literatūros žurnalas

Krzysztof Czyżewski. Kitokia Miłoszo ištikimybė

2017 m. Nr. 8-9

Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila

 

Kaip galima šitaip užbaigti „Teologinį traktatą“? „Gražioji, Tu… nenusakomas Tavo grožis… Prašiau stebuklo Tavęs…“ Be abejonės, jaunas žmogus tokio traktato neparašys. Ir esmė čia ne tik dekadentizmas, užtvindęs nūdienos pasaulį, dėl kurio senas poetas ant kitos svarstyklių lėkštės deda dėkojimą. Tokio traktato taip pat neparašys teologas, filosofas ir jokio kito mokslo atstovas. Taip pat poetas, kuris neprivalo „įtikti liaudies vaizdiniams“.

I.

Kodėl Czesławas Miłoszas į senatvę leidžia sau būti tokiam ekstravagantiškam, balansuoti ant devocionalaus kičo ribos, rizikuodamas sulaukti kaltinimų tuo, kad tiki prietarais. Tam jis ruošėsi nuo seno: paprastino kalbą; šalino iš savo eilėraščių tai, ką „poetas privalo“; ugdė drąsą – ne tik laužyti įvairius tabu, bet ir būti nuoširdžiam. Plėšdamas nuo savęs kaukes, kostiumus ir formas, vis labiau apsinuogindavo. Siekdamas tiesos jo protas, nors netolo, vis daugiau vietos skyrė atgailai. Todėl tas traktatas yra sceninio monologo ir vidinės išpažinties formos. Bet visų pirma jis puoselėjo ištikimybės – tam, kas tikra, dvasios broliams, savo vargšams mirusiesiems, galiausiai – vaikui savyje, – dorybę. Šiame traktate žodžiai tikėjimas ir ištikimybė yra tokios pačios kilmės.

Tai, kas tikra. Ištikimybė tam, kas tikra, jei tiki prietarais? Bet ar tie, kurie jais netiki ir juos vien niekina, yra arčiau esmės? Miłoszas buvo nepaprastas lenkų kalba rašęs rašytojas, kokių reta tarp poetų, ypač slaviškų, kadangi neskraidė padebesiais, nepasiduodavo fantazijoms ir mistinėms obsesijoms. Jo eilėraščiai nekviečia liaudies į barikadas, nereikalauja atnašauti aukų Liaudžiai ar Istorijai, negarbina pralaimėjimų, kurie Danguje taps pergalėmis. Nepalankiai vertino Varšuvos sukilimą, smerkė šios aukos iracionalumą ir vadų neatsakingumą. Miłoszas buvo įžvalgus lenkų katalikybės, mesianizmo, nacionalizmo kritikas. Jis priešpriešino tam tikėjimą gilesnį nei tik apeigų celebravimas, o būtent – organišką darbą, sugrąžinantį bendruomenėms jų mažąją tėvynę; pagarbą individui ir jo individualiam likimui, nes – kaip rašė „Moraliniame traktate“ – „Lavina pakeisti kryptį gali, / Jei akmenys užstoja kelią.“ Distancija, dažnai kritinė, buvo pozicija, kurią jis suformavo tikrovės atžvilgiu. Taip pat kaip poetas, kuris tvirtai vaikšto žeme, godus konkrečių dalykų, jautrus smulkmenoms, vaizduote įsišaknijęs tame, kas matoma ir apčiuopiama, sutelkęs dėmesį, kuris jam, kaip ir Simoneÿai Weil, yra maldos forma. Miłoszas, kaip į stiklą atsitrenkiantis paukštis, nuolat liudijo, kad nemoka gyventi fantasmagorijoje. Kodėl ištikimas, o ne ieškantis? Nes pasaulis kitapus stiklo yra ne nelytėta, jo kojos nepaliesta žemė, bet vieta, į kurią jis grįžta. Ir būtent ištikimybė tikrovei vedžioja jo plunksną, kai pagarbiai rašo apie angelus ir Gražiosios „nematerialiąją materiją“.

