Kai Hensel. Klamo karas
2017 m. Nr. 8–9
Iš vokiečių k. vertė Laurynas Katkus
Vokiečių rašytojas Kai’us Henselis gimė 1965 metais Hamburge, dabar gyvena Berlyne. Po mokyklos dirbo įvairius darbus, buvo barmenas, kopiraiteris, teatro režisierius. Nuo 1994-ųjų rašo televizijos serialų, pavyzdžiui, „Kobra 11“, scenarijus, yra išleidęs keletą detektyvinių romanų. 2000-aisiais parašyta monodrama „Klamo karas“ – pirmasis K. Henselio kūrinys teatrui, tapęs dažniausiai statoma vokiečiakalbe pjese (daugiau nei šimtas pastatymų). Jo tema – autoritarinio sukirpimo mokytojo ir mitologinės „jaunosios kartos“ susidūrimas – paperka, be kita ko, neprimityviu, dialektišku priešingų pozicijų atskleidimu ir puikiai sukonstruotu dramaturginiu lanku.
Erdvė – klasė.
Klamas – mokytojas. Per senas, kad pradėtų iš naujo,
per jaunas ankstyvai pensijai
I.
Klamas įeina į klasę
Labas rytas, galit neatsakyti.
Spėju, laukiate, kad imsiu klausinėti. Ne, klausimų neturiu. Jūsų laiškas baisus. Parodysiu jį daktarui Erkneriui, kai tik jis grįš. Labai įdomu, kaip jis sureaguos.
O iki tol dirbsime kaip įprasta. Gerai, gal ne jūs, bet aš. Taigi atsiverskite, arba neatsiverskite, man tas pats: 98 puslapis, 3374 eilutė, „Margaritos kambarėlis“. Kas norėtų paskaityti Margaritą? Matau, kad niekas, tada aš pats paskaitysiu. Nesitikėkit, kad tai sureikšminsiu. Bet ir nelaukit, kad tai duos naudos.
Atsiverčia knygą ir skaito „Margarita viena prie ratelio“
II.
Klamas vaikšto pirmyn ir atgal
Panteistinis Fausto tikėjimo išpažinimas. Atsispiriant nuo gamtos didybės ir begalybės mylimo žmogaus baigtinume. Įsitraukimas į pakylėtumą. Tam tikra prasme „Audros ir veržimosi“ pažiūros.
Nenorit užsirašyti? Čia labai svarbūs dalykai, visų tikrai neįsiminsit. Paskutinis šio trimestro kontrolinis artėja, ir kai kuriems iš jūsų tikrai praverstų teigiami pažymiai.
Neturiu omeny konkrečiai jūsų, Uta, nei jūsų, Markai. Jūs parašot man laišką. Nieko neaiškinat, paliekat man spėlioti apie priežastis. „Ponas Klamai, mes skelbiame jums karą.“ Tai įžeidimas. Tai įžeidimas visų, kuriems kare peršovė rankas ir kojas. Manot, nežinau, ko norit? Kai kurie netgi pasiuntė tėvus pas daktarą Erknerį, nes norėjo kito mokytojo, vieno iš jaunesnių kolegų, kurie šitoje mokykloje greit išsikėtoja. O ką atsakė daktaras Erkneris? Jis pasakė „ne“. Tuo reikalas ir turėjo baigtis.
Šičia susitarimas neįmanomas. Tik ne tarp manęs ir jūsų. Aš esu mokytojas. Mano užduotis yra jus šio to išmokyti. Niekas neklausia, ar vietoj jūsų mieliau neturėčiau kitų mokinių. Apie mano mokinio idealą nediskutuojama. Lygiai taip, kaip apie jūsų mokytojo idealą.
Aistringas, emocingas, bet ir abejonės persmelktas Fausto išpažinimas. Baltosios eilės. Tik su Margarita… Ach, dar štai kas. Be abejo, sklando gandai. Jų būna visada. Man į tai nusispjaut. Aš elgiuosi su visais mokiniais taip, lyg apie juos mokytojų kambaryje niekada nebūtų kalbėta. Iš jūsų tikiuosi to paties.
III.
Klamas rankoje laiko laišką
Šmeižtas, prasimanymai, pustiesės. Mano asmens žeminimas, akių draskymas. Nežinau, kaip man dabar jus mokyti. Jūs trypiate tiesą kaip bejėgį vaiką. Kas yra tiesa?
Saša buvo mano mokinys, teisingai. A lygio vokiečių kursas, metais už jus vyresnis, paskutinė klasė. Prastas mokinys! Nieko nesuprato apie Šilerio laisvės sampratą, visiškai nieko! Bet vis tiek paskutiniame trimestre parašiau jam keturis. Parašiau pripažindamas jo stengimąsi, nuoširdžias, nors ir bevaises pastangas. Bet aš su savim grūmiausi! Iš tikrųjų norėjau jam parašyti tris. Ir nors žinojau – kolegos man sakė – kad, jei nori gauti brandos atestatą, jam reikia penketuko, šis sprendimas nebuvo lengvas.
Tiek istorijos. O dabar ateinat jūs ir viską išverčiat atvirkščiai. Randat sąsajų ten, kur jų nėra, iškreipiat tiesą, kur jums patogu, nevengiat net šlykščiausių kaltinimų. Jūs neturite nieko konkretaus prieš mane! Jokių įrodymų, jokių liudininkų, nieko, išskyrus liguistą ir atgrasią vaizduotę, kuriai duodat visišką laisvę. Mokytojo–mokinio lygmenyje mano santykiai su Saša visad buvo draugiški. Prisimenu ne vieną susitikimą mokyklos kieme. Kartais, kai per pertrauką eidavau į mokytojų kambarį, jis valgykloje su manim pasisveikindavo. Vieną kartą susitikome autobuse ir kelias stoteles draugiškai plepėjome. Jūs nustebę, taip. Maža to, jis netgi padėkojo už ketvertą! „Net jei tai neišgelbės mano brandos atestato, – pasakė, – iš jūsų tikėjausi blogiau.“ Jūs suglumę, ką? Tai griauna jūsų melus ir šmeižtus!
