literatūros žurnalas

Fiston Mwanza Mujila. Tram 83

2017 m. Nr. 8-9

 

Iš prancūzų k. vertė Dainius Gintalas

Fistonas Mwanza Mujila – Kongo Demokratinėje Respublikoje (nuo 1971 iki 1997 m. – Zairas) 1981 m. gimęs prozininkas, poetas, dramaturgas, šiuo metu gyvenantis Austrijoje, Grace. Romanas „Tram 83“ – debiutinė šio autoriaus knyga, netrukus po pasirodymo sulaukusi tarptautinio įvertinimo. „Tram 83“ – taip vadinasi legendinis, lankomiausias antiutopinio Miesto-Valstybės, Afrikos megapolio, klubas, tuo pat metu ir baras, ir viešnamis, ir restoranas, ir įspūdingų koncertų erdvė. Į jį plūsta visokio plauko, skirtingų rasių, įvairiomis kalbomis kalbantys žmonės – tai savotiškas bohemos Babelis. Knygoje tiršta absurdiškos neokolonializmo realybės, afrikietiškos poezijos, komiškumo ir socialinės nevilties.
Romaną ketina išleisti leidykla „Kitos knygos“.


1.
Pradžioje buvo akmuo, ir tas akmuo iššaukė turto troškimą, o turto troškimas – tikrą karštligę, o dėl tos karštligės plūdo žmonės su daugybe veidų, ir uolose jie nutiesė geležinkelius, sukūrė palmių vyno gyvenimą, išrado sistemą, jungiančią šachtas su prekyba.

Šiaurės geležinkelio stotis. Penktadienis, maždaug septinta devinta valanda vakaro.

– Kantrybės, mano drauge, juk pats žinai, kad mūsų traukiniai nebeturi laiko nuovokos.

Šiaurės geležinkelio stotis visai apsileido… Tai nebaigtos atstatyti, artilerijos sviedinių suniokotos metalinės konstrukcijos, bėgiai ir lokomotyvai, kurie į atmintį vis grąžina Stenlio tiestą geležinkelio liniją, maniokų laukai, pigūs viešbučiai, skurdžios užkandinės, viešnamiai, sekmininkų bažnyčios, duonos parduotuvėlės, visas tas susispietusių žmonių, įvairiausių kartų ir tautybių mišinio, klegesys. Tai buvo vienintelė vieta žemėje, kur galėjai kartis, tuštintis, plūstis, dulkintis, vogti nė kiek nesirūpindamas dėl pašaliečių žvilgsnių. Tenai iš tiesų nuolat tvyrojo bendrininkavimo atmosfera. Šakalai neėda šakalų. Jie puola kalakutus, kurapkas ir juos suryja. Pasak legendos, kuri dažnai mus apgauna, būtent šioje stotyje tarp dviejų lokomotyvų buvo pasėta partizaninio pasipriešinimo ir kovos už išsivadavimą sėkla. Tarsi to nepakaktų, ta pati legenda tvirtina, kad geležinkelio tiesimo darbų metu daugybė žmonių mirė nuo tropinių ligų, dėl šiurkščių techninių klaidų, blogų darbo sąlygų, kurias sudarė kolonijinė administracija, žodžiu, tai visiems pažįstama istorija.

Šiaurės geležinkelio stotis. Penktadienis. Maždaug septinta devinta valanda vakaro.

Jau beveik tris valandas jis stumdėsi su praeiviais belaukdamas atvykstančio traukinio. Liusjenas iš visų jėgų stengėsi nepamesti laiko nuovokos ir galvoti apie traukinius, kurie sumuša visus rekordus: nuvažiavimo nuo bėgių, vėlavimo, kamšaties… Rekviemui kur kas svarbiau buvo veikti, nei laukti asmens, kuris metams bėgant jo akyse neteko bet kokios svarbos. Nuo to laiko, kai atsuko nugarą marksizmui, Rekviemas visus tuos, kurie iš jo bandė atimti laisvę veikti ir mąstyti, vadino komunistais mėgėjais ir lūšnyno ideologais. Jis turėjo tiekti prekę, nuo šios priklausė visas jo gyvenimas. Tačiau traukinio, gabenančio tą niekšą Liusjeną, teko palaukti.

Šiaurės geležinkelio stotis. Penktadienis. Maždaug…

– Ar ponas norėtų kompanijos?

Priešais jį stovėjo mergina, apsirengusi taip, kaip rengiamasi penktadienio vakarais geležinkelio stotyje su nebaigtomis metalinėmis konstrukcijomis. Per akimirksnį žvilgsniu įvertino prekę, pasigirdo duslus garsas, ir sambrūzdis pranešė, kad žvėris atvyksta.

– Ar turite, pilieti, minutę?

Prietemoje jis visai gerai įžiūrėjo mergiotę ir netgi įsivaizdavo, kokia ji būna savo kuklioje lovoje. Jis prisitraukė ją arčiau, paklausė vardo, „o mane vadink Rekviemu“, perbraukė pirštais jaunos esybės krūtis, mestelėjo dar vieną frazę: „Tavo šlaunys tvirtos lyg butelis degtinės…“ ir pradingo klampioje, lipnioje, niūrioje, liūdnoje masėje…

Reikėjo instrukcijų. Nurodyti vietą, kur jie galėtų kuo ramiausiai pasišnekučiuoti. Merginai niekaip neatstojant, jis atsiduso, prikando lūpą ir sumurmėjo: „Susitikim „Tram 83“ klube.“ Žinia, tai buvo nelabai tikėtina, nes jis turėjo į namus parlydėti Liusjeną. Nuo šios minties Rekviemui net marmūzę sutraukė. Be to, dar reikėjo tiekti prekę visiems tiems šviežiai iš Rytų Europos atvykusiems turistams. Tuo tarpu sąmyšis padidėjo dešimteriopai. Bėda ta, kad traukiniai, atvykstantys šiomis valandomis, gabendavo visas padugnes, neišgalinčias, kaip tie studentai ir šachtininkai, pasiekti gyvenviečių savo transporto priemonėmis. Dėl lig šiolei nežinomų priežasčių geležinkelis vienintelį regione universitetą skėlė į dvi dalis. Popietines paskaitas žlugdė ne traukinio keliamas triukšmas, o patys studentai, kurie nešdinosi iš auditorijų su visais savo nešuliais, mat pavėluoti į šios valandos traukinį reiškė prisišlapinti į kelnes, brangus intelektuale. Dėstytojai, laikinai apsistoję Miesto-Valstybės priemiesčiuose, kėlė pasturgalius tuo pat metu kaip ir jų studentai. Išgyvenimo instinkto neišmoksi. Jis kyla savaime. Arba jie jau buvo įdiegę instinkto įvaldymo kursą universitete. Traukiniai pravažiuodavo nesustodami. Tai reiškė, kad tik patys greičiausi studentai galėdavo įsitverti į geležinius turėklus – kare kaip kare! Prieš studentų, tikėjusių, kad viskas įmanoma, įgeidžius piestu stojo gyvuliški žemrausiai, kurie išvykdavo ir parvykdavo tomis pačiomis mašinomis. Pirmieji priekaištavo antriesiems, kad šie parduoda savigarbą neaiškios kilmės verteivoms ir kalnakasybos šulams. Antrieji gi šaipėsi demonstruodami savo skurdą ir nuo radiacijos sustingusius kūnus, aiškino, jog nėra reikalo tuščiai leisti laiką trinantis mokyklos suole, kad galėtum pasidulkinti, o paskui atsigerti šalto alaus. Be kita ko, kai kurie studentai plušo šachtose, kad apsimokėtų skolas.

Rekviemas ėmė ieškoti adatos šieno kupetoje. Perkarę studentai, suerzinti visko, kas aplinkui vyksta, piktai švaistėsi reikalavimais tarsi karo laimikiais. Šachtininkai-žemrausiai arba žemrausiai-šachtininkai, kaip kam patogiau, laidė keiksmus, kurių geriau neįvardyti. Kiekvieną vakarą ta pati opera. Jie vieni į kitus piktai dėbčiojo, niurnėjo, keikėsi ir netgi kumščiavosi. Legenda pateikė statistiką apie tūkstantį septynis šimtus mirusiųjų per paskutiniuosius susirėmimus, o kur dar apsinuodiję ir kiti rimtai sužeisti.

Pavargęs nuo triukšmo ir alkoholio, kurio ką tik susipylė į gerklę, Rekviemas atsirėmė į pastovą laukdamas, kol stotis pagaliau ištuštės. O jie trainiojosi po peroną iki pat vėlumos: studentai, nesiskiriantys su savo streiku, ir šachtininkai-žemrausiai dvokiančiomis po paskutinio lakimo marmūzėmis.

Aš esu laisva moteris, bet tebeieškau savo gyvenimo vyro.

Jis jau ėmė galvoti apie klube „Tram 83“ jo laukiančią merginą silikoninėmis krūtimis. Kaip po tiekos išsiskyrimo metų atsikratyti Liusjeno ir nakties labirintuose pradingti su lėlyte? Šachtų rausėjai ir studentai toliau vieni į kitus dėbčiojo. Grasinimams pasiekus viršūnę, jie pasirinkdavo tą patį į niekur nevedantį kelią. Rekviemas pajuto kažkieno žvilgsnį. Pakėlė akis: Liusjenas – vieni kaulai ir oda… Rekviemas priėjo. Jis suprato, kad draugas neteko daug svorio. Liusjenas buvo apsirengęs juodai, raudonas šalikas derėjo prie po pažastimi paspaustų popiergalių šūsnies. Per petį permesta nutriušusi dirbtinės odos kuprinė. Plaukai susitaršę. Veido bruožai pašiurkštėję. Ūsai nepriekaištingi. Žvilgsnis šaltas. Balsas prikimęs. Jie apsikabino be ypatingo entuziazmo.

– Tik nesakyk, kad tie niekšai tau išplovė smegenis…

– O kas naujo tavo padangėj?

– O kaip Žaklina?

– Ilga istorija.

– Iš kur tu juos traukei?

– Paaiškinsiu…

– Ot niekšai, ot niekšai, jie…

– Palydėsi mane?

