau pasiruošęs įsimylėti mane ir Lietuvą, bet aš nerekomenduoju to daryti, nenoriu, kad paskui sielvartautum. Ji ir vėliau ironizavo dėl tokio mano švelnaus prisirišimo prie Lietuvos. Tačiau aš jau buvau kitas: sužavėtas šita šalimi, įsimylėjęs. Grįžęs iš vasaros atostogų, per rusų kalbos ir literatūros pamoką parašiau rašinį apie nuostabų Baltijos jūros kampelį ir įspūdžius pažiūrėjus filmą „Niekas nenorėjo mirti“. Mokytojas buvo griežtas, gauti trejetą jau būdavo vos ne žygdarbis, o man parašė – penketą! Mūsų mokykla, mano nuomone, buvo viena geriausių Maskvoje. Dar tebedirektoriauja tas mūsų devyniasdešimtmetis direktorius.

Su tėvais ne kartą lankiausi Lietuvoje. Dešimtmetis sužinojau apie Lenino premija apdovanotą lietuvių poetą Eduardą Mieželaitį. Vėliau susiradau apdovanotąją knygą „Žmogus“, bandžiau skaityti, bet nieko nesupratau. „Sąjunginės spaudos“ kioske Sverdlovo aikštėje nuo 1965 metų pirkdavau lietuvišką periodiką ir mokiausi lietuvių kalbos. Supratau, kad tai jau mano likimas – Lietuva. Ir suradau save toli nuo gimtosios Maskvos Jakimankos.

Tavo apsisprendimas buvo ryžtingas: išvykai į Vilnių, arčiau Rūtos, arčiau lietuvių poezijos, bet patekai į KGB spąstus.

– Pabaigęs vidurinę mokyklą, atvažiavau į Lietuvos sostinę. Septyniolikmetis įstojau į Vilniaus pedagoginį institutą. Kultūrinė, kūrybinė, dvasinė Vilniaus atmosfera buvo palankesnė ir sveikesnė nei maskvietiškoji. Pirmomis studentavimo savaitėmis susipažinau su Jonu Strielkūnu ir Marcelijum Martinaičiu. Užėjau į „Vagos“ leidyklos rusų literatūros redakciją. Pasisakiau esąs literatas. Ir tada man eilinį kartą pasisekė: pirmai pažinčiai redakcijos vedėja Alisa Berman pasiūlė išversti bent penkis eilėraščius, tada, sako, patikėsiu, kad tu esi literatas. Versdamas J. Strielkūno eilėraščius pirmąkart supratau, koks tai sunkus darbas, bet jie buvo nuostabūs. Tuomet gyvenau Pedagoginio instituto bendrabutyje, susitikau su J. Strielkūnu ir gerą pusiaudienį vaikščiojome po miestą kalbėdamiesi apie jo kūrybą, apie mano ir jo mylimą poetą P. Širvį.

Tada ir prasidėjo mano tikrasis literato kelias. Supratau, kad jeigu sugebėjau išversti J. Strielkūno eilėraščius, jau galiu būti vertėju, o A. Berman laikau savo literatūrine krikštamote.

Į Lietuvą atvykau apsiginklavęs samizdato leidiniais: Maskvos žmogaus teisių gynėjų informaciniu biuleteniu „Einamųjų įvykių kronika“, Aleksandro Solženicyno romanais, Jelenos Čiukovskajos straipsniais, Varlamo Šalamovo, Vladimiro Voinovičiaus kūriniais. „Kronikos“ bendradarbis, literatas ir publicistas, vienas pirmųjų disidentų Anatolijus Jakobsonas (mano mylimas istorijos mokytojas) iš manęs sulaukdavo naujausių žinių apie tuometinę padėtį Lietuvoje. Bet 1970 m. pavasarį Lietuvos KGB pradėjo „rūpintis“ manimi ir mano šeima. Matyt, jau buvo surinkta žinių apie mano aplinką, bendravimą su maskviečiais disidentais. Be to, mokykloje mokiausi kartu su disidento Julijaus Danieliaus sūnumi.

Aš buvau pasiruošęs nuolatinai gyventi Lietuvoje. Bet manieji Vilniaus ir Maskvos draugai, taip pat ir poetas Alfonsas Maldonis, patarė išvažiuoti: Maskva didelė, o čia, Vilniuje, viskas kaip ant delno.