Ar kada buvote Sašos vietoje? Kai nežinojote, kas toliau, kai niekas neatsakė į jūsų klausimus? Meilės reikalai, problemos namuose, prasmės ieškojimas – niekas nesako, kad gyvenimas jūsų amžiuje yra lengvas. Tačiau jūs manot, kad Saša, vyresnis mokinys, kurio beveik nepažinojot, – manot, kad jis šių problemų neturėjo. Manot, kad jam užteko prastesnio pažymio iš literatūros, ir šast – jis kabo ant artimiausio medžio! Ne, ponai, taip nebus. Tik ne su manim.
Išskyrus jus, niekas nemato jokio ryšio tarp mano pažymio ir šios siaubingos nelaimės. Minimi kiti faktoriai, tarp jų ir mokinių tarpusavio santykiai – tą gal turit kada nors pagaliau patys išsiaiškinti? Visų kolegų vardu parašiau Sašos tėvams užuojautos laišką, ir jis susilaukė atsakymo. O dabar ateinat jūs su savo šmeižtais! Eikit, eikit! Jus išjuoks! Aš turiu atsiprašyti. Aš turiu atsiprašyti visų mokinių už Sašos mirtį. Nesąmonė. Už ką?!
Po šito incidento nebeįmanoma sugrįžti prie normalių santykių; durys uždarytos. Aš nelauksiu daktaro Erknerio grįžimo, bet tuojau pat kreipsiuosi į aukštesnes instancijas. Aš kreipsiuosi į teisininkus, aš… Aš duosiu jums šansą. Paskutinį šansą. Jeigu nenorite, kad jūsų elgesys būtų išviešintas, kad išlėktumėt iš mokyklos be brandos atestato – tada prašyčiau atsiprašymą. Taip – laukiu iš jūsų atsiprašymo. Jokių paaiškinimų, jokių pasiteisinimų, tai man neįdomu. Užtenka paprasčiausio sakinio. Ir tada reikalausiu, kad vėl pradėtumėt mokytis. Priešingu atveju… Jūsų atsiprašymas su visais parašais. Ryt iš ryto mano skyrely.
IV.
Klamas sėdi už stalo, skaito knygą ir valgo obuolį.
Iš radijo šalimais sklinda klasikinė muzika. Jis kartkartėm nusijuokia
Taip daug geriau, ar ne? Jei prisimintume, kad dabar iš tikrųjų turėtume nagrinėti Margaritos motinos egzekvijas… Na, pirmadienį tą ir darysit.
Skaito
A, geriausi linkėjimai nuo daktaro Erknerio. Jo operacija pavyko sėkmingai, ir jis netrukus vėl grįš į savo postą. Taip, aplankiau jį ligoninėj. Pagalvojau, kad kam nors iš kolegų derėtų pas jį užsukti. Bet jis miegojo, ir aš vėl išėjau. Tik padėjau gerą knygą ant jo staliuko. Handkę. Peterį Handkę. Galėtume ir mes kada pažiūrėt. Jeigu jums įdomu.
Skaito. Padeda knygą į šoną, išjungia radiją ir pasiima užrašų knygelę.
Akimis klaidžiodamas nuo vieno mokinio veido prie kito, rašosi pastabas.
Kartais ilgai žiūri į vieną mokinį, atsidūsta ir užsirašo pastabą
Žaviuosi jūsų užsispyrimu. Ne, iš tikrųjų. Kontrolinį visi parašote vienetui, kai kurie dėl to negausit brandos atestato, ir tai sprendimas, kurio aš tikrai negaliu pakeisti. Dėl ko kovojat? Dėl kitų mokinių? Dėl jaunesnių, kad jiems būtų geriau? Ak, žinot, jiems ne taip jau blogai einasi. Žemesnėse klasėse aš neturiu jokių problemų, jos visad prasideda tik gimnazijoje. Ar kovojat bendrai, už geresnį pasaulį, už naujovišką mokyklą? Jo, svajonės. Aš irgi buvau jaunas, ir turiu pasakyti, kad mokytojams su manim nebuvo lengva. Aš priešinausi, maištavau, norėjau kakta sieną pramušti. Dabar esu senesnis, be abejo, ir geriau suprantu, kad kai kurie dalykai niekada nepasikeis. Mokykla niekada nepasikeis. Nes visad bus žmonių, kurie žino daugiau nei kiti. Bet kartais mane vėl apima įtūžis ir būna skaudu matyti, kaip greitai ypač jaunesni kolegos prisitaiko prie aplinkos. Mokyklos košmaras. Puikiai jus suprantu.
Įjungia radiją. Vėl išjungia
Nebesuprantu, ar jūs iš tikrųjų tokie pikti. Galbūt tik ieškote vožtuvo pykčiui išleisti ir pasirinkote tam mane. Pagalvokite, kiek šimtų ir tūkstančių markių mūsų mokykla kasmet išleidžia išdaužto stiklo keitimui? Ne vien stiklo, bet ir sulaužytų kėdžių, stalų, sudegintų šiukšlių konteinerių, išplėštų kriauklių. Nemanau, kad mes, pedagogai – prie jų neabejotinai priskiriu ir save, – esame radę rimtą šios problemos sprendimą. Tačiau jeigu jūsų karas, kaip vadinat, yra bandymas suteikti jūsų pykčiui nesmurtinę formą, tada aš tai pripažįstu, ir – taip, gerbiu.
Nori įjungti radiją, bet susilaiko
Bet dabar jūs atsidūrėte padėty be išeities. Negalite lyg niekur nieko vėl pradėti mokytis, to neleis jūsų išdidumas. Galėčiau iš fronto iškrapštyti atskirus mokinius – Utą, Melani, Karsteną – bet nenoriu to daryti. Gerbiu jūsų tylų moralinį pasiryžimą. Būtent todėl – nes jus suprantu ir noriu padėti – štai toks pasiūlymas. Esu pasiruošęs sumažinti kito kontrolinio reikalavimus. Esu pasiruošęs sumažinti juos tiek, kad kiekvienas iš kontrolinio galės lengvai gauti teigiamą pažymį. Mažiausiai keturi balai. Tarkim, penki.
