Aldona Ruseckaitė. Neskelbti Maironio laiškai
2017 m. Nr. 8–9
Jono Mačiulio-Maironio – prelato, poeto, profesoriaus, rektoriaus – laiškų, susijusių su jo veikla ir bičiulystėmis, yra išlikę gana nedaug. Šį faktą liudija artimas Maironio draugas kunigas Mykolas Vaitkus1: „Maironis susirašinėjo su sau artimais asmenimis. Man atrodo jį nebuvus uolų laiškų rašinėtoją. Tai visai derinas su apskritu jo santūrumu reiškiant savo intymias nuomones bei jausmus. Betgi jis tiksliai laikės senojo gražiojo mandagumo – parašyti laišką, kur ir kam tikrai reikiant. Sakysim, jei jis buvo su jumis ypačiai suartėjęs, tai, išvažiavęs atostogų, tuoj jums parašys iš ten trumpą malonų laiškelį; grįžęs iš atostogų – taip pat; vardinėse, šventėse gražiai pasveikins ir t. t. Bet laiškai būdavo trumpi, paprastai atvirutės. Ilgų Maironio laiškų man nėra tekę gauti…“2
Naujausioje knygoje „Maironis: laiškai; atsiminimai“ (sudarytojas Eugenijus Žmuida, 2016) išspausdinta apie šešiasdešimt Maironio laiškų. Ir štai maloni naujiena – šių metų gegužės mėnesį gauta žinia, kad Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje, peržiūrint Literatūrinių rankraščių rinkinį (F91), radosi du neskelbti Maironio laiškai. Už galimybę šiuos laiškus tyrinėti ir publikuoti noriu padėkoti bibliotekos Rankraščių skyriaus vedėjai dr. Ingai Liepaitei ir bibliotekos direktorei informacinei, mokslo ir kultūros paveldo veiklai dr. Marijai Prokopčik.
Abu Maironio laiškai datuoti 1928 m., įžvelgiamos didelės pastangos rašyti kuo įskaitomiau, tvarkingiau, nes panašių metų paskaitų konspektai ar kiti užrašai gana painūs, skaitant rankraštį reikia gerokai pasukti galvą, tyrinėti rašyseną su lupa, lyginti raides, kad iššifruotum poeto mintį.
Pirmajame laiške perskaičius kreipinį „Mylimasis Klebone“, iš karto sunku pasakyti, kas yra šis adresatas, įvairiose parapijose Maironis turėjo nemažai artimų pažįstamų, savo profesijos brolių, pas kuriuos mėgo lankytis, svečiuotis, netgi atostogauti. Tačiau, laiško pradžioje suradus vietovardį Tverai3, kyla mintis, jog laiškai skirti ilgamečiam bičiuliui kunigui Juozapui Budrikui4, klebonavusiam Tveruose ir kurį poetas čia aplankė 1926-aisiais. Iš to meto yra išlikusi fotografija, kurioje Maironis, J. Budrikas, jo dukterėčia, šeimininkė Joana Kulviecaitė linksmai nusiteikę sėdi Tverų klebonijos sode prie mažo baubliuko. O laiške Maironis apgailestauja, kad jo bičiulį Budriką iškėlė į „tolimus užkampius į Tenenus“5. Šiame bažnytkaimyje klebonaujančio J. Budriko Maironis jau nebeaplankė.
Kaip prasidėjo dviejų dvasiškių pažintis, besitęsusi visą gyvenimą? Pasirodo, dar jaunas būdamas, gal XIX a. pabaigoje J. Mačiulis su J. Budriku susipažino savo gimtojoje Betygalos parapijoje, kurioje šis buvo vikaru. Ten užsimezgusi draugystė per laiką neišblėso, priešingai – vis stiprėjo.
Apie 1906 m. J. Budrikas buvo paskirtas į Panemunėlio6 parapiją, kurioje tuo metu garsus klebonas Jonas Katelė7 statė naują Šv. Juozapo Globos bažnyčią, tačiau 1908 m. pasimirė, jos dar nebaigęs. Pabaigos darbų teko imtis J. Budrikui, o kai bažnyčia buvo pastatyta, jos pašventinti iš Kauno atvažiavo Maironis, ir šis iškilmingas aktas įvyko 1911 m. gegužės 8 dieną.