Studijos pedagoginiame institute buvo trumpos: išėjau iš antro kurso, laiku pasprukau nuo KGB persekiojimo, bet suskubau vesti filologę vilnietę Tamarą.

Gyvenau Maskvoje. Neturėjau jokio darbo ir uždarbio. Gimė vyresnioji dukra. Materialinis gyvenimas buvo sunkus. Turėjau išmokti dirbti ne už pinigus. Pasiėmiau lietuvių poezijos antologiją ir ėmiau versti visus poetus paeiliui. Nuo lietuvių liaudies dainų, Kristijono Donelaičio, Jurgio Zauerveino, Antano Strazdo, Antano Vienažindžio…

Reikėjo laukti ne vienus metus, kad vėl galėtum grįžti į Lietuvą.

– 1978 metais pirmą kartą buvau pakviestas į „Poezijos pavasarį“ ir patekau į vieną grupę su mano mylimu poetu P. Širviu. Tuomet Maskvoje buvo leidžiama dviejų šimtų tomų Pasaulinės literatūros biblioteka. Festivalio išvakarėse išėjo XIX–XX a. pradžios TSRS tautų poezijos vertimų tomas, kuriame buvo ir mano darbas – Vinco Stonio eilėraštis „Vasaros vakaras“. Per „Poezijos pavasarį“ vienoje Kauno mokykloje pirmąkart Lietuvoje perskaičiau šio eilėraščio vertimą.

Esi devynių poezijos rinkinių autorius. Pirmas „Rinktinių raštų“ tomas „Visos mano maldos“ talpina tik dalelę Tavo kūrybos apie keturis šimtus eilėraščių ir mažąsias poemas. Pirmiausia pristatomas P. Širvio eilėraštis „Nežiūrėk, nežibėk“ – pirmasis Tavo bandymas versti lietuvių poeziją. Šiame tome kaip ant delno atsiskleidžia kūrybingiausi laikotarpiai. Tačiau mažai eilėraščių su 1990–1995 metų datomis…

– Rašau pagautas impulsų. Reikia įsimylėti. Regis, tada ne aš rašau, o man kažkas diktuoja. Net pačiam būna įdomu, kaip aš sugebu taip parašyti… Gerai prisimenu savo mokytoją, kuris buvo pažįstamas su Ana Achmatova. Jis pasakojo, kad ne kartą iš šios poetės girdėjęs, jog kiekvienas jos eilėraštis esąs paskutinis, neaišku, ar dar bus kitas, nes nežinia, ar vėl ją aplankys įkvėpimas ir gims kūrinys. Man tai gerai pažįstamas jausmas.

Tarkime, pažintimi su lietuvaite Rūta prasidėjo pirmasis įkvėpimo etapas, kuris tęsėsi apie šešerius metus. Paskui buvo didesnės ar mažesnės pertraukos.

Davidas Samoilovas įvertino tavo poeziją taip: „eilėraščiai su blokišku priedainiu“.

– Aleksandras Blokas mano mylimiausias poetas.

Šiame tome nemažai eilėraščių, skirtų Vilniaus draugams.

– Tai mano mylimi žmonės. Norėjosi palikti kokią nors atmintį apie juos.

Poetas ir dramaturgas – ne itin dažna kūrybinė dermė. Vadinasi, tokį kūrybinį posūkį lėmė pašalinio poveikio impulsai?

– Viename literatų susitikime Peterburge susipažinau su Mariumi Ivaškevičiumi. 2001–2002 metais verčiau jo „Madagaskarą“. Šį darbą laikau geriausiu savo vertimu. „Madagaskaro“ paskelbimas žurnale „Sovetskaja dramaturgija“ Maskvoje sukėlė ažiotažą, tapo tikra teatro aplinkos sensacija, o Marius – vienu geriausių mano draugų.