Dvasios broliai. Miłoszas teologas po lenkišku dangumi yra tikrai retas paukštis. Čionykštė katalikybė, visų pirma garbinanti, apeiginė ir tautinė-tėvyninė, neišugdė kritinio mąstymo apie esmingiausius dalykus mokyklos, be kurios nėra tikėjimo, ieškančio suvokimo, taigi ir įžymių teologijos veikalų. Traktate jis rašo: „Tikėjimo broliams Lenkijoje patiko bažnyčios apeigų žodžiai, tačiau teologijos jie nemėgo.“ Kìtos Respublikos religinės konfesijos čia irgi nedaug teįnešė. Aišku, taisyklėse būna išimčių, bet kas šiandien skaito (Miłoszas skaitė, tai faktas) Socino ir kitų lenkų brolių traktatus? (Iš šių laikų rašytojų vertas dėmesio Edwardo Stachuros mistinis-teologinis traktatas „Fabula rasa“, bet juk ne šis traktatas lėmė, kad Stachura tapo kultiniu kartos poetu, kuris, beje, po 1989 metų buvo greitai užmirštas. Lenkijos teologijos viltis buvo kunigas Tomaszas Węcławskis, bet jis jau keleri metai laikomas apostatu.) Medituojant apie esmingiausius dalykus Miłoszui teko savarankiškai ieškoti dvasios brolių, kurie mūsų šalyje mažai žinomi. Tų paieškų pėdsakų aptinkame įvairiose jo knygose, ypač „Ulro žemėje“. Be kitų, tai Origenas ir Bažnyčios tėvai iš Kapadokijos, manichėjistai, hermetistai, kabalistai, alchemikai, Rožės Kryžiaus riteriai, šv. Tomas Akvinietis, Eriugena, Pascalis, Ruysbroeckas, Böhme, Swedenborgas, Blake’as, Mickiewiczius, Schopenhaueris, Oskaras Milašius, Maritainas, Weil. Daug jų, kaip ir jis, klajojo erezijų paribiais. Buvo ir tokių kaip Gombrowiczius, neturėjusių „tikėjimo dovanos“, bet kuriais jis žavėjosi ir minėjo juos traktato vietoje, prasidedančioje eilute: „Turėkite atjautos žmonėms silpno tikėjimo.“ Tokia parankinė biblioteka paprastai suteikdavo tėvynainiams plunksnos kolegoms dingsčių kurti kandžius komentarus, tarkime, kad ir tokius kaip „Naujosios Jeruzalės“ autoriaus. Zbigniewas Herbertas šaipėsi eilėraštyje „Chodasiewicz“, kurį parašė kaip paskvilį apie Miłoszą, kad šis „Swedenborgą taikė su Hegeliu“. Tadeuszui Różewicziui Swedenborgo lektūra yra „proto šviesos gesinimas“, tad jis išjuokė Miłoszo „Swedenborgus ir kitus paistalus“ (eilėraščiuose „Šviesos užtemimas“ ir „Antras rimtas įspėjimas“). Tačiau „Teologinio traktato“ autorius senatvėje „nesurimtėjo“ ir liko ištikimas ne tik Swedenborgui su angelais, bet ir kitiems dvasios broliams, kurių daug mini traktate, dar praplėsdamas jų būrį, pavyzdžiui, Jakubu Böhme, kurio anksčiau neminėjo, nors jį, aišku, pažinojo, bent iš Mickiewicziaus.