Panemunėlio laikotarpiu Maironis pas J. Budriką buvo dažnas svečias. Prisiminimuose fiksuojama, kad 1908 m. poetas nuvyko į Panemunėlį, tuomet klebonas suruošė dideles vaišes, Maironio atvažiavimo proga sukvietė parapijos dvarininkus su šeimomis, inteligentus, kitus kunigus. Ir taip būdavo kiekvieną kartą, kai tik Maironis atvykdavo, – jam buvo rodoma didžiulė pagarba, laikomas aukštu, svarbiu ir mylimu svečiu. Būdavo gausios vaišės, keli stikleliai stipresnio gėrimo, pokalbiai, atsipalaidavimas. Ištikdavo ir vienas keblumas: J. Budrikas buvo žmogus lenkuojantis, o Maironis lenkų politikai iš jaunumės tapo beveik alergiškas, tad kartais tarp šių dviejų vyrų imdavo žirti kibirkštys, ginčas tapdavo karštas, abu išrausdavo, susinervindavo. Po tokių įvykių Maironis skubiai pasišalindavo. Tačiau rytmetį prie kavos puodelio vėl ramūs, lyg iš vakaro nieko nebuvę… Svečias visada gyveno mansardoje, antrame aukšte, iš jo kambario vėrėsi gražūs apylinkių vaizdai. Čia poetas užsidarydavo ilgoms darbo valandoms.
Panemunėlyje Maironis susibičiuliavo su vietiniais dvarininkais, ypač jam artima tapo Marijos ir Jono Neniškių šeima, pasisvečiuodavo ir jų dvare. Yra išlikusi 1914 m. fotografija, kurioje didelė graži draugija: Maironis, J. Budrikas, Jadvyga Stanelytė8, Kazimieras Paltarokas9, šeimininkai Neniškiai.
1914 m. dėl Pirmojo pasaulinio karo Kauno kunigų seminarija išsikėlė į Vašuokėnų10 dvarą, tačiau 1915 m., pasibaigus pavasario semestrui, vieni klierikai, bėgdami nuo karo, išvyko studijuoti į Rusiją, kitiems buvo leista mokytis namuose, o rektorius Maironis apsigyveno Panemunėlyje pas J. Budriką ir išbuvo čia net pusę metų. Prelatas mėgo sodo, ūkio darbus, jo ir rankos būdavo šiurkščios, nudirbtos, sakydavo, jog gėdintis reiktų baltų rankų… Panemunėlio bažnyčia ne taip seniai buvo pastatyta, šventorius dar nesutvarkytas, tad kartais, pasiėmęs kastuvą ar kirvį, traukdavo padirbėti, dar susirasdavo kokį talkininką, krovė į karutį statybines atliekas, vežė į krūvą už šventoriaus, dirbdavo iki devynių prakaitų. Maironis mėgo savo klierikams kartoti biblinę išmintį, jog žmogus turi „savo veido prakaite valgyti duoną“ (Pr 3, 19).
Apie Maironio viešnages Panemunėlyje išlikę gana daug amžininkų prisiminimų, jie fiksuoja, kad, būdamas jaunesnis, poetas pobūviuose dominavo, buvo pagrindinis žmogus, be abejo, visi į jį žiūrėjo su pagarba, o šis ir žaidimus organizuodavo, ir šokių ratelį sukdavo, ir šmaikščių istorijų bei smagių anekdotų papasakodavo, ir kortų kaladę atversdavo. Tačiau į amžiaus pabaigą viskas pasikeitė, nurimo, Maironis tapo daug uždaresnis, „sunkesnis“.