Versdamas „Madagaskarą“ pasukau į dramaturgiją. Kartą mieste sutikau Vladimirą Tarasovą, kuris buvo paskirtas Rusų dramos teatro vyriausiuoju režisieriumi. Jis pasiteiravo, ar aš nerašau pjesių. Kol kas ne, bet… Ir jis pakvietė susitikti. Tada V. Tarasovas sako: teatrui reikia vietinio dramaturgo kūrinio. Aš jam papasakojau dešimtį savo siužetų. Trys, anot jo, verti dėmesio. Pradėjau rašyti pjesę pagal tas tris istorijas. Pjesę pabaigiau, bet V. Tarasovas nebedirbo teatre. Kūrybinė pertrauka šiame literatūros žanre baigėsi, kai išverčiau Edvardo Gudavičiaus „Lietuvos istoriją“. Čia radau tiek informacijos, tiek siužetų ir supratau: reikia ką nors daryti. Mano favoritu tapo Vaišvilkas, vyriausias Mindaugo sūnus. Tada perskaičiau ir verčiau Algimanto Bučio literatūrinę studiją „Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha“. Pasirodo, Vaišvilkas yra ir A. Bučio favoritas, per jį sužinojau naują Mindaugo sūnaus istorijos versiją. Gimė pjesė „Godos apie Vaišvilką“. Tada supratau – noriu parašyti trilogiją ar tetralogiją apie Vilniaus likimus. Pavyzdžiui, septyniolikto amžiaus pradžios įvykiuose radau lietuviškąją Romeo ir Džiuljetos istoriją. Kol kas parašytos tik dvi pjesės.

Reikšmingiausias tavo kūrybinio darbo baras – lietuvių poezijos vertimai į rusų kalbą. Rašai: „Negaliu neversti – tai tokia liga.“ Rusų kalba išleista tavo verstų Justino Marcinkevičiaus, E. Mieželaičio, A. Maldonio, M. Martinaičio, J. Strielkūno, Vinco Mykolaičio-Putino, Salomėjos Nėries, Sigito Gedos, Maironio eilėraščių – per dvidešimt lietuvių poetų rinkinių.

– Į „Rinktinius raštus“ pateko gal penki procentai vertimų. Greta lietuvių poetų čia rasite vieną kitą bulgarų, vengrų, lenkų, serbų, chorvatų, juodkalniečių, čekų ir kitų tautų poetų vertimų. Kai bendradarbiavau su leidykla „Chudožestvennaja literatura“, daugiausia dėmesio teko skirti Balkanų kūrėjams.

Šio kūrybinio darbo oficialias ištakas galiu reziumuoti taip: 1969 metų rudenį dienraščio „Komjaunimo tiesa“ rusiškajame leidime buvo išspausdintas pirmasis mano vertimas – Rimanto Vanago eilėraštis „Marihuana“.

Kaip Jus paskatino versti lietuvių poeziją poetas, vertėjas D. Samoilovas?

– D. Samoilovas atvedė mane ne į Lietuvą, bet į tam tikrą literatūros kampelį, o su Lietuva 1958 metais pirmąkart supažindino mama.

D. Samoilovas buvo plačių interesų kūrėjas. Jį domino ir Lietuva, ir Latvija, ir Estija, ir Lenkija. Tai aukščiausios klasės vertėjas. Kai jis sužinojo, kad turiu interesų Lietuvoje, iškart patarė kreiptis į jo bendrakursę A. Berman, dirbančią „Vagos“ leidykloje: užeik ir perduok linkėjimų nuo D. Samoilovo. Tai buvo puiki rekomendacija. Ir dar patarė: pagalvok apie genialų poetą M. Martinaitį. Davidas tai iškart suvokė perskaitęs trijų M. Martinaičio eilėraščių pažodinius vertimus. Kartu su juo teko versti „Kukučio balades“. Jis puikiai jautė lietuvių poezijos dvasią, artimai draugavo su M. Martinaičiu, A. Maldoniu.

Dienoraštinės prozos tome daug vietos skiri D. Samoilovui, pateiki daug jo laiškų ir ištraukų iš poeto dienoraščių.

– Esu laimingas, kad mano draugu ir mokytoju nuo jaunų dienų buvo D. Samoilovas. Man mažam jis pasakojo apie Lietuvą ir jos poetus. Tuo metu Davidas aktyviai vertė lietuvių poetų kūrybą, palaikė ryšį su E. Mieželaičiu.

Kai D. Samoilovas beveik apako, jis pakvietė mane būti jo sekretoriumi. Tai įvyko 1973-iaisiais. Poetui talkinau trejetą metų. Po sėkmingos operacijos buvo išgelbėta viena jo akis, tada jis pats pradėjo rašyti ir skaityti. Kai D. Samoilovas nusipirko namą Estijoje, prasidėjo mūsų susirašinėjimas.

Siekiant adekvataus vertimo kartais iškyla beveik negalimas vertimo variantas.