Taip, – šaltai atsakė Rekviemas, aiškiai persekiojamas prisiminimo apie merginą, apsirengusią taip, kaip rengiamasi penktadienio vakarais geležinkelio stotyje su nebaigtomis tvarkyti metalinėmis konstrukcijomis, kurioje šmirinėja sekso ištroškę maištininkai atskalūnai, o studentai ir žemrausiai renkasi tą patį kelią.

– Aš esu labai jautri mergina.

Ką tik traukiniu atvykusio į stotį su nebaigtomis metalinėmis konstrukcijomis vyro veidu nusirito dvi didelės ašaros… Jie tylėdami perėjo holą ir kitas stoties patalpas, kuriose būriavosi lyg už pavadėlio atvestos vienišos mamelės, dėstytojai prakišinėjo paskaitų konspektus, nuo intelektualų sklido pūvančios žuvies dvokas, o kubiečiai muzikantai tiesiog šiaip sau grojo salsą, flamenką ir merengą.


2.
Pirmoji naktis klube „Tram 83“: lėbavimų naktis, girtuokliavimo naktis, elgetavimo naktis, priešlaikinės ejakuliacijos naktis, sifilio ir kitų lytiškai plintančių ligų naktis, prostitucijos naktis, apsukrumo naktis, nesiliaujančių šokių naktis, naktis, gimdanti dalykus, kurie atsiranda nuo alaus pertekliaus ir polėkio ištuštinti kišenę, o ši atsiduoda krauju aplaistyta rūda, tuo galvijų mėšlu, pakylėtu iki pirminės žaliavos lygio, taigi, pradžioje buvo akmuo…

– Mes keliavom per istorijos sutemas. Buvom idėjinės sistemos melžiamos karvės, ta sistema naudojosi mūsų jaunyste ir mus visiškai sugniuždė. Mes buvom tiesiog mėšlo krūva.

– Mes turėjom idealą, nekaltybę…

Nekaltybę, – sprogdamas iš juoko atitarė Rekviemas. – Tikrai nori kalbėt apie nekaltybę? Nekaltybė – tai bailumas. Reikia sugyventi su laiku, brolau.

– Tu nė per plauką nepasikeitei.

– Čia nesenstama, tiesiog gyvenama.

– Rekviemai…

– Čia Naujoji Meksika, čia kiekvienas už save, kiekvienam tu – šūdas.

„Tram 83“ buvo vienas iš tų restoranų ir barų, galinčių pasigirti kekšių skaičiumi. Garsas apie jį gerokai peržengė Miesto-Valstybės ribas. „Jei jau apsilankei klube „Tram 83“, gali ir numirti“, – nuolat kartojo turistai, atvykstantys iš visų keturių pasaulio pusių susitvarkyti reikalų. Dienos metu jie klaidžiodavo it zombiai po nuomojamų šachtų teritorijas, kurių čia buvo begalė, o vakarais nusėsdavo bare „Tram 83“ vien tam, kad atgaivintų atmintį. Ta vietelė tapo tikru teatru, jei ne cirko arena. Štai ką galėjai išgirsti per aplinkinį šurmulį:

– Užuot glamonėjusi, aš noriu tave išmasažuoti, o tada neskubėdama čiulpti, čiulpti visą tavo kūną, čiulpti, kol man išdžius burna.

Laisvo elgesio moterys, medžiodamos klientus, su tokiomis psalmėmis prilipdavo ne tik bare „Tram 83“, bet ir universitete, taip pat šachtose.

Ar tai būtų apsišaukėliai muzikantai, ar susenusios prostitutės, ar fokusininkai, ar sekmininkų bažnyčios pastoriai, ar mechanikų povyzos studentai, ar naktiniuose klubuose diagnozuojantys medikai, ar jauni žurnalistai, jau išsiųsti į pensiją, ar transvestitai, ar pigios avalynės pardavėjai, ar pornofilmų mėgėjai, ar plėšikai, ar suteneriai, ar licencijos netekę advokatai, ar padieniai darbininkai, ar buvę transseksualai, ar polkos šokėjai, ar jūrų piratai, ar politinio prieglobsčio prašytojai, ar sukčiai iš organizuotos grupuotės, ar archeologai, ar galvų medžiotojai, ar šių laikų avantiūristai, ar išnykusių civilizacijų tyrinėtojai, ar prekiautojai organais, ar naminio paukštyno filosofai, ar gėlo vandens pardavėjai, ar kirpėjai, ar batų valytojai, ar atsarginių dalių remontininkai, ar kariškių našlės, ar seksualiniai maniakai, ar meilės romanų fanatikai, ar maištininkai atskalūnai, ar broliai Kristuje, ar druidai, ar šamanai, ar afrodiziakų platintojai, ar žinomi rašytojai, ar tapatybės dokumentų padirbinėtojai, ar verteivos šaunamaisiais ginklais, ar nešikai, ar senienų perpardavinėtojai, ar likvidumo stokojantys šachtų žvalgytojai, ar Siamo dvyniai, ar mameliukai, ar kelių plėšikai, ar šauliai, ar haruspikai, ar netikrų pinigų padirbinėtojai, ar prievartauti trokštantys kariai, ar atskiesto pieno gėrikai, ar savamoksliai duonos kepėjai, ar raganiai, ar samdomi kariai, besigiriantys, kad priklauso Bobo Denaro grupuotei, ar užkietėję alkoholikai, ar šachtininkai, ar save „žemės šeimininkais“ vadinantys apsaugininkai, ar „jūs mane pažįstat“ politikai, ar kareiviai vaikai, ar aktyvistai, vykdantys tūkstantį košmariškų projektų, susijusių su geležinkelio tiesimu, vario rūdos ir mangano gavyba, ar antytės, ar narkotikų platintojai, ar padavėjų padėjėjos, ar picų išvežiotojai, ar augimo hormonų pardavėjai – visokiausio plauko liaudis plūdo į klubą „Tram 83“, trokšdama sučiupti pigią laimę.

– Ar ponai trokšta draugijos?

Dvi mergiotės vos šešiolikos metų, poroje vietelių susiveržusios korsetus, juos pasitiko neperkandama šypsena. Rekviemas sustojo prie tos, kurios šukuosena panėšėjo į medžiais apaugusią savaną.

– Tavo krūtys malšina mano troškulį…

– Pone…

– Kiek kainuoja tavo masažas?

Mergina pasakė sumą.

– Ar žinai, kad akcijos Tokijo biržoje krenta žemyn?

Ji paėmė jam už riešo…

– Pelnas lygus pardavimo kainai pridedant pirkimo kainą ir atimant pakuotę…

Ant klubo „Tram 83“ fasado puikavosi didelė iškaba: „Nepatartina užeiti vargšams, nelaimėliams, neapipjaustytiems, istorikams, archeologams, bailiams, psichologams, šykštuoliams, kvailiams, neišgalintiems susimokėti ir jums visiems, kuriems nepasisekė sulaukti daugiau nei keturiolika metų, nepamirštant išrinktųjų iš dvyliktojo namo, žemrausių be skatiko, sadistų studentų, Antrosios Respublikos politikų, istorikų, pamokslininkų, šnipų…“ Rekviemas įsivedė merginos telefono numerį. Jie užėjo vidun. Nieko ypatinga tame „Tram 83“. Visuose pakampiuose tamsu. It koks Lasko urvas. Vyrai. Moterys. Vaikai. Visi su taurėmis ir cigaretėmis. Gilumoje visai nesivaržydama muzikos grupė tiesiog žudė Koltreino gabalą, na, žinoma, „Summertime“. Jie patraukė prie baro. Tuojau pat jiems įkandin pasekė dvi merginos didelėmis krūtimis-melionais; tai vadinama „sekimu“.

– Ar turite minutę?

Jokio atsako. Rekviemo akys ėmė patruliuoti ties jų liemenėlėmis. Viena iš merginų buvo ta, kuri prie jo priėjo geležinkelio stotyje su nebaigtomis metalinėmis konstrukcijomis.

– Ar turite minutę? – išbeldė vienišos mamelės, šįkart šaltai ir ryžtingai.

Atpažinti ir klasifikuoti visas į klubą „Tram 83“ sulindusias moteris buvo klaikiai sunki užduotis. Jos su didžiausiu įkarščiu kovojo prieš senėjimą. Geriau buvo nerizikuoti ieškant skirtumų tarp mažiau nei šešiolikos metų merginų, vadinamų antytėmis, vienišų mamelių ir tų, kurioms tarp dvidešimties ir keturiasdešimties metų, irgi priskiriamų prie vienišų mamelių, net jei ir neturi vaikų, ir beamžių moterų, kurių amžius skaičiuojamas nuo keturiasdešimt vienų. Nė viena netroško turėti raukšlelių. Jos dažėsi nuo ryto iki vakaro, vaikščiojo atstačiusios dirbtines krūtis, išsiskyrė ryškiomis manieromis klientams gundyti ir vadinosi užsienietiškais vardais: Marlina Monro arba Silvija Vartan, arba Romi Šneider, arba Besi Smit, arba Marlena Dytrich, arba Simona de Buvuar, koks skirtumas, svarbiausia šiame pasaulyje buvo įspūdingai atrodyti.

– Eik pažiūrėt į tėvo laikrodį, – atkirto Rekviemas.