Trečiajame dešimtmetyje J. Budriką iškėlė Žemaitijon į Tverus, tuomet poetas ir čia jį aplankė, tą įrodo 1926 m. fotografija ir įdomūs amžininkų prisiminimai. Deja, 1928-ieji Maironiui nebuvo laimingi, prasidėjo ligos, jos kankino, reikėjo gydytis, saugotis. Tačiau draugystė nenutrūko, atvažiavęs į Kauną kunigas J. Budrikas pirmiausia aplankydavo Maironį, pasisvečiuodavo, matyti, jog jiedu susirašinėjo. Tiesa, Maironio lietuvių literatūros muziejaus fonduose nėra nė vieno Maironio laiško, rašyto J. Budrikui. O štai šio saugomi septyni trumpi laiškeliai – atvirukai, rašyti nuo 1924 iki 1932 m. Tai sveikinimai su nuoširdžiais linkėjimais Šv. Velykų, Šv. Kalėdų, Naujųjų metų progomis, ilgesnio laiško nėra nė vieno. Jeigu Maironis kunigą J. Budriką vadina „Mylimasis Klebone“, tai šis dažniausiai kreipiasi „Aukštai ir Didžiai gerbiamas Kun. Prelate…“
Reikėtų dar atkreipti dėmesį į keletą laiškų turinio detalių.
1928 m. kovo 11 d. laiške Maironis rašo apie keliones, kad devyniolika metų neišvyksta į užsienį. Profesoriaudamas Peterburgo dvasinėje akademijoje (1894–1909), jis ne tik kiekvieną vasarą parvykdavo Lietuvon, lankydavo tėviškę, nuklysdavo į Palangą, bet ir iškeliaudavo į užsienį. Akademijos profesoriai gaudavo atostogoms subsidijas, tad poetas keletą kartų ilsėjosi Šveicarijoje prie Keturių kantonų ežero, labai mėgo tas vietas. „Ketinu ant kokio pusantro mėnesio pailsėti Šveicarijoje ant krašto ežero Keturių kantonų, kur jau du kartu buvau ir kur maloniaus tarp gamtos grožybių“11. Beje, netoli Liucernos, Megene, prašmatnioje St. Charles viloje 1907 m. liepos 25 d. poetas užbaigė rašyti poemą „Jaunoji Lietuva“, o 2007 m. Šveicarijos lietuvių bendruomenės rūpesčiu prie to namo buvo pritvirtinta Maironiui skirta memorialinė lenta.
Gyvendamas Peterburge Maironis bičiuliavosi su Jadvygos ir Antano Smilgų šeima12, tad kartu buvo nukeliavę į Suomiją, Latvijon į Jūrmalą, taip pat lankėsi Italijoje, pabuvojo Romoje, Vokietijoje. O grįžus iš Peterburgo į Lietuvą ir 1909 m. tapus Kauno kunigų seminarijos rektoriumi, radosi daug finansinių rūpesčių: pirmiausia sau pirko didžiulius rūmus Rotušės aikštės kampe, teko prie savo santaupų, sesers Marcelės kraičio atiduotų pinigų imti dar nemenką paskolą iš Vilniaus banko. Maironis taupė kiekvieną rublį, stengėsi kuo greičiau paskolą grąžinti ir jau 1920 m. ji buvo išmokėta. Tad apie važiavimą į užsienį negalėjo būti nė kalbos. „Aš į užrubežių negaliu važiuoti, nes skolos neleidžia, pinigų neturiu“13. Būdamas Kunigų seminarijos rektoriumi, šia institucija rūpinosi lyg savo namais, labai taupė, statė priestatus, gerino klierikų buitį. Deja, po laiško J. Budrikui į užsienį savo noru neišvažiavo, tačiau 1928, 1929 metų vasaromis poetas išvyko į Vokietijos Vildungeno kurortą gydytojų patarimu semtis sveikatos, gydymas buvo rimtas ir didelių malonumų užsienis nebeteikė. „Nežinau, ar reikės šį metą į užsienį važiuoti gydytis; dar nesitariau su gydytojais; labai nenorėčiau, nervus man visai suardo…“14 Tačiau ir 1929 m. važiuoti teko.
Kita Maironio laiško informacija – kad 1928 metų Šv. Velykoms esąs pakviestas į keturias vietas, – rodo, jog poetas, prelatas, profesorius buvo draugų laukiamas, mylimas ir svarbus. Kvietė tais metais ir J. Budrikis į Tverus, bet kelionė pasirodė per sunki.