– Iki šiolei lieka neišverstas nuostabus P. Širvio eilėraštis „Aš – beržas“. Jo perdainuoti rusiškai neįmanoma, nes rusų kalboje beržas yra moteriškos giminės.

Vertei tiek daugelio autorių, tiek skirtingos stilistikos ir įvairių literatūros žanrų kūrinių, ar teko patirti sėkmingo vertimo malonumų?

– Jų patyriau ne vieną. Neapsakomai malonu buvo prisiliesti prie Romualdo Granausko apsakymų iš „Šventųjų gyvenimo“. Versdamas pajutau, kad ir prozos tekstas gali būti poetiškas. Šie apsakymai buvo paskelbti lietuviškame žurnalo „Inostrannaja literatura“ numeryje.

Vienas laimingiausių mano gyvenimo periodų – pažintis su žymiu istoriku E. Gudavičiumi ir pusantrų metų bendras darbas verčiant jo „Lietuvos istoriją“. Tai retos kantrybės ir mąslumo žmogus. Bendraudamas išklausiau unikalų istorijos speckursą, kuris padėjo vertimo darbe.

Vertimas – ypatingas draugystės būdas, išskirtinė galimybė kitos kalbos priemonėmis perduoti savo draugo kūrinių menines vertybes.

Vertimo sunkumai: ar lengviau versti klasikinės formos eilėraščius, kur griežta metrika, tikslus rimas, ar šiuolaikinius autorius?

– Sunku versti, kai eilėraštis yra labai „tirštas“, labai daug jausmų, minčių. Rusų poezija mėgsta tvarką, o verlibras kol kas nelabai populiarus.

Turiu gerą atmintį, mėgstamus eilėraščius ilgai nešioju savyje vis pakartodamas. Todėl dievinu klasikinę eilėdarą. Žinoma, visada iškyla tam tikrų sunkumų (o kur jų nėra!), tarkime, atkuriant originalo ritminį ir fonetinį sąskambį. Skaitant S. Nėrį lietuviškai atrodo labai nesudėtingas tekstas, paprasti žodžiai, tačiau verčiant viskas tampa nepalyginti sudėtingiau. Ir su P. Širviu panašiai.

Džiaugiuosi, kad pažinojau reiklius, patyrusius vertėjus, kurie vertė lietuvių poeziją į rusų kalbą – Leonidą Martynovą, D. Samoilovą, Bulatą Okudžavą, Mariją Petrovych, Borisą Sluckį, Jurijų Levitanskį, Vladimirą Kornilovą. Šiandieną galiu patvirtinti: tik dabar pradedu suprasti, kad jau esu vertėjas profesionalas.

Kai tiek padaryta, nelieka nepastebėtos kūrybiškumo apraiškos, atsiranda pripažinimo ženklai. Pirmiausia prisiminkime pirmąją Tavo, kaip vertėjo, sėkmę Juliaus Janonio poezijos vertimų konkursą.

– Man tai buvo labai svarbus pirmųjų kūrybinių bandymų įvertinimas. 1977–1978 m. vyko „Vagos“ leidyklos paskelbtas J. Janonio poezijos vertimų konkursas. Konkurencija buvo nedidelė, nes nedalyvavo tuomet žymūs lietuvių poezijos vertėjai D. Samoilovas, Aleksandras Mežirovas, B. Sluckis. Išverčiau per dešimt J. Janonio eilėraščių, o reikėjo tik dviejų. Po kelių mėnesių gavau laišką: man paskyrė antrą premiją, pirmos niekam neskyrė. Po šio įvertinimo poetas Mykolas Karčiauskas pakvietė dalyvauti 1978 metų „Poezijos pavasaryje“.

Esi pirmas Jurgio Baltrušaičio premijos laureatas…

– Man šis apdovanojimas buvo labai netikėtas. Premiją už nuopelnus lietuvių ir rusų kultūroms priėmiau iš J. Baltrušaičio fondo prezidento aktoriaus Donato Banionio rankų.