Jie prisėdo prie trečiojo staliuko kairiau nuo baro, iš kur puikiausiai vėrėsi visas vaizdas, galėjai matyti ir įėjimo duris, ir džiazo muzikantus, toliau besityčiojančius iš muzikos, ir tualetą, ir barą, ir grupelę vienišų mamelių, keliančių alergiją, agresyvių, vienišų ir jau spėjusių pernokti šitai rinkai. Rekviemas nupušimo akimirkomis tam, kuris norėdavo jo klausytis, kartodavo, kad labai svarbu stebėti aplinkinį judėjimą ir visą krikšto procesiją, tad reikia pasirinkti staliuką, nuo kurio būtų galima žvilgsniu aprėpti anksčiau nupasakotą erdvę, taigi reziumuokime: barą, sanitarines patalpas, vienišas moteris, įėjimą, muzikantus, net kai šie iškiūtina į persirengimo kambarius parūkyti marihuanos, padavėjas ir padavėjų padėjėjas… Jie keletą minučių sėdėjo nepratardami nė žodžio. Tokioje sumaištyje, kur skamba netašytai atliekama muzika, ūkauja turistai ir kiti į bendrą atmosferą įsilieję priklydėliai, visi skęsta ekstazėje, nenustygsta vietoje, kuždasi, virkauja ar traukia pinigus ir mėto muzikantų pusėn, bandymas užmegzti pokalbį reiškė tikrą drąsą. „Paglamonėk mane…“, „Ar turite minutę?“, „Tau atiduodu savo kūną, surakink mane, būsiu tavo vergė, nuosavybė, privati medžioklės valda…“ Visa tai maitino susirinkusiųjų įkarštį ir drauge linčiavo skambančią gražią melodiją… Miesto-Valstybės labirintuose nesiklausoma džiazo tam, kad pajustum cukranendrių kvapą ar susilietum su juodaodžių sąmone, ar gėrėtumeisi natų grožiu: džiazo klausomasi, nes džiazo reikia klausytis, kai miegi ant banknotų, kai kiekvieną dieną tieki savo prekę, kai vadovauji gavybos įmonei, kai esi atskalūno Generolo pusbrolis, kai turi meilužę, kuri neįtikėtinam svaiguly tave prikausto prie lovos. Džiazas – aukštuomenės ženklas, tai turtingųjų ir naujųjų turčių muzika, visų tų, kurie kuria šį gražų suniokotą pasaulį. Visi šie tipai nesiklauso rumbos, ją laiko purvina, primityvia ir atgrasia ausiai. Tarp rumbos ir džiazo – ištisas vandenynas, sako jie. Džiazo nesiklausoma taip, kaip rumbos, į kurią neriama tarsi į zairietišką padažą. Džiazas visų pirma yra skardinga žemė, uola, į kurią gali įsiropšti tik nutuokiantys apie savo kilmę, raidą, istorines giminės figūras… Džiazas nebėra juodaodžių istorija. Tik turistai ir visi tie, kurie moka tvarkytis su pinigais, gali suprasti šios muzikos esmę. Tai vienintelis tam tikros buržuazijos, paskutiniosios laidos buržuazijos, atpažinimo ženklas. Taigi, kai muzikantai užgroja džiazą, visa klubo „Tram 83“ publika pakyla iš snaudulio. Mažiausias saksofono pyptelėjimas tampa tikru karnavalu. Žemrausiai ir studentai persiima turistų manieromis. Jie žvalgosi, šypsosi, kilnoja alaus bokalus, vaikštinėja, užtvindo šokių aikštelę, šūkauja padavėjoms ir padavėjų padėjėjoms kaip tikri turistai, perima samurajų laikyseną, gestikuliuoja tarsi maharadžos, jaučiasi užtikrinti lyg Dalai Lama. Jaunos merginos, padavėjos ar padavėjų padėjėjos nesileidžia užkariaujamos. Besišypsodamos it Anglijos karalienė jos vaidina įsivaizduojamas imperatorienes. Džiazas – vienintelis svertas, kurio griebiasi visos klubo „Tram 83“ padugnės, kad pereitų į kitą socialinės klasės lygį, kaip kad iš vieno metro persėdama į kitą.

– Aš, jūs, meilė, tai aš, pasimylėkit su manim, aš ir tu, pasimylėkim…

Abu bendrakeleiviai toliau žiūrėjo vienas į kitą tylėdami. Liusjenas stebėjosi tokiu lėtu biurokratišku aptarnavimu. Rekviemo valdžioje buvo slaptažodis, kelių eismo taisyklės, pridėtas dokumentas, mįslė. Padavėjos ir padavėjų padėjėjos, kad atrodytų reikšmingos, lėtai vilko kojas, raukėsi ir erzino klientus.

– Ar turite minutę? – primygtinai klausinėjo jau kitos merginos iškiliomis krūtinėmis, atėjusios į pagalbą pirmosioms, pasiruošusios masažo seansui, glamonėms ir kitiems nakties delikatesams.

Prie gretimo staliuko prisėdo tikra postkolonijinė porelė. Vyrukas, kuriam galėjai duoti dvidešimt metų, abiem rankom grabaliojo sutuoktinės biustą, o šiai, kaip tvirtino Rekviemas, buvo septyniasdešimt aštuoneri, ir ji deklamavo savo brevijorių: „Tavo šypsena mane kiekvieną akimirką veda iš proto, myliu tave dieną ir naktį, myliu tave pirmadienį, antradienį, trečiadienį…“ Jis galėjo būti tik studentas arba mažos bankrutuojančios firmos darbuotojas. Šioje ekvatorinėje Afrikos dalyje jaunimas yra nudrožiamas. Dar nesulaukusi trisdešimt penkerių jaunuomenė tampa potencialiais kerštautojais, ksenofobais, sukčiais, melagiais ir griebiasi bet kokio gudraus triuko, džiazo ar subalansuojančios santuokos, kad tik išvengtų įkalinimo, t. y. skurdo.

– Balanso atkūrimo, atitikmens ir materialinės bendrystės fenomenas yra susijęs su dviem institucijom, – tarė Rekviemas prieš išpūsdamas dūmą. – Pusę metų vadovavau agentūrai, kuri padėdavo susitikti jauniems vyrukams su brandžiomis moterimis arba antytėms su turistais.

– Ar turite minutę?

– Eik pažiūrėt į tėvo laikrodį…

Bare visi rūkė kaip pamišę. Tapatinosi su džiazu. Glamžėsi prietemoje. Graibstė vienišas mameles… Pagaliau atšliaužė susiraukusi padavėja. Ji ant stalo piktai pastatė du butelius alaus, kuriuos, galima spėti, turėjo atnešti prieš valandą ir penkiolika minučių. Jie apmokėjo sąskaitą, tačiau ji lyg įkalta stovėjo laukdama arbatpinigių. Jie sėdėjo lyg niekur nieko. Ji suprato jų manevrą, kurį išmoningai kontratakavo atsisakydama atidaryti butelius. Liusjenas išsitraukė monetą, bet Rekviemas sulaikė jo ranką.

– Pirmoji taisyklė: „Niekada nesileisk išgąsdinamas isterijos apimtos padavėjos. Mes ne Maskvoje. Čia arbatpinigiai privalomi. Tačiau mes, pažįstantys Naująjį Pasaulį, esam išimtis. Todėl nemokam jokių per jėgą reikalaujamų arbatpinigių. Padavėjos tegali pasiskųsti. Šachtininkai ir turistai mane pažįsta, turistai ir šachtininkai mane žino.“

Jinai su tuo visiškai nesutiko.

– Žigolas!

– Arbatpinigiai yra atgyvena, duodu tada, kai noriu.

Norėdami baigti visas šnekas, jie nusprendė atidaryti butelius dantimis. Įsižeidusi padavėja juos iškeikė, pagrasino kišeniniu peiliuku, čiupo bokalus ir dingo. Jie ėmė gerti iš kakliuko. Muzikantai tęsė klejones, taip pat ir turistai, jaunas vyrukas su savo beamže moterimi, merginos atstatytomis krūtimis-melionais toliau dainavo tą pačią dainelę:

– Ar turite minutę?

– Galbūt…

Liusjenas išsitraukė užrašų knygelę ir įrašė: „Tai – daugiau negu baras. Kur jie visi nuleis garą, kai nebebus visų šitų seksualinės vaizduotės vizijas įkūnijančių moterų? Kur jie išlies savo sėklą? Kur jie skandins nusivylimus, kai nebebus kur nusilakti? Kur jie kraipys klubus, kai nebebus salsos? Salsa ir džiazas nėra amžini, ką jie darys, kad susitapatintų su turistais iš Azerbaidžano?“

Rekviemas vis sulaukdavo skambučių, į kuriuos atsiliepdavo, o tada tęsdavo: „Labas vakaras, pone, labas vakaras, leitenante, ponia trokšta, labas vakaras, pilieti, taisyklė numeris dešimt: „Lieti ir žaidi, palieki arba dvigubini, kas pralaimi, tas laimi“, čia pasakojama, kad Miestas-Valstybė miršta stovėdama, pone, esate belgas?“

Liejantis alui jie tvirtai laikėsi to, kas akivaizdu. Visas tas srautas jiems praskynė kelią. Jie nebegalėjo dainuoti bendrame chore. Jie tebuvo dvi būtybės, paklaidintos mieste, paverstame valstybe naudojant Kalašnikovo automatus.

– Arbatpinigiai!

Vyriausybės kariuomenė diena iš dienos kovėsi su maištininkais atskalūnais. Kad viskas stotųsi į savo vėžes, tarptautinė bendruomenė parėmė devyniolika savarankiškų nacionalinių konferencijų, iš kurių išėjo visiškas šnipštas. Centrinė valdžia, nors jos kariai buvo apmokyti Kinijoje, Sudane, Angoloje ir Kuboje, nesugebėjo maištui nusukti sprando. Maištininkai priekaištavo vyriausybei, kad ši laiko sau liūto dalį. Be mūsų provincijos ši šalis tėra maskaradas, vogravo atskalūnas Generolas. Negalime tenkintis trupiniais, nes būtent mes jus maitiname. Maištininkai kovojo apsiginklavę strėlėmis, mačetėmis ir akmenų svaidyklėmis. Jie kilo į kovą su burtininko žinia ir laikėsi visų draudimų, kurie, kaip buvo manoma, juos darė nesužeidžiamus: seksualinio susilaikymo nenumatytam laikui, draudimo maudytis, valgyti jautieną ar avėti batus ir t. t. Neištvėrę nesibaigiančio karinio konflikto, maištininkai atsitraukė į itin turtingą provincijos žemės pakraštį, ypač geidžiamą, kurį jie pavadino Miestu-Valstybe. Tarsi to dar nebūtų pakakę, senąją beviltiškai plačią nacionalinę teritoriją, visišką dykynę, vagojamą didelės upės, kuri praktiškai niekam nepasitarnauja, tik nusibaigia įsiliejusi į vandenyną, jie pakrikštijo Šalies Užpakaliu.