Labai svarbus poeto prisipažinimas, kad jau nemėgstąs, net nekenčiąs kortų ir vinto žaidimo. Peterburge, o ir Kaune iki Pirmojo pasaulinio karo kunigai mėgo praleisti laisvalaikį prie kortų stalelio, Maironis buvo loginio proto, puikiai lošė kortomis ir to nevengė. Nors satyrą „Vintas“ išspausdino jau 1898 m., išsišaipydamas iš „vintininkų“… Kai poetas grįžo iš Krekenavos 1918 m. į Kauną, labiau pamėgo svečiuotis ten, kur skambėdavo gera muzika, daina, poezija, malonūs pokalbiai. Kortų laikai po truputį buvo užmirštami, tačiau prelatas prisipažįsta, kad visai nebelošia nuo 1925-ųjų. Nors yra išlikę prisiminimų, jog kartais Maironis užsidarydavo savo kambaryje, susikaupęs dėliodavo pasjansą ir niekas jam nedrįsdavo trukdyti.
Kaip jau minėta, Maironis turėjo daug bičiulių Lietuvoje, pas kuriuos mėgo svečiuotis. Tai buvo ir parapijų klebonai – bendramoksliai ar šiaip pažįstami, buvo ir dvarininkų šeimos. Jeigu Panemunėlyje lankydamasis pas kleboną J. Budriką svečiuodavosi ponų Neniškių dvare, tai laiške minimi „Pp. Sakeliai“ buvo turtingi dvarininkai iš Pavandenės15, pas kuriuos Maironis buvo ne kartą svečiavęsis, yra išlikę net ir prisiminimų, jog 1926 m. su kanauninku Blažiejumi Čėsniu16, kilusiu iš netolimo Luokės miestelio, lankėsi Pavandenėje, važinėjo, vaikštinėjo po gamtą, grožėjosi apylinkėmis. Tokius pasivaikščiojimus poetas labai mėgęs. Be to, ponai Sakeliai – Zigmantas Sakelis, jo motina Elena – prie dvaro turėjo milžinišką sodą, o, kaip žinoma, obelys, kiti vaismedžiai buvo Maironio aistra – sodinti, veisti, skiepyti, sulaukti vaisių…
Kitas – 1928-ųjų prieškalėdinis laiškas – yra gerokai trumpesnis, galbūt tarp šių dviejų laiškų buvo ir dar keletas, tačiau jie kol kas nerasti. Sveikindamas su šventėmis artimą bičiulį J. Budriką, Maironis pasakojasi apie savo ligas. Išties 1928 m. prasidėjo jo liga, kuri, kiek apraminama, lydėjo prelatą iki mirties. Nors tais pačiais metais išvyko gydytis į Vildungeną, tačiau grįžusio liga nepaliko, kankino temperatūra. Žadėdamas į šiltus kraštus keliauti 1929-ųjų kovo mėnesį – netesėjo, dalį vasaros vėl praleido tame pačiame Vokietijos kurorte.
Abiejų laiškų pabaigoje perduoda labas dienas J. Budriko šeimininkei Joanai Kulviecaitei, kurią taip pat seniai pažinojo, ir užbaigia žodžiais – „bučiuoju nuoširdžiai“. Vėlesniais gyvenimo metais Maironis nebuvo sentimentalus ir kitiems laiškuose tokių prisipažinimų retai rašydavo. Šie žodžiai išduoda, jog kunigas J. Budrikas buvo jam labai artimas ir brangus žmogus.
Abiejuose laiškuose yra sesers Marcelės Mačiulytės17 prierašai, kurie taip pat rodo, kad tiek su J. Budriku, tiek su jo šeimininke Joana buvę ilgamečiai artimi, nuoširdūs santykiai.
Šie Maironio laiškai yra gauti iš garsaus kraštotyrininko, Skaudvilės18 istorijos mokytojo Dainoto Habdango19. Iš pašto antspaudo, likusio ant voko, matyti įskaitoma data – 1974 m. sausio 21 diena. Šis žmogus yra įkūręs Skaudvilės kraštotyros muziejų, tad eksponato vertę iš tikrųjų suprato. Pats rašė eilėraščius, prozos pasakojimus, aplink save buvo subūręs jaunimą. 1951 m. per Vasario 16-ąją Skaudvilėje iškėlė Lietuvos tautinę vėliavą, už šį poelgį buvo nuteistas ir ištremtas, grįžo 1956-aisiais. 1988 m. Skaudvilėje įkūrė Sąjūdžio grupę. Kaip Maironio laiškai, rašyti J. Budrikui, pakliuvo į šio kraštotyrininko rankas – nėra žinoma.