Šv. Jeronimo premija Tau skirta už subtiliai perteikiamą prasmės ir eilėdaros dermę poezijos vertimuose, taip pat už meistrišką kalbinę išraišką verčiant prozą ir dramaturgiją. Čia vietoj Tavo atsakymo pacituosiu šį tą iš poeto Vlado Braziūno laudacijos:

Jura turi vertėjui, ypač poezijos vertėjui, būtiną šikšnosparnio klausą, estetinę klausą, įgimtą ir išlavintą, kad nugirstų menkiausias balso vibracijas, intonacijos, ritmo, net ir tembro pakitimus ar įtrūkius. Jis tad drąsiai gretintinas su geriausiais mūsų vertėjais ne tik į rusų, bet ir į kitas kalbas. Jau nekalbu apie tobulai atkuriamą eilėdarą ir kitus formalius poetinės kalbėsenos dalykus: čia apskritai rytų slavų vertėjų stiprybė. Jis dirba –­ kuria – kaip koks vargonų virtuozas, gebantis panaudoti visus įmanomus registrus – kokio kokiai poetinei individualybei ar net kaip tik tam kūriniui prireikia; net jeigu originalui yra svarbi, tarkim, ištisinė fonemų ar jų samplaikų eufonija, kuo įmantriausia garsinė plastika, – Juros ausis ją girdi, junta ir jaučia, kuria ir sukuria. Skaitydamas Juros vertimus, gali atpažinti originalo ekspresijos kaitą ir slinktį, muzikinės ir prasminės plastikos sutaptis, sampynas, substancinius ryšius, pagaliau pilnatviškai pulsuojantį eilėraščio būties vienį.“

Koks Tavo darbas įvertintas „Master“ premija?

– Šią premiją pernai įteikė už Tomo Venclovos eilėraščių vertimus Peterburge išleistoje dvikalbėje knygoje „Pochvala ostrovu“.

Kai prieš kelerius metus gavau „Vertimo metro“ premiją, iškilmingame ceremoniale pasakiau trumpą kalbą, kad ši premija – kompensacija už tai, ko mums seniai nemoka, ji – vienintelis mano honoraras.

Sugrįžkime į praeitį ir prisiminkime praeito amžiaus sovietinius honorarus: už E. Mieželaičio eilutės vertimą į rusų kalbą mokėjo du rublius, o už J. Strielkūno – tik keturiasdešimt kapeikų…

Tvirtini: „Poezijos vertimas man – meilės aktas.“

– Vertimas – mano pašaukimas. Kai pačiam nesirašo, verčiu. 1980-aisiais susidomėjau savitais Stasio Jonausko kūriniais, verčiau jo poezijos rinkinį. Šio poeto eilėraščius versti labai sunku ir malonu, tekstą tenka analizuoti, kol surandi tikrą atsakymą, tarytum spręstum kryžiažodį. S. Jonauskas kažkuo artimas Borisui Pasternakui, mano mylimam poetui.

Kiek gyvensiu – tiek versiu. Suprantu, tai tokia reta dovana man. Dabar mažai kas verčia eilėraščius, jeigu už darbą nemoka. Aš nesu pripratęs prie pinigų. Dabar esu ir leidėjas. Visą gyvenimą norėjau leisti knygas. Planuoju parengti išsamią J. Strielkūno poezijos rinktinę, nes pirmasis jo rinkinys publikuotas seniai. Išleisti galima, bet kur kas sunkiau išplatinti knygą. Bandysiu į pagalbą pasitelkti savo gerus draugus, kurių Rusijoje turiu daug. Gal jau trisdešimt metų guli mano sudaryta puiki D. Samoilovo lenkų poezijos vertimų knyga „Altorius“ ir laukia dienos šviesos.

Po aktyvios veiklos Sąjūdyje tapai nebereikalingas politikams?

– Su Sąjūdžiu buvau nuo pirmos dienos. Kadangi Lietuvoje buvo nemažai rusakalbių, kurie daug ko nesuprato, kas savaitę rusų kalba buvo leidžiamos „Sąjūdžio žinios“. Vėliau atsirado rusiškas „Atgimimo“ variantas, redagavau rusų kalba leidžiamą „Santarvę“ („Soglasije“), pirmą nepriklausomą laikraštį. 1989-aisiais Sovietų Sąjungoje jis buvo unikumas. „Soglasije“ žinojo net Vladivostoke, Kamčiatkoje.

Po 1991 metų iškilo asmeninė dilema. Galėjau viešai pareikšti, kad Nepriklausomybės pasiekime yra ir mano indėlis, aš padariau savo darbą ir nusprendžiau išeiti iš aktyvios politikos, parašyti keletą knygų. Tuomet buvau baisiai pervargęs ir tyliai išvažiavau į Maskvą.