Klausiate, kodėl jis tai daro? Penki balai, žiauru. Jeigu mes blogai parašysim kontrolinį, jis bus priverstas parašyti blogą pažymį; kito pasirinkimo jis neturi. Mes esame gimnazijoje, A lygio kurse. Geriausi mokiniai yra matas, pagal kurį matuojami visi likusieji. Penki balai. Kodėl?
Jūs išsigandote. Siaubingai išsigandot, matau. Kitą savaitę rašysite apie Getę, kraupi našta, eilės šmėkščioja jūsų galvoje, viskas sukasi. Būdamas jaunas, negalėjau įsivaizduoti, ką tai reiškia – būti mokytoju. Visad galvojau, kad mokytojas niekada nemiega, nevalgo ir negeria, tik sėdi, taiso ir rašo pažymius. Šiandien žinau, kad mokytojai irgi yra žmonės, klystantys ir turintys silpnybių, lygiai kaip jūs. Jums būna pakilimų ir nuopuolių, kartais jūs pragulit visą naktį nesumerkdami akių ir galvodami, ką galėjote padaryti kitaip. Žinoma, šiuo požiūriu mokytojas negali padaryti kitaip, jis turi įvertinti pasiekimus, tokius, kokie jie yra, ir taškas. Jei jis būtų kaltas – kaltė, tai kas kita. Su kalte jis galėtų gyventi, bandyti ją išpirkti, panaudoti kaip pozityvią energiją. Bet šitaip?
Todėl esu jums labai dėkingas už laišką. Nes jis man duoda energijos dirbti toliau. Dabar nebegaliu pasakyti „ne“. Galiu nueiti pas daktarą Erknerį ir pareikšti: „Savo mokiniams neberašau blogų pažymių. Atsisakau. Esu atsakingas už šiuos mokinius, ir ši atsakomybė neleidžia man įvertinti kontrolinio prasčiau nei, sakykim, šešiais balais!“ Manote, neišdrįsiu? Išdrįsčiau kur kas daugiau.
Daktaras Erkneris – dabar klausykit atidžiai – su savim visada nešiojasi brauningą. Devyni milimetrai, trylika kulkų, vidinėj kišenėj. Be manęs niekas to nežino. Suprantat? Galiu nueiti ir pasakyti: „Klausykit, mano A lygio kursas, ten tiek neapykantos, kad neužteks nė poros konteinerių ir kriauklių, čia nepadės ir Jūsų brauningas!“
Jūs norit laimėti savo karą, ar ne? Niekas nepradeda karo, kurio nenorėtų laimėti. Bet tam jums reikia ginklų. Rytoj atnešiu kelis.
V.
Klamas įeina į klasę su dėže rankose
Išpuolių prieš mane daugėja. Kai įžengiu pro vartus, mano mokiniai nebelaiko esant būtina su manim pasisveikinti. Tiesiog nusisuka ir apsimeta, kad nepastebėjo. Na gerai, ir aš apsimesiu, kad jų nepastebiu. Einu per kiemą ir iš viršaus girdžiu savo vardą. Du aštuntokai sėdi medyje. Apie kaklą apsivyniojo virves ir įžūliai juokiasi man į veidą.
Įeinu į mokytojų kambarį. Diplomatijos sfera, sveikinuosi su kolegomis, sakau „labas rytas“, ir kolegos atsako man tuo pačiu. Įsipilu puoduką kavos ir juokauju su sekretore. Tačiau kai einu į savo vietą, kolegos nuo manęs pasitraukia; nedaug, tik truputį, lyg aš smirdėčiau arba sirgčiau. Nusprendžiu pasilinksminti ir pasislenku prie jų, irgi tik truputį, lyg per atsitiktinumą. Juokingiausia: jie nenutraukia savo kalbų, suprantat? Elgiasi taip, lyg šitas slankiojimas pirmyn atgal būtų savaime suprantamiausias dalykas pasaulyje. Pasislenku šen bei ten, draugiškai šypsausi, kai kolegos pakeičia vietą, ir galiausiai lieku sėdėti už stalo vienas.
Einu į pamoką, mano mokiniai atidžiai klausosi ir užsirašinėja. Kartkartėm kas nors pakelia ranką ir užduoda klausimą, kurio tikslas yra mane sunaikinti. „Kada Štifteris parašė „Bobų vasarą“?“ „Išvardinkite tipiškus šelmių romano pavyzdžius.“ Bet aš esu pasiruošęs. Esu pasiruošęs atsakyti į visus pasaulio klausimus, po galais, aš esu geriausias vokiečių mokytojas, koks tik buvo šioje mokykloje! „Bobų vasara“ išspausdinta trimis atskirais tomais 1857-aisiais. Jau penkto dešimtmečio pabaigoje Štifteris planavo parašyti apysaką pavadinimu „Namų mokytojas“, išliko jos fragmentai. Johanas Beras, Kristianas Roiteris, Johanas Jakobas Kristofelis fon Grimelshauzenas XVII amžiuje sukūrė pirmuosius reikšmingus šelmių romanus. 1834-aisiais šelmis grįžta į vokiečių literatūrą su Heinricho Heinės „Iš pono Šnabelepovskio atsiminimų“. XX amžiuje panašias į šelmių romaną struktūras randame Tomo Mano ir Giunterio Graso kūryboje. Mokiniai pastebi, kad aš nesileidžiu sunaikinamas ir nustoja mane klausinėti. Tada aš ateinu pas jus ir žinau, kad esu tarp draugų. Vakar jums šį tą pažadėjau. Prisimenat?
Iš savo dėžės pradeda imti aplankus ir segtuvus
Turėsiu išsinuomoti antrą rūsį. Kai kiekvienais metais pradedi iš naujo – kiekvienam mokytojui po aplanką, kiekvienam mokiniui po segtuvą – tai galit įsivaizduoti, kad, laikui bėgant, nemažai prisikaupia.