I laiškas
1928 III, 11, Kaunas
Mylimasis Klebone!
Seniai jau būsiu rašęs ne dėl ko kito, kaip tik dėlto, kad ir laiko neperdaug, na ir nemėgstu senatvėje laiškų rašinėti, jei bent atsiranda gyvas reikalas. Tik pernai atvykęs į Palangą, sužinojau visai netikėtai, kad patekai iš Tverų į kokius tai tolimus užkampius į Tenenus; gaila, kad taip nepatogus ir nuo Kauno tolimas privažiavimas; reikia labai didelio pasiryžimo ir drąsos ten važiuoti. Per Velykas turėčiau norą tuos Tenenus pamatyti, bet kokiai savaitei į tokią kelionę išsirengti nežinau ar apsimokės; Dievas žino, kokie bus ir keliai; greičiausiai pats pavasario paleidimas prasidės. Vasaros metu norėčiau bent sykį pavažiuoti į užsienį prie kokių nors vandenų, širdį ir vidurius sutvirtinti; juk kai patekau iš Petrogrado į Kauną, per 19 metų nebuvau nei kartą toliau pavažiavęs kaip į Palangą ar Panemunėlį. Bet lig šiol dar neturiu aiškaus plano ar nusistatymo. Velykoms turiu keturius pakvietimus; nežinau, ar pasinaudosiu nors vienu, ypač jei bus taip šalta, kaip dabar: dienos metu 100 šilimos, o nakčia 100 šalčio; kviečiams ir sodų medžiams labai nesveika toks temperatūros šokinėjimas. Nemunas dar negreit pradės braškėti; ledu važinėja net automobiliais iš Vilkijos.
Vinto tur būti Tenenuose retai kada tenka palošti; aš taip nuo jo atpratau, kad treti metai, kaip kortų į rankas neėmiau; man ne tik nuobodu lošimas, bet stačiai nepakenčiu, kaip ir rūkymo: mat senatvėje įpročiai mainosi; daug man maloniau draugijoje pasišnekėti, pajuokauti, žinoma, ne apie politiką, kuri įgryso.
Pp. Sakeliai ar neatvažiuoja į Kauną, ar nenori pas mane užeiti; jau bus du metu kaip neteko besimatyti, rodos, nuo to laiko, kaip su kan. Česniu buvome pas juos užvažiavę.
Kauno arkivyskupijos reikalai dabar Jums telšiškiams neįdomūs, tai nėra ko apie juos ir berašyti. Dabar Jums visa saulė ir paguoda iš Telšių, kur rodos žadama ir seminarijos rūmai, ir vyskupui palocius statyti. Dieve, padėk!
Baigdamas laišką, ko tik neužmiršau, nuo ko buvau ketinęs pradėti: pasveikinti varduvių ir palinkėti ilgiausių metų, sveikatos ir geros kloties, ypač kad pasisektų išsikasti iš to užkampio, į kurį patekai; tur būti kam nors iš Vyskupo Tarybos nepataikei savo laiku.
Meldžiu sveikinti p. Joaną; daugiau rodos neturiu ten pažįstamų.
Bučiuoju nuoširdžiai.
Pral. JMaironis-Mačiulis
Didžei Gerbemas K Klebone!
ir nu manes priimkite szirdingus linkeimus vardo dienoje viso gero o ipatingai svejkatos tas brangeusis dalikas pasauli o parejios ing antra pasauli Dangaus Karaliste to jum melsiu
nu Aukčeuse bučuoju rankeles ir P. Joana svejkinu M Maciulyte
II laiškas
Mylimasis Klebone!
Besiartinant Kalėdų šventėms ir naujiems dar nežinomiems 1929 metams sveikinu jų sulaukus ir drauge su aplotkėle siunčiu Tamstai ir jo namiškiams, o gal ir kokiems man pažįstamiems svečiams nuo širdies atitrauktus linkėjimus daugiausia geros sveikatos, o taipgi, kad gerasis Dievulis apsaugotų nuo visokių nemalonumų, kurie bemaž neišvengiami šioje mūsų ašarų pakalnėje.