1991–1995 m. dirbai M. Gorkio literatūros institute dėstytoju, vertėjų ir lietuvių kalbos seminaro vadovu.

– 1990 metais buvo surinkta vienuolikos žmonių grupė. Aštuoni iš jų baigė institutą 1996-aisiais, tačiau nė vienas jų neverčia iš lietuvių kalbos, tik du tapo tikrais vertėjais. Taip nutiko todėl, kad atvykę studentai nesulaukė Lietuvos paramos.

Jura, tu ne vien kūryba gyvas, bet ir paimi į rankas gitarą.

– Aš groju ir dainuoju savam rate. Turiu gana unikalų repertuarą, daug negirdėtų dainų iš mano klasės draugo Aleksandro Danielio senelės palikimo.

Kilme esi maskvietis, gyveni ir tęsi kūrybinę veiklą Lietuvoje. Ar Vilnius tau dvasingas?

– Šio tūkstantmečio pirmaisiais metais Vilniuje buvo atidengta memorialinė lenta Nobelio literatūros premijos laureatui Josifui Brodskiui. Šioje ceremonijoje dalyvavo trys Nobelio literatūros premijos laureatai: Wislawa Szymborska, Czeslawas Miùoszas ir Gunteris Grassas. Įstrigo atminty vienas Cz. Miloszo kalbos sakinys: „Josifas dažnai kartojo, kad šioje niekšingoje imperijoje tik su lietuviais galima turėti reikalą!“ Susimąsčiau – jis buvo ne vietinis, kaip ir aš. Maskviškiui A. Danieliui, atviros ir laisvos minties žmogui, Vilnius atrodo esąs prielankiausias miestas atklydėliui. Man Vilnius – dvasinio gyvenimo norma. Noriu, kad jis toks būtų. Būtų savimi. Vadinasi, reikia į jį įsiklausyti ir paklusti. Būti kaip įmanoma arčiau jo, būti juo. Jis priimdavo ir priima visus. Ne veltui Užupio konstitucijoje sakoma: „Žmogus turi teisę gyventi šalia Vilnelės, o Vilnelė – tekėti šalia žmogaus.“ Uždavinys – pasinaudoti šia teise. Neleisti išsekti upei, nudžiūti medžiui, užgesti ugniai židinyje.

Nora Ikstena. Du apsakymai

2019 m. Nr. 3 / Latvių prozininkės Noros Ikstenos (g. 1969) kūrybinį kelią ženklina šešiolika knygų, jos kūriniai versti į anglų, vokiečių, prancūzų, rusų, estų, lietuvių, danų, švedų ir kitas kalbas. Siūlome du apsakymus.

Bet širdy ši žemė ne svetimšalė. Iš šiuolaikinės latvių poezijos

2018 m. Nr. 2 / XX a. viduryje Janio Rainio kūrybos vertimų leidyba atvėrė kelius kaimynų poetiniam žodžiui link Lietuvos. Tuo metu kūrybingai dirbo vertėjai Kostas Korsakas, Eugenijus Matuzevičius.

Knutas Skujeniekas: „Rašytojo darbas – misija“

2016 m. Nr. 8-9 / „Kai kasdieniai žodžiai nebepadeda, talkon ateina poezija. Poezija kalba savo pačios išrastu ar seniai jau esamu žodžiu, vaizdu, tylos akimirka tarp eilučių. Ir pasako beveik visa, kas svarbiausia“, – taip latvių poetas Knutas Skujeniekas

Atodangos: premijos, R. Barthes’as, J. K. Rowling detektyvai

2016 m. Nr. 1 / O. Vacietis, J. Ruokpelnis ir A. Čakas. Tryliktuoju (ir jau antrąkart) Ojaro Vaciečio literatūros premijos laureatu tapo poetas, eseistas Janis Ruokpelnis. Šis apdovanojimas latvių kūrėjui skirtas už aštuntą lyrikos knygą „Post factum“

„Vertimas – magiška operacija, kone šventos apeigos“

2005 m. Nr. 1 / Pasaulinės literatūros vertėją Valdą V. Petrauską kalbina Arvydas Valionis / Jau dešimtmetį gyveni toli nuo Lietuvos ir dirbi kūrybinį darbą kitų kultūrų ir kalbų apsuptyje…