Atverčia kelis segtuvus
Štai, Uta, apie jus: „Neišvaizdi maža mergaitė, kalbėdama spjaudosi ir šiaip gyvenime patirs daug sunkumų.“ Tada buvot penktokė. Per tą laiką sunkiai dirbote ir tobulėjote, ir visa tai užfiksuota. Markas: „Po ketvirtos pamokos užkariavo Melani širdį. Bučiuodamasis pasistiebia ant pirštų galų ir smarkiai išprakaituoja.“ Šitai dar visai neseniai.
Klausiate – kam, kodėl? Tada paklausykit: „Stovi prie tvoros ir šlapinasi. Prieinu ir reikalauju pasiteisinimo. Apsimeta apstulbęs, bet neužsisega kelnių. Sakau, privalot naudotis tualetu. Nusijuokia ir toliau sau šlapinasi. Sakau, eisiu pas daktarą Erknerį. Baigia šlapintis, užsisega kelnes ir atkerta, kad neturiu įrodymų.“ Atspėkite, kuris čia? Na? Kolega Velerdykas. Po kūno kultūros pamokos lauke jis niekad nesinaudoja tualetu. Mano, kad niekas jo nemato, bet aš turiu įrašus, aštuonerių metų laikotarpio. Arba štai: „Deda sugedusį projektorių į spintą. Sakau, turite užpildyti pažymą, projektorius pats nepasitaisys. Sako, projektorius jai genda nuolatos, jai jau nusibodo, ar negalėčiau tuo pasirūpinti? Sakau, aš dėstau vokiečių, man nereikia projektoriaus, be to, ne aš jį sugadinau. Sako, jei man nereikia projektoriaus, tada manęs tai neliečia.“ Atspėjot? Kolegė Noihaus.
Jūs kalbat apie karą? Aš kariauju jau trisdešimt metų, ir kiekvienais metais darosi vis blogiau. Mokytojų kambaryje neretai turiu tvardytis, kad kavinuku netrenkčiau kolegoms per galvas. Kai vakar pro mane praėjo ponia Noihaus, ir iš paskos jai vilkosi projektoriaus laidas, kaip įprasta jau keturiolika metų, – vos nepasmaugiau jos su tuo laidu. Kodėl? Nes ji stengiasi, kad mokiniai ją mėgtų. Visi kolegos stengiasi, kad juos mėgtų. Tačiau mokytojas neturi būti mėgstamas ir mylimas! Geras mokytojas, norintis mokinius šio to išmokyti, privalo juos ugdyti ir formuoti, tačiau mokinys savanoriškai nesiduoda ugdomas ir formuojamas, net ir geras mokinys, o jei ir leidžiasi, tai reiškia, kad mokytojas jau pralaimėjo, nes kryptį nustato mokinys. Mokykla yra prievarta. Tokia ji visada buvo, tokia visada bus, ir už bendrą mokytojų ir mokinių gyvenimą turime dėkoti šiai prievartai. Visada tikėjausi, kad kas nors kada nors tai suvoks. Tikėjausi, kad gausiu laišką iš buvusio mokinio: „Ponas Klamai, jūs buvote teisus.“ O dabar pasakysiu jums pokštą: negavau jokio laiško. Nė vieno! Na, tiek to. Tik jūs supratot tiesą, jūs vieninteliai. Todėl aš padarysiu jus stiprius.
Yra tokia iniciatyva prieš mane. Žinot apie ją? Jaunesnių kolegų grupė paprašė, kad daktaras Erkneris juos priimtų. Nebūtinai dėl manęs. Nebūtinai. Pirmadienį daktaras Erkneris grįžta į darbą, o jau antradienį susitinka su jais. Toks skubėjimas verčia būti ypač atidžiam. Dalyvausiu tame susitikime. Padėsiu ant stalo krūvą puikių kontrolinių, būtent jūsų, ir mėgaudamasis žiūrėsiu, kaip žlunga visa mano priešų sumąstyta sunaikinimo strategija. „Aha, – girdžiu sakant daktarą Erknerį, – ponas Klamas rašo gerus pažymius. Na, tada nematau priežasties jo nušalinti.“ Cha, jie stovės kaip vandeniu perlieti pudeliai! Galėčiau sustoti. Jie man nebepavojingi, o blogiausiam atvejui daktaras Erkneris kišenėje turi brauningą. Bet aš dar nebaigiau. Jie tįso ant grindų, bet dar nesuskaičiuoti. „Jūs įeinate į klasę, – sakysiu, – ir priešiškumas dvelkteli į jus kaip ledinis vėjas. Žinot tą jausmą? Stovite priešais mokinius, mėginate kaip nors prastumti pamoką, tačiau mokiniai jūsų nenori, visi iki vieno jūsų nenori, jie žvilgčioja į laikrodį, vėl ir vėl, jie skaičiuoja minutes. Ir kai pagaliau suskamba skambutis, per klasę nuošia atodūsis. Jūs einate ir girdite, kaip už jūsų nugaros mokiniai vėl atgyja, kalba ir juokiasi. Žinote tą jausmą? Ne?! Tada užsukite į mano A lygio kursą, jūsų ten laukia neapykanta!“ O Velerdykui pasakysiu: „Ponas Velerdykai, kur jūs buvote šįryt po kūno kultūros pamokos lauke? Arba leiskit performuluoti klausimą: kaip atrodo mokyklos tualetas iš vidaus?“
Mielai kada pakviesčiau jus pas save į namus. Parodyčiau savo rūsį, visus dokumentus, kad bent truputį susipažintumėt, įsitrauktumėt. Išvirčiau arbatos ir kavos, iškepčiau pyrago. Žinau, esate mokiniai, labai užsiėmę, popietėmis daug įsipareigojimų. Vis dėlto: jei tik turit noro, tiesiog užsukit pas mane kokią dieną. Džiaugčiaus.