Turėdamos skirtingų išteklių įvairios gentys tiesiog šturmavo Miesto-Valstybės sostinę, pačią mažiausią pasaulio sostinę, sudarytą vien iš baro, garsiojo „Tram 83“, ir geležinkelio stoties, kurios nebaigtos montuoti metalinės konstrukcijos į atmintį vis sugrąžina Henrio Mortono Stenlėjaus figūrą. Legenda skirsto tas gentis į tris kategorijas.

Pirmoji kategorija: dienos metu gyvenantys individai, kurių daugelis yra valstybės tarnautojai, vieninteliai disponuojantys statistiniais duomenimis, tačiau be atlyginimo besitrinantys ištisus mėnesius, įsiėdusius iki gyvo kaulo. Jie varganai gyveno dar prieš valstybės skilimą.

– Ar turite minutę?

Antrąją kategoriją sudaro somnambulai. Toks vaizdas, kad jie bijo padvėsti miegodami. Dėl to maukia mikstūrą, kuri jiems leidžia tylomis būdrauti tiek dieną, tiek naktį. Šiai grupei priklauso studentai, žemrausiai, antytės, verslo turistai, atskalūnų judėjimo draugai ir artimi bendrininkai.

Pagaliau atkakliausiųjų kategorijai priskirtinas kortežas, kurį sudaro vienišos mamelės, prekiautojai organais, kareiviai, vaikai su Kalašnikovo automatais, pamokslininkai, padavėjos ir padavėjų padėjėjos, iš buvusio Zairo atvykę muzikantai, banditai ir kiti nusikaltėliai. Dieną jie miega. Jie geriau už bet kurį žmogų moka kalti pinigą. Garbės daktarai sukosi visose įmanomose srityse (įskaitant korupciją, narkotikus, seksą, plėšikavimą, naudingąsias iškasenas, turto švaistymą, girtuoklystę…), naktis jiems – pats tinkamiausias metas prekybai.

Džiazo muzikantai baigė Gilespio gabalą „A Night in Tunisia“.

Į pamainą atėjo išsičiustiję trys nigeriečiai su įgaubtais akinių stiklais, afrikietiško stiliaus plaukais, į apačią išplatėjančiom kelnėm, dryžuotais marškiniais. Tarsi medis, užstojantis mišką, jų vienintelė daina „Life cries out, when will you wipe my tears?“ gulė į trylika strofų, nusitęsdama iki pat aušros.

– Mes jau keturias valandas klausomės tos pačios baladės, – sušnabždėjo Rekviemas žiūrėdamas į merginą, kuri juos stebėjo iš balkono.

Nigeriečiai, kilę iš Ogbomošo, pasakojo princesės gyvenimo vingius, „ji vieną sausio naktį atvyko į Miestą-Valstybę ir buvo apžavėta vieno vedusio šachtininko, dviejų vaikų tėvo. Ji susidraugavo su mylimojo žmona, kurią dosniai apdovanojo…“ Sagos tęsinys nuo aštuntosios strofos liko visiškai nebeaiškus, mat buvo pasakojamas igbų, jurubų ir hausų kalba.

– Arbatpinigiai…

– Kodėl tu visą laiką vaikštai į tualetą? Smegenis išmyžiosi.

– Ar turite minutę?

Baladės tęsinys staiga sukėlė ašaras ir dantų griežimą. Vienas iš trijulės užkimusiu nuo antrarūšių cigarečių balsu drebino lubas įelektrindamas visą „Tram 83“. Kol nigeriečiai virkavo, nešina pirkinių krepšiu tarp stalų vaikštinėjo vieniša mamelė apnuogintomis krūtimis. O verslo turistai, šachtininkai, studentai, padavėjos, padavėjų padėjėjos, pranašai, iškilieji Antrosios Respublikos šventikai, atsidūrę savo auksinėje tremtyje, ir kitos gyvenimo atmatos atviravo, liejo širdį, dovanojo monetas.

– Ar turite minutę?

Rekviemas pasigardžiuodamas maukė iš kakliuko kairę ranką susikišęs į kelnes.

– Mes niekada nesam apsaugoti nuo apnuodijimo, – tarė jis tarsi norėdamas paaiškinti spartietišką padavėjų ir padavėjų padėjėjų elgesį.

Rekviemas su Liusjenu ir toliau tuštino butelius vis pažvilgčiodami vienas į kitą, persimesdami viena kita fraze, dirbtinai nusijuokdami. Po dešimties metų išsiskyrimo jie neturėjo apie ką, beveik nebeturėjo apie ką kalbėtis. Jie vengė prisiminti Žakliną… Kad ir kaip būtų keista, Liusjenui, kadaise plepiam žmogėnui, žodžiai strigte strigo. Kartkartėmis iš kelioninio krepšio jis išsitraukdavo užrašų knygelę. Aprašinėjo klubą „Tram 83“ ir jo merginas silikoninėmis krūtimis. Rašė apie smarvę, trenkiančią nuo žemrausių, trokštančių pasitvatinimo iš užpakalio. Rašė apie savižudžių beprotybę. Rašė apie turistų nerimą. Rašė apie antyčių lankstymąsi.

– Ar turite minutę?

Rašė apie džiazo muzikantus, nigeriečius džiazo muzikantus, kilusius iš Ogbomošo.

Liusjenas beviltiškai bandė Rekviemą prakalbinti.

– Ką veiki laisvu laiku?

– Prisimeni mūsų pirmą pasirodymą, kai salė buvo sausakimša…

Rekviemas liko abejingas, nekalbus ir atžarus.

– Praeitis manęs visai nedomina…

– Turi draugužę?

– Lyg ir…

– Laikas greit bėga.

– Man patinka pinigai…

– Kaip matau, tu sunkiai dirbi.

– Lendi ne į savo daržą…

– Tu…

– Man nepatinka šitas džiazas.

– Šiuo metu skrebenu tekstą.

– Naujajam Pasauly antytės valgo su prakaitu tarp krūtų…

– Džiaugiuosi vėl tave sutikęs.

– Tu mane svaigini…

Kartkartėmis jis apžiūrinėjo kūnų apvalumus, kurie čia viešpatavo. Itin riestas užpakalis vis dar buvo laikomas pagrindiniu grožio etalonu. Visos meilutės buvo vertinamos tik pagal brazilišką sėdynę. Jei neturi tokių sėdmenų, tu – niekas. Jos visos beviltiškai maukė sojų gėrimus, rijo kiaulėms skirtas piliules ir maistą, kad tik padidintų pasturgalio apimtis. Laukiami rezultatai leido tikėtis trokštamo: ananaso, avokado, oro baliono ar beisbolo kamuolio formos sėdmenų; vieno pusrutulio aiškiai išraiškingesnio už kitą; įžambaus, kvadratinio, stačiakampio pasturgalio; sėdmenų, kurie savaime vežtų, ir t. t. Prie jų sustojo viena panelė. Rodydamiesi pirštais jie pasiginčijo dėl kainos. Panelė nupėdino tualetų link. Rekviemas pakilo ir nusekė paskui grobį… Klube „Tram 83“ tualetai buvo bendri. „Tramo“ tualetai nebuvo skirstomi nei pagal lytį, nei pagal turistų kilmę. Jie buvo prastai apšviesti, o tai suteikė tik geresnes sąlygas kūnų šokiui. Rekviemas su mergina įlindo į olą, išlindo iš jos prakaituotais veidais. Mergina prigludusiais džinsais tuoj pat užsitraukė užtrauktuką. Rekviemas tuo tarpu sulaukė skambučio ir iškart įsakė: „Sėsk į mašiną ir paimk prekę, kvaily!“

– Arbatpinigiai…

– Ar turite minutę?

– Ką veiki laisvu laiku?

– Naujasis Pasaulis…

– Po pajodinėjimo galėčiau ir pačiulpti.

– Čiulpimas – mano aistra.

Į „Tramą“ kaip viesulas įsiveržė pusgirtis turistas.

– Pažiūrėk į šitą, aš jį laikau po padu, – tarė Rekviemas, žiūrėdamas į jį iš aukšto. – Labai gerai visą laiką turėti kieno nors nuotraukas. Turiu jo nuotraukas dvejus metus, ir jis dvejus metus yra mano vergas. Jei tik užsimanyčiau, jis netgi pačiulptų mano daikčiuką.

– Kokias nuotraukas?

– Tuoj tau paaiškinsiu. Be to, tikiuosi, man pavyks gauti ir tavąsias.

Turistas patraukė Rekviemo ir Liusjeno link ir pasisveikino nuolankiai daug kartų nusilenkdamas.

Kimškit pilvus, valgykit kiek lenda, gerkit kiek telpa, pasakykit, kad tai mano vardu. Einu pats pranešiu apie tai savininkui.

Rekviemas sprogo juoku.

Dėl baisiai įsitempusių nervų Liusjenas juto skausmus pilve. Kelionė traukiniu jį pribaigė. Jis vaizdavo, jog laikosi tvirtai, nes nenorėjo sukelti nepasitenkinimo Rekviemui, kuris ir taip neturėjo nuotaikos plepėti. Jie pakilo iš vietų tik suskambus varpams, kviečiantiems rytinei maldai. Lauke buvo pilna žmonių. Dvi būtybės jiems pasiūlė sandorį: „Mes mokam įkaitinti!“ Liusjenas suburbėjo, kad yra pavargęs. Rekviemas jam pasiūlė išgerti mikstūros. Jis prisigerino prie merginų, kurios jau spėjo pareikalauti avanso už prarastą laiką „ginčijantis dėl nieko, nors iš tiesų jūs mūsų norit…“ Rekviemas nutildė besiskundžiantį Liusjeną. Ėmėsi reikalo pats.

– Naujasis Pasaulis, Naujoji Meksika, šiuolaikinė epocha…

– Aš vedęs.

– Ištikimų vyrų nebūna.

– Bet, Rekviemai…

– Nesiruošiu būt nepaslaugus.