Mano vargšai mirusieji. Kas jie tokie? Šeimos, artimųjų, kaimynų ratas, suaugusieji, kurie vakarais susėda Krasnagrūdos dvaro priebutyje, tautiečių bendrija, išgyvenanti kolektyvinius maištus ir kančias, religinė bendruomenė, kas sekmadienį dalyvaujanti Šventose Mišiose, kasmetėje Dievo Kūno procesijoje. Jų gyvenimo ritmą rikiuoja „visų mūsų dienos reikalų“ vyksmas, gamtos ciklai, draugiškas bendravimas, kolektyvinės apeigos. Jų atžvilgiu jautėsi kaip atskalūnas, nes jau nuo paauglystės laikėsi atokiau ir nenorėjo būti toks, kaip jie. Išdavė juos, pasirinkęs savo maištininko kelią, vedamas daimoniono, trokšdamas žinoti daugiau ir nueiti toliau, pelnyti pripažinimą ir šlovę pasaulyje, nuo pat pradžių nusidėjęs tuo, kad žiūrėjo į juos iš aukšto. Ir net tada, kai prabyla į Gražiąją, jis nesikreipia į Vilniaus Aušros vartų Dievo Motiną, pas kurią kaip piligrimai keliavo jo artimieji ir kuriai meldėsi jo motina, kad pagytų jos arti mirties buvęs sūnelis. Nepalankus požiūris į religijos simbiozę su genties mitais, nacionalizmu, kova su ideologiniu priešu atgręžia jį į tą, kuri apsireiškė vaikams Lurde ir Fatimoje.

Tad iš kur tas šiltas, intymus tonas, kai kalba apie juos? Be abejo, iš to, kad kalbasi su mirusiaisiais, dažnai su tais, kurie išėjo seniai ir gyvena jau tik jo atmintyje, jo eilėraščiuose, rašytuose daimonionui diktuojant. Mirties riba yra susitaikymo riba. Bet ir ja niekas nesibaigia. Miłoszas nenutraukia to pokalbio, priešingai, jį intensyvina. Kuo vyresnis, tuo dažniau pasisako jų vardu. Išduotų? Tai lėmė jo pasitraukimas, kelias per Pragarą, savęs plakimas kasdiene disciplina ir kalbos meno lavinimas, kad galėtų juos išreikšti – suteikti jiems vardus, kad neliktų niekinamai užmiršti, atskleisti jų likimus, tiesą, išmintį. Traktate pranašumas jų atžvilgiu virsta nepamirštama atmintimi to, kad jie „sukurti buvę ne menkesni užu dangaus galybes“. Bet kaip jie gali egzistuoti dėl jo žodžio meno, taip ir jis gali rašyti, nes kalbasi su jais, jiems atlieka išpažintį ir atgailą. Ir „Teologinį traktatą“ rašo tam, „kad atpirktų savimeiliškos puikybės nuodėmę“. Juk jis yra vienas iš jų. Iš tiesų, jo vardas – poetas, tai žymė nuosprendžio, kuris pasmerkia būti skirtingu ir atskirtu. Todėl jis savo gyvenime buvo žodžio „taip“ žmogus (kaip jį kadaise pavadino Tomas Venclova) ir jungiamojo audinio kūrėjas, kad neapsiribotų to atskyrimo žyme. Todėl tad skaitome traktate netikėtus žodžius: „Bet man gera tarp besimeldžiančių.“ Jis sugrįžo. Kitaip ištikimas. Eilėraštyje „Jūs, nugalėti“, kurį parašė maždaug tuo pačiu metu kaip ir traktatą, prašo jų: „Atleiskit man, ponaičiui iš kilmingos giminės, / Kad jau mokykloje jus išdaviau / Išsiruošęs į nutrūktgalvišką kelionę intelekto žemėsna“; ir tuo pat metu tikina, jog tai buvo būtina, „Kad galėčiau kvadratu pakelti / Savo pavietą ir jus, šešėliai mano, / Kurie susirenkate man pašaukus / Tik todėl, kad buvau žmogus randuotas, / Išblokštas iš tėvų tradicijos / Ir kitokia ištikimybė buvo man lemta.“