VI.
Klamo galva apvyniota tvarsčiu
Atleiskit, nukritau. Nieko baisaus, bet šįryt skusdamasis staiga praradau pusiausvyrą ir kakta trenkiausi į kriauklę. Nesuprantu, anksčiau tokių dalykų nenutikdavo.
Nežinau, kiek ilgai gulėjau. Negalėjau pasijudinti, tik jaučiau, kaip iš galvos lėtai sunkiasi kraujas. Tokiomis akimirkomis apima labai keista, visiškai nepagrįsta egzistencinė baimė. Kas manęs pasiges, paklausiau. Daktaras Erkneris – ne, jis serga ir turi kitų rūpesčių, kolegos – juo labiau ne, o mokiniai? Na, jie džiaugsis keletu laisvų valandų.
Kraujas vis teka, grindys jau drėgnos, ir aš ėmiau, labiau iš nuobodulio, dažyti pirštą į kraują ir ant klozeto apačioj rašyti pavienius žodžius. „Medis“, parašiau, arba „taškas“, kas tik šovė į galvą. Prisiminiau netgi aforizmą, sąmojingą trumpą sentenciją apie gyvenimą, bet ant klozeto ji nebūtų išsitekus. Jei galėčiau pasijudinti, apsiversti, tada savo dispozicijoje turėčiau visą sieną, bet dabartinėje padėtyje pasiekiu tik klozetą, ant kurio vietos tik trims–keturiems žodžiams.
Vadinasi, reikia gerai apgalvoti, atskirti esmę nuo banalybių, preciziškai formuluoti. Trys žodžiai. Išlenda tarakonas ir tipena prie kraujo klano. „Eik šalin, čia mano kraujas, be to, man jo reikia rašymui“. Bet jis vėl ateina, girdžiu, kaip šliurpia. Bandau jį pagauti, jis išsisuka, sučiumpu pirštais, bet negaliu sutraiškyti, kiautas per kietas. Prispaudžiu smakrą prie grindų ir iškišu liežuvį. Tasai kvailas padaras pakliūva į spąstus. Man belieka jį praryti ir sukramtyti.
Tą darydamas jaučiuosi gerai, mane apima malonus virpulys, ir aš pradedu galvoti, iš kur jis man pažįstamas. Teisingai – tas pats malonus virpulys, apimantis tada, kai mokinius ko nors išmokau. Tai vadinama Pedagoginiu Erosu. Paklauskite mokytojo, bet kurio, jauno, net iš pagrindinės mokyklos, ar jis jaučia Pedagoginį Erosą – žinoma, kad jaučia. Kodėl? Kadangi mokytojai negali laimėti karo! Kovos prieš barbarybę, trykštančią iš spuoguotų veidų ir bręstančių kūnų. Ginklai nutyla, mokytojas pasensta ir pavargsta, o jo priešas sulig kiekvienais metais gauna naujo kraujo. Pas mus nebūna daug lavonų. Tačiau jei staiga prieš mus guli jauno žmogaus perlaužtu sprandu kūnas, ir mokytojas nejaučia Pedagoginio Eroso, to malonaus virpulio, apimančio kramtant tarakoną, – tada jis turi sustoti, tuojau pat, į priešlaikinę pensiją kuo greičiau, kitaip išprotės, – arba dar geriau, tučtuojau nusišauti.
Mano žvilgsnis užkliūna už klozeto. Tiesa šypsosi man kaip nekaltas vaikas. Trys žodžiai. Kodėl to iškart neįžvelgiau? Ant likusios laisvos vietos rašau tiesą, tiesos esmę: „Mokytojai yra žudikai.“ Švariai nuvalau visą klozetą ir parašau dar kartą, didelėmis raidėmis, su šauktuku: „Mokytojai yra žudikai!“ Jūs nepatikėsit, kiek jėgų duoda tokia paprasta tiesa. Apsiverčiu, rašau ant sienos: „Mokytojai yra žudikai, mokytojai yra žudikai…“ Kylu viršun, prirašau visą vonios kambarį. Vis turiu pakrapštyti žaizdą, nes man reikia šviežio kraujo: „Mokytojai yra žudikai. Mokytojai yra žudikai.“
O dabar – mirti, mąstau. Viskas pasakyta, nieko nebepridursi. Tačiau prisimenu savo kaimyną. Kai jis ras mane negyvą, pirmiausia jis sutvarkys vonios kambarį. Jis toks žmogus, liūdnas personažas, name visi jį užjaučia. Jis šveis vonios kambarį kaip apsėstas, ir pradės nuo klozeto. Bet jūs turit tai sužinoti! Tad apsirengiu, susitvarstau žaizdą, greit išgeriu butelį alaus – ir štai aš čia.
VII.
Lauke siaučia audra. Klamas stovi prie lango
Penkiapėdis jambas, nerimuotas, tada madrigalas, rimuotas. Nuostabi baltųjų eilių kompozicija, mokslinės pasaulėžiūros atramos… Kas per audra. Pusė kiemo apsemta. Ach, tiesiog parašykit ką nors apie gamtą, Getei tai visada tinka.
Apačioje eina kolega Koleris. Jei dabar atidaryčiau langą, galėčiau prispjauti jam tiesiai ant kepurės. Jis vis tiek nepajustų.
Be abejo, Ekermano pastaba galioja kūrybos visumai. Tačiau jūs galite išrankioti razinas, o aš paskui viską sujungsiu, man vienodai.
Griaustinis
Beje, grįžo daktaras Erkneris. Atrodo gana guvus, net nustebau. Ar žinojot, kad brauningą jis turi per mane? Jis manęs paklausė per paskutinę mokyklos šventę, brauningas, devyni milimetrai, trylika kulkų, gera kaina. Kodėl gi ne, pasakiau, smurtas mokykloje, niekada nežinai. Kai jį įsigijo, kartą naktį susitikom rūkorių kieme ir keturias valandas intensyviai treniravomės.