– Pagalvok apie Žakliną…

– Ji tesiekia vyrą pasikišt po sijonu.

Viena iš merginų tarė: „Mes mokam čiulpti.“

Prie jų pribėgo berniukas nešinas dideliu dubeniu. Jie apsirūpino žemės riešutais, citrinomis, mėsos vėrinukais, kolos riešutais ir kitais afrodiziakais. Tolumoje tarp dviejų melancholiškų „Ar turite minutę?“ pasigirdo žemrausių keiksmai; iš minareto atskrido fatva, reikalaujanti greitai įvykdyti mirties bausmę klubo „Tram 83“ savininkui; vyrukai iš Mozambiko po atviru dangumi stūmė žaidimo automatą; girdėjosi senų kledarų burzgimas, Kalašnikovo automato monologas, liūdnos ir ilgesingos rujojančios kalės aimanos.

– Ar turite minutę?


6. Klube „Tram 83“ sutinkamas lyg iš dangaus nukritęs leidėjas…

Į klubą „Tram 83“ Liusjenas įžengė apie trečią nakties. Viduje tie patys įvairiausiais balsais kleketuojantys vyrai. Kaip ir vienišos mamelės, trumpai tariant, – moterys. Tamsuma. Grupė iš Akapulko grojo įsimintiną, tačiau perkurtą Marvino Gajaus opusą. Instrumentus laikė vos pastovėdami. Du guvuoliai darbavosi perkusija. Trys plyšavo tiesiog atakuojančiais vokalais. Du ilgaplaukiai grojo solinėmis gitaromis. Vienas saksofonu. Ir tada jau pats grupės vadas, didysis manitu su petnešomis, komplikavo visą vokalinį kvartetą (tai sopranas, tai altas, tai tenoras, tai bosas ir pritariamasis balsas). Kai tik jis pakeldavo balsą, jauna pusnuogė tigrė šokdavo į priekį, tokia strategija jie užvaldė ir taip jau įaudrintą publiką. Ekstazė. O taip, jiems be jokių pastangų pavyko įaudrinti visą aplinką. Niekas nežaidė muštuko. Niekas nestovėjo prie boulingo takelio. Niekas nežaidė pokerio. Šachmatais. Nieko nebuvo netgi sanitarinėse patalpose. Universitete drauge su Rekviemu jie pritaikė tokį patį metodą. Trumpai tariant, prieš spektaklį patiekdavo desertą: cirko numerį arba trumpą striptizo pasirodymą, kuriame dalyvaudavo penki savanoriai. Tai sukeldavo tikrą audrą. Ekstazės pagauti studentai nusirenginėdavo, ropšdavosi ant scenos ir prisiekinėjo uždraustojo vaisiaus laime. Rekviemas, tada geras, tiesiog puikus aktorius, nevirškino minties, kad reikia stengtis įtikti auditorijai. „Kas per velniava, – šaukdavo jis pasišlykštėjęs, – mes čia atėjom klausytis tekstų, o ne dėl kažkokių sumautų orgijų!“ Iš tiesų, Rekviemo širdyje jaunystės metais skambėjo visai kita muzika – rami, nuoširdi, kilni. Laikas gimdo žvėris, kurie telaukia tinkamos akimirkos, kai galės išsitraukti pistoletą. Tai visai nereiškia, kad Rekviemas buvo žvėris, – tiesiog vertas dėmesio niuansas.

– Ar turite minutę?

Liusjenas patraukė prie staliuko, prie kurio jie vakar sėdėjo. Jį jau buvo užėmęs gerų penkiasdešimties metų vyrukas, panėšėjantis į licėjaus direktorių. Sėdėjo vienas, pasidėjęs cigaretes ir išrikiavęs visą eilę butelių, kurie skelbė apie giliai įsišaknijusį vyruko alkoholizmą. Kai gerokai apkvaišti, nebepaisai ištuštintos taros, kam gi reikia tų nesusipratimų. O padavėjos ir padavėjų padėjėjos mokėjo įkalbėti užsisakyti dešimt butelių vietoj trijų ar penkių. Todėl visai nekeista pamatyti vyruką, sėdintį prie penkiasdešimties tuščių ant stalo ar tiesiog ant žemės sustatytų butelių.

– Sveiki, pone, ar galėčiau prisėsti?

Liusjenas stovėjo priešais poną, kuris pasirodė visai simpatiškas.

– Kaip nori!

Vos Liusjenui prisėdus:

– Iš kur atvykai?

– Iš „Vampyrų“…

– Bet prieš tai, noriu pasakyti, dar iki „Vampyrų“?

Liusjenas niurzgė. Mat prisiminė prie Klinjankūro vartų gyvenantį draugą, kuris kamuojasi ieškodamas ryšių su Paryžiaus teatrais, o jis štai sėdi čia ir klausosi sumautai atliekamos muzikos. Prisiminė ir liftuose besitrinančią merginą. Prisiminė tą staigų elektros dingimą.

– Atvykau iš Šalies Užpakalio.

Pono smalsumas gerokai išaugo. Jis sunėrė rankas lyg norėdamas šauktis aukščiausiųjų dievų. Auksinė apyrankė ant kairės rankos riešo Liusjenui leido nuspėti pašnekovo piniginę padėtį. Būk protingas, gal šitas vyrukas tau padės išbristi iš šitos velniavos, – pusbalsiu pamąstė jis.

– Kaip tai?

– Aš – praeivis. Nebežinau, ar noriu tęsti savo viešnagę…

– Matau, kad gyvenimas čia tau visai mielas.

Jis tai pasakė su Archimedo tikrumu, konstatuojančio, kad „kiekvienas ramybės būsenos kūnas, esantis skystyje, visiškai jo apsemtas ar iš dalies išsikišęs paviršiuje, patiria aukštyn nukreiptą, keliančiąją jėgą, kuri yra lygi kūno išstumto skysčio svoriui“.

– Taip, mėgaujuos.

Jo smegenis antrą kartą pervėrė bičiulio nuo Klinjankūro vartų paveikslas: „Aš tariuosi su festivaliu „Frankofonija limuzine“, su „Tarmac“ ar kitais Paryžiaus teatrais, turiu ryšių Brazilijoje, o tu besimėgaudamas sėdi čia su kažkokiu tipu, atsakinėji į jo klausimus?“

Liusjenas atsiduso.

– Ar turite minutę?

Ant scenos rengėsi lipti nuo Amazonės atvykusi indėnų grupė. Klausimai tęsėsi. Tas ponas, be abejo, buvo iš įtakingųjų sluoksnio. Jis norėjo viską žinoti ir erzinti jo nevertėjo. Maža kas, gal jis gerasis samarietis? Geranoriškas užmačias galima aptikti ir liūto guoly. Po kiekvieno Liusjeno atsakymo pono susidomėjimas vis augo.

– Ar vedęs?

– …

– Išsiskyręs?

– Ne.

– Kuo užsiimi?

Liusjenas suabejojo, ar toliau atsakinėti.

– Turiu istorijos bakalauro diplomą.

Nieko nelaukęs pašnekovas pastatė taurę ant stalo ir ėmė kaip pamišėlis juoktis. Tarsi to dar nebūtų pakakę, jis pakilo nuo kėdės, žengė keletą žingsnių į priekį, paprašė muzikantų tylos ir pirštu dūrė į Liusjeną:

– Brangūs draugai, nepatikėsit, bet žmogus, kurį matote, yra istorikas!

Visiems buvo linksma.

Visas „Tramas“ vienu balsu sukliko:

– Tu neturi ką veikt, ar ką?!

Paskui ėmė drabstytis choru:

– Ir ką, tu pragyveni iš savo istorijos?

– Tik pažiūrėkit, kur nuveda ilgalaikis turistų mėgdžiojimas!

– Jūs studijavote ir merginas ar tik istoriją?

– Jūs, kurie smaginatės meno istorija, mums darot gėdą!

– Jei tėtė užsimanys, kad studijuočiau istoriją, šoksiu po atvažiuojančiu traukiniu, – sukliko vos dešimties metų pyplys, atlydėjęs į barą savo tėvą.

Vyrukas grįžo ir prisėdo prie stalo, atsainiai atsiprašė Liusjeno, kuris taip ir nesuprato, kas čia su juo ką tik atsitiko.

– Tai buvo stipriau už mane. Negalėjau įsivaizduoti, kad šiame Mieste-Valstybėje dar yra mąstančių galvų. Šalis sugriauta, viską reikia atstatyti: kelius, mokyklas, ligonines, geležinkelio stotį ir netgi patį žmogų. Mums reikia medikų, mechanikų, dailidžių, šiukšliavežių, bet tik ne svajotojų!

– Ar turite minutę?

Muzika suskambo iš naujo. Liusjenas nebeturėjo drąsos nuožmiai pažvelgti į žmogų, kuris ką tik jį pažemino. Priešingai, jis ieškojo galimybės reabilituotis.

Prieš aistrą mes bejėgiai. Bet aš nesu tik istorikas. Aš taip pat esu rašytojas…

Užstalės kaimynas vėl įsitraukė į pokalbį:

– Rašytojas ar istorikas, tai – vienas ir tas pats!

– Aš gyvenu rašymu, – atrėžė jis.

– Rašymas. Rašymas. Rašymas…

Pašnekovas šį žodį ištarė gomuriniu balsu. Jis tapo apdairus lyg jį ištikusio regėjimo auka. Liusjenas baiminosi, kad antrą kartą bus sumaltas į miltus.

– Esu rašytojas, bet…

– Jaunasis žmogau, priešais tave sėdi Ferdinandas Malenžo, leidyklos „Laimės traukiniai“ direktorius.