Senis-vaikas. Senas poetas, siekdamas, kad „pirma būtų pirma“, stengiasi likti ištikimas vidiniam vaikui. Jo nuogumas, o iš jo žodžio galia pasireiškia tuo, kad prabunda vaikas, kuris užmiega suaugusiame žmoguje taip, kaip manichėjiško „Himno apie perlą“ jaunasis kunigaikštis užmiega žemiškame pasaulyje pamiršęs, kad yra karaliaus sūnus. Miłoszo vaikas – taip pat jaunuolis, kuris, viena vertus, dar išsaugo Rojaus prisiminimą ir jo vaizduotė priklauso vaiko pasauliui, kita vertus, jau suvokia grėsmę iš Adomo palikuonių, kurie pasmerkti ištrėmimui, laukiantys tame dvaro priebutyje, kad po akimirkos prisidės prie jų ir taps tokiu kaip jie. Savo maištingą priesaiką užrašė eilėraštyje „Sugrįžimas“: „Abejingas suaugusių žinojimas neatneša garbės ir gėdinga yra gudraujant lavinta santaika, / tebus pagarbintas protestas prieš nepalenkiamą teisę ir pistoletas jaunuolių rankose, kai jie amžiams išsižada dalyvauti.“ Garbūs teologai čia galėtų pridurti, kad „Teologinis traktatas“ paradoksaliai, ir net priešingai, nei teigia jo antraštė, yra vienas paskutiniųjų Miłoszo kovos prieš suaugimą aktų. Jis pradėjo tą kovą labai anksti, stebėdamas ir mėgindamas suprasti savo tėvo gyvenimą. Tekste „Sekmadienis Brunene“, parašytame 1954 m., kurį galima pripažinti traktato anonsavimu, dėl stipraus įspūdžio, patirto dalyvaujant sekmadienio Mišiose mažoje bažnytėlėje prie Keturių kantonų ežero, kur pasijuto kaip tarp saviškių, rašė apie tėvą, kurį mylėjo, kai šis buvo „kitoks (sugrąžintas pačiam sau)“, kai darė tai, ką mėgo, keliavo, medžiojo, atsidavė savo tyrai aistrai. Tai užgožia kitas paveikslas, vis labiau dominuojantis, kuriame tėvas vis labiau apsnūdęs, atsisakantis savo svajonių, grimztantis „į lipnią tyrę, kurioje murkdosi suaugusieji, dar gyvi, bet jau nebegyvenantys“. Priešpriešino jam daktaro Mucholapskio iš Erazmo Majewskio knygos vaikams personažą, kurį puikiai aprašys savo šedevre – poemoje „Kur saulė pateka ir kur nusileidžia“. Knygoje pasakojama apie entomologą, kuris jau buvo susiruošęs tuoktis, bet pastebėjo retą vabzdžio rūšį… ir, nors turėjo būti prie jaunosios šono, jį, vilkintį fraku, rado ant medžio, cilindru bandantį pavožti vabzdį. Jis rašė: „Jaunoji – rėkdama, ašarodama ir glaustydamasi prie mamos – nutraukė tuoktuves, herojus (kaip ir šiandien manau), vertas didžiausios pagarbos, liko senberniu, neišdavė mūsų karštų širdžių bendrijos.“ Privalome nepamiršti, kad traktato autorius yra skeptiškas madų ir privalomų elgesio taisyklių atžvilgiu, to, kas dera arba nedera, bet taip pat ir dėl intelektualizmo ir abstrakčių sofizmų. Galiausiai pomėgių grynumas išvaduoja mus iš nereikalingų apsunkinimų ir stabdžių, panašiai kaip pasilikimas gryno Nežinojimo srityje, kuris leidžia „pamiršti puikius rūmus, kuriuos surentė teologai“, ir veda ten, „kur gyvena tik Tavo šviesa“ (eilėraštis „Kunigas Severinas“). Senis atranda tai, nes yra ištikimas savo vidiniam vaikui. Todėl nestebina, kad traktato pabaigoje jis suteikia žodį vaikams.


II.