Griaustinis
Dieve mano, kaip pila. Pažiūrėkit, žiūrėkit, žiūrėkit… Kristianas Gencas ir kolegė Noihaus! Aš nujaučiau, kad tarp jų kažkas yra!
Išsitraukia užrašų knygelę, žvilgteli į laikrodį ir užsirašo
Dieve mano, tas jaunuolis dešimtokas. Kyla klausimas, ar poniai Noihaus apskritai egzistuoja apatinė riba. Susikibę už rankų, jie bėga per lietų. Virš galvos ji laiko projektorių…
Be abejo, trečiame klausime yra spąstai. Tikiuosi, pastebėjot? Jei ne, tiesiog aiškinkite retoriškai, jei reikės, visad galėsiu pateisinti.
Žinau, kad kontrolinį visi parašysit gerai, dauguma netgi puikiai. Kiekviena sistema turi savo valiutą, kurą, be kurio viskas sustoja. Mokykloje tai pažymiai. Mokytojas, rašantis gerus pažymius, yra šventasis. Mokiniai nešioja jį ant rankų, tėvai jį garbina, ir jis leidžia sau viską, ko tik užsigeidžia. Mokinys, gaunantis gerus pažymius, yra nepaimama tvirtovė. Nė vienas mokytojas neišdrįsta rašyti blogų pažymių mokiniui, kuris iš jo kolegų gauna vien tik gerus. Jei mokinys pakankamai geras, jo kontroliniai nebetikrinami, jis automatiškai gauna dešimt balų. Aš parašysiu jums geriausius pasaulio pažymius, aš padarysiu jus nenugalimus!
Griaustinis
Ketvirtame klausime, be abejo, turimas galvoje Fausto ir Mefistofelio dualumas, kitaip tariant, jų sutartis, atsieta nuo gėrio ir blogio konteksto; bet ir kraujas, kraujas kaip… Ach, tiesiog rašykit, kaip jums išeina, kas ant liežuvio. Aš juk žinau, kad ne tą norit pasakyti.
VIII.
Klamas rankoje laiko kontrolinius. Jis dreba
Jūs norit pasakyti ne tą… Ne tą norit pasakyt, aš žinau… Koks jūsų sumanymas? Pasakykit man, ir… norit mane pribaigti. Terlionės, nešvankios keverzonės… Norite visi gauti vienetą?! Norite nueiti pas daktarą Erknerį: „Pažiūrėkit, jis mums visiems parašė vienetą, jisai išprotėjęs!“ Tas jums nepavyks… manęs neįveiksit, jūs tikrai ne… aš… aš tiesiog elgsiuos taip, lyg nieko nebūtų…
Paima pirmą kontrolinį
Ką čia turim? A, Melani, medžiai ir krūmai, visai neblogai. Ką jums už tai parašyti? Sakykim, aštuoni balai, iš jūsų vis tiek nieko neišeis.
Parašo pažymį ir paima antrą kontrolinį
Uta… ar žinot, kad jūsų niekada nemėgau? Paklauskite savo klasiokų, jie lygiai taip pat jumis šlykštisi. Galėsit pažliumbti, tik vėl neprišlapinkit į kelnes, kaip tada šeštoje klasėje… keturi balai, ir darykit ką nors su savo šaižiu balsu.
Paima trečią kontrolinį
Johanas? Man jūs taip vienodai rodot, šeši balai, svajokit toliau. Pastebit? Rankose laikau jus visus!
Paima dar vieną kontrolinį
Markas? Čia visiškai nieko nėra, idiotizmas, visiškas šlamštas! Jūs nevykėlis, Markai, vienetas, nepatenkinama!
Suglamžo kontrolinį, nori jam pametėti
Tai jūs!! Jūs suglamžėt savo kontrolinį!! Jums į viską nusispjaut, kad tik paikai išsišiepus ir mergaites pakirkinus. Bet kitais metais, prisiekiu, kitais metais jūs lygiai taip pat kabosit ant medžio!! Atsiprašau… aš… aš ne taip, ne… apgailestauju, minutėlę…
Bando išlyginti kontrolinį ir pataisyti pažymį. Sustoja
Žinot ką? Pataisysiu per egzaminą žodžiu. Padarysiu jums paslaugą, garbės žodis… Tikrai susitarsim, dviese, kaip vyrai…
Paima kitą kontrolinį
Karstenas, taip. Gerai. Labai gerai. Jūs parašėt, trumpai ir išraiškingai… Dešimt balų. Rašau jums dešimt balų ir sveikinu su šiuo pasiekimu. Dešimt balų, Dieve mano… jūs džiaugiatės, taip?
IX.
Įgėręs Klamas sėdi už stalo, šalia degtinės butelis ir stiklinė
Dar niekad negėriau tiesiai iš butelio. Niekada! Ir jeigu vieną dieną išeis įstatymas, kad mes, mokytojai, mokiniai, – visi privalome gerti iš butelio – aš nepaklusiu! Aš – ne!
Nesu toks jau girtas. Galit neabejoti, šitas butelis už dešimties minučių bus tuščias. Bet aš vis tiek dar pajėgsiu ištaisyti krūvą kontrolinių. Tiesą sakant, geriu tik šiaip. Kad neįsileisčiau vidun viso to šūdo. O jeigu dar turiu noro – bet tik tokiu atveju – paskambinu keleto šeštokų tėvams ir pasakau, kad esu labai susirūpinęs. Taip, aš toks. Kodėl?
Nes kolega Koleris su savo auklėtiniais rūko žolę! Nes pankai mokyklos kieme laidoja žiurkes!! Nes Kristianas Gancas dulkina savo biologijos mokytoją!!