Liusjenas neteko žado. Jis pajuto kažką panašaus į palengvėjimą. Padavėjų padėjėjos ir padavėjos atsisakė atnešti to prakeikto alaus, kuris juk ir taip nukeliauja į bendras nusilengvinimo patalpas; taisyklė numeris 94: „Kai geri, šlapiniesi, tokia gyvenimo tikrovė, o kai šlapiniesi, visas alus nukeliauja į jūsų tualetą.“ Liusjenas prisiminė Rekviemą: „Aš labiausiai mėgstu šlapintis namuose.“ Liusjenas norėjo užsisakyti alaus, tačiau niekas į jį nė nepažvelgė. Tam, kad reikalai pajudėtų, reikėjo tiesioginio „Laimės traukinių“ leidyklos direktoriaus įsikišimo. Pagaliau pirmasis alus… Padavėjos padėjėja atėjo visa pikta. Šiurkščiai pastatė gėrimą. Atsitraukė su atidarytuvu rankoje. Praslinko keletas sekundžių… Ji apsisprendė, atidarė butelį ir metė vienintelį žodį:

– Arbatpinigiai!

Liusjenas ištraukė kupiūrą.

– Štai.

Ji tiesiog išplėšė pinigą jam iš rankos ir netarusi nė žodžio atsuko nugarą. Bruzdesys pagyvėjo. Bičiulių indėnų kantilena apie klimato atšilimą, vaikų darbą šachtose, miškų kirtimą ir brakonieriavimą, apie tilapijų, pitonų, piranijų ir baltųjų raganosių žudymą klausytojų tarpe sukėlė isteriją. Moterys apsipylė ašaromis. Vyrai, turistai ir kiti asocialūs asmenys, netikėtai sukrėsti liūdnų gyvenimo įvykių, iš gailesčio kinkavo galvomis.

Liusjenas dairėsi aplinkui vildamasis išvysti Rekviemą.

Kiek laiko rašai?

– Ar turite minutę?

– Dešimt metų.

– Apie ką rašai? Apie kokius žmones? Ar turi savo auditoriją? Kokie tavo lūkesčiai? Kokiu tiražu išleidai? Literatūrinės premijos? Kokiu žanru užsiimi?

Liusjenas pasijuto pakliuvęs į spąstus. Klausimai keitė vienas kitą. Jis nespėjo nuryti nė gurkšnio.

– Dabar ką nors rašai?

Reikėjo atsakyti viliantis būti išspausdintam leidyklos „Laimės traukiniai“.

– Tarkim, pjesę-pasakojimą, kuriame ši šalis pristatoma iš istorijos perspektyvų: „Galimybių Afrika, Lumumba: angelo krytis, arba Plūktuvo-grūstuvės metai“. Labai tikėtina, kad šis tekstas bus skaitomas Europoje. Jame veikia tokie personažai kaip Če Gevara, Seku Turė, Gandis, Abrahamas Linkolnas, Lumumba, Martinas Liuteris Kingas, Čaušesku, nepamirškim ir atskalūno Generolo.

Leidėjas užsisakė romo su ledukais. Į tualetą ir atgal slankiojo vienišos mamelės, antytės, studentai, klerkai, turistai, muzikantai, pranašai, žonglieriai, buvę katorgininkai…

– Aš nesu komunistas. Nesu ant jo užkibęs. Žinau, kad Lumumba – ryški kovos už Kongo–Zairo nepriklausomybę asmenybė, bet labiau vertinčiau, jei vietoj Lumumbos būtų vaizduojami eiliniai herojai, pasipriešinimo dalyviai, kurie sumokėjo gyvybe už šį miestą, ir visai nereikėtų klampoti po Kongo–Zairo istoriją. O kur dar Kongas patiems gyventojams – palik šią dalį vietiniams dramaturgams! Čia, kaip ir Šalies Užpakaly, yra žmonių, kurie savo laiku įspaudė ryškų pėdsaką. Palik tuos iškilius žmones oriai ilsėtis ramybėje! Galvok apie tekstus, pasakojančius apie geležinkelius, šachtas ar dar nežinau apie ką.

– Leisk man paaiškinti…

– Arba tada apsiribok esė ir nepainiok žanrų.

Esu diplomuotas istorikas. Manau, jei tik neklystu, kad kalbant apie istoriją literatūra nusipelno užimti garbingą vietą. Tik eidamas literatūros keliu galiu atkurti tiesą. Aš ketinu atgaivinti šalies, egzistavusios tik popieriuose, atmintį. Pafantazuoti apie Miestą-Valstybę ir Šalies Užpakalį prikeldamas atmintį… Tokiu atveju istorinės asmenybės tampa mano gairėmis. Tačiau antytės, žemrausiai, badmiriaujantys studentai, turistai ir…

– Tokias kalbas jau esu girdėjęs… Afrikietiškoje literatūroje jau buvo pakankamai skurdo, vargo, sifilio ir prievartos. Apsidairyk aplinkui. Yra gražių moterų, gražių vyrų, „Brazza“ alaus, geros muzikos… Ar tai tavęs neįkvepia? Aš apskritai esu susirūpinęs afrikietiškos literatūros ateitimi. Afrikietiškame romane pagrindinis personažas amžinai yra viengungis, neurotikas, iškrypėlis, depresijos kamuojamas žmogus, neturintis vaikų, būsto ir skolingas visam pasauliui. Čia mes gyvenam, dulkinamės ir esam laimingi… Reikia, kad mūsų literatūroje irgi taip dulkintųsi!

Liusjenas pasinaudojo proga ir pirmąkart siurbtelėjo alaus putos. Kilstelėdamas bokalą pastebėjo dvi vakarykštes merginas, kurios stebeilijo į juos. Vargšelis, jis parodė draugišką gestą. Vienišos mamelės tą gestą suprato kaip kodą, tad nusileido žemyn nelaukdamos jokio kvietimo ateiti.

– Bet tavo pjesė-pasakojimas mane domina…

Vyrukai iš Amazonės išsinešdino pro mažąjį išėjimą, o padavėjų padėjėjos, žemrausiai, pranašai… visa publika, ką tik nusišluosčiusi krokodilų ašaras, maldavo jų neapleisti scenos.

– Jūs esat gražūs, tad pirmiausia labas vakaras.

Tos dvi merginos įsitaisė prie jų… Dabar jau ant įsišėlusios publikos žibalą pylė repo grupė. Reperiai, buvę studentai, buvę maištininkai, neaiškūs ir nepatenkinti tipai, šaukė, dejavo, amčiojo, kleketavo, tauškė niekus…

– Ketinu organizuoti teatralizuotą skaitymą. Leidykla „Laimės traukiniai“ turės garbės jus pristatyti… Kaip pavadinsi tą savo pjesę-pasakojimą?

– „Galimybių Afrika, Lumumba: angelo krytis, arba Plūktuvo-grūstuvės metai“.

– Tame grandioziniame renginyje leidykla „Laimės traukiniai“ turės garbės ir malonumo pristatyti, Liusjenai, jus – šiuolaikinį autorių, kurio kūrinys moko įveikti sienas, geležinkelius, karus ir vandenynus, ir kurį vieną dieną mes išspausdinsim.

– O jūs žinote…

– Aš šveicaras ir iš tėvo, ir iš mamos pusės. Anksčiau ar vėliau tuo įsitikinsi. Noriu tau tai pasakyti prieš bendradarbiavimą. Kad išvengtume nesusipratimų. Visi baltaodžiai, kuriuos čia matai, nėra jokie šveicarai.

Svajingai, vos ištempęs kaklą, užkimusiu balsu tarsi žmogus, kuris tupi tualete ir nenori, kad jam trukdytų, vyrukas tęsė:

– Kai kurie netgi labiau afrikiečiai nei kiti. Noriu pasakyti, kad jie dievina Afriką.

Dvi panelės piktai it konkuruojančios kalės susižvalgė su padavėjų padėjėjomis ir padavėjomis. Jas valdė tie patys troškimai, tos pačios jėgos, tie patys norai išsilaisvinti, tos pačios aistros, tas pats pavydas… Permainų, Nepriklausomo Tautinio Suvažiavimo ir Demokratizacijos gatvėmis sklindantys neįtikėtini gandai patvirtino spėjimus, kad 1990 metais per susirėmimus žuvo daug vyrų, o likę prisijungė prie kariškių. Išvada: moterų yra daugiau nei vyrų, tad merginos su krūtimis-baklažanais, padavėjų padėjėjos ir padavėjos rungėsi dėl jų ragais ir nagais.

– Ar turite minutę?

Leidėjas klausinėjo. Leidėjas pasakojo. Leidėjas aiškino. O Liusjenas, regėdamas savo knygą bibliotekų lentynose, net nebesriubčiojo alaus. Išsitraukęs užrašų knygelę jis rašinėjo savo kvailystes.

– Kaip atspėjot, kad aš ne vietinis?

– Labai paprasta. Labas vakaras, pone. Ar galiu prisėsti? O paskui arbatpinigiai merginai. Čia mes padedam ant kėdės užpakalį. Ir nieko daugiau!

– Panašu, kad esate visiškai įsitraukęs į pokalbį!

– Ar tai jūsų draugužės?

Jos šiurkščiai prisistatė.

Reperiai toliau rypavo nepatenkinti.

– Ar turite minutę?

Pašnekesys tęsėsi dar ilgai. Abi merginos, rodydamos įvairiausias grimasas, nusiramino… „Karštas vanduo visada galiausiai atvėsta“, – sakydavo Rekviemas, mėgdžiodamas vieną muzikantą iš Zairo. Taisyklė numeris 17: „Nepamesk galvos dėl mūsų merginų, jos neturi jokios alternatyvos, tik keliaklupsčiauti. Paskutinieji statistiniai duomenys patvirtina tai, ką visi žino: merginų daugiau nei mūsų, tad spausk stabdį, spausk stabdį, spausk stabdį…“ Malenžo įsitraukė į karnavalą. Kiekvieną šeštadienį brazilų turistai improvizuoja karnavalą, kuris įsisuka į pačius karščiausius Miesto-Valstybės kampelius.

– Dievinu karnavalą! Susitinkam pirmadienį tą pačią valandą, pasikalbėsim apie tavo skaitymą ir, be abejo, apie publikavimą.

– Ar turite minutę?