Senasis poetas, saugantis ištikimybę savo jaunystės priesaikoms, seniai mirusiems saviškiams, dvasios broliams, lieka ištikimas tam pačiam amžiaus nepakeistam siekiui suvokti pasaulį / šviesą už stiklo kitoje erdvėje, kitoje tikrovėje. Kuo žmogus gali atsilyginti kitiems už ilgo gyvenimo dovaną? Išmintimi? Tikriausiai. Bet pirmiausia likdamas ištikimas po to, kai jau pasiekiamas gebėjimas pakilti iki antro šio pasaulio dalykų galios laipsnio. Nutrūkęs, neišsipildęs išeinančio į pasaulį atskalūno gyvenimas už nugaros palieka išduotus, apleistus, paniekintus ir užmirštus. Ir nepažins jis ramybės nei išsipildymo, kol negrįš pas juos kitaip ištikimas. Būtent toji kitokia ištikimybė veda Miłoszą, – kuris vieną dieną tiki, kitą netiki, kaip pats išpažino, – gryno tikėjimo aktu, koks yra „Teologinio traktato“ pabaiga.

Traktatas iš esmės yra žmogiškas mėginimas suprasti. Ne kitaip yra ir Miłoszo traktato atveju. Esė, o iš tikrųjų teologiniame dialoge „Metafizinė pauzė“ jis rašė: „Mokslas prasidėjo bandymais iššifruoti kalbą, kuria Dievas šneka į mus savo kūriniais.“ Ta kalba prabyla pasirinkęs Lurdo ir Fatimos vaikus, kuriems pasirodė Gražioji. Ir todėl būtent jiems poetas suteikia žodį. Tai jie taip ją pavadino, tai jie sakė, kad juos stebino jos „nenusakomas grožis“. O kai toliau aprašo, kaip ji stovėjo virš nedidelio medelio, ir kiek tiksliai centimetrų buvo aukščiau jo lapų, galų gale pridurdami, kad „net matėsi suknios sagos“, – Miłoszas atsiduria prie pačios poezijos, kurią suvokė kaip „nematerialios materijos“ audimą, paslapties šaltinio. Tai dalykas, susijęs ne tik su poetiniu amatu, bet su giliausiais Miłoszo, tikinčio sugrįžimu, ta Grigaliaus Nysiečio ar Williamo Blakeʼo minima apokatastaze, dvasingumo klodais. Kalba, kuria Dievas prabyla vaikų lūpomis, ir paskui kurią eina Miłoszas tyro tikėjimo aktu, žada judėjimą atgal, kurį poetas supranta ne tik kaip paprastą tikkun – grįžimą į vienybę ir kibirkščiuojančios šviesos kritimą į tamsią pasaulio materiją; tos kibirkštys kaip maži veidrodiniai lašai turi atspindėti ir gelbėti kiekvieną materialaus pasaulio grožio smulkmeną, kiekvieną žmogišką būtybę, kitokią nei kita, kaip nėra tokių pačių suknios klosčių nei žmogaus likimų; niekas neturi pradingti, nė viena gyvenimo sekundė neturi būti užmiršta ar pradanginta. Tai liudija sagos, kurios matėsi ant Dievo Motinos suknios. Amžinybės nematerialumas turi sugrąžinti žemišką materiją, tik kitu matmeniu. Štai kaip baigiasi „Teologinis traktatas“, kurio pradžioje autorius geidavo, kad „taip grįžtų kalbon tikrovė“.