Gal tai ne taip ir baisu. Gal net galėčiau su tuo gyventi. Jeigu savo srityje galėčiau ką nors padaryti, kad viskas nuolatos neblogėtų. Jei nebūčiau priverstas bejėgiškai stebėti, kaip viskas grimzta į purvą. Tai ir vadinasi išgyvenimas. Dėkoti už kiekvieną dieną, kurią vargais negalais užbaigi. Vakare sėdėti prie vyno butelio ir stengtis negalvoti apie rytojų. Į duris paskambina. Atidarau, o ten stovi mokinys. Vokiečių A lygio kursas, abiturientas. Ką tik parašiau jam keturis balus. Mano žurnale taip užrašyta: keturi balai už paskutinį trimestrą, kad dar šiaip taip gautų atestatą. Vienu balu mažiau, ir viskas pražuvo. Jis atėjo, nes kitą dieną bus skelbiami rezultatai. Pagriebia mano ranką ir maldauja duoti jam tą balą, dėl Dievo meilės, tą vienintelį balą, kitaip nusižudysiąs. Mėšlungiškai spaudžia man ranką. Ištraukiu ranką, nusijuokiu jam į veidą ir užtrenkiu duris. Nueinu prie žurnalo, išbraukiu keturis balus ir parašau tris.
Geria
Tą vakarą išgeriu dar tris butelius, ir su kiekvienu man einasi vis geriau. Viską matau labai aiškiai. Matau medyje kabantį Sašą. Ir žinau, kad elgiuosi teisingai. Žinoma, galit pasakyti: vienu atestatu daugiau ar mažiau, blogas mokinys lūžusiu sprandu, kas čia tokio? Tačiau aš esu mokytojas, o mokytojas išmoksta pasitenkinti mažu. Jau nebenori nieko keisti, ir neišeina, nebenori keršyti, nori paprasčiausiai – žmogaus, kuris tikėtų tais pačiais idealais kaip ir tu. Kuris žinotų, kas gyvenime svarbiausia. Saša buvo toks žmogus. Jis mirė dėl atestato. Nors jis seniai nebevertingas. Kiekvienas puskvailis šiandien gauna atestatą, po dešimties metų galit juo nusišluostyti užpakalį. Saša mirė, nes man atestatas dar šį tą reiškia. Jis buvo mylimiausias mano mokinys. Aš jį mėgau, jei norit žinoti. Tačiau atestato jis negavo, ir todėl dabar yra negyvas. O aš laimingas. Negi negalite to suprasti?
Ak, jūs ir taip nieko nesuprantat. Padugnės, vien tik padugnės, po dešimties metų visi būsit bedarbiai. Po dešimties metų ir šitos gimnazijos nebebus, čia bus senjorų namai arba viešnamis, arba du viename. Nes nebėra žinių. Nebėra nieko, ko mokytojas galėtų išmokyti mokinius. Tik informacija, maži margi trupinėliai, kurie suėda smegenis ir palieka tik džiugų atbukimą. Po dešimties metų – tada išvis nebebus mokyklų. Tada atestatas bus išduodamas už ligos pažymą, universitetai bus skirti nupušusiems, o dešimtmečiai sėdės prie kompiuterių ir valdys pasaulį. Tada prisiminsite mane. Tada pradėsite sriūbauti ir rašyti man laiškus: „Ponas Klamai, buvote teisus.“ Bet aš neatsakysiu į jūsų laiškus! Nė į vieną!
Geria
Aš… aš galiu jus visus palenkti savo pusėn. Galiu būti mylimiausias mokyklos mokytojas. Reiktų tik… Uta, nusukit savo snukį, nuo jo skrandyje sukyla! Žinot, kaip mes kalbam apie jus mokytojų kambaryje? Ūū, Uta: balsas kaip arbatinuko, veidas kaip keptuvė, papai kaip blėka!
Nusijuokia ir išgeria
Mylimiausias mokytojas… bet žinote ką? Man nusišikt. Dar išgersiu šitą butelį, ir tada sukirsiu jus visus dėl abitūros. Ir niekas man nieko nepadarys! Nei jūsų tėvai, nei daktaras Erkneris…
Išgeria, atsistoja ir prieina prie lango
Keista, šiaip pakeliu daug daugiau. Gal dėl to, kad jūs spoksot, dėl to negaliu. Lygiai kaip šlapinimasis, irgi negaliu, jei kas nors stovi šalia. Velerdykui dėl to jokių problemų, leidžia čiurkšlę patenkintas, tiesiog neįsivaizduojama. Va, jis stovi ten ir moko stumti rutulį. Būna ir toks likimas: mokyti stumti rutulį.
Atidaro langą ir giliai įkvepia
Čia iš viršaus galima kontroliuoti visą kiemą. Anksčiau to nepastebėjau. Jei dabar pro šalį eitų kolega Koleris, galėčiau privemti jam tiesiai ant kepurės.
Velerdykai!! Patraukite rankas!! Ką jūs ten darot, tai ne taisyklingos laikysenos rodymas!!
Iškrypėlis.
Jums reiktų amputuoti pimpį!!
Ar žinot, kas yra tikriausia tiesa? Ir tam tikra prasme mano problema? Aš esu vienintelis, kuris dar ką nors sako. Kiti nebedrįsta, jie visi po Erknerio padu. Čia tokia diktatūra, kad negalit įsivaizduoti.
Erkneri!! Senas pirdžiau!! Išlįskit, jei nebijot!!
Kai treniravomės rūkorių kieme, jis nė karto nepataikė.
Saugokitės, greit ateis jūsų eilė!! Jūs įrašytas į mano sąrašą!!
Dabar mano nuotaika tokia, kad galėčiau susikalti su visa mokykla…
Visi išeinat!! Skelbiu karo pradžią! Visi prieš visus, noriu lavonų!! Arba paskandinsiu jus savo vėmaluose!!
A, kas dar: jūs manęs neįveiksit. Niekaip. Aš vedžiau pamokas dar tada, kai jūs nebuvot gimę. Ir vesiu tada, kai būsit pamiršę viską, ko jus išmokiau. Tą norėjau pasakyt.
Apsivemia
Erkneri!! Po velnių, kur slepiatės?! Aš privemsiu jums visą kiemą! Aš esu potvynis!
Apsivemia
Noihaus!! Išlendi iš krūmų, gašli šūdvabale!! Kur tavo mažasis makštutis?! Nagi, noriu pažiūrėt, kaip dulkinatės!!