Tuo tarpu pasirodė muzikantai iš Tarptautinės Kongo asociacijos, su veltinėmis kasytėmis, iki blizgesio nušveistais batais, margais kostiumais, mechaniškais judesiais, laužyta prancūzų kalba… Liusjenas liko su merginomis kalbėtis apie meilę, apie dainas, kurias niūniavo geležinkelio statybose nugaras lenkę vaikinai, apie antytes, apie šachtininkus, įgriuvus šachtai pakliuvusius į spąstus, apie lengvus pinigus, apie Naująją Meksiką, Los Andželą, Dalasą, Filadelfiją, Brukliną, Lagosą… Jo nuovargis, pykinimas, rūpesčiai išgaravo. Leidėjas įkūnijo viltį, šio to pradžią. Vienišos mamelės sveikino Liusjeną su būsimu jo šou, nušvitusiu virš horizonto. Astrida pakabino tipą, verkusį kruvinomis ašaromis per aimanuojamą vyrukų iš Amazonės pasirodymą. O jis su Emiljena besiglamonėdami kirto bėgius, pagrindinę gatvę, visą „Vampyrų“ kvartalą. Jei laimė turėjo vardą, jis buvo „Tram 83“.


9. „Tram 83“: dieną ir naktį gyvuojantis klubas prastai sukurto rojaus spindesy, jo klientai didžiausi vargšai arba tie, kurie savo laimę išmeta pro langą, „Tram 83“ – tai tobuloje harmonijoje gyvenančios mišrios bendruomenės, Mendelejevo lentelės elementų susimaišymo laisvės, neišvengiamos pamišusios meilės, priešlaikinės ejakuliacijos simbolis.

Susitikimas-skaitymai, pavadinti „Pranašavimai prieš aušrą“, buvo numatyti šeštadienį, apie vienuoliktą valandą vakaro. Tipas, įpareigotas išplatinti žinią apie literatūros vakarą, įpareigojo tai padaryti kitą tipą, kuris irgi įpareigojo tai padaryti kitą tipą, o šis – dar kitą, žodžiu, viešinimas buvo prastas. Publika, nė nenumananti apie šį renginį, kaip įprasta, šturmavo klubą „Tram 83“.

Vakaras prasidėjo liūdnai, mat deimantų šachtoje sugriuvo viena požeminė galerija. Žinia greitai sklido iš lūpų į lūpas. Šachtininkus, kuriuos ką tik pasiglemžė žemės, „Tramo“ publika puikiausiai pažinojo. Visi penkiolika darbininkų po darbo dienos, kuri prasidėdavo su gaidgyste skambant bažnyčios varpams, kviečiantiems rytinei krikščionių maldai, ar iš netolies stūksančio minareto ataidint muedzino balsui, skubėdavo į traukinį, paniekinamai koneveikdavo studentus, tada nutūpdavo bare „Tram 83“, gerdavo, kabindavo vienišas mameles, būreliu slinkdavo mylėtis į bendras nusilengvinimo patalpas, prakaituodavo kaip paršai, sprogdavo juoku, įžeidinėdavo padavėjų padėjėjas, šokdavo polką, skleisdavo blogas naujienas, šnekėdavosi su turistais, rūkydavo marihuaną, viešai masturbuodavosi, visiems statydavo išgerti, žaisdavo rusišką ruletę, ūbaudavo dainas, kurias jų seneliai ir proseneliai dainuodavo besidarbuodami kirtikliais tose pačiose šachtose, platindavo plaučių uždegimą ir kitas dar neįvardytas ligas, dalydavosi ant iešmų suvertais keptos šunienos gabaliukais, provokuodavo peštynes, užsipuldavo muzikantus – ir išeidavo tokie pat, kokie ir ateidavo – purvini, pikti, įžūlūs, linksmi ir kupini sarkazmo. Jie keldavo sąmyšį, tačiau buvo garbinami. Gandai pynėsi vienas su kitu, virsdami nenusakoma painiava. Remiantis patikimais šaltiniais, jie kasėsi per žvirgždą, rado deimantų klodą ir kasėsi toliau nepatikrinę užnugario. Tai įvyko priešpiet. Šešis kūnus ištraukė iš griuvėsių, vienas buvo Bubakaro, to paties Bubakaro, kuris baudėsi pasikarti kiekvieną kartą, kai tik motina jam drausdavo leistis į urvą. Bubakaras išvengė daugiau nei aštuonių griūčių. Per priešpaskutinę jis užsitarnavo Lozoriaus pravardę. Anot klube „Tram 83“ sklandančių nuogirdų, po vienos griūties, pareikalavusios daugybės žmonių gyvybių, Bubakaras išėjo nenukentėjęs. Jei tikėsime tomis apkalbomis, jis netgi rijęs žuvusių bendradarbių mėsą. Jie išbuvo po žeme keturias dienas ir keturias naktis, ir vienintelis Lozorius išėjęs gyvas iš tos puvėsiais atsiduodančios vietos. Tada žuvo šimtas penkiasdešimt žmonių, įskaitant į pagalbą atskubėjusias antytes ir džiūvėsius. Antytės – tai dvylikos penkiolikos metų merginos, užsiimančios prostitucija kasyklose, jos vaikštinėja vorele ir, jei klientas atsisako mokėti sutartą kainą, vieningai užsiundo ant jo karius. Džiūvėsiai – vos paauglystės sulaukę berniūkščiai, laikinieji samdiniai, plušantys prie mineralų gavybos ir transportavimo, skalaujantys žvirgždą ir ieškantys jame deimantų kristalų.

Artėjant Kalėdoms žemės griūčių padaugėdavo penkeriopai. „Raganiai stato spąstus, kad per metų pabaigos šventes turėtų mėsos ir kraujo“, – trumpai apibendrino Negusas, įsikišęs ranką į kelnes ties juosmeniu. Viską buvo galima paaiškinti tuo, kad dabar gruodžio mėnuo. Penkiolika pradingusiųjų nelegaliai darbavosi „Vilties“ šachtos poligone. Išskyrus turistus, savo šeimą ir pačius artimiausius bičiulius, atskalūnas Generolas niekam neleido ten kasinėti. Jis pasivadino „Tautos tėvu“. Generolas džiaugdavosi griūtimis, kurias suvokė kaip dievų bausmę, nukreiptą prieš mus, jo vaikus, išdrįsusius sulaužyti „Tėvo“ priesaką. Tiesą sakant, įgriuvus žemėms, linksmindavosi visas Miestas-Valstybė. Tos griūtys padarydavo didelę žalą, tačiau iškeldavo į paviršių brangakmenius, kuždėdavo klubo „Tram 83“ išminčiai. Po nelaimės brangakmenių esą būdavo galima rasti visur: „Trame“, geležinkelio stotyje su nebaigtomis metalinėmis konstrukcijomis… viešnamiuose… „Kubos“ klube…

Pasigirdo antytės poezija.

Tu mano nuostabusis princas, aš trokštu tave myluoti, esu labai įsiaudrinusi, įkaitusi it vynas saulėkaitoje, paimk mane už rankos ir keliaukime iš čia toli toli, į Perudžą, noriu išvysti Nanto uostą, aš esu tavo vergė, prirakink mane prie savo gyvenimo, paimk už rankos, iškeliaukim, aš noriu išvysti Marselio uostą…

Įtampa kildavo kas dešimt minučių. Butelius atkimšdavo dešimtimis, kad kuo greičiau paskandintų įsiūtį ir pasibjaurėjimą šituo supuvusiu pasauliu. Vienišos mamelės įsitaisė vietoje, iš kurios geriau matytų klientus. Studentai aptarinėjo aktualijas Markso ir Engelso filosofijos šviesoje.

– Ar turite minutę?

Padavėjos ir padavėjų padėjėjos reikalavo arbatpinigių vaikštinėdamos su peiliukais, kuriuos išsitraukdavo iš liemenėlių. Paslaugas siūlė antytės ir džiūvėsiai. Pirmyn atgal po „Tramą“ marširavo žmonės…

Vienas įsikarščiavęs pranašas paskelbė apie naujos geležinkelio linijos statybą, toji linija sujungsianti Miestą-Valstybę su Šiaurės Airija, ja bus gabenami brangakmeniai ir daugybė kitų prekių. Pokalbiai sukosi apie geležinkelius ir brangakmenių klodų atradimą. Turistai siūlė taikias eitynes. Žmonės ėmė prasimanyti esą žuvusiųjų giminaičiai. Visi užmiršo, kad būtent jie tris kartus bandė sudeginti „Tramą“.

– Mano galva, glamonės priklauso nuo turisto. Ar jis gražus? Ar turi pinigų? Ar stato alaus savo draugams? Ar valgo šunienos vėrinukus?

Publika buvo nusiteikusi tik muzikai. O tipas, turėjęs atiduoti literatūrai kaprizingas klientų sielas, pats sunkiai virškino skaitymus klubo „Tram 83“ erdvėje. Norėdamas prablaškyti įsišėlusią publiką, jis iškvietė į sceną muzikos grupę keletui užšaldytų klasikinių gabalų apie Kubos revoliuciją. Iš jų visi sužinojo, kad pats solistas buvo atvykęs iš Kubos kautis Etiopijos karių gretose Ogadeno karo metu. Paskutinėje dainoje postringaujama apie kubiečių ir etiopų puolimą 1977 metų vasario pradžioje, po jo netikėtai įvyko antrasis puolimas, kuriame dalyvavo jis ir jo muzikantai. Taip pat publika išgirdo, kad po šių mūšių jie visi viešėjo Somalyje, šalyje, kurią puolė prieš dvejus metus. O paskui toji kalnakasybos karštinė juos pastūmėjo įlipti į pirmąjį traukinį, vežantį į Miestą-Valstybę.

Liusjenas atvyko penkiolika minučių prieš pasirodymo pradžią, įėjo pro galines duris su pilve kirbančia baime. „Jie juk čia susirinko ne tam, kad mėgautųsi tavo poezija.“ Iš „Tramo“ savininko jis gavo keletą tiesių patarimų: „Supranti, po visų tų griūčių jie kaip reikiant įsiaudrinę. Jie norės nutempti tave ant bėgių. Pasiruošk blogiausiam. Mes rūpinamės tik tuo, kad jie dulkintųsi ir apsvaigtų, kaip jiems įprasta. Tad sukis kaip išmanai.“ Leidėjas, apsivilkęs margu švarku, kvatojo kaip didžiausias šelmis. „Tai jo pirmasis skaitymas, vyrutis atvyko iš kažkokio žemės kampelio Ramiajame vandenyne“, – kuždėjosi bendruose tualetuose. Uždėjęs ant Liusjeno peties dešinę ranką leidėjas pliauškė apie savo aistrą traukiniams, važinėjantiems po Miestą-Valstybę.