Ir pagaliau dvi paskutinės eilutės: „Bet trokštančio išlikti ištikimo Tavo pasirodymo vaikams / Fatimoje ir Lurde nesuvokiamai intencijai.“ Dar kitaip ištikimas Miłoszas. Jis čia visas yra iš Senojo Testamento, ne iš Graikijos ir ne iš Romos, taip pat ne iš Indijos ir ne iš Kinijos. Nes ten – kaip rašė „Metafizinėje pauzėje“ – jie „nejautė nuolatinio būties stygiaus, kuris išnyks Pažadui išsipildžius“. Kas labiau gali įtikinti mus dėl to būties stygiaus nei Dievo Motinos apsireiškimas, pažadas to, kas bus, bet nėra. Visas „Teologinis traktatas“ kalba apie tai, kas yra tarp; ribą paverčia gyvenama erdve, kurioje žmogus nėra determinuotas tvaraus perskyrimo, bet jungia, kuria jungiamąjį audinį, siekia Vienaties, peržengia padalijimų ribotumą, tai yra „aš“. Kenozė užmezga bendrumą, jungia krantus; tarp gėrio ir grožio yra tiesa; tarp racionalumo ir iracionalumo yra empatija; priešybės tarp prigimties ir malonės, pasaulio blogio ir grožio viduryje yra žmogaus veikimas, kad jis netarnautų blogiui. Taip Miłoszas atsiduria toliau nei į stiklą atsitrenkiantis paukštis, nors stiklas lieka nesudužęs. O jeigu tai yra įmanoma, taip pat įmanoma – nesuprantamai bet kokiu kitu matmeniu – išsaugoti ištikimybę Gražiosios „nesuvokiamai intencijai“.

Versta iš: Krzysztof Czyżewski. Tkanka łączna. Chorzów, 2014

Adam Zagajewski. Poezija kelia baltą vėliavą

2019 m. Nr. 1 / Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila / Gyvename ironijos amžiuje, o reikia ekstazės akto. Eilėraščio rašymas šiandien – jei tai ne dar vienas nusilenkimas ironijos dievukui.

Adam Zagajewski. Istorijos šulinys

2015 m. Nr. 5-6 / Išgelbėti tai, kas buvo, – puiki ir visai nebūtinai praeitį išbalinanti programa, išauganti iš troškimo kaip nors išlaikyti tą pribloškiančią žmogiškąją įvairovę. Ir Kavafis yra vienas iš nuostabiausių gelbėtojų.

Agnieszka Kosińska. Czesławas Miłoszas: diena iš dienos

2018 m. Nr. 1 / Agnieszka Kosińska – rašytoja, bibliografė, leidėja. Iš rankraščių parengė spaudai paskutinių Czesławo Miłoszo eilėraščių knygą „Paskutinieji eilėraščiai“ ir romaną.

Renata Gorczyńska: „Buvau tarsi jo pameistrė“

2017 m. Nr. 11 / Czesławo Miłoszo asmeninę sekretorę (1980–1984) Renatą Gorczyńską kalbina Birutė Jonuškaitė / – Kada ir kokiu tikslu atvykote į Ameriką? – Baigusi Varšuvos universitete lenkų kalbą iš pradžių dirbau…

Adam Zagajewski. Jeigu manęs kas paklaustų

2017 m. Nr. 4 / Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila / O jeigu manęs kas paklaustų – kas iš tikrųjų yra tas dvasinis gyvenimas, kurį taip mėgsti minėti savo tekstuose, patenkintas, gal net išdidus, kad esi toks nemadingas, drąsus…

Marek Kornat. Giedroycas. Toli į priekį žvelgusi asmenybė

2016 m. Nr. 7 / Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila / Prieš šimtą dešimt metų gimė Jerzy’is Giedroycas (Ježis Giedroicas, Jurgis Giedraitis) – politikas ir kultūros veikėjas, įrašęs iškilų Lenkijos ir Europos XX amžiaus istorijos puslapį.

Łukasz Marcińczak. Miłoszo pokalbiai su Dievu, arba Poetas – Jobas

2016 m. Nr. 5-6 / Iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė / Kaip turėtų būti danguje, žinau, nes esu ten buvęs. Czesław Miłosz. Andrzejaus Franaszeko knyga „Miłoszas. Biografija“, nors mažesnė ir siauresnė…

Adam Zagajewski. Turkiška kava

2016 m. Nr. 1 / Vertė Kazys Uscila / Nereikia būti bibliofilu, kad išgyventum emocijas, išvydęs tau priklausančias knygas, kurių nesi matęs daugelį metų. Kai kurias jau esi primiršęs, kitų kartais ilgėjaisi. Tarp senų knygų, kurias neseniai išlaisvinau...