literatūros žurnalas

John Keats. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 8-9

Iš anglų k. vertė Kornelijus Platelis

 

Pirmą kartą pavarčius Chapmano „Homerą“

Daug aukso žemių aš apkeliavau,
Karalystes regėjau klestint šauniai;
Salas vakarines lankiau, kur dainiai
Tarnavo Apolonui – kas uoliau.
Girdėjau ir apie didžiulę šalį,
Homero iškilios kaktos valdas,
Nors nebuvau jos matęs niekada,
Nuo balso Chapmano drąsaus apsalęs
Jaučiaus lyg astronomas, nelauktai
Planetą naują prieš akis išvydęs;
Ar lyg Kortesas nuo uolos aukštai
Žvelgiąs į Ramųjį, o jo išdidūs
Jūreiviai – viens į kitą: negi tai
Už Darieno kitos jūros plyti?

 

Apie žiogą ir svirplį

Poezija šios žemės nemari:
Kai paukščiai leipsta nuo kaitros į alsią
Sulindę tankmę, pasigirsta balsas
Tik nušienautos pievos vidury;
Tai Žiogas savo džiaugsmą vasarinį
Linksmai skardena sau mielam žolyne,
O kai pailsta, slepias patvory.
Poezija šios žemės neišsenka:
Vienišą naktį, žiemą, kai šarma
Nuaudžia tylą, užkrosny prabyla
Svirplys, ir jei mums šilumos pakanka,
Užsnūdus rodos – Žiogo svirpiama
Giesmė iš pievų vasaros atkyla.

1816 m. gruodžio 30 d.

 

 

Kosciuškai

Kilnus Kosciuška, vardas tas visų
Jausmų tauriųjų derlių teikia gausų;
It sferų gaudesys mintis apsiaučia
Didingą šlovę skelbiančiu balsu.
Ir žodžiais negirdėtais, debesų
Praplėšus uždangą, vardais drąsiausių,
Darna, it spinduliais tu jiems nuausi
Sidabro sostus žydrumoj dausų.
Taip pat sakai tu, jog diena ateis,
Kai gėrio dvasios žemėje skrajos,
Tave su Alfredu susies, kilniais
Didžiūnais praeities, ir gims iš jos
Giesmė, po skliautais suskambės aukštais,
Kur Dievas pats gyvena amžinai.

1816 m. gruodis

 

*

Kai baiminuos galįs nustoti būti,
Kol plunksna proto varpų nesurinko,
Kol knygų stirtos rašmenis it grūdus
Brandžius aruoduos saugo rūpestingai;
Kai į nakties žvelgiu žvaigždėtą veidą,
Miglotus ženklus polėkių aukštų,
Galvoju, kad lemtis nėra man leidus
Gyvam surankioti šešėlių tų;
Ir kai jaučiu, akimirkos būtybe,
Kad neregėsiu jau tavęs daugiau
Ir meilės lengvabūdiškos saldybės
Nebepatirsiu; – vienas ant nykaus
Pasaulio kranto žvelgsiu į erdves,
Kol tuštumoj dings meilė su šlove.

1918

 

 

Odė tinguliui

Jos nesidarbuoja ir neverpia*

I

Tris žmogystas išvydau vieną rytą –
Nuleistos galvos, nusukti veidai,
Už rankų laikės, sekė viena kitą
Grakščiais sandalais, apdarais baltais;
Tarsi ant vazos marmuro iškaltos,
Kurią aplink pasukdamas matai,
Kaip stoja paeiliui tau prieš akis
Vėl po trečios – pirmos šešėlis baltas;
Nepažinau jų, nors tie atvaizdai
It Fidijo atrodė kūrinys.

II

Kaip, Šmėklos, jūsų aš nepažinau?
Iš kur išmokot taip tyla maskuotis?
Tai slaptas jūsų sąmokslas, manau –
Apvogti, šurmuliui bergždžiam įduoti
Tingias dienas. Brandus, suglebęs metas;
Palaimos vasariškos debesis
Akis betemdė, pulsas vis silpnėjo;
Į malonumo glėbį skausmas metės;
Ko neištirpstat, sąmonėj dar vis
Vaidenatės, užuot jai ištuštėjus?

III

Praėjo trečią kartą jos tada.
Sapnai neryškūs puošė mano miegą,
Pievelė sielos rodės nuberta
Gėlių, šešėlių, spindulių bejėgių.
Apniukęs rytas buvo, be lietaus
Tik ašaros gegužio ant vokų,
Atvėręs langą, vynuogės paliestum
Šakelę jauną, strazdą tarp šakų;
Jums, Šmėklos, laikas tart sudie, matau!
Tik ant skvernų jums ašarų neliesiu.

IV

Tą trečią kartą eidamos atsuko
Akimirkai jos veidus į mane
Ir dingo; pažinau jas, bet pritrūko
Sparnų, kad sekčiau paskui svajones;
Pirmos gražuolės Meilė buvo vardas,
Antros – Garbėtroška blyškia kakta,
Budriu žvilgsniu sau dėmesio vis prašė;
Trečioji, mylimiausia, nors ne kartą
Ją kaltinau, aikštinga ir šalta
Poezija, tas demonas manasis.

V

Jos dingo, ir tada geidžiau sparnų!
O beprotybe! Kas ta Meilė? Kur ji?
Kas ta Garbėtroška? – mažų žmonių
Karščiuojančios širdelės daug jos turi.
Poezija? Ji džiaugsmo nebeteikia,
Bent man – kaip dykos popietės prigulus,
Ar tingulio saldžiausio vakarai;
Pastogė metų taip ramiai nuteikia,
Kad nematau, kaip keičiasi mėnulis
Ir proto balso negirdžiu gerai.