Minutės byrėjo į dulkes… Revoliucijos dainiai (kurie tiesiog nesiteikė palikti scenos) toliau tęsė savo repertuarą. Mintinai visus jų tekstus mokėjusi publika atvirai reiškė entuziazmą. Rekviemas, užspaustas dviejų antyčių, šauksmais sveikino pasipriešinimo judėjimą. Leidėjas, dėl susiklosčiusių aplinkybių atskubėję policijos pareigūnai ir pats Liusjenas, pažadėjęs skaityti tik ketvirtį teksto, be perstojo aiškinosi. Po šachtos griūties visi tik ir kalbėjo, kad laikas pulti ir apiplėšti miestą. Vaikštynės pirmyn ir atgal į bendrus tualetus smarkiai suintensyvėjo. Vienišos mamelės ir antytės į minią svaidė tinklą su kabliukais. Padavėjos, padavėjų padėjėjos ir keletas pernelyg savimi pasitikinčių vienišų mamelių žvelgė viena į kitą piktai it rujojančios kalės.

– Glamonės nėra būtinos…

– Nekenčiu bankų. Tai tik asmeninė nuomonė.

– Ar turite minutę?

Tuo tarpu Liusjenas į užrašų knygelę su įkarščiu įkeverzojo keletą eilučių: „Jie galvoja vien apie tai, kaip prisikimšti pilvus ir patenkinti tarpukojo poreikius. Šunys loja, o traukiniai su aukso luitais išvažiuoja. Vieną rytą jie nubus ir suvoks, kad Miesto-Valstybės nebėra. Iš jo teliks miglotas prisiminimas, pėdsakas… Jau dabar Miestas-Valstybė gyvuoja tik kaip vardas. Dangus priklauso aukščiausiosioms dievybėms, o žemė – turistams ir atskalūnui Generolui, kurie nepailsdami verčiasi kalnakasyba. Ką jie visi darys, kai nebeturės savo šalies ir rūdos telkinių, kurie dygsta lyg grybai miške?“

Tik apie antrą valandą nakties jiems pavyko visus įtikinti paklausyti literatūros.

– Ar turite minutę?

Leidėjas pristatė Liusjeną, rėžė giriamąją kalbą apie rašytoją, kurį atrado „šio miesto griuvėsiuose, miesto, kuris netenka savo žalumos, nors kaip tik laimėtų, jei ją puoselėtų, ir taip taptų vertas modernaus miesto vardo. Liusjenas yra itin talentingas autorius. Tai ateitis, jūsų ateitis, palaikykite, tikėkite šiuo žmogumi…“

Liusjenas išėjo į priekį ir ėmė kalbėti. Jis prisiminė aplodismentus, skambėjusius, kai paskutinį kartą stovėjo scenoje Šalies Užpakaly. Tas pasirodymas jam vėliau kainavo septyniolika mėnesių kalėjimo ir draudimą dvejus metus verstis profesine veikla už smurtavimą sunkinančiomis aplinkybėmis, kėsinimąsi į valstybės saugumą, metodišką ir sistemingą raginimą maištauti. Jis išsiėmė iš segtuvo tekstus. Nutaisė rimtą miną. Paprašė tylos minute pagerbti aukų atminimą, tada ėmėsi reikalo. Liusjenas tirtėjo kaip epušės lapas. Jis pabrėžė kai kuriuos žodžius, intonuodamas pakeldavo balsą… Nesiskaitė su publika, kuri tik ir laukė progos jam užvažiuoti. Viena minute per daug, viena frazė pro šalį, ir jis sužinos, kur vėžiai žiemoja. Visai tai netrukus ir nutiko. Lyg iš kiauro dangaus ėmė piltis keiksmai.

Visas „Tramas“ choru skandavo:

– Varyk lauk, Liusjenai!

Tada kai kurie:

– Kokią teisę turi mums pamokslaut!

– Ei, gražuoli, aš tavęs trokštu…

– Aligatorius!

– Pagyrūnas!

Liusjenas pasiryžo skaityti iki galo. Jis įsikibo į savo žodžius. Nukreipė žvilgsnį į šalį. Atsiminė vaikystę. Galvojo apie draugą, gyvenantį prie Klinjankūro vartų. Pakilo į aukštesnį būvį. Praleidinėjo kai kurias pastraipas. Netgi pajuto norą nusilengvinti bendruose tualetuose.

– Ei, gal verčiau pasižiūrėk į veidrodį!

Universitete jam sakė: „Jei tau sunku susikaupti, įsivaizduok save lovoje su beprotiškai dailiai sudėta mergina, sultinga moterimi, kuri maldauja įmerkti į ją pimpalą, laikykis, laikykis, laikykis tos minties, ir galbūt išsigelbėsi.“ Liusjenas ėmė vaizduotis save gulintį su tokia moterimi ant Rekviemo sofos… Keiksmai iš salės pasiekė crescendo. „Tramas“, visas „Tramas“ choru, paskui pavieniais balsais, tada vienu choru, paskui pavieniais balsais, tada visu choru…

Rekviemas kvatojo iki ašarų. Tai buvo visiškai normalus dalykas, turint galvoje tų dviejų niekšelių priešiškumą. Leidėjas, nežinodamas, ant kurios kojos šokti, stojiškai išmaukė savo degtinę. Iš gailesčio Liusjenui padavėjų padėjėjos ir padavėjos ragino jį lėkti lauk. Vienišos mamelės, pasinaudodamos šia situacija, stengėsi prasibrauti pro gretas, nusitiesdamos kelią link potencialių klientų, suvilioti juos ar persirengti bendruose tualetuose arba tamsiausiose salės kertėse. Nedidelis nukrypimas nuo temos tam nekenkė: jos ateidavo apsirengusios padoriais drabužiais ir priklausomai nuo laiko ar publikos nuotaikos juos keisdavo taip, kad, išmušus tinkamai minutei, tarkim, trečią ar ketvirtą valandą ryto, pasirodydavo beveik nuogos… Vaikinai, apdainuojantys Kubos revoliuciją, pradėjo atvirai derinti instrumentus. Tačiau Liusjenas laikėsi, pakeldamas balsą virš visos tos maišalynės.

– Ar turite minutę?

– Ei, meiluti!

– Ar turite minutę?

– Eime permiegot!

Vienas žemrausys protestuodamas sudaužė butelį ir apvertė stalą. Šunys loja, bet traukiniai važiuoja. Liusjenas kaip reikiant užsispyrė. Jis skaitė toliau. Antytės kraipydamos klubais slankiojo bendrų tualetų kryptimi. Iš pradžių atrodę geranoriški, studentai siūlė jam sudėti ginklus. Vienišos mamelės-antytės šeimyniškai plovė nešvarius skalbinius su viršiausiąja motina, padavėjų ir padavėjų padėjėjų vadove. Vienas jaunuolis ramiai pakilo iš savo vietos, užlipo ant scenos ir smogė kaire iš apačios. Tai buvo reto stiprumo smūgis. Liusjenas susverdėjo ir savo kovą baigė ant kilimo. Jis prisiminė trečiąjį sapną. Jame veda geografijos pamoką žaliai apsirengusiems mokiniams, o tie jam siūlo išsitepti batus su prezervatyvams skirtu lubrikantu. Jis užsispyręs toliau skaito straipsnį apie kamuolinius lietaus debesis, kol vienas mokinys pakyla iš vietos, trenkia jam ir pareikalauja vyniotis į Šiaurės geležinkelio stotį, šokti į pirmą pasitaikiusį traukinį ir nešdintis į Šalies Užpakalį… Jo popiergaliai voliojosi ant tokios pačios pakylos. Su nežmoniškomis pastangomis Liusjenas atsistojo. Šįkart gavo smūgį dešine. Nuaidėjo aplodismentų salvės…

Antras smūgis už tai, kad žinotų, jog nėra čia ko linksmint publikos!

Leidėjas bandė įsikišti. Ir gavo antausį, nors buvo oraus stoto. „Nuo šiol žinosit, kaip gerbti „tikrai daug išgyvenusius vaikinus“, – tarė mušeika. Kilo panaši euforija, kaip traukiniui atvykstant į stotį… Džiaugsmo šūksniai išgyvenusiųjų dar vieną žemės griūtį… Džiūvėsių tauškėjimas… Jie visi šaipėsi iš visuotinės deklaracijos apie baltojo žmogaus teises. Studentai, pačiupę už rankovių, išnešė jį ir išmetė pro duris… Emiljena verkšleno…

Rekviemas patraukė bendrųjų nusilengvinimo patalpų link.

Už durų Liusjeną ir toliau lamdė. Jie pasigriebė padangą. Grasino jį sudeginti gyvą. Lyg Liusjenas būtų šnipas, policijos inspektorius, slaptasis agentas, verslo turistų draugas. Viena mergina susiraukšlėjusiomis it kojinės krūtimis netgi apkaltino jį bandymu ketvirtadienio vakarą ją išprievartauti, kai ji vaikštinėjo netoli geležinkelio. Talžymas nesiliovė. Tolumoje skambėjo kvietimas maldai, iš minareto aidėjo muedzino balsas, ūbavo pamišęs studentas, pasitelkęs juodąją magiją, kad būtų panašus į turistus, statančius visiems gerti… Kraujas, seilės, ašaros, na, žinoma, jis ką tik susimovė besistengdamas įsitverti į prekinį traukinį! Jie ir toliau jį lamdė, valkiojo po bėgius.

Versta iš: Fiston Mwanza Mujila. Tram 83. Paris: Éditions Métaillé, Librairie Général Française, 2016

Dovilė Kuzminskaitė. Stiprūs dūriai

2016 m. Nr. 4 / Dainius Gintalas. ADATOS. – Vilnius: Tyto alba, 2016. – 78 p.