Man besibaigiantys metai ne kokie buvo; maža betrūko, kad atsidurti aname pasauly, kur Dievas žino, kokie laukia žmogų piragai. Kad ir kažin kaip sunkios pasitaiko dienos, bet šiaip taip apsikenti, praeina, ir vėl nesinori skubėti į nežinomą pasaulį.
Po vasaros atostogų man penkius dar kartus teko atkristi į ligą su 39,6 karščio, bet paprastai neilgai karštis laikosi, jei atsiguli ir išprakaituoji: tris dienas. Dabar ačiū Dievui jau ištisas mėnuo, o aš jaučiuos gana gerai.
Jau buvo užsimanę kai kas mane būtinai išsiųsti per žiemą į šiltus pietų kraštus, bet aš pagalvojau, kad geriau bus ankstų pavasarį kovo m. išvažiuoti porai mėnesių kur nors į pietus.
Siunčiu dar kartą Tamstai, p. Joanai labas dienas, bučiuoju nuoširdžiai
Pr. JMaironis-Mačiulis
Sveikinu Gerbema Kun Klebona su S S Kaledomis ir Naujeis miatais linkiu nie tiktai tu bet daugel ju praleist ir svejkam buti ir daugeu kiti nu Dievo trokszta teipgi ir Panai Joanai to visa linkeju lauzidama su Jumis aplotka bučioju rankeles po daug kartu tarnajte Marcele Mačulytė.
Maironio laiškų faksimilės. Maironio lietuvių lieratūros muziejaus archyvo nuotraukos
1 Mykolas Vaitkus (1883–1973) – kunigas, rašytojas, redaktorius, pedagogas, 1944 m. pasitraukęs į Vakarus.
2 Maironis: laiškai, atsiminimai. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2016. – P. 705.
3 Tverai – miestelis Rietavo savivaldybėje.
4 Juozapas Budrikas (apie 1863–1935) – kunigas.
5 Tenenus – Teneniai, miestelis Šilalės rajone.
6 Panemunėlis – miestelis Rokiškio rajone.
7 Jonas Katelė (1831–1908) – kunigas, švietėjas, daraktorius, draudžiamosios lietuviškos spaudos platinimo ir slaptųjų lietuviškųjų vakarų bei lietuvių mokyklų organizatorius.
8 Jadvyga Stanelytė (1878–1919) – mokytoja, viena iš Lietuvos katalikių moterų draugijos kūrėjų, jai Maironis paskyrė eilėraščius „J. St.“, „Ar aš kaltas“.
9 Kazimieras Paltarokas (1875–1958) – kunigas, vyskupas, pastatė Panevėžio katedrą.
10 Vašuokėnai – kaimas Troškūnų seniūnijoje, Anykščių rajone; dvaro savininkas – Bronislavas Brazdžius (1882–1935).
11 Iš Maironio laiško Aleksandrui Dambrauskui – Adomui Jakštui, Petrapilis, 1899 m. vasario 16 d. // Literatūra ir kalba. – T. XXI: Maironis. – Vilnius: Vaga, 1990. – P. 275.
12 Smilgos – Jadvyga Dausinaitė (1874–1938), Maironis jai skyrė eilėraštį „Skurdžioj valandoj“, ir Antanas Smilga (1865–1920) – visuomenės veikėjas, lietuviškos spaudos bei knygų leidėjas Peterburge.
13 Iš Maironio laiško Antanui Smilgai, Kaunas, be datos, turėtų būti rašytas prieš 1915 metus // Literatūra ir kalba. – T. XXI: Maironis. – P. 317.
14 Iš Maironio laiško Juozui Gudzinskui, Kaunas, 1929 m. gegužės 6 d. // Ten pat. – P. 323.
15 Pavandenė – miestelis Varnių seniūnijoje, Telšių rajone.
16 Blažiejus Čėsnys (1884–1944) – kunigas, teologas, Lietuvių katalikų mokslų akademijos narys, akademikas.
17 Marcelė Mačiulytė (1864–1958), atvykusi iš tėviškės, Bernotų kaimo (Raseinių r.), nuo 1910 m. apsigyveno pas brolį Maironį, šeimininkavo, šiuose namuose išgyveno iki mirties.
18 Skaudvilë – miestelis Tauragës rajone.
19 Dainotas Habdangas (1932–1989).