 

VI

Sudie, Trys Šmėklos! Jūs galvos manos
Nuo žydinčios pievelės nepakelsit;
Nereikia liaupsių dietos malonios
Ėriukui šiam jausmingam jūsų farse!
Pradinkit iš akių ir tapkit vėl
Kaukėtom gracijom ant sapno vazos;
Sudie! Dar vizijų naktims turiu,
Dienoms blankių taip pat pilna erdvė;
Pamėklės, dinkit iš minčių judrių
Į debesis – kaip išgaruoja rasos!

 

La belle dame sans merci

Baladė

I
Kas slegia, riteri, tave,
Kad vienišas dairaisi baugščiai?
Nuvyto viksvos ežere,
Negieda paukščiai.

II
Kas slegia, riteri, tave –
Išsekęs, pasmerktas kentėti?
Aruodas pilnas voverės,
Ir derlius – klėty.

III
Leliją kaktoje regiu
Su karščio ir kančios rasa,
O skruostuos rožė blunkanti,
Suvytusi visa.

IV
Aš damą sutikau laukuos,
Gražuolę pasakų būtybę,
Ilgais plaukais, eikli, plėšri,
Jos akys žiba.

V
Puošiau vainikais galvą jos
Bei riešus, liemenį juosiau;
Ji tarsi meiliai žvelgdama
Vaitojo sau.

VI
Ant žirgo ją pasodinau,
Aplinkui nieko neregėjau;
Ji kerinčiai dainuodama
Arčiau vis šliejos.

VII
Saldžiausias rinko man šaknis
Ir medų su rasos mana,
Kalbėdama kažkaip keistai:
„Meile mana.“

VIII
Olon pasikvietė mane,
Ten verkė, dūsavo liūdnai,
Akis užspaudžiau laukines
Tas bučiniais.

IX
Paskui užmigdė ji mane,
Ir sapnavau – ak! Vargas man!
Gal paskutinį sapną šiam
Šlaite šaltam.

X
Regėjau princus, princeses,
Karius, išblyškusius visus;
Jie šaukė: „Pavergė tave
Ji kaip ir mus!“

XI
Mačiau jų burnas šaukiančias
Iš alkio, nevilties, kančios,
Ir pabudau šaltam šlaite
Pakrantės šios.

XII
Dabar tad lūkuriuoju čia
Ir vienišas dairausi baugščiai,
Nuvyto viksvos ežere,
Negieda paukščiai.

Versta iš: KEATS POETICAL WORKS. New York: Oxfrord University Press, 1987


*-Mt 6, 28 (Česlovo Kavaliausko vertimas).

Kornelijus Platelis. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 4 / Konstravome tokį dangolaivį, / kuriuo turėjome skristi į krikščionišką dangų, / išėjo kiek panašus į bažnyčios bokštą, / tačiau bebaigiant statyti griuvo, dėl ko – nežinia.

Seamus Heaney. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 2 / Iš anglų k. vertė Kornelijus Platelis / Seamusas Heaneyʼis – airių poetas ir rašytojas iš Dublino, Harvardo ir Oksfordo universitetų profesorius, 1995 m. Nobelio literatūros premijos laureatas.

„Pasaulį mes tik vaizduojamės“

2018 m. Nr. 8-9 / Poetą ir vertėją Kornelijų Platelį kalbino literatūrologas Algis Kalėda. / – Mielas Kornelijau, pirmiausia norėčiau grįžtelėti atgalios, į tuos laikus, kada (kaip man atrodo) dar tik rinkaisi, kristalizavai….

Kornelijus Platelis. Atėjo vasara. Kas dar?

2018 m. Nr. 7 / Atėjo vasara. Kas galėtų paneigti? Nesitikiu, kad tokių atsiras. Tad pirmas teiginys kaip ir teisingas. Tikėkimės, tokie bus ir kiti, jei jų bus. Dienos karštos (dabar, kai rašau). Lauke ir Seime, nepaisant kondicionavimo sistemos….

Kornelijus Platelis. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 12 / Pelkių žmonės. Jie pakeitė mitines pelkių būtybes, pasivertė šiekštais, kupstais, akmenim, nugrimzdo akivaruos, baimei tankinant orą, virš jų užsiveriant gelžbetoniniam mąstymui, bet nežuvo. Niekas vėliau durpynuos…

Verstinė poezija: dingusi ar vėl atrandama?

2017 m. Nr. 10 / Pokalbyje dalyvavo Kornelijus Platelis, Vladas Braziūnas, Marius Burokas, LRS leidyklos vyr. redaktorius, vertėjas Saulius Repečka, „Metų“ publicistikos skyriaus redaktorius Gediminas Kajėnas

edward estlin cummings. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 10 / Vertė Kornelijus Platelis / Edwardas Estlinas Cummingsas (1894–1962) – amerikiečių poetas, dailininkas, prozininkas, dramaturgas, vienas ryškiausių XX a. pirmos pusės modernizmo atstovų.

Kornelijus Platelis. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 5-6 / Malkos. Jas karštligiškai metu į pakurą, idant chimeros neišsidrožtų, ne pinokiai ar kitos pasąmonės teatro lėlės – kalbantys katinai, ilgabarzdis dryžuotais jūreiviškais marškinėliais, pirato skrybėle, apžergęs kaminą…