Apsivemia
Aš atsiprašau!! Atsiprašau valytojų!! Nes jos vienintelės, kurios čia dar dirba!!
Apsivemia
Aš atsiprašau!! Atsiprašau, kad esu mokytojas!! Kad esu paskutinis, kuris dar moko savo mokinius!! Aš esu paskutinis mokytojas!!
Apsivemia
Atsiprašau, kad esu žudikas!! Kad sukramčiau tarakoną!! Aš atsiprašau!!
Apsivemia
Aš atsiprašau!! Mokytojų!! Mokinių!! Atsiprašau už viską!! Atsiprašau!! Atsiprašau!!
Nusivalo burną ir grįžta
Taip. Patenkinti?
X.
Taip.
Tikriausiai jau žinot: šita pamoka, kurią vedu, yra kuriam laikui paskutinė. Vakar turėjau svarbų ir konstruktyvų pokalbį su daktaru Erkneriu. Jis patarė man pagaliau pasidaryti inkstų operaciją, kurią metai po metų atidėliojau. Mane pavaduos ponas Koleris, jaunesnis kolega; jo atveju medicininių komplikacijų tikimybė kur kas mažesnė. Gal ir nebegrįšiu, žiūrėsim. Buvusiose rytinėse žemėse, bet ir Transilvanijoje, Banate… nepaprastai trūksta būtent vyresnių, patyrusių pedagogų!
Aš… aš noriu jums kai ką pasakyti. Jau beveik metai esame kartu. Markai, Melani, Karstenai… mes pažįstami dar iš pagrindinės mokyklos, mes esam, jei taip galima sakyti, seni pažįstami. Uta, pas jus aš pavadavau mokytoją – šeštoje klasėje, tiksliai prisimenu. Jūs vilkėjote šviesiai pilką megztą suknelę. Johanai, man labai patiko jūsų vaidmuo „Leonse ir Lenoje“; rodos, jums to dar nesu sakęs. Žodžiu: žinau jūsų visų veidus. Čia, už šitų sienų, drauge praleidome daug laiko. Man tai buvo eiliniai metai, bet jums tai buvo svarbus, galbūt svarbiausias gyvenimo tarpsnis. Kiekvienas saviškai nusipelnote mokytojo pagarbos… ir, taip, meilės. Stengiausi jums tai duoti. Stengiausi padėti jums, kai reikia, atsakyti į jūsų klausimus. Ir net kai neklausdavot, vis tiek atsakydavau; tai buvo mano pareiga. Kartais būdavo būtina jus pabarti ir nubausti, keletą kartų to reikėjo, tiesiog kitaip neišėjo. Bet, prašau, patikėkit manim, kaip tik tada aš siekiau vieno vienintelio tikslo: paruošti jus gyvenimui, kuris plytėjo prieš jus toks erdvus ir atviras, ir apie kurį jūs, atleiskit, taip be galo mažai nusimanėt.
Netrukus viskas baigsis. Netrukus ateis diena, jūsų didžioji diena, kuri ir man visada būdavo didelė diena. Šventiškai apsirengę stovėsite aktų salės scenoje su brandos atestatu rankoje. Galbūt ne visos svajonės išsipildė, tačiau kitos gerokai pranoko lūkesčius. Choras dainuoja, daktaras Erkneris sako kalbą, o ašaros tėvų akyse šiek tiek yra ir mano ašaros. Atėjote čia būdami vaikai, išeinate suaugę. Kiekviename iš jūsų slypi mano dalelė, ji gyvena jumyse ir išeina į pasaulį. Patikėkit, tai laimės akimirka. Giliausio pasitenkinimo akimirka, ir būtent todėl mokytojo profesija yra, ko gero, nuostabiausia iš visų. Kitur savęs negalėčiau įsivaizduoti. Žinoma, matai ir trūkumus, ką dar reikėtų padaryti, norėtųsi pridėti metus, ir dar vienus, ir dar vienus – bet neišeina. Mokiniai nėra mokytojų nuosavybė! Mano įsitikinimu, tas yra teisinga.
Paskutinė valanda – prieš Kalėdas, ilgas atostogas ar sunkią ligą – turėtų būti kuo nors ypatinga. Aš ilgai svarsčiau, jau norėjau mesti; bet galiausiai vis dėlto šį tą sugalvojau.
Išsitraukia pistoletą
Brauningas. Devyni milimetrai, trylika šūvių. Be abejo, jis užsimušdamas ieško jo visur. Bet aš pamaniau, kad jus tai sudomins: paskutinis žingsnis, neatšaukiamybė. Nors – tikriausiai to jau seniai laukėt.
Pakelia ginklą. Sustingsta
O jeigu jam būčiau pridėjęs tą balą? Jeigu jis būtų gavęs atestatą ir nieko nebūtų atsitikę? Ne. Ne, negalėjau taip pasielgti. Suprantate? Jo darbas nebuvo vertas keturių balų, aš negalėjau kitaip pasielgti. Bet jeigu mes – jūs ir aš – jeigu mes įsivaizduotume, kad nesame matęsi; jeigu tartume, kad esu naujas mokytojas šitoj mokykloj, kad tai mano pirmoji pamoka – tada galėtume kartu, čia ir dabar, dar kartą pradėti nuo pradžių. Nuo pačių pradžių. Ar ne? Jūs užduosite klausimus, aš į juos atsakysiu. Išmokysiu jus visko, ką jums reikia žinoti gyvenime. Jei jums norėsis, užsirašysite, o jei ne, tai ne. Kitą pamoką tęstume toliau.
Tad atsiverskite: devintas puslapis, „Prologas danguje“, Dievas, jo dangiškoji kariauna. Kas paskaitys Rapolą?
Versta iš: Kai Hensel. Klamms Krieg. Gustav Kiepenheuer Bühnenvertrieb, 2000
Kai’aus Henselio pjesės „Klamo karas“ vertimą ir leidybą rėmė Goethe’s institutas Vilniuje.